"Scanpix" nuotr.

Viso pasaulio akys nukreiptos į pabėgėlių iš Sirijos krizę, bet kitoje pasaulio dalyje – ne ką geresnė padėtis. Pasak “Foreign Policy”, vaikų, kurie iš Centrinės Amerikos be suaugusių nelegaliai bando patekti į JAV, banga gali virsti cunamiu. Pagrindinė priežastis – ten karaliaujančios gaujos.

Į JAV atvykstančių nepilnamečių iš Salvadoro, Hondūro ir Gvatemalos skaičius auga. Viena pagrindinių priežasčių – didėjantis smurtas, kurį kelia gaujų tokių kaip “Mara Salvatrucha” (MS-13) ir “Bario 18”, vis gilesnis įsitraukimas į tarptautinę prekybą kokainu. Gaujos perima naujų teritorijų kontrolę, augina kovinę galią ir plečia savo nusikalstamą veiklą. Kartu gausėja ir tarpusavio ginčų, kuriuos gaujos sprendžia smurtu.

Mes išgyvename baisiausią karą mūsų istorijoje, bet niekas nenori pripažinti, kad tai karas.

Salvadore 2015 m. skaičiuota 105 nužudymai 100 tūkst. gyventojų ir tai buvo aukščiausias rodiklis pasaulyje. Gvatemala ir Hondūras patenka į penketuką šalių, kuriose įvykdoma daugiausia žmogžudysčių. Berniukai įtraukiami į gaujas, o tie, kurie atsisako, nužudomi. Merginos, tarp jų ir labai jaunos (11 metų amžiaus) gaujose paverčiamos sekso vergėmis. Būtent dėl to daug tėvų ir giminaičių išleidžia vaikus į brangią ir pavojingą kelionę į JAV.

“Mes išgyvename baisiausią karą mūsų istorijoje, bet niekas nenori pripažinti, kad tai karas, – teigė Dagoberto Gutierrezas iš Salvadoro. – Dabar vyksta daug karų tuo pačiu metu ir vyriausybė neturi galimybių ar noro apsaugoti žmones.”

Gaujos didina įtaką ir net pakeičia valstybines institucijas. MS-13 dabar užima svarbų vaidmenį kokaino kontrabandos į Meksiką ir į JAV grandinėje. Tai jau nebe gatvės lygio gauja. Jos nariai ginkluoti automatais, turi automobilius, naudojasi slėptuvėmis ir palydoviniais telefonais. Kai kurie nariai naudoja dronus, kad stebėtų policijos ar konkurentų judėjimą.

Nebaudžiami jie reketuoja vietos verslą, skalbia komendanto valandas ir steigia patikros postus keliuose. MS-13  net sukūrė savo teisinę sistemą, kuri numato bausmes – nuo stipraus sumušimo ir viešos egzekucijos. Kai kurios gaujos Hondūre apmoka pietus moksleiviams mokyklose, todėl sulaukia paramos iš gyventojų.

Pagrindinis jų derybų argumentas tapo žmogžudystės.

2012 m. Salvadoro vyriausybei tarpininkaujant sudarytas paliaubas tarp gaujų MS-13 išnaudojo persiginklavimui ir narkotikų kontrabandos tinklo plėtrai bei evoliucijai iš gatvės gaujos į kriminalinę organizaciją, kuri turi teritorijų ir politinę kontrolę. Įgalinti kalbėti su vyriausybe kaip lygūs su lygiais, nusikaltėliai suprato savo tikrą politinę galią. Kai jie suvokė, kad jų reikalavimai (prostitutės kalėjimuose, netrukdomas komunikavimas mobiliais telefonais ir draudimas policijos pareigūnams būti kalėjimų viduje) bus patenkinti priklausomai nuo lavonų kiekio gatvėse, pagrindinis jų derybų argumentas tapo žmogžudystės. 2013 m. interviu gaujų lyderiai juokėsi, paklausti, kaip vyksta derybos su vyriausybe. “Mes paliekame lavonus gatvėse ir jie sako “taip”. Jie visada sako “taip”, – kalbėjo vienas iš lyderių.

Iki 2014 m., kai paliaubos žlugo, Amerikos valstybių organizacija (irgi prisidėjusi prie paliaubų) džiaugėsi, kad žmogžudysčių sumažėjo 40 proc. Iš tiesų, viešų žmogžudysčių sumažėjo, bet padaugėjo be žinios dingusiųjų.

MS-13 pralenkia konkurentus savo ambicijomis. Ji bando savo narius “įtaisyti” policijoje, armijoje, teisės mokyklose ir t.y. Per devynis 2015-ųjų mėnesius iš Salvadoro armijos buvo atleisti 223 įtariami gaujų nariai, tačiau žymiai daugiau jų liko ir tyliai daro karjerą ten.

Kaip ir ISIS, MS-13 bando pritraukti į savo gretas jaunimą ir naudojasi socialine medija.

Tatuiruotės, anksčiau buvusios pasididžiavimo šaltiniu, dabar draudžiamos. Vis daugiau investuojama į legalius verslus – keleivių pervežimą, kepyklas, degalines ir t.t. Kartu bandoma naudotis islamistų taktika. Kaip ir Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), MS-13 bando pritraukti į savo gretas jaunimą ir naudojasi socialine medija. Jauniems, dažnai darbo ir didelių ekonominių perspektyvų neturintiems jaunuoliams nusikaltėliai žada gyvenimo tikslą ir galimybe tapti kažkuo didesnio dalimi. Kaip ir ISIS, gauja naudoja daug video medžiagos, kuriose užfiksuoti nukirsdinimai, aukų sukapojimai ir kankinimai.

Korumpuota policija ir valdžios pareigūnai tik dar labiau blogina situaciją. Todėl nenuostabu, kad tūkstančiai šeimų siunčia savo vaikus į JAV ieškoti geresnio gyvenimo. Gali būti, kad netrukus išvysime, kaip visa kartą Centrinės Amerikos gyventojų paliks savo gimtinę.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Garsaus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje katalonų kilmės menininko Salvadoro Dali (1904–1989) darbai sausio 23 d. bus pristatyti uostamiestyje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC).
Parodos iniciatoriai skelbia, kad KKKC Parodų rūmuose bus eksponuojami šio unikalumu savo amžininkus pranokusio menininko litografijų, keramikos, skulptūros, medalių darbai. Parodos tematika – „Materialusis siurrealizmas“, kuria siekiama atskleisti S.Dali kūrybinę įvairovę.
Svarbu paminėti, kad tai – vienas ryškiausių ir įvairiapusiškiausių XX a. siurrealizmo kūrėjų, plačiajai visuomenei daugiausia žinomas modernistinės meno krypties dailės darbais, tokiais kaip „Ištirpęs laikas“, „Miuncheno sutartis“, „Kristus ant kryžiaus“ ar „Paskutinė vakarienė“. Tačiau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre visą mėnesį (iki vasario 28 d.) veiksiančioje parodoje norintieji turės galimybę susipažinti su šiek tiek kitokia šio įvairialypio bei savo ekscentriškumu išsiskiriančio menininko puse. Garsusis XX a. kūrėjas meno istorijoje žinomas ne tik kaip dailininkas, tapytojas, grafikas ar skulptorius – savo kūrybinėje amplitudėje S.Dali yra pasižymėjęs ir kaip režisierius, dizaineris bei rašytojas.
Klaipėdoje veiksiančioje parodoje S.Dali kaip tik ir atsiskleis kaip objektų kūrėjas. Prancūzijoje įsikūrusios organizacijos „Amiencom“ parengtą kilnojamąją parodą sudaro maždaug šimtas S.Dali darbų, saugomų privačioje kolekcijoje.
Pasak KKKC direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Bronės Neverdauskienės, kilnojamąją parodą sudarys keramika, litografija, įvairūs akvarelės piešiniai. Bus eksponuojamas Dante’s Alighieri poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklas, Italijos vyriausybės užsakymu S.Dali kurtas krikščionybės ir tikėjimo temų įkvėptas litografijų ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“ (1977 m.), Pedro Antonio de Alarcono apysakos „Trikampė skrybėlė“ ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos (1959 m.), Renesanso menininko Benvenuto Cellini autobiografijos iliustracijos (1945 m.), ilgametės S.Dali sielos draugės prancūzų dainininkės, aktorės, dailininkės Amandos Lear litografija.
Spalvingą grafiką parodoje „Materialusis siurrealizmas“ papildys proginiai medaliai, juvelyrikos dirbiniai, keraminės lėkštės iš serijų „Žaidimo kortos“, „Las Flores Dalinianas“, „Septyni menai“, S.Dali išradingai dekoruotos pasitelkus siurrealizmo elementus, dailininko sukurtų pašto ženklų ir net vyno etikečių maketai.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas bei Vilniaus dailės akademijos profesorius Arūnas Sakalauskas džiaugiasi kultūros pliūpsniu uostamiestyje ir pabrėžia, kad S.Dali darbų paroda – puiki ekskursija po žymaus menininko kūrybą: “Juk jis įnešė nemenką indėlį į meno pasaulį ir turėjo daug sekėjų visame pasaulyje. Ne kiekvienas gali nuvykti į paties menininko muziejų Ispanijoje, todėl labai gerai, kad gyvuoja tokie projektai.”

Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodo intriguojanti knyga apie intriguojantį dailininką, kūrėją ir provokatorių Salvadorą Dali. Siūlome ištrauką iš šio labai nekuklaus kūrinio.

Taip pamačiau, kaip, man panorėjus, Paryžius pasikeitė mano akyse. Tačiau, kaip visada, mano įtaka tiek pranoko mane patį, kad aš negalėjau nieko įtikinti, jog ji sklinda iš manęs. Toks pat reiškinys įvyko po kelerių metų, kai antrą kartą išlipau Niujorke ir suvokiau, kad dauguma didelių krautuvių įrengė vitrinas įkvėptos siurrealistų atradimų, kurių sumanytojas buvau aš. Amžina mano įtakos drama – ji visuomet išslysta man iš rankų, o aš negaliu nei jos valdyti, nei pasinaudoti. Tad gyvenau Paryžiuje, kuris įsiklausydavo į mano lozungus. Jeigu skaitydavau straipsnį, nukreiptą prieš funkcionaliąją architektūrą, žinojau, kad tai kyla iš manęs. Jeigu kas nors netyčia ištardavo „Bijau, tai modernas“, taip pat žinojau, kad tai kyla iš manęs. Publika dar nesiryžo eiti paskui mane, bet aš sugrioviau jos įsitikinimus! Modernistai turėjo dėl ko manęs neapkęsti!
Kadangi man savo atradimais buvo neįmanoma pasinaudoti, mane nuolat apvogdavo. Paskelbus savo modern style, man teliko išeiti į gatvę ir konstatuoti apie jo paplitimą: nėriniai, filmai, naktiniai kabaretai, batai – viskas prie jo derėjo. Šimtai amatininkų užsidirbo pragyvenimui visa tai gamindami, o aš tuo metu vaikštinėjau po Paryžių, nežinodamas, ko griebtis. Visi galėjo įgyvendinti mano idėjas, išskyrus mane! Aš net nežinojau, kur ir į ką kreiptis, kad gaučiau varganą statisto vietą viename tų pagal 1900-uosius filmuotame filme, kuriame vaidino žvaigždės ir kuriam buvo leidžiami milijonai, filme, kuriame net nebuvo idėjų!
Tai buvo laikas, kai nusivyliau savo atradimais. Tai, kam mano paveikslai perkami, papiktino moderniojo meno masonų ložę. Gavau vikonto de Noailles‘o laišką, kuriame jis rašė, kad sulauksiu didelių nemalonumų. Man reikėjo ryžtis užsidirbti pragyvenimui kitokiu būdu. Padariau sąrašą išradimų, kurie neabejotinai buvo mano.
Aš išradau:
dirbtinius nagus su mažais veidrodėliais, į kuriuos galima pasižiūrėti;
permatomus vitrinų manekenus. Į juos pripildavo vandens ir įleisdavo žuvyčių; juose vaizduodavo kraujo apytaką;
baldus iš bakelito, išlietus pagal pirkėjo eskizus;
besisukančias skulptūras-ventiliatorius;
kaleidoskopinius akinius – juos buvo galima užsidėti važiuojant automobiliu per vietovę, kurios peizažas nykus;
fotografines kaukes naujienų reporteriams;
kompleksinį makiažą, nutrinantį nuo veido visus šešėlius;
ėjimą lengvinančius spyruoklinius batelius;
liečiamąjį kiną, kuris duotų galimybę visiškai paprastu įtaisu paliesti viską, ką matai: audinius, kailius, austres, kūną, smėlį, šunį ir t.t.;
daiktus, skirtus slapčiausiems fiziniams ir psichologiniams malonumams tenkinti: vieni tokie antipatiški, kad pirkėjas, paleidęs juos į sieną, sudaužys į tūkstantį skeveldrų, kiti sukels neviltį ir net privers bjauriai griežti dantimis – kaip šakute džirinant į marmurinį paviršių. Išvestam iš kantrybės pirkėjui tereikės tėkšti daiktą į sieną ir išgirsti malonų trakštelėjimą;
daiktus, kuriuos nežinia kur dėti, ir kurie kelia nepasitenkinimo jausmą tol, kol jų atsikratai. Mazochistai neregėtai padidins komercinę šių daiktų sėkmę;
suknias su dirbtinėmis uždėtinėmis detalėmis, anatominiais įdėklais, išmoningai sukaišiotais po suknia taip, kad sukurtų įspūdį moters, atitinkančios erotines vyro svajas;
papildomas dirbtines krūtis ant nugaros, galinčias padaryti perversmą madoje šimtui metų į priekį;
įvairiausių formų vonias, net vonią be vonios su dirbtinai trykštančiu vandeniu;
aerodinaminių formų automobilių katalogą – po dešimties metų tokius spausdino visi automobilių gamintojai.