A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Vilniuje neseniai įvyko antrasis Laisvosios Rusijos forumas, kuriame apie Rusijos ateitį, jos vidaus ir užsienio politiką diskutavo žinomi rusų, ir ne tik, opozicionieriai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

Žurnalas „Veidas“ savo skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su viena tokių diskusijų, kurios tema – Rusijos santykiai su Vakarais. Diskusijoje dalyvavo žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis; žurnalistė ir rašytoja Maša Gessen;  Hadsono instituto mokslinis bendradarbis, Rusijos ekspertas Davidas Satteris; Vokietijos žurnalistas, knygų autorius, 1999–2015 m. vadovavęs Vokietijos žurnalo „Focus“ biurui Maskvoje, Borisas Reitschusteris; Vokietijos žurnalistas ir publicistas Janas Philippas Heinas. Diskusijos moderatorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis.

V.Jurkonis: Diskusijos tikslas – aptarti Rusijos sulaikymo priemones. Ši tema skamba tarsi iš Šaltojo karo laikotarpio žodyno. Žinoma, mūsų kolegos iš Ukrainos paklaustų, koks čia Šaltasis karas – juk čia pat vyksta tikras karas.

A.Piontkovskis: Mes visi čia pastatyti į labai keblią padėtį, kai „blic“ formatu reikia aptarti tarptautinę krizę, kuri savo rimtumu prilygsta Karibų krizei. Diktatoriaus iššūkis Vakarams – tai nuolat pasikartojantis siužetas, aptinkamas tiek politikoje, tiek literatūroje. Rimtas diktatorius, kad ir kas tai būtų – Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Kim Čen Iras, Vladimiras Putinas, Robertas Mugabe, Hugo Chavezas, – meta iššūkį Vakarams. Kai kurios konkrečios to iššūkio aplinkybės skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Vakarų egzistavimas, nepaisant visų jų trūkumų, paremtas alternatyvomis. O diktatūrai bet kokia alternatyva yra egzistencinė grėsmė.

Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai putiniškoji Rusija metė iššūkį Vakarams, istorinės analogijos gali padėti suprasti konflikto esmę ir leisti prognozuoti jo baigtį.

Juolab kad putiniškoji propaganda su malonumu vartoja terminą, kuris daug kam nepatinka. Jie šį konfliktą vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu, kartais – Rusiško pasaulio karu su anglosaksiškuoju.

Šiuo atveju turima omenyje, kad Trečiasis pasaulinis karas – Šaltasis karas – rusų buvo pralaimėtas, o štai Ketvirtasis yra toks pat revanšas už pralaimėjimą, kaip Antrasis pasaulinis karas buvo hitlerinės Vokietijos mėginimas atsirevanšuoti už pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Ši analogija tokia akivaizdi, kad jos, dar kartą noriu pabrėžti, neslepia ir propagandistai.

Aiškesnė Ketvirtojo pasaulinio karo ideologija, planai, instrumentarijus buvo išdėstyti garsiojoje V.Putino kalboje, pasakytoje Krymo klausimu 2014 m. kovo 18 d.

Daugelis analitikų iš karto pastebėjo, kad ši kalba iš esmės yra Hitlerio kalbos apie Sudetų prijungimą prie Reicho „remeikas“.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Kartu pristatyta ir Ketvirtojo pasaulinio karo ideologijos programa. Tai buvo euforijos laikotarpis po sėkmingo projekto „Krymas mūsų“. Suformuluotas ir tikslas siekti Novorosijos.

Nekalbėti apie Baltijos šalis šiuo atveju neįmanoma, nes pagrindinė Ketvirtojo pasaulinio karo užduotis buvo, žinoma, „apginti“ tautiečius, gyvenančius būtent Baltijos šalyse.

Baltijos šalys pasirinktos ne tik dėl imperinės neapykantos šalims, išsikovojusioms nepriklausomybę, bet ir dėl to, kad jų vieta tiko istoriniam smūgiui Vakarams suduoti ir jiems sunaikinti. Morališkai ir politiškai. Juk jeigu Vakarai nepajėgūs suteikti pagalbos pagal 5-ąjį straipsnį šalims, kuriose pasirodo žalieji žmogeliukai, tai reiškia NATO, Vakarų ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigos pradžią.

O Aljansui buvo iškeltas toks pat klasikinis klausimas, kokį Hitleris 4-ajame dešimtmetyje uždavė Vakarų demokratijoms: ar jūs pasirengę mirti už Gdanską? Tik šį kartą klausimas buvo „ar jūs pasirengę mirti už Narvą?“

Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nepaisant to, kokios būtų pasekmės NATO atsisakius suteikti pagalbą, Vokietijoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. vokiečių Rusijai įsiveržus į Baltijos šalis pasisakytų už pareigos jas ginti nevykdymą. Tokia yra masinė sąmonė. O kaip Vakarų elitas? (…)

Atsakymas buvo rengiamas dvejus metus, o galutinai ir žodžiais, ir darbais jis buvo pateiktas per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8 d. Tai iš esmės pirmas kartas, kai buvo atvirai aptartas Rusijos vykdytas branduolinis šantažas, apie kurį, savo gėdai, visą laiką prieš tai tylėjo Vakarų spauda. Varšuvoje nuspręsta dislokuoti po NATO batalioną trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pasakyta, kad bus sustiprintas amerikiečių karių dalyvavimas Europoje.

Trumpai tariant, atsakymas į klausimą, ar jūs pasirengę mirti, buvo toks: NATO gins bet kurį kiekvienos NATO šalies lopinėlį. O štai ar jūs, pone Putinai, pasirengęs dėl mūsų mirti?

Tai reiškė, kad Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ne mažiau skausmingą pralaimėjimą patyrė ir tautiečių bei viso „rusiško pasaulio“ gynybos planas. Jis pirmiausia žlugo Ukrainoje – jo nepriėmė rusakalbiai ir Rusijos gyventojai Ukrainoje. Dauguma rusų Ukrainoje atmetė šią idėją ir liko ištikimi Ukrainos valstybei bei jos pasirinkimui. Tai reiškia, kad šiame kare režimas prarado ir ideologines, ir instrumentines pozicijas.

Kokia yra dabartinė Kremliaus reakcija? Tai, kas dabar ten vyksta, yra ne dienomis, o valandomis auganti karinė isterija. Mes jau girdėjome apie civilinės gynybos pratybas, kuriose dalyvauja milijonai žmonių, apie 300 gramų duonos kepaliukus, kurie bus dalijami Sankt Peterburge, apie nesibaigiančius grasinimus Vakarams. Tai isterija, tiksliau sakant, isterijos imitacija.

Man atrodo, kad žmonės, kurie priima sprendimus – o pirmam planui žlugus sprendimus priima ne vien tik V.Putinas, nes jis yra priverstas tartis, derėtis, diskutuoti su savo aplinka, – nori kažkaip nušokti nuo eskalavimo kopėčių. Tačiau pats V.Putinas sausas neišlips, jeigu visuomenei nebus sukurta tam tikra pergalės regimybė arba daugiau mažiau tenkinantis susitarimas ir grįžimas į normalų gyvenimą.

Man atrodo, kad ši beprotiškos isterijos taktika labai pavojinga, ji gali virsti realiu susidūrimu – gali netyčia susidurti lėktuvai ar kibernetinės pajėgos. Šia isterija siekiama gąsdinti Vakarus, esą V.Putinas pasirengęs didinti statymus iki pat branduolinio konflikto, ir tikimasi, kad Vakarai dėl šventos ramybės sutiks, kaip Maskvoje sakoma, taikiai sugyventi.

Bėda ta, jog Vakarai šiuo atveju neturi ko pasiūlyti V.Putinui, kad šis būtų patenkintas ir galėtų „išsaugoti veidą“ prieš Rusijos visuomenę. Apie Baltijos šalis aš jau net nekalbu – Vakarams tai egzistencinis klausimas, jis nediskutuotinas.

Ukrainą Vakarai, ko gero, iš dalies gal ir atiduotų. Neatsitiktinai pirmoji NATO ir JAV prezidento Baracko Obamos reakcija į Krymo aneksiją buvo pareiškimas, esą Ukraina nėra NATO narė, todėl karinė intervencija neįmanoma, ir panašiai. Balandžio mėnesį Ženevoje V.Putinui buvo pasiūlytas sandoris: „Na, gerai, jūs paėmėte Krymą. Jei toliau neisite, mes užsimerksime.“

Tačiau Ukrainos ir taip nebeįmanoma atiduoti, Ukraina jau nebėra objektas, nes čia atsirado pilietinė visuomenė, ir ji atsirado atsako į V.Putino agresiją metu. Su jokiais gudriais ankstesniais Zbigniewo Brzezinskio planais finliandizuoti Ukrainą ši nebesutiks.

Nieko V.Putinui Amerika negali pasiūlyti ir Sirijoje, nes ten ji jau ir taip viską atidavė. JAV jau išdavė visus, su kuriais būtų galėjusios bendradarbiauti, ir tapo Putino-Assado karinių nusikaltimų bendrininkėmis. Galima sakyti, kad V.Putinui buvo įteikta pergalė – galimybė nebaudžiamam naikinti Alepo gyventojus. Tačiau ši „pergalė“ Rusijai nieko neduos.

Artimiausiu metu kažkokio „išrišimo“ Sirijoje nebus, bent jau iki B.Obamos kadencijos pabaigos. Jei JAV rinkimus laimės Hillary Clinton, ji su V.Putinu elgsis labai griežtai, todėl karinę isteriją Vakarams „parduoti“ lengviau dabar.

Vis dėlto noriu pasakyti, kad Rusija gyvena labai gerai. Nėra paliesta jokia nacionalinė Rusijos problema – nei Sirijoje, nei Ukrainoje, nei Baltijos šalyse. Visa tai vadinamojo Ketvirtojo pasaulinio karo „fantazmai“. O mūsų sėkmė bus tuomet, jeigu pavyks maniaką atitraukti nuo branduolinio mygtuko.

V.Jurkonis: Branduolinis šantažas skamba kaip apokalipsė. M.Gessen yra parašiusi knygą „Žmogus be veido“, o štai A.Piontkovskis sako, kad tą veidą reikia kažkaip išsaugoti. Taigi papildomas klausimas – ar Vakarai nepakankamai vertina Kremliaus keliamą grėsmę, ar ją pervertina?

M.Gessen: Mano nuomone, klausimas ne vien toks, ar pervertina, ar vertina nepakankamai. Nors man atrodo, kad greičiau vertina nepakankamai rimtai, svarbu, kokią žinutę Vakarai gauna iš Kremliaus ir kokią siunčia jam. Mano nuomone, visa Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu paremta dviem klaidingomis prielaidomis.

M.Gessen

Pirmoji klaida: Vakarų lyderiai ir didžioji elektorato dalis mano, kad V.Putino elgesys yra „reaktyvus“. Kitaip sakant, kad jo veiksmus lemia susiklostančios situacijos ir kad tai daugiausia atsakas į Vakarų elgesį. Iš tiesų V.Putino politiką lemia jo paties pasaulio įsivaizdavimas. Jis elgiasi taip, kaip elgiasi. O vienintelis būdas jam išlaikyti valdžią – visuomenės mobilizacija. Ir būtent siekis išlaikyti visuomenę mobilizuotą diktuoja jo politiką, o ne kokie nors Vakarų veiksmai.

Antra klaidinga prielaida, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra Vakarų įsivaizdavimas, jog savo elgesio strategiją reikia modeliuoti taip, kad ji maksimaliai efektyviai veiktų V.Putino elgesį. Pavyzdžiui, sankcijų įvedimo logika buvo tokia, kokia buvo: įveskime sankcijas laipsniškai, nes jei V.Putinas tikrai turi omenyje tai, kuo grasina, jis sustos.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia Vakarų strategija gali pasiteisinti. Tačiau tai gilus įsitikinimas, kad jei mes tinkamai pasirinksime, kaip elgtis, kaip paveikti V.Putino aplinką, jis pasikeis. Tai klaida. Visus savo įsivaizdavimus, koks yra pasaulis, jis susikuria instinktyviai, ir visų jų tikslas – išsilaikyti valdžioje.

Kitas klausimas – tai kuo gi Vakarams remtis, jei ne V.Putino elgesiu? Ir štai kyla pati sunkiausia problema – reikia keisti suvokimą. Reikia sau pripažinti, kad jokia strategija neveiks.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Kokios vertybės, kokie susitarimai Vakarus padaro tuo, kas jie yra. Veiksmai, pagrįsti šia filosofija, o ne kokie nors migloti svaičiojimai, kaip gali sureaguoti V.Putinas, yra vienintelė išeitis Vakarams.

Įvesdami sankcijas Vakarai turėjo mąstyti, kad negalima turėti reikalų su nusikaltėliais, negalima žaisti pagal jų taisykles. O ne manyti, kad vienokios ar kitokios priemonės nusikaltėliams padarys įtaką, jie ims ir pasikeis. Čia ir sustosiu.

V.Jurkonis: Labai ačiū. O dabar – žvilgsnis iš JAV.

David Satter

D.Satteris: Labai dažnai aptarinėjami V.Putino motyvai: kas jį motyvuoja, kaip jis elgiasi. Nes daugeliui V.Putino įsiveržimas į Ukrainą ir Krymo okupacija buvo netikėtumas. Tačiau dažnai mūsų diskusijos turi vieną trūkumą: JAV vyrauja amerikietiškas mentalitetas. Amerikiečiai žino faktus, bet juos interpretuoja remdamiesi savo pačių supratimu ir negalvodami, kad gali egzistuoti visai kitoks pasaulio supratimas. Galiu pasakyti, kaip man viskas atrodo. Tiesa, aš nesitariau nei su V.Putinu, nei su jo aplinka, kad žinočiau, ką tiksliai jie galvoja. O jei ir konsultuočiausi, nemanau, kad jie man pasakytų tiesą. Tačiau atvirai sakant, man atrodo, kad viskas, ką daro V.Putino režimas, bet koks karas tėra vidaus politikos instrumentas.

Tą patį darė, beje, ir Borisas Jelcinas. Jei prisiminsime Pirmąjį Čečėnijos karą, tuomet buvo tiesiai pasakyta, jog mums reikia greito ir pergalingo karo, kad išaugtų prezidento reitingai. 1994-aisiais B.Jelcinui populiarumo labai reikėjo, tačiau karas pasirodė netrumpas ir nepergalingas. Vis dėlto jis buvo pradėtas turint būtent tokių tikslų.

Jei kalbėtume apie Antrąjį Čečėnijos karą, tai buvo mėginimas išsaugoti B.Jelcino šeimą ir privatizacijos rezultatus. 1999-aisiais Rusijos prieš savo pačios tautą įvykdytas teroro išpuolis, be kurio joks karas nebūtų buvęs įmanomas, leido įsiveržti į Čečėniją antrą kartą. Ir tai turėjo greitą rezultatą: V.Putinas tapo prezidentu. Galime ilgai kalbėti apie šio įvykio aplinkybes, tačiau laikas to neleidžia.

Karas Ukrainoje irgi buvo pradėtas dėl absurdiškų pretekstų ir dėl vidaus politikos priežasčių. Viskas, kas nutiko Ukrainoje, buvo mėginimas ten atrasti savo pačių visuomenės atspindį. O kas gali būti geriau, nei mažos grupelės sukilimas?

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Beje, kai šis karas prasidėjo, atsirado galimybė įvykdyti dar vieną avantiūrą – pradėti puolimą Sirijoje. Jei žvelgsime į B.Jelcino ir V.Putino režimus, galėsime geriau suprasti, ko iš jų galima tikėtis.

Tačiau kaip turi reaguoti Vakarai? Manau, idėja, esą Rusija ruošiasi atkurti savo imperiją, yra perdėta. Tai nerealu. Su viena sąlyga: jeigu nebus vidaus krizės pačioje Rusijoje. Nes tam, kad nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų, Rusija visuomet imasi ir gali imtis jau pasiteisinusios priemonės – karo.

Žinoma, jei kariaujama su tais, kurie gali apsiginti, rizika yra per didelė. Todėl labai svarbu sustiprinti Rusijos atgrasymą. Ir ne tik kariniu požiūriu, bet ir moraliniu, intelektiniu. Nes vienas iš režimą stabdančių veiksnių yra suvokimas, kad potencialus priešas adekvačiai supranta Rusijos mentalitetą, galimybes ir galimus veiksmus.

Pati didžiausia Vakarų silpnybė yra… Žinote, neseniai kalbėjausi su JAV Senato Užsienio reikalų komiteto nariais ir priminiau jiems, kaip Johnas Kerry guodėsi, kad Sergejus Lavrovas jam į akis melavo. Aš buvau tiesiog apstulbęs. O ko jis tikėjosi? Kad S.Lavrovas jam sakys tiesą?..

Tai ne tik juokinga, tai pavojinga. Tokia šalis kaip JAV privalo rasti intelektinių resursų suvokti, su kuo turi reikalą. Tačiau šiuo metu – prezidentinės lenktynės ir vyksta daug keistų dalykų. Iš vienos pusės, turime demokratiją. Iš kitos, tuomet, kai buvo akivaizdu, jog Rusijos režimas žudo žmones, tokius kaip Aleksandras Litvinenka ar Ana Politkovskaja, prasidėjo santykių „perkrovimas“…

H.Clinton kuria įspūdį, neva ji kovoja su V.Putino režimu, o šis mirtinai bijo jos pergalės rinkimuose. Tai, beje, visai įmanoma, nes jos oponentas Donaldas Trumpas kalba tokias kvailystes, kurios yra net kvailesnės už mūsų oficialią politiką. Toks nesusipratimas kaip D.Trumpas įmanomas tik visuomenės nesupratimo fone.

Šis Rusijos nesupratimas būtų nieko baisaus, jei nebūtų grėsmės, kad Rusija mus iš tiesų gali įtraukti į labai rimtą krizę. Todėl situacija reikalauja iš amerikiečių susipažinti su realiais faktais. O jūs, šio forumo dalyviai, galite prie to prisidėti.

V.Jurkonis: Labai svarbus veikėjas Vakarų santykiuose su Rusija, be jokios abejonės, yra Vokietija. Tad įdomu, kokios nuotaikos Berlyne?

B.Reitschusteris

B.Reitschusteris: Leninas yra prikalbėjęs daug kvailysčių, bet yra pasakęs vieną protingą dalyką: vokiečiai, prieš organizuodami revoliuciją, prieš grobdami traukinius, pirmiau nusipirks bilietą į tą traukinį. Dabar vyksta tas pats. Kad įsitikintų, jog Rusija yra agresorė, jog ji puola, vokiečiai reikalauja pasirašytų pareiškimų, kuriuos antspaudu būtų patvirtinęs notaras. Nes šiaip iš pasakojimų juk negali tiksliai žinoti. Juk V.Putinas tvirtina, kad jis geras…

Čia tas pats, kas raupsai. Dešimtmečius ši liga laikoma išnykusia, ir mes jau nebeturime jai imuniteto. Nes mes dešimtmečius gyvename gerovės ir taikos pasaulyje. Todėl kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“ Tai toks kolosalus proto užtemimas ir nenorėjimas suvokti realybės, kad aš siūlau erelį Vokietijos herbe pakeisti stručiu.

Kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“

Kas lemia tokią visuomenės simpatiją V.Putinui? Visų pirma labai stiprus vokiškas antiamerikonizmas. Antras dalykas – labai stiprios kairuoliškos nuotaikos. Žmonės mano, kad viskas, kas yra Rusija, tai Leninas. Ir nesupranta, kad, palyginti su V.Putinu, B.Obama yra tikras socialistas.

Mane labai išgąsdino tai, jog anksčiau maniau, kad denacifikacija Vokietijoje buvo sėkminga. Dabar, kai V.Putinas valdžioje, imu tuo abejoti. Vokietijoje egzistuoja tam tikras fiure… hm, lyderio ilgesys.

Visuomenėje į bausmę žiūrima kaip į kažką netinkamo. Na, kaipgi taip, reikia supratingumo. Tas pats su V.Putinu: gal atšaukim tas sankcijas, negalima šitaip…

Vokietijos politikos kritikai sako, kad pas mus ne politika, o socialinė pedagogika – kaip vaikų darželio auklėtojų rengimas. Toks pat santykis su V.Putinu. Bet kad reikia atgrasymo, o ne padlaižiavimo, supranta nedaugelis. Vienintelė Angela Merkel, kuri pati yra iš buvusios Rytų Vokietijos, todėl labai gerai žino, kas yra V.Putinas.

Todėl Vokietijos ir Rusijos santykius labai stipriai veikia tai, kas yra kancleris. Jeigu A.Merkel bus pakeista (manau, kad V.Putinas ties tuo jau dirba), tai Vokietijos vaidmuo Vakarų santykiuose su Rusija taps antraeilis.

V.Jurkonis: Nuskambėjo kritika dėl per didelio Vakarų atsipalaidavimo. O kaip Vokietijos ir Rusijos santykius bei Rusijos įtaką Vakarų visuomenės nuomonės formavimui vertinate jūs?

J.P.Heinas

J.P.Heinas: Tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikri klientelistiniai santykiai. Kalbėjote apie tai, kad V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, dėl savo realybės suvokimo. Klausimas, kiek V.Putino realybė yra ir mūsų realybė. A.Piontkovskis minėjo, kad 70 proc. vokiečių neitų ginti Baltijos šalių. Tai labai įdomu, nes susiję su tuo, kaip V.Putino realybė perkeliama į mūsų realybę.

Rusijai taip gerai sekasi mus priversti elgtis taip, kaip ji nori, nes iš tiesų mes patys tai norime daryti. Tai svarbu suprasti. V.Putino režimas siekia akceleruoti savąjį suvokimą mumyse.

Daugybė žmonių Vokietijoje nežino, ką reiškia sovietinė okupacija. Tačiau jie mano, kad dabar yra okupuoti ES. Tai labai įdomu.

Mano karta užaugo apsupta patogumų ir malonumų, ir mums labai sunku pripažinti, kad padarėme klaidą praradę budrumą. Rusija tuo naudojasi projektuodama savo realybę mūsų visuomenėje. Ir jai labai gerai sekasi: užtenka pažvelgti į tai, ką rašo Vakarų žiniasklaida, ir pamatysime daugybę žinučių, kurias suformulavo pati Rusija, o mes jas priėmėme už gryną pinigą. Rusijai nėra sunku daryti mums įtaką, nes viskas kyla iš mūsų pačių.

Parengė Rima JANUŽYTĖ

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

3 klausimai politologui prof. dr. Egdūnui Račiui

– Kaip interpretuoti tai, kad, vos panaikinus sankcijas, JAV Iranui, tiksliau, kai kurioms šios šalies įmonėms ir verslininkams, vėl uždėjo apynasrį? Kuris čia žaidžia nesąžiningą žaidimą – Iranas ar JAV?

– Panaikintos sankcijos buvo siejamos išimtinai su Irano branduoline programa – sėkmingas Irano įsipareigojimų, pasirašius daugiašalį susitarimą 2015 m., įgyvendinimas vedė į sankcijų panaikinimą. Tačiau dvišalėje JAV ir Irano santykių plotmėje nesutarimų tarp šių dviejų valstybių esama ir kitose srityse. Todėl JAV taiko tikslines sankcijas, siejamas su konkrečiomis Irano veiklomis, veiksmais. Šiuo atveju tai Irano balistinių raketų programa, kurios plėtrai JAV nepritaria.

– Ar naujosios sankcijos, palyginti su ankstesnėmis, yra tik simbolinės, o gal tai rimtai sukliudys Iranui atsitiesti finansiškai?

– Panaikintų sankcijų paketas visai solidus, bet jų panaikinimas Iranui nepagelbės greitu laiku atsitiesti, ypač dėl smukusios naftos kainos. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą sankcijų panaikinimas bus išties naudingas Irano ekonomikos augimui bei gyventojų gerovei. O naujosios sankcijos yra tikslinės, kai kuriuose sektoriuose jos varžys tiek ekonominę veiklą, tiek technologinę pažangą, bet jos nebėra tokios gniuždančios.

– Kaip naujoji Irano situacija ir šios šalies ketinimai didinti naftos gavybą paveiks Vidurinių Rytų regiono geopolitinę padėtį? Kokie tikėtini Saudo Arabijos ir kitų sunitiškų valstybių veiksmai?

– Iranui pradėjus į pasaulinę rinką tiekti daugiau naftos, jos kainos toliau kris, taip smukdydamos regiono šalių naftos eksportuotojų ekonomikos vystymąsi. Tai paveiks ir patį Iraną, ir Iraką, ir Arabijos pusiasalio šalis. Tačiau turtingose pusiasalio šalyse jau kuris laikas buvo vykdomi atidėjimai iš pelno prekiaujant nafta, todėl itin ženklaus ar spartaus padėties pablogėjimo laukti nereikėtų. Saudo Arabijos ir ją palai­kančių arabų valstybių pozicija Irano atžvilgiu jau tris dešimtmečius yra nepalanki, tad tokia ir liks. Manyti, kad jos imsis kokių nors konkrečių veiksmų ekonomikos ar karybos srityse, neverta.

Baltarusija grasina didelio masto atsaku į ES ekonomines sankcijas, kuris Lietuvos verslui turėtų katastrofiškų padarinių. Bet ar įmanomi civilizuoti ekonominiai santykiai su diktatūra?

Briuselio ir Minsko mūšio petardos vėl krinta ant Lietuvos. Kovo 23 d. ES paskelbė įvedanti ekonomines sankcijas 29 įmonėms, priklausančioms trims su Aleksandro Lukašenkos režimu siejamiems oligarchams. Dar svarstant šį sprendimą Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) viešu pareiškimu puolė raginti Lietuvos valdžios atstovus galvoti apie galimus nuostolius ir neleisti santykiams blogėti, suprask, atkalbėti ES nuo sankcijų įvedimo.
Baltarusijos opozicionierė Natalja Radina, atvirkščiai, apkaltino pragmatiškojo sparno politikus, kad šie, gindami savo „žvakių fabrikėlius“ Baltarusijoje, talkina diktatūrai. O Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai jau ėmė gąsdinti Lietuvą nacionalinio masto ekonomine katastrofa.
Tiesa, tenka pripažinti, kad ambasadorius citavo… lietuviškus tekstus – LPK pareiškime išdėstytą juodąjį scenarijų. Jis sunkiai tikėtinas, nes Baltarusijai ES – antra pagal dydį prekybos partnerė, o ES sąraše baltarusiai –  penktame dešimtuke. Bet kai valstybėje vienvaldė sprendimo teisė priklauso vienam ekscentrikui, žodžių petardas gali imti keisti rimtesnė artilerija.
Vis dėlto ką gali padaryti Lietuva, kad ir išvengtų ekonominių nuostolių, ir laikytųsi ES politikos diktatūros atžvilgiu?

Verslo interesai – ne vieninteliai svarbūs
Į vieną dūdą pučiantys Lietuvos verslininkai ir Baltarusijos ambasadorius teisūs: jei Baltarusija vieną dieną apsijuostų geležine siena ir ties ja išardytų geležinkelio bėgius, Lietuvai tai atsieitų kelis milijardus. Tiesa, gal ne septynis, kaip gąsdinama, mat LPK pareiškime piešė juodžiausią variantą, bet su šviesiausiais geistinais skaičiais. O pagal faktinius, ačiū Dievui ir verslo apdairumui, Baltarusija nėra lemiama mūsų verslo partnerė: 2011 m. ji buvo septinta pagal eksportą (5,2 proc.) ir devinta pagal importą (2,5 proc.).
Žinoma, verslui svarbu pasinaudoti 9,5 mln. gyventojų kaimyninės valstybės rinka, nuo sovietmečio per Baltarusiją besidriekiančia vėže, kuria vežama 65 proc. mūsų krovinių apyvartos geležinkeliu, ar baltarusių suinteresuotumu Klaipėdos uostu, kurio 40 proc. krovinių priklauso nuo Baltarusijos. Vis dėlto Lietuvos verslininkai patys viešai pripažįsta, kad norint suaktyvinti ryšius su Baltarusija reikia paties A.Lukašenkos palaiminimo, o tai įmanoma tik per aukščiausio lygio derybas. Tačiau Baltarusijos ambasadorius pareiškė, kad Baltarusijos ir Lietuvos prekybiniai ir ekonominiai santykiai plėtosis tik tokiu atveju, jei politikai nesipainios po kojomis. Bet kaip gali nesipainioti po kojomis baltarusių politikai (tiksliau, politikas), jei čia didžiąją dalį verslo valdo valstybė?
Nereiktų užmiršti, kad ir ES sankcijos – ne visai Baltarusijai ar kuriems nors jos ekonomikos sektoriams, o tik keliems fiziniams asmenims, asmeniškai prisidėjusiems prie blogėjančios žmogaus teisių ir laisvių padėties Baltarusijoje. Tad Baltarusijos gąsdinimas taikyti „adekvačias“ ES sankcijoms priemones, kurios vien Lietuvai kainuotų beveik 7 mlrd. Lt, kažin ar „adekvatūs“.
Nors Baltarusijoje ne rinka, o diktatorius reguliuoja verslą, mūsų verslininkai Lietuvos valdžią ir diplomatus ragino imtis tvirtos pozicijos ginant baltarusių oligarchus, na, žinoma, kartu ir dalies Lietuvos verslo interesus. Žinoma, politikai turi padėti verslui ne tik megzti gerus tarptautinius santykius, bet ir sudaryti tam palankų politinį foną. Tačiau tai nereiškia, kad pragmatizmas aukščiau už žmogaus teises, žodžio laisvę, o būtent į tai priversti diktatorių atkreipti dėmesį ir skirtos ekonominės sankcijos. Ironizuojant galima būtų pateikti tokią paralelę: jei pasaulio šalių užsienio politikoje svarbiausi būtų tik verslo interesai, lig šiol gal niekas nebūtų pastebėjęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę – juk kaip verslo partneriai pasaulio mastu esame maži ir ne patys svarbiausi.
Kur kas tvaresnė verslo ryšių su Baltarusija garantija būtų jos demokratėjimas. O iki tol verslininkai, pasirenkantys verslo partnerius nedemokratinėse, juo labiau režimo valdomose, valstybėse puikiai suvokia riziką, bet prisiimti ją turi patys.

Sankcijos vs bendradarbiavimas
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ligšioliniai Europos bandymai perauklėti vienintelę žemyne diktatūrą nei draugiškos kaimynystės pranašumais, nei sankcijomis nepavyko. „Verslas demonizuoja sankcijas, demokratai – bendradarbiavimą, ir abi pusės nevisiškai teisios. Juolab nebuvo nė tikro dialogo, lygiai kaip ir sankcijos nė kiek nebuvo panašios į tokias, kokias, pavyzdžiui, taikė JAV Kubos atžvilgiu“, – atkreipia dėmesį Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Jo manymu, ES bandymo demokratinti Baltarusiją fiasko priežastis – kad ES neturi bendros strategijos, kaip bendrauti su šia valstybe, todėl yra pasyvioji pusė, tik reaguojanti į oficialiojo Minsko veiksmus. Dabartinės sankcijos – taip pat tik atsakas į režimo ataką prieš vietos lenkų organizaciją. Nors ES 2009 m. ES ėmėsi specialios Rytų partnerystės programos, Baltarusija joje buvo tik viena iš šešių šalių, nors jos demokratizacijos lygmenį, norą bendradarbiauti su ES ar vidaus problemas sunku lyginti su kitų penkių – Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos. V.Jurkonio įsitikinimu, atsižvelgiant į Baltarusijos kontekstą reikėtų konkrečiai jai pritaikytos ES užsienio politikos.
„Tačiau Briuselyje dabar štai kalbama, kad reikia udgyti Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų gebėjimus. Bet kaip tai padaryti, jei nevyriausybinės organizacijos pagal Baltarusijos įstatymus negali būti registruojamos, o parama iš užsienio užtraukia administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę? Kaip pervesti tokiems projektams lėšas, kad nenutiktų kaip Alesio Beliackio atveju?“ – stebisi V.Jurkonis.
Jis – už dvieismę strategiją: tam tikrą bendradarbiavimą su Baltarusijos valdžia (nebūtinai su A.Lukašenka, bet, pavyzdžiui, ministerijų lygiu), paskatinamąsias priemones – investicijas, tačiau lygia greta būtina ir principinga pozicija žmogaus teisių, demokratinių principų atžvilgiu, parama žmogaus teisių gynėjams, opozicijai, nevyriausybinėms organizacijoms. „Yra dvi dedamosios dalys, kurios kažkodėl traktuojamos „arba – arba“, o turėtų būti „ir – ir“, – pabrėžia Rytų Europos studijų centro analitikas.

Iš viršaus demokratijos nenuleisi
Vis dėlto kodėl Europai taip nesiseka padėti Baltarusijai demokratėti? Baltarusijos strateginių tyrimų instituto (BISS) analitikai, išanalizavę kelis galimus scenarijus, konstatavo, kad ES šiandien praktiškai ir negali padaryti realaus poveikio oficialiajam Minskui. Sakykime, scenarijus A – embargas visoms importo prekėms iš Baltarusijos – teoriškai režimą galėtų versti imituoti demokratiją. Tačiau iš viršaus demokratijos nenuleisi, be to, ES embargo nesiims, kaip parodė ir Slovėnijos bei Latvijos „pergalė“ apginant nuo dabartinių sankcijų su šių šalių verslu susijusį Baltarusijos oligarchą Jurijų Čižą.
Scenarijus B – atverti sienas beviziam režimui, kas sudarytų galimybes baltarusiams ir laisviau plėtoti verslą, ir savo akimis įsitikinti demokratinio pasaulio pranašumais. Bet to nebus, nes tai ir siena su Rusija, be to, naujų emigrantų Europa nelaukia.
Scenarijus C – intensyvesnis ekonominis bendradarbiavimas, kuris labai reikalingas Rusijos ekonominei įtakai atsverti, taip Baltarusijai išsaugant nepriklausomybę. Tačiau čia kliūtis – skirtingos užsienio prekybos taisyklės, o jų keisti nesuinteresuota nė viena pusė. Be to, Europos verslas į Baltarusiją juk gali ateiti tik asmeniniu A.Lukašenkos leidimu, o jis pamažu išparduoda Baltarusiją didžiajai kaimynei.
Gal vertėtų Baltarusiją priimti į Europos Tarybą (ET), kuriai ji vienintelė Europoje nepriklauso, ir taip įgyti instrumentą spausti ją laikytis demokratinių principų, o jos piliečiams suteikti šansą ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme? Lietuvos nuolatinis atstovas prie ET ambasadorius Gediminas Šerkšnys primena: „ET nare gali būti Europos valstybė, pripažįstanti ir siekianti įgyvendinti pagrindines ET demokratijos, žmogaus teisių, teisės viršenybės vertybes. Baltarusija, nors yra pasirašiusi ir ratifikavusi kai kurias ET konvencijas, tačiau pagrindinės – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos – ne. Kol to nepadarys, nėra galimas ir jos piliečių teisių gynimas Europos Žmogaus Teisių Teisme.“
Baltarusijos parlamentui 1992 m buvo suteiktas ET specialiojo svečio statusas, 1993 m. Baltarusija pateikė prašymą tapti ET nare. Tačiau kai 1996 m. buvo paleistas vienintelis laisvai ir teisėtai išrinktas parlamentas, ET suspendavo jos statusą ir narystės prašymą.
„Skatinti baltarusių bendradarbiavimą su Lietuvos organizacijomis, jų pilietinį aktyvumą, kad patys baltarusiai pasirinktų, ko jie nori, o pirmiausia – kad suvoktų, jog jie tokią teisę turi, – toks Lietuvos interesas Baltarusijoje. Tik klausimas, ar savo politikos instrumentų arsenale turime daug erdvės jam įgyvendinti. Palengvinome vizų gavimo procedūras pasienio gyventojams, remiame baltarusių Europos humanitarinio universiteto veiklą Vilniuje“, – vardija Rytų Europos studijų centro analitikas V.Jurkonis.
Aišku viena: greitų pokyčių šioje šalyje tikėtis sunku, ypač esant tokiai didžiulei Rusijos įtakai ir intensyvioms režimo pastangoms trinti baltarusių tapatybę. Be abejo, viena iš priemonių padėti Baltarusijai demokratėti – verslininkų bendradarbiavimas, tačiau jo sėkmės tvarumą labiausiai lems pačios Baltarusijos demokratėjimas, o ne ES nuolankumas, jei ji bandytų apsimesti nematanti aršėjančio Minsko režimo.

Ambasadorius G.Šerkšnys: “Baltarusija – vienintelė Europoje valstybė, nepasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.”

Kai kurios Europos Sąjungai (ES) nepriklausančios šalys pareiškė, kad prisijungia prie sankcijų, kurias ES įvedė oficialiems Baltarusijos pareigūnams, susijusiems su opozicijos ir gruodžio 19 dienos protesto akcijų dalyvių persekiojimais.

Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Islandija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Lichtenšteinas, Norvegija pareiškė pritariančios ribojančioms priemonėms, kurias Europos Sąjunga taiko kai kuriems Baltarusijos valdininkams, paskelbė Bendrijos diplomatijos vadovė Catherine Ashton (Ketrin Ašton).

Pasak Vakarų žiniasklaidos, pareiškime kalbama apie šių šalių garantijas, kad jų nacionalinė politika atitiks ES sprendimus.

ES pareiškė, kad sveikina tą nutarimą.

Jau buvo pranešta, kad ES užsienio reikalų taryba sausio 31 dienos posėdyje nusprendė uždrausti įvažiuoti į ES 158 Baltarusijos pareigūnams, tarp kurių prezidentas Aleksandras Lukašenka ir jo sūnūs – prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais Viktoras Lukašenka ir verslininkas Dmitrijus Lukašenka. Taip pat bus įšaldytos jų sąskaitos ES šalyse, jeigu jos bus surastos.

Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba šeštadienį vienbalsiai nurodė taikyti kelionių draudimą ir sąskaitų įšaldymą Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimui, taip pat – pradėti tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui, kuriuos, kaip manoma, įvykdė Libijos lyderis.

15 narių Tarybos balsavimu, kuris įvyko šeštadienio vakaro posėdyje, taip pat buvo paraginta nedelsiant pradėti taikyti Libijai ginklų embargą.

Taryba vėl pareikalavo tuojau pat nutraukti smurtą, kuris, pasak jos, buvo kurstomas “iš paties aukščiausio” Libijos lyderių lygio. JT nurodo, kad Libijoje per išpuolius, dėl kurių kaltinami M.Kadhafi šalininkai, žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių.

Kelionių draudimas ir sąskaitų įšaldymas, numatyti 1970-ojoje rezoliucijoje, taikomi 68 metų M.Kadhafi, keturiems jo sūnums ir dukteriai Aishai (Aišai), aukščiausiems gynybos ir žvalgybos pareigūnams, kaltinamiems prisidėjus prie kraujo liejimo.

16 pavardžių, esančių sankcijų sąraše, per derybas buvo atrinktos iš pradinių 22. Diplomatai sakė, kad tokio žingsnio tikslas buvo paskatinti aukštus režimo pareigūnus atsisukti prieš M.Kadhafi.

Dėl kraujo liejimo Libijoje buvo kreiptasi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, nes, pasak JT Saugumo Tarybos, “plačiai paplitę ir sisteminiai išpuoliai prieš civilius gyventojus, šiuo metu vykstantys (Libijoje), gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui”.

Pagal naująją rezoliuciją, bet koks ginklų pardavimas Libijai privalo būti tučtuojau nutrauktas. Rezoliucijoje Libija taip pat raginama įsileisti humanitarinius krovinius ir saugoti užsieniečius.

Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba šeštadienį dar kartą tarsis dėl sankcijų Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimui, siekiant nutraukti jo kruvinus išpuolius prieš opozicijos protestuotojus.

Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Jungtinės Valstijos sudarė rezoliucijos projektą, kuriame sakoma, kad išpuoliai prieš civilius gyventojus gali būti prilyginami nusikaltimams žmoniškumui. Dokumente taip pat raginama paskelbti ginklų pardavimo Libijai embargą ir įšaldyti M.Kadhafi bei jo režimo narių sąskaitas užsienyje.

Tačiau prognozuojama, kad per Saugumo Tarybos posėdį vyks intensyvios derybos, nes kai kurios šalys išsakė abejonių dėl dalies siūlomų poveikio priemonių.

JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas (Ban Kimunas) nurodė, kad Libijoje per pastarąją neramumų bangą žuvo jau daugiau nei tūkstantis žmonių. Libijos ambasadoriaus prie JT pavaduotojas anksčiau sakė, kad jo šalyje tikriausiai žuvo keli tūkstančiai gyventojų.

Penktadienį Ban Ki-Moonas informavo Saugumo Tarybą, kuriai priklauso 15 šalių, apie pranešimus, jog Libijos pajėgos ligoninėse žudo sužeistus opozicijos šalininkus, taip pat vykdomos egzekucijos kariams, atsisakiusiems šaudyti į civilius gyventojus.

“Žmonės negali palikti savo namų, bijodami, kad bus nušauti vyriausybės pajėgų arba sukarintų grupuočių, – sakė jis. – Saugumo Tarybai laikas apsvarstyti konkrečius veiksmus.”

“Ateinančios valandos ir dienos bus lemiamos libiams ir jų šaliai, taip pat atneš vienodai svarbių padarinių platesniam regionui, – pridūrė JT vadovas. – Esant šioms aplinkybėms, sugaištas laikas reiškia daugiau prarastų gyvybių.”

Libijos ambasadorius prie JT ir buvęs užsienio reikalų ministras Abdurrahmanas Mohammedas Shalghamas (Abdurahmanas Mohamedas Šalgamas), kuris vaikystėje buvo M.Kadhafi draugas, tačiau dabar atsiribojo nuo jo režimo, taip pat prašė Saugumo Tarybos imtis veiksmų, siekiant nutraukti Tripolio režimo “žiaurumus”.

Jis priminė, kaip nacių lyderis Adolfas Hitleris nepaisė Vokietijos žmonių aukų, kai įsakė pulti Sovietų Sąjungą, taip pat panašius raudonųjų khmerų tirono Pol Poto ir Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino veiksmus.

Dabar M.Kadhafi taip pat sako savo žmonėms: “arba aš jus valdysiu, arba išžudysiu ir sunaikinsiu”, aiškino ambasadorius.

“Prašau Jungtinių Tautų, gelbėkite Libiją. Kad nebebūtų liejamas kraujas, nebūtų žudomi nekalti žmonės. Mes norime ryžtingos, greitos ir drąsios rezoliucijos”, – kalbėjo jis JT Saugumo Taryboje.

Libijos ambasadoriaus pavaduotojas Ibrahimas Dabbashi (Ibrahimas Dabašis) sėdėjo už savo viršininko apsipylęs ašaromis, o po šios kalbos Ban Ki-Moonas ir keli Saugumo Tarybos pasiuntiniai vėliau priėjo prie A.Shalghamo ir jį apkabino.

Vėliau JT vadovas ir kiti ambasadoriai šią akimirką vadino istoriniu momentu, kuris iš esmės pakeitė Saugumo Tarybos veiksmus dėl Libijos.

Prancūzijos pasiuntinys Gerardas Araud (Žeraras Aro) sakė: “Manau, tai buvo labai įsimintina akimirka.”

“Tai padarė labai rimtą poveikį”, – pridūrė JAV delegacijos atstovas Markas Kornblau.

G.Araud sakė esantis įsitikinęs, kad rezoliucija dėl Libijos bus priimta šeštadienį.

Diplomatas pripažino, kad buvo užduota “klausimų” dėl kreipimosi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT), kad jis ištirtų galimai Libijoje įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui. Tačiau G.Araud pridūrė, kad Prancūzija atkakliai sieks, kad šis prašymas būtų įtrauktas į rezoliuciją.

Rezoliucijos projekte kalbama, kad “plataus masto ir sistemingos atakos prieš civilius gyventojus, šiuo metus vykstančios Libijoje, gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui”.

Kinija ir Rusija būna tradiciškai nusistačiusios prieš sankcijas, kurias jos laiko kišimusi į valstybių vidaus reikalu, todėl tikėtina, kad šios šalys priešinsis kai kuriems planuojamos rezoliucijos punktams, sako diplomatai.

Tačiau Brazilijos, kuri vasarį pirmininkauja Saugumo Tarybai, ambasadorė Maria Luiza Ribeiro (Marija Luisa Ribeiro) nurodė, kad visus Tarybos narius suvienijo jausmas, jog būtina skubiai nutraukti žudynes Libijoje.

Ji sakė, kad konkrečių rezultatų galima tikėtis šeštadienį.

“Pietų Afrikos Respublika padirbės su Tarybos nariais, siekiant užtikrinti, kad būtų padaryta viskas, siekiant priversti Libijos valdžią sustabdyti smurtą prieš Libijos žmones”, – sakė PAR ambasadorius Baso Sangqu (Basas Sangku).

Diplomatai pasiūlė pašalinti Libiją iš Ženevoje įsikūrusios JT Žmogaus Teisių Tarybos (HRC), o šis klausimas ateinančią savaitę bus svarstomas JT būstinėje Niujorke. Pirmadienį dėl jo gali vykti JT Generalinės Asamblėjos balsavimas, o šis sprendimas įsigaliotų, jeigu už jį balsuotų du trečdaliai Asamblėjos narių.

Europos Sąjunga pranešė užšaldanti banko sąskaitas ir uždraudžianti išduoti vizas 158 aukšto rango Baltarusijos pareigūnams.

ES užsienio reikalų ministrų taryba Briuselyje pirmadienį priėmė sprendimą uždrausti įvažiuoti į Europos Sąjungą (ES) 158 Baltarusijos pareigūnams, tarp kurių yra ir prezidentas Aleksandras Lukašenka.

Taip pat bus įšaldyti ES esantys jų aktyvai, jeigu tokie bus surasti.

Sąraše nėra Baltarusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Martynovo ir pirmojo vicepremjero Vladimiro Semaškos pavardžių. Tokiu būdu Briuselis nori išsaugoti oficialius diplomatinius kontaktus su Minsku ir pabandyti tęsti dialogą.

Sąraše, kuris pateko į žurnalistų rankas, yra ir du A.Lukašenkos sūnūs – Viktoras ir Dmitrijus, taip pat gynybos ministras Jurijus Žadobinas, Baltarusijos saugumo komiteto vadovas Vadimas Zaicevas ir kiti šios šalies vadovai.

Sprendimas dėl sankcijų iš esmės buvo priimtas sausio pradžioje, bet jo nenorėta skelbti, nes laukta, kad Minskas paleis sulaikytus opozicijos lyderius. Tačiau A.Lukašenka tik pagrasino atsakomaisiais veiksmais Europos Sąjungai.

Ekonominių sankcijų Baltarusijai Europos Sąjunga nutarė neskelbti. Nepalaikytas ir Švedijos bei Lenkijos siūlymas įšaldyti bendradarbiavimą su Baltarusija. Tokiam sprendimui reikalingas visų 27 ES šalių pritarimas.

Diplomatinis šaltinis Europos Sąjungoje agentūrai “Interfax” sakė, kad sankcijos taikomos valdininkams, kuriuos ES laiko susijusiais su fundamentalių teisių Baltarusijoje pažeidimais, opozicionierių ir pilietinės visuomenės aktyvistų persekiojimu, protestuojant prieš opozicijos lyderių suėmimą ir opozicijos demonstracijos po rinkimų gruodžio 19 dieną išvaikymą smurtu.

Jis pažymėjo, kad Tarybos sprendimas yra pasvertas, kad nuo sankcijų nenukentėtų Baltarusijos žmonės.

“Vyriausybei duotas vienas pavedimas: jeigu kas nors pabandys įvesti šaliai ekonomines ar kitokias sankcijas, turime reaguoti iš karto, parengti atsakomąsias priemones, netgi pačias griežčiausias”, – pasitarime kai kuriais vidaus politikos reikalais pažymėjo A.Lukašenka.

“Niekam nesiruošiame lankstytis, ir niekam neleistina mus versti tai daryti. Tai liečia visus, kurie mėgina daryti spaudimą ir blokuoti šalį – nesvarbu, ar tai būtų šalių grupė, ar visa Europos Sąjunga”, – pažymėjo prezidentas.

Pasak valstybės vadovo, “šiandien mes turime kruopščiai apgalvoti visas priemones, kaip apginti mūsų suverenitetą, ekonominius ir geopolitinius interesus”. A.Lukašenka pridūrė laukiąs iš užsienio reikalų ministerijos “konkrečių pasiūlymų, kaip atsispirti užsienyje vykstančiai antibaltarusiškai kampanijai”.

“Mums būtina parengti priemonių kompleksą, kuris neleistų mūsų šalį paversti marionete svetimųjų rankose, taip suduodant smūgį mūsų ekonomikai, saugumui ir suverenitetui”, – pažymėjo jis.

Prezidentas konstatavo, kad “mūsų šalies nedraugai užsienyje pradėjo didžiulį puolimą, užsienio šalių žiniasklaidoje išplėtota pikta informacinė kampanija prieš mūsų šalį”. “Mums grasinama sankcijomis: rengiasi blokadą paskelbti, kažką izoliuoti ir panašiai”, – sakė A.Lukašenka.

“Tai jau išgyvenome. Jeigu Europa, Amerika ir dar kas nors nori antrą kartą lipti ant to paties grėblio – tai jų valia”, – pridūrė prezidentas.

A.Lukašenka pareiškė, kad “kažkam iš to knieti gauti naudos ir patuščiažodžiauti visais šiais klausimais”. “Mes neatsisakome jų aptarti, ir netgi neatsisakome patuščiažodžiauti. Tačiau pradedant juos svarstyti, reikia kruopščiai ištirti padėtį, išstudijuoti faktus”, – sakė prezidentas.

“Tiktai remdamiesi konkrečiais faktais ir šalies Konstitucija mes pasirengę Baltarusijoje priiminėti sprendimus, tarp kurių gali būti ir pasiūlymai iš šalies”, – kalbėjo A.Lukašenka.

“Kitokios galimybės nematau. Jeigu mes pastoviai bandydami įsiteikti politikai pažeidinėsime įstatymus ir konstituciją, artimiausiu metu sunaikinsime šalį”, – pažymėjo jis, pridurdamas, kad “tą liudija daugelio valstybių patirtis”.

A.Lukašenka taip pat sakė, kad “mūsų pozicija turi būti nepalaužiama”. “Baltarusių tauta – šeimininkė savo žemėje, ir niekam neduota teisė spręsti už mus, kaip mums gyventi. Nesikišimo į šalies vidaus reikalus principą pripažįsta visas pasaulis. Jo negalima pažeidinėti netgi galingiausioms valstybėms”, – kalbėjo Baltarusijos prezidentas.

Lietuva palaiko siūlymą Europos Sąjungai (ES) taikyti sankcijas konkretiems Baltarusijos režimo pareigūnams, bet yra prieš ekonominius ribojimus, antradienį pareiškė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas.

“Sankcijos turi būti taikomos būtent prieš konkrečius režimo atstovus, kurie priima sprendimus, kurie dalyvauja juos įgyvendinant arba kurie dalyvauja tuos sprendimus propagandiškai skleidžiant ir juos ginant”, – interviu Žinių radijui sakė Darius Semaška, vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais.

Anot jo, šiuo metu ES yra svarstomas konkretus asmenų sąrašas, kuriame – režimo pareigūnai ir valdžią remiančios žiniasklaidos atstovai. Manoma, kad jiems turėtų būti įvestas draudimas atvykti į ES.

D.Semaškos teigimu, britų savaitraščio “The Economist” žurnalistas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas) “paskleidė dar vieną netiesą”, pareikšdamas, kad ES sankcijas Baltarusijai blokavo Lietuva, Latvija ir Italija.

Anot patarėjo, D.Grybauskaitė nepritaria tik galimiems prekybos ribojimams ar kitokioms ekonominėms sankcijoms, kurios paveiktų Baltarusijos žmones.

“Prezidentė aiškiai pasisakiusi, kad ji neremia sankcijų prieš visą šalį, (…) kad nebūtų taikomi embargo prekybai, kažkokie ribojimai kitiems ekonominiams dalykams, kurie labai neigiamai atlieptų visų Baltarusijos žmonių atžvilgiu ir neigiamai atsilieptų jų asmeninei gerovei”, – sakė D.Semaška.

“Būtent tokios sankcijos, kaip rodo patirtis, dažniausiai pasiekia priešingą efektą – sutelkia žmones remti režimą, kurio atžvilgiu norima pritaikyti kažkokias sankcijas ir priversti jį pakeisti politiką”, – teigė patarėjas.

ES sankcijas ketina paskelbti reaguodama į Baltarusijos valdžios susidorojimą su opozicija. Griežtų priemonių Baltarusijos jėgos struktūros ėmėsi po gruodžio mėnesį įvykusių prezidento rinkimų.

Lietuva neblokuoja siūlymo Europos Sąjungoje (ES) vėl įvesti vizų draudimą Baltarusijos valdžios atstovams, penktadienį pareiškė prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas.

“Lietuva sankcijų Baltarusijai neblokuoja. ES vykstančiame svarstyme Lietuva laikosi pozicijos, kad vizų apribojimas turėtų būti taikomas tikslinei grupei Baltarusijos atstovų, tačiau ne visiems šalies žmonėms”, – BNS penktadienį sakė Linas Balsys.

Jo teigimu, Lietuva laikosi nuomonės, kad visų Baltarusijos piliečių izoliuoti negalima, todėl siūlo ES supaprastinti vizų režimą.

“Sankcijos neturi paveikti visų Baltarusijos piliečių. Prezidentė laikosi nuomonės, kad Lietuva turi neizoliuoti Baltarusijos ir tuo tikslu yra parašiusi laišką ES Vadovų Tarybos prezidentui Hermanui Van Rompuy ir Europos Komisijos prezidentui Jose Manueliui Barrosui, ragindama palengvinti vizų režimą Baltarusijos piliečiams, kad jie galėtų tas vizas įsigyti pigiau ir laisviau, lengviau, geresnėmis sąlygomis įvažiuoti į Šengeno erdvę”, – sakė prezidentės atstovas.

Pastaruoju metu kai kurios žiniasklaidos priemonės, remdamosi anoniminiais šaltiniais, pranešė, esą derybose ES viduje Lietuva, Latvija ir Italija blokuoja sankcijas Baltarusijai, kurių siūloma imtis po susidorojimo su opozicija, pasibaigus prezidento rinkimams. Tai interviu BNS sakė ir britų savaitraščio “The Economist” redaktorius Edwardas Lucasas.

Vienas Lietuvos pareigūnas tokias žinias pavadino “sąmoningai melagingais pareiškimais”, kuriais esą bandoma diskredituoti Lietuvą.

“Prezidentė laikosi nuomonės, kad šalies piliečių izoliuoti negalima ir netikslinga. Tačiau dėl sankcijų, kai kalbama apie tikslinę grupę, Lietuva derybose tokioms sankcijos neprieštarauja”, – BNS sakė prezidentės atstovas.

Prezidentės atstovas taip pat sakė, kad klaidingos yra interpretacijos, esą D.Grybauskaitė nepritaria JAV ir Rusijos sutarčiai dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo (START sutartis).

“Lietuva neprieštarauja START sutarčiai. Atvirkščiai – prezidentė dar balandžio mėnesį parašė laišką JAV prezidentui B.Obamai, kuriame remia šios sutarties pasirašymą. Tame pat laiške prezidentė informuoja, kad Lietuvai Prahoje atstovaus premjeras A.Kubilius”, – kalbėjo L.Balsys.

Prieštaringų vertinimų buvo sulaukęs prezidentės D.Grybauskaitės sprendimas nedalyvauti Vidurio ir Rytų Europos vadovų susitikime su B.Obama pernai balandį, kuris surengtas tuo pat metu, kai JAV ir Rusija pasirašė START sutartį.

Po kelių mėnesių D.Grybauskaitė pareiškė, kad Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų, ir būtent todėl ji nevyko į Prahą, o delegavo A.Kubilių.

“Tai buvo surišta su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje ir tame tarpe Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampaną už tokią perspektyvą”, – rugsėjį transliuotame interviu TV3 laidai “Savaitės komentarai” sakė prezidentė.

Ne kartą D.Grybauskaitės užsienio politiką kritikavęs E.Lucasas interviu BNS šią savaitę sakė, kad toks pareiškimas padarė didelę žalą Lietuvos įvaizdžiui JAV akyse.

Numačiusi baudas už homoseksualių santykių propagavimą, Lietuva pažeistų tarptautinę ir Europos Sąjungos (ES) teisę, tvirtina Teisingumo ministerija.

“Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek ES teisės aktams”, – rašoma ministerijos parengtame Vyriausybės nutarimo projekte.

Dokumente teigiama, kad siūlomos pataisos taip pat prieštarauja Lietuvos konstitucinėmis nuostatoms ir yra diskriminacinės asmenų seksualinės orientacijos pagrindu.

Projektą parengusi Teisingumo ministerija siūlys Vyriausybei pateikti neigiamą išvadą dėl įstatymo projekto, kuris numatytų, jog “viešas homoseksualių santykių propagavimas užtraukia baudą nuo 2 tūkst. iki 10 tūkst. litų”.

Šiam projektui Seimas yra pritaręs po pateikimo, kad jis būtų priimtas, reikia dar dviejų balsavimų. Lietuva dėl projekto jau sulaukė tarptautinės kritikos, jį pasmerkė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projekto autorius parlamentaras Petras Gražulis tvirtina, kad priėmus įstatymą būtų uždraustas jaunimui kenksmingos informacijos skleidimas, įskaitant homoseksualų eitynes. Aiškinamajame rašte Seimo narys teigia, kad “baudžiama būtų ne už kitokią seksualinę orientaciją, bet tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą”.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pirmadienį žurnalistams sakė, kad įstatyme ir jį lydinčiuose dokumentuose painiojamos sąvokos, neaiškus įstatymo tikslas.

Ministras sakė remiantis šeimos vertybių gynimą, tačiau nemano, jog P.Gražulio siūlymai riboti viešus renginius kaip nors su tuo susiję.

“Esu visiškai palaikantis, kai kalbama, kad visuomenėje yra tam tikros vertybės, yra šeimos vertybės, ir jos turi būti ginamos. Manau, kad yra absoliučiai nenormalu, kai žmonės baidosi kaimynų didelių šeimų – pagal apklausas, tai vyksta”, – sakė R.Šimašius.

“Tačiau man visiškai nesuprantama, kuo, sakykime, piketai ar demonstracijos, išreiškiantys vienokį ar kitokį požiūrį, su kuriuo ne visi iš mūsų sutinkame, kuo tai susiję su vertybių saugojimu ar gynimu”, – pridūrė ministras.

Teisingumo ministerijos parengtame dokumente rašoma, kad neaiški įstatymo projekte vartojama “viešo propagavimo” sąvoka, neaptarta, ką ji apima ir už kokias konkrečias veikas turėtų būti baudžiama.

Projekte minimi diskriminaciją draudžiantys tarptautiniai teisės aktai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Ministerija pabrėžia, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi pareigą užtikrinti teisę į įvairius taikius viešus nuomonės reiškimo būdus, taip pat ir demonstracijas, nepaisant to, kad ta nuomonė gali būti erzinanti, šokiruojanti ar net įžeisti asmenis, manančius kitaip.

Be to, nurodoma, kad pernai Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendaciją, kurioje valstybės įpareigojamos užtikrinti seksualinėms mažumoms galimybes veiksmingai įgyvendinti jų teisę į saviraiškos laivę ir teisę į taikius susirinkimus.

Ministerija pabrėžia, kad Lietuvai ratifikavus ES Lisabonos sutartį, tapo privaloma laikytis ES pagrindinių teisių chartijos, kuri draudžia bet kokią diskriminaciją, įskaitant dėl seksualinės orientacijos.

“Įstatymo projekte siūlomi Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, nustatantys administracinę atsakomybę už viešą homoseksualių santykių propagavimą, prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams, tiek Lietuvos Respublikos konstitucinėms nuostatoms ir laikytini diskriminaciniais asmenų seksualinės orientacijos pagrindu”, – rašoma dokumente.

Klausimas dėl Lietuvos Seime svarstomo įstatymo projekto turėtų būti iškeltas ir šį mėnesį vyksiančioje Europos Parlamento sesijoje Strasbūre, kur savo poziciją turėtų išdėstyti ir Europos Komisijos atstovas.