D.Razauskas

Besižvalgant po feisbuką akį patraukė langas, pavadintas „Baltų vienybės ugnies sąšauka“. Rugsėjo 22-ąją, per rudens lygiadienį, minima Baltų vienybės diena, kurią ir Lietuvos Seimas, ir Latvijos Saeima įtraukė į atmintinų dienų sąrašus. Tądien 1236 m. įvyko Saulės mūšis. Kaip ir ankstesniais metais, per šiųmetį paminėjimą Lietuvoje ir Latvijoje užkurta daugybė laužų. Išties labai gražus vaizdas, tačiau koks ugnimi prisišauktos senovės santykis su nūdiena? Juolab kad Baltų vienybės diena – viena iš daugiau nei penkių dešimčių atmintinų datų, įtrauktų į oficialų sąrašą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kalbantis su mitologu Dainiumi Razausku tas klo­das, kuris apima baltišką pasaulėjautą, mi­­­to­logiją, papročius, nejučia ir įgavo „baltų lau­­žų“ pavadinimą. Patogi metonimija – vieno dė­mens pa­vadinimas priskiriamas visumai. Labai platus, įvairus reiškinys įvardijamas nurodant liepsnojančius laužus.

Skaitant šį pokalbį nereikia pamiršti, kad kalbama ne apie malkas ir liepsnas, o apie gausų sąjūdį, kurio dalyviai turi pažiūras ir charakterius. Tai ir kultūra, ir ją puoselėjantys žmonės.

– Žvelgiu į žemėlapį: pritemdytoje Lietuvoje pažymėti ryškūs taškai, kur per rudens lygiadienį liepsnojo baltų laužai. Išsakau pirmą klausimą, bet labai prašau neatsakinėti, nes tai nuves į istorijos brūzgynus. Kuo čia dėta baltų vienybė? Pavyzdžiui, 2003-iaisiais Vilniuje atidengiant paminklą karaliui Mindaugui dalyvavo pulkelis iškilių asmenų: Švedijos ir Liuksemburgo monarchai, Lenkijos ir Estijos prezidentai, Maskvos meras, kitos garbios personos, bet nebuvo nei Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos, nei kitų Latvijos atstovų. Numanoma priežastis – Mindaugas buvo atidavęs Kalavijuočių ordinui gabalą dabartinės Latvijos teritorijos. Bet Mindaugas ir dalį Lietuvos istorinių žemių buvo atidavęs kryžiuočiams. Tiesa, Latvijoje, Agluonoje, dabar stovi paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Vis dėlto klausimą apie baltų vienybės pavyzdžius senovėje palikime kitam kartui. Kas dabar vienijasi, daugmaž aišku – žmonės susirenka prie laužų ir išsiskirsto. Jie grįžta į tikrovę, kur apstu už laužą sudėtingesnių energijos ir šilumos prietaisų, pavyzdžiui, energiją taupančių lempų. Toje tikrovėje veikia ne paprotinė teisė, o Darbo kodeksas. Koks baltų laužų santykis su tikrove, kurios jie nenušviečia, nes sudega malkos ir reikia skirstytis – grįžti į kasdienybę?

– Matyt, norėta paklausti ko nors labai paprasto, bet klausimas nepaprastai žiaurus. Iš tikrųjų klausiama, kas yra tikrovė. Galiu atsakyti irgi labai žiauriai: nėra tikrovės be jos suvokėjo. Tikrovės svorio cen­tras yra ne tai, kas suvokiama, ne suvokinys, o su­­­vokiantysis. Kiekvieno žmogaus asmenį galima bū­tų suskaidyti į daugelį asmenų, skirtingų interesų sub­jektų. Galima įsivaizduoti dramą su daugybe per­sonažų, kurių kiekvienas būtų atskira mūsų vidinio pasaulio esybė. Mes nesame vienalyčiai. Yra esy­bė, kuri klausosi Bacho muzikos, ir esybė, kuri, de­rėdamasi su kitais, sako: na, tų penkiolikos centų aš jiems nė už ką nenuleisiu. Jeigu manyje įsigali esy­bė, kuri nuo visų nusuka ir niekam nenuleidžia, tai mano tikrovė yra turgus, o baltų laužai – kažkokie paistalai. Gal tie žmonės, kurie prie laužų renka­si, – nevykėliai, gal jiems paguodos reikia. Tegul jie prie laužų pabūna, paskui jie man daugiau ­už­dirbs.

Gali atsirasti ir toks padaras, kuris prisigretins prie laužo tik tam, kad nemačiom ištrauktų kam nors piniginę. Jo tikrovė tokia. Vis dėlto yra tokių, kurie klausosi Bacho arba Čiurlionio ir išgyvena atitinkamą tikrovę. Jų tikrovė tokia.

– Bet kapšą prie laužo galėjo pavogti ir senojoje Kernavėje prieš daugelį šimtų metų. Tokia buvo tikrovė. Kokią tikrovę mes norime prisišaukti, kai šiais laikais užkuriame baltų laužus? Išties mes žinome, ko norime. Tai tikrovė, kurioje nėra vagių. Bet ar tai nėra gražus išgalvotas teatras – kaip sakoma, konstruktas? Tarsi sektantai pačia geriausia šio žodžio prasme. Kol apsijuosę tautinėmis juostomis, tol nevagia.

– Man rėžia ausį tokie pasakymai, kaip „konstruktas“. Pati konstrukto sąvoka, tiesą sakant, yra su­kons­­truota, „konstruktas“. Jei vykdome dekonstruk­­­ciją, pritaikykime ją ir pačiai konstrukto sąvokai. Tada reiškiniai išsilaisvins nuo jos, nuskaidrės. Ga­lėsime kalbėti apie juos kaip apie tikrus.

Imkime tokius dalykus, kaip vadinamoji są­moks­lo teorija. Žmonės per daug gerai apie save galvoja. Ma­no, jog gali sukonstruoti ir paleisti veikti kokias nors minties sroves, judėjimus – kad ir tuos baltų laužus. Bet vargu ar tikrovė taip lengvai sukonstruojama. Tarkime, „The Beatles“: staiga kažkas sprogo ir nusirito per visą pasaulį. Kartu ėmė tekėti pinigai, prasidėjo įtakos žaidimai. Stebuklas! Visi apsalę – kaip padaryti tokį dalyką? Arba krikščionybė. Mes kiek norime galime kalbėti, kad krikščionybė su­kons­truota, tačiau du tūkstančius metų tai tęsiasi – di­delė žmonijos dalis atiduoda tam savo širdis. Joks ma­niakas, joks sąmokslo teoretikas nei praktikas nesugebėtų to dirbtinai padaryti.

– „The Beatles“ palyginimą su krikščionybe reikėtų iškart įkelti į feisbuką, paskui iškalti granite kur nors prie Vilniaus katedros.

– Dar žiauriau pasakysiu: antrasis atėjimas jau įvy­ko ke­turiais asmenimis – „The Beatles“. Kaip žaibas nuo Vakarų iki Rytų. Žinoma, galima bandyti val­dy­ti sroves. Tarkime, žaibas trenkia iš dangaus į že­mę. Gal žmogus galėtų iškrovą kažkiek pakreipti į kai­rę ar į dešinę – perkūnsargiai taip ir veikia. Bet žai­bo šaltinis nėra žmogus, žaibas nėra „konstruktas“.

– Gyvasis lietuvių klasikas Kęstutis Navakas romano „Vyno kopija“ personažo lūpomis išsako hipotezę, kad vadinamieji grandininiai arba tęstiniai žaibai yra žydų darbas. Tiksliai pagal tekstą – „tęstinė žydų inovacija“.

– Žydai kaip kempinė sugeria projekcijas, kaip tai vadino Karlas Gustavas Jungas. Žmonės nesupranta reiškinio priežasties, o būtinai turi ją sau įvardyti – jeigu atsisakytų įvardyti, gal pasijustų arčiau Di­džio­sios Paslapties. Bet jiems reikia užverti, už­kimš­­ti tą angą – reikia įvardyti. Kadangi nėra ką dau­­­giau pasakyti, sako „žydai“. Šiuo požiūriu žy­dams net pavydėčiau. Jiems tokie dalykai priskiriami! Vadinasi, žydai su savo vardu sugebėjo susieti to­kias galias (tiksliau, žmonių sąmonėje jos susisiejo su jų vardu), kurios senovėje buvo priskiriamos tik dievams. Jeigu padaryta kas nors neįmanoma, va­dinasi, žydai padarė. Tai yra jėga.

–  Bitlų palyginimas su krikščionybe man pačiam nušvietė paskatas, dėl kurių aš, vaizdžiai kalbant, kabinėjuosi prie tos baltų vienybės. Klausta, koks baltų laužų santykis su tikrove, su Darbo kodeksu, su energiją taupančia lempute, klausta, kur ta vienybė, ar tikrai neapvogsime savo artimo ir panašiai. Dabar klausiu: ar baltų laužai gali būti kūrenami kasdien, ar gali išplisti sprogstamuoju būdu kaip „The Beatles“?

– Tai ne teorinis, o praktinis klausimas. Žinoma, ga­lima į tą klausimą pažiūrėti teoriškai. Kaip elgtis, kada ateina srovė? Galima apie savo naudą svarstyti: ar srovė pakankama, kad pasiduočiau kartu su ja? Dar nežinia, kiek stipri ji bus, ar prasiverš, ar uždus, – kaip Sąjūdžio metais prieš nepriklausomybę, kai savanaudžių armija nuščiuvusi tykojo, kur link visa pasuks. Dar matyti tik kibirkštys – ar įsiplieks laužas? Galima ir kitaip žiūrėti: kiek aš pajėgus prisidėti, kas šioje srovėje priklauso nuo ma­nęs?

– Žemaičių bajoras, kuris prieš daugelį šimtmečių krikš­tijosi, galėjo regzti sąmokslą: na gerai, aš po­terius kalbėsiu, bet ir žalčius kur nors pakampėje penėsiu.

– Kalbėjome apie daugiariopą, daugialypį žmogų, apie įvairias jo būsenas, apie konfliktus tarp interesų ir atitinkamų vidinių personažų, virtualių asmenų, kurių žmoguje ne vienas. Galima taip pasakyti: vie­­nas iš tų virtualių personažų kibirkštį iškart pa­gauna, įsižiebia nuo jos kaip kempinė, ja patiki, ir tai teikia jam jėgų – kaip antrasis kvėpavimas. Kaip su Ba­cho muzika – kol jos klausosi, tol jis žmoguje jau­čiasi gyvas. Taip ir su baltų laužais. Kol žmogus da­lyvauja judėjime, kol skaito knygas, kreipia mintį į tą pusę, kol jis su tuo save sieja, bendrauja su bendra­minčiais ir bendrajausmiais, tol jaučiasi gyvas. Kai to kurį laiką nedaro, glemba, geibsta, vysta kaip gėlė be vandens.

Klausimas, ar tie dalykai, apie kuriuos kalbame, pa­ima už širdies, ar ne? Jeigu paima, tai belieka ar­ba širdies klausyti, arba įtikinėti save, kad tai ne­svar­bu, nerimta. Srovės atžvilgiu pasekmės atitinka­mos: vieni žmonės bus jos įkvėpti, o kiti numos ranka. Ir kokių bus daugiau, toks ir pačios srovės li­ki­mas toje visuomenėje.

Įsivaizduokime karo žygį. Ne vienas karvedys yra prisipažinęs: eičiau su dešimčia tikinčių prieš šim­tą netikinčių. Tikėjimas iš esmės keičia žmogaus padėtį, jo sugebėjimus ir galias. Žmonių kolektyvą, pavyzdžiui, tautą, galime palyginti su laivynu. Įsivaiz­duokime burlaivius ir vėją, kuris gali papūsti ar­ba nepapūsti, kaip jam valia. Kiekvienas kapitonas gali rinktis: ar vėjui papūtus kelti bures, ar ne. Skir­tumas tas, kad tie, kurie pakėlė bures, – išplauks. Bal­tų laužai – tarsi vėjas, pučiantis jau ne vieną šim­tą metų. Ir tai ne Simono Daukanto „konstruktas“, jis rašė ne tuščioje vietoje. Daugybė stygų nutįsta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri irgi buvo nevienalytė, ten būta ir labai lietuviškų klodų.

Sakoma, Daukantas – romantikas. Aš pasakyčiau: Daukantas – su vėju. Jo darbai gal ir ne perne­lyg pedantiški šiuolaikinių priekabių požiūriu. Bet kad jis buvo įkvėptas, nėra abejonių. Tai žmogus, ku­ris pakėlė bures – laiku ir vietoje. Kuo daugiau lie­tuvių pakeltų bures tam vėjui, tuo sparčiau mes kil­tume. Ar verta taip daryti – asmeninių sugebėjimų ir apsisprendimo reikalas. Klausimas, kuo tu no­ri gy­ven­ti: vien pilvu ir pasturgaliu ar širdimi ir gal­v­a?

Darsyk noriu prisiminti vieną svarbiausių mūsų istorijos įvykių – Sąjūdį, kurį irgi sudarė ne viena sro­vė. Bet tai, ką mes čia pavadinome baltų laužais, bu­vo labai stipru, stipriausia. Tai buvo Sajūdžio šerdis. Sąjūdį aš prisimenu kaip šių laužų šviesą ir šilumą. Dalyvavau bene visuose mitinguose, ir šita gai­da visuomet skambėjo stipriausiai. Dar buvo labai stiprus ekologinis dėmuo. Pamenu, 1987 m. pats rin­­kau parašus prieš rusų naftos gavybą prie Kuršių ne­­rijos. Apie Lietuvos nepriklausomybę tada dar ne­buvo kalbos, o kai tokia kalba pasigirdo, tai buvo tie patys žmonės. Esu ryšėjęs raištį, ir tas raištis bu­vo ne mėlynas, ne raudonas, o žalias. Ekologinis ir tautiškasis, baltiškasis dėmuo žengė koja kojon. Tai ne tas pats, tai skirtingi dalykai, bet jie žengė išvien. Baž­ny­tinis dėmuo, bent jau man, buvo daug menkiau ma­to­mas.

Mano patirtis neginčytinai byloja, kad Lietuvą iš­laisvino baltų laužai. Vadinasi, ir politiškai jie nėra neįgalūs. Kodėl dabar toks atoslūgis? Sakyčiau, kad dabar jokia politinė jėga baltų laužams neatstovauja. Daugelio žmonių santykis su pasaulėžiūra pasiro­dė gana apgailėtinas: pamatę, kurios valiutos ver­tė kyla, jie iškart į ją iškeičia savo pinigus. Tenori pr­i­siplakti prie bet ko, kas kyla. Taip galiausiai iš­čiul­­piama simbolio vidinė vertė, įvyksta ženklų infliacija. Ne išimtis ir baltų simbolika. Bet juk ir ma­fiozai ant krūtinės nešioja kryžių!

Visa viltis, kad baltų laužai apskritai skaidrina er­dvę, ir įvairių politinių partijų žmonės, jeigu jie bu­riasi prie tų laužų, juos kūrena, – darosi šviesesni. Aš pats politikams esu visai neparankus, nes ma­nau, kad svarbiau ne konservatoriai ar socialdemo­kratai, ar dar kurie nors, o tiesiog sąmoningesni, švie­­sesni žmonės.

– Rugsėjo 22-oji – baltų, o ne visos žmonijos vienybės diena. Ir valstybiniu lygmeniu tai pamini ne Jungtinės Tautos, o Latvija ir Lietuva. Iškyla tautos, genties, pilies ribų klausimas. Kas savas, kas svetimas?

– Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime. Jei vien dėl kilmės ar tautybės žmogus laikomas sve­timu – tai apgailėtinas nesusipratimas, visiška klai­­­da. Gali būti kitos tautos, kitos kalbos, kitos rasės žmo­gus – netgi marsietis! – bet matai, kad prieš tave žmo­gus.

Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime.

Tikrasis priešas yra ne tauta, ne rasė, ne politinių pažiūrų atstovas, o būtybė, kuri į tave žiūri vien kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Nuo tokio būtina iš visų jėgų gintis, mirtinai. Žudyti. Neturiu dėl to nė mažiausių abejonių. Tik reikia gerai nusitaikyti – žudyti ne gyvą būtybę, ne žmogų, o tą sąmonės bū­se­ną, tas mintis ir sprendimus, kurie tave pavertė prie­mone sau. Priešas turi vienintelį tikslą – jis te­nori tave suvalgyti. Čia negali būti jokio nuolaidžia­vimo, jokių kompromisų, jokių dviprasmybių. Iš­kart trauki kardą ir kerti pirmas.

Kitas klausimas, ar esi tikras, kad prieš tave tikrai priešas? O rimtas priešas tikrai vaidins draugą, kad prisileistum prie minkštos vietos. Todėl būtina labai blaiviai ir akylai stebėti, nes jis anksčiau ar vėliau išsiduos. Nevalingai duos ženklą. Ausis teps medumi, bet po stalu parodys nagus. Ir jeigu pasiduosi gražbyliavimui, apsalsi nuo lapės pagyrų bei pažadų, užsimirši ir bent trumpam patikėsi, kad visi aplinkui vien gero linki, – būsi skaniai suvalgytas. Tai savižudybė. Didžiausia kvailystė, kokią tik miš­ke galima pa­daryti. Anksčiau ar vėliau visi atsipeikės, visa Eu­ropa, ir tada suskubs tvarstyti nugraužtas savo dalis.

Tai labai rimta tikrovės ypatybė: ne visi tau trokš­­ta gero! Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Ir jeigu jo pilve dar cyptelėsi, tai tave patį apkaltins na­­cionalizmu, atsilikimu ar kuo tik nori, ir kuo la­biau teisinsiesi, tuo labiau būsi kaltas. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

Tai pa­čios Būties iššūkis – paliegę suvalgomi. Šia prasme sveikata ir gynyba yra sinonimai. Niekuomet ne­bu­vo valstybės, tautos, kuri tuo nesirūpintų, nesektų kuo akyliausiai, ar kas nors iš už to ar ano krūmo į ją nesikėsina. Šiuolaikinės Europos saldus užsnūdimas labai greitai baigsis, jau iš esmės baigiasi – antraip tektų baigtis Europai.

O kai visus savo mirtinus priešus suseki ir užbėgi jiems už akių, tada galima kilniai siūlyti taiką ir draugystę. Aš – už taiką ir draugystę. Už tokią taiką ir draugystę, kurioje turiu vilties išlikti gyvas.

Dainius Razauskas (g. 1960 m.)

Mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, žurnalo „Liaudies kultūra“ vyresnysis skyriaus redaktorius, Vilniaus universitete kartais dėsto lietuvių religiją ir mitologiją.

Veikalai:

• Ryto ratų ritimai: pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais. Vilnius: Pradai, 2000.
• Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
• Vytis simbolikos požiūriu: baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke. Vilnius: Aidai, 2008.
• Krosnis mitologijoje. Vilnius: Aidai, 2011.
• Visi dievai: „panteono“ sąvokos kilmė, pirminis turinys ir lietuviškas atitikmuo. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016.
• Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Minint Mikalojaus Akelaičio 185-metį didelių iškilmių nebuvo. Vienas pačių pirmųjų mūsų naujųjų laikų šviesuolių, tautinio judėjimo pradininkų gimė 1829 m. gruodžio 5 d.

Jonas Rudokas

Kai kurie istorikai „Aušros“ pasirodymą, XIX a. pabaigą laiko mūsų tautinio judėjimo, atgimimo pradžia. Tačiau didesnioji jų dalis, manau, visai pagrįstai tvirtina, kad ir iki Jono Basanavičiaus jau būta pastangų gaivinti, stiprinti lietuvybę tyrinėjant ir puoselėjant mūsų kalbą, istoriją, tautosaką. Tik jos buvo kuklesnės, mažiau intensyvios ir sėkmingos.

Iš tiesų jų atsirado jau XIX a. pirmoje pusėje, ir gana charakteringa, kad ne vienas mūsų inteligentas ėmėsi rašyti Lietuvos istorijos darbus bei lietuvių kalbos žodynus, gramatikas – nors ir nebūdami šių sričių specialistai. Tą lėmė dvi rimtos priežastys: tada, vos pradėjus formuotis moderniai mūsų tautai tokios literatūros labiausiai reikėjo, kalba ir istorija buvo svarbiausios kovų dėl tautos teisių kryptys. Antra, šių sričių specialistų – profesionalų faktiškai net neturėjome.

Vienas pirmųjų, pasiryžusių tą daryti, nepaisydamas didelių kliūčių, ir buvo Mikalojus Akelaitis – Marijampolės krašto valstiečių, jau 1807 m. Napoleono valdžios išlaisvintų iš baudžiavos, sūnus, palaikęs ryšius su Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, Ignotu Kraševskiu, Mykolu Balinskiu ir daugeliu kitų žymių ano meto asmenybių. Visas jo gyvenimas buvo sunkus, pilnas didelių vargų ir nelaimių, nesėkmių. Todėl reikia stebėtis, kaip jos nesutrukdė jam dirbti gana intensyvų literatūrinį, švietėjišką darbą, rūpintis mūsų tautos ateitimi, ir dar tokiu metu, kai ta ateitis labai daug kam kėlė rimtų abejonių.

Lietuviškų reikalų žinovas

M.Akelaitis gimė Čiuoderiškių kaime netoli Marijampolės, raštingoje šeimoje. Tėvas Adomas dalyvavo 1831 m. sukilime, pateko į katorgą Sibire, ten ir mirė. Našle likusi motina sugebėjo nukreipti sūnų Mikalojų geru keliu – į mokslus. Jis, pasimokęs pas daraktorių, vietos vargonininką, įstojo į Marijampolės pradžios mokyklą ir čia buvo pirmuoju mokiniu. Ją baigęs, jau 17 metų turėdamas, perėjo į apskrities (vidurinę) mokyklą, ten jo pavardę su tipiška tam kraštui gražia galūne -aitis „pataisė“ – pavadino Akelewiczium. Jis tam nepasipriešino, nors, galimas dalykas, net mėgo didžiuotis savo valstietiška kilme, bent niekada gyvenime jos neslėpė, kaip tą daryti buvo priversti daugelis baudžiauninkų vaikų – norėdami mokytis, išeiti į žmones.

Dar besimokydamas uždarbiavo pamokomis, o 1850 m. baigęs mokyklą dirbo mokytoju Marijampolėje, dvaruose Kauno apylinkėse. Skaitė Varšuvos spaudą, ėmė jai rašyti. Kaip tik tada Vakarų Europoje, Rusijoje kilo susidomėjimas lietuvių kalba – iš dalies todėl, kad daug kas ją laikė jau mirštančia. Apie tai ėmė rašyti ir lenkų laikraščiai, ir M.Akelaitis pabandė ta proga pasinaudoti, nes jau buvo spėjęs bent kiek pasikaustyti lituanistikos srityje. Iš tiesų, apsigyvenęs Varšuvoje jis tapo populiarus kaip lietuvių kalbos, istorijos žinovas, planavo rašyti lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną.

Tačiau viltys čia gyventi geriau, dirbti kalbos mokslo darbą nepasiteisino, be to, kilo minčių imtis liaudies švietimo, steigti mokyklas Lietuvoje. Jomis pasidalijęs su M.Valančiumi gavo jo pritarimą, bet to nepakako, reikėjo lėšų, dvarininkų paramos, o šie baiminosi, ar apsišvietę mužikėliai neims maištauti prieš ponus. Vyskupui patiko ir M.Akelaičio siūlymas leisti liaudžiai skirtą laikraštį, jis pakvietė iniciatorių būti to laikraščio redaktoriumi.

Todėl 1857 m. M.Akelaitis grįžo į Lietuvą, o netrukus gavęs mecenato Pranciškaus Smuglevičiaus kvietimą apsigyveno jo dvare Svirlaukyje, Kurše. Ten rengė lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynus, tačiau manoma, kad užbaigė tik pirmąjį, likusį rankraštyje. O antrojo ir dar vieno, planuoto lyginamojo lietuvių kalbos su slavų, graikų, lotynų, sanskrito kalbomis, parašyti iki galo nepasisekė.

Svirlaukyje gyveno kartu su S.Daukantu, kurį labai vertino ir gerbė. Tačiau jų požiūris tuo metu tampančiu labai aktualiu lietuvių ir lenkų santykių klausimu išsiskyrė. Pirmasis mūsų istorikas, nors būdamas vyresnio amžiaus, geriau suprato, kur tie santykiai krypsta, pasmerkė uniją, atsisakydavo rašyti lenkiškai. O M.Akelaitis atsiliko: jis vis dar tikėjosi, kad lenkai padės lietuviams plėtoti savo tautinę kultūrą, net bandė to iš jų reikalauti. Žinoma, tai buvo nerealu, beviltiška. Maža to, nors ir girdamas Lietuvos ir Lenkijos uniją, visiško lenkų pasitikėjimo nenusipelnė, buvo jiems įtartinas, nes rūpinosi lietuvių kalba ir istorija.

M.Valančiaus valdžios leidimo leisti lietuvišką laikraštį taip ir negavo – neatsirado rusų, mokančių lietuviškai jo cenzūruoti, o lietuviai esą nepatikimi. Geriau M.Akelaičiui pasisekė dėl dar Varšuvoje sumanytų lietuviškų liaudžiai skirtų knygelių leidybos: tam jis gavo ir leidimą, ir finansinę paramą iš kelių dvarininkų, daugiausia iš rietaviškio kunigaikščio Irinėjaus Oginskio. Bet norint jas išleisti teko kraustytis į Vilnių – kur buvo spaustuvės. Čia 1860 m. išėjo net penkios M.Akelaičio knygelės milžinišku tais laikais 26 tūkst. egzempliorių tiražu.

Vilniuje jis išvertė į lenkų kalbą proza Kristijono Donelaičio „Metus“, žadėjo kartu išleisti lietuvišką ir lenkišką jų tekstus. Parengė ir 1860 m. išleido „Lamentorių, arba Pradžią mokslo sudėtą mažiems wajkeliems“, kurį ilgą laiką naudojo daraktoriai – nelegaliai veikę kaimo mokytojai.

Ir Vilniuje greitai išgarsėjo kaip gerai nusimanantis apie lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos reikalus. 1859 m. laiške I.Kraševskiui rašė: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Tačiau neturint nuolatinio pragyvenimo šaltinio Vilniuje verstis buvo sunku, pasisiūlė dirbti parapijos mokytoju – patyręs, išsilavinęs pedagogas, ir dar su I.Oginskio rekomendacija, bet nieko nelaimėjo.

Emigracija, sukilimas, vėl emigracija

Tuo metu Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau brendo dideli įvykiai – 1863 m. sukilimas prieš caro valdžią. Ši, matyt, tą jausdama, naudojo ne tik botagą, bet ir pyragą, tiksliau, jį žadėjo: steigti mokyklas, tik ne lietuviškas, o žemaitiškas, net leisti laikraštį „Liaudies draugas“, kad suartintų Lietuvos gyventojus su rusais, atskirtų juos nuo lenkų. Bet sutrukdė sena bėda – vėl neatsirado lietuviškai ar žemaitiškai mokančių rusų cenzorių.

O žmonės bruzdėjo – rengė demonstracijas, kūrė slaptas organizacijas. Istorikai mano, kad vienoje jų, propagandinėje, kartu su poetu Liudviku Kondratovičiumi-Sirokomle, dailininku Jonu Zenkevičiumi, sukūrusiu mums tokius vertingus S.Daukanto, M.Valančiaus, Antano Baranausko portretus, išsaugojusiu nemažą dalį M.Akelaičio archyvo, aktyviai veikė ir pats M.Akelaitis. Apie tai raportuose savo vyresnybei ne kartą rašė J.Balaševičius, garsus caro valdžios agentas Vakaruose, ten prižiūrėjęs politinius emigrantus iš Rusijos imperijos.

Iš tiesų M.Akelaičiui, unijos su lenkais šalininkui, sukilimo idėja buvo artima. Dar 1861 m. kovo mėnesį jis parašė lietuvišką atsišaukimą „Gromata Wylniaus senelio“ ir eiliuotą „Senelio pasakojimą“, kuriuose rašė apie rusų valdžios nedorybes, apie tai, kaip žmonės kyla į kovą prieš ją, kvietė vienytis su lenkais, nes

~… su lenkais kai sutiksim

šlėktomis – bajorais liksim~,

tai yra būsime laisvi žmonės.

Šiuos rašinius bandyta išspausdinti užsienyje, Klaipėdoje, bet ten jų rankraščiai pateko į rusų šnipo rankas, pasiuntiniai įkliuvo, atsidūrė kalėjime, nustatytas ir autorius. Žandarai gaudė jį po visą Lietuvą, bet jiems nesisekė, ir M.Akelaitis 1862 m. gegužę atsidūrė Paryžiuje.

Čia tarp lenkų emigrantų jo pavardė jau buvo gerai žinoma, jį šiltai priėmė, davė neblogai atlyginamą darbą bibliotekoje. Tada 1862 m. jis parašė stambų (beveik 400 p.) darbą lenkų kalba apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kraštą, gyventojus, švietimą, Bažnyčią, valstiečius. Šis buvo gerai įvertintas, apdovanotas nemaža 1600 frankų premija, bet taip pat neišleistas.

Vos prasidėjus sukilimui M.Akelaitis nuskubėjo į savo gimtinę – Užnemunę. Čia kaip sukilėlių komisaro Augustavo gubernijoje padėjėjas keliavo po kraštą pėsčias ir važiuotas, šaukė žmones į kovą, organizavo juos, rūpinosi ginklais, rašė atsišaukimus, išleido lietuvių ir lenkų kalbomis du laikraščio „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ numerius. Svarstant, kas laukia Lietuvos laimėjus pasisakė už Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos konfederaciją Abiejų Tautų Respublikos ribose. Ar dalyvavo kovos veiksmuose, žinių nėra. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prūsiją, kur keturis mėnesius praleidęs kalėjime vėl pasiekė Paryžių.

Dabar čia jo niekas nebelaukė, gero darbo nebesiūlė, todėl teko skursti, ypač todėl, kad vedė prancūzę, vienas po kito gimė trys vaikai, žmona dirbo skalbėja. Vis dėlto savo idealų M.Akelaitis neatsižadėjo, ir energijos, entuziazmo jam netrūko. Vėl rašė, bandė išleisti „Metus“ – bet vėl nesėkmingai, rūpinosi unijos 300 metų sukakties minėjimo organizavimu, rašė į lenkų laikraščius Varšuvoje, kurie šiek tiek už tai mokėjo, bet neilgai.

Sulaukė „Aušros“, parašė jai du straipsnius. Pirmajame pareiškė daug kritikos dėl laikraštyje vartojamų žodžių, net dėl S.Daukanto pavardės, tvirtino, kad „neužmirštamas Lietuvos raštininkas nesivadino Daukantu, ale Daugkenčiu“. Tačiau linkėjo: „Dieve, padėk „Aušros“ darbininkams.“ Ten pat bene pirmasis paskelbė šūkį, dabar kai kam pasipiktinimą keliantį: „Lietuva – lietuviams.“ Subūrė vietos lietuvius – emigrantus į „Želmens“ draugiją ir vadovavo jai iki mirties 1887 m.

Didžioji dalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nusišalino ar buvo nušalinti nuo tolesnių valstybės kūrimo darbų, o kai kurie gal net jiems trukdė.

Gimusieji po 1990-ųjų kovo 11-osios vyresniajai kartai gali pavydėti vieno – Sąjūdžio, tiksliau, to jausmo, kai, atrodė, neįmanoma tampa realybe, kai visi (bent jau dauguma) staiga pasijunta išdidūs, laisvi, drąsūs ir vieningi. O šios dainuojančios revoliucijos vedliams užteko tarti žodį ar duoti ženklą, ir minia jiems beatodairiškai galėjo paklusti.
Tačiau į 25-erių pastarųjų metų, praėjusių nuo 1988-ųjų birželio 3-iosios, kai Mokslų akademijos salėje buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Lietuvos istoriją dauguma iš to 35-uko įeis ne kaip nepriklausomos Lietuvos valstybingumo įtvirtintojai, o kaip iškilūs menininkai arba kaip rinkėjų atstumti politiniai klajokliai, nuožmiai kritikuojantys dabartinę Lietuvą.

Didžiausi ano meto autoritetai – R.Ozolas ir K.Prunskienė

Iš 35-ių iniciatyvinės grupės narių – visuomenei žinomų asmenų, išdrįsusių viešai pareikšti nepasitenkinimą sovietine tikrove (tegul ir kol kas pridengus TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo sugalvotu “perestroikos” – persitvarkymo šūkiu), vienuolikai jau po kelių mėnesių, spalio 23 d., Persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pritrūko balsų būti išrinktiems Sąjūdžio seimo tarybos nariais. Ir tik dešimt iš 35-ių po pusantrų metų, 1990-aisiais, tapo Nepriklausomybės Akto signatarais.
Iš šiandienos pozicijų žvelgiant keistokai atrodo didžiausių to meto visuomenės autoritetų populiarumo seka, bet Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, balsuota taip: iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai, 193-is, gavo filosofas R.Ozolas, balsu mažiau – ekonomistė K.Prunskienė, trečias (187 balsai) buvo muzikologas V.Landsbergis. Toliau – filosofas B.Genzelis, poetas S.Geda, žurnalistas V.Tomkus, filosofas A.Juozaitis, kompozitorius J.Juzeliūnas, filosofas B.Kuzmickas, rašytojas V.Petkevičius, poetas Just.Marcinkevičius, ekonomistas A.Medalinskas, rašytojas V.Čepaitis, kunigas V.Aliulis (vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės), fizikas Z.Vaišvila.
Tačiau netrukus daugelio jų politiniame elite nebeliko.

Ką valstybei kainavo inteligentų pasitraukimas
„Dalis jų nuo pat pradžių nebuvo labai aktyvūs. Juk Sąjūdis buvo sukurtas labai jaunų žmonių, daugiausia nė 32 metų neperžengusių įvairių judėjimų dalyvių. Jo pradžia siejasi su roko maršais, žaliųjų judėjimais, sakyčiau, vyravo net hipiška dvasia. Tačiau paskui nežinomus jaunuolius tauta kažin ar būtų ėjusi, tad jie pakvietė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę visuomenei žinomesnius ir vyresnius už save žmones būti Sąjūdžio vėliava”, – primena knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia” viena pagrindinių autorių, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė dr. Ainė Ramonaitė.
Iniciatyvinėje grupėje vos ne pusė buvo kūrybinių profesijų atstovų, nes juk ieškant visuomenei žinomų vardų geriausiai tiko būtent jie. Bet dauguma jų politikoje neužsibuvo. „Juk Sąjūdis buvo ne partija, jo esmė buvo kita – iškovoti laisvę, nepriklausomybę. Tą pasiekusi inteligentija grįžo prie savo darbų, nes manė, kad politika turi užsiimti kiti”, – aiškina Sąjūdžio pirmeivė, dabar Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.
Bet ar tikrai visi jie nenorėjo likti politikoje? Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet… Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko, nes jiems buvo nepriimtini metodai, kuriais kiti brovėsi į valdžią.
Tai skaudžiai atsiliepė valstybės raidai. Kaip apgailestaudamas sakė vienas Sąjūdžio pirmeivių, moralinius valstybės pamatus padėti juk net sunkiau, nei atkurti nepriklausomybę. Kai prisimeni, kaip 1988–1990 m. kovota su nomenklatūros privilegijomis, o paskui asmeniniai ir grupiniai interesai paėmė viršų. Ne kartą kildavę diskusijų, kad intelektualai turi susiburti, tarti savo žodį, bandyta kurti visuomeninius sambūrius, bet lig šiol to taip ir nepavyko.

Politikos užribyje – bendražygių arba rinkėjų valia
Kita grupė iniciatyvinės grupės narių ėmėsi politinės karjeros. Štai K.Prunskienė – pirmoji premjerė, R.Ozolas, Z.Vaišvila – premjero pavaduotojai, V.Landsbergis – Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, B.Kuzmickas – jo pavaduotojas.
Tačiau netrukus dauguma bendražygių ar rinkėjų valia prisidėjo prie tų iniciatyvinės grupės narių, kurie norėjo būti politikos elite, bet atsidūrė užribyje. Vienintelė išimtis – dabartinis europarlamentaras V.Landsbergis, neabejotinai viena ryškiausių šių 25 metų Lietuvos politinė asmenybė, bet ir jis niekada nebuvo tarp visuomenės mylimiausių.
Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo balsavimo favoritas R.Ozolas šiandien labiausiai girdimas skelbiant antieuropinius šūkius. Buvęs visuomenės lyderis rinkėjų nustumtas į politinius pakraščius per 2000 m. Seimo rinkimus. Jis įkūrė Centro judėjimą, paskui Centro sąjungą, tačiau susikirtus nuomonėms ją paliko ir subūrė naują – Centro partiją, bet ši tėra politinis nulis. Prieš Seimo rinkimus 2012 m. rudenį politikas jau reiškėsi kaip judėjimo “Už teisingumą”, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį “Drąsos kelio” partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus.
Niekaip savo politinio uosto neranda ir A.Medalinskas – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus (kartu su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais A.Buraču ir G.Songaila) rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos “Už Lietuvą Lietuvoje” narys. Nesėkmingai į Seimą porąkart bandė grįžti ir B.Genzelis, taip pat aršiai kritikuojantis šiandieninę Lietuvos valstybės europinę kryptį.
Dar vienas politikos užribyje likęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Z.Vaišvila net turėjo ambicijų 2009 m. tapti valstybės prezidentu, tačiau į pastarųjų poros dešimtmečių Lietuvos analus jis labiau įeis vienadienio dėmesio sulaukusiais, ne visuomet pasvertais ir patikrintais pagiežingais pareiškimais.
Iniciatyvinę grupę persekiojo ir KGB šmėkla: V.Čepaitis pripažintas bendradarbiavęs su KGB, o K.Prunskienė po teismų maratono šį kaltinimą nusimetė. Tačiau ši politikė, kūrusi vis naujas partijas ar bent jas pervadindama, 2008 m. Seimo rinkimuose patyrė visišką fiasko. 2009 m. ji įsteigė dar vieną – atvirai prorusišką Liaudies partiją, net Maskvoje pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino “Vieningąja Rusija”. Nesėkmingi buvo ir trys jos mėginimai tapti šalies prezidente.

Šiemet sueis ketvirtis amžiaus, kai Sąjūdis išvedė Lietuvą į nepriklausomybės atkūrimo finišo tiesiąją. Tačiau lig šiol neturime išsamios ir nepolitizuotos Lietuvos tapsmo nepriklausoma valstybe istorijos.

Šiųmetis Sausio13-osios minėjimas tęsė tradiciją šią progą išnaudoti proginėms politinėms sąskaitoms suvedinėti. Gal naujausių laikų Lietuvos istorija nebūtų tempiama ant šiandienos politinių pjautynių kurpaliaus, gal būtų baigtos ne tik Sausio 13-osios, bet ir Algirdo Paleckio insinuacijų šia tema bylos, jei per šiuos daugiau kaip du dešimtmečius istorikai būtų paskelbę daugiau mokslo darbų apie nepriklausomybės laikotarpį?

Istorija gali būti objektyvi tik po jos herojų mirties?
Netrukus skaitytojus pasieks 32-ejų metų istoriko dr. Kęstučio Bartkevičiaus knyga, parašyta jo daktaro disertacijos pagrindu, „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: nuo idėjos iki organizacijos”. Vytauto Didžiojo universitete dirbantis istorikas pasakoja savo tyrinėtus įvykius stebėjęs televizoriaus ekrane, kai jam tebuvo 8–10 metų. „Man buvo lengviau, nes neturėjau tiesioginio ryšio su mano tyrinėjamais įvykiais. Yra ne vienas istorikų posakis šia tema: “Istorija – tai, ko nebeprisimena mano močiutė”, arba kad Gedimino prospekte istorikas, tyrinėjantis XVIII amžių, sutikęs naujausių laikų tyrėją, sako: “Nepavydžiu tau – man nereikia bijoti, kad Gedimino prospekte sutiksiu savo herojų ir jis man trenks per veidą”, – šypsosi K.Bartkevičius.
Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vadovas dr. Česlovas Laurinavičius pritaria: „20 metų – nedidelis laiko atstumas nuo įvykių, tad pirmiausia visuomet eina politikų, žurnalistų, įvykių dalyvių prisiminimai, šių įvykių atspindžiai, o paskui jau istorikų darbai.”
Tokia istorinių faktų ir istorikų darbų apie juos laiko distancija – ne lietuviškas prasimanymas. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad, pavyzdžiui, Didžioji Britanija leidžia istorijos archyvų medžiaga naudotis po 50 metų. Pirma, tradiciškai laukiama, kol praeis tam tikras laiko tarpas, antra, turi susiformuoti karta, kuriai tai įdomu tyrinėti, nes tai nauja. Istorikas pastebi, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje dabar tarp istorikų kyla susidomėjimas sovietmečiu.
„Pauzės laikomasi, nes objektyvus tyrinėjimas neįmanomas, kol gyvi tų įvykių dalyviai, žmonės, kurie kūrė tą istoriją. Pabandykite šiais laikais objektyviai įvertinti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko vietą istorijoje”, – siūlo A.Jakubčionis. Tačiau, jo nuomone, reikia skatinti to laiko liudininkus rašyti atsiminimus.

Atsiminimai nerecenzuojami
Vis dėlto klausantis kasmetinių kalbų svarbiausių sukakčių proga ar skaitant kai kuriuos memuarus akivaizdu, kad kai kurių įvykių interpretacija, švelniai tariant, savita. Tačiau istorikai nemano, kad jų moksliniai tyrimai galėtų atlikti savotiško arbitro vaidmenį, esant kartais kardinaliai priešingai tų pačių įvykių traktuotei.
„Atsiminimų recenzuoti negalima. Kartais istorikai sako: atsiminimai – pats neobjektyviausias šaltinis, nes vienas įvykio liudininkas matė vieną valandą, kitas kitą, taigi atsiminimų suvienodinti neįmanoma”, – neabejoja A.Jakubčionis. Bet, žinoma, šios kartos misija – palikti kuo daugiau autentiškų liudijimų ir dokumentų, nes atsiminimai istorikams yra tik vienas iš daugelio šaltinių.
„Istorikai teigia, kad nepraėjus 50 metų įvykių tyrinėti jie nenori. Bet kai mūsų, liudininkų, karta išmirs – ko jie apie tai paklaus? Laikas senka. Be to, klausaisi kokio sąjūdininkų posėdžio įrašo ir vos atseki, kur kieno balsas, nebegali atpažinti ir visų žmonių nuotraukose”, – autentiškos istorinės atminties svarbą pabrėžia Sąjūdžio metraštininke vadinama Angonita Rupšytė.
Ji vadovauja Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriui, bet jame tik penki etatai, ir didžioji jų darbo dalis – organizuoti renginius, parodas. Nors postūmių esama: internete sukurta svetainė www.laisve15.lt, www.sausio13.lt, skaitmeninamas Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo archyvas.
„Mūsų darbas – palikti kuo daugiau informacijos, o ateities karta jau susigaudys, kas yra kas. Juk net sovietiniais metais žmonės sugebėjo atskirti, kur melas, o kur tiesa”, – mano A.Rupšytė. Tačiau ji pasigenda valstybės požiūrio.
Istorikai taip pat pritaria, kad suvokimo, jog naujausių laikų istorijos tyrinėjimas – valstybės reikalas, trūksta, nes valstybės institucijos neinicijuoja tokių tyrinėjimų, o be specialaus finansavimo mokslo darbų ir iš jų atsirandančių knygų gausos sunku tikėtis.
Vienintelis netrukus planuojamas pokytis – dar ankstesnės kadencijos Seimo įregistruota įstatymo pataisa, siūlanti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apimamą laikotarpį pailginti iki 1993 m., sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos. „Buvo tam tikras vakuumas – šis laikotarpis neįėjo į mūsų centro tyrimų sritį, kiti tyrėjai irgi neskuba jo nagrinėti. Žinoma, galima tyrinėti ir vėliau, bet tam reikia sukaupti medžiagos, nes liudininkai miršta, o visa to laikotarpio medžiaga nėra dokumentuota. Taip, žmonių liudijimai skirtingi, bet iš tų spalvotų akmenėlių susidės mozaika, kuri ir atskleis tikriausią vaizdą”, – pabrėžia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus pasirodysiančioje knygoje atskleidžiama, kad dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo ne tie, kurie inicijavo Sąjūdį, o tie, kurie tikrųjų iniciatorių buvo į jį pakviesti.

Tikroje ir hipotetinėje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 36 pavardžių sutampa vos dešimt. Hipotetinį 36-uką sudarė grupė Vilniaus, Kauno Vytauto, Klaipėdos universitetų istorikų, sociologų ir politologų, Sąjūdžio priešaušrio tyrimus sudėję į knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kurią leidžia “Baltos lankos”, o interviu su to meto įvykių dalyviais – dar ir į gyvąjį archyvą DVD formatu.
Tyrėjai išanalizavo tuomečius visuomeninius judėjimus, klubus, diskusijų erdves ir iš juose aktyviausiai dalyvavusių 1,7 tūkst. žmonių išskyrė svarbiausius 36 lyderius, kurie teoriškai ir turėjo sudaryti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Tačiau kaip atsitiko, kad 1988 m. birželio 3 d. išrinktoje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsirado vietos net kompartijos nariams, bet neliko tiems, kurie iš tikrųjų inicijavo Sąjūdį? Kodėl daugelis tikrųjų Sąjūdžio iniciatorių ir net istorinio susirinkimo Mokslų akademijoje organizatorių taip ir liko ne tik Sąjūdžio, bet ir tolesnio Lietuvos valstybės viešojo gyvenimo užkulisiuose? Tyrėjai ir bando atsakyti į šį klausimą.
Viena  šio Lietuvos mokslo tarybos finansuoto tyrimo iniciatorių Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Ainė Ramonaitė sako mintį apie tokią knygą brandinusi dešimtmetį, nes nuodugnaus būtent mokslinio tyrimo apie nepažintą Sąjūdžio pramotę lig šiol nebuvo.

Birželio 3 d. susirinkimas – ne spontaniškumas, o gera strategija
A.Ramonaitė stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas. „Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis.
Tačiau brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A.Ramonaitė.
Lemiamą postūmį Sąjūdžiui įkurti būtent tuo metu davė Estijoje balandžio 13 d. įkurto Liaudies fronto narių Ivaro Raigo ir Michailo Bronšteino atvykimas į Lietuvą. Pasak A.Juozaičio, „jie buvo galbūt kaip ta trąša, kuri šiek tiek mus paaugino“. Estai atvyko ekonomistės Kazimieros Prunskienės pakviesti į konferenciją. Po jos gegužės 26 d. K.Prunskienė ir jos aspirantas A.Medalinskas surengė svečių susitikimą su ekonomistais. Svečiai pasakojo apie Estijos liaudies frontą ir ragino Lietuvą sekti Estijos pavyzdžiu, tačiau, pasak A.Medalinsko, salė tik nuščiuvo, įsivyravo nejauki atmosfera.
Užtat jaunasis aspirantas nenuleido rankų ir rado palankesnę auditoriją estų idėjoms: jau kitą dieną Mokslų akademijos salėje surengtame susitikime su I.Raigu nutariama neatidėlioti lietuviškojo Liaudies fronto steigimo ir organizacinis darbas patikimas keturiems asmenims – aplinkosaugininkui Z.Vaišvilai, „Talkos“ klubo vadovui Gintarui Songailai, mokslininkui A.Medalinskui, o dėl ketvirto asmens liudininkų prisiminimai išsiskyrė. Bet faktas, kad organizacinėje grupėje paskui dar dirbo Mokslų akademijos darbuotojas Saulius Lapienis, matematikas, klubo „Žemyna“ narys Eigirdas Gudžinskas, architektas A.Skučas. Jie kartu su filosofais Romualdu Ozolu ir Broniumi Genzeliu tapo iniciatyviniu branduoliu, kuris suformavo strategiją, kaip sukurti platų, visuomenėje įtakingą judėjimą, ir gebėjo ją įgyvendinti per vieną savaitę.
Tiesa, Sąjūdis vos negimė diena anksčiau – birželio 2-ąją per planinį Mokslininkų rūmų renginį Verkių rūmuose garsiai pasiūlyta tuoj pat įsteigti Liaudies frontą. Bet vis dėlto nusvėrė palaikantieji pirminį planą.
Naujoje knygoje rašoma, kad po diskusijos Verkių rūmuose A.Medalinskas ir E.Gudžinskas sutarė su R.Ozolu tą patį vakarą susitikti jo namuose. Prie jų prisidėjo A.Skučas. R.Ozolas pasiūlė eiti į lauką, kad nebūtų pasiklausoma pokalbio, ir taip Tauro kalnas tapo vieta, kur buvo aptartos kandidatūros į būsimą iniciatyvinę grupę, kiti klausimai.
Nors tarpusavyje ir nesusitarę, birželio 3-iosios susirinkimą strategavo ir dar viena grupė. B.Genzelis savo bute su G.Songaila, Petru Vaitiekūnu ir, rodos, Audriumi Penkausku sudarė 25 žmonių iniciatyvinės grupės sąrašą. Jis iš esmės sutapo su Tauro kalno būrelio sąrašu, tik buvo platesnis.

Kodėl iniciatyvinės grupės sąrašas būtent toks
Kodėl iniciatyvinėje grupėje atsirado būtent tie žmonės, lėmė du veiksniai: pirma, dviejų iniciatorių grupelių sudaryti ir su pretendentais suderinti sąrašai, antra, susitikime dalyvavę žmonės. Tačiau ir viena, ir kita nulėmė nedidukė daugiausia jaunų žmonių iniciatyvinė grupė. A.Skučas pasakojo, kaip buvo kviečiami žmonės į susirinkimą: jam pagelbėjo jo uošvio poeto Marcelijaus Martinaičio knygutė su meno žmonių telefonais.
O potencialių iniciatyvinės grupės narių jauni tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai ieškojo tarp autoritetų. Jie suprato: kad Sąjūdis turėtų didelę įtaką ir nebūtų valdžios užgniaužtas, į jį turi patekti didelį kultūrinį kapitalą turintys ir reformoms nusiteikę visuomenės žinomi rašytojai, aktoriai, žurnalistai. E.Gudžinskas prisimena, kaip skambino Justinui Marcinkevičiui ir įkalbinėjo ateiti: „Sakiau, pabūkite nors pribuvėja, pažiūrėkit, kas gimsta.“
Susirinkime buvo pasiūlyta kandidatų ir ekspromtu. „Vytautas Landsbergis dalyvaudavo kai kuriuose renginiuose, šmaikščiai pasisakydavo. Bet jį išrinko į iniciatyvinę grupę, nes jis išėjo į tribūną ir tiesiai pasakė: „Reikia kurti Liaudies frontą“, – prisimena G.Songaila.
Knygos autoriai pastebi, kad Bažnyčios ir katalikiškojo pogrindžio ar disidentų atstovams iniciatyvinėje grupėje vietos neatsirado, tačiau čia buvo nemažai komunistų partijos narių ar reikšmingas pareigas einančių žmonių. Šie, B.Genzelio teigimu, Sąjūdžiui suteikė ne tik psichologinę, bet ir tam tikrą teisinę apsaugą – sovietinė valdžia galėjo lengvai susidoroti su visuomenėje nežinomais žmonėmis, bet ne su autoritetais.
Kai kurie iniciatyvinės grupės nariai vargiai buvo savaimios visuomenės, iš kurios kilo Sąjūdis, lyderiai, nors ir išsiskyrė ne visai sisteminėmis pažiūromis. Raimundas Rajackas, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Romas Pakalnis, K.Prunskienė tuo metu buvo žymūs mokslininkai, rašytojai Just.Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Vytautas Bubnys, Vytautas Petkevičius, Sigitas Geda, dainininkas Vaclovas Daunoras ar aktorius Regimantas Adomaitis turėjo didelį autoritetą visuomenėje. Tačiau jie nebuvo labiausiai įsitraukę į savaimios visuomenės tinklus. „Kas geriau sugeba vairuoti, tegu vairuoja, o kas geriau plauna ratus – tegu plauna“, – šiandien sako E.Gudžinskas, nors, neslepia, būdavo apmaudu, kad Sąjūdyje atsirado ir perėjūnų.

Kas tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai
Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ autoriai, išanalizavę anuomečius pilietinius sovietinei sistemai nepaklusnius tinklus, išskyrė savaimios visuomenės lyderių sąrašą. Pagal moksline metodologija paremtą klasifikaciją pagrindiniai Sąjūdžio įkūrimo organizatoriai – A.Medalinskas, A.Skučas, G.Songaila, B.Genzelis, R.Ozolas patenka tarp dvidešimties arčiausiai savaimios visuomenės tinklo centro esančių žmonių, Z.Vaišvila, E.Gudžinskas, S.Lapienis taip pat arti sąrašo pradžios. M.Martinaičio, V.Musteikio, A.Juozaičio kontaktai irgi tiesiogiai padėjo sukviesti žmones į įvykius, nulėmusius gegužės 27-osios ir birželio 3-iosios renginius Mokslų akademijoje. Per šiuos kelis savaimios visuomenės centre buvusius asmenis susisiejo vos ne visi svarbiausi savarankiškos visuomenės židiniai, neišskiriant net pankų, sudariusių žaliaraiščių pagrindą.
Vienas Sąjūdžio pirmeivių E.Gudžinskas, dabar bene mažiausiai žinomas žmogus iš šio iniciatyvinio būrelio, šiandien sako: „Politika – scenos žanras, o aš nemėgstu rampos šviesų. Kažkiek dar dalyvavau tolesnėje veikloje, buvau Krikščionių demokratų partijos narys.“
Ar vieną tiesioginių Sąjūdžio gimimo dienos architektų bent pakviečia į Sąjūdžio sukakčių minėjimus? E.Gudžinskas to nesureikšmina ir sakosi nemėgstantis renginių. Dabar atėjo nauji žmonės ir visų senųjų nebeprisimena. Ar neskaudu? „Skauda tik tada, kai matai kvailai darant, o renginiai nesvarbu“, – pabrėžia E.Gudžinskas, buvęs užmirštas, bet naujojoje knygoje vėl pastatytas į Sąjūdžio pirmeiviui derančią vietą istorijoje.

Aušra Lėka

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė
1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Regimantas Adomaitis
12. Vytautas Bubnys
13. Juozas Bulavas
14. Antanas Buračas
15. Algimantas Čekuolis
16. Virgilijus Čepaitis
17. Vaclovas Daunoras
18. Sigitas Geda
19. Julius Juzeliūnas
20. Bronislovas Kuzmickas
21. Vytautas Landsbergis
22. Bronius Leonavičius
23. Meilė Lukšienė
24. Alfonsas Maldonis
25. Justinas Marcinkevičius
26. Jokūbas Minkevičius
27. Romas Pakalnis
28. Saulius Pečiulis
29. Vytautas Petkevičius
30. Kazimira Prunskienė
31. Vytautas Radžvilas
32. Raimundas L.Rajackas
33. Arvydas Šaltenis
34. Vitas Tomkus
35. Zigmas Vaišvila
36. Arūnas Žebriūnas
Hipotetinis savaimios visuomenės tinklo lyderių 36-ukas*

1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Vytenis Almonaitis
12. Vytenis Andriukaitis
13. Birutė Burauskaitė
14. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė
15. Saulius Gricius
16. Napoleonas Kitkauskas
17. Antanas Kontautas
18. Irena Kubilienė
19. Mečys Laurinkus
20. Nijolė Leščinskaitė-Balčiūnienė,
21. Marcelijus Martinaitis
22. Rimantas Matulis
23. Vytautas Musteikis
24. Algirdas Patackas
25. Saulius Pikšrys
26. Veronika Povilionienė
27. Ida Stankevičiūtė
28. Tadas Šidiškis
29. Arvydas Šliogeris
30. Edvardas Šiugžda
31. Antanas Terleckas
32. Jonas Trinkūnas
33. Deividas Urbonas
34. Aidas Vaišnoras
35. Zita Vanagaitė
36.Alfonsas Vinclovas
* Aktyviausi iš 1,7 tūkst. asmenų, vadovavusių ar aktyviai dalyvavusių to meto pilietiniuose kultūriniuose judėjimuose