Šioje valstybėje gyvena šiek tiek daugiau nei 400 tūkst. žmonių. Viena jos vizitinių kortelių – žydras langas į jūrą, o nuolatinis palydovas – vėjas. Čia tiek bažnyčių, kad lankant po vieną per dieną prireiktų visų metų. Taip, tai Viduržemio jūros skalaujama katalikiškoji Malta.

Anksčiau į dabartinės Maltos Respublikos salas traukė daugybė Viduržemio jūros tautų, troškusių valdyti puikią strateginę padėtį užimančias žemes ir vandens kelius. Dabar žmonės vyksta tų civilizacijų palikimo pažiūrėti, natūralių kraštovaizdžio paminklų aplankyti, pasimaudyti ir pasimėgauti maltiečių dėmesingumu.

Po karų – klestėjimo metai
Į Maltos teritoriją koją buvo įkėlę ir ilgiau ar trumpiau čia gyveno, statė ir kariavo finikiečiai, graikai, kartaginiečiai, Malta buvo tapusi Romos dalimi, Sicilijos karalystės feodu, čia gyveno arabai, normanai. 1530 m. Romos imperatoriaus Karolio V sprendimu Maltoje buvo leista apsistoti iš Rodo salos osmanų išvytiems hospitaljerams. Ši pasaulietinė katalikų organizacija neatsiejamai suaugo su šia šalimi ir tapo žinoma kaip Maltos ordinas. Nėra abejonių, kad ordinas padarė didelę įtaką tiek tolesnei šalies raidai, tiek vietos gyventojų pamaldumui, todėl nereikėtų stebėtis namo ar viešbučio balkone pamačius žmogaus ūgio Mergelės Marijos statulą, nuo pastato sienos ir stogo žvelgiančius šventuosius ar daugybę mažų altorėlių.
Pasak legendos, į krikščionybę vietinius atvertė apaštalas Paulius, kurį jūra išmetė šalia Goco salos, sudužus į Romą plaukiančiam jo laivui. Šiam šventajam atminti ir garbinti pastatyta daugybė šventyklų. Apskritai Malta garsėja katedrų, bazilikų, bažnyčių, koplytėlių ir kitokių šventyklų gausa. Mažiausiame kaimelyje stovi bent viena bažnyčia, o didesniuose miestuose vienas kupolas ir varpinės bokštas keičia kitą. Dauguma šių didingų bažnyčių ir katedrų buvo pastatytos Maltos ordino viešpatavimo laikais.
1814 m. Maltai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, šalis vėl išgyveno klestėjimo laikotarpį. Iš tų laikų maltiečiai gavo tradicinį britų palikimą – eismą kairiąja puse ir kitokį elektros lizdą. Tik 1964 m. Malta tapo nepriklausoma respublika.

Dvi sostinės
Mdina – senoji Maltos sostinė, gynybinės sienos juosiama tvirtovė, sauganti katedrą, Karmelitų bažnyčią, Šv. Agotos koplytėlę, Šv. Benedikto bažnyčią ir kt., o siauros lenktos gatvelės kadaise atliko įsibrovėlių klaidinimo funkciją. Norint patekti į Mdiną, reikia atvykti į Rabatą, kuris anksčiau buvo prie sostinės besišliejąs kaimelis. Rabate stovi Šv. Pauliaus bažnyčia ir grota, kurioje jis glaudėsi po laivo sudužimo. Netoli šios bažnyčios yra romėnų laikais naudotos katakombos.
Į dabartinę šalies sostinę Valetą, kurią, kaip ir senąją, galima apžiūrėti sėdint žirgo traukiamoje karietoje, bent jau vasaros pradžioje pro didžiuosius miesto vartus nebuvo galima įeiti, nes aplink zujo statybininkai, gaudė jų technika.
Kaip žinoma, Valeta – pirmasis šių laikų ant braižybos lentos suplanuotas ir 1566 m. kovo 28-ąją pradėtas statyti miestas. Taip pat puikiai žinoma, kad miesto krikštatėviui J.P.de la Valette‘ai ir karo inžinieriui Francesco Laparelli pirmiausia rūpėjo gynybinė, o ne estetinė miesto funkcija. Miesto įtvirtinimo mūšiams sprendimai ypač gerai matomi stovint šalia 1940–1943 m. didžiajai apgulčiai atminti pastatyto varpo. Antrojo pasaulinio karo metais Malta kentėjo nuo nuolatinių oro pajėgų antskrydžių ir karinio jūrų laivyno atakų.
Fortų, bastionų, ravelinų ir kitokių įtvirtinimų juosiamoje Valetoje iš tolo šviečia didžiulis Karmelitų bažnyčios kupolas ir smailusis Šv. Pauliaus anglikonų katedros bokštas. Visa Valeta įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tai normanų, baroko, renesanso statinių ir jų ansamblių muziejus po atviru dangumi, bažnyčių, katedrų, vienuolynų ar didingų rūmų miestas. Atskiro paminėjimo verti Maltos ordino magistro rūmai, kuriuose įsikūręs Maltos prezidentas ir parlamentas.

Apie poilsio ir keliavimo ypatumus
Jei kelionės tikslas – pasižvalgyti po Maltą ir kartu prie jūros pailsėti, reikia žinoti, kad dauguma Maltos paplūdimių yra uoloti, todėl į vandenį gali tekti leisti kopėtėlėmis. Su nemokančiais plaukti arba mažais vaikais verčiau pavažiuoti iki smėlėto paplūdimio. Pats ilgiausias ir sekliausias smėlio paplūdimys yra Melehoje. Trumpesnių smėlio paplūdimių Maltos saloje yra dar dešimt. Dėmesio: čia reikia mokėti atskirai už gultą ir už skėtį.
9–10 valandą ryto maudynėms pasirengę vietiniai gyventojai ir poilsiautojai, į krepšius prisidėję rankšluosčių ir kitokių paplūdimio reikmių, – įprastas vaizdas autobusų stotelėje. Nors autobusai važiuoja kas keliasdešimt minučių, rytinis, vežantis į paplūdimį, visada pilnas – juk ne tik maudynių ištroškusius žmones, bet ir kokį pripūstą krokodilą iki jūros reikia pavėžėti.
Jei važinėsite savarankiškai, derėtų susiskaičiuoti, kiek dienų keliausite, ir nusipirkti 12 eurų kainuojantį savaitės arba kaskart įsigyti 2,6 euro atsieinantį dienos bilietą, galiojantį visuose tos salos autobusuose. Matematika paprasta: jei ketinate važinėti penkias dienas, verta pirkti savaitės bilietą, jei mažiau – užteks ir dienos. Patogu apsistoti salos viduryje – tada atokiausiam kampeliui pasiekti pakaks pusvalandžio.
Kaip ir po Maltos salą, po Gocą taip pat galima keliauti vietiniais maršrutiniais autobusais, tik Maltos salos bilietas čia negalios. Yra dar vienas susipažinimo su antra pagal dydį sala būdas – dviaukščiai autobusai, kursuojantys lankytinomis Goco vietomis. Apie 20 eurų kainuojantį bilietą teks pirkti kelionių agentūroje, kurios įsikūrusios visur, kur yra turistų. Šiais autobusais organizuojami įvairiausi turai: turistai vežiojami po visas šventyklas, po visus salos kampelius, siūloma vykti į turgų, pamatyti naktinę Maltą ir pan.
Persikėlus keltu į Gocą reikia susirasti savo agentūros dviaukštį autobusą ir toliau naudotis „išlipti/įlipti“ sistema: privažiavus įdomų objektą išlipti jo apžiūrėti ir laukti kito dviaukščio, atvyksiančio po gero pusvalandžio. Tik reikėtų nepamiršti žvilgtelėti į tvarkaraštį, nes šie autobusai apie 5–6 val. vakaro nustoja kursuoti, tad labai įsismaginus teks grįžti savo jėgomis.
Jei neteko matyti nė vieno iš šešių Maltos saloje esančių megalito ansamblių, Goce galima apžiūrėti Džgantijos šventyklą. Tai seniausias pasaulyje tokio pobūdžio atviroje erdvėje stovintis statinys ir pirmasis Maltos priešistorinis paminklas.
Kita stotelė, į kurią veda visi Goco keliai, – sostinė Viktorija, pavadinta Didžiosios Britanijos karalienės garbei, bet vietinių neretai vadinama senuoju Rabato vardu. Pasižvalgyti po Gocą ir Viktoriją galima nuo gynybinių citadelės sienų. Tai labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, miestas mieste, išraizgytas siaurų gatvelių, dabar vedančių į įvairius muziejus. Bilietas į muziejus ar šventyklas dažniausiai kainuoja penkis eurus.
Į Gocą vedė ir garsiojo Odisėjo keliai. Netoli Ramlos paplūdimio yra Kalipsės urvas, tapatinamas su Homero „Odisėjos“ laikais. Esą čia Kalipsė septynerius metus išlaikė Odisėją, siūlė jam nemirtingumą, bet įsikišus dievams šis galiausiai grįžo į gimtąją Itakę pas Penelopę.
Ne žmogaus, o gamtos kūriniai išgarsino Dveiros įlanką. XVIII a. 60 m virš jūros iškilusi Fungus (angl. “grybas”) uola sudomino hospitaljerus. Viršuje jie rado į grybą panašų augalą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šakniagumbis Cynomorium coccineum Linn. Šį ne itin malonaus kvapo „grybą“ riteriai pradėjo vartoti gydomiesiems tikslams ir taip ėmė jį vertinti, kad 1746 m. nutarė pašalinių prie šio augalo neprileisti. Paskyrė uolos sargybinį, o sučiuptiems pažeidėjams sugalvojo bausmę – trejus metus irkluoti galeras. Ši uola buvo saugoma iki XX a. vidurio.
Šalia jos stovi natūraliai susiformavusi didžiulė uolinė arka, vadinama Žydruoju langu. Tai turbūt lankomiausia Maltos vieta. Jūra aplink uolą labai gili, todėl čia visada daug nardytojų. O plaukikų ir valtelių galima pamatyti šalimais esančioje vidinėje jūroje – per natūraliai susidariusį tunelį tarp uolų jūros vanduo patenka į nedidelį vandens telkinį. Šiuo tuneliu norinčiuosius paplukdys maža valtelė.

Šis tas apie kalbą ir futbolą
Įsiminti Maltos miestų ar lankytinų vietų pavadinimus ne taip paprasta, nes maltiečių kalbos pagrindą sudaro Sicilijoje gyvenusių arabų kalba. Maltiečiai yra vieninteliai Europos gyventojai, kalbantys arabų kalbos dialektu. Šiems arabiškiems žodžiams rašyti buvo pasirinkti lotyniški rašmenys. Ne vienas vietos gyventojas moka ir itališkai, nes iki 1934 m. vienintelė oficiali šalies kalba buvo italų.
Viešėdami Valetoje matėme čempione tapusiai šio miesto futbolo komandai pagerbti iškabintas žvaigždes. Juokavome, kad bepigu laimėti nacionalinį čempionatą, jeigu jame žaidžia kokios keturios komandos, – argi gali būti daugiau futbolininkų per 400 tūkst. gyventojų turinčioje saloje. Bet vien Maltos saloje yra ne keturios komandos, o keturios lygos, kuriose iš viso rungtyniauja 52 vyrų ekipos. Dar esama 18 moterų futbolo klubų ir mergaičių bei berniukų jaunimo komandų. 67 kv. km Goco saloje išsitenka net 14 futbolo klubų.

Apie Maltą skaičiais
Plotas: 316 kv. km
Gyvenamos salos yra trys:
Maltos, 245,7 kv. km
Goco, 67 kv. km
Komino, 2,6 kv. km
Gyventojų: 408 tūkst., 96 proc. – maltiečiai
Sostinė: Valeta
Valstybinės kalbos: maltiečių, anglų
Religija: 98 proc. Romos katalikų
Valiuta: euras

Daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustų Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad iš Europos Sąjungos kaip parama gaunami milijardai Lietuvai padeda vytis išsivysčiusias ES šalis.

Pažangos nepastebi tik 22,4 proc. respondentų. Tai paaiškėjo iš savaitraščio “Veidas” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Tačiau pasidomėjus, ar Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duos didžiausios naudos šaliai, apklausiamųjų vertinimai nebebuvo tokie pozityvūs: “taip” atsakė mažiau nei penktadalis respondentų, “ne” – daugiau nei penktadalis, o daugiau nei pusė mano, kad taip teigti galima tik iš dalies.

Jūsų nuomone, ar Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duos didžiausios naudos šaliai? (proc.)

Iš dalies    57,6
Ne    22,8
Taip    19,2
Nežinau    0,4

Jūsų vertinimu, ar gaudama ES paramą Lietuva vejasi išsivysčiusias ES šalis, ar vis labiau atsilieka? (proc.)

Vejasi    77,4
Stovi vietoje    22,4
Vis labiau atsilieka    0,2

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. spalio 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Libijos autokratinis lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis), sekmadienį pažadėjęs įtraukti tarptautinę koaliciją, remiančią šios Šiaurės Afrikos valstybės sukilėlius, į “ilgą, ištęstą karą be jokių ribų”, kažkada buvo politikos užribyje, tačiau ilgainiui pasiekė, kad į jį būtų žiūrima kaip į svarbų tarptautinį žaidėją, kurio Vakarai negali ignoruoti.

M.Kadhafi žūtbūtinės pastangos numalšinti sukilimą pažeidžiant paties paskelbtą ugnies nutraukimą privertė Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą įvesti virš Libijos neskraidymo zoną, nors abejonių dėl šio žingsnio išsakė veto teisę turinčios narės Rusija ir Kinija.

Sprendimą įgyvendino tarptautinė koalicija, vadovaujama Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kurias M.Kadhafi sekmadienį neįprastai trumpame garso įraše, transliuotame valstybinės televizijos, prilygino “naciams” ir “kryžininkams”.

M.Kadhafi, garsėjantis savo spalvingais apdarais ir padrika retorika, nesirodė prieš televizijos kameras nuo tada, kai į jo dykumų valdas buvo pradėtos leisti raketos.

Faktas, kad jis priverstas griebtis telefono, norėdamas paskleisti savo žinią, atspindi tai, kad vidaus apsiaustis, kurioje atsidūręs Libijos lyderis, nenusileidžia puolimui iš užsienio.

Vasario 15 dieną Libijoje prasidėję prieš režimą nukreipti protestai tapo didžiausiu iššūkiu daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančiam M.Kadhafi, kuris vis labiau spaudžiamas į kampą, valdymui.

Kiek anksčiau panašūs protestai privertė pasitraukti ilgamečius Egipto ir Tuniso vadovus.

Tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų vertinimais, neramumai Libijoje jau nusinešė tūkstančius gyvybių.

Liudininkams pasakojant apie skerdynes ir perpildytus morgus po nerinklaus šaudymo į civilius žmones, M.Kadhafi pabrėžtinai parodė, jog laiko nesvarbiu sukilimą, kurio varomoji jėga yra jaunimas, ir vėl sutelkė dėmesį į revoliuciją, kurios priešakyje jis stovėjo.

1969 metų rugsėjo 1 dieną jaunas pulkininkas M.Kadhafi su šalininkais įvykdė perversmą, per kurį nuvertė Vakarų remiamą senyvą karalių Idrisą I, o stojęs prie šalies vairo per gana trumpą laiką pelnė karingo ir neprognozuojamo lyderio reputaciją.

1942 metais beduinų kazafų gentyje dykumoje netoli Sirto miesto gimęs M.Kadhafi užgrobęs valdžią susipyko su Vakarais, apkaltinęs juos pradėjus “naują kryžiaus žygį” prieš arabus.

Savo idealu jis laikė Egipto prezidentą ir aršų arabų nacionalistą Gamalį Abdel Nasserą (Gamalį Abdel Naserą), taip pat įvairiomis progomis skelbėsi esąs Mao Zedongo (Mao Dzedongo, Mao Dzedūno), Josifo Stalino ir net Adolfo Hitlerio gerbėjas.

M.Kadhafi valdoma Libija ne vieną dešimtmetį buvo siejama su teroristiniais išpuoliais įvairiose pasaulio vietose ir kaltinama tuo, jog už naftą gaunamais pinigais finansuoja ginkluotas sukilėlių grupuotes Afrikoje ir už jos ribų.

1988 metais po “Pan Am” keleivinio lėktuvo susprogdinimo virš Lokerbio miestelio Škotijoje Libija tapo atstumtąja valstybe, tačiau jos santykiai su tarptautine bendruomene ėmė šilti, kai Tripolis 2003-iaisiais sutiko išmokėti kompensacijas 270-ies tąsyk žuvusių žmonių artimiesiems.

2003 metais M.Kadhafi taip pat pasmerkė terorizmą ir paskelbė, jog atsisako planų pasigaminti branduolinių ginklų – tai paskatino Jungtines Tautas atšaukti šaliai taikytas sankcijas.

Šis pareiškimas atvėrė kelią Libijai užmegzti glaudžius ryšius su Vakarais, o santykių atšilimo kulminacija tapo 2008 metų rugsėjo mėnesį įvykęs tuometinės JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice (Kondolizos Rais) vizitas.

2009 metų vasarį M.Kadhafi, kuriam anksčiau Afrikos genčių vyresnieji suteikė “karalių karaliaus” titulą, buvo išrinktas Afrikos Sąjungos pirmininku.

Tarp kitų valstybių vadovų M.Kadhafi išsiskyrė tuo, kad pasaulio lyderius priimdavo ne ištaiginguose rūmuose, o savo beduiniškoje palapinėje ir visur vykdavo lydimas moterų apsaugininkių. Neatskiriama ekscentriško Libijos lyderio įvaizdžio dalimi taip pat tapo spalvingi platūs apdarai.

M.Kadhafi valdoma Libija dažnai atsidurdavo tarptautinio dėmesio epicentre.

2007-aisiais Tripolis paleido į laisvę bulgarų medikus, kurie aštuonerius metus praleido už grotų, nes tariamai užkrėtė šimtus libių vaikų ŽIV.

2008 metais Jungtines Valstijas papiktino tai, kaip džiaugsmingai Libijoje buvo sutiktas Škotijos pareigūnų humaniškumo sumetimais į laisvę paleistas Abdelbasetas Ali Mohmetas al Megrahi (Abdelbasetas Alis Mohametas Megrahis) – vienintelis asmuo, nuteistas už Lokerbio sprogdinimą.

Tais pat metais Šveicarijos prezidentas Hansas-Rudolfas Merzas (Hansas Rudolfas Mercas) sulaukė griežtos kritikos šalies viduje, kai atsiprašė Libijos už vieno iš M.Kadhafi sūnų – Hannibalo (Hanibalo) areštą 2007-aisiais.

N.Kadhafi, kuris yra ilgiausiai valdantis arabų pasaulio lyderis, puikiai moka savo provokuojančiais ir karingais pareiškimais supykdyti Vakarų ir arabų valstybių vadovus.

2009 metų liepą kalbėdamas Neprisijungusiųjų judėjimo šalių viršūnių susitikime Libijos lyderis užsipuolė JT Saugumo Tarybą, pavadinęs ją teroristine institucija.

Tų pačių metų kovą per arabų šalių viršūnių susitikimą jis pažėrė įžeidimų Saudo Arabijos karaliui Abdullah (Abdulai), kuriam pareiškė: “Jūs visuomet meluojate, jūsų laukia liūdnas likimas, jus sukūrė Didžioji Britanija ir gina Jungtinės Valstijos”.

Tuo tarpu sau M.Kadhafi paprastai nevengia pagyrimų ir yra save pavadinęs “arabų lyderių lyderiu, Afrikos karalių karaliumi ir musulmonų imamu”.

Viešėdamas Italijoje Libijos lyderis pareiškė, kad moterys arabų ir musulmonų pasaulyje yra tarsi “baldas, kurį užsigeidęs gali pakeisti”, ir sakė, jog tokiai padėčiai pakeisti reikalinga “moterų revoliucija”.

M.Kadhafi, kuris 1977 metų kovą Libiją paskelbė Džamahirija (respublika), oficialiai save tituluoja “revoliucijos vadu” ir visuomet vengė būti vadinamas prezidentu.

1977 metais išleistame savo revoliuciniame veikale, pavadintame “Žaliąja knyga”, M.Kadhafi pasiūlė “trečiąją pasaulio teoriją” – tarpinį variantą tarp kapitalizmo ir socializmo. Pasak jo, ši teorija yra vienintelis tikras sprendinys žmonijai.

Prieš sukilimą kalbėta, kad M.Kadhafi rengia sūnų Seif al Islamą (Seif Islamą), vieną iš aštuonių savo vaikų, perimti valdžią.

Libijos lyderis taip pat turėjo įdukrą, kuri žuvo 1986 metais per JAV aviacijos bombardavimą.