D. Žvirblio nuotr.

Kelionės. Su istoriniais įvykiais galima neblogai susipažinti įvairiuose muziejuose. Tačiau paklaidžiojus po‚ rodos, Dievo ir žmonių apleistus ir griūvančius pastatus istoriją galima pamatyti visai kitu rakursu.

Dažnas žmogus, važiuodamas pro apleistus, neretai grafičiais apterliotus namus išdaužytais langais, sovietinius fabrikus ar keistų betono konstrukcijų karinius objektus, susiraukęs nusisuka nuo šių miestą ar jaukų gamtos peizažą bjaurojančių statinių. Tačiau žmonės, vadinami miesto tyrinėtojais, į tokius pastatus žvelgia visai kitomis akimis ir skiria šiems griuvėsiams visą savo laisvalaikį. Kas tuose karo ar sovietmečio reliktuose yra tokio įdomaus, kad miesto tyrinėtojai net į kitas šalis traukia ieškoti būtent tokių nykstančių praėjusio šimtmečio griuvėsių?

„Į apleistus pastatus traukia daugybė dalykų. Tokiuose objektuose gali iš tikrųjų prisiliesti prie istorijos, nes muziejuose artefaktai yra atnaujinti, gražiai sudėlioti už stiklo ir tu nejauti laiko tėkmės. O kai vaikštai po natūraliai apleistą ir užmirštą yrantį, griūvantį pastatą, matai laiko tėkmę, kas per tuos metus nuo pastato apleidimo pasikeitė: kiek statinį pakeitė gamta ar kokius pėdsakus paliko žmonės, užklystantys į šią vietą. O jei dar randi kokių nors autentiškų detalių! Būtent tokie atradimai ir kelia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Kita pusė – vizualus malonumas, nes gamta, galima sakyti, yra kiečiausias kūrėjas šioje planetoje, ji žmogaus pastatytą daiktą savaip dekoruoja“, – pradeda pasakojimą Donatas Žvirblis, tinklaraščio „Nieko naujo. Pasivaikščiojimai praeities pėdsakais“ autorius.

Pasak Donato, lankydamasis forte ar kariniuose įtvirtinimuose visai kitaip pamatai šalies istoriją. Ir tai nėra pasakojimas, surašytas lentelėje ir pakištas po nosimi, atvirkščiai – istorija tampa nuotykiu ir savotišku detektyvu: tarsi radęs siūlo galą patrauktum ir paskui jį išlįstų vienas su kitu susipynę pasakojimai, nutikimai, istorijos ir legendos.

„Prieš apsilankymą kokiame nors objekte informacijos renkuosi minimaliai. O jau kai pats išvaikštau, pradedu duomenis, legendas ir faktus traukti iš įvairių šaltinių: knygų ar forumų. Ir toks procesas man labai patinka“, – sako Donatas, visą savo laisvalaikį skiriantis apleistiems pastatams tyrinėti.

Pasak mūsų pašnekovo, toks laisvalaikis neatsiejamas nuo gyvenimo būdo ir tam netrukdo net šeima. Atvirkščiai, jei tik yra objektų, kuriems tyrinėti nereikia specialios įrangos, galima nesudėtingai įeiti ir saugiai apžiūrėti, Donatas į juos keliauja su žmona bei penkerių ir septynerių metų sūnumis.

„Berniukams labai įdomu. Be to, palyginti su bendraamžiais darželinukais, maniškiai Lietuvos istoriją žino geriau nei jų draugai. Ir nenuostabu, nes mes kiekvieną savaitgalį, jei tik yra galimybė, stengiamės kuo daugiau pamatyti. Su vaikais lankomės kokiuose nors dvaruose ar fortuose, kurie yra saugesni. Žiūriu, kad nebūtų kokių perpuvusių sijų. O štai vyresnį sūnų vežuosi ir ten, kur jau reikia didesnio atidumo, kad nepaslystum ir nenukristum, ir jis po truputį geba susikaupti ir saugotis“, – pasakodamas šypteli keliautojas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš Estijos, Hyjumos salos.

Hyjuma – antra pagal dydį Estijai priklausanti sala, esanti į šiaurę nuo Saremos. Vienintelis nedidukas miestas – Kerdla. O pati sala apaugusi tankiu mišku, joje telkšo ir vaizdingos pelkės. Aktyvaus poilsio mėgėjams čia yra kas veikti: palei pakrantes galima pasiirstyti baidarėmis, be to, įrengta ir dviračių bei pėsčiųjų takų, vingiuojančių vaizdingiausiomis salos vietomis. Tačiau čia yra nemažai objektų, viliojančių ir miesto tyrinėtojus.

Ši sala sovietmečiu buvo paversta karine zona. Didžiojoje jos dalyje buvo įsitvirtinusi sovietų armija, kuri savo teritoriją apjuosė spygliuota viela, ir niekas, net vietiniai, neturėjo teisės eiti prie jūros. Ir apskritai saloje buvo nepageidaujami jokie lankytojai, nebent išmaldavę ar per kyšius estai galėjo aplankyti savo gimines, o kitoms sovietinėms respublikoms buvo nustatytas skaičius žmonių, kurie galėjo čia atvažiuoti.

Šiandien tokių apribojimų nelikę, o salos militaristinę praeitį mena tik kariniai griuvėsiai ir netoli Tahkunos švyturio privačių asmenų įkurtas karinis muziejus, kuriame kiekvienas norintis gali apžiūrėti Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo reliktus, sovietų armijos atributus ar retą karinę techniką. Ir tai dar ne viskas.

„Hyjumos saloje labai daug karinių objektų. Sala fortifikuota jau nuo Pirmojo pasaulinio karo, kariniai įtvirtinimai buvo statomi ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir vėliau. Palei pakrantę pristatyta daug artilerijos baterijų, kai kurios jų paskendusios pelkėse ir apsemtos. Tačiau kai kurias galima apžiūrėti ir net pasivaikščioti po jų požemius. Tai nėra labai saugu, tačiau apgalvojant kiekvieną žingsnį galima ir nemažai įdomaus pamatyti, nes Lietuvoje fortifikacijų, išskyrus Kauno ir Klaipėdos vokiečių įtvirtinimus, nėra“, – tikina Donatas.

Pasak mūsų pašnekovo, jam didžiausią įspūdį padarė 316 pagal numerį (yra toks tam tikras artilerijos baterijų žymėjimas) komandinis punktas, iš kurio būdavo koordinuojama artilerijos ugnis. Donatas buvo matęs šios vietos požemių nuotraukas, tačiau atradimai viršijo lūkesčius.

„Kad patektum į komandinį punktą, reikia pereiti kelių šimtų metrų tuneliu, iškastu smėlyje. Tada patenki į visiškai tamsias požemines dviejų aukštų patalpas. Gaila, bet 1950 m. įrangos beveik nebelikę, nes neblogai pasidarbavo metalo vagys. Tik apatiniame aukšte tėra kažkokio generatoriaus likučiai“, – pasakoja D.Žvirblis.

Visa baterijų įranga yra išlikusi tik apsemtose patalpose, tačiau kad ją pamatytum, jau reikia nardymo su įranga įgūdžių. Bet ir tai neaišku, ar vanduo pakankamai skaidrus, kad galėtum kažką įžvelgti. Beje, apsemtų artilerijos baterijų yra ne tik Hyjumos, bet ir Saremos saloje.

„Buvo kažkada Saremos saloje nusausinę vieną bateriją, tai rado beveik visą įrangą, likusios net lovos, kuriose miegodavo budintys kareiviai. Baltijos šalyse neišdraskytų tokių karinių objektų beveik nebelikę, tik šios po vandeniu“, – apgailestauja keliautojas.

Dar vienas įdomus salos objektas – buvusių pasieniečių bokšteliai, pabirę palei visą salos perimetrą. Į kai kuriuos geriau išsilaikiusius galima ir įlipti. Yra ir kitokių bokštų, vadinamų tolimačiais, su savotiškomis betoninėmis galvomis, – į vieną kitą Donatas su bendrakeleiviu irgi susigundė įkopti.

Ar nepavojinga laipioti po tokius apleistus objektus? Pasak Donato, tai priklauso nuo patirties, mat pavojaus lygis priklauso nuo žmogaus gebėjimo apskaičiuoti ir įvertinti kiekvieną žingsnį.

„Pavyzdžiui, Hyjumoje yra daug maždaug 10 metrų aukščio pasieniečių bokštelių, į kuriuos galima įlipti savotiškais metaliniais laipteliais. Tačiau į daugumą nelipome, nes laiptų pakopos buvo atremtos į medinius balkius. Balkiai maždaug nuo 1994–1995 m. nekeisti, neprižiūrėti ir, nuolat veikiami drėgno klimato, sutrūniję. Į vieną lipau, tačiau su specialia saugos įranga – esu specialiai lankęs alpinizmo kursus“, – tikina D.Žvirblis.

O štai požeminiame komandiniame centre buvo daugybė angų į apatinį aukštą, kurio lubos – maždaug keturių penkių metrų aukščio. Angos uždengtos lentomis, tačiau keliautojai vis tiek ant jų nerizikavo lipti, nors iš paskos atėję vietiniai turistai ramiai ant tų lentų vaikščiojo.

Ir tai ne visi pavojai. Pavyzdžiui, jei kokį objektą lankai tamsoje, visada yra rizika susižeisti arba, pasak Donato, buvo daug atvejų, kai netikėtai pasisuki, ir vos akies neišsiduri į kokį atsikišusį armatūros gabalą. „Esu daug kur landžiojęs vienas, tačiau kiekvieną žingsnį vertini su protu: gali lipti ar negali, saugu ar nesaugu, ir viską darai pagal savo galimybes“, – pabrėžia Donatas.

Vis dėlto lankytis tokiuose visų pamirštuose ir apleistuose pastatuose saugiau dviese, nes jei kur nors požemyje susižeisi ir neturėsi galimybės judėti, tai niekam negalėsi paskambinti, nes paprasčiausiai nebus telefono ryšio, todėl gali ir iš bado numirti, kol kas tave suras.

Dažnai miesto tyrinėtojai vadinami ekstremalais, lengvabūdiškai rizikuojančiais savo galva. Tačiau Donatas su tokiu apibūdinimu nesutinka: „Kaip pažiūrėsi. Jei žmogus mėgsta atostogas pragulėti Turkijos kurorte, tai jam ekstremalu lipti į kalną ar pasivažinėti dviračiu. Teisingiau sakyti, kad miesto tyrinėtojai yra žmonės, kurie tiesiog trokšta geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save. Nes kai atsiduri kitoje erdvėje nei kasdien, tu geriau save pažįsti. Vadinasi, tai labiau pažinimo džiaugsmas nei ekstremalumas.“

Beje, Hyjumos saloje yra ką veikti ir žmonėms, kurie nesiryžta landžioti po apleistus karinius objektus. Šioje saloje vienas įdomesnių turistinių objektų yra švyturiai, į kuriuos galima įlipti ir pasigrožėti salos bei jūros panorama. Vieni įdomesnių švyturių yra Tahkunos, Kopu ir Ristnos.

1875 m. pastatytas 39 metrų aukščio Tahkunos švyturys yra vienas aukščiausių Estijoje. Sakoma, kad jį suprojektavo pats Gustavas Eiffelis, o carinės Rusijos valdžia nusipirko Paryžiuje. Tiesa, per pastarąjį karą jis nukentėjo, tačiau buvo restauruotas. Šalia švyturio yra per kelto „Estonia“ katastrofą žuvusiems vaikams pastatytas paminklas. 30 metrų aukščio Ristnos švyturį galima pavadinti Tahkunos švyturio broliu, mat jis suprojektuotas tame pačiame Eiffelio fabrike ir pastatytas maždaug tuo pat metu.

Galingas Kopu švyturys yra savotiškas salos simbolis, pastatytas prieš daugiau kaip 500 metų ir stebinantis galinga konstrukcija. Įdomu, kad švyturys buvo pirmasis, pastatytas Baltijos jūroje, be to, jis laikomas seniausiu be perstojo veikiančiu švyturiu pasaulyje. Iš šimto metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti kopomis ir banglenčių sporto entuziastais, gaudančiais bangas.

Įdomūs ir kiti švyturiai, pavyzdžiui, Servės, šalia kurio galima užkąsti ar įsigyti suvenyrų, ar nebeveikiantis Kypsarės. Šis įdomus tuo, kad jau yra apsemtas jūros ir pasviręs kaip Pizos bokštas. Tiesa, jam nugriūti negresia, mat pasvirimo kampas vis mažėja.

Karinių kompleksų ir įdomių apleistų pastatų yra ne tik Estijoje – tokių galima rasti kiekvienoje šalyje. „Planuodamas kelionę didžiąją laiko dalį skiriu būtiems tokiems objektams, juk juos tyrinėdamas geriau pažįsti šalį ir pamatai jos istoriją kitu rakursu. Pavyzdžiui, labai daug įdomių objektų aplankiau Kroatijoje. Įdomu pamatyti prezidento vilą, partizanų ligoninę ir nenaudojamą karinį uostą, įrengtą kalne, kuriame išrausti beveik 20–22 km ilgio tuneliai. Juose buvo laikomi naikintuvai“, – vardija Donatas ir priduria, kad vienas įspūdingiausių apleistų pastatų yra ~Petrova Gora~ monumentas.

Memorialinis kompleksas, esantis aukščiausiame ~Petrova Gora~ taške, skirtas žuvusiems partizanams pagerbti. Jis buvo statomas dešimt metų ir paskutiniai darbai baigti prieš 44 metus. Paminklo aukštis – apie 37 metrus. Į jo statybą sukišta 34 mln. dinarų, dar tiek pat kainavo nerūdijančio plieno plokštės, kuriomis apkalta visa monumento išorė. Čia būta revoliucijos muziejaus, parodų salės, bibliotekos. Byrant Jugoslavijai memorialą užsigrobė serbų armija, kuri čia įsteigė savo sandėlį ir galop statinį nusiaubė. Šiandien pastatas nerenovuojamas, todėl jį ardo kas netingi, lupa plokštes ir naudoja savo reikmėms ar parduoda.

„Mums pasisekė, kad atvažiavome tuo metu, kai leidosi saulė. Reginys buvo įspūdingas: nuo monumento stogo atsivėrė vakariniai apylinkių vaizdai bei degantis saulėlydis, kurio paskutiniai spinduliai atsispindėjo dar likusiose skardose. Visi buvom išsišiepę iki ausų – labai įdomūs potyriai“, – prisimena Donatas.

Na, o monumento viduje vis dar galima pamatyti šen bei ten besimėtančius medikamentų likučius. Nors keliautojus ir išgąsdino kraupokai tamsoje besiblaškantys balandžiai, kurie naktį nematydami, kur skrenda, trankosi į sienas ir kitas kliūtis, kitos nakvynės vietos jie nebeieškojo.

Įdomių karinių objektų yra ir Lenkijoje. Pasak Donato, bene įdomiausias, kuris neišeina iš galvos, – artilerijos baterija Helio nerijoje: „Čia išlikę daug įtvirtinimų, milžiniška baterija, nesuvokiamo dydžio pabūklai.“

Pasak Donato, stacionari artilerijos baterija įspūdinga tuo, kad dar stovi nesupjaustytas į dalis pabūklas, o pozicijos sujungtos tarpusavyje koridoriais. Išlikusios hermetinės durys, metalinės spintų durelės, ventiliacijos vamzdžiai, o į tolimačio bokštelį galima užlipti be jokių sunkumų – originaliais mediniais laiptais. Beje, Helio pusiasalio smaigalyje buvo įrengta daugiau kaip 20 stacionarių artilerijos pozicijų, slėptuvių ir kitų fortifikacijos statinių.

Gynybai pusiasalis pritaikytas 1933 m., kai buvo pradėtos itin modernios artilerijos baterijos statybos, pastatyti ugnies kontrolės bokštai, slėptuvės, priešlėktuvinės gynybos stotys ir kiti šiandien dar matomi įrenginiai. Po trejų metų statybos buvo baigtos. Baterijos įtvirtinimai pavadinti artilerijos pradininko Helliodoro Laskowskio vardu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui čia esantiems įtvirtinimams teko atlaikyti nemažai vokiečių armijos smūgių: bombardavo aviacija, pakrantes apšaudė du karo laivai. Pusiasalio gynėjai atsilaikė mėnesį. Vokiečiai jį užėmę irgi čia įsitvirtino, po karo Laskowsio baterijos įtvirtinimai taip pat tiko gynybai. Tačiau XX a. pabaigoje visas miestelis buvo apleistas ir šiandien jame lankosi tik karyba besidomintys smalsuoliai.

Donatas prisipažįsta, kad yra ne vienas karinis objektas, kurį jis svajoja aplankyti. Štai prancūzai turi savo Mažino liniją (pranc. ~Ligne Maginot~), kur pastatyti ištisi požeminiai miestai. Ši gynybinė linija įrengta tarpukariu tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei Italijos sienų. Tiesa, Mažino linija daugiausia yra vadinama atkarpa prie Vokietijos sienų, likusi dalis – Alpių linija.

Ne mažiau įdomūs ir galingi, tik jau vokiečių statyti įtvirtinimai yra Lenkijoje prie Kšyvos ežero. Čia įrengta didžiulė bunkerių sistema, sujungta požeminiais koridoriais ir tuneliais, kuriais važinėdavo traukinukai. „Daug esu aplankęs, tačiau dar nemažai yra vietų, kurias verta aplankyti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Dalis garsių karinių objektų pritaikyti ir paprastiems turistams, kurie neturi įgūdžių tyrinėti apleistus pastatus. Vienas garsiausių – slapta povandeninė laivų bazė Kryme esančioje Balaklavoje, po Tavros kalnu. Ši bazė laikoma vienu didžiausių apleistų Sovietų Sąjungos objektų. Tai būta itin slapto objekto, kuriame saugoti ir remontuoti povandeniniai laivai. Slaptame povandeniniame uoste būdavo suslepiami įvairūs laivai, taip pat ir branduoliniai. O slėptuvė įrengta taip, kad atlaikytų ir galingos atominės bombos sprogimą, būtent tokios, kuri buvo numesta ant Hirosimos. Tiesa, šiandien Krymo įdomybėmis, ko gero, susigundytų retas klajūnas.

„Balaklava buvo turistinis objektas. Tačiau tai išskirtinis uostas, įrengtas kalne, jo statybai išeikvota milžiniška pinigų suma, ir šiandien vis dar paslaptis, kas ten buvo, galima tik įsivaizduoti. Tad aš rinkčiausi visai kitokį kelią jam apžiūrėti. Juk daug įdomiau pasprukti iš teritorijos, aptvertos virvėmis bei STOP juostomis, ir pamatyti tai, kas paslėpta nuo paprastų turistų akių ir fotoaparatų“, – pasakodamas šypteli keliautojas.

Dar vienas griuvėsynas, santykinai atviras turistams, yra Japonijos Hašimos sala. Tiesa, tai industrinis, o ne karinis palikimas, bet ne mažiau įdomus ir unikalus. Sala turi ir kitą pavadinimą – Gunkadžima, reiškiantį „Šarvuoto laivo salą“, o kartais yra pravardžiuojama Vaiduoklių sala. Šioje saloje buvo nemažos anglių sankaupos, tad XIX a. pabaigoje ją nusipirko bendrovė „Mitsubishi“ ir pradėjo kasti anglis. Ėmė kilti betoniniai dangoraižiai, kuriuose apsigyvendavo angliakasiai. XX a. viduryje mažutėje saloje išsiteko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Gyveno šeimomis ir net ant stogų įsigudrino auginti daržus. Tačiau greitai anglis iš energetikos rinkos išstūmė naftos žaliava, ir žmonės salą po truputį apleido. Paskutinis žmogus ją paliko 1974-aisiais. Vėjo, drėgmės ir sūraus vandenyno veikiami pastatai ėmė griūti.

Beje, angliakasių gyvenvietės vaizdus galima pamatyti ir naujausio filmo apie nenugalimąjį Džeimsą Bondą „Skyfall“ epizoduose.

Šiandien Japonijoje galima nusipirkti ekskursijas į Hašimos salą, tačiau vaikščioti leidžiama tik griežtai paskui gidą. „Vienintelį paprasčiausią būdą apžiūrėti salą suteikia „Google maps“. Mat sala visa išvaikštinėta su „Google“ kamera, ir kiekvienas gali virtualiai po ją pavaikštinėti“, – pataria Donatas.

O ką galima pamatyti Lietuvoje? Pasak Donato, karinis objektas numeris vienas yra Kauno tvirtovė, ypač tiems, kurie domisi fortifikacija: yra išlikę fortai, tarpinės slėptuvės, kareivinės – labai daug visko. Priminsime, kad Kauno tvirtovė yra poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta XIX a. pab.–XX a. pr. Iš viso baigti statyti devyni fortai, dar keturi – pradėti ir nebaigti.

„Gaila, kad nei Kauno, nei Lietuvos valdžia nesuvokia, kad turime unikalų objektą. Pavyzdžiui, Varšuva irgi buvo apjuosta tokiais gynybiniais įtvirtinimais, bet išliko labai mažai – viename forte įrengtas muziejus, kuriame eksponuojama karinė technika, naikintuvai, tankai. O tokių kaip Kauno vientisų įtvirtinimų išlikę labai mažai“, – apgailestauja Donatas.

Tačiau jis pasidžiaugia, kad Lietuvoje išsaugotas šachtinis Plokštinės paleidimo kompleksas, kuriame veikia muziejus. Priminsime, kad Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miškuose, 1962 m. buvo įrengtas šaltąjį karą menantis požeminis balistinių raketų paleidimo kompleksas. Vieta kompleksui parinkta ideali: didesnis aukštis virš jūros lygio, mažai smalsių gyventojų, o ir tie greitai buvo iškeldinti kitur.

Į iškastas 23 metrų gylio šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos, kurios nukreiptos į Vakarus. Tiesa, kas kelerius metus raketų kryptis buvo keičiama. Kompleksas buvo apleistas apie 1978-uosius. Nuo 1996 m. čia veikia militarizmo ekspozicija. Pasak Donato, pavyzdžiui, Latvijoje yra keturi penki tokie visiškai apleisti kompleksai, o du apskritai sunaikinti.

„Įdomu apžiūrėti ir vokiečių statytą Klaipėdos „Memel Nord“ fortifikaciją. Tik gaila, kad šie statiniai irgi sulaukia itin mažai valdžios atstovų dėmesio. Pastatus savo lėšomis prižiūri entuziastai. Apskritai kariniai objektai Lietuvoje sparčiai nyksta. Net važiuoti į juos darosi nebeverta. Kur anksčiau būdavo antžeminių raketų starto kompleksai, šiandien jau tiktai sužėlęs miškas, likę keli angarai, ir nieko daugiau įdomaus ar unikalaus nepamatysi“, – sako D.Žvirblis ir priduria, kad pasaulyje turizmas po tokius objektus yra gana populiarus, bet Lietuvoje jam skiriama itin mažai dėmesio.

Domintis tokiais objektais svarbu jų nepražiopsoti, nes daug kas labai greitai keičiasi. Štai kažkur gali patekti į kokią apleistą mokyklą, kurioje dar galima rasti biologijos kabinetą su visokiais formaldehide pamerktais gyvūnais, o po pusmečio ar kelių mėnesių jau bus tuščia, nes pastatas bus ar nupirktas, ar nugriautas. Po truputį dingsta ir sovietiniai pastatai, tokie kaip gamyklos, fabrikai ar ligoninės. Viskas keičiasi.

„Įdomu, kas bus ateityje, kaip atrodys šiuolaikiniai apleisti pastatai. Pavyzdžiui, Amerikoje jau yra apleistų prekybos centrų, teatrų. Jeigu nemirs ši turizmo šaka ir laisvalaikio leidimo būdas, bus įdomu pamatyti, kokius apleistus objektus lankys mūsų šalyje“, – baigia pasakojimą D.Žvirblis.

Daiva Urbienė

Negyvenamas salas, dėl kurių ėmė vaidytis Kinija ir Japonija, akmenų krūva gali pavadinti bet kas, tik ne patys japonai ar kinai. Senkaku japoniškai, Diaoju kiniškai – taip vadinasi 1972-aisiais JAV Japonijai perduotos salos Rytų Kinijos jūroje, dėl kurių niekaip nerimsta Kinija, o iš dalies ir Taivanas, šį sykį likęs konflikto užribyje.

Iš pažiūros šios salos neturi jokios didesnės vertės (išskyrus neprastą geografinę padėtį ir šiek tiek naudingųjų iškasenų). Tačiau jos gali priversti minias plūsti į gatves, politikus grasinti kariniais veiksmais, o verslininkus – uždaryti dar ką tik vienų pas kitus pelningai dirbusias gamyklas.
Senkaku, arba Diaoju, salos dėmesio centre šiemet atsidūrė tada, kai Japonijos valdžia pradėjo supirkinėti šias salas iš privačių savininkų, siekdama, kaip spėjama, apsaugoti jas nuo potencialių pirkėjų iš Kinijos.
Dar prisidėjo keletas aštresnių Kinijos valdžios atstovų pasisakymų Japonijos adresu, ir ilgai snaudęs konfliktas taip įsisiūbavo, kad Kinija ėmė skaičiuoti lėktuvnešius, o šios šalies žiniasklaidoje pasirodė apklausų, skelbiančių, kad esą daugiau nei pusė kinų mano, jog kitais metais Kinijos ir Japonijos gali laukti karinis konfliktas.

Priklausomybė didėja

Analitikas Peteris So, kaip ir kiti ne emocijomis, o sveiku protu besivadovaujantys tarptautiniai ekspertai, įsitikinęs, kad karinis konfliktas tarp ne kartą kariavusių Kinijos ir Japonijos iš esmės nebeįmanomas: Japonija ir Kinija viena nuo kitos vis labiau priklausomos ekonomiškai.
“Kinijos ir Japonijos ekonomika tapo neatsiejama. Dabar net ir žodinis konfliktas turi neigiamų ekonominių padarinių, ką jau kalbėti apie galimus karinius veiksmus”, – pabrėžia Long Hanhua Wangas, Tokijuje įsikūrusio “RBS Securities Japan Ltd.” analitikas.
Priminsime, kad Kinija dabar yra svarbiausia Japonijos prekybos partnerė, 2007-aisiais aplenkusi JAV ir daugiau joms šios pozicijos nebeužleidusi: prekyba su Kinija sudaro apie 20 proc. visos Japonijos prekybos – dvigubai daugiau nei su JAV.
Savo ruožtu Japonija yra antra svarbiausia prekybos partnerė Kinijai: prekybos su Japonija apimtis siekia net 345 mlrd. JAV dolerių per metus, arba 9 proc. visos Kinijos užsienio prekybos.
Nuo tokios vis intensyvėjančios prekybos priklauso ne tik abiejų šalių ekonomikos augimas ar nedarbo lygis. Ekonomistų teigimu, jei sutriktų ekonominiai santykiai tarp Japonijos ir Kinijos, bemat sušlubuotų ir viso regiono finansai.
Pavyzdžiui, “Citibank Global Markets Inc.” duomenimis, beveik 60 proc. žaliavų, kurias Kinija importuoja iš Japonijos, vėliau yra reeksportuojamos kaip galutiniai produktai. Ir jei japoniškų žaliavų srautas sutriktų, iš karto sušlubuotų ir Kinijoje pagamintos produkcijos tiekimas.
Juk jau dabar juntami pirmieji konflikto, kol kas žodinio, padariniai. Pavyzdžiui, dėl staiga sumažėjusios japoniškų prekių paklausos Japonijos automobilių gamintojos “Toyota Motor Corp” ir “Nissan Motor Co” ketina mažinti gamybą Kinijoje. O juk automobilių “Toyota” pardavimas Kinijoje didėjo kiekvieną mėnesį nuo pat sausio ir tikėtasi, kad šiemet Kinijoje bus parduota net milijonas šios markės automobilių.
O tokias ambicijas pažaboti dabar kur kas sudėtingiau, nei apmalšinti niekam nereikalingas politines aistras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prancūzijos Polinezijos salas išgarsino ne tik XVIII a. nuotykių ištroškę keliautojai, Paulio Gauguino teptukas, didžiųjų kino meistrų filmų juostos ar keisti antropologų pasakojimai, bet ir idiliški paplūdimiai, koralų sodai bei tuntai didžiųjų jūros gyvūnų – ryklių, banginių, delfinų.

Tolimosios Prancūzijos Polinezijos salose yra viskas, ko reikia atostogoms ir įspūdingai kelionei: išskirtinio skaidrumo jūra ir balto smėlio paplūdimiai mėgstantiems tingias atostogas, pulkai didžiulių gyvūnų, tokių kaip dantingi rykliai ar išdykę delfinai, mėgstantiems aktyvų poilsį jūrų gelmėse. O kur dar keisčiausi istorikų ir antropologų pasakojimai, kartais panašūs į svaičiojimus, apie vietos gyventojų tabu ar seksualinius įpročius bei keisti megalitiniai pastatai, žadinantys turistų smalsumą.

Menininkų ir antropologų Meka
“Prancūzijos Polinezijos salos labai egzotiškos ir gražios. Spalvos tokios ryškios, kad norisi nusiimti akinius, mat pamanai, kad čia jie sukuria tokį efektą. Vanduo šviesiai žydros spalvos, pereinančios į tamsesnę, smaragdinę ir tamsiai mėlyną. Palmės ir kiti augalai sodriai žali, žydi ryškiaspalvės gėlės”, – pasakoja Tatjana Novikova, klubo “Akvanautas” nardytoja instruktorė ir fotografė, su bendrakeleiviais aplankiusi keturias Prancūzijos Polinezijos salas – Tahitį, Bora Borą, Moorėją ir Rangiroa.
Juk ne veltui P.Gauguinas, palikęs gausią šeimą, pelningą biržos maklerio darbą, pasimokęs piešti Prancūzijoje patraukė į šią atkampią pasaulio vietą ir Tahičio saloje apsigyvenęs su polineziete tapė egzotiškas ir erotiškas salų moteris. Šios salos neatsiejamos ir nuo kino meno – juk čia 1929 m. buvo sukurtas vienas žinomiausių ir didžiausią susidomėjimą sukėlusių filmų “Tabu”. Jame pasakojama istorija apie perlų rinkėją, nusižengusį tabu įstatymams. Filmas sužadino didžiulį keliautojų susidomėjimą vietinėmis kultūromis ir religijomis.
Na, o Markizo ir Draugijos salynai sulaukė išskirtinio antropologų ir senųjų kultūrų tyrinėtojų dėmesio. Ypač įdomūs tabu, pavyzdžiui, Markizo salose: vien ko vertas draudimas moterims lipti į kanoją. Markizo ir Draugijos salose nemažai išlikę ir keistų statinių – šventyklų bei laidojimo vietų.
Tad besidomintiems senosiomis kultūromis vertėtų pasidairyti Tahičio, Moorėjos ir kitose salose, kuriose yra išlikusių ir restauruotų ar net atstatytų šventyklų marae – stačiakampio formos, laiptuotu altoriumi. Tokias šventyklas turėjo tiek įvairios profesinės grupės – žvejai, dailidės, tiek šeimos. Šiose šventyklose aukojami augalai, vaisiai. Įdomu tai, kad genčių vadai statydavo didžiules šventyklas, skirtas bendruomenės poreikiams, ir čia jau nebuvo apsieinama be žmonių aukojimo. Na, o po pergalingos mūšio ant altorių išrikiuodavo nužudytų belaisvių galvas.
Verta paminėti ir tai, kad polineziečiai, priešingai nei kaimyninių salynų gyventojai, žmogienos nevalgė. Visi šie papročiai smulkiai aprašyti Jameso Cooko, atsibasčiusio į šias salas 1770 m., laivo žurnale. Teigiama, kad šiam keliautojui teko dalyvauti ir žmogaus aukojimo ceremonijoje.
Tiesa, šiandien aptikti senosios kultūros apraiškų sudėtinga. Pasak ponios Tatjanos, galbūt jos išlikusios atokiose salose, į kurias turistai neįleidžiami. Tačiau keliautojams rengiami šou, kurių metu galima pasigrožėti polineziečių dainomis ir šokiais, pasakojančiais apie karus tarp genčių arba atskleidžiančiais sužadėtuvių ar vestuvių papročius. Vien ko vertas vaizdas: amfiteatras ant jūros kranto, ryškiaspalvis saulėlydis, daugybė laužų ir įspūdingais drabužiais vilkintys šokėjai. Moterys pasidabinusios sijonais iš šiaudų, liemenėlėmis iš kokoso riešutų kevalų, pasipuošusios daugybe karolių. Vyrų sijonai irgi padaryti iš šiaudų, bet šiek tiek kitokios formos.
Verta paminėti, kad norintiems keliauti į Prancūzijos Polineziją reikėtų susitaupyti nemažai pinigų: lietuvių agentūros siūlo keliones, kainuojančias nuo 20–25 tūkst. Lt, o štai keliaujantieji svarankiškai išsivers ir su mažiau tūkstančių – bilietai iš Paryžiaus per Los Andželą į Prancūzijos Polinezijos sostinę Papeetę ir atgal kainuos nuo 6,5 tūkst. Lt. Kainos salose didelės, pavyzdžiui, puodelis kavos kainuoja apie 24 Lt, viešbučių kambariai – nuo kelių šimtų litų. Didžiules kainas lemia ne tik turistų srautai (beveik ketvirtadalį ekonomikos sudaro turizmas ir su juo susijusios paslaugos), bet ir muitai bei transporto išlaidos.
Vietinų gyventojų tokios kainos negąsdina, nes, pasak Tatjanos, jie gauna nemažus atlyginimus, tad giriasi apsipirkti skrendą į Los Andželą, o slidinėti – į Naująją Zelandiją. Verta paminėti, kad šalis pajamų gauna ne tik iš turizmo, bet ir iš Prancūzijos – 30 proc. ir daugiau BVP. Salų gyventojai verčiasi ir kokosų, vanilės auginimu, kobalto gavyba. Na, o juodieji Tahičio perlai garsūs visame pasaulyje.
Mūsų pašnekovei Tatjanai ne itin patiko daugumos turistų išliaupsintos ir tankiau apgyvendintos salos, tokios kaip Tahitis ir Bora Bora, ją labiausiai sužavėjo mažesnės ir rečiau turistų lankomos Moorėja ir Rangiroa.
Tahičiui keliautoja skyrė vieną dieną. Čia daugiau pastatų, daugiau gyventojų, dėl to sala jau praradusi savo pirmykštį žavesį. Bora Boros saloje knibždėte knibžda turistų, pristatyta daugybė viešbučių. Nardytoja prisipažįsta šiek tiek nusivylusi ir nardymo paslaugas teikiančiais instruktoriais, kurie dirba gana atsainiai, manydami, kad turistui tiks bet kaip, mat jis turi džiaugtis vien tuo, kad yra Bora Boros saloje. Prie šios salos vandens spalva tokia ryški, kad net šviečia, ir įspūdingi debesys, kurie formuojasi ne į šonus kaip Lietuvoje, o vertikaliai – į viršų.
Vulkaninės kilmės Moorėjos sala – gerokai mažesnė, čia gerokai jaukiau ir žmonės mandagesni bei paslaugesni. Ją visą galima apvažiuoti automobiliu ir pasigėrėti mažais paplūdimiais, miesteliais, išsidėsčiusiais aplink viduryje stūksantį žalią kalną. O štai į Rangiroa traukia nardytojai, nes ten nelabai ir yra ko veikti, jei nedomina žuvų, tunų ir ryklių pasaulis.

Smalsūs rykliai ir draugiškos rajos
Daugiausiai laiko Prancūzijos Polinezijoje Tatjana praleido po vandeniu. Vanduo čia – tikra nardytojo svajonė: matomumas siekia net iki 80 metrų, o tai suteikia ne tik galimybę apžiūrinėti įvairiausias žuvis, bet ir netikėtų pojūčių. „Čia nėra planktono ir vanduo labai skaidrus. Apima nerealus jausmas, nes visiškai nejauti esąs vandenyje – atrodo, skrendi kaip kosmose ar virš bedugnės, apima savotiška nesvarumo būsena. Nereikia nei žuvų, nei ryklių. Niekur tokio jausmo nepatyriau”, – pasakoja nardytoja.
Nė vienoje pasaulio vietoje jai neteko matyti tokios gausybės ryklių kaip Prancūzijos Polinezijoje. Štai prie Bora Boros salos ji nardė su citrininiais rykliais, kurių esama tik šioje vietoje. Šie didžiuliai, apie tris metrus ilgio rykliai įdomūs tuo, kad jų oda turi šiek tiek citrinos atspalvio.
Dar įdomiau prie Rangiroa salos – ten apstu visokių rūšių ryklių, pavyzdžiui, galima pasigrožėti didžiuliais, iki penkių metrų ilgio rykliais kūjagalviais. Šie baltos spalvos gyvūnai bene įspūdingiausiai atrodo besisukdami aplink sūkurį, kurį šalia atolo per atoslūgį suformuoja dvi susidūrusios srovės. Na, o kyštelėjus nosį iš vandens galima stebėti ir šokinėjančius delfinus.
Vietiniai nardymo instruktoriai keliautojams siūlo išskirtinę pramogą: pakabina viršuje dėžę su tunų galvomis. “Tu kabi vandenyje ir matai, kad gilumoje atsiranda kažkokie taškai ir artėja artėja. Pasirodo, tai rykliai ir jų vis daugėja iš visų pusių. Jie jaučia žuvies kvapą ir plaukioja aplinkui, baksnoja į tas dėžes”, – ypatingu įspūdžiu dalijasi ponia Tatjana. Nors plaukioti tarp dantingų ryklių nėra taip jauku kaip delfinų būryje, tačiau paprastai nardytojai ryklių nedomina, nebent jie turi žuvies, skirtos plėšrūnams šerti.
Nepaprastai smagu nardyti ir su laukiniais delfinais – jie gerokai didesni už žmogų, maždaug trijų metrų ilgio. Nepamirštamą įspūdį nardytojai padarė vienas, vardu Touch Me – Paliesk Mane. “Labai juokingas delfinas. Jis priplaukia ir baksnoja į šoną – paliesk mane”, – šypsosi pasakodama Tatjana. Apsuptas žmonių delfinas taip mėgaujasi glostymu, kad net, rodos, nekvėpuoja.
Prie Moorėjos salos keliautojų laukia dar viena neįtikėtina atrakcija – laukinių rajų šėrimas. Vieta, kurioje šeriamos rajos, negili, žmogui beveik iki pažastų. Žmogus stovi vandenyje, o didžiulės, nuo metro iki pusantro, rajos spiečiasi aplink, glaudžiasi, tiesiog lipa žmogaus kūnu. Tačiau žuvies nori ne tik rajos. Virš galvos praskrenda didžiulis kormoranas ir sau skirtą žuvį pasiima iš rankos. Pasak Tatjanos, nepaisant savo išvaizdos – didžiulių sparnų ir uodegos, užsibaiginčios grėsmingu spygliu, galinčiu nužudyti žmogų, rajos labai draugiškos, joms patinka prisiliesti prie žmogaus ir būti glostomoms.

Faktai apie Prancūzijos Polineziją
Prancūzijos Polinezija – Prancūzijos užjūrio valda pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, sudaryta iš kelių salynų.
Pagrindiniai keturi salynai: Draugijos salos, Markizo salos, Tuamotu salos ir Tubuajo salos. Iš viso suskaičiuojama apie 130 salų. Salos koralinės ir vulkaninės kilmės, apžėlusios tropiniais miškais.
Sostinė – Papeetė, įkurta Tahičio saloje.
Prancūzijos Polinezijos plotą sudaro apie 4170 kv. km sausumos ir 2,5 mln. kv. km vandenyno ploto.
Gyventojų – apie 267 tūkst. Didžiają dalį – 83 proc. sudaro polineziečiai.
Oficiali kalba – prancūzų.
Nuo 2004 m. Prancūzijos Polinezija turi didesnę autonomiją, atsirado Prancūzijos Polinezijos prezidento pareigybė.