Skvarbaus proto, kandžios minties, tiesmukiškas vienas iš skandalingosios “Rubikon”, dabar “Icor” grupės akcininkų, jonaviškis Linas Samuolis pasiekė daugiau nei bet kuris kitas jo mokyklos laikų draugas. Kaip jam tai pavyko?

Kai paskambinome į Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją, buvusią pirmąją vidurinę, pasiteirauti apie garsų jos 1987 m. laidos abiturientą jonaviškį L.Samuolį, sekretorė įsitempusi jau laukė šio skambučio. “Direktorius pietauja ir nežinau, ar grįš, mobiliojo telefono duoti negaliu, visi mokytojai atostogauja, senųjų mokytojų mokykloje nebelikę, visi jau pensijoje, jų kontaktų neturiu”, – susijaudinusi išbėrė moteris.
Ir kai paskmabindavome kitiems L.Samuolį pažinojusiems asmenims, šie jau žinodavo, kad skambinsime. Ši detalė nemažai pasako tiek apie patį L.Samuolį, tiek apie “Icor” veikimo būdus.

Garsiems jonaviškiams sušlubavo atmintis
Deja, ne ką geriau sekėsi kalbėtis ir su buvusiais žymiausiais L.Samuolio bendramoksliais jonaviškiais. Visi, kam skambinome, vardijo vieni kitų pavardes bei telefonus ir siūlė skambinti toliau. “Toks jūsų žurnalistų darbas”, – atsainiai mestelėjo vienas buvusių milijonieriaus vaikystės draugų.
Tiesa, pačiam žymiausiam šios mokyklos absolventui, kuriuo gimnazija labai didžiuojasi – Vilniaus merui Artūrui Zuokui, kuris maždaug trejetą metų jaunesnis už mūsų rašinio herojų, neskambinome.
Bet kiti žymūs jonaviškiai, šiandien dalyvaujantys valstybės politiniame gyvenime, staiga pradėjo skųstis prasta atmintimi: esą mokėsi ne toje pačioje, o paralelinėje klasėje, skyrė keleri metai, mokėsi kitoje mokykloje ir pan.
“Ką Jūs, aš gerokai vyresnis ir jų nepažįstu, tikrai negaliu niekuo padėti”, – gynėsi, kaip ir L.Samuolis tą pačią mokyklą baigęs principingasis Seimo socialdemokratas Julius Sabatauskas, kurio žmona dirba vienoje “Icor” bendrovių.
“Nepykite, tikrai niekuo negaliu padėti, aš mokiausi kitame Jonavos miesto gale”, – dievagojosi ūkio eksministras konservatorius Dainius Kreivys, apie kurį kiti jo kolegos pasakė, jog, jei jis norės, tai daug papasakos, o jei ne… D.Kreivys, tiesa, žadėjo prisiminti, kas kiti galėtų papasakoti apie garsiuosius savo kraštiečius iš “Icor”, bet taip ir neatsiuntė žadėtų žinučių.
Priminsime, kad tas pats D.Kreivys kažkokiu būdu pažinojo už save trejetų metų vyresnį, mokyklą, esančią kitame miesto gale (beje, tą pačią, kurią baigė kitas “Icor” bosas ir veidas Andrius Janukonis) baigusį kraštietį – Arnoldą Burkovskį. Jį paskyrė ir savo viceministru. Nūnai jis Turto banko valdybos pirmininkas.
O štai, kitas konservatorių simpatikas, buvęs saugumietis Raimondas Burkovskis, beje, su A.Janukoniu užaugęs toje pačioje laiptinėje, galėjo prisiminti tik pačius tauriausius vaikystės įvykius, susijusius su šiais kietais vaikinais. Ir, nors, kaip kandidatuodamas į Seimą prisistatė, jog: “turi kompetencijos ir žinių sprendžiant valstybės nacionalinio saugumo, teisėtvarkos, korupcijos mažinimo klausimus, nagrinėjant šalies ūkio energetikos ir transporto bei švietimo ir mokslo problemas”, bet “Icor” veikloje R.Burkovskis (be kita ko, savo biografijoje besididžiuojantis šalies vadovo ir saugumo šefo padėkomis už savo darbą) sakė “Veido” atstovams nieko panašaus nepastebėjęs.