Trys klausimai Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresniajam analitikui dr. Laurynui Kasčiūnui

– Kokią pagrindinę žinią pateikė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Kaip vertinate sąjungininkų batalionų Baltijos šalyse ir Lenkijoje reikšmę šių valstybių apginamumui ir bendrai saugumo situacijai?

– Be abejo, rezultatus reikia vertinti labai pozityviai. Nuo Vidurio Europos valstybių nuraminimo ir užtikrinimo strategijos, kuri imta taikyti, kai Barackas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką su Rusija, pereita prie atgrasymo strategijos, kuri, mano požiūriu, santykiuose su Rusija yra efektyviausias receptas. Rusija supranta galios kalbą, gerbia tik tuos, kurie turi užnugarį, ir dabar, po šių spendimų, kurie bus įgyvendinti artimiausiu metu, tą užnugarį savo žemėje mes turėsime realų, ne tik teisinį ir popierinį.

NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

Aišku, vertinant tai, kiek Rusija yra sutelkusi savo karinių pajėgų aplink mus regione, ir lyginant su tuo, kas bus padaryta iš NATO pusės, kariniu požiūriu reikėtų daugiau. Nepaisant to, šie sprendimai mus labai stipriai integruoja į visą NATO gynybos sistemą. NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

– Baltijos šalys dažnai Vakaruose būdavo kritikuojamos dėl pernelyg aštraus, nelankstaus tono Rusijos atžvilgiu. Ar NATO viršūnių susitikimas parodė, kad ši kritika buvo nepagrįsta ir Vakarų bei pokomunistinių valstybių pozicija dėl Rusijos grėsmės tarsi išsilygina?

– Neabejotinai taip, Baltijos šalių mintis, kad Rusijos revizionizmas nėra dingęs ir niekur nebuvo dingęs, anksčiau buvo suvokiama kaip tam tikra istorinės rusofobijos apraiška. Šiandien galime konstatuoti, kad mūsų saugumo samprata ir Europos saugumo sistemos supratimas yra daug labiau paplitę NATO nei, tarkime, prieš 4–5 metus, kai tai buvo suprantama kaip kelių šalių reikalas, o jos tarptautinėje politikoje vadinamos vieno klausimo valstybėmis. Be abejo, tai įvyko ne tik dėl mūsų diplomatinių pastangų, bet ir dėl pakitusios tarptautinės sistemos.

Anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Vis dėlto Vakarai, ypač vokiečiai, kurių įtaka vis didėja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO, vienoje rankoje laikydami šį botagą, kitą ranką vis tiek bandys ištiesti Vladimirui Putinui. Bet anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Faktas, kad Prancūzijos prezidentas gali pasakyti, jog Rusija yra partnerė, bet kartu ir atsiųsti savo pajėgas, rodo, kad yra įvykęs lūžis. Bijočiau blogesnio scenarijaus, kad ilgainiui Rusija bus paleista iš izoliacijos, kurioje dabar yra, – kalbu apie sankcijas, apie Ukrainos derybinių pozicijų silpnėjimą, NATO ir ES plėtros, kuriai priešinasi Rusija, sustabdymą.

– Kaip galėjo vykti pasidalijimas, kurio regiono kariai bus dislokuojami Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip tai vyko, bet faktas, kad Vokietijos įsitraukimas į mūsų valstybę rodo didžiulį jų gynybinės strategijos ir Rytų politikos pokytį. Konfliktas su mumis reikštų konfliktą su Vokietija. Kartu šios šalies įtaka Baltijos šalims labai išaugs, kai kuriais klausimais jie turės kozirį ir mums kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, pabėgėlių, gali tekti nusileisti.

Donaldas Trumpas su žmona Malania / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimų kampanija pasiekė lūžio tašką. Apie tai – trys klausimai politologui, Rytų Europos studijų centro analitikui, Linui Kojalai.

– Ar Tedo Cruzo pasitraukimas iš kovos dėl Respublikonų partijos kandidato JAV prezidento rinkimuose reiškia, kad Donaldas Trumpas tikrai kovos rinkimuose su Hillary Clinton?

– Tai rodo, kad jis jau nebesitiki sukliudyti D.Trumpui siekti pusės delegatų ribos. Kova iš esmės vyko tik dėl to, ar pavyks sukliudyti D.Trumpui turėti daugumą delegatų. Dabar akivaizdu, kad po pralaimėjimo tarsi palankioje T.Cruzui Indianoje tų vilčių nebėra. Likęs kandidatas Johnas Kasichas iš esmės situacijos nepakeis (J.Kasichas irgi pasitraukė iš kovos trečiadienį – red. past.). Respublikonams dabar atėjo vidinio susitaikymo laikas, kai reikia suvokti, kad D.Trumpo sustabdyti nepavyks, nepaisant tų dešimčių milijonų, kurie buvo tam metami. Klausimas – ar partija susivienys prieš rinkimus, kad galėtų tą efektyviai padaryti.

Maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton.

Greičiausiai D.Trumpui nepavyks sutelkti visos partijos. Apklausos nuolat rodo, kad maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton. Tai sunkiai suvokiama dviejų didžiųjų partijų varžybų kontekste. Dar 39 proc. sako, kad bent jau nepalaikys D.Trumpo – galbūt neis į rinkimus.

Linas Kojala / BFL nuotr

– Tam tikrų požymių, kad jo retorika darosi nuosaikesnė, yra. Bet prieš kurį laiką kilo skandalas, kai jis pareiškė, kad T.Cruzo tėvas susijęs su Johno Kennedy žudikais. Tokių skandalingų pranešimų iškyla nuolat. Nuosaikėjimas vyksta bangomis, siejant tai su konkrečiomis valstijomis ir jų elektoratu.

Didžioji D.Trumpo stiprybė būtent ir yra kontroversija, kalbėjimas labai tiesmukai, pasakymas tų dalykų, kurių kiti politikai nedrįsta sakyti, ir kartu gebėjimas pademonstruoti, kad, nepaisant to, ką ir kaip jis kalba, vis tiek nuskina pergalę. Retorika keisis tik tiek, kad dabar D.Trumpo taikinyje bus H.Clinton.

– Kokie bus jo šansai kovoje su H.Clinton per prezidento rinkimus?

– Labai sunku modeliuoti, nes D.Trumpas paneigia visus skaičiavimus ir loginius dėsnius, kurie turėtų galioti šiuose prezidento rinkimuose. Viena vertus, jis yra kandidatas, turintis labai daug silpnybių: jo populiarumas tarp moterų labai mažas, rasistiniai pareiškimai, ispanakalbiai rinkėjai. Šios grupės respublikonų rinkimuose atlieka gerokai mažesnį vaidmenį nei nacionaliniuose rinkimuose. Kita vertus, akivaizdu, kad šie rinkimai gali būti įdomūs tuo, kad juose susigrums dviejų didžiausių partijų atstovai, labai neigiamai vertinami visuomenės. Istoriškai tokio atvejo nėra buvę. Tad abiejų kandidatų stovyklose bus daug silpnų vietų, kurias bus galima bandyti išnaudoti.

Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.

Tradiciškai yra daug valstijų, kurios laikomos arba mėlynosiomis demokratų, arba raudonosiomis respublikonų valstijomis. To nepakeisi. Šiuo atveju demokratai turi milžinišką pranašumą. Jeigu H.Clinton laimėtų 19-oje valstijų, kuriose laimėjo visi demokratų kandidatai 1992–2012 m., jai iki prezidento posto trūktų labai nedaug. Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.