Danguole Viliūniene / Asmeninio archyvo nuotr.

Literatūra moteriškumo tema Lietuvoje buvo ir yra aktuali nuolat. Kiekvienais metais išleisdavome po vieną kitą knygą. Bet daugiausia tai buvo užsienio autorių knygos, kaip antai pasaulinis Clarissos Pinkolos Estes bestseleris „Bėgančios su vilkais“.

Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė

2014 m. rudenį išleidus lietuvių autorės Andrės Pabarčiūtės knygą „Moters magijos mokykla“, moteriškumo tema ypač „subangavo“. Šios knygos išleista 8800 vnt. Iš karto po jos išleista Leonoros Blekaitytės „Sielos aritmetika“, kurios pardavimas taip pat buvo puikus – tiražas 5400 vnt. 2015 m. pradžioje išleista Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasarą“ su autorės nurodytu amžiaus cenzu – moterims nuo 40 metų. Ši knyga iš lietuvių autorių knygų iki šiol neturi sau lygių, jos tiražas – 35 tūkst. vnt.

Jaučiasi, kad moterys trokšta dvasiškai tobulėti, pažinti save, kitus, atskleisti savo talentus, kurie tykiai snaudžia sielos kertelėse, ugdyti intuiciją.

Moterys ieško atsakymo į klausimus, kas aš, kur einu, ko noriu. Ieško savasties, vidinės harmonijos bei balanso. Jaučiasi, kad moterys trokšta dvasiškai tobulėti, pažinti save, kitus, atskleisti savo talentus, kurie tykiai snaudžia sielos kertelėse, ugdyti intuiciją. Pažvelkime į begales pavyzdžių, kai sėkmingai dirbanti bankininkė ar teisininkė uždaro savo biuro duris amžiams ir… pasineria į savo tikrąjį pašaukimą: atidaro kitas – siuvyklos, dizaino salono, viešbučio ar kepyklos duris. Moterys ieško tikrojo savo kelio, kuriuo eidamos taptų laimingos.

Moteris domina santykiai, meilė, savirealizacija. Neužtenka tik komforto, darbų ir šeimos. Norisi ir gyvenimo kokybės, ne tik kiekybės. Gyvenimo skonio, o ne kasdienybės.

Pasaulinį bestselerį „Bėgančios su vilkais“ leidžiame nuo 2005 m. gegužės. Bendras jos tiražas – apie 26 tūkst. egz., knyga nuolat kartojama.

Knygos autorė – dr. Clarissa Pinkola Estes, tarptautinio pripažinimo sulaukusi mokslininkė, Jungo krypties psichoanalizės specialistė, turinti ilgametę praktinę patirtį.

delfi.lt nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuviškų knygų pardavimas auga, didėja leidyklų pajamos ir pelningumas. Tačiau kūrybą kaip galimą oraus pragyvenimo šaltinį, teikiantį bent jau statistinio vidutinio dydžio ar didesnes pajamas, gali vertinti tik tie, kurie patys leidžia savo kūrinius, arba garsūs žmonės, rašantys publicistiką ir kulinarijos vadovus.

Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų dau­­gėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vai­ki­nas pradėjo minti leidyklų slenksčius – no­rėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vy­rauja nuomo­nė, kad net geriausios eilės ne­virsta di­de­liu eu­rų kiekiu.

„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M.Leknickas.

Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo iš­­spausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Knie­dytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.

Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, at­vi­rai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl pa­lan­kių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl ki­ta knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.

Sėkmė – derybinė pozicija

„Leisdamas poezijos rinkinį nesitikėjau už­dirb­ti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelnin­gas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei ra­šytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo su­tartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M.Leknickas.

Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdama­sis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poe­tas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pra­­gy­venimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris ne­gali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.

Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir už­siimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projek­tuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, ne­galima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feis­buko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į rekla­mą ar bent viešuosius ryšius.

Tarpininkų neišvengsi

„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Knie­dy­tas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau kny­gas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuo­tykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiiman­čių savo dalį, pasakoja M.Lek­nickas.

Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis drau­gus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.

Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir m­ė­ginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.

Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pa­vyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.

Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.

Nori pinigų – kelk skandalą

Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į sa­varankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M.Lek­nic­ko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti vers­lu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio pa­likti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia bu­­vo tradicinė, kaip ir daugumos autorių – ben­dradarbiavimas su leidykla.

„Dirbau žiniasklaidos įmonėje ir pasiūliau surinkti mano rašytus tekstus apie mafiją bei iš­leisti knygą. Susitarimas buvo toks, kad jei leidinys bus pelningas, uždarbį dalinsimės per pu­sę, jei patirsime nuostolių – nieko negausiu“, – rašytojas pasakoja apie tai, kaip atsirado „Tik­roji Daktarų istorija“, pirmoji jo knyga.

Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D.Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Ra­šy­to­jas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.

Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Dak­ta­ro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vana­gai­tės „Mūsiškiai“.

Leidyklos nuvylė

D.Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką ne­­slepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek ga­li­ma uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ket­virtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo lei­dyk­lai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto pa­­­ty­ręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.

„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai kny­gai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius sa­vo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes ne­buvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D.Da­r­gis.

Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, su­renka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pa­jamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.

Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sū­puo­tis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D.Dargis aiškina, kad lengvai už­­dir­bamų pinigų nėra.

Jis, kaip ir M.Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.

Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne gro­­žinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D.Dargis.

Vienos knygos neužteks

Šiandien D.Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.

„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines is­­torijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veik­­los“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D.Dar­­gis.

Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Va­di­na­moji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo kny­gas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pa­greitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji re­­daktorė Agnė Puzauskaitė.

Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vi­dutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.

Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės pa­tys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis už­dirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sun­ku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Tačiau ji pabrėžia ir niuansą, dėl kurio savilaida netampa masiniu bestselerių autorių už­siėmimu: jei knyga nepateisina lūkesčių ir jos leidyba būna nuostolinga, riziką prisiima leidykla. Daug kas tiesiog nenori rizikuoti savo pi­nigais.

Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, ku­riems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Ver­tėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio au­­torių knygų tiražai didesni nei lietuvių au­torių.

Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ri­bos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gy­venti iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam at­ly­ginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmo­nių nebus dešimtys“, – prognozuoja L.Va­ra­navičienė.

Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.

Autoriai nuošalėje

Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos de­par­tamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.

L.Varanavičienė autoriams, bendraujantiems su leidyklomis, greito uždarbio didėjimo kol kas nežada: prie knygų dirba daugybė žmonių, kuriems reikia mokėti. Leidiniams, galintiems tapti bestseleriais, skiriamas reklamos biu­džetas, tai savo ruožtu taip pat mažina rašytojo honorarą. Be to, leidyklos vis dažniau linkusios sudaryti sutartis, pagal kurias, jei pardavimas stringa, atsakomybę už tai prisiima ir autorius – mažėja jo uždarbis.

A.Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mo­kama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.

Išspaudžia minimumą

Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poe­­zijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.

Tačiau tai nebūtinai grožinės literatūros au­toriai, o jų gyvenimas ne toks sotus kaip aukštas pareigas einančio valdininko. Kaip jau mi­nėta, daugiausia parduodama publicistikos, ku­linarijos knygų. L.Varanavičienė pateikia ir konkretų pavyzdį: jau keletą metų iš eilės vienos perkamiausių jos vadovaujamos leidyklos knygų – Filomenos Taunytės kūriniai apie sveikatingumą.

G.Bleizgio žiniomis, bent šiek tiek žinomam autoriui, išleidusiam keletą perkamų kny­gų, iš honoraro ir, jei jis pasilikęs autoriaus teises, iš mokesčio už knygų skaitymą bibliotekose per mėnesį įmanoma uždirbti apie 400 eurų. Tokia suma įkandama tik tiems, kurių kū­rinių parduodama bent keletas tūkstančių eg­zem­p­lio­rių. Pragyventi sugeba ir kai kurie grožinės literatūros autoriai. Pavyzdžiui, meilės ro­manų ra­šy­tojai, per metus sukuriantys kelis ro­manus. Ša­­lia honorarų jiems reikšminga pa­jamų dalis – mokestis už knygų panaudą bibliotekose.

„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro lei­dyk­los, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G.Bleizgys ir sa­­ko, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su gi­liais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.

Lietuviškieji superbestseleriai

„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pa­­sakoja A.Puzauskaitė ir atskleidžia naują ten­den­ciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių au­torių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.

„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip ko­mercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus kny­gos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G.Bleizgys.

Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V.Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.

„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V.Adam­­­kaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestse­­leris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir da­bar.

Kito tokio atvejo, kai žmonės veržėsi į knygynus ir stovėjo eilėse dėl vienos knygos, nebebuvo, nors sujudimų, kai skaitytojai eina pirkti ne šiaip knygos, o ieško vieno ar kito autoriaus kūrinių, būna gana dažnai.

Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos La­vas­tės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.

„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama ne­nagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G.Bleizgys.

Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pir­minis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.

Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.

Verslo sistema

Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.

„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G.Bleizgys.

Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M.Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.

G.Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.

Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik rek­lamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų de­­­­­­­šimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuan­sus aiškina G.Bleizgys.

Elektroninės knygos – užribyje

Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.

A.Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas ne­iš­stums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šia­me segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.

„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei už­darbis“, – patirtimi dalijasi D.Dargis.

Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D.Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nu­trauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Už­ten­ka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei ne­būtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D.Dargis.

L.Varanavičienė sako, jog elektroninių kny­gų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.

Tiražų kritimas

1994 m. vidutinis knygos tiražas (6,8 tūkst. egz.) buvo net 5 kartus didesnis negu 2014 m. – 1,3 tūkst. egz. Verstinės knygos leidžiamos kiek didesniu kaip 1,6 tūkst. egz. tiražu.

Šaltinis: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Rūta Vanagaitė: „Rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse“

Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos – tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.

Nors „Mūsiškių“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs. Tačiau man motyvas – ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ investicijos

2 tūkst. egzempliorių pirmasis tiražas;

7 tūkst. Eur – pirmojo tiražo parengimo ir spausdinimo kaina;

2–3 tūkst. Eur – viešinimo kaina;

140 parduotų egzempliorių autoriui duoda 1000 Eur pajamų.

Šaltinis: Dailius Dargis

Leidyklų honorarai

400–700 Eur – poezijos knygos autoriaus honoraras.

1200–5000 Eur – populiarios prozos knygos autoriaus honoraras.

3000–5000 Eur – žinomo vertėjo honoraras už knygą.

Šaltiniai: Gintaras Bleizgys, UAB „Vagos“ leidykla

R.Vanagaitė / BFL / A.Ufarto nuotr.

Rūtą Vanagaitę, knygos „Mūsiškiai“ autorę, šiandien galima vadinti labiausiai žiniasklaidos rodoma ir cituojama rašytoja. Tačiau net antras puikiai perkamas leidinys, išspausdintas per keletą metų, neatnešė turtų.

Pati autorė tikina, kad šiandien jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis ne „Mūsiškiai“, bet „Ne bobų vasara“, išleista 2015 m. pradžioje. Autorė nesiskundžia dėl nepritekliaus:

„Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tokių pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ pardavimų. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio parduota virš 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir paskutinei mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Galvojau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Paskaičiavau, kad uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Ypatingojo archyvo ir kava. Advokatams, kurie skaitė tekstą, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais, buvo skirta daugiau lėšų nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti grynais.

Nors „Mūsiškiai“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, tačiau šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs.

Tačiau man motyvas ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės galvoja, kad „Mūsiškiai“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą. Niekaip žmonių negaliu įtikinti, kad gali būti ne tik finansiniai motyvai. Pavyzdžiui, kažką nuveikti, kad tavimi didžiuotųsi vaikai, padaryti tai, ko dar niekas nėra daręs.”

Naujausiame „Veido“ numeryje apie savo uždarbį ir apie tai, ar galima kūrybą paversti pragyvenimo šaltiniu, be Rūtos Vanagaitės atvirai kalba tokie autoriai, kaip Dailius Dargis, Mantvydas Leknickas, Gintaras Bleizgys. Leidyklų atstovai įvardina, kokio honoraro gali tikėtis lietuviškai rašantis žmogus.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

„Suprasčiau – parašyti apie knygą. Bet dar ir apie šaršalą dėl jos? Ypač kada šaršaluoja to meto tikrovės neragavę. O juk į kiekvieną kitoks šautuvas buvo atsuktas ir kitokia patirtis. Laikykis“, – atsakydama į mano viešą žinią, kad recenzuoju Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, parašė Aldona Ž., Sibiro tremtinė. Laikytis palinkėjo ir žinomas politologas, dėl atstumo ir kitų aplinkybių negalėjęs man išsamiai pakomentuoti R.Vanagaitės kūrinio.

Pervertęs knygą supratau, kad išties reikia laikytis. Tačiau ne rūsčius išbandymus atlaikyti, o bandyti įsikibti į kokią nors nuvažiuojančio traukinio rankeną. Gal tai irgi išbandymas, bet reikia tyčia labai norėti, kad, prabilęs apie R.Vanagaitės (g. 1955 m.) kūrinį, pakliūtum po traukinio ratais. Žinoma, traukinys virtualus, ir važiuoja jis viešojoje erdvėje. Todėl nuorodos į susirašinėjimą feisbuke neatsitiktinės.

Greitai suvokiau, kad tolstančią R.Va­nagaitę galiu vytis, vaizdžiai kalbant, „savomis transporto priemonėmis“. Paban­džiau prisiminti, ką esu rašęs „žydų klausimu“. Byla pasirodė neplona. Esu ėmęs interviu iš Žydų kultūros tyrimų instituto YIVO vykdomojo direktoriaus Jonathano Brento, kalbinęs Holokausto tyrinėtoją Jill Vexler, svarstęs apie žodžio „neva“ pasekmes vieno istorijos daktaro karjerai. Apsikrovus tokia „amunicija“, sunku nusitverti R.Vanagaitės – trukdo nuosavas archyvas.

Todėl ir „Mūsiškių“ recenzija (taip vadinkime šį tekstą) panaši į šūkaliojimą, kuris sklinda iš drezinos, dardančios paskui R.Vana­gaitės vagoną.

Apie savo planus aptarti knygą parašiau FB, kad palengvinčiau darbą – sulaukčiau komentarų. Derlius buvo gausus, tačiau užduotis dėl to nepalengvėjo. Komentarai tik sustiprino tolstančio traukinio įspūdį. Palyginimas neturėtų kelti nevilties: jei traukinys pro tave prašvilpė, yra stotelė, į kurią jis atvažiuos, nes ten ir veža krovinį. Kur ir kam?

Knyga perkama, leidykla turėtų būti patenkinta. Ar patenkinti skaitytojai? Bet ši knyga parašyta tam, kad dalis skaitytojų būtų labai nepatenkinta. Šiuo požiūriu knyga vykusi. Kokia jos turinio kokybė?

Nei vadovėlis, nei naujienų rinkinys

Tomas Čyvas rašo: „Kad lietuviai svariai dalyvavo Holokauste, tiek žudydami, tiek vogdami nužudytųjų turtą – faktas, kuris man, kaip ir daugumai ne urve gyvenančių žmonių, žinomas seniai, neskausmingai išsitaria (nors ir nėra malonus), kažkaip dėl to nesu netekęs jokių draugų. Kokiame zoologijos sode reikia gyventi ir bendrauti, kad taip nutiktų – klauskite R.Vanagaitės, kuri pasiekė ko norėjo – yra dėmesio centre.

… už reklaminę kampaniją ir savęs sureikšminimą bei sušventinimą – rašau dešimtuką. Už knygą – nežinau. Kada nors paskaitysiu – pasakysiu. Už drąsą nerašau nieko, nes visi, kas nėra idiotai, supranta, jog bijoti tikrai realiai nėra ko.“ („Žmogus parašė knygą – na ir kas?“, valstietis.lt, 2016-01-27)

Bet ir vadovėliuose nieko naujo. Ar naujienų stoka, žinomų dalykų kartojimas reiškia nesėkmę? Gal nesėkmė yra vadovėlių nebuvimas?

Iš Lietuvos žydų litvakų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimo: „Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nė viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais.“ Pirmininkė nurodo vasario 1 d. išplatinto pareiškimo aplinkybes: „Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema.“

Pareiškime R.Vanagaitė nepaminėta nė karto, nors diskusijos užvirė būtent dėl jos knygos. Kokie dar priekaištai jai? Ausylas tyrinėtojas nuomones graibys ne vien iš FB, bet ir prie šeimyninių pietų stalo.

„Ėjau su drauge miškeliu. Pamatėme kelio rodyklę. Parašyta, kad ten sušaudyta aštuoni tūkstančiai žydų. Atrodo, tiek. Užrašas nutriušęs. Labai liūdna pasidarė. Kas turėtų prižiūrėti? Savivaldybė? Vanagaitė teisi – daugybė žydų kapinių apleista. Bet ji primena piktai. Tai kiršina. Kapinės būtų greičiau sutvarkytos, jeigu daugiau žmonių dėl to apgailestautų. O tokie Vanagaitės priekaištai tik pykdo.“

Sutinku, kad daugiau pasiekia ne tie, kurie nuolat vis ko nors pasigenda iš aplinkinių ir dėl to jiems primena. Įkyrumas – ne pati geriausia manipuliacijos priemonė. Reikia sužavėti užduotimi. Ragintojai pralaimi tokiems kaip Tomas Sawyeris, kuris sugundė draugus už jį atlikti nuobodų darbą – nubalinti tvorą, ir jie dar primokėjo už malonumą.

Kita vertus, jūs valotės dantis veikiausiai ne todėl, kad jums apie tai primena. Naudojame dantų pastą dėl savęs, o ne dėl raganos darželio auklėtojos, kankinusios vaikystėje. Taigi priekaištai R.Vanagaitei dėl blogos pedagogikos nereiškia, kad jos nušviečiamos temos nesvarbios.

Gal R.Vanagaitės knygoje primeluota? Žinoma, galima apgailestauti, jei ten bus atrasta falsifikuotų faktų, tačiau kas dėl to kenčia? Ir gera, ir bloga reputacija dirba autorės naudai – tokie skandalingos raiškos komerciniai dėsniai. O akademiniai istoriniai tekstai tam ir rašomi, kad būtų nuolat kritiškai vertinami. Juolab neakademiniai – kaip „Mūsiškiai“.

Autorė cituoja tai, ką pasakė nacių medžiotojui Efraimui Zuroffui: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“ („Surinko įrodymus, kaip iš tiesų žudėme žydus: nuo R.Vanagaitės nusisuko giminės ir draugai“, delfi.lt, 2016-01-26)

Atvirumas – kartais pavydėtinas bruožas. R.Vanagaitė prisipažino, kad savo tyrimus pradėjo kaip diletantė. Šį dalyką prie pietų stalo pakomentavo ta pati savaitgalinių vaikštynių mėgėja, kurią nuliūdino apšepusi lentelė su nuoroda į masinių žudynių vietą: „Žinok – tam, kad suprastumei kokią nors labai painią sritį reguliuojančius norminius aktus, reikia maždaug trejų metų. Tada gal būsi kietas. O tie, kurie iškart kurpia rekomendacijas, prirašo nesąmonių.“

Savų nesąmonių baimė – stiprus auklėjamasis veiksnys. Ypač tai jaučia apdairūs tinklo senbuviai, įvaldę nesąmonių rašymo meną (meistrystė auga apsijuokiant – nors ne visus tai ugdo).

Troliai ir legendos

FB pastebėjęs, kad nuo vaikystės pažįstamas žmogus, dabar gyvenantis Izraelyje, būtent iš mano paskyros paėmė ir pasidalijo cituoto T.Čyvo straipsnio nuoroda, iškart parašiau tam draugui, kad būtinai pasidalysiu ir šiuo straipsniu. Suprask – greta T.Čyvo nuomonės yra ir maniškė.

Iš to seno draugo kažkada išgirdau liudijimą: „Mano giminaičiai 1941 m. traukėsi iš Kauno. Jie sutiko toli prasiveržusį vokiečių būrį. Vokiečiai netrukdė judėti toliau. Jie suprato, kad bėga žydai, ir perspėjo, kuriuo keliu nevažiuoti, nes galima sutikti ginkluotų lietuvių – tie žydus sušaudys.“

Įterpsiu lyg ir šalutinį dalyką. Šia „įklija“ tikrai nenoriu nusukti kalbos į šoną. Citata: „Kai kas mano, kad tikslusis žinojimas bus minties vainiku, tačiau teisingiau būtų sakyti, kad mintį vainikuos legenda… Neteisinga manyti, kad legenda priklauso pamėkliškai senovei.“ Nenorėdamas palikti be darbo protmūšių rengėjus, neatskleisiu šaltinio, juolab kad tai ne Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Ištraukėlės autorius nori pasakyti, kad pasakojimas (naratyvas) yra minties viršūnė. Prasmės perteikiamos ne sąvokomis, o siužetais.

Įsivaizduokime, kad liudijimas apie bėgimą iš Kauno yra kokio nors pradinio naratyvo variantas. Kokia buvo tikrovė, vargu ar sužinosime. O keičiant detales galima prikurti gausybę siužetų su skirtingais vertybiniais, moraliniais akcentais.

Įsivaizduoju dvi legendas, sukurtas pagal tą pradinį naratyvą: bėgliai traukiasi, vokiečiai tikrina. Pirmoji: vokiečiai sustabdo bėglių iš Kauno vilkstinę. Žeminamu būdu patikrina, kurie vyrai yra žydai. Nežydams leidžiama bėgti, o žydai  – vyrai ir jų šeimos – nukreipiami keliu, kuriame už šimto metrų laukia baudėjai lietuviai.

Kita legenda: bėglius sustabdžiusio vokiečių patrulio vadas yra žydų kilmės. Jis lojalus Reichui, bet dar negavo instrukcijų šaudyti žydus. O patarti bėgliams dėl pasitraukimo kelių statutas nedraudžia. Kas ekranizuotų tokį siužetą? Gal „Negarbingų šunsnukių“ kūrėjas Quentinas Tarantino?

Intarpas intarpe. Žydai Reicho tarnyboje – savaip gluminanti tema, atklydusi ir į mūsų viešąją erdvę. „Google“ paieška: Č.Iškauskas. Žydai A.Hitlerio tarnyboje. Nesiplėtodamas priminsiu, kad aukščiausią laipsnį turėjęs žydų kilmės Reicho kariškis, o tokių buvo nemažai, – aviacijos feldmaršalas Erhardas Milchas (1892–1972). Pagal 1935-ųjų rasinius įstatymus šis Pirmojo pasaulinio karo veteranas, nacių partijos narys turėjo būti pripažintas pusiau žydu, tačiau Hitlerio valia laikytas „garbės arijumi“. Niurnbergo tribunolas nuteisė E.Milchą kalėti iki gyvos galvos, bet nuosprendis buvo sušvelnintas – 1954 m. kalinys išėjo į laisvę.

Iš pradinio naratyvo apie žydus ir vokiečių patrulį galima priskaldyti visokiausių pasakaičių, tačiau bent jau aš tikiu, kad mano draugo pasakojimas perteikia istorijos esmes. Dėlioju akcentus: nėra „vokiečių“ aibės, kurios visiems nariams (elementams, objektams) būdingas prigimtinis troškimas žudyti žydus, ir nėra istorinės „lietuvių“ aibės, kurios visiems nariams būdingas požymis „nenušovė nė vieno žydo“. Tiems, kurie nemėgsta aibių teorijos ir logikai būdingo neiginių kaitaliojimo, pasakysiu paprasčiau: buvo tokių ir tokių. Akivaizdu, kad panašias tiesas lengviau perteikti naratyvu, o ne aibių teorijos formule. Išties „mintį vainikuos legenda“.

Su tuo vaikystės draugu susijusi ir kita išmanaus trolinimo patirtis. Kalbainiams: pradinė termino „trolinimas“ reikšmė buvo žvejyba su jauku; internete taip vadinasi elgesys, kurio tikslas – išvesti skaitytoją iš pusiausvyros ar kantrybės, sukelti frustraciją. Trolinimu užsiima troliai.

Prieš kelerius metus buvau pakviestas į viešą diskusiją „žydų klausimu“. Nusakydamas savo santykį su praeitimi ir dabartimi pareiškiau, jog nejaučiu kaltės dėl to, kad Lietuvos piliečiai ES vagia automobilius (variantas – pakabinamus valčių variklius, kurie, pasak šaltinių, konteineriais buvo gabenami į Lietuvą). Susiejau tai su požiūriu į praeitį: visais atvejais kaltė – individualus, o ne kolektyvinis dalykas.

Mano pasisakymai buvo sukonspektuoti ir išspausdinti anglų kalba gerai žinomame tinklalapyje, kurio kryptis – istorinės tiesos gynyba nuo iškraipymų. Perskaitęs tą atpasakojimą pamačiau šaltą, cinišką, empatijos stokojantį žmogų, kuriam tinka cituotas  T.Čyvo apibūdinimas: neskausmingai išsakė nemalonius faktus. Nepaisant to, koks iš tiesų esu, pasitelkiau diktofono įrašus ir parašiau laiškus apžvalgos autoriui bei vienai valstybinei įstaigai. Viso to susirašinėjimo pabaigoje tekstas su mano citatomis iš tinklo išnyko.

Kodėl ėmiau „skalbtis“? Bendravimo patirtis rodo, kad žmonės skaito, susidaro nuomonę, bet nebūtinai ją išsako. Tikimybė, kad žinią apie mane perskaitys pažįstami žydai, buvo menka, tačiau nenorėjau atsidurti situacijoje, kai į naratyvą, kuris mane „demaskuoja“, negalėsiu atsakyti savu naratyvu.

Vis dėlto dabar nenoriu likti neprisipažinęs. Darau tai kitokiu pavidalu. Man skaudu, kad šįmet Švedijoje pabėgėlių iš Sirijos vaikas nužudė mūsiškių imigrantų sūnų, ir man nemalonu, kad mūsiškis lietuvis stogdengys pernai išprievartavo ir nužudė septyniolikmetę švedę, už ką buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau dėl pastarojo nusikaltimo nejaučiu nei savos kaltės, nei ypatingos nacionalinės gėdos (jeigu tai mane slėgtų, būčiau pripažintas, kaip dabar sakoma, potencialiu psichoterapijos paslaugų vartotoju). Kalbu ne apie deklaracijas, o apie realią savijautą.

Kursinis darbas?

R.Vanagaitės prisipažinimas, kad Holo­kausto Lietuvoje klausimu ji buvusi diletantė, palengvina svarstymus apie jos knygą. Taip – ragavusieji aukštųjų mokslų veikiausiai rašė kursinius darbus.

Referatai apie Holokaustą bent jau man – laike tolstantis dalykas. Tačiau tai tolsta žvelgiant iš mano „stotelės“ (nubildėjo, triukšmas slopsta), o galbūt yra vietų, kur artėjančio traukinio garsas vis stiprėja? Ar sąstatas pravažiuos po Vilniaus universiteto skliautais?

Po kelių dešimtmečių bus galima pateikti tikslią statistiką, kiek kartų ten buvo kviesti R.Vanagaitė ir E.Zuroffas. Šiuo metu pagal apsilankymų universitete skaičių E.Zuroffą lenkia Timothy Snyderis. Tai žmogus, kuris formuoja nuomonę, manyčiau, Vakarų akademinio pasaulio mastu, todėl platesnis jo pristatymas (pvz., „žinomas istorikas“) išmaniam skaitytojui nereikalingas.

Kažkada esu rašęs, kad T.Snyderio priekaištai mūsų valdžiai ir visuomenei dėl Holokausto užmaršties Lietuvoje buvo suprasti kaip „korupciniai pasiūlymai“. Neva jūs viešai paatgailaukite, tada turėsite tarptautinės naudos dėl pagerėjusio įvaizdžio. Tas T.Snyderio tekstas ir jo interpretacijos buvo kelių vertėjų ir juos redagavusių žmonių reikalas, todėl viešojoje erdvėje sukėlė nulinį rezonansą kaip ir mano replikos – jomis polemizavau su tais, kurie T.Snyderio vertinimuose įžvelgė vien patarimus dėl viešųjų ryšių. Grįždamas prie temos dabar pasakyčiau, kad holokausto negalima pamiršti dėl jo baisumo, o ne dėl galimos tarptautinės naudos.

Savo naujausioje knygoje „Juodoji žemė“ („Black Earth. The Holocaust as History and Warning“) T.Snyderis plėtoja mintį, kad valstybė, valstybinių struktūrų veikimas arba neveikimas – reikšmingesnis Holokausto veiksnys nei antisemitizmas.

Tarp „vyriško“ (racionalaus) istoriko požiūrio ir „moteriškų“ (emocionalių) R.Vanagaitės naratyvų yra nemenka distancija, todėl mažai tikėtina, kad T.Snyderis ir „Mūsiškių“ autorė būtų pakviesti moksliškai tarp savęs padiskutuoti, – nors niekada nesakyk „niekada“. Vis dėlto, kai bus rašomi išties galutiniai pažymiai, R.Vanagaitė gali pranokti T.Snyderį kaip mažiau faktinių klaidų padariusi autorė (tai tik mano ironiška hipotezė). Kęstučio Girniaus pastaba dėl 1941-ųjų birželio sukilimo, Lietuvos laikinosios vyriausybė (LLV) ir  T.Snyderio knygos „Kruvinos žemės“ („Bloodlands“): „Prestižiniame JAV istorijos žurnale „Kritika“ žinomas istorikas Alfredas J.Rieberis paskelbė straipsnį apie pilietinius karus Sovietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Jis teigia, kad sukilime dalyvavo nuo 100 iki 125 tūkst. žmonių, kad Kaunas buvo išvaduotas ir buvo sudaryta LLV (jis mini ir žudymus Kaune). Rieberis tvirtina, kad ir vėliau lietuviai pralenkė kitus Baltijos šalių gyventojus savo politiniu sąmoningumu ir organizuotumu, aktyviai dalyvavo partizanų pasipriešinime. Rieberis daro faktinių klaidų, kaip ir dar žinomesnis istorikas Timothy Snyderis savo „Bloodlands“, teigdamas, jog K.Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino lietuvius žudyti žydus. (Tai, kad žurnalo ir knygos redaktoriai nepastebėjo klaidų, rodo, kiek mažai dar žinoma apie Lietuvą.)“ („1941 m. sukilimas: nevienareikšmis, bet labai svarbus“, delfi.lt, 2011-06-22)

Patriotai ir nacių pakalikai

Kas, kur ir kada buvo, ką veikė – reikšmingi dalykai. Pacituosiu Vidmantą Valiušaitį, kuris atsikirto R.Vanagaitei dėl Lietuvos laikinosios vyriausybės: „LLV sukilėlių buvo paskelbta 1941 m. birželio 23 d., o vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d. Ir ji atsirado ne todėl, kad „naciai užėmė Lietuvą“, kaip klaidinamai tvirtina knygos autorė, bet dar iki vokiečiams čia atsirandant ir jiems su tuo nesutinkant.

Dėl tos priežasties Vokietijos URM birželio 25 d. telegrama nurodė savo okupacinėms struktūroms nepalaikyti jokių politinių kontaktų su LLV.

Gestapas reikalavo visą kabinetą nedelsiant suimti. Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas. Jis griežtai pasipriešino LLV narių suėmimui labiausiai dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.“ („Išsigimėliai nėra mūsiškiai“, lrytas.lt, 2016-01-27).

Kitaip tariant, LVV struktūros, nors ir nekontroliavo padėties, buvo tiek efektyvios, kad pragmatiški vokiečiai jomis laikinai rėmėsi – nors ir nenoromis. Skaitome V.Valiušaitį toliau: „… nacių pakalikai voldemarininkai naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją suorganizavo gestapo remiamą pučą prieš LLV ir pašalino iš pareigų LLV paskirtą komendantą pulk. Jurgį Bobelį. Tada tas pareigas perėmė kapt. Stasys Kviecinskas, policijos vadu tapo Vytautas Reivytis. Perversmo būdu jėgos struktūras visiškai užvaldė pronaciški veikėjai (nors reikšmingą dalį batalionų jie kontroliavo nuo pat pradžių).

Tuo metu pulk. Bobelis visaip vilkino geto steigimą, užtęsęs šį procesą visą mėnesį. Be to, savo namuose slėpė du žydus – Davidavičių ir Potruchą. Palyginkime su geto įsteigimu Vilniuje, kur Laikinosios vyriausybės veikimas nesiekė ir kur žydai brutaliausiu būdu – per 4 valandas – buvo ten suvaryti, nespėję pasiimti net būtiniausių daiktų.“

Argi tai ne iliustracija kitai temai: Lietuvos nacių (ir naciams simpatizavusiųjų) kova su tais patriotais, kurie neišpažino nacizmo? Grįžtant prie aibių teorijos žaliems: buvo tokių ir tokių. O LVV vertinimą palengvintų klausimas protų mūšių dalyviams: kokiais, pareiškimais LVV pasmerkė nacių vykdytą žydų genocidą? Atsakymas: jokiais.

Civiliokų entuziazmas

Kažkada daug galvojau apie 1941-ųjų birželio sukilėlių psichologiją: jausmus, viltis, lūkesčius. Medžiagos pamąstymams teikė Antano Škėmos autobiografija: „… ir apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Nežinau, ar rašytojas kam nors patikslino smulkmenas. Pavyzdžiui, kiek bolševikų nušovė.

A.Škėmos prisipažinimas apie entuziazmą – gana rizikingas. Juk žudynių entuziazmas, kurį fiksuoja kronikininkai ir po daugelio metų šiurpina kronikų skaitytojus, – kai kam nepaaiškinamas dalykas. Bet nepamirškime, kad maždaug savaitė prieš Vokietijai užpuolant stalininę Sovietų Sąjungą iš Lietuvos dingo keliolika tūkstančių žmonių. Išnyko kaip vieno rusų rašytojo pramanytame bute, kur „dingdavę žmonės“. Tai nuoroda į sovietinę tikrovę: žmones suėmė ir išvežė. Iš Lietuvos juos vežė ne į taksi panašiais „varanokais“, kaip galima spėti apie dingusius iš to buto, o geležinkelio sąstatais.

Žvelkime blaiviai: pakanka, kad, pavyzdžiui, žmona ar vaikas neperspėtų ir kur nors užsibūtų – tada laukiantįjį apima neramus entuziazmas, jis ima skambinti į ligonines. O jeigu nėra, kur paskambinti? Jeigu aišku, kad žmona ir vaikai rieda į Rytus gyvuliniame vagone?

Gūdžiais sovietinės okupacijos metais teko matyti prancūzų filmą „Senas šautuvas“ („Le vieux fusil“) su Philippe‘u Noiret ir Romy Schneider. Ph.Noiret vaidina gydytoją, kuris 1944 m. šeimą išgabeno į savo pilaitę užmiestyje. Atvykus jų aplankyti herojui teko slėptis, nes kaimelį užėmė vokiečiai. Slapčia nusigavęs iki pilaitės, gydytojas randa nužudytas dukterį ir žmoną (ši sudeginta ugniasvaidžiu). Našlys susiranda seną medžioklinį šautuvą ir eina šaudyti vokiečių. Iš kur jo entuziazmas? Argi neaišku?

Pastaba. Šis psichologinis etiudas tik iš dalies tinka keršto aiškinimui, nes filmo herojus šaudė žudikus. Lyg ir mažiau aiškus kerštas nekaltiems žmonėms.

Kitokios egzekucijos faktas. 1945 m. birželio 18-ąją Pžerovo geležinkelio stotyje Slovakijoje iš traukinio buvo išsodinti 265 besitraukiantys Slovakijos vokiečiai – tarp jų 120 moterų ir 74 vaikai. Reguliaraus Čekoslovakijos dalinio kariškiai privertė vokiečius išsikasti duobes ir sušaudė. Šį klausimą tyrė Čekoslovakijos (buvo tokia valstybė) parlamentas. Nesikaps­tydami detalėse – kodėl būtent Slovakijoje ir kokie tai buvo daliniai – pripažinkime, kad vien entuziazmo čia nepakako. Egzekuciją įvykdė organizuota struktūra.

Kartojimas – pedagogikos metodas

Kaip JAV okupacinė valdžia bandė perauklėti vokiečius – įtikinti juos, kad masiškai šaudyti žmones nėra gerai? Vokiečiai būdavo telkiami nesavanoriškiems žemės darbams – perlaidodavo egzekucijų aukas. Gerai žinoma tų laikų nuotrauka: stebint amerikiečių kareiviams, regis, Sudetų vokiečiai virtine praeina pro ką tik sušaudytų žmonių lavonus (šaudė ne amerikiečiai).

Holokausto švietimą galima paversti nuolatiniu priminimu apie žudynes. R.Vanagaitės knyga – tarsi bandymas dar kartą pravaryti skaitytojus pro suguldytus lavonus. Vykdant tokias akcijas anksčiau ar vėliau kyla klausimas: kas dar nematė? Juk negalima nuolat kartoti to paties.

Iš mano pokalbio su J.Vexler:

A.B.: „Žydai buvo „ištrinti“ iš daugelio vietų, kur jie gyveno. Kita vertus, vokiečiai buvo „nutrinti“ nuo Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto, Sudetų, Silezijos ir kitų vietų. Lietuvoje jūs galite gauti daug informacijos apie Holokaustą, tačiau yra daug mažiau informacijos apie vokiečių ir lenkų etninį valymą. Mano nuomone, išsamus nežydų „ištrynimo“ nušvietimas gali pagyvinti Holokausto švietimą, kuris kartais būna nuobodus.“

J.V.: „Įdomu išgirsti, kad švietimas Holokausto klausimais jums atrodo „nuobodus“. Noriu pasakyti, kad man nėra smagu tai girdėti, tačiau mes, kurie šviečiame mokyklose ir muziejuose, turime žinoti, kad mes ne visuomet gerai įtinkame kai kuriems lankytojams ir besimokantiems… Per šešias dienas jūsų šalyje vargiai tapau žinove, bet man įdomu, kad jūs galvojate, jog Lietuvoje lengva gauti žinių apie Holokaustą.“ („Nekenčiu tavęs, bet žydų nekenčiu labiau“, delfi.lt, 2013-03-23)

Trys Lietuvos

Galvodamas apie R.Vanagaitės knygą nusibraižiau jos skaitytojų žemėlapį. Turto požiūriu teisinga kalbėti apie dvi Lietuvas, tačiau kultūriniu požiūriu – jų mažiausiai trys. Pabandysiu tai trumpai apibūdinti.

„Klausimėlio“ Lietuva (priminsiu, kad tai TV laidos pavadinimas). Žmonės, kurie rimtai ir nuoširdžiai svarsto klausimą, ar verta užtvenkti Nemuną ties Biržais.

Protmūšių Lietuva. Smalsūs žmonės, kurie nuolat daugiau ar mažiau šviečiasi. Jų gebėjimai kritiškai vertinti informaciją nėra nunykę.

IQ Lietuva. Elitas. Nors tai nuoroda ir į leidinio pavadinimą, turiu galvoje visą Lietuvos šviesuomenę.

Taip klasifikuodamas nenoriu pasakyti, kad protmūšių Lietuvos intelektas vidutiniškai žemesnis nei elito. Juolab kad visi pasiekia savo aukštumų, nes užduoda klausimėlius.

Prarajos tarp tų Lietuvų atsiranda ne vien dėl žinių apimties bei kokybės, bet ir dėl laiko. Rašydamas šį tekstą suabejojau, ar Tomo Sawyerio paminėjimas bus suprastas. Viena vertus, memas (įsimintinas grafinis vaizdas) yra toks: Tomas Sojeris. Ir aš nežinau, ar Haris Poteris neužėmė jo vietos. Poteriams keičiant sojerius tuštėja ir kitos atminties talpos. Manau, kad R.Vanagaitės pateikta medžiaga kai kam šliūkštelėjo į tuščias ertmes.

O IQ Lietuva skaito knygas, kurias galbūt nespėja perskaityti „Klausimėlio“ Lietuva – pvz, Yuri Slezkine‘o „Žydų šimtmetį“. IQ Lietuvos reakcijas į E.Zuroffą ir R.Vanagaitę Nerijus Šepetys pateikė žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ – 2015 m. nr. 3 (šis puikus tekstas tik sustiprino nuvažiuojančio traukinio įspūdį).

Iš tų sferų gyvenimo pamenu tokį epizodą. Aš, lyg ir Šiaurės Atėnų gyventojas, gurkšnojau degtinėlę su Šiaurės Jeruzalės senbuviu Dovidu Katzu, tinklalapio defendinghistory.com redaktoriumi. Būtent šio tauraus gėrimo butelis buvo istorijos gynybinis įtvirtinimas.  Pasakiau, kad mane domina žydai ekstremistai. „O… ja…“, – atsakė D.Katzas (dėl citatos tikslumo garantuoju).

Kalbėjau toliau: „Ypač man mielas Avrahamas Sternas, Suvalkuose gimęs poetas, kuris pasirašinėjo Yairo slapyvardžiu. Jis gerbiamas Izraelyje, jo atminimui įamžinti naudojami valstybės pinigai. Britai turėjo priežasčių jį nužudyti Palestinoje 1942 m. Sternas man yra aistringas kovotojas, kuris kartu buvo racionalus. Sakoma – nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Remti nacių kovą su britais – tai kiaušiniai kitoje pintinėje. Nežinau, kiek teisingi liudijimai, kad Sterno vadovautos organizacijos atstovai susitiko su nacių pasiuntiniais. Tačiau mintis, kad būtent Hitleris nulemtų Palestinos žydų likimą, jeigu laimėtų karą, – ne kokia nors labai geniali, o tiesiog iš strategijos pradžiamokslio. Tad ko jūs norite iš Kazio Škirpos ir Juozo Ambraze­vičiaus-Brazaičio?“

Tada kalbėjau mintyse.