Akivaizdu – neįtikėtina. Apie Samerhilo (~Summerhill~) mokyklą Didžiojoje Britanijoje sužinojau pamačiusi filmuką Lietuvos tėvų forumo paskaitoje, į kurią buvo pakviesti pedagogai su tėvais. Po filmo užvirė diskusija: ar čia tikrai dokumentinis filmas? Ar tokia mokykla iš tiesų egzistuoja? Gal tai kokia fantastinė utopija?

Vedėjas paprašė balsuoti, kam demokratinė šios mokyklos idėja pasirodė patraukli, o kam ne. Didesnė dalis pedagogų buvo prieš…Greičiausiai todėl, kad dabartinei švietimo sistemai rengiami pedagogai nė sapne (košmare?) nesapnuoja tokios mokyklos, kurią iš esmės kuria patys mokiniai. Ir kurioje jau daugiau kaip devyniasdešimt metų įkūnytos laimingos vaikystės svajonės. Ir prieš kurią net garsiausios alternatyvios bei netradicinės mokyklos nublanksta.

Kad ši tarptautinė mokykla laikoma seniausia pasaulyje demokratinio švietimo įstaiga, iš Lietuvos emigravę Natalja ir Vladimiras Lekečinskai nė nenutuokė. Tiesiog po trejų metų gyvenimo Anglijoje pareigingi tėvai, šiek tiek nusivylę tradiciniu ugdymu, ieškojo sūnui kuo geresnės mokyklos. Apie Samerhilo mokyklą sužinojo atsitiktinai, vienam draugui paminėjus internete. Susirado „Wikipedia“ straipsnį, svetainę ir nuvažiavo į atvirų durų dieną.

Įvykiai klostėsi labai greitai, per keletą savaičių. Atvirų durų dieną vedė patys mokiniai. „Viskas atrodė kaip pasakoje ir negalėjome patikėti, kad tai iš tikrųjų veikia taip, kaip mums pasakoja ir rodo: tada dar nebuvome skaitę A.S.Neillo knygų, matę BBC filmo apie šią mokyklą. Ir nors sūnus svajonių mokyklos paieškoje nedalyvavo, buvo dar per mažas, po pirmojo vizito labai norėjo į tokią mokyklą. Nors ir jam viskas neatrodė tikra, kol nepradėjo jos lankyti…“ – prisimena šeima, mielai sutikusi pasidalyti įspūdžiais su „Veidu“.

Mama: Natalja Lekečinskienė, studijuoja psichologiją.

Tėtis: Vladimiras Lekečinskas, verslininkas, informacinių technologijų įmonės direktorius. Abu yra neseniai sukurtos socialinio verslo įmonės „Loki Education“ partneriai, tikisi panaudoti savo patirtį padėdami kitoms šeimoms – tėvams ir vaikams.

Pora kilusi iš Vilniaus rajono, čia praleido didelę dalį gyvenimo, kelerius metus gyveno ir Vilniaus mieste. Iš Lietuvos tvirtina nebėgę, kaip dauguma emigrantų, – tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės svetur, susipažinti su kitokia kultūra, keliauti. Jautėsi esą pasaulio piliečiais. Neslepia, jog renkantis šalį vaiko išsilavinimas buvo vienas svarbesnių prioritetų, – norėjo, kad sūnus galėtų laisvai bendrauti angliškai. Tad visi kartu ir išvyko į Londoną su dviem lagaminais: viename buvo sūnaus žaislai.

Sūnus: Artūras, 11 metų. Lietuvoje jis lankė tik vaikų darželį Vilniuje. Nuo septynerių metų lanko Samerhilo mokyklą, neseniai apsigyveno mokyklos bendrabutyje.

Šeimą sužavėjo paprasta šios mokyklos filosofija – mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo. Tai net neatrodo kaip mokykla: viskas, kas čia vyksta, kaip organizuojama, labiausiai panašu į realų gyvenimą. Po ketverių metų glaudžios pažinties su šia unikalia ir kol kas nepakartojama švietimo įstaiga tėvų ir sūnaus santykiai pasikeitė į gerąją pusę.

Kyla klausimas: kodėl visi žmonės negalėtų taip gyventi? Kodėl mokykliniai metai visiems pasaulio vaikams negali būti šviesiausias prisiminimas?

Pokalbį su Natalja ir Vladimiru Lekečinskais „Veidas“ pradėjo klausimu, kodėl jie pasirinko Didžiąją Britaniją ir kaip juos pasitiko ši šalis.

Tėvai vieningai pareiškė, kad Didžiąją Britaniją rinkosi dėl anglų kalbos ir dėl to, kad nereikia vizų (į JAV persikraustyti daug sunkiau): „Nors, kaip ir visiems emigrantams, pradžia nebuvo lengva, ši šalis mus pasitiko labai gerai, viskas labai patiko, o pats persikraustymas įvyko daug geriau, negu tikėjomės. Galbūt kažkiek rizikavome, nes atvykome ekonominės krizės išvakarėse.“

Pasak sutuoktinių, draugų, pažįstamų nebuvo, viskuo rūpinosi patys, visus sutaupytus pinigus išleisdavo buto nuomai. Lengviau nei kitiems buvo todėl, kad Vladimiras iš Lietuvos „atsivežė“ verslą ir žmonai nereikėjo iš karto ieškotis darbo. Šiuo metu verčiasi kaip ir anksčiau: verslas informacinių technologijų paslaugų srityje, o dabar – ir naujai įkurtoje socialinėje įmonėje.

Pirmus trejus metus šeima gyveno labai gražioje Londono vietoje, šalia buvo didelis parkas. Mokėsi vietinių papročių, bendravimo ir gyvenimo kultūros. Patiko ir mokykla, kurią lankė Artūras.

VEIDAS: Ar aktyviai dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?

V.L.: Mūsų bendravimo ratas labai mišrus ir internacionalus, bendraujame su žmonėmis iš Australijos, Singapūro, Vengrijos, Vokietijos, Indijos, Ukrainos, Austrijos, Japonijos, Pietų Afrikos ir daugelio kitų šalių. Kartais bendraujame ir su lietuviais (buvau susitikęs su San Fransisko lietuvių bendruomenės atstovais), bet tai nėra kažkuo labai ypatingas bendravimas. Esame pasaulio piliečiai.

VEIDAS: Kuo jus sudomino būtent Samerhilo mokykla, juk yra ir kitų netradicinių švietimo įstaigų?

N.L.: Aš studijavau psichologiją, mokykloje teko dirbo savanore. Kažkas man nepatiko, iš karto pamačiau, kad ne viskas gerai: vaikai ne itin laimingi, nuliūdę, nenoriai lanko mokyklą. Kai labiau įsigilinau į tradicinį ugdymą, iškilo daug nemalonių detalių. Pavyzdžiui, gal nereikia spausti XXI amžiaus vaikų dėl dailiojo rašymo? Bet mokytoja pasakė, kad ne nuo jos priklauso, kad tokia sistema. Iš pradžių atrodė, kad gal čia tik posovietinėse šalyse tos sistemos ydingos, gal Anglijoje labiau pažengę? Šiek tiek žinojome apie Valdorfo, Montesori metodus, bet ir čia pradinėse klasėse daugiau šviesos, o kuo toliau, tuo prasčiau…

Pamatėme, kad tradicinėse mokyklose viskas nukreipta į reikalingų valstybei žmonių ugdymą, o ne į pastangas atskleisti paties žmogaus esybę. Tad po trejų metų Anglijoje pradėjome ieškoti mokyklos, kuri neribotų mūsų sūnaus augimo, nekeltų griežtų reikalavimų ir leistų jam vystytis laisvai ta linkme, kuria jis norėtų vystytis. Juk matėme, kad jis praranda susidomėjimą mokymu ir pasitikėjimą savimi. Praranda lūkesčius, kad laikas mokykloje gali būti įdomus, visavertis.

Žinoma, pasirinkus mokyklą teko persikelti iš Londono apie 150 km gyventi į Leistono miestelį. Dabar iki mokyklos nuo mūsų namų – trys minutės pasivaikščiojimo.

VEIDAS: Kokių procedūrų, testų, o gal net rekomendacijų reikia, norint patekti į garsiąją mokyklą? Kokio amžiaus vaikai priimami?

V.L.: Kad patektum į mokyklą, reikia užpildyti anketą, atsakyti į klausimus. Jokių rekomendacijų nereikia. Administracija supažindina su pagrindiniais principais, filosofija, o mokyklos direktorė Zoe Neill Redhead (įkūrėjo A.S.Neillo duktė) siūlo šeimoms labai gerai apsvarstyti, ar jos teisingai pasirinko. Netgi bando atkalbėti tėvus: ar jiems tikrai reikia tokios mokyklos?

Vaikai priimami nuo maždaug ketverių penkerių iki 11 metų amžiaus iš įvairių pasaulio kampelių. Vyresnių nei 11 metų jau nebepriima (su retomis išimtimis), nes manoma, kad kitoje sistemoje susiformavusiems bus sunku. Mokomasi iki 17–18 metų. Vienu metu mokykloje ugdoma maždaug 70–80 mokinių. Vietinių vaikų mokykloje beveik nėra.

Mokyklos aplinka naujokams gali atrodyti keista, pernelyg paprasta, natūrali, ne itin išpuoselėta. Kai kurie stebisi: privačioje mokykloje už tokius pinigus – tik tiek?.. Šeimininkų logika tokia: viskas turėtų būti lengvai sutvarkoma, pakeičiama, jei vaikai ką sulaužo, sugadina. Juk čia vaikų pasaulis.

VEIDAS: Kuo labiausiai ši mokykla skiriasi nuo tradicinių švietimo įstaigų? Kokie jos pliusai, minusai?

N. ir V.L.: Čia besąlygiškai tikima, kad vaikai patys geba atrasti savąjį kelią ir tvarkytis gyvenime. Atkartojami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Didžiausias skirtumas, jeigu galima būtų išskirti vieną, be abejo, tai, kad vaikas gali išeiti iš bet kurios pamokos arba ateiti, jeigu nusprendė tai padaryti. Tai pirmiausia krinta į akis. Nuo pirmos dienos mokinys užsirašo lankytinų pamokų sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis visur eis, – gali apsigalvoti. Pamokoje yra tik tie mokiniai, kurie iš tikrųjų nori ten būti, tikrai nori tos medžiagos, nusprendė dalyvauti. Jei ne – jie neateina arba išeina iš pamokos. Tai keičia ir mokytojo darbą – jis dirba su žmonėmis, kurie labai nori būti pamokoje, yra suinteresuoti gauti žinių. Tai veikia šimtu procentų, nes seniai suvokta: be mažiausios motyvacijos, per prievartą kalamos žinios – ko vertos? Tiesa, tik iš pradžių čia atrodo viskas paprasta, geranoriška, kaip namuose, niekas nekreipia dėmesio, kaip naujokai rašo, skaito. Žiūri, kaip jie jaučiasi. Bet metams bėgant kyla daugiau reikalavimų mokiniams, mokymosi tonas griežtėja. Juk vadovėliai, medžiaga, metodai, egzaminai yra tokie patys kaip ir valstybinėse mokyklose.

Antras skirtumas – mokyklos susirinkimas, kuriame sprendžiami visi mokyklos reikalai, vyksta balsavimas, priimami mokyklos įstatymai (kurių čia turbūt daugiau nei kitose mokyklose ir kurie vienodai galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams). Vienas susirinkimo dalyvis – vienas balsas, amžius nėra svarbus, net mažiausi vaikai dalyvauja lygiomis teisėmis. Mokinių yra daugiau nei mokytojų ir, žinoma, jie kartais nubalsuoja vaikiškai, bet greitai viskas stoja į vietas. Dažnai naujokai siūlo, kad būtų galima žaisti kompiuteriu neribotą laiką, ir labai stebisi, kad niekas nekelia rankos už… Kelis kartus buvo priimtas ir vėl panaikintas įstatymas dėl miegojimo laiko ribojimo. Jis paprastai galioja tik keletą dienų, kol už „laisvę“ tenka mokėti apsnūdimu ir prarastu aktyvumu…

Vaikystė – laikas, kai klaidos nedaug kainuoja. Vienas efektyviausių mokymosi būdų – suklysti, pamatyti, kas bus, ir įsidėmėti pamoką visam gyvenimui. Dažnai suaugusieji to nepaiso, tiek mokykloje, tiek namie saugodami atžalas nuo visų pavojų. Ir paprastai, ir metaforiškai kalbant vaikai nelipa į tuos medžius, kurie jiems per aukšti! Mūsiškis karstosi kaip beždžionė, bet nėra bandęs įlipti į aukščiausią mokyklos medį.

Jei kalbėtume apie Samerhilo mokyklos minusus, nieko, be didelės, draudžiamai didelės kainos, nežinome – per ketverius metus nesugebėjome rasti. Palyginti su kitomis privačiomis mokyklomis, kaina čia nėra didelė, bet daugeliui šeimų 1500–5500 svarų sterlingų per trimestrą yra labai dideli pinigai ir svarbus prioritetų lygio sprendimas. Galbūt dar vienas minusas būtų, kad daugeliui tėvų sunku persikelti ir sunku išsiųsti vaikus mokytis toli nuo namų. Vis dėlto daugelis tėvų tai padaro, vaikai vieni atvažiuoja iš Azijos, Amerikos.

VEIDAS: Kokias pamokas rinkosi jūsų sūnus?

N.L.: Artūras nuo pirmo trimestro rinkosi matematiką, skaitymą, muziką, vėliau psichologiją, informatiką, medžio darbelius. Būna visaip, pavyzdžiui, biologijos nepasirinko, bet kai kartą pamatė tikrus kiaulės plaučius – ir susidomėjo. Būna, kad per vieną pamoką vaikai labai daug gauna. Kiti vos ne visą laiką kokioje muzikoje praleidžia. Dabar sūnus pasirinko net tris muzikos pamokas per savaitę pas skirtingus mokytojus – profesionalius muzikantus. Čia labai daug užklasinės veiklos, projektų, įvairių menų. Žinoma, mažiukai dažnai užsirašo daug pamokų, o paskui neina. Bet vyresnieji, rengdamiesi egzaminams, mokosi savarankiškai ir rimčiau lanko pamokas. Vieni mokytojai užduoda pamokų, kiti ne.

Pamokos vyksta nuo 9 iki 15 val. Vaikai, kurie lanko mokyklą dienos metu (kaip paprastai), būna nuo 9 iki 17 val. Atostogos – tris kartus per metus: vienas mėnuo žiemą bei pavasarį ir du mėnesiai vasarą. Kaip sprendžiamas maitinimas? Mokykloje yra gera savitarnos valgykla, neblogas maisto pasirinkimas.

VEIDAS: Koks sūnus adaptavosi šioje mokykloje?

V.L.: Adaptacija truko pirmus du trimestrus, padedant direktorei Zoe ir „houseparent“ (globėjams). Iš pradžių jam buvo neįprasta laisvai sakyti savo nuomonę, kalbėti viešai. Bet įprato ir kas nepatinka – aiškinasi pats, kalbasi su mokytojais, jam ir šiaip patinka bendrauti su vyresniais. Mokykloje visi viską mato, ir jeigu yra problemų – pastebi. Kaip šeimoje. Žinios pažymiais nevertinamos, tik testai rengiantis egzaminams.

Vienas įdomesnių nuotykių – dėl šukuosenos Artūras gavo grybo pravardę („mushroom“), dėl kurios jautėsi dėmesio centre. Kažkas iškėlė šį klausimą susirinkime, ir Samerhilo mokykloje atsirado įstatymas „Niekam nėra leidžiama vadinti Artūro grybu“. O įstatymų pažeidėjai yra baudžiami. Bausmės – nuo įspėjimo iki sniego valymo, lapų rinkimo, piniginių baudų. Didžiausia bausmė – pašalinimas iš mokyklos. Tik reikia pabrėžti, kad vaikai nėra žiaurūs, kaip manoma, ir nesiekia žūtbūt nubausti. Turbūt ir sakyti nereikia, kad mokykloje patyčių nėra, jos greitai išaiškinamos, o „blogiukų“, jei tokių atsiranda, sąrašas iškabinamas viešai. Ypač stebina mažųjų atsakingumas: jie patys įspėja vieni kitus, kas galima, ko negalima.

VEIDAS: Kokių juokingų nutikimų yra įvykę mokykloje?

N.L.: Kartą jaunesnieji mokiniai nutarė atidaryti parduotuvę. Miesto parduotuvėje pripirko traškučių, dar kažko, paskui pardavinėjo. Bet susimetė skirtingas sumas pinigų ir niekaip nesugalvojo, kaip pasidalyti pelną. Vyresnieji jiems aiškino, kaip derėtų elgtis, kaip veikia kapitalo įmonės.

Dar prajuokino toks epizodas. Mačiau, kaip maniškis su draugu šokinėja ant batuto, o trečias vaikas nekantraudamas ir nepatenkintas laukia savo eilės – mat vienu metu galima šėlti tik dviem. Bešokinėdami berniukai jam aiškino, kad pagal mokyklos įstatymus jis kėsinasi į jų laisvę džiaugtis batutu…

VEIDAS: Koks mokyklos administracijos vaidmuo?

V.L.: Mokyklos administracija tarsi nematoma, nedaug turinti įtakos mokyklos gyvenimui, nes mokiniai didžiąją dalį klausimų (viską, kas juos tiesiogiai liečia) sprendžia patys. Tėvai bet kuriuo metu gali kreiptis į administraciją su savo rūpesčiais ir problemomis, bet įprastų tėvų susirinkimų nėra ir jokių ataskaitų apie vaikus mokykla nerengia ir nesiunčia. Manoma, kad jeigu tėvų santykiai su savo vaikais geri – vaikai viską papasakos patys, o jeigu nelabai geri – tai galbūt jiems ir nereikia žinoti. Mokytojai nepraneš net sužinoję, kad vaikas, pavyzdžiui, rūko. Mokykla visada yra vaiko pusėje ir pasitiki jo teise į autonomiją, jo galimybe adekvačiai reaguoti į gyvenimo problemas ir pasirinkimus.

Administracija saugo mokyklos kultūrą ir tradicijas: pasirinkimo ir sprendimo laisvę, vaiko teises. Emocinė vaiko sveikata mokykloje vertinama daug labiau negu akademiniai rodikliai. Beje, kai kurių mokinių tėvų čia patys mokėsi, užtat santykiai su tėvais nerealiai geri.

JTO 1989 m. yra priėmusi Vaiko teisių konvenciją, kurią dauguma šalių yra ratifikavusios, o po 20 metų parengtoje ataskaitoje Samerhilo mokykla buvo pripažinta kaip pavyzdys. Samerhilo mokyklos direktorė Z.Neill Redhead – didžiulės patirties žmogus, stipri, atkakli, pati buvusi šios mokyklos mokinė. Jos pedagoginė patirtis be galo vertinga.

VEIDAS: Kokie mokytojai: ar jie – tėvų, vaikų draugai?

N.L.: Mokytojai įvairūs ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir tautybe. Yra tokių, kurie turi daktaro ar magistro laipsnius, yra neturinčių jokio išsilavinimo. Yra seniai dirbančių mokykloje, yra tokių, kurie ateina porai metų pasisemti patirties. Norinčiųjų pasidarbuoti yra labai daug, tad mokyklos šeimininkai turi iš ko pasirinkti ir turi pakankamai patirties, kaip atskirti tinkamus Samerhilo pedagogikai. Niekaip negali apsimesti, nes vaikai labai viską jaučia. Mokytojai yra labai „get real“ nuotaikos, nusiteikę mokymui blaiviai ir realistiškai – be negatyvumo ar ciniško gyvenimo vertinimo, bet ir be jokio perdėto pozityvumo ir spalvinimo rožinėmis spalvomis. Jie susikoncentravę į vaikų ugdymą, bet tikrai nėra nuolat besišypsantys. Viena aiškiai matomų savybių – kritinis mąstymas, nėra aklo pasitikėjimo niekuo.

VEIDAS: Ar tėvai – lygiaverčiai mokyklos partneriai?

V.L.: Šis klausimas ypač aktualus demokratinėms, alternatyvioms mokykloms. Tėvai nėra mokyklos partneriai ar klientai. Mūsų santykiai geri: mokykla gerbia ir vertina mūsų pastangas, bet ir mes labai vertiname jų sprendimą visą laiką skirti vaikams, o ne jų tėvams! Be abejo, bet kuriuo paros metu galime susisiekti su Zoe arba skambinti, rašyti į biurą – kartais to prireikia, bet labai retai. Žinoma, kai kurie tėvai vis tiek nori kištis į mokymosi procesą, nors neleidžiama. Buvo taip, kad japonai tėvai aktyviai kontroliavo, reguliavo vaiko mokymąsi, bet administracija paprašė to nedaryti ir netrukdyti.

VEIDAS: Kokie mokyklos renginiai ar projektai jums padarė ryškiausią įspūdį?

N. ir V.L.: Kiekvieną vasarą mokykloje vyksta koncertas. Tai didelis įvykis, kuriam vaikai ruošiasi ilgą laiką. Per koncertą atrodo, kad mokykla yra muzikos mokykla: vos ne kiekvienas (tikrai ne mažiau negu 80 procentų) groja kažkokiu instrumentu, dainuoja, yra septynios aštuonios grupės, kurios visai neblogai atlieka kūrinius kartu su mokytojais. Dar pavasarį vyksta „tėvų stovykla“, kai daugelis tėvų atvažiuoja su palapinėmis ir kelias dienas leidžia laiką kartu. Rudenį didžiulis laužas ir fejerverkai „Gunpowder Plot“ šventėje, „Guy Fox“ kaukės. Tai labai svarbi Anglijai diena, priminimas valdžiai. Helovino šventė dėl kostiumų irgi gana ryški.

Vienas ryškesnių projektų buvo, kai būrys vaikų sumanė pasidaryti žaidimą „Android“ telefonams, išleisti jį „Google Play“ parduotuvėje ir užsidirbti pinigų. Mes tokio amžiaus kūrėme kur kas kuklesnius „verslo planus“… Taigi, susibūrė 9–12 metų mokinių komanda, kurioje buvo grafikos dizaineris, programuotojas, vadybininkas ir reklamos vadybininkas, ryšių su visuomene atstovas. Jie kūrė vieną strategiją, paskui kitą, o po to komanda susipyko dėl veiksmų plano detalių, ir dizaineris ją paliko. Komanda bandė ieškoti naujo dizainerio, galvojo net susimesti pinigų ir pasisamdyti, bet paskui jiems pavyko įkalbėti dizainerį grįžti į komandą. Dėl to nuėjo į parduotuvę, nusipirko saldainių, sulčių ir surengė šventę. Kibo į darbus, vis dar dirba. Nežinia, kas išeis, bet visa ta istorija turbūt labai pamokanti…

VEIDAS: Ką iš šios mokyklos patirties labiausiai rekomenduotumėte Lietuvos mokykloms?

N. ir V.L.: Pasitikėjimas vaiko sprendimais, vaiko gebėjimu adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius ir problemas – vienas svarbiausių dalykų. Totalios, autoritarinės kontrolės atsisakymas. Manome, kad prasmingas „mažų žingsnių“ būdas – kai nedideli elementai taikomi klasės, mokyklos veikloje. Sakykim, pradinėse klasėse bent kartą per savaitę rengti demokratinius susirinkimus. Žinoma, reikia kuo daugiau informacijos iš knygų ar filmukų.

Jurgita Jurevičienė

Apie Samerhilo mokyklą

Šią įstaigą 1921 m. įkūrė progresyvus škotų švietėjas ir maištininkas Alexanderas Sutherlandas Neillas, manęs, kad „vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą – ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai, ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.

Tai demokratinė savivaldos internatinė mokykla, kurioje suaugusieji ir vaikai turi vienodą statusą, bet, žinoma, labai skirtingus vaidmenis. Kasdienis gyvenimas mokykloje reglamentuojamas mokyklos susirinkimuose, paprastai vykstančiuose du kartus per savaitę, kuriuose kiekvienas turi vienodą balsą. Mokyklos filosofija: laisvę individui. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui kaupiami faktai ir žinios. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad… jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvokiamos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis nei „pagrindinis“: mokiniai gali rinktis kalbų mokymąsi, menus, verslą.

Yra galimybė rinktis įvairius mokymosi dalykus, atitinkančius arba viršijančius GCSE (General Certificate of Secondary Education – tam tikri Jungtinės Karalystės mokymosi standartai, taikomi kiekvienam dalykui) lygius.

Naujas tvarkaraštis sudaromas kiekvieną semestrą, tačiau lankyti pamokas neprivaloma!

Galima rinktis tokius dalykus:

Gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija);

Matematika;

Anglų kalba;

Vokiečių, ispanų, prancūzų, japonų, kinų kalbos;

Medžio darbai;

Dailė, fotografija;

Drama, teatras;

Istorija;

Geografija;

Muzikos technologijos, DJ darbas, įrašų studija;

Plaukimas mokyklos baseine arba Leistono laisvalaikio centre;

Grupė užsiėmimų, apimančių rankdarbius, piešimą, sportą (tenisą, futbolą, krepšinį, rankinį, stalo tenisą), rašymą mokyklos laikraštyje ir žaidimus kavinėje;

Muzika (pianinas, dainavimas, būgnai, gitara, smuikas, saksofonas).

Mokykla turi savo baseiną, teniso kortus, teatro, muzikos kambarius, kompiuterius. Be to, yra laisvos zonos, kuriose vaikai gali tiesiog leisti laiką, linksmintis, bendrauti, žaisti kūrybinius žaidimus ir t.t.

Visa mokyklos teritorija sudaro apie 4,8 ha kartu su dideliu sodu, mišku, taigi yra labai daug vietos važinėti dviračiais, statyti būstines, stovyklauti, laipioti po medžius ir, svarbiausia, – fantazuoti ar ką nors išsigalvoti… Čia daug vietų, kur nėra suaugusiųjų, kurie nurodytų, ką vaikams veikti, – ką veikti, jie turi susigalvoti patys.

Akivaizdu, kad Samerhilo mokykla buvo nuolat puolama ir menkinama, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos paradoksaliai tapo svarbios ne tik švietimui, bet apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje. Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras OFSTED (oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija) dar 1999 m. norėjo apskritai uždaryti Samerhilą. Vyko teismo procesas, į kovą sukilo buvę ir esami mokyklos mokiniai, surinkę pinigų advokatų išlaidoms. Mokykla buvo ne tik palikta ramybėje, bet ir po kelerių metų inspekcijos ataskaitoje buvo rašoma: „Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Samerhile) yra puikus (…) Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. (…) Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Dar vėliau buvo įkurtas labdaros fondas „Summerhill Trust“, kuris surenka pinigus ir padeda į finansiškai sunkią padėtį patekusiems tėvams, kai šie negali sumokėti už mokslą.

Samerhilo mokyklos svetainė: ~http://www.summerhillschool.co.uk~

Svetainė „Sėkmės Mokyklos“: ~www.sekmesmokykla.lt~

Internete galima rasti filmą apie Samerhilo mokyklą: ~https://vimeo.com/22205368~

Knyga apie buvusius mokinius lietuviškai : Hussein Lucas. „Ugdymo revoliucijos vaikai“

~https://www.knygos.lt/lt/knygos/ugdymo-revoliucijos-vaikai~

Greitai ims veikti Nataljos ir Vladimiro Lekečinskų svetainė ~www.libertysoil.org~