BFL

Prognozės: po 2020 m. ES dėka Kaunas sparčiai vystysis, tačiau Šiaurės Lietuvą gali ištikti dar didesnis nuosmukis. Bet reikia rengtis ir scenarijui su visai kuklia europine parama.

Aušra LĖKA

Šalčininkuose gerovė – dešimtadaliu didesnė nei vidutinio statistinio europiečio?! Kas galėtų patikėti, bet prie tokių šią savivaldybę, kuriai pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam jos gyventojui tenka 16 eurų, t.y. 16 713 eurų mažiau nei Vilniuje, ankstesnės kadencijos Lietuvos Vyriausybė priskyrė prie labiausiai išsivysčiusio šalies regiono, kuriam po 2020 m. jau teks tik ribota ES fondų parama.

„Nesijaučiu, kad būtume tarp labiausiai probleminių savivaldybių. Ūkio subjektų skaičius didėja, žemės ūkis – geriausias Vilniaus apskrityje, pagal nedarbą esame 25 vietoje iš apačios tarp 60 savivaldybių, o juk buvome treti. Darželiai, mokyklos renovuoti, tvarkomos viešosios erdvės“, – pažangos ženklus vardija Šalčininkų meras Zdzislavas Palevičius, bet pripažįsta, kad be ES pinigų tokio žingsnio į priekį nebūtų padaryta.

Tad kas bus, jei, kaip jau išsivysčiusiam regionui, jų po kelerių metų sumažės maždaug perpus? Z.Palevičiaus, žinoma, tai nedžiugina. Bet meras priduria, kad dėl ilgų įvairių derinimo procedūrų ir šio, 2014–2020 m. finansinio laikotarpio pinigai dar neatėję, nors septynerių metų ciklas tuoj bus įpusėjęs.

Gal dėl šios priežasties atrodo dar labai toli tai, kas bus po 2020 m. Bet derybos dėl ES paramos 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Labiausiai išsivysčiusiame regione – ir problemiškiausios savivaldybės

Metafora apie dvi Lietuvas oficialiai pripažįstamu faktu tapo prieš metus. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė Lietuvą padalijo į du statistinius regionus – Vilniaus ir likusią, antrąją Lietuvą. Tai padaryta, kad ateinančiu ES finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 m., Lietuva gautų kiek įmanoma daugiau ES paramos.

Mat sostinė susiurbė tiek ES paramos ir kitų investicijų, kad net skaičiuojant su kitomis Vilniaus apskrities savivaldybėmis, tarp kurių – toli gražu neklestintys Šalčininkai ar Širvintos, sugebėjo pagal gerovės rodikliu laikomą BVP gyventojui dešimtadaliu peržengti ES vidurkį. Maža to, sostinės gerovė taip išaugo, kad visos valstybės vidurkį pakėlė iki 75 proc. ES vidutinės statistinės gerovės lygio. Tiesa, toks rodiklio šuolis – ir dėl statistinio efekto skaičiuojant BVP gyventojui, nes jų Lietuvoje sparčiai mažėja.

Nors toji gerovės statistika toli gražu nesitransformavo į realią gerovę visoje Lietuvoje, ES šalys, pasiekusios 75 proc. ES BVP, jau patenka į pereinamojo laikotarpio gerovės šalių kategoriją ir gauna kur kas kuklesnę – apie 60 proc. praėjusio laikotarpio ES paramą.

Elementari aritmetika būtų tokia: apie 830 tūkst. Vilniaus regiono gyventojų skiriama suma turėtų siekti 60 proc. ligšiolinės paramos, likusiems apie 2 mln. turėtų būti skiriama panašiai tiek, kiek gaudavo Lietuva lig šiol. Vadinasi, bendra suma sumažėtų kur kas mažiau, nei kad valstybės nepadalijus į statistinius regionus.

Beje, tai įprasta ES procedūra: sostinės paprastai būna labiau išsivysčiusios nei kiti miestai. Tad šalys suskirstomos į statistinius regionus, taip sudarant galimybę gauti didesnę ES paramą ir šansą priartėti prie sostinės ir labiau atsilikusiems.

Kitaip nei teritorinis administracinis, statistinis regionas neturi savo administracijos (lygiai kaip Lietuva suskirstyta į dešimt apskričių, bet po reformos jos taip pat tik statistinės ir administracijos neturi). Tokioje teritorijoje turi gyventi ne mažiau kaip 800 tūkst. gyventojų, į jas atskiriami funkciniai miestų regionai, kurie nebūtinai ribojasi ties teritorinio administracinio suskirstymo miesto riba. Mat, pasak Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kitose šalyse apskritai labiau paisoma funkcinio, o ne administracinio suskirstymo, nes žmogus gali vienur gyventi, kitur dirbti, tik pas mus savivaldybių ribos – šventas dalykas.

Europos statistikos biuras yra suskaičiavęs, kad tokia Vilniaus funkcinė zona – apie 700 tūkst. gyventojų ir apima Vilniaus miestą ir rajoną, nemažą dalį Trakų rajono. Bet to neužtenka atskiram regionui EK registruoti. Tad praėjusios kadencijos Lietuvos Vyriausybė nutarė pripliusuoti visą statistinę apskritį, t.y. Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Elektrėnų rajonus.

Svarstyta ir kita alternatyva: sostinės regionui priskirti apkarpytą Vilniaus apskritį (Vilniaus miestą ir rajoną, Trakų, Elektrėnų savivaldybes), o Šalčininkų rajoną priskirti Alytaus apskričiai, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonus – Utenos. Bet, kaip rašoma VRM pažymose, pastaroji alternatyva sulaukė institucinio pasipriešinimo iš savivaldybių.

Tai nestebina: dalies institucijų ir įstaigų veiklos teritorija teisės aktais susieta su apskričių ribomis, todėl jos turėtų būti pertvarkomos. Trumpai tariant, valdininkai išsigando dėl savo krėslų. Gyventojų nuomonės niekas nė neklausė, valdininkai patys padarė prielaidą, kad ir jie nenorėtų keisti savivaldybės ribų, nes daliai jų padidėtų atstumas iki apskrities centro, be to, atsirastų psichologinis veiksnys, kad jie gyvena atsilikusiame regione.

Nieko sau argumentai: kad žmones išgąsdins atstumas iki statistinio centro, į kurį važiuoti beveik nėra būtinybės, ir kad geriau būti neturtingais klestinčios sostinės priklausiniais, nei gauti daugiau paramos ir mažinti atotrūkį.

Taip be didesnių visuomenės diskusijų nutarta daryti kaip paprasčiau valdininkams, tačiau vien todėl, kad yra netoli Vilniaus, dalies ES paramos neteks ir Šalčininkai ar Širvintos, kur ekonominė ir socialinė situacija – viena blogiausių Lietuvoje.

Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė mato tokią išeitį – šioms savivaldybėms daugiau lėšų skirti šiuo finansiniu laikotarpiu, jei tik jose parengta tinkamų projektų. Tačiau Šalčininkų rajono meras sako nepajutęs, kad jiems būtų teikiamos kokios prioritetinės galimybės.

Kaunas suklestės. O Šiaurės Lietuva pasmerkta agonijai?

Statistiniu Lietuvos perskyrimu gali būti užprogramuota dar viena problema – dalies regionų agonija, nors ES paramos filosofija priešinga – mažinti skirtumus. Kad Lietuvą naudinga dalyti į statistinius regionus – akivaizdu. Kitas klausimas – į kiek ir kaip. 2004 m., kai stojome į ES, Lietuva pagal gyventojų skaičių galėjo turėti net keturis, bet tuometis euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas sako neprisimenantis, kad tai būtų buvę svarstoma, nes tuomet neatrodė, jog greitai pasieksime tą 75 proc. ribą.

M.Bileišis prisimena iš to meto valstybės įstaigų darbuotojų girdėjęs, kad šiuo klausimu buvo kiek padiskutuota, bet susipešė Šiauliai ir Panevėžys, kam būti centru, tad svarstymai į platesnes diskusijas taip ir neišsivystė.

Tačiau Lietuvos gyventojų taip sparčiai mažėja, kad dabar jau maksimaliai galime turėti tris regionus.

Finansų viceministrės L.Maskaliovienės vertinimu, nebuvo prasmės skirti trijų regionų: skaičiuotos alternatyvos, bet prieita prie išvados, kad geriausios perspektyvos – tikėtis išlaikyti panašų finansavimą Lietuvos mastu ir patogiausia derybinė pozicija Lietuvą perskyrus į du statistinius regionus – Vilniaus apskritį ir likusią Lietuvos dalį. Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionų išsivystymo rodikliai labai panašūs, be to, taip lieka galimybė esant reikalui nukreipti daugiau lėšų į vieną ar kitą teritoriją.

Tačiau, M.Bileišio prognozėmis, nedalijant Lietuvos į atskirus Vidurio ir Šiaurės statistinius regionus galima užprogramuoti vieniems didžiulį spurtą, kitiems – vegetaciją: „Moksliškai įrodytas faktas, kad statistinio regiono cent-ras suklesti. Tai matyti ir Vilniaus atveju: per pastaruosius dvylika metų palikome Lietuvą vieno miesto šalimi, nors galėjome turėti sveiką valstybę, nes manoma, kad valstybei sveika turėti kelis didmiesčius. Dabar Vilniaus miestas šviesmečiais atitolęs nuo kitos Lietuvos. Sostinės efektą dar sustiprino, kad didžioji dalis struktūrinių lėšų nusėdo būtent čia. Kur pinigų skirstytojai – ten arčiau ir pinigai.“

Tad M.Bileišis prognozuoja, kad po 2020 m. Kaunas suklestės, tačiau tai reiškia beveik mirties nuosprendį Šiaurės Lietuvai. ES pinigus administruojančioms agentūroms būtų logiška kraustytis į statistinio regiono centrą, o čia didžiausias miestas – Kaunas, į kurį pažadėta perkelti ir dvi ministerijas. Tad Kaunas tikrai turi perspektyvų smarkiai plėtotis. Bet ką daryti, kad, kaip ligšioliniais ES finansiniais laikotarpiais, pinigai nesusikoncentruotų vien čia, paliekant kitą šiam regionui priskirtą Lietuvos dalį vegetuoti?

„Jei centrinės valdžios įstaigos griežčiau kontroliuos Kaune įsikursiančias ES pinigų skirstymo įstaigas (jau vien todėl, kad Vilnius pats nebepretenduos į tuos pinigus), gal per griežtesnę kontrolę pavyktų to išvengti. Bet esu skeptiškas, nes tai reikalauja didelės kompetencijos. Dabar ES pinigai duodami už tai, kad atsiskaitai, kur juos padedi. Jei pažadi, kad išmesi pro langą iš kairės – gauni, jei išmeti iš dešinės – pažeidi projektą ir negauni. Sukontroliuoti projekto turinio dar negebame, nes nėra nei tikrintojų motyvacijos, nei kriterijų, pagal kuriuos galėtume tikrinti efektyvumą ir kokybę. O patys regionai neras jėgų ir kompetencijų kovoti už savo teises“, – mano M.Bileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

s

Nudirbę visus žemdirbių darbus, Šalčininkų rajono ūkininkai praėjusį savaitgalį rinkosi į tradicinę Derliaus šventę, kuri čia vyko jau šešioliktą kartą.

Jonas OKMANAS

Žemės ūkis šiam Rytų Lietuvos rajonui ypač svarbus – pramonės čia nedaug, nedidelę pridėtinę vertę kuria ir kitas verslas, todėl darbštūs rajono žemdirbiai sukuria bene 70 proc. viso rajono bendrojo produkto. Beveik trys ketvirtadaliai gyventojų gyvena kaimo vietovėse ir ūkininkauja savo didesniuose arba mažesniuose ūkiuose. Šalčininkų rajonas priskiriamas prie svarbiausių šalies žemės ūkio regionų – 44 proc. jo teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, dar 47 proc. – miškai.

„Derliaus šventė – tai gražiausios apeigos, susijusios su žemės ūkio darbais. Ji karūnuoja daugelio žmonių rugiapjūtės darbus, ypač tai svarbu mūsų rajone, kur žemės ūkis – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Žemės ūkis yra mūsų saviraiškos ir kultūros dalis. Liaudies patarlė byloja: „Mokėk dirbti, bet sugebėk ir linksmintis.“ Džiaugiuosi, kad Derliaus šventė rajone vyksta jau daugelį metų“, – kalbėjo Šalčininkų rajono meras Zdzislavas Palevičius.

Pasak rajono vadovo, Šalčininkų rajonas yra draugiškas ir atviras visiems. Stiprioji rajono pusė – žemės ūkis. Žemdirbiai sėkmingai dirba žemę – žmonės turi darbo, statosi namus, kuria šeimas. „Turime gerų pasiekimų švietimo srityje, kasmet daugiau negu pusė baigusių mokyklas abiturientų studijuoja aukštosiose Lietuvos ir užsienio mokyklose. Tačiau turime ir silpnybių, viena jų – kvalifikuotų specialistų trūkumas. Stengiamės kurti palankią verslo politiką. Mes visi suinteresuoti, kad ne tik Šalčininkų rajonas, bet ir visas Vilniaus kraštas klestėtų, kad žmonės būtų šeimininkai savo žemėje“, – samprotavo meras Z.Palevičius.

Šiemet 3047 Šalčininkų rajono žemdirbiai deklaravo 51 200 ha dirbamos žemės – tai duomenys, šiemet surinkti Šalčininkų rajono seniūnijose ir savivaldybės administracijoje. Didžiausi deklaruoti plotai – 8435 ha – užfiksuoti Šalčininkų seniūnijoje, kur žemę dirba stambiausi rajono ūkininkai. 5846 ha deklaravo Butrimonių, 4188 ha – Turgelių seniūnijos žemdirbiai. Nedidelėje Akmenynės seniūnijoje deklaruotas 3438 ha dirbamos žemės plotas. Mažiausią plotą deklaravo Poškonių seniūnijos gyventojai – 875 ha. Kartu ūkininkai dirba beveik 36 tūkst. ha žemės plotus iš 45 tūkst. ha deklaruojamų. Apleistų žemių beveik nėra.

Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus duomenimis, kasmet pareiškėjų skaičius mažėja, tačiau deklaruojamas plotas didėja. 2015 m. jis padidėjo 2000 ha, palyginti su praėjusiais metais, nors deklaruojančių asmenų sumažėjo 217. Tai reiškia, kad rajono ūkininkai stambėja, jų ūkiai tampa konkurencingesni.

Dabar rajone registruoti 1264 ūkiai, vidutinis vieno ūkio dydis siekia 32 ha, nors dar prieš keletą metų jis buvo penketu hektarų mažesnis. Prieš 10 metų rajone tebuvo registruoti 667 ūkiai. Vidutinis ūkininkų amžius – 46 metai, o prieš penkerius metus jis dar buvo 54 metai. Pabrėžtina, kad net 246 ūkininkai rajone yra iki 40 metų amžiaus.

Keičiasi ir ūkių techninis aprūpinimas. Su ES parama nupirkta 250 naujų traktorių, iš kurių didesnė dalis pagaminta Vakarų Europoje, ūkininkai įsigijo daugiau nei 30 naujų kombainų. Tai vienas geriausių rodiklių Lietuvoje.
„Prieš kelerius metus Šalčininkų kaimas atrodė kitaip negu dabar. Tie, kurie sieja savo ateitį su žemės ūkiu, žino, kad turi vystyti savo ūkius. Pastarieji 8–10 metų atnešė rajono ūkininkams gerų permainų, – pasakojo savivaldybės Žemės ūkio vedėjas Stanislavas Lebedis. – Ūkiai sustiprėjo ekonomiškai, tai leido naudoti modernesnes tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės technologijas, pradėtos sėti didesnį pelną duodančios kultūros, tokios kaip kviečiai, rapsai, kvietrugiai. Šiemet rajono žemdirbiai daugiausia deklaravo žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius rapsus, rugius, kvietrugius, grikius. Varpinių ir ankštinių kultūrų mišiniai vis dar sėjami, bet praranda populiarumą, kukurūzus augina tik stambieji ir galvijus auginantys rajono ūkininkai.“

Populiarumą taip pat praranda ir daugiausia nederlingose žemėse pietinėje Lietuvoje auginami grikiai – jų plotai rajone per pastaruosius dvejus metus sumažėjo 30 proc., nes jų derlingumas nedidelis, o supirkimo kainos irgi mažos.

„Taikant sėjomainą ir naudojant modernias augalų priežiūros bei tręšimo technologijas galima auginti kur kas pelningesnes kultūras, – teigė S.Lebedis. – Mūsų rajono žemės pagal našumą gana prastos, todėl norint auginti gerų žemių reikalaujančias kultūras reikia agronominio išmanymo. Pavyzdžiui, dar prieš penketą metų rajone kviečių plotai sudarė vos kelis šimtus hektarų, o šiemet jų buvo auginama net 2000 ha, iš kurių vidutiniškai pribyrėjo po 4,5 tonos grūdų. Panašiai ir su kvietrugiais.“

Tačiau šio krašto žemdirbiai dirba ne vien dėl išmokų. Remiantis 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Šalčininkų rajone buvo pagaminta žemės ūkio produkcijos, vertos 78,4 mln. Lt. Tai daug ar mažai? Varėnos rajone ši suma siekė 47,7 mln., Švenčionių rajone – 42,4 mln., Utenos rajone – 47,9 mln. Lt. Ukmergės rajone, turinčiame pusantro karto daugiau žemės ūkio naudmenų ir derlingesnę žemę, – 94,2 mln. Lt.

Pasak rajono vadovų, didžiausių problemų, be itin mažų pieno supirkimo kainų, žemdirbiams šiuo metu kelia kiaulių maro pasekmės. Šalčininkų rajonas priskiriamas prie buferinės zonos ir čia kiaules gali auginti tik keli stambūs ūkiai, atitinkantys griežtus veterinarijos reikalavimus. O paprasti kaimo gyventojai turėjo išnaikinti per 11 tūkst. kaulių. Kiaulių maras rajono žemdirbiams pernai neleido gauti daugiau kaip 2 mln. eurų pajamų, bet ne tai svarbiausia. Išnaikinus kiaules nutrūko visa žemdirbystės grandinė – pašarams dauguma kaimo gyventojų augino grūdus, kitas kultūras, kurių dabar yra priversti atsisakyti.

Gyventojų tautine sudėtimi ir geografine padėtimi išskirtinei Lietuvoje Šalčininkų rajono savivaldybei būdinga geresnė demografinė būklė negu bendrai šalyje: čia gimsta daugiau vaikų, geresnė gyventojų amžiaus sudėtis, mažesnė emigracija.

Tai atskleidė demografinių rodiklių ir procesų analizė, kurią bakalauro darbui pasirinko Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros studentė Aurelija Šturaitė. Darbe įvardyti rajono demografiniai pokyčiai bei gyventojų poreikiai savivaldybei padėjo tiksliau numatyti rajono strateginės plėtros gaires naujam planavimo laikotarpiui.

„Lietuva baigia išsivažinėti. Mes ne išimtis, tačiau džiugina ir vilties teikia tai, kad mūsų rajono rodikliai geresni. Žmonės, ypač jauni, lieka, juodų skylių – tuščių kaimų – rajono žemėlapyje nėra“, – sako Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislavas Palevičius.

Statistikos duomenys liudija, kad tarptautinė migracija išties nedidelė, šalčininkiečiai emigruoja bene mažiausiai šalyje: vienam tūkstančiui gyventojų tenka keturi emigrantai. Vidinės migracijos skaičiai šiek tik didesni. Rajono vadovo žodžiais, Vilniaus artumas Šalčininkams – ir pranašumas, ir problema. „Vidinė migracija yra ir vyksta dėl to, kad 42 km šiais laikais jau nelaikoma dideliu atstumu. Jauni žmonės mieliau kuriasi arčiau sostinės. Nemažai jų gyvena mūsų krašte, bet dirbti važiuoja į Vilnių. Ten daugiau darbo vietų, geresni atlyginimai“, – demografines tendencijas vardija meras.

Pastaruoju metu pastebima,  kad Šalčininkų rajone stabilizuojasi gyventojų skaičiaus mažėjimo tempas. „Rajonas išsiskiria aukštesniu gimstamumo lygiu, kas visiškai nebūdinga depopulizacijos kamuojamam Rytų Lietuvos regionui“, – teigia Z.Palevičius.

Siekiant įsitikinti, ar esamas gimstamumas užtikrintų kartų kaitą Šalčininkų rajono savivaldybėje, buvo apskaičiuotas suminis gimstamumo indeksas. Pasak mero, gautas indeksas yra didesnis už Lietuvos vidurkį, o pastaruoju metu – artimas minimalios ribos reikšmei, kai jau yra užtikrinama natūrali kartų kaita.

„Labai džiugina tai, kad Šalčininkų rajone darbingo amžiaus žmonės sudaro net 63 proc., tai geras rodiklis, palyginti su kitomis šalies savivaldybėmis. Esame jaunas rajonas, gyventojų amžiaus vidurkis – 39 metai“, – džiaugiasi meras.

Jo nuomone, gerėjančiai demografinei padėčiai įtakos turi rajone sudarytos palankios sąlygos kurti verslą, švari ir sutvarkyta aplinka, gražus kraštovaizdis, išplėtota švietimo ir kultūros infrastruktūra: kiekvienoje seniūnijoje veikia darželiai, mokyklų tinklas patenkina lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai kalbančių vaikų poreikius. Rajone yra socialinių paslaugų centras, senelių ir vaikų globos namai.

„2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu įsisavinome apie 100 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų. Mūsų regionui tai nemaža suma, leidusi pagerinti rajono padėtį ir įvaizdį. Šalčininkai pasikeitė neatpažįstamai: sutvarkytas gyvenamasis kvartalas, aikštė, miesto parkas, stadionai, Šalčios tvenkinio paplūdimys, renovuota ligoninė, pastatyta moderni atliekų naikinimo įmonė, moderni nuotekų valykla. Asfaltuotų gatvių, šaligatvių, vandentiekio ir nuotekų trasų padaugėjo ne tik savivaldybės centre, bet ir rajono kaimuose“, – atliktus darbus vardija Z.Palevičius.

Mero teigimu, rajone sukurtos patrauklios sąlygos kurtis naujoms įmonėms, skatinamos naujos verslo iniciatyvos ir jų įgyvendinimas, plėtojama verslo infrastruktūra, taip pat sudaryta palanki ap­linka investicijoms pritraukti.

Savivaldybė yra parengusi visus teritorinius planavimo dokumentus, bendruosius miestų ir miestelių planus, vandens tiekimo, specialiuosius šilumos ūkio, rekreacinių teritorijų planus. Be to, verslininkams suteikiama nekilnojamojo turto, žemės mokesčių, vietos rinkliavų lengvatų. Taryba yra nustačiusi mažiausią verslo liudijimų įsigijimo kainą visoje Lietuvoje, tai gyventojus taip pat skatina imtis verslo. Šiuo metu veikia 449 įmonės.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros profesorė Dovilė Krupickaitė

Šalčininkų rajono savivaldybė – išskirtinė Lietuvoje gyventojų tautine sudėtimi ir geografine padėtimi. Ji išsidėsčiusi tarp dviejų skirtingų polių. Vienas jų – didžiausias Lietuvoje ūkio augimo taškas Vilnius su didėjančiu gyventojų skaičiumi. Iš kitos pusės – Lietuvos ir Baltarusijos Respublikos valstybinė siena, per kurią ryšiai minimalūs.

BFL

"Veido" archyvas

Bene didžiausią nuostabą kelia Kauno ir Šalčininkų santykis su savo praeitimi

Kaunui šiemet sukanka 650 metų, Šalčininkams – 700, Šilutei – 500, o dar visai jaunas Neringos miestas minės pirmąjį savo 50-metį. Tačiau vieniems miestams tai svarbu, o kitiems – buvę nebuvę.

Bene didžiausią nuostabą kelia antrojo Lietuvos miesto – Kauno santykis su savo praeitimi. Pastaraisiais metais įvykdytas precedento neturintis viduramžių pilies pavertimas viduramžių ir modernios architektūros hibridu, regis, tėra simptomas, atskleidžiantis šio miesto valdančiojo elito požiūrio į savo istoriją problemas.

Priminsime, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m. vasarą, kada, kaip rašo Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, maršalas Heningas Šindekopfas “paskyrė žygį iš Įsruties į Kauną ir atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių”. Žygis buvo surengtas kunigaikščiui Kęstučiui esant kryžiuočių nelaisvėje ir turėjo padėti pasiruošti kitais metais planuojamam Kauno pilies puolimui: Ragainės komtūrui Henrikui Šioningenui buvo pavesta “su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo, ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t.t. bei pranešti tų duomenų magistrui”. Kitais metais po atkaklios kovos Kauno pilis iš tiesų buvo sugriauta, o ją gynęs Kęstučio sūnus Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę.

Tad Kauno istorijos pradžia – lietuvių kovų su kryžiuočiais sūkuriuose. Negalima sakyti, kad ši istorija niekam neįdomi. Dar 1995 m. išleistoje Jurgio Okso knygelėje “Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje” bei pernai pasirodžiusioje prof. Zigmanto Kiaupos “Kauno istorijoje” šiems įvykiams skirtas deramas dėmesys. Trūksta iš esmės tik Kauno politikų ir valdininkų dėmesio.

Šiemet solidų jubiliejų galintis švęsti Kaunas pritraukė nemažą užsienio svečių būrį – nuo 1998 m. švenčiama Miesto diena buvo sutapatinta su gegužės 19–22 dienomis Kaune vykusių 31-ųjų Tarptautinių Hanzos dienų renginiais. Rotušės aikštė mirgėjo nuo dešimčių įvairiausių Hanzos miestų atstovų palapinių, kuriose šie miestai buvo pristatomi, dalijama informacinė literatūra.

Tačiau, skersai išilgai išvaikščioję visą šventiniais renginiais šurmuliuojantį Kauno senamiestį, neradome nė menkiausios užuominos apie šiemet švenčiamą 650 metų Kauno jubiliejų. Tik virš savivaldybės pastato buvo iškeltas įrašas, kad Kauno savivaldybei sukanka 603 metai… Nieko apie jubiliejų neužsiminta ir šventine proga keliomis užsienio kalbomis (bet ne lietuviškai!) išleistame “Kauno gide”. Jo tekste, tiesa, 1361-ųjų data bent paminėta, nors ir neminint jubiliejaus, o Hanzos dienų programoje neatsirado nė tokių užuominų.

Šventės proga atidaryta suniokota Kauno pilis lyg pasityčiojimui kvietė lankytojus išilgai sienos įrengtais moderniais laiptais kopti tik į moderniąją dalį, išvengiant bet kokio kontakto su senąja Kauno pilimi. Atkakliausi lankytojai, tiesa, galėjo nusileisti ir į istorinius pilies bokšto aukštus, bet apačioje rasdavo uždarytas pilies dalis ir būdavo priversti lipti atgal į “mikšiapilį”, kaip modernų antstatą jį sukūrusio architekto vardu praminė kai kurie kauniečiai. Čia, moderniame “stiklainyje”, įsikūręs turizmo informacijos centras net turėjo savotiškos informacijos apie pačią pilį, išspausdintos spausdintuvu ant A4 popieriaus lapo.

Besižvalgydami pilies apylinkėse, Santakoje pastebėjome savotiškų modernaus meno pavyzdžių – iš suniokotų knygų sulipdytų “meno kūrinių” (vienas buvo iš knygų sustatyti stulpai, mirkstantys nuo pavasarinio lietaus šuorų, kitas iš tolo atrodė kaip šiukšlina pieva, iš tikrųjų prismaigstyta dažais išterliotų knygų). Išniekintos knygos šalia išniekintos pilies – ar gali būti geresnis barbarybės simbolis?

Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad visoje šventėje nebuvo nieko, verto dėmesio. Šiuo atveju kalbu tik apie oficialiojo miesto istorinę amneziją. Kauniečiai galėjo raudonuoti žvelgdami net ir į svečių iš Smolensko paviljoną. Šis miestas tik 2013-aisiais rengiasi minėti savo pirmojo paminėjimo 1150 metų jubiliejų, tačiau jau dabar į Kauną atvežtoje medžiagoje šis jubiliejus akcentuojamas ir populiarinamas. Tuo tarpu Kaunas gausiems užsienio svečiams pasirodė kaip miestas be istorinės atminties.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kauno savivaldybei nepriklausanti įstaiga – Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė parodą “Kauno pilis amžių tėkmėje”, skirtą Kauno paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 650-osioms metinėms, Vytauto Didžiojo universitetas surengė miesto jubiliejui skirtą mokslinę konferenciją, o Lietuvos paštas išleido šiai sukakčiai skirtą trijų pašto ženklų bloką. Kol kas bent tiek…

Šalčininkams sava istorija per sena?

Nuo Kauno istorine užmarštimi neatsilieka ir 700 metų jubiliejų pasitinkančių Šalčininkų savivaldybė. Šiuo atveju, regis, viskas suprantamiau. Lenkų rinkimų akcijos valdoma savivaldybė istorinės atminties požiūriu yra įstrigusi dvidešimtmetyje tarp 1919 ir 1939 m., kai šiame krašte šeimininkavo Lenkijos kariuomenė ir administracija. Šios savivaldybės kiekvienoje seniūnijoje nepamirštama paminėti Lenkijos nepriklausomybės dienos, o tolimieji viduramžiai, kada krašte dar niekas nekalbėjo lenkiškai, šios savivaldybės politikams tiesiog neįdomūs.

Kaip ir Kaunas, Šalčininkai iškyla kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmas Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.

Šalčininkų jubiliejumi, jei kažkiek ir rūpinamasi, tai ne savivaldybės pastangomis. Kol kas, regis, tik Poškonių bendruomenės centras paskelbė Šalčininkų miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-osioms metinėms skirtą piešinių ir rašinių konkursą “Upytėlė teka, upytėlė plaukia… – Valstybingumo gyvasties šaltiniai”.

Šilutė rodo pavyzdį

Ne visur padėtis tokia liūdna. Kaip jubiliejų turi švęsti save gerbiantis miestas, ryžosi parodyti Šilutė. Nors Šilutės (Šilokarčemos) istorijos pradžia nesusijusi su jokiais dramatiškais istorijos įvykiais, šilutiškiai savo miesto 500 metų jubiliejų nusprendė paminėti ne menkiau nei Lietuvos tūkstantmetį.

Žinoma, Šilutė galbūt išsiskiria tuo, kad priklauso tai nedidelei Lietuvos miestų grupei, kuri žino ne šiaip savo pirmojo paminėjimo, o tikrąją įkūrimo datą. Mat būtent taip galima suprasti 1511 m. vasario 22 d. privilegiją, kuria Klaipėdos komtūras Michaelis Švabas suteikė Jurgiui Talaičiui privilegiją “laikyti šile karčemą”, aplink kurią ir išaugo Šilokarčemos – Šilutės miestelis.

Savo jubiliejaus proga Šilutė išsirūpino Lietuvos kultūros sostinės titulą ir parengė išties įspūdingą kultūrinių renginių programą, apie kurią informuojama specialioje interneto svetainėje www.silute500.lt. Čia rado vietos ir modernios, ir etninės kultūros renginiai, ir iškilmės, ir mokslinės konferencijos. Išties yra ko pasimokyti istorinės užmaršties kamuojamoms savivaldybėms!

Įvairialypės istorinės atminties zona

750 metų jubiliejų besiruošianti švęsti Utena remiasi 1261 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugo aktu, kuriame Vokiečių ordinui užrašoma Sėlių žemė. Čia paminėta ir Utena. Deja, vertinant šį šaltinį moksliniu požiūriu, nekyla abejonių, kad tai XIV a. pabaigoje kryžiuočių pasidarytas falsifikatas. Seniausias patikimas Utenos paminėjimas tėra 1373 m. žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau uteniškių istorinėje savimonėje šiuo metu tvirtai įsišaknijusi 1261-ųjų data.

Paties Utenos savivaldybės mero vadovaujamas jubiliejaus organizacinis komitetas pagrindinius šventinius renginius planuoja rugsėjo mėnesį. Ketinama išleisti senosios ir dabartinės Utenos nuotraukų albumą, sukurti filmą apie Uteną. Gerai ar blogai, kad taip švenčiama moksliškai nepagrįsta sukaktis? Bet kuriuo atveju galbūt tokia istorinė atmintis geriau negu jokios…

Priešingą pavyzdį rodo Palanga, kuri šiemet galėtų švęsti net 850 metų jubiliejų, nes, pasak XV a. Kuršo vyskupų kronikos, danai 1161 m. birželio 15 d. puolė Palangą. Šia žinia dalis istorikų abejoja, nors tos abejonės ir ne taip akivaizdžiai pagrįstos, kaip dėl Utenos. Vis dėlto 1999 m. išleidę solidžią mokslinę “Palangos istoriją”, palangiškiai nusprendė pasikliauti ten išdėstyta šios datos kritika ir 2003 m. jau atšventė savo miesto 750 metų jubiliejų, skaičiuojamą nuo beveik šimtmečiu vėlesnio antrojo Palangos paminėjimo (1253 m.).

Tuo tarpu vienas jauniausių Lietuvos miestų Neringa, iš penkių Kuršių nerijos gyvenviečių sudarytas 1961 m., šiemet rengiasi švęsti savo 50-metį ir dėl istorinių šaltinių problemų neturi. Juk miesto įkūrimą dar prisimena ne vienas vyresnis neringiškis. Nors tai dar nesena istorija, Neringos savivaldybė neketina prisidėti prie savo istoriją užmirštančių savivaldybių.

Nedidelė Lietuva, o istorinės atminties kultūra taip skirtingai suprantama ir vertinama atskiruose jos miestuose! Yra ko savivaldybėms pasimokyti vienai iš kitos, yra galbūt ir valstybei ką veikti. Galbūt jau metas pagalvoti apie valstybės koordinuojamą regionų istorinės atminties politiką?

Žiniasklaidai pranešus apie Šalčininkų rajone tvyrančias radikalias nuotaikas, ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis pareiškė, kad šovinizmas Lietuvoje nebus toleruojamas.

“Šovinistinės, radikalios nacionalistinės nuotaikos Lietuvoje nėra ir nebus toleruojamos, nes tai ugdo priešiškumą, atitolina santarvės galimybę. Gyvenome, esame ir būsime daugiakalbė demokratinė valstybė, kurioje visų tautybių piliečių teisės ir pareigos yra vienodai gerbiamos ir saugomos”, – ministro pirmininko spaudos tarnybos pranešime cituojamas D.Matulionis.

Taip, anot pranešimo, D.Matulionis komentavo žiniasklaidos pranešimus, esą Šalčininkų rajone lenkų mokyklose auginami “Hitlerjugendo” vaikai.

“Vyriausybė ir ministras pirmininkas kategoriškai smerkia bet kokias tautinės nesantaikos kurstymo apraiškas. Smerkiame tautinę nesantaiką kurstančius pasisakymus iš bet kurios bendruomenės pusės”, – sakė kancleris.

Naujienų portalas delfi.lt praėjusią savaitę pranešė, kad Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos išvažiuojamajame posėdyje į Šalčininkų rajono mokyklas buvęs lietuviškos Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos direktorius Vytautas Dailydka išsakė nuomonę, jog lenkiškuose darželiuose auginamas “Hitlerjugendas”, arba nieko apie Lietuvą nežinantys vaikai.

Šalčininkų rajono Turgelių vidurinės mokyklos direktorė Aušra Voverienė, anot portalo, savo ruožtu patarė šiame krašte vykstančiais įvykiais pasidomėti ir Valstybės saugumo departamentui.

“Mes nebeturėsime šito krašto. Jeigu mažam vaikui aišku, kad čia nebe Lietuva, nes tik mama, tėtis kalba lietuviškai, o aplinkui daugiau niekas”, – teigė A.Voverienė.