Tag Archive | "Samas YOSSMANAS"

Europai Didžiosios Britanijos reikia labiau, nei jai reikia Europos

Tags: , , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

 

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

 

„Internacionalą komunistams pakeitė multikultūriškumas“

Tags: , , ,


BFL

Rima JANUŽYTĖ

Vilniuje gimęs ir kelis dešimtmečius gyvenęs žydų kilmės lietuvis žurnalistas Samas Yossmanas (69 m.) šiandien gyvena Londone ir vienodai puikiai kalba lietuviškai, angliškai, rusiškai bei dar keliomis kalbomis. Kad ir kuria kalbėtų, išlieka labai aštrus, tiesmukas ir kritiškas – toks, koks ir turi būti ilgametis BBC radijo žurnalistas.

Po sovietų geležinės uždangos praėjo nemažai metų, bet S.Yossmanas vis dar neatsidžiaugia, kad per kelias valandas lėktuvu iš Londono vos panorėjęs gali pasiekti Vilnių, kur ką tik pristatė savo knygą „Šaltojo karo samdinys“.

Jam džiugu, kad be kliūčių gali nuskristi į Izraelį aplankyti sesers arba į bet kurią kitą pasaulio vietą susitikti su bičiuliu ar tiesiog pasižvalgyti po nematytą miestą. S.Yossmanas primena, kad šią, kaip ir bet kokią kitą laisvę, reikia nepaprastai branginti, nes gali jos netekti. Sovietinio absurdo jis vis dar nepamiršo, o Vakarų pasaulyje mato ne ką mažiau komunizmo elementų – smegenų plovimo, bukinimo, vienos tiesos brukimo. Ir nesustodamas vardija komunistine praeitimi pasižymėjusius dabartinės ES lyderius.

– Esate minėjęs, kad negalite pakęsti visko, kas bent iš tolo primena sovietinės okupacijos metus. Taip pat ir įvairių organizacijų. Ar Londone nepriklausote jokiam klubui, ratui, asociacijai – lietuvių, žydų, žurnalistų, dešiniųjų?

– Aš šimtaprocentinis individualistas. Toks gimiau, toks tikriausiai ir mirsiu. Mano vaikai irgi tokie. Aš niekada nepriklausiau jokiai organizacijai. Žinoma, buvau Didžiosios Britanijos žurnalistų sąjungos narys, bet paskui iš jos išstojau, nes nesupratau, už ką turiu mokėti. Žydų organizacijų narių iš viso nepažįstu. Aš gimęs Sovietų Sąjungoje, todėl nekenčiu valdžios, negaliu pakęsti organizacijų, minios.

Aš niekada nebuvau futbolo rungtynėse, nors niekas tuo negali patikėti. Gyvenu Anglijoje 40 metų, bet nė karto nenuėjau į stadioną. O juk čia žaidžia tokie klubai kaip „Arsenal“, „Manchester United“. Man geriau paskaityti, nedideliame rate padiskutuoti apie politiką.

– Kalbėdamas iškart pabrėžiate savo politines pažiūras. Ar jums kiekvienas kairysis yra komunistas ir dėl to – jūsų priešas, o gal kai kuriems taikote išimtis ir įsileidžiate tarp draugų?

– Tarp mano draugų yra lietuvių, britų, rusų, prancūzų, olandų, indų. Svarbiausia, kad visi mes mąstome „tokiame pačiame lygyje“. Na, gerai, keletas iš jų yra kairieji, bet galima kalbėtis, ginčytis – juk egzistuoja žodis „demokratija“. Yra visokių kairiųjų.

Bet reikalas tas, kad mūsų pasaulyje yra nutikęs vienas dalykas. Prieš 30 metų komunistai, kad ir kur gyvendami, savo iškabose skelbė vieną žodį – internacionalas. Šiandien tie žmonės nebevadina savęs komunistais, o iškabą jie pakeitė ir dabar ten parašytas kitas žodis – multikultūriškumas.

Dabar pagalvokite: internacionalas ir multikultūriškumas. Kur skirtumas? Jo nėra. Tai sinonimai. Jie pakeitė iškabą ir daro tą patį, ką darė komunistai prieš 30, 40, 50 metų.

Apie komunistus šiandien galima kalbėti ne Rusijoje, net ne Kinijoje, kuri ir taip vadina save komunistine, bet Vakaruose. Jei paskaitysite ES ir Amerikoje įtakingų žmonių biografijas, jums pasidarys bloga. Šie žmonės visų pirma buvo Komunistų partijos nariai. Jie buvo trockininkai, maoistai, čegevaros. Ir tai mano kartos žmonės.

– Kalbate apie Jensą Stoltenbergą, Catherine Ashton ir kitus, kuriuos prieš kelias dienas minėjote pristatydamas savo knygą Vilniaus knygų mugėje?

– Iš tikrųjų. NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas buvo raudonojo Norvegijos jaunimo vadas. Jis susitikdavo su rusų diplomatais, rezidavusiais sovietų ambasadoje Kopenhagoje. Tai atskleidė Norvegijos laikraštis „Dagbladet“, o išvadas pristatė Norvegijos saugumui. Šis išvadas patvirtino.

Pasakykite, kaip toks žmogus po to gali būti Norvegijos premjeras, o paskui – NATO generalinis sekretorius? Ir tai ne sąmokslo teorija. Arba kitas pavyzdys – Jose Manuelis Barroso. Įsijunkite „YouTube“, ir pirmas dalykas, kurį pamatysite, bus jauno Portugalijos maoisto J.M.Barroso pamokymai, kaip kovoti su buržuazija.

Dar viena veikėja – Catherine Ashton. Ji dirbo organizacijai CND – judėjimui už branduolinį nusiginklavimą. Bet ne Sovietų Sąjungos, o Amerikos ir Didžiosios Britanijos. Jos širdies draugas tuo metu buvo Duncanas Reesas – Didžiosios Britanijos komunistų partijos narys ir CND generalinis sekretorius.

Pati C.Ashton šioje organizacijoje dirbo finansų direktore. Iš kur ji gaudavo pinigų šiai organizacijai, aiškinti nereikia.

Peteris Mandelsonas – ES prekybos komisaras. Ir koks tinkamas žodis – komisaras! O juk tai buvęs Britanijos komunistų partijos narys.

Johnas O’Reillye – Tony Blairo vyriausybės vidaus reikalų ministras, Didžiosios Britanijos saugumo viršininkas. Tas pats saugumas 40 metų saugojo jo bylą, o dabar pats ją nagrinėja.

Aš galiu kalbėti ir kalbėti. Apie Prancūziją, Vokietiją, apie jų politikos lyderius. Iš kur jie išlindo, kas jiems leido vadovauti? Prieš 30 metų jie nebūtų buvę įleisti į vyriausybinį pastatą, ką jau kalbėti apie tai, kad jiems būtų leista ten vadovauti.

– Esate užsiminęs, kad ir Lietuvoje jaučiatės kaip sovietiniais laikais. Kur tai pastebite?

– Kai kalbi su žmonėmis, to nejauti, bet kai skaitai spaudą… Aš pats žurnalistas ir pažįstu daug Lietuvos žurnalistų. Turiu tokį jausmą, kad jie nerašo to, ką galvoja. Nėra žurnalisto, kuris galėtų parengti interviu ar reportažą ir jį iš karto atiduoti spausdinti. Yra toks žmogus, kuris vadinasi redaktorius. O redaktorius visada atstovauja kažkokiai sienai, į kurią žurnalistas negali daužytis galva.

Žinoma, kad žurnalistai turi rašyti pagal kažkokią liniją. Kalbėti apie laisvą spaudą šiandien sunku. Tokios spaudos gali bandyti ieškoti internete, bet ir ten daug visokių trolių. Tu nežinai, kas jie tokie, iš kur jie išlenda, kas už jų stovi. Visa tai labai pavojinga jaunimui, ir ne vien Lietuvoje. Pavyzdžiui, jauni musulmonai tiki viskuo, ką perskaito ir pamato, o tada užsideda diržą ir eina sprogdinti Londono metro.

Reikia turėti daug patirties, kad atskirtum bulvę nuo vynuogės. Reikia turėti daug patirties, norint būti žurnalistu, politiku.

Man atrodo, kad apskritai žiniasklaidoje vis mažiau profesionalaus objektyvumo. Gal tai  padaryti vis sudėtingiau. Kai buvo aišku, kas tavo priešas, kai du stovėjo vienas priešais kitą, tuomet be stipriausio ginklo – tiesos ir faktų – kovoti iš mūsų pusės, iš Vakarų, buvo neįmanoma. Bet šiandien Vakarų spauda dažnai primena sovietinę.

– Ar matote skirtumų tarp Didžiosios Britanijos ir kitų šalių žiniasklaidos?

– Be abejo. Gal todėl, kad aš vyresnis, o vyresni žmonės dažniau visus kritikuoja, bet man atrodo, kad BBC daug objektyvesnė negu, pavyzdžiui, Amerikos ar Lietuvos žiniasklaida. Kalbu itališkai, vokiškai ir iš savo vietinių pozicijų vertinu, apie ką jie rašo. Ir galiu pasakyti, kad Didžiosios Britanijos leidiniai, tokie kaip „Times“, „The Guardian“, „Daily Mail“, kuriame dirba mano dukra, ne veltui pripažįstami visame pasaulyje. Jie labiau negu kas kitas stengiasi pateikti objektyvią informaciją.

Jeigu įsijungsi televiziją, pamatysi tą patį. Turiu palydovinę televiziją, kad galėčiau žiūrėti įvairių šalių televizijas. Ir nesvarbu, ar tai Rusijos, ar Amerikos, ar Lenkijos televizijos, – kai po jų perjungi BBC ar „Sky“, iš karto pajunti skirtumą: viskas ramiau, tarytum sakytų: „Tyliai, vyručiai.“

Didžiosios Britanijos televizijos visuomet kviečia kitą pusę, net jei tai putinistas. Amerikos televizijose to nepamatysi. „Fox“ kanalas, kaip vakar kalbėjome su studentais Vilniaus universitete, nedaug kuo skiriasi nuo „Russia Today“.

Šiandien, kai nėra aiškaus priešo, žmonės pasaulyje vieni nuo kitų skiriasi žiūrimais kanalais ir skaitomais laikraščiais. Ir paprastai žiūri ir tiki tik kažkuriuo vienu. Jei tu jam prieš­tarausi, būsi pavadintas arba fašistu, arba komunistu, arba dar kuo nors. Bet iš tikrųjų kiekvienas kanalas ar laikraštis turi savo specifinę auditoriją. Kažkada to nebuvo.

Pavyzdžiui, kai aš 1975 m. pirmą kartą atvažiavau į Londoną, buvo pats Šaltojo karo pikas, bet tu galėjai kalbėtis su darbininkais, kurių dauguma priklausė Leiboristų partijai. Ir iš tiesų su jais tu galėjai kalbėtis apie viską, nes jie buvo liaudies politologai.

Šiandien net inteligentai kalba kaip kokie robotai – sako tai, kas jiems įdėta į galvą. Patys jie visiškai negalvoja. Ir tai truputį pavojinga.

– Jūsų dukra dirba „Daily Mail“ žurnaliste ir jūs savo akimis matote, kaip kuriama šių laikų žurnalistika. Ar manote, kad šios profesijos atstovų misija tebėra priversti skaitytojus mąstyti savo galva? O gal tai ne žiniasklaidos užduotis?

– Tegul pavyzdys bus tas pats „Daily Mail“. Tai konservatyvus laikraštis. Su internetiniu leidimu tai būtų pats didžiausias laikraštis pasaulyje. Jis turi net specialų leidimą, skirtą JAV auditorijai.

Šis leidinys duoda tiesiai į akį, be jokių išvedžiojimų. Ir taip, jis daro įtaką. Bet jei pasikalbėsi su jaunimu ir prasitarsi, kad skaitai „Daily Mail“, jį perki, prenumeruoji ar kad, neduok Dieve, ten dirba tavo dukra, jie, būdami visiškai išplautomis smegenimis, tave iš karto pavadins fašistu. Įsivaizduojate?

Iš kitos pusės, yra daug kairiosios pakraipos laikraščių. Pavyzdžiui, didžiausias tarp jų „The Guardian“, kurį skaito labai daug jaunų žmonių ir inteligentų. Bet jie skaito tik jį, o „Daily Mail“ nepaims net į rankas, ką jau kalbėti apie „Times“ ar „Daily Telegraph“, kuriuos galima pavadinti isteblišmento laikraščiais.

Ir kiek kartų aš sėdėjau su tais jaunais žmonėmis ir kalbėjausi, man jie visada atrodė kaip robotai. Kad ir ką sakytų, kiekvieną sakinį tokie pradeda „kaip rašė „The Guardian“. Po galais, tu gali pats galvoti, ar ne? Pasirodo, ne, negali. Jie sako tik tai, ką parašo „The Guardian“.

Tokio siauro supratimo nebuvo net Šaltojo karo metais. Nesvarbu, ką tada galvojai ir kuo tikėjai, bet norėjai žinoti, ką galvoja kita pusė.

Beje, nemažai, pabrėžiu – nemažai, anglų žiūri „Russia Today“ žinias anglų kalba ir daug kam tai yra pagrindinis, o kartais ir vienintelis informacijos šaltinis.

– Ar tai reiškia, kad kai kurie anglai pakimba ant Rusijos propagandos kabliuko?

– Žinote, aš jau 20 metų niekur Vakarų žiniasklaidoje neskaičiau ir negirdėjau nieko apie komunistinę diktatūrą, egzistavusią pasaulyje 70 metų. Tu nerasi informacijos apie komunizmą, gulagą, Staliną, nors per televiziją kasdien 10–15 kartų išgirsi apie nacizmą. Kaip žinote, geriausia propaganda yra nutylėjimas. Ir tam net nereikia įsijungti „Russia Today“.

Vakarų kairieji nieko nebežino apie savo ideologinius tėvus – Mao Dzedongą, Josifą Staliną, Che Guevarą. Apie juos niekas nekalba. O kai nežinai, viskas atrodo gerai. Kaip angliškai sakoma, „no news – good news“ (jokių naujienų – geros naujienos). Ypač jaunimui komunizmo istorija dabar atrodo kaip koks vikingų puolimas prieš tūkstantį metų.

Bet Amerikoje 60 metų niekas nenorėjo galvoti apie Kubą, o dabar – prašom. Kitą savaitę ponas Obama važiuoja į Kubą spausti rankos Castro.

– Savo knygoje jūs rašote, kad komunistai jus persekiojo visą gyvenimą: kur tik nueidavote, ten jų sutikdavote. Bet juk ne dėl to išvykote iš Izraelio?

– Komunistų teko sutikti ir Izraelyje, bet išvykau tikrai ne dėl to. Visų pirma man buvo labai sunku gyventi Artimuosiuose Rytuose. Kad ir kokia tai būtų žydų istorinė tėvynė, kad ir kaip palaikyčiau viską, ką Izraelis sako ir daro, bet tai yra Rytai. O aš norėjau kvėpuoti Vakarų oru. Kai sulaukiau pasiūlymo užsiimti antisovietine veikla Europoje, o paskui gavau darbą BBC, net nesvarsčiau. Buvau jaunas, o Londonas man atrodė kaip rojus žemėje – dabar tai sunku įsivaizduoti.

– Antisovietinė veikla ir darbas BBC. Skamba taip, lyg būtumėte agentas.

– Ne, ne. Izraelyje susipažinau su žmogumi iš vienos leidyklos, kuri tuo metu buvo stipriausia antisovietinė organizacija. Jiems aš daviau savo užrašus apie keliones po Sovietų Sąjungą. Tai buvo savotiškas kelionių dienoraštis, kurį leidykla pasiūlė išspausdinti kaip knygą.

Tiesa, paskui dėl įvairių juridinių priežasčių literatūros žurnale „Grani“ buvo išspausdintos tik ištraukos, o visa knyga taip ir nebuvo išleista. Bet ištraukos pasirodė ir vokiškai, ir lietuviškai, o jas perskaitė ir žmonės iš BBC.

Sutapimas, kad lankydamasis Londone su draugu nuėjau į BBC ir manęs ten paprasčiausiai paklausė, ar nenorėčiau čia dirbti.

– Jūs, žinoma, norėjote.

– Man toks klausimas prilygo klausimui, ar nenorėčiau būti Anglijos karalius. Tačiau iš pradžių jie patikrino mano anglų kalbą – išverčiau jiems keletą trumpų naujienų, parašiau vienos knygos recenziją ir tada jie man liepė laukti sprendimo. O aš juk nesėdėjau atsisėdęs – susikroviau daiktus ir išvykau į kelionę po Europą.

Po poros mėnesių iš Ispanijos paskambinau mamai į Izraelį, o ji man sako: ko tu bastaisi po pasaulį, tau atėjo laiškas iš BBC ir jame rašoma, kad tavęs jau laukia. Štai taip ir pradėjau. Tai buvo 1975 m. birželio 23 d.

– Prasidėjo naujas jūsų gyvenimo etapas. O šiemet tą pačią dieną jūs naujo etapo linkite Didžiajai Britanijai. Lietuvoje jūsų požiūris į Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES nėra populiarus.

– Kaip tik norėjau paminėti referendumą. Žinoma, nežinau, kas laimės. Maždaug pusė britų nori pasitraukti, kita pusė – pasilikti. Jeigu tai būtų prieš 30 metų, kai egzistavo Europos Ekonominė Bendrija, aš sakyčiau, kad reikia pasilikti. Nes tai komerciniai reikalai, bendras darbas, ekonominiai interesai.

Bet Europos Sąjunga pasidarė tarsi Sovietų Sąjunga. Ji diktuoja Anglijai, kaip elgtis žmogaus teisių, teismų srityje. Šaliai, kuri jau 800 metų turi savo Magna Carta, kaip reikia elgtis, diktuoja tie, kurie dar vakar buvo stalinistai. Be to, kodėl Didžioji Britanija turi mokėti milijardus svarų per metus tiems, kurie šiandien milijonais atvažiuoja į Europos Sąjungą?

Ačiū Dievui, kad yra Lamanšas.

– Bet Škotijos noras atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos jums, galima spėti, neatrodo toks geras sumanymas, o paralelės jūs čia nebrėžtumėte?

– Ne, čia jokios paralelės ir nėra. Beje, škotams kaip pavyzdys ir švyturys, nepatikėsite, kurį laiką buvo Lietuva. Į nacionalinius partijų suvažiavimus, susitikimus jie visuomet labai kviečia lietuvius, taip pat latvius ir estus. Jie daug metų aiškino, kad taip, kaip Baltijos šalys atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, Škotija turi atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos.

Tik tiek, kad jie supranta vieną dalyką: jeigu atsiskirs, tai turės viską pradėti iš naujo. O ką jie patys turi? Na, gerai, turi gero viskio. Dar turi truputį naftos, bet jei atsiskirtų, Didžioji Britanija atsiims visus pinigus, investuotus į tos naftos paieškas.

Iš kitos pusės, niekas negali pasakyti, kas atsitiktų su Velsu, jeigu pasitrauktų Škotija. O tada greičiausiai prasidėtų karas su Šiaurės Airija, apie kurią nieko blogo negirdime jau kelis dešimtmečius. Anglijoje dar yra Kornvalio grafystė, kuri irgi ėmė elgtis kaip kokia Užupio respublika, prabilo apie nepriklausomybę. Suprantate, ką noriu pasakyti?

Mažai valstybei vienai išsilaikyti šitame milžiniškame pasaulyje būtų labai sunku. Dėl to aš manau, kad ir Lietuvai galbūt yra naudinga būti ES, ir galbūt galiu suprasti, kad jai neįmanoma būti visiškai nepriklausomai. Juk gali būti, kad atsikelsi ryte, ir suprasi, jog viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš 50 metų. Visi tai supranta. Reikia būti su kažkuo, kas Lietuvą palaiko, o už tą palaikymą reikia mokėti.

Man tik gaila, kad ES vis labiau pradeda veikti kaip Sovietų Sąjunga. Kalbos apie savo kariuomenę, apie Užsienio reikalų ministeriją skamba taip, lyg čia būtų Jungtinės Europos Valstijos.

Iš kitos pusės, pasaulis, kuriame gyvename, darosi vis sudėtingesnis. Vyksta hibridiniai karai, nuolatinės kibernetinės grėsmės, terorizmas. Pasirodys teroristas, kuris bus visko prisiskaitęs internete, ir jam joks Europos komisaras nepaaiškins, ką daryti. Šiuolaikinis komisaras – tai internetas. Jis tau įbruka į galvą tai, ką tu turi galvoti. Tai daug sudėtingiau negu Šaltasis karas.

– Rašote, kad Šaltojo karo pabaigos nė nepastebėjote…

– Šaltasis karas buvo paprastesnis. Buvo aišku, kas su kuo kovoja: komunizmas su kapitalizmu. Dabar vyksta kažkoks neaiškus komercinis karas, kai kiekvienas kovoja už savo interesus.

Politika dabar yra tik biznio uždanga, vitrina. Tai tik priemonė savo konkurentą parodyti nepalankioje šviesoje. Ir jokios ideologijos čia nebėra. Pažvelkime į labiausiai kapitalistinę valstybę pasaulyje – Kiniją, kuri tuo pačiu metu yra ir komunistinė. Ir nors mes ją kritikuojame, pažiūrėkite, kiek ji pasiekė per pastaruosius 10–15 metų.

Akivaizdaus komunizmo, bent kaip mes jį įsivaizduodavome, ten irgi nebėra: lyderiai, vaikščioję su Mao Dzedongo kostiumais, dabar dėvi „Armani“ eilutes. Kalba angliškai. Kinijos verslininkai supirko pusę Londono, kur vietoj naujųjų rusų atsirado naujieji kinai. Tai koks čia komunizmas? Nebėra nieko, kas būtų aiškios formos, vien tik balta – juoda.

– Kaip tokiame pasaulyje išlikti? Būti vienam per sudėtinga, būti su kažkuo – rizikinga.

– Gyvenime didžiausią įspūdį man padarė vienas animacinis filmas. Jį pamačiau vos atvažiavęs į Izraelį 1971 m. per tuo metu Jeruzalėje vykusią uždraustų filmų savaitę. Aišku, dauguma jų Sovietų Sąjungoje buvo uždrausti. Ten buvo rodomas vienas čekų animacinis filmas – apie žmones kvadratinėmis galvomis, tarp kurių vienas kitas yra apvalia galva – tokia kaip aš ir jūs. Ir tada žmonės kvadratinėmis galvomis pradeda persekioti apvaliagalvius, bando apvalioms jų galvoms lazdomis suteikti kvadratinę formą, kol galiausiai nieko nepešę nusprendžia apvaliagalvius tiesiog sušaudyti.

Tačiau paskutinę akimirką pasmerktuosius išgelbėja iš nežinia kur atskridęs orlaivis. Nuleidžiamos kopėčios, o jomis užlipę apvaliagalviai pamato, kad jų gelbėtojai – žmonės trikampėmis galvomis…

Šis animacinis filmas tapo mano viso gyvenimo politine biblija. Aš supratau, kad pabėgęs nuo keturkampių nebūtinai tapsi laisvas. Galbūt tavęs jau laukia trikampiai. Aš nekenčiu keturkampių, bet tai nereiškia, kad myliu trikampius. Ir nereikia manęs kaltinti, neva aš „antitoks ir toks“. Aš noriu būti normalus žmogus, su savo apvalia galva. Ir noriu galvoti savo smegenimis, kurios toje apvalioje galvoje yra.

 

Šaltojo karo samdinys

Tags: , , , ,


Samas YOSSMANAS

Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatoma Vilniuje gimusio žurnalisto Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo sam­di­nys“ („Mažoji leidykla“, 2016 m. 336 p., kartu su Inga Liutkevičiene). Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas S.Yoss­­manas biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi spontaniškai kaip atsvara tuometei ideologijai. Autorius dalijasi prisiminimais apie darbą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 m. Jom Kipuro kare.

Didelė dalis knygos skirta įspūdingai au­to­riaus karjerai BBC radijuje – interviu daryta su Paulu McCartney ir kitomis pasaulinėmis muzikos, politikos garsenybėmis, vesta kultine SSRS tapusi rokui skirta laida „Babuškin sunduk“. Autoriams ir leidyklai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame paskutinį knygos epizodą – apie pasitraukimą iš BBC ra­di­jo, kuriame postus atvirai ir netrukdomi už­ima buvę KGB karininkai ir sovietinio radijo vadovai, Šaltojo karo metais vadovavę BBC ir ki­tų Vakarų stočių signalų slopinimui.

* * *

Prasidėjus naujam tūkstantmečiui rusų tarnyboje atsirado naujas darbuotojas iš Maskvos Alek­­­­­­­­sandras Vasiljevas, dar neseniai dirbęs „Kom­­­­­somolskaja pravda“ laikraštyje. Jis tapo in­ter­neto naujienų prodiuseriu ir budinčiu naujienų skyriaus redaktoriumi. Iš keleto dar li­­kusių dirb­ti veteranų jis retkarčiais kalbėdavo tik su ma­nimi, nes prisiminė kažkada girdėjęs apie Sa­mą Jonesą.

Vieną dieną jis rimtu veidu manęs paklausė, ar stipriai mus spaudė anglai, reikalaudami reng­­­­ti antisovietinius reportažus. Papasakojau jam, kaip gavau papeikimą už „1984-ųjų“ palygi­­nimą su sovietine tikrove, bet jis manimi ne­pa­ti­kėjo. Vėliau sužinojome – A.Vasiljevas dir­bo kadriniu KGB 1-osios žvalgybinės valdybos, šnipi­nėjusios JAV, karininku. Sovietų Są­jun­gai su­griuvus A.Vasiljevas protestuodamas iš­ėjo iš KGB, laikėsi nuomonės, kad KGB neatli­ko sa­vo vaidmens, nesugebėjo apginti sovietinės tė­vy­nės. Jis buvo karštas M.Gorbačiovo ir per­si­tvarkymo priešas.

Vėliau jis parašė kvailą detektyvą „Rusų sek­­­torius“, kur tarp visokių kitokių idiotiškų da­­lykų BBC veteranus pavadino sionistiniais šun­s­nukiais. Deja, A.Vasiljevas nebuvo išimtis. BBC tapo KGB frontu. Vienas jų atvirai mūsų penk­to aukšto koridoriuje šaukė: „Jei būtų ma­no valia, asmeniškai pakarčiau B.Jelciną. Tokio iš­daviko Rusijos istorijoje nebuvo.“ Aršūs šū­kautojai Buš Hauso (BBC – „Veido“ pastaba) ko­­­ridoriuose kažkodėl netrukdė naujiems ru­sams ir seniems anglams, buvusiems minis­trams, liberalams, leiboristams ir konservatoriams, tvarkantiems savus reikalus.

Rusų verslininkai, kaip ir kiti iš buvusios So­vietų Sąjungos, turėjo rasti landų įsitvirtinti Lon­done. Bendradarbiauti su buvusios vyriausybės pareigūnais daug kas norėjo ir dar mokėda­vo nemažus pinigus. Anglai – ne išimtis, la­biau taisyklė. Dauguma buvusių Anglijos mi­nis­trų, garsiai keikusių Rusiją, dabar noriai dir­bo su Rusija, dėl Rusijos už didelius pinigus.

Iš esmės jie net nedirbo, tik naudojosi savo ma­ža juoda knygele su naudingais kontaktiniais nu­­meriais. BBC televizijos laida „Pano­rama“, ty­­­rinėjusį šį faktą, naudodama slapta įra­šytus te­lefoninius pokalbius, nepaskelbė ypa­tingos naujienos – mes visi apie tai žinojome. Nustebino mus tik tai, kaip naujieji rusai kal­basi su neseniai buvusiais mūsų pasaulio galingaisiais.

Kai vienam naujajam rusui paskambino iš Lon­dono ir pasakė, kad vienas buvęs užsienio rei­­kalų ministras nori daugiau pinigų, išgirdo: „Pasakyk, kad jis mums nereikalingas, reikalingas tik jo vardas, o už tai mes mokam jam pa­kankamai.“

Tekstą lydėjo riebūs rusiški keiksmažodžiai. Elitiniuose Londono rajonuose apsigyveno pirmieji naujieji rusai, ėmė kurtis rusų milijonierių kvartalai Naitsbridže (Knightsbridge) ir Hampstede (Hampstead). Elitinėse privačiose anglų mokyklose mokėsi jų atžalos, kalbančios angliškai su rusišku akcentu. Grynųjų pinigų sra­u­tų niekas nestebėjo.

Turėdamas tinkamą advokatą galėjai nusipirk­ti puikų namą, kainuojantį keletą milijonų. Iš­­populiarėjo nauja afera. Angliškai ji vadinosi „rol­lover“, rusai ją vadino roloveriu. Anglai afe­­­­­­­ristai įkalbėdavo rusų lochus padėti savo juo­­­dai uždirbtus milijonus į neapmokestinamas sąs­kaitas kokiame nors mažame banke, pa­vyz­džiui, Karibų salose. Siūlyta maždaug šim­tas pro­­­­centų pelno per metus. Niekas nepapa­sa­kojo to, jog bankai ir sukurti tam, kad tie lochai suneštų didelius pinigus. Vėliau tas bankas pa­skelbdavo bankrotą ir įdėti pinigai dingdavo.

Aferistai irgi naudojosi BBC vardu. XXI am­­žiaus pradžioje, kai paskutinį kartą uždariau Buš Hauso duris, paskambino mano buvusi virši­ninkė ir pasakė, kad Londone netrukus pradės dirbti rusų televizija ir jos šeimininkas nori su manimi susitikti. Nuėjau. Būsimame Ru­­sijos te­levizijos pastate vyko remontas. Ma­ne sutiko kaž­kokie du neaiškūs tipai vengras ir marokietė.

Nei vienas, nei kitas nieko bendra su Rusija, kaip ir su radiju ir televizija, neturėjo. Jie man pasiūlė būti Rusijos televizijos vyriausiuoju re­dak­toriumi. Turbūt suveikė vidinis instinktas, įgytas iš mamytės dar Vilniuje – „nežiūrėk į sie­ną, žiūrėk skradžiai sieną“. Parodė du aparatus, labiau primenančius muziejaus eksponatus, naudotus prieš 40 metų, o ne šiuolaikinę vaiz­do ir garso aparatūrą.

„Sukvieskite gerus žurnalistus, gyvenančius čia, Anglijoje. Iš pradžių versime BBC reportažus į rusų kalbą, o vėliau kursime patys“, – kalbė­jo vengras. Jis esą jau pasirašė sutartį su mū­sų Kim Ir Senu, t.y. Marku Byfordu. At­si­sa­kiau. Viduje pajaučiau kažką negera. Pa­są­mo­ne supratau, kad čia kita kūryba. O ta kūryba, kaip po trijų mėnesių išsiaiškinau, juodųjų ru­siš­kų pinigų plovimas. Vengras ir marokietė ir be manęs sugebėjo sukviesti apie dvylika ru­sų žur­nalistų ir vertėjų Londone. Visi dirbo tris mėnesius, bet negavo nė svaro. Visą laiką juos mai­tino pažadais, esą pinigai dar nepervesti, jei ne rytoj, tai poryt bus banke.

Tarp tų žurnalistų buvo keletas mano senų ko­legų iš Buš Hauso. Jie ištisas dienas vertė BBC reportažus, stovėjo eilėje vieninteliame kam­­­bary su vieninteliu vaizdo magnetofonu ir įra­šinėjo televizijos reportažus į seną vaizdo juos­tą su senu mikrofonu. Užrašytą juostą dė­da­vo į viršutinę lentyną.

„Dabar, – sakė, – repeticijos.“ Jokių translia­cijų nebuvo. Vieną rytą atėję į darbą jie rado už­rakintas duris. Vengras ir marokietė dingo. Vė­liau išsiaiškinta, kad vadinamoji anglų ir ru­sų televizijos kompanija yra visos naftos ir me­talų šeimininkė viename Rusijos regione. Ang­lijos spaudoje pasirodė keletas piktų laiškų, ma­no pažįstami norėjo išgauti trijų mėnesių at­lyginimą per teismą, bet jiems nepavyko.

* * *

Entuziazmas dirbti mažėjo, manęs niekas ne­­­bedomino. Nebenorėjau jokių įdomių susitiki­mų, nenorėjau rašyti. Į paankstintą pensiją išė­­­jo paskutinis rusų tarnybos veteranas. Likau dirb­ti vienas tarp M.Gorbačiovo vaikų, kaip mes juos vadinome. Dirbau pagal principą „bū­ti nedalyvaujant“. Jų gestai, kalbos ir dar daug kas man buvo svetima. Mes gyvenome skirtinguo­se pa­sau­liuose. Nesibaigiantys pasitarimai ir susirinkimai, kur buvo svarstomi visokie niekai, vesdavo mane iš proto. Vieną kartą aš spro­gau.

Kažkuris iš maskviškių kagėbistų žurnalistų į Buš Hausą atvedė kažkokį patarėją iš „Gos­te­leradio“ – Sovietų Sąjungos valstybinio radijo ir televizijos. Jis daugelį metų buvo atsakingas už visus radijo signalus Sovietų Sąjungoje. Kai jis pradėjo aiškinti, kad niekas niekada netrukdė klausytis BBC laidų, pasiūliau jam nueiti į BBC radijo archyvą ir paklausyti mūsų laidų. Bet jis vis garsiau šaukė: „Jūsų signalas buvo silp­nas, mūsų stipresnis, bet klausytis netrukdė­me.“ Iš tų, kurie dirbo tada, nieko nebebuvo, vie­toj jų dir­bo tie, kurie patys prižiūrėjo trukdžius.

Vienas iš jų dar prieš kelerius metus dalyvavo sovietų propagandistų konferencijoje Mask­voje ir reikalavo pastiprinti trukdžių signalus Va­karų radijo stotims. Dabar jis – BBC planavimo redaktorius, tokios pareigybės iki šiol čia nebuvo. Netrukus jis tapo ir BBC regioniniu re­daktoriumi.

2001 metais kovo mėnesį aš kaip visuomet sė­dėjau prie kompiuterio ir peržiūrinėjau prane­šimus. Suskambo telefonas, mūsų garso operatorius pasakė, kad kažkas nori su manimi kal­bėti. „Privet, Sem“, – išgirdau tariant rusiškai su minkštu, maloniu anglišku akcentu, kurį pui­kiai atskirdavau dar nuo jaunystės. Tai buvo Pau­las McCartney. Jis ką tik išleido savo eilėraščių kny­­gą ir iš mūsų tarptautinės studijos per palydovą skaitė savo eilėraščius Amerikos ra­dijo stočiai. Prabėgo dvylika metų nuo to lai­ko, kai iš tos pačios studijos vyko mūsų tiesioginis eteris su klausytojais Sovietų Sąjungoje.

Aš nusileidau į studiją. P.McCartney atrodė senstelėjęs ir aš nebe jaunuolis. Trumpai paplepė­jome, išgėrėme kavos. Jis pasakė, kad 1989-ųjų laida yra viena svarbiausių jo gyvenime. Jis ją vadino istorine. Jis ruošėsi koncertuoti Ru­si­jo­je. Ir kai po dvejų metų P.McCartney koncertavo Raudonojoje aikštėje, rusai šiltai prisiminė mūsų laidą.

Deja, ir susitikimas su P.McCartney nepakėlė mano darbinės nuotaikos. Viskas buvo įdomia­me, bet kitame gyvenime. Londono gatvėse daugėjo sovietinės epochos plakatų. Nėra ko ste­bėtis, nes Tony Blairo leiboristų vyriausybėje ne­trūko trockistų ir komunistų. Kaip ir rusų bolše­vikai, jie mokėjo kvailinti liaudį nesąmoningais šūkiais. Gatvėmis pradėjo važinėti šiukš­­lių ma­šinos su užrašais ant šono „Mes dirbame londo­niečių labui“. Bankas kvietė dar vie­­nu sovieti­niu šūkiu „Mūsų klientų laimė – tai mūsų lai­mė“. Normalią komercinę reklamą pakeitė plepa­lai.

Kai išseko proto resursai, T.Blairo chebra, ra­šiusi jam kalbas, pradėjo cituoti V.Lenino fra­zes, populiariausia buvo „Education, education, edu­­cation“ („Mokytis, mokytis ir dar kar­tą mo­kytis“).

Kadaise visame pasaulyje garsių anglų mo­kyklų lavinimo lygis krito. Ketvirtadalis abiturien­­tų nemoka kaip reikiant skaityti ir rašyti. T.Blai­ras kas mėnesį ar du rengė didelius pobūvius su futbolininkais, reperiais, serialų žvaigždė­mis savo rezidencijoje Dauningo gatvėje 10. Jis žaidė futbolą ir grojo gitara, apsirengęs džin­­sais ar futbolo marškinėliais, prie premjero rezidencijos Dauningo gatvėje su V.Putinu, ne­seniai tapusiu Rusijos prezidentu, jiedu jojo ant arklių.

Taigi pusnuogis V.Putinas, jojantis ant arklio, turėjo iš ko pasimokyti pigių triukų ir kaip pudruoti kvailiams smegenis. Retkarčiais mane dar siųsdavo į leiboristų suvažiavimus. Tuose su­va­žia­vimuose T.Blairo laikais sėdėdavo žmonės, ku­­rie kaip „vanka vstanka“ Kremliaus su­va­žia­vi­mo rūmuose pašokdavo ir pradėdavo garsiai ploti. Jie atsisukdavo į salės auditoriją ir ran­komis rodydavo „kelkitės, kelkitės“. Jie su­kel­­davo garsius aplodismentus savo lyderiui prieš televizijų kameras.

Viskas taip, kaip rašė G.Orwellas. Kairiųjų BBC, daugelio anglų nuomone, tapo leiboristų me­gafonu. Jie ją vadino ne „British Broad­cas­ting Corporation“, o „Blair Broadcasting Cor­poration“.

XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžio­je pradėta vis daugiau ir garsiau kalbėti apie globalinį pasaulio atšilimą. Norėta netgi įvesti asmenines korteles, kur būtų registruojama, kiek kilometrų žmogus skrido, ir apriboti ki­­lometražą, tai yra įvesti ekologinę vizą. JAV vi­ceprezidentas Alas Gore’as už šią veiklą ap­dovanotas net Nobelio premija ir uždirbo 300 mi­lijonų dolerių. Visus, kurie viešai abejojo tais duomenimis, apkaltino taip, kaip eretikus in­kvizicijos laikais prieš 500 metų. Neseniai pa­aiškėjo, kad visi Rytų Anglijos universiteto duo­­­­­­menys buvo pateikti be jokių įrodymų.

Kyla klausimas, kam viso to reikia.

Atsakymas, kaip išsiaiškinau, gana paprastas. Praėjus keleriems metams nuo globalinio at­­ši­li­mo pasaulinės panikos pradžios dirbau sin­­ch­ro­niniu vertėju Paryžiaus energetikos įmo­nių profsąjungų konferencijoje. Sėdėjau bare su vie­nu skandinavu. Jis man viską ir pa­aiškino. Pagal tarp­tautinę sutartį, visos šalys tu­ri anglies dvideginio emisijos kvotą. Kokia kvo­ta, priklauso nuo šalies ekonomikos. Aišku, kad trečiosiose pa­saulio šalyse yra nedaug ga­myk­lų, todėl ekonomiškai stipresnės valstybės ir perka jų kvotą.

Savo tėvynėje jie labai džiaugsmingai pa­skel­bia, kad sumažina energijos vartojimą, pa­vyz­džiui, 20 proc. Už tai jie gauna iš valstybės ne­ma­žų subsidijų už žalių idėjų propagandą. Kai jie sumažina energijos suvartojimą 20 proc., iš­kart 20 proc. sumažėja ir gamyba, 20 proc. darbininkų lieka be darbo. Vėliau, išnaudo­da­ma nu­­­­­­pirktą trečiojo pasaulio kvotą, ta pa­ti kompanija 20 proc. gamybos perkelia kur nors į Aziją, kur darbininkams moka ne tūkstan­tį dolerių, o šimtą ir net mažiau be jokio gal­vos skausmo, nei tai būtų Amerikoje ir Eu­ro­poje, kur dažnai profsąjungos ir kiti triukšmauja.

Buš Hause reikalai irgi blogėjo. Priėmime ap­­­sauga pradėjo tikrinti mūsų krepšius. Ne prie įėjimo, bet prie išėjimo, ar mes neišnešėme su savimi kokio mikrofono ar popieriaus. Pri­ėmime net pasirodė bronzinė lentelė su už­rašu, kad visi svečiai gali būti apieškoti.

Virš priėmimo stalo kabojo didelė elektroninė švieslentė, kurioje pasirodydavo skaičiai, liu­dijantys, kaip sparčiai auga klausytojų audito­rija visame pasaulyje. Kartais atrodė, kad BBC turi daugiau klausytojų, nei planetoje gy­vena žmonių. Kim Ir Senas-Byfordas išmanė savo darbą.

Vieną 2001 metų lapkričio dieną, praėjus po­­­rai mėnesių po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, kai jau dauguma mano kolegų buvo iš­ėję namo ir liko tik apie 40 BBC darbuotojų ruošti naktinės laidos, Buš Hausą staiga už­griu­­vo policija ir gaisrininkai.

Po teroro akto JAV ir Anglijoje nuolat sklido gandai apie galimas chemines ir biologines ata­kas ir net apie savos gamybos atominę bom­bą kieno nors lagamine. Išpopuliarėjo žodis „an­­­­­­­traksas“ (juodligė). Tą lapkričio vakarą BBC gautas vokas su baltais milteliais. Užuot nu­siuntę voką ištirti, BBC iškvietė policiją, saugumą ir gaisrininkus.

Visus Buš Hause likusius darbuotojus užrakino patalpoje apačioje, paskui po vieną pradėjo leisti į kiemą. Visiems liepė nusirengti vi­sus drabužius, lapkričio pabaigoje jie stovėjo kie­me nuogi, o juos iš gaisrinių žarnų laistė de­zinfekcine puta. Sunku apsakyti, kaip jautėsi nuo­gos moterys, ypač musulmonės. Jokios ba­cilos, žinoma, nerasta.

Kas į BBC atsiuntė voką su skalbimo milteliais, galima tik spėlioti. Man nebepatiko dirbti tokioje BBC, o jiems nebepatiko mano apatiškumas. Abi pusės sutarėme – palieku darbą, išeinu į ankstyvą pensiją.

2002 metų kovo 12 dieną atėjau į Buš Hausą paskutinį kartą. Iš ryto skaičiau naujienas, per pietų pertrauką nuėjau į klubą pakelti paskutinės taurės.

Apžvelgiau salę, kiekvienas staliukas – tai mano gyvenimo dalis: štai prie šio sėdėjau su sa­­­vo laidų svečiais, su draugais ir kolegomis. Prie kito sėdėjau su saugumo nužudytu bulgarų rašytoju Georgijumi Markovu. Sėdint prie tre­­čio Josifas Brodskis aiškino: „Gyvenimas pa­­­­­vojingas dalykas. Gyvi mes iš čia neišeisim.“ Ten su roko žvaigždėmis iš „Pink Floyd“ ir „Deep Purple“ gėrėme už mūsų pagalbos Ar­mė­­nijai sėkmę, štai ten kažką svarsčiau su Bu­latu Okudžava.

Čia mes juokėmės ir verkėme, čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Nuėjau į studiją ir minty­se atsisveikinau su mikrofonais lyg su savo drau­gais, kaip kadaise, tolimais 1971 metais, Vil­­niaus geležinkelio stotyje atsisveikinau su sa­­­vo draugais Lietuvoje, galvodamas, kad niekada jų daugiau nebepamatysiu. Išėjau į gatvę, užvėręs Buš Hauso, kuris man suteikė galimybę gyventi ne materialiai, bet dvasiškai labai turtingą ir įdomų gyvenimą, duris. Aš mylėjau tą gyvenimą, bet jis baigėsi. Ėjau namo paskendęs savo mintyse ir niūniavau seną rusų romansą: „Vežėjau, neskubink arklių, daugiau man jau nėra kur skubėt…“

Rytoj man išeiginė diena, ir poryt, ir dar ki­tą, ir kitą dieną. Nežinau, kas manęs laukia atei­tyje. Ėjau lėtai vilkdamas kojas kaip kareivis, grįžtantis iš karo. Iš pralaimėto Šaltojo karo.

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...