3 klausimai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupui Mindaugui Sabučiui

– Didžiosios Britanijos labdaros organizacijos „Charities Aid Foundation“ sudarytas pasaulio dosnumo reitingas rodo, kad Lietuva – tarp mažiausiai labdarai skiriančių valstybių pasaulyje. Kuo tai paaiškintumėte?

– Įprotis formuojasi lėtai, bet negalėtume pasakyti, kad Lietuvoje nėra atjautos, rūpesčio savo artimu. Palyginti su ankstesniais metais, yra įvykę didelių pokyčių.

Tarp daugiausia labdarai skiriančių valstybių – JAV, Naujoji Zelandija, Kanada, Australija. Tai visuomenės, kurios kažkada itin nepalankiomis sąlygomis pradėjo kurti savo aplinką, bendruomenę. Jas sudarė vargo emigrantai, persekioti religiniai

bėgliai, netgi iš savo šalių de­portuoti nusikaltėliai. Ir šiandien matome tų bendruomenių asmeninę atsakomybę, išlikusį suvokimą, kad tik solidarizuojantis su tais, kuriems trūksta, arba imantis iniciatyvų kartu galima įgyvendinti prasmingus dalykus.

Svarbūs ir religiniai, konfesiniai momentai. Krikščioniškoje aplinkoje, ypač protestantiškuose kraštuose, buvo pabrėžiama, kad tu negali būti krikščionis, melstis, kai šalia tavęs skursta, kad turi palaikyti bendrą gyvenimo lygį, tik tuomet Dievo malonė bus matoma. Tas iki šių dienų išlikę žmonių gyvenime, jų elgesyje, nors formaliai netikėjimas, ateizmas plinta.

– Gal tiesiog neturime finansinių galimybių padėti kitiems?

– Jei imtume absoliučius skaičius, turtingi žmonės aukoja daugiau, neturtingi – mažiau. Bet piniginiai dalykai čia mažiausiai svarbūs. Kuo žmogus laisvesnis kaip asmenybė, tuo jis labiau linkęs įvairiais būdais padėti kitiems – per aukojimą, darbą, patarnavimą. Tai vidinės laisvės išraiška. Prieš dešimtmetį, atsimenu, žmonės buvo klausiami apie aukojimą. Daž­niau­sias atsakymas buvo toks: „Aš aukosiu, kai turėsiu pakankamai pinigų.“ Tai reiškia, kad neaukosi niekada. Kur yra ta riba, kai jau „pakankamai“?

Didžioji dalis mūsų tautos dar prieš pusantro šimto metų buvo baudžiauninkai. Ir komunizmas savo padarė. Dar labai stiprus nelaisvo žmogaus įprotis, vergo pozicija, kuriam terūpi kažkaip išgyventi šiandien, kuris tėra atsakingas už savo gyvenimą. O laisvo žmogaus pozicija yra dalijimasis.

– Ar yra dora labdara pridengti verslo, viešųjų ryšių projektus?

– Krikščioniška auka yra tyli ir neskelbiama. Bet įmonės turi norą apie tai pranešti. Nėra blogai, nes skelbiama žinia, kad labdara, aukojimas, dalijimasis yra gėris, be to, kažkas – ar sergantieji, ar socialinės įstaigos sulaukia pagalbos.

Kitas dalykas, kai iš to daromas verslas. Nesinori teisti, bet kai prieš Kalėdas skatina: „Nupirkite vaikams žaisliuką iš mūsų“, kyla klausimas, kodėl jie patys nenuperka ir nepadovanoja? Tokia iškreipta forma su labdara nieko bendro neturi.