Po sprogimo penktadienį Paik Riverio kasyklos požemyje Naujojoje Zelandijoje šeštadienį vis dar nežinoma apie 29 angliakasių likimą, sakė kasyklos direktorius Peteris Whittallas (Pireris Vitolas).

Jis nurodė, kad pareigūnai dabar žino, kurioje vietoje buvo kiekvienas kalnakasis penktadienio popietę, kai požemyje sprogo dujos.

Su dingusiais vyrais ryšio nėra, pirmieji pranešimai nurodė, jog po žeme gali būti nuo 27 iki 36 kalnakasių.

Dviem vyrams, buvusiems netoli paviršiaus, pavyko išlįsti; jie nugabenti į ligoninę gydyti lengvų sužeidimų.

Pasak P.Whittallo, sumaištis dėl dingusiųjų skaičiaus kilo dėl to, kad ankstesnės pamainos nariai išėjo iš kasyklos nepasiėmę savo identifikavimo ženklų.

Gelbėjimo operaciją pradėti delsiama, nes bijoma naujo dujų sprogimo. Anot P.Whittallo, gelbėtojai rengiasi lįsti į šachtą vėliau šeštadienį.

Penktadienį buvo pranešta, kad gelbėtojai skubiai išvyko į Paik Riverio akmens anglių perdirbimo įmonę, veikiančią netoli Atarau miesto Naujosios Zelandijos Pietinės salos vakarinėje pakrantėje.

Netoli šios kasyklos veikiančioje valstybinės įmonės eksploatuojamoje Strongmano kasykloje anksčiau įvyko didžiausias incidentas per Naujosios Zelandijos kalnakasybos istoriją: 1967 metų sausio 19 dieną per sprogimą požemyje žuvo 19 darbuotojų.

Praėjus 66 kankinančioms dienoms po to, kai aukso ir vario šachta įgriuvo virš jų, 33 po žeme įkalinti šachtininkai anksti šeštadienį nekantriai laukė, kol gręžimo įrenginys pragręš paskutinius virš jų pragaro esančius uolienų sluoksnius.

Viršuje giminaičiai, apsistoję palapinėse ir nameliuose ant ratų vadinamojoje Vilties stovykloje, visą naktį laukė sirenos, kuri turi pranešti apie gręžimo darbų sėkmę.

Šie pagal “planą B” vykdomi gręžimo darbai, kurių metu turi būti išgręžtas kanalas, pakankamas gelbėjimo kapsulei praeiti, aplenkė kitas dvi panašias operacijas. Šachtininkai po vieną turi būti iškelti gelbėjimo kapsule.

Darbams pagal “planą A” ir “planą C”, kurių metu ne kartą buvo nukrypta nuo kurso, įstrigus, pareigūnai penktadienį paskelbė, kad “plano B” vykdytojai artėja prie šachtininkų, esančių 624 metrų gylyje po žeme.

Kalnakasybos ministras Laurence Golborne (Laurensė Golbornė) apskaičiavo, kad šachtininkai bus pasiekti iki šeštadienio vidurdienio.

Čilės gyventojai labai domisi šia gelbėjimo drama ir ėmė laikyti ją savo šalies charakterio ir savigarbos išbandymu. Žinojimas, kad šachtininkai bus išgelbėti jau artimiausiomis dienomis, sumažino ir kai kurių giminaičių nerimą.

Tačiau dabar teks padaryti sunkų sprendimą: gelbėjimo komanda turi nuspręsti, ar rizikingiau būtų traukti šachtininkus pro nesutvirtintas uolienas, ar bandyti įterpti į išgręžtą kanalą tonas sveriančius plieninius vamzdžius, kurie saugotų į viršų keliamus žmones.

Plieninis vamzdis neleistų kristi akmenims, kurie galėtų užblokuoti gelbėjimo kapsulę, tačiau jis neišgelbėtų šachtininkų, jeigu toje nestabilioje šachtoje įvyktų kitas didelis įgriuvimas, ir pats galėtų tapti katastrofiška kliūtimi, sakė kalnakasybos ministras.

“Į 600 m (ilgio) kanalą reiktų įdėti daug vamzdžių, kurie sveria daugiau kaip 150 tonų, – perspėjo L.Golborne. – Be to, ši struktūra gali būti įterpta tokia padėtimi, kuri taip pat galėtų blokuoti (gelbėjimo kapsulės) “Phoenix” judėjimą. Tai nėra lengvas sprendimas”.

Kai tik kanalas bus baigtas, ekspertai nuleis vaizdo kamerą ir apžiūrės jo sienas. Jei ši apžiūra įtikins inžinierius, kad kanalo sienos lygios, stiprios ir pakankamai vienalytės kapsulei be didelių kliūčių praeiti, gelbėtojai pradės po vieną kelti žmones į paviršių. Žmonių iškėlimas tokiu atveju galėtų prasidėti jau antradienį.

Jei prireiks plieno vamzdžių, parengiamieji darbai pailgės 3-8 dienomis.

Iš pradžių iškelti šachtininkai bus apžiūrėti lauko ligoninėje, kur galės trumpai pasimatyti su daugiausia trimis savo artimaisiais. Tada jie sraigtasparniu bus nuskraidinti į regioninę ligoninę Kopiape, kur jiems jau parengtos 33 lovos ir kur jais bus rūpinamasi ne mažiau kaip 48 valandas.

Tik kai gydytojai nuodugniai patikrins jų fizinę ir psichinę būklę, jiems bus leista vykti namo.

Sirena, paskelbsianti gelbėjimo šachtos gręžimo darbų pabaigą, neabejotinai sukels džiaugsmo bangą visoje šalyje. Tačiau ypatingos emocijos liesis “Vilties stovykloje”, kur po žeme įkalintų šachtininkų žmonos, tėvai, broliai, seserys ir vaikai šios akimirkos nekantriai laukė daugiau kaip du mėnesius.

“Jų nervai ir įtampa tuoj pat sprogs”, – sakė Čilės pirmoji ponia Cecilia Morel (Sesilija Morel), penktadienį atvykusi pasikalbėti su šachtininkų šeimomis.

C.Morel, kuri daugiau kaip 30 metų dirbo šeimos konsultante, sakė paraginusi juos būti kantrius ir net pasitelkti kvėpavimo pratimus savitvardai išlaikyti. Pirmoji ponia pažadėjo, jog bus netoliese, kad artimiausiomis dienomis galėtų ir toliau juos konsultuoti.

“Esu suinteresuota mėginti prisidėti ir sukurti tokią atmosferą, kuri sudarytų jiems sąlygas būti ramesniems, labiau atsipalaidavusiems, kai ko išmokti”, – pridūrė ji.

Čilės prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė turėtų jau labai greitai išgelbėti po žeme įkalintus 33 kalnakasius.

Sebastianas Pinera (Sebastianas Pinjera) sakė, jog seka, kaip vyksta gelbėjimo darbai, ir stengiasi taip suplanuoti savo numatytą kelionę į Europą, kad galėtų asmeniškai stebėti, kaip kalnakasiai vėl išvys dienos šviesą.

Čilės šiaurėje esančioje San Chosė kasykloje kalnakasiai po žeme įstrigo rugpjūčio 5 dieną įvykus griūčiai. Kai rugpjūčio 22 dieną paaiškėjo, kad vyrai liko gyvi, prezidentas jiems pažadėjo, kad jie bus išgelbėti iki Kalėdų.

Tačiau gelbėjimo tunelių gręžimo sparta suteikė vilties, kad kalnakasius pavyks iškelti į paviršių anksčiau.

Vis dėlto gelbėjimo operacijos vadovai stengėsi būti atsargūs, kalbėdami apie konkrečius terminus, ir tik praėjusią savaitę nurodė, jog tikisi išgelbėti vyrus spalio pabaigoje.

Dabar prezidentas pareiškė, jog kalnakasiai į paviršių turėtų būti iškelti iki spalio 15 dienos, kai jis ketina išvykti į kelionę.

“Esame per žingsnį nuo jų išgelbėjimo. Viliuosi, kad pavyks išgelbėti juos iki mano išvykimo į Europą… Mėginame tai suderinti”, – sakė jis.