Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Partijos varžysis su socialiniais tinklais
Nedidės ir visuomenės pasitikėjimas politikais. „Sunku to tikėtis, kol didžiajai daliai visuomenės nėra galimybių savo darbu pragyventi oriai. Kada taip bus? Jei to neįvyko per 22-ejus, neįvyks ir per aštuonerius“, – prognozuoja sociologas M.Degutis. Net jei Lietuvos ekonomika stebuklingai suklestėtų, naivu tikėtis, kad požiūris keistųsi radikaliai. „Įsitikinimas, kad politika – purvinas reikalas, į kraują įdiegtas dar sovietmečiu, o dabartinė politinė praktika tą įsitikinimą tik stiprina. Kol daugumai politikų politika netaps profesija, o ne verslu, hobiu, draugų klubu ar atsitiktine pakelės užeiga, tol ir požiūris į ją bus arba kaip į vaikų žaidimus smėlio dėžėje, arba kaip į paršelių stumdymąsi prie lovio“, – neabejoja M.Degutis.
Politologas V.Vobolevičius prognozuoja, kad žmonės, ieškojusieji trečiojo kelio ir jo neradę, nustos dalyvauti rinkimuose, mažės populistinių partijų ir jų rėmėjų: „Susidarys įspūdis, kad įsigali ramesnė brandesnė politinė sistema. Kai kas sakys, kad konsolidavomės. Bet kol netapsime turtingesni, yra pavojus, kad ateis koks pranašas ir vėl tą masę išjudins.“
M.Degučio nuomone, tikėtina, kad politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu. Ne vienas jų pavirs politine partija. Visuomenės sambūrių – tiek formalių, tiek neformalių – tik daugės ir dėl nusivylimo dabartine politikų veikla, ir dėl lengviau prieinamų priemonių komunikuoti su didele visuomenės dalimi aplenkiant tradicinę žiniasklaidą. „Rinkėjai su Tautos prisikėlimo partija, atrodo, galutinai atsikando naujų partinių rinkiminių projektų, todėl naujos ėjimo į politiką formos bus patrauklesnės. Partijos dar, atrodo, ne iki galo suvokia, kad socialinė medija – tai ne tik dar vienas komunikacijos kanalas, kuriame galima reklamuotis, bet ir santykinai lengvas būdas apeinant partijas ir tradicinę žiniasklaidą užsiimti visuomenine ir politine veikla. Ar partijos sugebės prisitaikyti ir panaudoti šį reiškinį sau naudingu būdu, vienas svarbiausių iššūkių politikos veikėjams“, – įspėja M.Degutis.
O Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas dr. Saulius Norvaišas prognozuoja dar didesnius, tiesiog revoliucinius pokyčius, nes per pastaruosius porą metų išmaniosios technologijos padarė virsmą visuomenėje. Pašnekovas perspektyvą mato kolektyvinio intelekto technologijoms. „Ne lyderiai, o buriamos anoniminės komandos, naudojant socialinę programinę įrangą, sugereneruoja ir balsavimu priima geriausius pasiūlymus, nes juos siūlant ir priimant dalyvauja plataus spektro intelektas. Be to, paskui visi stengiasi jį įgyvendinti, nes tai ir jo sprendimas“, – paaiškina S.Norvaišas. Versle šis metodas jau naudojamas, o politikoje tai reikštų kažką panašaus į tiesioginę demokratiją ar Šveicarijos valdymo modelį.
„Taip, jei karo situacija, kažkam reikia neabejojant paklusti. Bet juk dabar ne karas“, – sako S.Norvaišas. Išmaniųjų technologijų, kurių politikai negali suvaldyti, pagrindu pasaulyje jau įvyko revoliucijos Šiaurės Afrikoje, kuriasi tiesiog virtualios valstybės su savo įstatymais, kaip Facebook ar Twitter. Bręsta didžiuliai technologijų iššaukti politiniai pokyčiai, prognozuoja S.Norvaišas.

Politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu

Politikos iššūkiai iki 2020 m.
1. Gyventojų mažėjimas: augant emigracijai, nedidėjant gimstamumui, daugėjant pensininkų ši problema išliks didžiuoju valstybės strategų iššūkiu.
2. Darbo našumo kėlimas: siekiant gelbėti ekonomiką, o kartu ir viešąjį sektorių, politikams teks ieškoti būdų, kaip skatinti Lietuvos gyventojų darbo našumo didinimą.
3. Emigracija: valstybės politika nedarbui mažinti turės būti išmintingesnė ir veiksmingesnė, nemaža dalis ES pinigų turės būti nukreipti jaunimo nedarbui mažinti.
4. Darbo jėgos pritraukimas: demografiniai rodikliai Lietuvą privers priimti sprendimus dėl imigracijos politikos.
5. Biudžeto deficitas ir valstybės skola: privalu įvykdyti esminę viešojo sektoriaus reformą, tačiau ekspertai tokios tikimybės neprognozuoja.
6. Energetikos projektai: svarbiausiems energetinę nepriklausomybę užtikrinsiantiems projektams užbaigti prireiks mažiausiai dar dviejų kadencijų.
7. Finansavimo iš ES mažėjimas: yra ženklų, kad 2014–2020 m. gausime mažiau lėšų nei dabar, tad reikės sprendimų, kaip šiuos pinigus efektyviausiai panaudoti.
8. Populistai: nepasitikėjimas valdžia liks didžiulis, vis mažiau rinkėjų eis balsuoti, mažės populistų partijų. Tačiau ši ramybė tebus išorinė, nes bet kuriuo momentu naujas pranašas galės patraukti šią visuomenės dalį.
9. Visuomeniniai judėjimai: jų – tiek formalių, tiek ne – daugės, o jų konkurenciją partijoms didins socialiniai tinklai.
10.Grupinis intelektas: naujos technologijos gali iš esmės pakeisti politiką iš atstovaujamosios į grupinio intelekto, tiesioginės demokratijos.

Lietuvos pažangos rodikliai 2020 m.
Rodiklis    ES vidurkis    Lietuvos rodiklis    Vieta ES 2009-2010 m.    Vieta ES 2020 m.
BVP vienam gyventojui    100 proc.    58 proc.    24 vieta    15 vieta
Inovatyvumo indeksas    0,465    0,227    25 vieta    15 vieta
Verslo aplinkos indeksas    -    8 vieta    8 vieta    ne žemesnė nei 5 vieta
Valdymo efektyvumo indeksas    4,97    4,22    21 vieta    15 vieta
Pasitikėjimas institucijomis (policija, parlamentu,Vyriausybe ir kt.)    vidurkis 46 proc.    30 proc.    30 proc.    45 proc.
Šaltinis: Strategija „Lietuva 2030“

Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja Daiva Vaičaitytė, prieš ketverius metus Klaipėdos universitete baigusi vaikystės pedagogiką su vokiečių kalbos specializacija, sako, kad po studijų jai trūko elementarių žinių, kaip susiplanuoti pamoką, stigo ir pasitikėjimo savimi. Be to, kol mokėsi universitete, ji net nesvarstė galimybės dirbti mokykloje. Ir tik paskutiniame kurse patekusi į projektą „Renkuosi mokyti“ pakeitė nuomonę apie darbą su vaikais.
Šiuo projektu stengiamasi paraginti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais. „Dalyvaudama šioje programoje gavau kur kas daugiau negu universitete. Mat čia didžiausias dėmesys skiriamas savęs pažinimui, tobulėjimui, mokymui mokytis ir motyvacijos dirbti su vaikais skatinimui. Aš taip užsidegiau, atradau save, kad apie jokį kitą darbą net negalvoju“, – tvirtina D.Vaičaitytė.
Per paskaitas ir seminarus iš mokytojų ekspertų ji išmoko rašyti pamokų planus, o bendravimo su vaikais įgūdžių sėmėsi neformalioje aplinkoje – vaikų stovyklose. D.Vaičaitytė projekte „Renkuosi mokyti“ pagrindines žinias, reikalingas pedagogui, gavo per praktines užduotis, kurių, pasak jos, labiausiai ir trūko universitete.
„Universitete dažnai buvo mokoma tokių dalykų, kuriuos vėliau sunku pritaikyti praktiniame darbe. O ir pačios praktikos buvo per mažai – mėnesio paskutiniame kurse tikrai neužtenka. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugelyje pedagogikos mokyklų tik vieną dieną per savaitę vyksta paskaitos, o visas kitas dienas studentai praleidžia mokyklose“, – sako Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja.

Nėra bendros pedagogų rengimo sistemos

VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorė Vilija Targamadzė pabrėžia, kad Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, tik atskiri elementai. Jos nuomone, nuo užsienio šalių švietimo koncepcijų dokumentų nurašytos atskiros frazės, kurioms trūksta lietuviško turinio. Pavyzdžiui, neaišku, kokiomis asmenybinėmis ir profesinėmis kompetencijomis turi pasižymėti pedagogas, neakcentuojama, kad ugdymas yra vertybė, pedagoginė praktika nesusieta su kompetencijų ugdymu.
„Kai nėra vienos sistemos, o kuriami tik atskiri fragmentai, tuomet ne sistema tarnauja žmonėms, o šie ją aptarnauja. Pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo projektuose dažnai dalyvaujama tik dėl to, kad būtų surinktas reikiamas žmonių skaičius. Vis dar nėra jungčių, kurios padėtų sukurti bendrą sistemą. Tad ir į mokyklą dirbti ateina nepasirengę bei nemotyvuoti žmonės“, – mano Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė.
Profesorė pabrėžia, jog Lietuvoje sunku pereiti prie mąstymo, kad pirmiausia turi būti rengiamas pedagogas, o ne fizikas ar matematikas. Be to, pasak V.Targamadzės, labai trūksta pagarbaus požiūrio į ugdytinį. Rengiant pedagogus neakcentuojama, kad svarbiausias mokytojo tikslas – padėti skleistis vaikui. „Jauni specialistai rengiami kaip vykdytojai, nors jie pirmiausia turėtų būti kūrėjai, gebantys patys atsiskleisti globaliame kontekste. Trūksta vertybinio akcento“, – kritikos negaili V.Targamadzė ir priduria, kad Lietuvos universitetuose, rengiančiuose pedagogus, retai taikomi naujausi aktyvaus mokymosi metodai, tokie kaip projektinis mokymasis, tad ir baigę studijas jaunieji mokytojai dažnai jų netaiko savo darbe.
Kad naujovės į aukštąsias mokyklas ateina labai lėtai, sako pastebinti ir programos „Renkuosi mokyti” vadovė Marina Vildžiūnienė: „Mane stebina, kad rengiant pedagogus dažnai nėra praktinio sąlyčio su švietimo sistemoje vykstančiais pokyčiais. Pavyzdžiui, būsimųjų mokytojų nepasiekia naujos ugdymo bendrosios programos, naujausi vadovėliai.“
Šiuolaikinių didaktikų centro vadovė Daiva Penkauskienė teigia, kad retas dėstytojas, rengiantis pedagogus, pats dirba mokykloje. Tad nematant iš vidaus mokyklos, kuri šiandien yra labai pasikeitusi, sunku perimti ir naujoves. „Nėra teoretikų ryšio su mokykla, jie nejaučia ir nemato pokyčių, todėl ir nereaguoja į juos“, – mano D.Penkauskienė.

Praktika – susivokti, ar gali dirbti su vaikais

Vesdama seminarus jau baigusiems studijas mokytojams, M.Vildžiūnienė pastebi, kad jiems labai trūksta elementarių praktinių žinių. Tą patvirtina ir patys studentai per apklausas, atliekamas po pedagoginės praktikos. „Kiekvienais metais studentų klausiame, kokių žinių jiems labiausiai pritrūko atliekant praktiką. Dažniausi atsakymai – kad nežino, kaip elgtis esant konkrečiai situacijai, kai, pavyzdžiui, mokiniai įvairiais būdais bando naują pedagogą. Taip pat jauniems mokytojams sunku suvaldyti klasę. Jiems stinga ir psichologinių, ir didaktinių žinių“, – vardija VPU Pedagogikos psichologijos instituto Edukologijos katedros vedėja Marija Barkauskaitė.
Siekiant, kad iš universitetų išeitų labiau praktiniam darbui pasirengę mokytojai, nuo praėjusių metų laiko pedagoginei praktikai skiriama kiekvienais studijų metais. „Pirmame kurse studentai stebi pedagogo darbą, kitais metais – jau šiek tiek padeda, vėliau yra mentoriaus praktika, kai jie veda dalį pamokos, organizuoja renginius su vaikais, ir ketvirtame kurse savarankiškai veda pamokas“, – dėsto M.Barkauskaitė.
D.Penkauskienės vertinimu, įvestas didesnis praktikos valandų skaičius – kol kas didžiausias teigiamas poslinkis pedagogų rengimo sistemoje. „Vis dėlto kažin ar tai duos teigiamų rezultatų, nes šiandien Lietuvoje rengiami mokytojai, kurie neplanuoja dirbti mokykloje“, – pripažįsta pašnekovė.
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros vedėjos Lilijos Duoblienės nuomone, Lietuvos pedagogų rengimo sistema bando prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, tačiau pokyčiai vyksta tik stengiantis atitikti formalius reikalavimus. „Didinamas praktinių valandų skaičius, keliami kompetencijos reikalavimai, tačiau tai tik prisitaikymas prie vartotojiškos visuomenės. Per praktikas tik pašlifuojamas įbruktas instrumentas, mokytojas spaudžiamas į reglamento numatytus rėmus, o kūrybinės erdvės jam nepaliekama. Suteikiama per mažai atsakomybės, kad padėtų atsiskleisti vaikui. Praktika būsimam mokytojui turėtų būti skirta pirmiausia pačiam save pažinti, kad jis susivoktų, kodėl dirba su vaikais“, – mano L.Duoblienė.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tikisi, kad motyvuotų pedagogų gretos turėtų pagausėti po kelerių metų, kai studijas baigs laikiusieji motyvacinį testą. „Dalis jaunuolių, sužinoję, kad reikės laikyti testą, neteikia prašymų studijuoti pedagogikos specialybių. Taip nemažai atkrinta tokių, kurie anksčiau patekdavo atsitiktinai“, – sako švietimo ir mokslo ministro patarėjas Gytautas Damijonaitis.
Pasak jo, dar didesni pokyčiai turėtų prasidėti, patvirtinus Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepciją. Joje bus numatyta, kaip sukurti motyvacinę sistemą, kad mokytojas norėtų tobulėti, pabrėžiama, jog turi būti sudarytos sąlygos kvalifikacijai kelti, o teikiant šias paslaugas dalyvautų aukštosios mokyklos.
„Siekiame sisteminio ir ženklaus pokyčio, kad kvalifikacijos kėlimas nebūtų tik formalus, užfiksuotas dokumentuose. Mokytojai daugiau tobulintis turėtų savo darbo vietose, o ne važinėdami į seminarus, todėl planuojama mokyklose sustiprinti profesinio tobulinimo konsultanto funkciją. Konsultantas turėtų kalbėtis su pedagogais apie patiriamus sunkumus, patarti, ką reikėtų keisti“, – planuojamus pokyčius apibūdina ministro patarėjas.

Ugdymas stumiamas į paraštę

G.Damijonaičio nuomone, vaikų ir tėvų požiūris į mokytoją priklauso nuo jo darbo kokybės, todėl skatinti pedagogus tobulėti labai svarbu ne tik dėl to, kad pamokos taptų naudingesnės vaikams, bet ir stengiantis kelti mokytojo profesijos prestižą. Mat šiandien pedagogo darbas Lietuvoje dažnai nuvertinamas, priešingai nei Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje. Be to, ir patys mokytojai retai didžiuojasi savo atsakingu darbu, nors jų atlyginimai šiandien nėra tokie jau maži.
„Suomijoje mokytojo profesijos prestižą pavyko pakelti, kai pedagogai buvo išlaisvinti nuo daugelio biurokratinių formalumų, kad daugiau dėmesio galėtų skirti ugdymui. Danijoje mokytojas suprantamas ne kaip žinių perteikėjas, o kaip vaiko pagalbininkas. Pedagogas kartu su mokiniais išsikelia tikslus ir ieško geriausio scenarijaus, kaip juos įgyvendinti“, – aiškina V.Targamadzė.
Jos nuomone, Lietuvoje bandoma kai ką perimti iš vienos ugdymo sistemos, kitus dalykus – iš kitos. „Visko daug, bet viskas labai miglota. Žaidžiama paviršiumi, o daugelis dalykų tik deklaruojami. Reikia įvardyti tikslus ir numatyti konkrečią įgyvendinimo koncepciją, kuriai pritartų pedagogai. Mat daugelis politikų parengtų mechanizmų žlunga, nes jų nepalaiko švietimo srities profesionalai. Kardinaliai keisti sistemą būtina, nes stokojant visuminio mąstymo, vertybinių akcentų ugdymas bus nustumtas į paraštę ir toliau rengsime ne kūrybingus pedagogus, o vartotojus“, – apibendrina V.Targamadzė.
Šiuo metu Lietuvoje vaikus moko 41 tūkst. mokytojų.

VU edukologijos profesorė V.Targamadzė: „Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, trūksta visuminio mąstymo, vertybinių akcentų, todėl mokytojai tampa vykdytojais.“