Dovilė Rzeźnizcak/ Asmeninio albumo nuotr.

Tarptautinėse saldumynų mugėse prie „Polish Sweets“ („Lenkiški saldumynai”) stendo stovi ir įvairių saldėsių įsigyti siūlo žavi lietuvė Dovilė Rzeźnizcak. Paprašyta paaiškinti, kuo tiksliau užsiima prieš ketverius metus jos įkurta įmonė, jauna moteris juokiasi: „Būtent tokį verslą susigalvojau pati ir daugiau panašių įmonių nežinau. Tai – retai pasitaikantis modelis, kuriame nėra pralaiminčių pusių, nors mes nei perkame, nei parduodame.“

– „Polish Sweets“ skamba kaip didžiulio lenkiškų saldumynų fabriko pavadinimas, tačiau Jūsų įkurta įmonė tuo neužsiima. Kokias paslaugas teikiate?

– Paprastai tariant, esame daugybės įmonių eksporto skyrius vienoje vietoje. Dažniausiai mūsų partnerėmis tampa įmonės, kurios pačios savo eksporto skyriaus neturi ir neprekiauja su užsieniu. Mes esame savo partnerių prekybos užsienyje koordinatoriai, atstovaujame jiems tarptautinėse mugėse ir taip ieškome užsienio pirkėjų.

– Kodėl vadinatės būtent „Polish Sweets“? Juk dirbate su saldumynų gamintojais ne tik iš Lenkijos.

– Veiklą pradėjome kaip „European Sweets“. Tačiau greitai supratome, kad toks prekės ženklas per platus.

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“

Mugėse pirmas klausimas būdavo „O iš kur jūs esate, kokia čia Europa?“ „Polish Sweets“ skamba daug geriau, nes lenkų įmonės Europoje ir pasaulyje gerai pastebimos, jiems pavyko išlaikyti kokybės ir kainos santykį, lenkiškų prekių įvaizdis geras savaime. Sudėtinga būtų pradėti pasivadinus „Italian Sweets“ ar „German Sweets“, nes pirma asociacija būtų aukšta kaina. „Lithuanian Sweets“ irgi negerai, nes mažai kas Lietuvą pasaulyje žino, kokie jos skoniai, saldumynai ir išvis, kas tai per šalis.

Šiuo metu pagrindiniai mūsų partneriai yra lenkai, taip pat – lietuviai ir vokiečiai. Lenkams ieškau pirkėjų užsienyje, o lietuviams ir vokiečiams – Lenkijoje. Prekyba su Europos Sąjungos šalimis yra lyg ir savaime suprantama, taip pat bandėme bendradarbiauti su Rusija. Šios šalies rinka – plati kaip kiauras maišas, niekada nebus pripildyta, tačiau tuo pat metu ir labai savotiška, tad ilgiau dirbti kartu nepavyko.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Labai didžiuojamės, kad parduodame iš šokolado pagamintus įrankius į Japoniją, nors jos rinka – labai sudėtinga, reikalavimai – itin aukšti, daug formalumų. Jau keturis kartus buvome mugėse Dubajuje – Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) rinka labai gera. Kaip tik šiuo metu ruošiame sveikuoliškų užkandžių siuntą į Australiją.

– Smalsu sužinoti, kokie tokių plačių rinkų skoniai? Ar skirtingos tautos mėgsta skirtingus saldumynus?

– Šokoladą mėgsta absoliučiai visos tautos, gal tik kiek skiriasi skoniai. Pavyzdžiui, arabai mėgsta labai saldžius saldumynus. Mūsų lenkiška „Karvutė“, kurios 60 proc. sudaro cukrus, jiems visai nesaldi. Tačiau dėl šio polinkio jie stipriai kenčia, nes beveik trečdalis JAE gyventojų serga diabetu. Jų pomėgiai gal ir liko tokie patys, bet keičiasi poreikiai, stengiamasi vartoti mažiau cukraus. Keičiasi mentalitetas, daug tėvų saldumynų vaikams neduoda išvis.

Išskirčiau tris pagrindines saldumynų verslo tendencijas. Pirmoji yra vadinamieji „vaikystės skoniai“. Aš pati, kiek bevažiuočiau į Lietuvą, visada parduotuvėse ieškau tų pačių „Gaidelio“ sausainių, „Nomedos“ ir „Griliažinių“ saldainių tokioje pat pakuotėje, tokio pat skonio ir nebandykit man šito pakeisti. Man nesvarbu, čia sveika ar nesveika, tiesiog žmogus pasiilgsta būtent to skonio ir jo visą laiką ieško.

Dovilės siūlomi įsigyti gaminiai, „Polish Sweets“ archyvo nuotr.

Antroji tendencija – sveikuoliški produktai be cukraus, gliuteno, visokie veganiški ir bio. Žmonės ėmė vertinti kuo natūralesnius, sveikesnius produktus. Kuo mažiau sudėtinių dalių, tuo geriau perkama. Pavyzdžiui, turime šokoladą tik iš dviejų sudėtinių dalių. Viena įmonė kakavos pupeles mala, mala, mala ir tik pabaigoje įdeda beržų cukraus.

O trečioji tendencija – visokios naujovės. Maistas jau nebėra tik maistas, žmonės nori kažkokio fun. Geriausias mūsų bestseleris yra šokoladai, kurie atrodo kaip seni ir surūdiję geležiniai įrankiai.

– „Polish Sweets“ interneto svetainėje prie kontaktų nurodomi tik du asmenys. Ar tikrai dirbate tik dviese?

– Praktiškai taip. Dar yra buhalteris, informatikas, teisininkas, tačiau jie nėra mūsų darbuotojai, tik perkame jų paslaugas.

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų

Nežinau, kaip kitur, tačiau bent jau Lenkijoje įmonės stengiasi turėti kuo mažiau darbuotojų. Reikiamos paslaugos perkamos iš individualių įmonių ar asmenų, kurie specializuojasi tam tikroje srityje. Jie patys susimoka mokesčius, sąskaitas už telefoną, važinėjimus ir biurus, kuriuos dažniausiai turi savo namuose.

– Ar Jūs irgi dirbate namie?

– Dirbu namuose arba gyvenu biure, čia kaip pasirinksi (juokiasi). 90 proc. mano darbo vyksta internetu ir telefonu, daug reikalų tvarkau su pižama, niekas manęs juk nemato. Aišku, gyvo kontakto su žmogumi niekas nepakeis, dėl to ir vyksta mugės, žmonės trokšta rankos paspaudimo, pasižiūrėjimo į akis.

– Sakote, kad nežinote kitų panašių įmonių. Kokie pagrindiniai jos privalumai? Galbūt panašia veikla sumanys užsiimti žmonės kitose šalyse.

– Mes esame viskas viename. Tuo pat metu dirbame su daug skirtingų įmonių, todėl ir uždirbame daugiau. Didesnis šansas, kad surasime daugiau pirkėjų, nes mūsų gaminių paletė platesnė, platesni ir kontaktai. Taip sakant, ranka ranką plauna.

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių

Tai – retai pasitaikanti, bet pati geriausia win-win situacija, kai nėra pralošiančių pusių. O platintojams irgi geriau, nes eina į vieną puslapį, kontaktuoja su vienu žmogumi ir mes jiems viską surandame, sudedame vieną krovinį iš įvairių tiekėjų. Jei dirbčiau tik vienai įmonei, ji už mane turėtų mokėti daugiau mokesčių, aš dirbčiau tiek pat, o užsidirbčiau mažiau.

– Žiūrint į nuotraukas jūsų siūlomų prekių kataloguose nejučia ima tįsti seilė… Kaip pavyksta išlaikyti puikias kūno formas dirbant tokioje saldžių pagundų srityje?

– Pradėjusi verslą dažnai tapdavau savo pačios reklamos auka ir per pirmą pusmetį buvau priaugusi dešimt kilogramų. Būdavo, fotografuoji produktus, rengi tekstą katalogui apie kokią nors tįstančią „Karvutę“, žiūrėk, jau ir pats tos „Karvutės“ dairaisi… (juokiasi). Kai grįžtu iš mugių arba pradedame bendradarbiauti su nauju tiekėju, parsivežu daug pavyzdėlių, kuriuos reikia išragauti. Tai gerai, jei neskanūs, o jeigu skanūs… Pasninkas po to būna kurį laiką.

– Kokia buvo šio verslo pradžia? Juk Lenkijoje gyvenate daugiau nei dešimt metų.

– Taip. Ištekėjau už Zduńska Wolos mero, tad iš pradžių padėjau jam organizuoti rinkimų kampaniją, vėliau prisidėjau prie miesto vystymosi strateginio plano kūrimo. Iš tikrųjų atvažiavus čia teko visiškai persikvalifikuoti, kadangi iki tol Lietuvoje dirbau mokytoja, vertėja, vargonininke, koordinavau tarptautinius projektus, organizavau kultūrinius renginius. Čia viskas tapo praktiškai neįmanoma, nes tuomet dar nemokėjau lenkų kalbos.

Po keleto metų dabar jau buvusio mano vyro politinė karjera baigėsi, tad teko sugalvoti kažką naujo. Jis atsidarė teisinių paslaugų kontorą, ėmėme važinėti ir verslininkams siūlyti savo paslaugas: jis – teisines, aš – daugiau administracines.

Dovilė su dukromis/ Asmeninio albumo nuotr.

Taip kartą atsidūrėme pas vieną sausainių gamintoją. Teisinių ar administracinių paslaugų jam nereikėjo, bet teigė apsidžiaugsiąs, jei paieškočiau jam pirkėjų užsienyje. Man tokia idėja pasirodė smagi, juk laisvai kalbu penkiomis kalbomis (lietuvių, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų – aut. past.), mėgstu saldumynus, patinka daug bendrauti. Nuvažiavau į saldumynų mugę, ėmiau bendrauti su platintojais. Tačiau viskas buvo kiek chaotiška.

– Kaip pavyko veiklą susisteminti?

– Tuo metu pradėjau ketvirtąsias savo studijas – verslo komunikaciją ir rinkodarą anglų kalba Lodzės universitete (Dovilė prieš tai buvo baigusi pedagogikos, vokiečių filologijos ir tarptautinių santykių studijas – aut past.).

Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti

Mūsų tarptautinės šešių asmenų komandos baigiamasis darbas buvo apie užsienio klientų paiešką. Tai ir buvo gera proga viską susisteminti, nes iki tol kaip ežiukas rūke vaikščiojau ir nežinojau, į kurią pusę eiti. Viena iš darbe pasiūlytų formų buvo dalyvavimas tarptautinėse mugėse. Taip ir prasidėjo mano kelionės.

Nuvažiavau į Kelną Vokietijoje, ten vyksta didžiausia saldumynų mugė pasaulyje – septynios didžiulės halės, visi pirkėjai ir gamintojai vienoje vietoje. Fiziškai neįmanoma apeiti per keturias dienas. Jaučiausi ten kaip žuvis vandeny, žmonės iš viso pasaulio, stende kalbi su visais visomis kalbomis. Tada važiavome į Londoną, Amsterdamą, Dubajų. Visur turėjome savo stendą, kuriame pristatėme kelis lenkų gamintojus, pasakodavome apie juos ir jų produktus. Pati ieškodavau gamintojų, kurie neturi eksporto skyriaus ir neužsiiminėja pardavimu į užsienį, bet gamina įdomius produktus.

– Kaip į Jus žiūrėjo patys lenkų gamintojai?

– Gerai, jiems buvo lengva manimi pasitikėti, nes visiškai nerizikavo ir nemokėjo man nieko tol, kol nebuvo pardavimų. Praktiškai rizikavo tik man persiųstais pavyzdėliais.

– Būtent tokia verslo pradžia ir darbo principas atrodo nemažas iššūkis.

– Taip ir buvo. Pirmi metai apskritai buvo labai sunkūs finansiškai, nes viską, ką vyras uždirbo teisinėje kompanijoje, pumpavome į šitą. Verslo pradžioje būtina turėti stiprų finansinį užnugarį, nes, jei nepasėsi, nepjausi. Brangios kelionės, brangus dalyvavimas mugėse. Bet antraisiais metais atsirado pirmieji pardavimai ir tapo lengviau.

Tik štai dabar, po ketverių metų, iškilo kiek kitoks iššūkis. Tokia jau esu – man patinka generuoti naujas idėjas, iš pradžių viskas atrodo įdomu, bet kai padarau sunkiausią darbą ir ateina laikas raškyti vaisius, man tampa nuobodu. Juokauju, kad mėgstu plėšti dirvonus, bet labai nemėgstu ravėti. Bandžiau save plakti, atgailauti, kad va tau, boba, keturiasdešimt metų, turi savo verslą, kuris duoda pinigus, susitupėk, kiek gali naujo ieškoti.

Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo

Laimei, dabar turiu verslo partnerę, kuri kaip tik ir mėgsta tą „ravėjimą“. Taigi papildome viena kitą ir visai neblogai einasi. Būtent iš to nuobodumo ir susigalvojau dėstytojavimą – nuo naujų mokslo metų Visuomeninių mokslų akademijoje dėstysiu rinkodarą praktikoje. Nenoriu pasakoti iš knygų, noriu pasakoti iš gyvenimo. Jaunoji karta iš mano klaidų nepasimokys, bet gali pasimokyti iš patirčių. Noriu įkvėpti juos drąsos daryti tai, ką mėgsta.

Pasaulyje visi dviračiai jau išrasti ir sunku atrasti savo vietą. Vienintelis būdas iš naujo išrasti dviratį yra daryti tai, ką mėgsti.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 29 d.

"Veido" archyvas

Dažnai išgirsi sakant: “Jeigu papietavusi nesuvalgau gabalėlio torto, neturiu ramybės”. “Galiu atsisakyti bet kokio produkto, išskyrus šokoladą”. Tokios saldumynų mėgėjos dažnai kenčia nuo antsvorio ir… savo bejėgiškumo. Ar įmanoma su savimi pakovoti?

Cukrus organizmui nėra būtinas

Dažnai valgyti saldumynus – tikrai ydingas įprotis. Dėl jo formuojasi antsvoris, nutukimas, dantų ėduonis, kartais randasi nemalonus burnos kvapas. Rafinuoti saldumynai neteikia organzimui naudingų maisto medžiagų: vitaminų, mineralų, biologiškai aktyvių komponentų (pastarųjų saldumynuose beveik nėra), o tik kalorijų iš “grynųjų” angliavandenių.

Mitybos specialistai nuolat primena, kad cukrus organizmui nėra gyvybiškai būtinas maisto produktas, jo galėtume ir visai atsisakyti (panašiai kaip ir druskos). Deja, šis produktas skanina maistą, todėl daugelis negali be jo apsieiti. Šiaip ar taip, grynojo cukraus per dieną patariama suvalgyti ne daugiau kaip 3 šaukštelius, t.y. 15 g.

Tačiau tyrimai rodo, kad žmonės jo sunaudoja gerokai daugiau. Saldumas veikia mūsų skonio receptoriams, prie jo mes tiesiog priprantame. Angliavandenių, ypač paprastųjų, perteklius organizme virsta riebalais ir kaupiasi poodiniame sluoksnyje, todėl gausus jų vartojimas dažniausiai yra antsvorio ir nutukimo priežastis.

Malonumų medžioklė

Nustatyta, kad labiausiai pamalonina riebesni kaip 30 proc. minkštos,  konsistencijos saldūs patiekalai, kurie ypač lepina liežuvį ir gomurį. Tokie gaminiai kaip naminis pyragas, pudingas, tortas daro itin didelį malonumo poveikį skonio receptoriams. Patiriant malonumą jų nesunku padauginti. O juk tai didžiausia kalorijų talpykla.

Deja, norėti saldumynų nėra vien gardaus skonio troškimas. Už jo slypi ir fiziologinės priežastys. Saldūs gaminiai labai greitai padidina cukraus kiekį kraujyje. Tada žmogus jaučiasi energingesnis, gali lengviau susikaupti ir ilgiau išlikti darbingas. Cukraus kiekio svyravimai taip pat prisideda prie saldumynų norėjimo, bet suvalgyto pyragaičio poveikis greitai ir pasibaigia. Todėl tai nėra geras įprotis.

Kita saldumynų poreikio priežastis gali būti į hormonus panašios medžiagos – serotonino – išsiskyrimas organizme. Laikantis dietų, kuriose leidžiamas mažas angliavandenių kiekis, ilgainiui gali apimti nevaldomas noras suvalgyti ką nors saldaus. Manoma, kad tai lemia sumažėjusi serotonino koncentracija kraujyje. Serotoninas – viena iš biologiškai aktyvių medžiagų, kurias smegenys panaudoja nuotaikoms reguliuoti. Jo kiekis didėja valgant daug angliavandenių turinčio maisto.  Troškimas “ko nors saldaus” dažnai užvaldo po įtemptos dienos, didelių sukrėtimų ir išgyvenimų. Maistas tada tampa greičiausiu būdu patirti malonumą ir jam beveik neįmanoma atsispirti.

Nepatenkinti psichologiniai poreikiai

Dažna gardėsių mėgėja atsimintų, kad vaikystėje saldumynai jai buvo tarsi atlygis už gerą elgesį, pateisintus mamos lūkesčius, dar – įveiktą kotletą ar suvalgytą sriubą. Susiformavęs malonaus skonio poreikis gali reikšti iš vaikystės atėjusį nesąmoningą pasitenkinimą savimi (“aš gera – pamaloninau mamą, suvalgiau pietus”).

Kai kurie psichologai teigia, kad nenumaldomas noras suvalgyti “ką nors skanaus” gali būti ne kas kita, kaip nors užpildyti kažkokią vidinę tuštumą, meilės, švelnumo, bendravimo stygių. Todėl toms ir tiems, kurie tuo pat metu valgo saldumynus ir bjaurisi savimi, pataria pirmiausia pripažinti ir kaip nors patenkinti savo vidinius psichologinius poreikius. Kai šie poreikiai žinomi ir pripažįstami, tada ne jie žmogų, o žmogus juos kontroliuoja. Ir malonumui patirti nereikia griebtis saldainio ar pyragaičio.

Mamos, susimąstykite…
Saldumynų noras dažnai susiformuoja dar vaikystėje ne tik dėl psichologinių priežasčių. Nors motinos pienas yra saldaus skonio ir niekuo nepakeičiamas, išdygus pirmajam dantukui kūdikį reikia pratinti prie kitokio maisto. Ir čia motinos pozicija yra labai svarbi. Laikomasi nuostatos, kad pirmoji kūdikio košė turi būti iš daržovių, o ne iš grūdų. O daržovės paprastai nesaldinamos. Grūdų košės, atvirkščiai, dažniausiai saldinamos, nors specialistai teigia, kad to daryti nereikėtų. Būna, ir ne taip jau retai, kad vaikai mielai valgo jas nesaldžias. Nereikia užbėgti įvykiams už akių.

Negavęs saldintų košių vaikas gali augti visai jų nepasigesdamas. Tačiau dažniausiai mamai atrodo, kad nesaldintos košės mažasis nevalgys. Berdama į ją cukraus ji daro klaidą, dėl jos ateityje gali kilti gerokai didesnių rūpesčių.

Kaip sumažinti norą smaližiauti

“Noras smaližiauti gali būti kontroliuojamas”, – tvirtina mitybos žinovai.  Tik tam reikia noro, kantrybės ir užsispyrimo. Įsivaizduokite žmogų, kuris sužino, kad serga cukriniu diabetu – saldumynų jam teks visiškai atsisakyti. O jums tereikia sumažinti jų kiekį…

Specialistai siūlo visą dieną palaikyti tam tikrą cukraus kiekį kraujyje valgant daug sudėtinių angliavandenių turinčių produktų: įvairių kruopų ir grūdų košių, duonos gaminių, ankštinių daržovių. Reikėtų stengtis valgyti dažniau (maždaug kas tris valandas), bet po nedaug – taip  išvengsite staigaus cukraus kiekio kraujyje sumažėjimo. Reguliariai valgant ne tik gerėja savijauta, bet ir organizmas ima pats kontroliuoti angliavandenių poreikį. Kuo vertingesni patiekalai valgomi, tuo mažiau kankina troškimas praryti menkavertį skanėstą. Jei valgomi tik paprasti saldumynai, kūnas nuolat jaus vertingųjų medžiagų – pirmiausia mineralų ir vitaminų – stygių, ir jį “vers” malšinti gardėsiais.

Užėjus nenumaldomam norui…

Dietologai pataria, kad sunkiomis saldumynų poreikio minutėmis į burną galima paimti šaukštelį medaus ar sučiulpti mėgstamo skonio ledinuką. Tegu jis lėtai tirpsta burnoje – jausite saldumą, ir kalorijų organizmas gaus nelabai daug.

Visada verta turėti galvoje, kad, pavyzdžiui, kvadratėlis šokolado turi apie 35 kcal, šokoladinis saldainis – apie 50 kcal, ledinukas – apie 20 kcal, šaukštelis medaus – apie 50 kcal.

Angliavandenių rūšys

Angliavandeniai – labiausiai žemėje paplitę organiniai junginiai. Gaunami su maistu, jie teikia organizmui energiją, yra ypač lengvai virškinami ir pasisavinami. Virškinami jie skyla į anglies dioksidą ir vandenį, išskirdami daug energijos, kuri reikalinga mūsų fizinei ir protinei veiklai užtikrinti, gerai savijautai palaikyti.

Su maistu gaunami angliavandeniai skirstomi į sudėtinius ir paprastuosius. Paprastieji – tai įvairios kilmės cukrus, gaunamas iš vynuogių (gliukozė), vaisių (fruktozė), cukranendrių ir cukrinių runkelių (sacharozė), pieno (laktozė).

Didžiąją per dieną gaunamų angliavandenių dalį turėtų sudaryti sudėtiniai angliavandeniai. Vienas svarbiausių ir dažniausiai maiste esančių yra krakmolas. Daug jo turi grūdai, bulvės, ankštiniai augalai ir iš jų pagaminti produktai.

Valgydami daug sudėtinių angliavandenių turinčių produktų gausime ir vandenyje tirpių vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų. Šių produktų negalima išbraukti iš valgiaraščio net ir laikantis dietos.

Verta žinoti

• Nelygu žmogaus sudėjimas ir veikla, per dieną su maistu jam reikia gauti 250–400 g angliavandenių. Jeigu šių suvalgoma per daug, jie organizme kaupiasi riebalų pavidalu.

• Saldumynai, kaip ir alkoholis, yra mitybos piramidės viršuje. Jų siūloma visai atsisakyti, arba “vartoti saikingai”. Ką tai reiškia?  Pavyzdžiui, suvalgyti 2 šokoladinius saldainius per dieną ir daugiau – jokių saldumynų.

• Lietuviškas cukrus gaunamas perdirbant cukrinius runkelius. Visiškai jį išvalius gaunamas rafinuotas baltasis cukrus ir jo sudėtyje nebelieka nieko, išskyrus angliavandenius. Juo ir saldinami konditerijos gaminiai. 100 g baltojo cukraus turi 395 kcal. Jis didina visų gaminių energinę vertę, bet niekaip kitaip jų nepapildo.

• Sveikuoliai teigia, kad noras smaližiauti gerokai sumažėja atsisakius druskos (arba labai sumažinus jos kiekį maiste). Šis teiginys, matyt, paremtas tik patirtimi, bet jeigu pamėginus pasiteisina – gal vertas dėmesio?

• Saldumynų norą kiek apmalšina ir mineralo chromo tabletės. Tačiau vartojamos ilgiau jos gali veikti toksiškai. Todėl prieš pradedant jas vartoti derėtų pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

Pastaraisiais metais lietuviai jau gana išrankūs saldumynų vartotojai. Mums vis svarbesnė tampa pasimėgavimui skirtų produktų kokybė, o ne kiekybė.

Per pastaruosius dvidešimt metų saldainių pasiūla Lietuvoje pasikeitė stubinamai. Dabar visko kelis kartus daugiau, įvairiau ir gurmaniškiau. Tad nieko keisto, kad tiek saldainių, tiek šokolodo Lietuvos gyventojai suvalgo daugiau nei ankstesniais laikais – dabar Lietuvoje vienas gyventojas vidutiniškai per metus suvartoja per 2,8 kg šokolado (iš jų šokolado plytelės sudaro po 1,1 kg). Saldainių dėžutėse kiekvienas lietuvis susmaližauja vidutiniškai po 0,8 kg, o sveriamų saldainių – po pusę kilogramo. Be to, per metus lietuviai vidutiniškai suvalgo ir maždaug po pusę kilogramo šokoladinių batonėlių. O kur dar nešokoladiniai saldainiai.

Tačiau, šiaip ar taip, saldainių ir šokolado lietuviai vis dar suvartoja perpus mažiau nei Vakarų Europos gyventojai (jiems tenka vidutiniškai po 5,4 kg šokolado). Jau nekalbant apie šveicarus, kurių kiekvienas suvalgo po 12 kg šokolado.

Atkreiptinas dėmesys, kad pernai ir šiemet lietuviai tiek saldainių, tiek šokolado suvartojo mažiau nei ankstesniais metais (maždaug 12–13 proc.). Tai lėmė tiek sunkmetis, tiek karšta praėjusi vasara, – tada gerokai išaugo ledų ir vaisvandenių pardavimas, bet taip pat (net 50 proc.) krito saldainių ir šokolado perkamumas. Saldumynų rinka atsigavo tik rudenį ir visiškai subujojo dabar, prieš Kalėdas. Pasak gamybininkų, saldainių poreikis dabar padvigubėjęs ar net patrigubėjęs. Tiesa, šiais laikais smaližiai gerokai išrankesni nei, tarkime, prieš 10–15 metų.

Saldumynais gardžiuotis galėjo tik pasiturintieji

Taigi tokia situacija saldumynų rinkoje šiandien. O dabar trumpam nusikelkime į praeitį ir pažvelkime, kokia buvo saldainių istorija.

Pasirodo, maždaug apie 500-uosius metus prieš Kristų, pirmąją nerafinuoto cukraus gamybos technologiją išrado indai – išspaudę cukranendrių sultis. Neilgai trukus virėjai šį tamsų skystį jau maišė su kviečių, miežių, ryžių miltais, sezamo sėklomis ir formavo saldėsius. Rafinuotas cukrus buvo atrastas dar po poros šimtmečių – pastebėjus, kad jis išsikristalizuoja iš cukranendrių sirupo. Maždaug VI a. cukranendrių auginimo ir cukraus gaminimo technologijos pasiekė Persijos įlanką bei Tigro ir Eufrato deltą, ir cukrus tapo itin vertinamu produktu persų virtuvėje. Persiją užkariavę arabai cukranendres nugabeno į Afriką, Ispaniją ir Siciliją. Arabų virėjai cukrų ir migdolus sujungė į marcipaną, kaitindami jį su sezamo sėklomis gaudavo tąsią chalvą, išpopuliarėjo jų sumanytas metodas cukraus sirupus aromatizuoti rožių žiedlapiais ir apelsinų pumpurais. Arabai buvo ir saldainių bei išmoningų cukraus dekoracijų pirmieji meistrai. O Europa saldumynų pagundą pažino … per Kryžiaus žygius – cukrus buvo atgabentas iš Šventosios žemės, o Venecija kelis šimtmečius buvo cukraus tiekimo centras.

Cukrus, kaip ir pipirai, imbieras ar kiti egzotiški produktai europiečiams iš pradžių buvo vaistai ir pagardai. Beje, europietiški saldainiai – ne konditerių, o vaistininkų išradimas, kad pacientams lengviau būtų praryti karčią piliulę. “Confect” vadinamiems cukruotiems vaisiams, prieskoniams ar žolelėms (imbierams, anyžiams, kalendroms) buvo priskiriamas gydomasis poveikis. Marcipanas irgi buvo gaminamas vaistinėse – saldumynas iš migdolų, cukraus ir rožių vandens buvo laikomas “jėgas grąžinančia duona”. Tik baroko laikais saldžiųjų kąsnelių medicininė reikšmė išblėso – teliko pasimėgavimas. Nors dar daug šimtmečių, kai cukrus buvo retas ir brangus produktas, gardžiuotis saldumynais tegalėjo tik pasiturintys gyventojai, tai buvo švenčių ar vaišių kulminacija.

Beje, su tuo susiję ir skaudūs Afrikos ir Amerikos žemynų istorijos puslapiai, kai vietos gyventojai buvo pavergti, norint patenkinti turtingų europiečių įgeidį mėgautis saldžiu gyvenimu. O šiandien, išstumdami maistingesnius produktus, saldainiai ir saldumynai prisideda prie ne vienos modernios civilizacijos ligos ar negalavimo.

Šiais laikais saldų malonumą teikiantys kąsneliai tapo kasdieniu ir tarsi savaime suprantamu produktu. Kai pasiūla tokia didelė, tradiciniai gaminiai – į tirštą rusvą karamelę sustingusi grietinėlė ir cukrus ar skaidrūs saldūs lašeliai kai kam jau nebeatrodo tokie trokštami – tad gamintojai griebiasi ryškių spalvų, ekstravagantiškų formų, netgi burnoje šnypščiančių, švytinčių, dantis ar liežuvį dažančių vilionių. Išmonė ir technologijos čia svarbiau už žaliavas – juk vien iš cukraus bei trupučio skysčio galima išgauti nemažai konsistencijų – kreminių, kramtomų ar čiulpiamų saldainių.

Kvapni atsvara cukrui

Pasak “Rūtos” fabriko vyriausiosios technologės Danguolės Tamošiūnienės, saldainiai nėra ir netaps sveiku produktu, tačiau norima, kad jų teikiamas malonumas būtų sveikesnis. Juk į saldainius ranką tiesia ir vaikai, ir ligoniai. Tad stengiamasi naudoti kuo daugiau vietinių, augalinių (ne tik uogų, bet ir daržovių) ekologiškų žaliavų. Pavyzdžiui, naudojant pagal tausojančią liofilizacijos technologiją paruoštas braškių, mėlynių ir aktinidijų uogas pagaminti įdomūs, gardūs ir tikrai sveiki žirneliai su šokoladu, – su trimis aktinidijų uogomis gauname visą paros vitamino C normą. Beje, glaistui naudojamas tikras šokoladas, o ne kakava paspalvinta masė – irgi vertingas maisto produktas. Suprantama, kad tokiems saldumynams reikia ne vien cukraus, tad tai nėra pigi prekė, dedama prie prekybos centrų kasų.

D.Tamošiūnienė sako suprantanti nostalgiją seniesiems gaminiams – “Kara-Kumų” ar “Raudonosios aguonos” laikais šokoladinių saldainių buvo nedaug, tad tie nedaugelis pavadinimų įsirėžė į atmintį. Bet tautiniu kulinariniu paveldu tų saldainių tikrai nepaskelbsi – sovietmečiu receptūros buvo unifikuotos, juo labiau tos, kurioms reikėjo brangesnių žaliavų. “Tautinės” būdavo nebent kai kurios karamelės ar želė saldainių receptūros.

Dabar žaliavos keičiasi, tačiau minkšta karamelė ir vaisių želės saldainiai gaminami ir dabar. Ir jų tikrai nepavadinsi žemesnės klasės gaminiu. Pasak technologės, tokia produkcija turi būti ypač gardi ir aromatinga, mat šiuolaikiniam kalorijas skaičiuojančiam vartotojui toks saldumynas – tinkamiausias, jame nėra riebalų.

Juolab kai išvaizda, konsistencija ir aromatas saldainiams suteikiami vartojant natūralias medžiagas. Prieš kokius dešimt metų beveik visi saldainių gamintojai buvo pasidavę madai naudoti įvarius pakaitalus – nuo dirbtinių dažiklių iki “kakavos sviesto ekvivalentų” ir pan. Laimė, amato garbė kai kur vis dėlto nugalėjo. Technologės manymu, saldumynas turi būti visavertis malonumas – tegul ir vienas saldainiukas, bet iš tiesų tikro skonio. “Nelabai smagu pripažinti, kad mūsų vartojimo “raštingumas” dar ne itin didelis”, – teigia D.Tamošiūnienė. Dar menkai yra įgūdžių kritiškai įvertinti informaciją apie produkto sudėtį – vartotojų sąmoningumą kol kas daugiausia formuoja bauginantys šou. Suprantama, kaina – išties svarbus veiksnys, bet kai kabame ne apie reikalingiausią prekę, kur kas svarbiau – kainos ir kokybės santykis, kitaip tariant – atsakyti sau į klausimą: ką už išleistus pinigus gaunu.

Saldžioji fizika ir chemija

Pasirodo, vien cukraus ir skysčio santykis bei cukraus molekulių išsidėstymas leidžia technologams išgauti didžiulę tekstūrų įvairovę. Čia lemia gana paprasti dalykai – kiek įkaista sirupas, kaip jis verda, kiek maišomas. Pavyzdžiui, skaidri karamelė vėsinama taip greitai, kad cukraus molekulės liaujasi judėti, nespėjusios suformuoti kristalų. Pieno baltymai tirština saldainio korpusą ir, kadangi greit ruduoja, suteikia karamelėms ir irisams sodrią spalvą. O kur dar “brangiųjų” šokoladinių saldainių šokolado derinimas su įdaru! Juk svarbu, kad brangi žaliava nenuvertėtų dėl prastos įdaro konsistencijos – norint išgauti ją tinkamą ir subtilią, reikia išmanyti augalinių riebalų ir jų derinių savybes. Gerą gamintoją atpažinsi iš to, kaip dera įdaras iš šokoladas. Aromatai turi vienas kitą papildyti, o ne užgožti.

Lietuvoje saldainius gamina keli fabrikai, tačiau specialistai nei saldainių, nei šokolado gamybai nerengiami. Tad saldžiųjų miniatiūrų gamintojai džiaugiasi europiniais projektais, leidžiančiais tiesiogiai pažinti senąsias saldainių gamybos tradicijas ir naujas jų interpretacijas svetur.

Beje, tokių šokoladinių saldainių, kokius juos matome ir valgome šiandien, istorija nėra sena – ji prasidėjo tik XIX a. pabaigoje Belgijoje. 1912 m. Jeanas Neuhausas sumanė metalines formeles išlieti šokoladu, pridėti kapotų riešutų, džiovintų vaisių, likerio ar kitokių gardumynų ir užspausti šokolado plokštelėmis. Toje pačioje Neuhauso firmoje buvo pagamintos ir pirmosios specialiai saldainiams skirtos nedidelės kartoninės dėželės – balotinai. Netrukus atsirado ir nedidelius šokolado batonėlius formuojančios mašinos. Tai buvo pramoninės saldainių gamybos pradžia. Imant pigius produktus, pavyzdžiui, augalinį aliejų vietoj kakavos sviesto, vis mažėjo ir saldainių kaina, ir jų vertė. Dabar modernus vartotojas nori grįžti prie to, kas tikra. Rankų darbo saldainiai iš rinktinių aukštos kokybės žaliavų vertinami visoje Europoje, tokius gaminius siūlo ir savo reputacija besirūpinantys konditerijos fabrikai. Greitos mašinos vis dėlto sugeba ne viską – ne visų gardžių ir išmoningų įdarų konsistencija joms tinka. Rankomis ir papuošti galima kur kas išmoningiau – o juk besimėgaujantys saldainiais nori, kad būtų pamalonintos visos jų juslės.

"Veido" archyvas

Tikriausiai ne kartą sau pažadėjote, kad nuo pirmadienio – nė kąsnelio jokių saldumynų. Tačiau ranka, ypač rudenį, pati tiesiasi prie saldėsių ir taip sunku atsispirti saldžiajai pagundai. Nekankinkite savęs! Juk galima pasigaminti sveiką, nekaloringą, bet saldų ir gardų desertą.

Kodėl taip norisi ko nors skanaus?

Kad ir kaip stengtumėmės visai atsisakyti saldumynų, dažniausiai nepavyksta to padaryti. Kodėl taip sunku atsispirti šokoladui ar burnoje tirpstančiam pyragėliui?

• Noras pasmaguriauti – natūralus. Taip sutvarkė motulė gamta, kad pasmaguriavus saldumynais iškart pagerėja nuotaika. Mat kasa išskiria daugiau insulino ir tam tikri baltymai, triptofanas, iš kraujo patenka į smegenis. O čia ši medžiaga virsta serotoninu – geros nuotaikos ir laimės hormonu.

• Saldumynai pakelia nuotaiką. Serotoninas reguliuoja miego ir būdravimo ritmą, lytinį potraukį, agresyvumą, atmintį, apetitą, nerimą ir apskritai – gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Tad kuo daugiau išsiskiria šio hormono, tuo geriau jaučiamės.

• Rudenį ir žiemą skanėstų norisi dažniau. Tamsiuoju metų laiku dėl saulės trūkumo laimės hormono, serotonino, pasigamina mažiau, todėl norisi dažniau pasmaližiauti. O kai gomurys pajaučia dievišką saldumo skonį, lyg ranka nuima skausmą, atlėgsta įtampa, pasimiršta barnis su sutuoktiniu ar kolege, gardus kąsnelis padeda net užmigti. Tačiau nuotaiką pakelia ne tik pyragai ar šokoladai. Gardus desertas gali būti ne tik kaloringas, bet ir sveikas.

Saldumynai, kurių reikėtų vengti

Užsinorėjus gardaus kąsnelio nereikėtų skubėti saldumynų alkio malšinti tuo, kas pasitaikė po ranka. Kai kurie gardėsiai pavojingi ne tik kalorijų skaičiumi.

• Sausainiai – nėra geras pasirinkimas. Daugelis užsinorėję greitai ir saldžiai užkąsti renkasi įvairius pramoniniu būdu pagamintus tešlainius, sausainius, suteptus vaflius. Tačiau tai nėra sveikas desertas. Mat sausainiuose, vafliuose daug cukraus ir gyvulinės kilmės riebalų, juose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių. Jos skatina toksinų kaupimąsi organizme. Dažnai valgant šių kepinių padidėja cholesterolio kiekis kraujyje. Dėl to didėja rizika susirgti širdies ligomis.

• Apgaulingas batonėlių gardumas. Įvairūs šokoladiniai batonėliai yra skanūs, greitai numalšina alkį. Tačiau sotumo jausmas apgaulingas, nes yra labai trumpalaikis. O kalorijų suvalgę batonėlį gauname labai daug. Mat juose gausu cukraus ir riebalų. Juk šokoladiniai batonėliai gaminami iš kakavos sviesto, trintos kakavos, pieno ar išrūgų miltelių, miltų, augalinių riebalų, kiaušinių baltymų miltelių, laktozės, riešutų.

• Guminukai, ledinukai – beverčiai. Juose nėra jokių maistingųjų savybių. Tačiau pridėta labai daug konservantų, aromatizuojančių medžiagų ir dažų, kurie, manoma, gali sukelti vėžį, yra vaikų hiperaktyvumo priežastis. Tokie saldumynai nesuteikia organizmui nieko, išskyrus daug kalorijų.

Ne visų skanėstų reikia bijoti

Yra tokių saldumynų, kuriais pasmaguriavus organizmas nepatirs jokios žalos. Žinoma, saiko nereikėtų prarasti, nes visi saldumynai yra kaloringi.

• Tiramisu – naudingas gardėsis. Pagal tikrąjį receptą pagamintame Tiramisu deserte yra daug kalio ir magnio, mat pagrindinė šio skanėsto sudedamoji dalis – sūris. Tiramisu desertas suteikia energijos ir išvaiko miegus, nes jame yra nemažai kavos. Šiame deserte nėra daug riebalų, todėl jis lengvai virškinamas ir paimamas. Vis dėlto tai gana kaloringas skanėstas, nes gaminamas iš riebaus maskarponės sūrio.

• Nepavojingas zefyrų gardumas. Vieni iš nedaugelio saldumynų, kuriuos galima drąsiai skanauti, yra zefyrai. Jie gaminami iš vaisių tyrės, cukraus, baltymų ir agaro – augalinės kilmės želatinos, gaunamos iš dumblių. Tačiau rinkdamiesi atkreipkite dėmesį, ar nepridėta nenatūralių priedų.

Džiovinti vaisiai – vietoj saldainio

Džiovinti vaisiai – maloniai saldūs, nes juose yra natūralaus cukraus – fruktozės ir gliukozės, todėl skoniu jie nenusileidžia net saldainiams. Be to, yra labai naudingi organizmui.

• Labiausiai vertinami dėl ląstelienos. Džiovinant vaisius išlieka visos naudingosios medžiagos, kurios buvo ir šviežiuose: kalcis, geležis, magnis, kalis, pektinai, įvairūs vitaminai. Bet labiausiai džiovinti vaisiai vertinami dėl juose esančios virškinimą gerinančios ląstelienos, kuri sugeria vandenį ir dalyvauja maistui judant organizme.

• Razinos stiprina širdį. Taip pat nervų sistemą, nes jose daug kalio, magnio, natrio. Maistinės skaidulos, esančios razinose, mažina cholesterolio kiekį kraujyje.

• Džiovintos slyvos stiprina regėjimą. Be to, reguliuoja medžiagų apykaitą, laisvina vidurius, didina organizmo atsparumą peršalimo ligoms. Mat džiovintose slyvose gausu vitaminų A ir C.

• Abrikosai šalina įtampą. Iš visų džiovintų vaisių jie turi daugiausia kalio, fosforo ir geležies, todėl, dažnai valgant džiovintų abrikosų, pagerėja medžiagų apykaita, širdies darbas, sumažėja fizinė ir emocinė įtampa.

• Datulės – energijos šaltinis. Ypač daug jos sukaupia vitamino B5, kuris gerina darbingumą ir padeda susikaupti. Datulėse yra medžiagų, savo struktūra labai panašių į aspiriną.

Gaivus, nekaloringas desertas – želė

Želės desertais galima mėgautis net laikantis dietos. Ji puikiai numalšina saldumynų norą, bet neprideda nereikalingų kilogramų.

• Greitai paruošiama, bet… Nesusiviliokite žele iš pakelio. Nors toks desertas ir greitai paruošiamas, tačiau spalvą želei suteikia pavojingi sveikatai dirbtiniai dažai, o kvapą – nenatūralios aromatinės medžiagos.

• Natūrali želė – pagaminta namie. Želės pasigaminti visai nesudėtinga iš natūralių uogų ir želatinos. Nedideliame kiekyje šalto vandens pamerkite želatiną. Palaukite, kol išbrinks ir nereikalingą vandenį nupilkite. Sutrinkite mėgstamas šaldytas uogas ir išspauskite per marlę. Išspaudas sudėkite į puodą, berkite cukraus pagal skonį ir sukrėskite išmirkytą želatiną. Viską kelias minutes pavirinkite ir nukelkite nuo ugnies. Kai atvės, supilkite išspaustas sultis, išmaišykite, perkoškite, išpilstykite į indus ir padėkite į šaldytuvą, kad sustingtų.

Traškus ir sveikas užkandis

Kai norisi ką nors kramsnoti žiūrint televizorių ar skaitant, puikus saldumynų pakaitalas – duoniukai, trapučiai ar paplotėliai. Jie turi nedaug kalorijų. Be to, labai skanu juos valgyti užtepus lydyto sūrio, varškės ar uogienės. Tinka ir gaminti sumuštinius su mėsa, vaisiais.

• Paplotėliai iš rupiai maltų miltų. Jie kepami nenaudojant nei mielių, nei druskos. Bet yra skanūs, o svarbiausia – sveiki.

• Duoniukai – nekaloringas užkandis. Duoniukai mažai kaloringi, todėl puikiai tinka kovojantiems su kilogramais. Tai – ekologiškas produktas, tad juos gali drąsiai kirsti visi, kurie stengiasi išvengti kenksmingų priedų. Vaikams juos graužti kur kas naudingiau nei riestainius ar sausainius. Duoniukai gaminami iš įvairių grūdų: kviečių, miežių, rugių. Juose daug vitaminų, ląstelienos.

• Duonos traškučiai. Lietuvos gamintojai siūlo ir plonų duonos traškučių, kurie skanūs ir kaip užkandis, ir su kitais patiekalais. Galima paskanauti traškučių su kmynais, česnakais, įvairiais grūdais, be mielių. Vienoje tokioje traškioje duonos riekelėje yra tik 20 kalorijų.

Saldi šiluma iš keptų vaisių

Keptų vaisių desertas sotus, skanus ir mažai kaloringas. Be to, kai šalta, gomurį užliejanti saldi šiluma – labai maloni.

• Sušildys ir papildys organizmą vitaminais. Saldus patiekalas iš vaisių ypač tinka rudenį ir žiemą, kai švieži vaisiai ne tokie sultingi ir saldūs. Be to, trumpai kepant vaisius daugelis juose esančių medžiagų išlieka. Pavyzdžiui, bananuose esantis itin organizmui naudingas manganas ir kalis, kaitinamas nežūsta.

• Desertas garuos po kelių minučių. Jam pagaminti puikiai tiks ir kriaušė, ir obuolys, ir bananas. Vaisių apibarstykite ruduoju cukrumi arba aptepkite medumi, užberkite cinamono, juodojo šokolado ar kokoso drožlių, suvyniokite į foliją ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 10 minučių.