Karinis perversmas Egipte supriešino ne tik šalies visuomenę, bet ir Artimųjų Rytų regiono valstybes, todėl be didžiosios tarptautinių santykių galios įsikišimo padėtis Egipte stabilizuota nebus. Rusijai, Kinijai bei JAV nerodant intereso imtis arbitro vaidmens, ES lieka vienintelė galinti ir norinti priimti šį iššūkį.

Septyniolikmetis Kaashifas el-Sabaghas savo kailiu patyrė konflikto Egipte kainą: per skerdynes jis neteko tėvo bei brolio ir buvo atskirtas nuo kitų šeimos narių. „Viskas, ko aš noriu, – kad ši beprotybė ir smurtas liautųsi“, – sako paauglys.
Jis anaiptol ne vienintelis – skaičiuojama, kad dramatiški įvykiai Egipte jau nusinešė daugiau nei 900 gyvybių.
Liepos pradžioje kariuomenei įvykdžius perversmą Egipte, viena didžiausių Artimųjų Rytų valstybių paskendo politiniame, socialiniame bei ekonominiame chaose. Kol kariuomenė jėga vaiko improvizuotas Musulmonų brolijos ir nuverstojo prezidento Mohammedo Mursi šalininkų stovyklas, šie degina šventyklas, apsiaučia ir niokoja verslo centrus bei policijos pastatus.
Jei padėtis nebus stabilizuota, nederėtų atmesti ir pavojingiausio įvykių scenarijaus – pilietinio karo grėsmės vienoje įtakingiausių pasaulyje arabų sunitų valstybių. Todėl Egiptui užimant strategiškai svarbią geopolitinę poziciją Vakarų diplomatija, o visų pirma ES, privalo kuo greičiau imtis visų įmanomų priemonių, kad šiam scenarijui būtų užkirstas kelias.

Gyventojai susiskaldę

Egipto gyventojai skilo į kelias priešiškas stovyklas. BBC kalbintas žurnalistikos magistrantas teigia palaikąs naujojo Egipto gynybos ministro Abdelio Fattah el-Sissi poziciją ir neabejoja, kad jėgos panaudojimas Kaire buvo būtinas, siekiant išvaikyti teroristus iš miesto centro. Tokiam požiūriui atvirai pritaria ir Arabų pavasario nepaliestos, tačiau dėl nuolat didėjančios Musulmonų brolijos įtakos regione nuogąstaujančios valstybės – Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija.
Kitas protestuotojas, 34-erių metų batsiuvys iš Pakistano, laikosi priešingos nuomonės, teigdamas, kad atvyko ginti Arabų pavasario idealų ir „su malda bei nuoga krūtine kovoti prieš karinės diktatūros žiaurumą“.
Panašios nuotaikos tvyro ir Turkijos gatvėse, kur jau kelias savaites iš eilės renkasi didelės nuverstąjį Egipto prezidentą palaikančių protestuotojų minios. Kaip vienam Turkijos dienraščiui tvirtino 30-metis inžinierius iš Ankaros Semitas Okulay, „mes privalome būti su savo broliais ir seserimis iš Egipto baisaus karinio teroro akivaizdoje“.
Valstybiniu lygiu griežčiausiai „teisėtos ir demokratinės vyriausybės nuvertimą“ smerkia buvusios tvirtos nuverstojo prezidento M.Mursi sąjungininkės – Tunisas, Kataras ir ta pati Turkija. Beje, pastaroji ne tik atšaukė savo ambasadorių iš Kairo – jos ministras pirmininkas, islamiškos Teisingumo ir plėtros partijos vadovas Tayyipas Erdoganas atvirai apkaltino Izraelį surengus M.Mursi nuvertimo sąmokslą.
Didžioji Egipto gyventojų dalis kol kas tiesiog neramiai laukia, kuo baigsis dabartiniai įvykiai. Nuosaikesnės pozicijos laikosi ir dalis arabų valstybių, tarp kurių – Iranas, Sudanas, Pakistanas ir Afganistanas.
Lyg spalvingai interesų mozaikai dar trūktų žavesio, savo nuomonę apie įvykius Egipte reiškia ir tokios organizacijos, kaip „Al Qaeda“, „Hezbollah“ ar „Hamas“. Šių teroristinių organizacijų bei šimtų kitų islamiškų judėjimų skelbiami Egipto ateities scenarijai varijuoja nuo visiškos anarchijos įsigalėjimo iki griežčiausia šariato teise grįstos musulmonų valstybės sukūrimo.
Neabejojama, kad be aktyvios didžiųjų valstybių įtakos padėtis Egipte greitai nebus stabilizuota. Akivaizdus Rusijos ir Kinijos susilaikymas nuo aukščiausio lygio politinių pareiškimų Egipto atžvilgiu demonstruoja jų nenorą tiesiogiai veltis į šį sudėtingą lošimą dėl demokratijos Artimuosiuose Rytuose. Tokiame kontekste aiškėja, kad tik JAV ir ES turi reikiamų svertų tapti efektyviais arbitrais Egipto konflikte.

Dominuos ES, o ne JAV

Tokių konfliktų kaip Egipte reguliavimas reikalauja aiškios ir konkrečios darbotvarkės bei greitų sprendimų, todėl būtų naivu tikėtis, kad abi sunkiasvorės – JAV ir ES dalytųsi lyderio vaidmeniu. Jau dabar galima konstatuoti, kad ši pareiga pirmiausia teks ES.
Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, JAV nebėra linkusios prisiimti pagrindinio tarptautinių santykių formuotojo vaidmens, jei nekyla grėsmė fundamentaliems interesams. Turint omenyje Egiptą, fundamentalūs Amerikos interesai apsaugomi tol, kol Sueco kanalu netrikdomai vyksta laivyba, o Sinajaus pusiasalis bei pasienis su Gazos ruožu yra griežtai kontroliuojami.
Šių interesų apsaugą JAV garantuoja dar Hosni Mubarako valdymo laikais užsitarnautas Egipto kariuomenės palankumas. Tai patvirtina ir prezidentas Barackas Obama, teigdamas, kad „Amerika negali nulemti Egipto ateities – tai pačių Egipto žmonių reikalas“. Ir nors B Obama atšaukė tradicines JAV ir Egipto ginkluotųjų pajėgų pratybas bei sustabdė keturių F-16 naikintuvų pristatymą Egiptui, tai yra labiau simbolinis gestas, skirtas demokratijos rėmėjams regione pamaloninti, nei rimta sankcija Egipto kariuomenei. O kasmetinis 1,3 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Egipto kariuomenei stiprinti, nėra ir vargu ar bus atšauktas.
Tuo metu, kai JAV ėmė mažinti savo įsitraukimo į regionines krizes mastą, ES „užsiaugino raumenis“, sukūrė išorinės diplomatijos vadovo pareigybę ir ėmė vis garsiau ir solidariau reikšti 28 bloko valstybių pozicijas tarptautinėje arenoje.
ES siekis atsikratyti ekonominio milžino, tačiau nykštuko politikoje epiteto matomas virtinėje situacijų, nuosekliai pastebimų dar nuo 2011-ųjų įvykių Libijoje. Būtent tada europiečiai, visų pirma prancūzai, prisiėmė atsakomybę už koalicijos, atsakingos už neskraidymo zoną, sudarymą. Panašiai situacija klostėsi ir Sirijoje: B.Obamos administracija daugybę kartų pasmerkė pilietinį karą, tačiau siekė išvengti tiesioginio dalyvavimo konflikte. O ES entuziastingai ėmėsi remti Sirijos sukilėlius, tapdami stipria atsvara Rusijos interesams.
Egipto atžvilgiu ES nusiteikusi taip pat ryžtingai. ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton tapo vienintele aukščiausio rango Vakarų diplomatijos atstove, ne tik du kartus vykusia į Egiptą, bet ir „tvirtai nusiteikusia grįžti, jei tik to norės patys egiptiečiai“.

Baracką Obamą perrinkus JAV prezidentu, netyla kalbos apie jo vykdomą užsienio politiką, tiksliau, apie esminius jos pasikeitimus.

Daugiausia dėl finansinės krizės drastiškai mažinami JAV asignavimai gynybos sričiai ir strateginės orientacijos kreipimas į Aziją neišvengiamai atsilieps JAV įtakai pasaulyje. Regionas, kuris, regis, labiausiai pajus šių veiksnių padarinius – Vidurio Rytai.

XXI amžiaus Balkanai

Prieš mėnesį vykęs pirmasis per abi jo kadencijas B.Obamos vizitas į Izraelį ir minimas Irako karo pradžios dešimtmetis pakurstė naujas diskusijas apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų regione. Viena aišku, kad kol kas (bent jau nuo 2003 m.) čia JAV persekioja nesėkmės. Žvelgiant į invazijos aplinkybes iš dabartinės perspektyvos, galima sutikti, kad žygis į Iraką nebuvo pats sėkmingiausias George‘o W.Busho užsienio politikos manevras. Kai kurie netgi mano, kad nuo to ir prasidėjo visos bėdos bei chaosas.
Štai buvęs ilgametis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris „Project Syndicate“ teigia, kad būtent neapgalvotas karas Irake sudrebino ir taip visada neramų regioną bei grasina jį paversti XXI amžiaus Balkanais, kuriuose vienintelė įmanoma tvarka yra chaosas. Jo manymu, JAV, nuversdamos autokratinį Saddamo Husseino režimą, padarė meškos paslaugą, nes pašalino iš kelio kliūtį dabartiniam savo priešui – Iranui.
Išties karas Irake galiausiai tapo ne tik daugybės amerikiečių žūties, lydimos milijardinių nuostolių ir prastėjančio JAV įvaizdžio pasaulyje, priežastimi, bet ir sutapo su Irano regioninių ambicijų pakilimu. Neabejotina, kad dabartinė šiitiška Irako valdžia – daug palankesnis kaimynas Irano šiitų hierokratijai (dvasininkų valdžiai) nei nuverstasis sunito S.Husseino režimas.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad invazija į Iraką buvo tas veiksnys, kuris lėmė dabartinį chaosą regione. Ar jam neįvykus būtų kilęs Arabų pavasaris, atsakyti pernelyg sunku, bet aišku viena, kad neapykanta Vakarams, ir ypač amerikiečiams, Vidurio Rytų musulmoniškose šalyse neatsirado kaip naujas reiškinys išsyk po sprendimo pulti Iraką. Nors reikia pripažinti, kad tai padėjo Iranui strateginiu požiūriu, bet Arabų pavasaris kol kas yra daug palankesnis sunitams. O neapykantos JAV šaknys kur kas gilesnės, nei pasipiktinimas beveik vienašališku sprendimu pulti Iraką. Šios neapykantos priežastis – ne tik ilgametė Vakarų parama neseniai žlugusiems autokratiniams režimams, kurie represavo ir ekonomiškai nustekeno savo šalių visuomenes, bet ir fundamentali Rytų bei Vakarų politinės filosofijos priešprieša.
Daugelis apžvalgininkų kritikuoja ir JAV užsienio politiką Arabų pavasario laikotarpiu. Michaelo Hirsho iš „National Journal“ tvirtinimu, į revoliucijų bangą buvo atsakoma dviem elgesio šablonais. Egipte, kuris šioje vietoje buvo ir kol kas lieka centrinė figūra, iš pradžių buvo palaikomas autokratinis Hosnio Mubarako režimas, siekiant išsaugoti tuomet dar gyvavusį status quo. Pastebėjus, kad aplinkybės krypsta šio nenaudai, imta remti sekuliarius jaunimo judėjimus, kurie dažniausiai ir buvo pirminiai revoliucijų judintojai visose Arabų pavasario paveiktose valstybėse. Kai karti tikrovė parodė, jog šie judėjimai turi gana menką palaikymą ir silpną organizacinį potencialą, nesunkiai pereita prie santykių su Musulmonų brolijos atstovais, kurie, pasinaudodami rinkimais, teisėtai įsikraustė į valdžios krėslus.
Retrospektyviai žvelgiant iš JAV interesų pusės, toks aplinkybių klostymasis yra ryškus žingsnis atgal. Autokratinių režimų, tarkime, H.Mubarako Egipte, nesikišimas į JAV interesus regione būdavo perkamas už pinigus, bet meilės taip nenusipirksi. Kaip paaiškėjo, tuo pat metu šių režimų atstovai savo visuomenėse kurstė antivakarietiškas ir antisemitines nuotaikas. Be abejo, JAV per finansinę paramą vis dar išlaiko savo interesų apsaugą regione, bet dabar padėtis kur kas sunkiau valdoma žinant, kad valdžioje sėdi legitimūs islamistiniai režimai. Negeros tendencijos akivaizdžios ir stebint besitęsiantį kruviną chaosą, vykstantį Sirijoje ir grasinantį išsilieti už šios šalies sienų į vidinių religinių grupių priešpriešos išsekintas Libano ir Irako valstybes.
Apibendrinant galima teigti, kad padėtis per pastarąjį dešimtmetį slysta iš JAV kontrolės. Neramus, bet šiek tiek nuspėjamas ir stabilus status quo Vidurio Rytuose tapo chaotiškų skerdynių, besikeičiančių pseudodemokratinių režimų ir atvirai antivakarietiškų nuotaikų mozaika.
Tiesa, dėl to kaltos ne tik JAV klaidos. Didelę kaltės dalį dėl dabartinės padėties galima suversti kolonijinei praeičiai, kuri suardė natūralius arabų politinio sambūvio saitus. Akivaizdu, kad tuomet atmestinai suręstos nacionalinės valstybės jų visuomenėms vis dar tebėra svetimkūnis, kuris įvairių etninių ir religinių grupių musulmoniškame pasaulyje, sąmoningai ir nesąmoningai, yra suvokiamas kaip prievarta primestas iš tų pačių Vakarų.
Pasinaudojant špengleriška terminologija, nacionalinė valstybė arabų pasaulyje yra ne kas kita, kaip pseudomorfozė, kurios ilgainiui gali būti atsikratyta kaip neprigijusio organo ir dėl to atsivertų alternatyvi musulmoniškos valstybės politinė prigimtis. Tai, kad procesas vis labiau įsibėgėja, matome tokiose dirbtinai ir neatsižvelgiant į religinius bei etninius skirtumus sukurtose šalyse, kaip Sirija, Irakas ar Libanas, kurios kaip tik todėl ir yra problemiškiausios regione.
Kaip pabrėžia analitikas Faisalas Al Yafai, arabai, žlugus kalifatui, kaip politiniu ir religiniu požiūriu vienijančiai idėjai, vis dar skendi savo identiteto paieškose. Dar nuo VII a. kalifatas musulmonams vienaip ar kitaip teikė institucinį ir politinį stabilumą, po kurio žlugimo XX a. pradžioje musulmonų pasaulyje vienijančio politinio autoriteto vietoje vis dar išlieka vakuumas, dažnai pasireiškiantis chaosu ir kruvinomis besivaržančių skirtingų islamo idėjų vėliavnešių kovomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Madonnos žinomumo atlikėjų Lietuva neužaugins, vis dėlto ilgainiui šalies populiariosios muzikos izoliacija tikrai mažės. Ir jau mažėja.

Redakciją pasiekusi žinia, kad naujai susibūrusi Lietuvos muzikos grupė dirba su Prancūzijos leidybos kompanija ir turi ambicijų išgarsėti tarptautiniu mastu, suintrigavo, bet nenustebino. Ne vienas Lietuvos muzikantas karjeros pradžioje yra teigęs, kad Lietuva – tik tarpinė stotelė, o pagrindinis tikslas – mažų mažiausiai Europa.
Tačiau realybė tokia, kad Lietuvos populiariosios muzikos scena (plačiąja šio žodžio prasme – tai reiškia, kad kalbame tiek apie popmuziką, tiek apie masinei auditorijai skirtą roką ar džiazą) yra labai lokali. Juk pervažiavusių valstybės sieną muzikantų, į koncertus Lietuvoje sutraukiančių daugiausiai klausytojų, niekas nebeatpažįsta.
Vis dėlto naujosios kartos muzikantai situaciją pamažu keičia. Vis daugiau jų, nors ir siauroje aplinkoje, sėkmingai populiarina Lietuvos muziką užsienyje.

Taikosi į abi Atlanto puses

Jau minėta žinia buvo apie keturių merginų grupę iš Lietuvos „Glaam“. Grupė lig šiol publikai nepažįstama, tačiau sprendžiant iš jos tikslų – tai tik laiko klausimas. „Orientuojamės į Prancūziją, kitas Europos šalis, taip pat sieksime pripažinimo ir JAV. Aš asmeniškai pasistengsiu, kad grupė koncertuotų ir įrašus leistų ir Lietuvoje, nes tai jų gimtinė“, – „Veidą“ patikino Prancūzijoje įsikūrusioje muzikos leidybos ir prodiusavimo kompanijoje „Madison Music“ dirbanti grupės vadybininkė Aistė Fominaitė.
Šiuo metu jau įrašytos penkios dainos ir rengiamasi būsimiems koncertams. Darbas vyksta tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Pirmuosius jo vaisius bus galima raškyti rudenį, kai grupė bus pristatyta publikai. Kol kas skelbiamos tik merginų fotosesijos nuotraukos. Sprendžiant iš jų, „Glaam“ taiko į vulgariu seksualumu žaidžiančių Lietuvos merginų grupių standartą. Nors šis modelis sėkmingai veikia Lietuvoje, užsienyje taip išgarsėti nepavyko nė vienai šalies grupei.
Tačiau „Glaam“ gali pavykti, nes jos turi neregėtai stiprų užnugarį. Grupės veikla rūpinasi ir ją finansuoja ne tik „Madison Music“, bet ir šią kompaniją valdantys JAV renginių organizatoriai „The Base Entertainment“. Abi šios kompanijos dirba su pasaulyje pripažintais prancūzų šokių muzikos kūrėjais „Bob Sinclar“ ir Davidu Guetta, JAV reperiu Big Ali ir kitais.

Per mėnesį – dešimt koncertų Prancūzijoje

„Glaam“ ambicijos turi pagrindo, tačiau kol kas tai tik teorinė galimybė. Užtat nuo popmuzikos perėjus prie įvairesnių žanrų galima rasti nemažai jaunų Lietuvos muzikantų, aktyviai veikiančių tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, modernios šokių muzikos grupė „Keymono“ jau yra laimėjusi Jungtinėje Karalystėje rengiamų apdovanojimų „The People’s Music Awards“ prizą, išleidusi albumą JAV, koncertavusi Vengrijoje, o šiemet planuoja pasirodyti Velse vykstančiame vasaros festivalyje.
Kitas tarptautinės sėkmės pavyzdys – Alina Orlova. Atlikėjos albumas yra išleistas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, vien kovo mėnesį Alina dešimt kartų koncertavo Prancūzijoje.
„Su didžiosiomis Europos muzikos žvaigždėmis Alinai dar anksti lygintis, tačiau tarp jos muzikos stiliaus gerbėjų ji gerai žinoma. Jos dainos transliuojamos per Prancūzijos radijo stotis ir televizijas. Aišku, populiariose pokalbių laidose Alinos nepamatysi, bet tokio tikslo ir nekeliame“, – Europos mastu Alinos populiarumą įvertinti bando atlikėjos vadybininkas Lauras Lučiūnas.
Jis įsitikinęs, kad ateityje tarptautinėje erdvėje veikiančių muzikantų iš Lietuvos tik daugės: „Jaunoji karta daug žadanti. Tokie muzikantai, kaip Markas Palubenka ar geriausia Lietuvos roko grupe pripažinti „Freaks on Floor“, gali būti įdomūs Europoje. Tik reikia nebijoti pristatyti savęs užsienyje. Alinai būtent todėl ir pavyko. Kai organizavome pirmą jos koncertą Maskvoje, žinojome tik tiek, kad ten turime kelis klausytojus. Bet surizikavome ir įvyko šuolis.“

Europoje vyrauja amerikietiška ir britiška muzika

Ypač aktyvi Lietuvos muzikos ambasadorė užsienyje yra trejų metų gimtadienį neseniai atšventusi elektroninės muzikos leidybos kompanija „Silence“. Apie jų atstovus Vidį (Vidmantą Čepkauską) ir Mario Basanovą (Marijų Adomaitį) nuolat rašo užsienio žiniasklaida, muzikantų koncertų geografija apima tiek Vakarų (Londonas, Milanas, Berlynas), tiek Rytų (Stambulas, Sankt Peterburgas, Tbilsis) Europą.
„Lietuviams reikėtų susitaikyti su tuo, kad niekada neturės savo Beyonce, Robbie Williamso ar „Rammsteinų“. Ir tai nėra talento klausimas – tiesiog muzikos rinkoje, kaip ir bet kokioje rinkoje, dominuoja didysis kapitalas. Mes niekada neturėsim resursų, kuriais galėtume konkuruoti su JAV ar Vokietijos atstovais“, – lietuvių viltis išgarsėti pasauliniu mastu nubraukia Vidis.
Bet iš karto priduria: „Mūsų vartai į tarptautinę rinką yra nepriklausomos muzikos (angl. indie) scenos. Ten šiek tiek kitoks talento ir investicijų santykis, be to, investicijos įkandamos ir su lietuviškais biudžetais. Kad reikalai pajudėtų, reikia bent vienos geros sėkmės istorijos. Muzikos verslas yra kontaktų verslas. Kai bent vienas atlikėjas ir jo vadyba pramins tarptautinius kelius, viskas pajudės savaime.“
Vidis taip pat pastebi, kad išpopuliarėti sunku ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių muzikantams. Europos muzikos biuras sausį paskelbė tyrimą, kurio duomenimis, Lietuva atsidūrė tarp tų ES narių, kurių nė vienai grupei ar atlikėjui nepavyko patekti į žemyno populiariausiųjų sąrašus. Tačiau toks pat rezultatas ir dar dvylikos ES valstybių. Tarp jų – ne tik kaimyninės Latvija, Lenkija ar Estija, bet ir tokia savo muzika garsėjanti šalis, kaip Graikija. Neabejotina tyrimo lyderė – Jungtinė Karalystė, už jos rikiuojasi Prancūzija, Vokietija, Švedija.
„Tai rodo, kad net įvairiakalbėje Europoje vyrauja anglakalbė muzika. Ir netgi angliškai dainuojantiems žinomiems Europos atlikėjams sunku konkuruoti su amerikiečiais ir britais. Bet kiekvienas sunkumas yra ir galimybė. Kartais tavo kilmės šalis gali tapti „egzotiniu“ aspektu. Mes šiuo metu populiariname Vilniaus house muzikos sceną. Ji sulaukia vis daugiau dėmesio, nes elektroninės muzikos kontekste yra nauja ir išskirtinė“, – optimizmo nepraranda muzikantas.

Švedų prodiuseris W.Buttas: „Lietuvos muzikos verslas yra „laukiniai Rytai“

Kodėl Lietuvos muzikantams lig šiol nepavyko išgarsėti užsienyje? To paklausėme ilgamečio Švedijos muzikos prodiuserio ir dainų autoriaus, dirbusio su Lietuvos „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos dalyviais Amberlife’u (2004 m.), „Laura & the Lovers“ (2005 m.) ir Simona Milinyte (2012 m.), Williamo Butto.
„Yra kelios priežastys, kodėl Lietuvos muzikantams kol kas nepavyko išgarsėti užsienyje. Visų pirma vadybininkai ir prodiuseriai Lietuvoje elgiasi labai trumparegiškai. Jie nori greitų pinigų. Tai nesunku suprasti – esant ekonominių problemų, žmonėms pinigų reikia tuoj pat. Bet jeigu nori patekti į tarptautinę rinką, turi galvoti apie ilgalaikius projektus.
Antra priežastis – etikos taisyklių nebuvimas. Juokauju, kad Lietuvos muzikos verslas yra „laukiniai Rytai“. Iš vietinių atlikėjų esu girdėjęs, kad kartais jiems už koncertus visai nesumokama. Vienas žymus dainininkas man guodėsi, kad už pasirodymą gavo du litus.
Galbūt dėl to daug atlikėjų Lietuvoje nenori vadybininkų. Tačiau be gero vadybininko išgarsėti tarptautiniu mastu nepavyks. Pateiksiu dainininkės Augustės pavyzdį. 2005 m. ji sėkmingai pasirodė muzikiniame realybės šou. Kartą jos paklausiau, kas yra jos vadybininkas. Ji atsakė, kad jo neturi. „Kodėl turėčiau kažkam atiduoti 20 proc. savo atlyginimo, jei galiu viską susitvarkyti pati?“ – argumentavo Augustė. Pasakiau, kad be vadybininko jos karjera greitai baigsis. Būtent taip ir atsitiko.
Augustė puiki dainininkė. Jei ji būtų gyvenusi Švedijoje ir turėjusi vadybininką, šiandien būtų ryški žvaigždė.
Žinoma, Lietuvoje yra labai gerų vietinio lygio vadybininkų, tačiau jiems stinga žinių apie tarptautinio muzikos verslo užkulisius. Negalime jų dėl to kaltinti – 20 Lietuvos nepriklausomybės metų yra per mažai, kad pavyktų viską sužinoti. Tačiau klausimas, ar jie nori mokytis. Lietuvos muzikos verslo žmonės nelabai linkę įsiklausyti į patarimus, jiems trūksta elementarių bendravimo su užsieniečiais įgūdžių.
Pavyzdžiui, su nacionalinę atranką į „Euroviziją“ laimėjusio Donato Montvydo prodiuseriu Martynu Tyla per „Eurovizijos“ atrankas kasdien matydavomės po kelis kartus. Jis pažinojo mane, žinojo, kad muzikos versle esu sukaupęs didelę patirtį. Mielai būčiau davęs Martynui naudingų kontaktų. Tačiau jis nė karto net nepriėjo pasakyti: „Labas, kaip sekasi?“ Galbūt tai lemia ir anglų kalbos barjeras.
Nesupraskit neteisingai – manau, kad Lietuvos mastu Martynas yra puikus vadybininkas. D.Montvydas, kuriam jis atstovauja, – potenciali tarptautinė žvaigždė, galinti užimti aukštą vietą „Eurovizijoje“. Tačiau, mano manymu, į tarptautinę rinką Donatas pateks tik tada, jei gaus tarptautinio lygio vadybininką.“

Pastarosiomis savaitėmis įtampa tarp Izraelio ir arabų šalių pasiekė kritinį tašką: ir viena, ir kita pusė ėmėsi dislokuoti karinius dalinius pasienyje ir rengtis galimam karui.

Praėjusios savaitės įvykiai Artimuosiuose Rytuose priminė įtempto siužeto filmą.
Egipte atakuota Izraelio ambasada. Kita Izraelio ambasada Jordanijoje evakuota. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas susitikinėja su Arabų Lygai priklausančių bei revoliucijas šiemet išgyvenusių šalių vadovais ir aiškina, kad jei Izraelis regione ims jaustis esąs šeimininkas, čia bemat gali atsirasti kariniai Turkijos laivai.
Izraelis savo ruožtu telkia karines pajėgas pasienyje – praėjusią savaitę šalies daliniai buvo dislokuoti prie Libano sienos. Analitikai vienas per kitą aiškino, kad įtampa baigia pasiekti kulminaciją, prie kurios prisideda ir stiprėjanti Sirijos opozicija, atvirai grasinanti Izraeliui karu ir randanti prieglobstį toje pačioje Turkijoje.
Lyg to būtų maža, praėjusią savaitę Irane paleista pirmoji ne tik šioje šalyje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose Bušero atominė elektrinė, į kurią Izraelis reaguoja kaip į neabejotiną branduolinio ginklo grėsmę, su kuria kovoti esą reikia ginklais.
Vis dėlto didžiausia kibirkštimi Artimuosiuose Rytuose gali tapti palestiniečiai, kurie šią savaitę ketina kreiptis į Jungtines Tautas su prašymu pripažinti Palestinos valstybę.
Jei taip ir nutiks, tai, kad ir koks būtų JT sprendimas, karo rizika Artimuosiuose Rytuose išaugs iki aukščiausio laipsnio. “Karas tikrai bus. Klausimas – kada”, – neabejoja JAV analitikas, karo veteranas Gordonas Duffas. Anot jo, Artimuosiuose Rytuose tvenkiasi juodi karo debesys, o lietus prasidėti gali jau artimiausiomis savaitėmis.
Netgi buvęs JAV viceprezidentas Richardas Cheney praėjusią savaitę pripažino, jog padėtis tampa nepaprastai pavojinga, o jis asmeniškai galėtų laiduoti, kad Izraelis yra pasirengęs atakuoti pirmas – netgi Iraną ir netgi be sąjungininkų.
O sąjungininkus – ar bent tuos, su kuriais arabų šalių supamas Izraelis palaikė pakenčiamus santykius, jis vieną po kito spėjo išbarstyti per labai trumpą laiką.

Prarado visus draugus

Dar prieš metus Izraelis su Turkija buvo vadinami kone geriausiais draugais. Izraelis neabejojo, kad Turkija bus ne kitų arabų šalių, o būtent Izraelio pusėje dėl savo siekio tapti Europos Sąjungos nare. Tuo tikėjo ir pati Turkija.
Tačiau prieš metus šalys rimtai susikirto: Turkija nusprendė gabenti humanitarinę pagalbą palestiniečiams blokuojamame Gazos ruože, o atsakydamas į tai Izraelis atakavo Turkijos flotilę. Turkija tai suprato kaip karinę ataką, ir nuo to laiko situacija tik blogėja, o abipusis tonas aštrėja. Pasak Turkijos premjero R.T.Erdogano, vienintelė susitaikymo galimybė – Izraelio atsiprašymas, o jo, savaime suprantama, tikrai nebus.
Pasak Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų politikos instituto vyr. analitiko Sonero Cagaptay, tai reiškia ne vien Turkijos ir Izraelio konfliktą, bet ir Izraelio konfliktą su visomis regiono valstybėmis. Mat Turkija tampa tokia valstybe, kokia anksčiau yra buvęs Egiptas, tai yra regioniniu opozicijos Izraeliui centru.
O juk dar visai neseniai tikėtasi, kad galbūt Turkija perims iš Egipto tarpininkavimą palestiniečių ir Izraelio taikos derybų procese. “Viltis, kad Turkija taps tarpininke, žlugo. Dabar ši šalis yra agresorė”, – teigia Tel Avive esančio Bar Ilano universiteto politologas Geraldas Steinbergas.
Taigi Turkija jau visai atvirai grasina Izraeliui karu ir, matyt, jaučiasi pakankamai užtikrintai. ES, kurioje kalbama apie valstybių bankrotą ir bendros valiutos žlugimą, Turkijai beveik nebeturi ko pasiūlyti. Priešingai, Turkija daug kuo lenkia ne vieną ES valstybę. Visų pirma tai ekonomiškai stipri ir didelė valstybė, o technologijų pažanga atsilieka tik nuo Vokietijos. Bet svarbiausias Turkijos pasitikėjimo savimi koziris yra jos armija – didžiulė, mobili, garsėjanti disciplina ir žiaurumu. Ji galėtų vykdyti karines operacijas visuose Artimuosiuose Rytuose. Be to, Turkijos kariškiai palaiko glaudžius ryšius su Irako, Irano ir Egipto karinėmis pajėgomis.
Su Egiptu Izraelio reikalai irgi labai prasti. Analitikų vertinimu, nuo tada, kai rugpjūčio 18 d. Izraelio pajėgos, gaudydamos kovotojus netoli Egipto pasienio, nušovė penkis egiptiečių policininkus, Izraelis ir Egiptas dabar išgyvena didžiausią krizę per pastaruosius 30 metų.
Priminsime, kad Gazos ruožo kovotojams palestiniečiams per Egipto dykumą prasiskverbus į Izraelį ir surengus išpuolį, kilo susišaudymas, pareikalavęs ne tik aštuonių izraeliečių, bet ir penkių Egipto karių gyvybių.
Netrukus po to Kaire buvo atakuota Izraelio ambasada, ir nors Izraelis išreiškė apgailestavimą dėl Egipto karių žūties, Egipto ministrų kabinetas pareiškė, kad to nepakanka ir reikalingas atsiprašymas. Kaip ir Turkijos atveju, tokio, žinoma, nesulauksime.
Apskritai Egiptas, daugelį metų tarpininkavęs Izraelio ir palestiniečių derybose, po šių metų revoliucijos užima vis agresyvesnę poziciją Izraelio atžvilgiu. Mat anksčiau Egiptą už pavadėlio gana patikimai laikė Vakarai, o dabar, žlugus diktatūrai, didžiulę įtaką įgijusiems Egipto kariškiams Vakarų jausmai mažai terūpi.
Jei imtume Turkijos ir Egipto tandemą, suprastume, kad neutralizuoti jo agresiją Izraelio atžvilgiu gali siekti vienintelė likusi Izraelio draugė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir ne todėl, kad joms rūpėtų pats Izraelis, o dėl to, kad joms reikalingos su niekuo nekariaujančios Turkija bei Egiptas. Juk Egiptas su savo Sueco kanalu ir Turkija, kuri yra naftos iš Centrinės Azijos bei Šiaurės Irako vartai, abi yra tiesiog gyvybiškai svarbios JAV.
Vis dėlto padėtis tampa vis mažiau valdoma. Ir svarbiausią vaidmenį šiame jėgų balanso žaidime žaidžia palestiniečiai.

194-oji valstybė

Rugsėjo 20-ąją, prasidėjus JT Generalinės Asamblėjos sesijai, palestiniečiai rengiasi pateikti oficialų prašymą, kad jų valstybė taptų 194-ąja Jungtinių Tautų nare. Taigi svarbiausias klausimas – ką dabar nuspręs Jungtinės Tautos ir kokie scenarijai galimi po kiekvieno iš dviejų galimų sprendimų.
Neverta minėti, kad palestiniečių pusėje yra kone visos arabų šalys. Praėjusį pirmadienį tai buvo patvirtinta ir oficialiai: arabų šalių užsienio reikalų ministrų grupė, vadovaujama Kataro diplomatijos vadovo, sutiko palaikyti palestiniečių siekius. “Palestiniečių valstybės pripažinimas yra ne galimybė, o pareiga”, – daugelio arabų valstybių poziciją apibendrina ir Turkijos premjeras R.T.Erdoganas.
Palestiniečių nepriklausomybės siekį per balsavimą JT palaikys ir panašiai galvojanti Rusija: nors palestiniečiams palanki jos pozicija žinoma jau seniai, artėjant lemiamai akimirkai tai dar kartą oficialiai patvirtinta Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis.
Visai kitas klausimas – Vakarų valstybių pozicija. Jų nuomonės išsiskiria kardinaliai. Jungtinėms Valstijoms, kurioms, kaip minėta, svarbiausia išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose, palestiniečių ambicijos kelia siaubą. Juk jeigu Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę, Izraelis beveik neabejotinai su tuo nesutiktų, o nesutikimas reiškia karinius susirėmimus. Štai kodėl JAV laikosi pozicijos, kad Palestina gali atsirasti tik kaip taikos derybų su Izraeliu rezultatas, o ne JT nuosprendis.
Pasak JAV prezidento Baracko Obamos, palestiniečių kreipimasis į JT yra tik “dėmesio išblaškymas”, ir bet kuriuo atveju tai neužtikrins stabilaus palestiniečių valstybingumo.
Taigi, regis, beveik nėra abejonių, kad per balsavimą JAV vetuos palestiniečių nepriklausomybės siekį.

Karas vis dar išvengiamas

Kas tada? Prognozuoti, kad po balsavimo JT Artimuosiuose Rytuose karas neišvengiamas, linkę daugelis analitikų. Pasak G.Duffo, jei balsavimas apskritai bus (tai yra palestiniečiai paskutinę minutę neapsigalvos), bus mesta pirštinė, kurios nepakelti Izraeliui tiesiog neleistų ambicijos.
Sakyti priešingai – kad tokiu atveju konfliktas nekils, drįsta mažuma. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką karinis konfliktas regione reikštų visam pasauliui (vien turint omenyje kad ir mažytę, bet nepaneigiamą branduolinio karo, išgyvenamo tik vieną vienintelį kartą, grėsmę), verta ruoštis blogiausiam, bet tikėtis geriausio.
Kas gali išgelbėti Artimuosius Rytus nuo karo? Pirmiausia – sveikas protas, kurio dabar, regis, labiausiai stinga ir Izraelyje, ir palestiniečių stovykloje, ir arabų šalyse.
Jei jo vis dėlto atsirastų, idealiausias scenarijus būtų Izraelio ir palestiniečių kompromisas bei taika. Ir nors JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton praėjusią savaitę duotą nurodymą pasiųsti du pasiuntinius į Artimuosius Rytus derėtis su Izraeliu ir Palestinos autonomija galima vadinti paskutinės minutės desperacija, vis dėlto dabar jau viso pasaulio reikalu tampa siekis, kad Artimuosiuose Rytuose nekiltų karas, tad užsienio spaudoje pasigirsta nuomonių, kad kompromisų paieškoms Artimuosiuose Rytuose gali imti talkininkauti net Kinija ar Indija.

Viešojoje erdvėje kartkartėmis plyksteli apsišaudymai tarp vilniečių ir kauniečių, kurie jų “tikresni miestiečiai” ar “dvasingesni lietuviai”.

Apskritai į tokį varžymąsi, ypač pereinantį į asmeniškumus, derėtų žiūrėti su šypsena. Jeigu ne vienas faktas: šiuo metu visas svarbiausias vietas valstybės gyvenime – versle, moksle, politikoje, valdymo aparate užima keturiasdešimtmečių karta, kurios vertybinės orientacijos formavosi vėlyvuoju sovietmečiu. Kaune ir Vilniuje tai vyko visiškai skirtingai.
Esminis skirtumas tarp XX a. aštuntojo devintojo dešimtmečio kauniečių ir vilniečių toks, kad pirmieji sovietmečiu per Lenkijos televiziją žiūrėjo Europos kino šedevrus ir pasaulinio lygio JAV serialus, skaitė lenkiškus ir vokiškus žurnalus bei smetoniškas knygas iš senelio bibliotekos, vaikščiojo XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos architektūros namais apstatytomis gatvėmis. Tegu tie filmai ir žurnalai buvo su “liaudiškai demokratišku” prieskoniu, bet vis ne “Literaturnaja gazeta”, “Vokrug sveta” ar “Novyj mir”, nuo kurių alpdavo Vilniaus inteligentai, kurių minčių, elgesio ir apdarų madas diktavo iš Maskvos parvykstantys “nomenklatūrščikai” bei sovietų liaudies artistai. Tuo tarpu Kauno poniutės orientavosi į Varšuvą, kuri savo ruožtu žvilgčiojo į Paryžių.
Vilniečiai nuo Lietuvai artimiausių Vakarų, kurie buvo Lenkijoje, sovietmečiu buvo absoliučiai atkirsti ir vilnietį nuo kauniečio lengviausiai buvo galima atskirti pagal lenkų kalbos mokėjimą: kaunietis mokėjo (nes Lenkijos TV žiūrėjo dažniau nei “Centralnoje televidenije”), o vilnietis – ne. Tipiškas mano paauglystės ir ankstyvosios jaunystės vaizdelis: susirenka giminė į senelio namus švęsti Joninių, pavakarėn ir kitą dieną “vilniečių frakcija” susigrūda į tolimajame namo gale esantį saloną, kur per balių būdavo išnešamas televizorius, ir kaip stebuklą žiūri vakarietiškus filmus bei nematytos kokybės pramogines laidas. O kuris nors iš kauniečių turi jiems vertėjauti, nes nė vienas lenkiškai nesupranta.
Dėl tokio skirtingo informacinio lauko bet kurio kauniečio “aplink 40″ galima drąsiai klausti, ar Makepeace “pasirašė” Dempsiui, ar tik “dinamą suko”, kuris Majamio policininkas kietesnis – Sonny Crockett ar Rico Tubbs. Šiuo požiūriu kauniečiai visiškai įsipaišo į savo bendraamžių Europoje ir JAV kontekstą. O vilnietis, tokių klausimų išgirdęs, tik akytėmis mirksėti pradės ir nedelsdamas ims niekinti “kavianską” spekuliantą, kuris nei Tarkovskio, nei Michalkovo pasaulinių kino šedevrų nematė.
Vis dėlto didžiausias skirtumas buvo santykis su miestu. Kaunietis jau nuo paauglystės galėjo parodyti, kur yra Prezidentūra, kur Ministerių kabinetas, kur Lietuvos bankas, o kur – Valstybės teatras, gerdamas kavą skaitė laikraščius Nunciatūros skverelyje, kildamas laiptais iš Laisvės alėjos į Žaliakalnį praeidavo pro sovietų ir Vokietijos ambasadas. Dažnas galėjo bakstelėti į namą, kurį kadaise pastatė ar kuriame dirbo jo tėvas arba senelis, o kai kurie laimingesni juose tebegyveno ir sovietmečiu. Eidamas Laisvės alėja, kurios sovietijai visiškai svetimo pavadinimo atvažiuodavo pasižiūrėti turistai iš Rusijos, kaunietis eidavo per savo valstybės sostinę, kurios kiekvienas namas jam buvo savas.
Tuo tarpu vilniečiams Vilnius buvo svetimas miestas, kuriame “tikrai lietuviškas” (pagal to meto supratimą) buvo nebent Gedimino pilies bokštas. Visus kitus pastatus, pastatytus nežinia kieno ir nežinia kada, nutarusiajam tapti vilniečiu tekdavo jaukintis. Taip gimė legendos apie “ypatingą Vilniaus dvasią” ir, atitinkamai, dvasinguosius vilniečius, priešpriešinančius save kauniečių konkretumui bei materializmui. Teisėtai vadindami Vilnių universitetiniu miestu, vilniečiai kažkaip pamiršdavo, kad universitetas tas – Vytauto Didžiojo, perkeltas iš Kauno 1940-aisiais.
Per keturis pokario dešimtmečius vilniečiai pamažu prisijaukino Vilnių, jau ėmė jį laikyti savu, panašiai kaip kauniečiai – Kauną. Bet čia atėjo Sąjūdis, nepriklausomybė, ir vilniečiai staiga su siaubu pamatė, kad jų taip sunkiai savu padarytas miestas užimtas kauniečių. Pastarieji, nuo vaikystės pratę gyventi valstybės sostinėje, tiesiog pasislinko šimtu kilometrų ryčiau ir vėl vaikščiojo gatvėmis, kuriose veikė jų valstybės Seimas, Vyriausybė ir ministerijos, Valstybės teatras ir Lietuvos bankas.
Nesukdami sau galvos dėl kažin kokių “ypatingų Vilniaus dvasių”, kauniečiai ėmė tvarkyti savo sostinę lygiai taip pat konkrečiai, kaip buvo pratę tvarkytis Kaune, – statyti naują, lietuvišką Vilnių. Atsigavę po pirmojo šoko vilniečiai sukilo į kovą prieš verslo “barbarus”, už Vilniaus išsaugojimą. Štai čia ir paaiškėjo, kas yra sava vilniečiui, o kas – kauniečiui. Vilniečiai, kaip savo jaunystės miesto simbolį, siekė išsaugoti sovietinę betondėžę, it pasityčiojant pavadintą “Lietuvos” vardu. Kauniečiai tuo pat metu sukilo už “Romuvos” kino teatro, nepriklausomos Lietuvos architektūros šedevro, išsaugojimą. Dėsninga ir teisinga, kad nugalėjo kauniečiai, o vilniečiai liko prie griuvėsių krūvos.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos atkovojo iš sukilėlių dalį vieno miesto šalies vakaruose, tačiau opozicija pranešė užėmusi Ras al Unufo uostamiestį, stiprindami savo pozicijas rytuose per jau dvi savaites vykstantį sukilimą.

Šią savaitę surengti M.Kadhafi ištikimų pajėgų atsakomieji smūgiai rodo, kad ekscentriškas autokratas, Libijai vadovaujantis jau 41 metus, neketina ramiai ir greitai atsisakyti valdžios kaip kaimyninio Egipto ir Tuniso vadovai, atsistatydinę per Artimuosius Rytus nusiritus visuotinių sukilimų bangai.

Suintensyvėjusios kovos dar labiau įtvirtino ketvirtosios didžiausios Afrikos šalies, turinčios didelius naftos išteklius, faktinį susiskaldymą: vyriausybė kontroliuoja vakarų regioną aplink sostinę Tripolį, o rytus kontroliuoja margos, tačiau pasišventusios sukilėlių pajėgos.

Už 50 kilometrų į vakarus nuo Tripolio esančiame sukilėlių kontroliuojamame az Zavijos mieste per susirėmimus su M.Kadhafi pajėgomis “dešimtys žmonių žuvo, dar daugiau buvo sužeisti”, sakė vietos gyventojas Mohamedas.

“Suskaičiavome 30 žuvusių civilių gyventojų”, – nurodė jis.

Tripolio režimą palaikančios pajėgos panaudojo granatsvaidžius ir sunkiuosius kulkosvaidžius; ant vieno viešbučio stogo pozicijas užėmę snaiperiai šaudė į protestuotojus, penktadienį po tradicinių musulmonių pamaldų dalyvavusius demonstracijoje, kurioje buvo reikalaujama M.Kadhafi atsistatydinimo, pasakojo Mohamedas.

Prieštaringi pareiškimai

Vėliau penktadienį sukilėlių kovotojai atsitraukė, tačiau jie tebekontroliavo az Zavijos centrinę Kankinių aikštę, sakė vienas maištininkų atstovas.

Tuo tarpu vienas Libijos vyriausybės pareigūnas sakė, kad šis miestas atkovotas.

“Jis buvo išvaduotas – galbūt dar yra (sukilėlių kontroliuojamų) židinių, tačiau apskritai miestas išvaduotas”, – sakė jis.

Sukilėliai informavo užėmę šalies rytuose esantį Ras al Unufo oro uostą, o vėliau – visą šį svarbų Viduržemio pajūrio naftos pramonės centrą, esantį už 660 kilometrų nuo Tripolio, prie strategiškai svarbaus pajūrio kelio.

“Užėmėme 100 proc. Ras al Unufo – visos M.Kadhafi pajėgos pasitraukė”, – šiame mieste sakė sukilėlių karys Hafezas Ibrahimas. Tačiau jis nenurodė, kad kontroliuoja karinę bazę ir naftos terminalą.

Tuo tarpu Tripolyje užsienio reikalų viceministras užginčijo šį pranešimą, sakydamas žurnalistams, kad vyriausybės pajėgos tebekontroliuoja Ras al Unufą.

Sukilėliai perėmė kontrolę didelėje Libijos rytų regiono dalyje, kuri yra daugiausiai naftos telkinių, o opozicija M.Kadhafi režimui tradiciškai būdavo stipriausia. Šio sukilimo pagrindiniu centru tapo antrasis didžiausias Libijos miestas Bengazis.

Sukilėlių atstovas sakė, kad penktadienį M.Kadhafi pajėgų aviacija bombardavo ginklų saugyklą netoli Bengazio, kuri yra vienas iš didžiausių karinių arsenalų šalies rytuose.

“Žuvo daug žmonių. Daug žmonių ligoninėje. Vienas negali prisiartinti – ten tebėra labai pavojinga”, – sakė gyventojas, vardu Salehas.

Subombarduotą ginklų sandėlį apsupo saugumo pajėgos, o vienas liudininkas pasakojo naujienų agentūrai “Reuters”, kad nukentėjusius žmones išvežė mažiausiai aštuoni greitosios pagalbos automobiliai. Sprogimų bangos išdaužė namų langus priemiesčiuose, esančiuose už kelių kilometrų nuo šios bazės, sakė gyventojai. Agentūrai AFP vienas medikų minėjo 19 žmonių žuvusių, kelias dešimtis sužeistų.

Dėl šių naujienų apie susirėmimus naftos kainos Jungtinėse Valstijose pakilo iki aukščiausio lygio nuo 2008 metų rugsėjo: balandžio sandoriams “Brent” rūšies naftos barelis pabrango 1,36 dolerio (3,36 lito) – iki 116,17 dolerio (287,32 lito).

Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) nurodė, jog dėl sukilimo Libijoje, anksčiau parduodavusioje vidutiniškai po 1,6 mln. barelių naftos per dieną, eksportas sumažėjo apie 60 procentų. Ši netektis, kurią labiausiai nulėmė naftos pramonėje dirbusių tūkstančių užsieniečių pasitraukimas, smarkiai smogs šalies ekonomikai.

Tuo tarpu Tripolio Tadžuros rajone penktadienį aidėjo šūviai, kai M.Kadhafi šalininkai vaikė protestuotojus, reikalavusius, kad atsistatydintų ilgametis šalies vadovas, ir skandavusius: “Kadhafi yra Dievo priešas!”

Šimtai demonstrantų išžygiavo iš Agos Murato mečetės po penktadieninių pamaldų, o vėliau dar keli šimtai protestuotojų, mojuojančių žaliomis vėliavomis, susirinko sostinės centrinėje Žaliojoje aikštėje.