Pastaruoju metu iš ministerijoms pavadžių įstaigų vadovų pareigų masiškai atleidžiami ilgamečiai vadovai. Ne išimtis ir generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, nesuprantantis, kodėl šiandien ilgametis darbas vienoje darbovietėje pradėtas laikyti ne pranašumu, o yda.

VEIDAS: Aplinkos ministras, prieš išvykdamas į Briuselį, suskubo jus atleisti iš pareigų dėl pasibaigusios kadencijos. Ar šiai žiniai ruošėtės, ar ji buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus?
B.S.: Ši informacija buvo netikėta. Apie ją sužinojau iš interneto portalų – kaip ir daugelis kitų vadovų. Dėl šio sprendimo nenustebau, nes man buvo ne naujiena, kad tai daroma iš reklaminių paskatų. Mano požiūriu, šis sprendimas yra šimtu procentų populistinis.
Tuo pačiu metu spaudoje buvo diskutuojama apie neva siūlomą rotaciją. Rotacija šalyje įgyvendinama tik trijose ministerijose: Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų. Aplinkos ministerijoje populiariau buvo dalyti baudas ir pažymėjimus, nei kurti civilizuotą rotacinę sistemą. Iš aplinkos ministro jokio pasiūlymo negavau – jis šiais klausimais nekalbėjo iki pat išvykimo, nors žadėjo. Keista ir tai, kad „nuosprendį“ viešai paskelbė net ne jis pats.
VEIDAS: Iki tol iš ministro nebuvote gavęs jokių drausminių nuobaudų ar pastabų. Kaip vertinate, kai ministerijai pavaldžios įstaigos vadovas atleidžiamas tik todėl, kad ilgai dirbo vienoje darbovietėje? Pavyzdžiui, Japonijoje patirtis laikoma dideliu pranašumu. Netgi Lietuvoje iš vienos įstaigos į kitą nebėgiojantys darbuotojai skatinami pailgintomis atostogomis, ką jau kalbėti apie privačiame versle plačiai paplitusį darbuotojų lojalumo skatinimą įvairiomis priemonėmis.
B.S.: Jokių drausminių nuobaudų nesu gavęs – atvirkščiai, esu įvertintas ir ne padėkomis. Prezidento dekretu esu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, Aplinkos ministerijos Garbės ženklu, kitais apdovanojimais. Manau, kad miškų sistemai, puoselėjančiai, tausojančiai ir gausinančiai biologinį turtą, tiek darbo metų yra labai trumpas laiko tarpas. Miškų sistemos pokyčiuose rezultatai pamatomi tik po kelių dešimtmečių. Ne veltui ir tarptautinės organizacijos vertinimus teikia už kelis dešimtmečius. Todėl manau, kad teiginiai, jog ilgai dirbta, irgi tėra populistiniai.
Priežastys glūdi visai kitur, jas visi nujaučia, mato ir žino – kas pas ką vaikšto, iš kur ateina. Japonija nėra vienintelė civilizuota valstybė, kur geri darbai yra skatinami. Mūsų sistemoje toks „kadencijų“ taikymas visiškai neskatina ir neskatins gerai dirbti, nes sprendimai dėl kadencijų yra nemotyvuoti ir nepriklauso nuo darbų kokybės. Mano nuomone, toks rotacijos taikymas yra netgi antikonstitucinis, nes valstybės tarnyboje darbo vertinimo sistema turi skatinti gerai dirbti. Todėl ir teigiu, kad vyksta visiška savivalė, nes rotacijos principai nėra įteisinti, įstatymų įgyvendinamųjų aktų nėra sukurta.
Beje, vadovaujant Generalinei miškų urėdijai, man labai praverčia ir patirtis, įgyta dvejus metus dirbant Zarasų rajono meru.
VEIDAS: Kokius projektus artimiausiu metu planavo vykdyti Generalinė miškų urėdija?
B.S.: Tuoj pradėsime kurti bendrąją buhalterinės apskaitos sistemą. Kitas planas – miškų urėdijų darbo efektyvumo didinimas, kurio reikalauja įstatymai, įpareigojantys mus didinti miškų, kaip valstybės turto, vertę. Tai bus daroma ir sodinant naujus miškus. Biokuro gamybos plėtra yra susijusi su urėdijų dalyvavimu biokuro biržoje. Tai irgi projektas, susijęs su Vyriausybės programa ir Europos Sąjungos direktyvomis.
Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Aktorių Arūno Sakalausko ir Dariaus Meškausko nesutarimai virto ginču. Tiesa, scenoje: didžiuosiuose Lietuvos miestuose sausį pasirodysiančiame spektaklyje „Menas“.

Įvykių centre – penkiolika metų trukusi trijų draugų Seržo (Arūnas Sakalauskas), Marko (Darius Meškauskas) ir Ivano (Giedrius Savickas) draugystė, kuri ima braškėti per siūles dėl požiūrio į šiuolaikinį meną. Aktoriai tikina, kad šioje situacijoje visiškai balta drobė, įsigyta vieno draugų už 200 000 Prancūzijos frankų, – tik pretekstas išsiaiškinti santykiams.
Pjesė „Menas“ vertinama kontraversiškai: vieni vadina ją komercine, kiti – itin subtilia. Kas joje žavi jus?
D.M. Man ši pjesė yra įdomi tuo, kad turi antrą dugną: tai populiarioji dramaturgija, kuri nėra banali. Tikrai retas meno ir komercijos lydinys.
A.S. Žmonės mėgsta juoktis, o už tai, ką mėgsti, tenka mokėti. Dėl to priklijuojama komercijos etiketė. Tačiau vieni mato tai, kas paviršiuje, o kiti – gilesnius dalykus.
Pjesės autorės Yasminos Rezos teigimu, aprašyta situacija galėjo nutikti tik tarp vyrų, mat moterų draugystė – kitokios prigimties. Ar sutinkate?
A.S. Nesutinku. Man atrodo, autorė kalba apie dalykus, kurie šiuo metu vyksta nepriklausomai nuo lyties: draugaujama „pagal pajamas“, t.y. su panašias pajamas gaunančiais žmonėmis. Įsivaizduokite du draugus, kurie prieš dvidešimt metų statybose drauge vogė plytas – vienas paduodavo, kitas krovė į karutį. Šiandien vienas yra milijonierius, statybų įmonės direktorius, o kitas – taip ir nesugebėjęs pasistatyti namelio darbininkas. Vargu ar jie išsaugojo draugystę.
Tiesa, spektaklyje apie tai kalbama pasitelkus meną, kuris žeidžia daug labiau. Žeidžia, kai draugas pasako, kad tau trūksta išsilavinimo, kad suvoktum tai, ką supranta jis, arba pabrėžia, kad įsigijo daiktą, kurio tu neįpirktum.
Scenoje bandote išsaugoti draugystę. O ar repeticijų metu jūs tik kolegos, ar bičiuliai?
D.M. Tiek vieni, tiek kiti. Nesame artimi draugai, bet vis dėlto patys galime pasirinkti žmones, su kuriais malonu dirbti. Atsirenkame juos pagal imponuojančius darbus, išpažįstamas vertybes, tuo pagrindu susibičiuliaujame. Tik toks darbas turi prasmę. Kam kankintis scenoje su žmonėmis, kurie tau nemieli ir su kuriais nesusikalbi? O šiame spektaklyje susikalbėjimas yra būtinas.
Kuo ypatingi jūsų personažai?
A.S. Seržas ypatingas savo kategoriškumu. Jis nesileidžia į kompromisą, nenusileidžia.
D.M. Markas yra šios trijulės egocentriškiausias tipas. Tiesa, jis prisiima atsakomybę dėl žlugusios draugystės, bet tai tas atvejis, kai altruizmas – aukščiausia egocentrizmo forma. Šios pjesės paradoksas tas, kad du personažai – Seržas ir Markas – kalba tik apie save, o norima kalbėti apie draugystę. Kaip gali draugauti tokie egocentrikai?
„Menas“ buvo pastatytas vos per mėnesį, režisierius Dainius Kazlauskas tai pavadino beprotišku poelgiu. Ką jūs manote apie tokį darbo tempą?
D.M. Jį padiktavo mūsų užimtumas ir galimybės. Dabar toks laikas, kad metus repetuoti spektaklį yra didelė prabanga. Tačiau „Meno“ repeticijos ir aptarimai tebevyksta ir po premjeros. Kai kurias korekcijas nulemia žiūrovo reakcija spektaklio metu.
A.S. Pritariu, kad tai beprotiškas poelgis. Šis spektaklis yra itin spartaus tempo, nes kai žmonės ginčijasi, jie negalvoja, ką pasakyti, nepozuoja, žodžiai sprūsta patys. Kad tai pavyktų, labai svarbu gerai įsiminti tekstą, o per trumpą laiką tą padaryti sunku.
Kaip vertinate šiuolaikinį meną? Ar patys pirktumėte baltą paveikslą?
A.S. Manęs pirkti dar niekas negundė (juokiasi). Šiuolaikinį meną priimu nepamiršdamas reikšmingiausio dalyko: pats kūrinys iš tiesų neturi vertės, lyginant su kokiu nors Renesanso paveikslu, bet jo tikroji vertė atsiskleidžia, kai pradedi jį analizuoti ir bandai perprasti.
D.M. Jei bet kuris kūrinys – net vamzdis, įleistas į Nerį –  tam tikrame kontekste sukelia asociacijų, provokuoja mąstyti – tai ir yra menas. Tačiau tam, kad investuotum į meną, reikia pinigų, o aktoriaus profesija toli gražu ne pelningiausia.
Ko palinkėtumėte dar nemačiusiems „Meno“?
D.M. Kad žiūrovas būtų atvirai nusiteikęs, ateitų be išankstinės nuostatos, be noro teisti, įvertinti. Kritiška žinovo pozicija trukdo išgirsti, ką norima pasakyti. Linkiu paprasčiausiai mėgautis.
A.S. Linkiu pažiūrėjus pagalvoti, ar jiems patiems taip nėra nutikę. Įvertinti, kad gyvenimas ne amžinas, ir dėl to, kad požiūriai skiriasi, pyktis neverta. O jei draugas ėmė vaidinti ką kitą, nei buvo iki šiol, tai ne priežastis nutraukti draugystę.
———————————————————————————————————————————-
Spektaklio „Menas“ premjera sausio 11 d. įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose, sausio 17 d. – Šiaulių dramos teatre, sausio 18 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje esančioje MINI koncertų salėje, sausio 22 d. – Žvejų rūmuose Klaipėdoje, o sausio 31 d. – Girstučio kultūros rūmuose Kaune. Bilietus į „Idioteatro“ spektaklį „Menas“ galima įsigyti visose „Tiketos“ kasose ir internetu .