Atsargos

Arūnas BRAZAUSKAS

Pirmąkart nuo Šaltojo karo pabaigos Vo­kie­tijos valdžia parengė naują civilinės saugos koncepciją. Tai maždaug 70 puslapių apimties dokumentas, kuriame nušviečiama, kaip gyventojai bus apsaugoti karo, kibernetinių atakų ir kitų ypatingų situacijų atvejais. Dokumentą rugpjūtį paskelbė laikraštis „Frank­fur­ter Allge­meine Sonntagzeitung“. Didžiausią visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį patraukė rekomendacija sukaupti maisto atsargų net dešimčiai dienų, turėti geriamojo vandens penkioms dienoms – skaičiuojant po 2 l vienai gerklei per dieną.

Džiūvėsius kaupti privalu

Vokietijos civilinės saugos koncepcija pradėta rengti 2012 m., kaip ir karo reikalams skirta Bal­toji knyga. Įdomiausia tai, kad, civilinės saugos strategų požiūriu, įprastas karas laikomas mažai tikėtinu. Dokumente rašoma, kad nesitikima tokio Vokietijos teritorijos puolimo, kuris pareikalautų tradicinės gynybos. Orientuojamasi į hi­bridinius konfliktus, kuriuose dalyvauja tiek vals­tybinės pajėgos, tiek nevalstybiniai subjektai.

Pasak koncepcijos autorių, šiuolaikinės infrastruktūros trapumas ir visuomenės priklausomybė nuo resursų išplečia atakų galimybę – pa­žeidžiamų vietų smarkiai pagausėjo. Pagal naująją civilinės saugos koncepciją valstybė privalo kaupti antibiotikų ir vakcinų (pavyzdžiui, nuo raupų) atsargas, aprūpinti gyventojus apsauginiais kostiumais, kaukėmis ir pan. Valdžia turėtų pasirūpinti, kad miestuose, gyvenvietėse būtų šulinių bei vandens talpyklų, kurios įgalintų tiekti vandenį bent dvi savaites.

Koncepcijoje aptakiai rašoma, kad gyvenamosios ir darbo patalpos turėtų būti labiau at­sparios sprogimams ir cheminėms medžiagoms. Tai sukėlė klausimų, kokiu būdu ir už kokius pinigus to ketinama siekti.

Vis dėlto vokiečių politikai ir visuomenės veikėjai daugiausia diskutuoja būtent dėl maisto atsargų kaupimo. Kairiosioms partijoms atstovaujantys Bundestago deputatai kritikavo koncepciją dėl to, kad jos įgyvendinimas sukelsiantis paniką ir ažiotažinę produktų paklausą. Atseit nėra tokio scenarijaus, pagal kurį didelės atsargos pasirodytų reikalingos. Suabejota ir tuo, ar vokiečiai rimtai atsižvelgs į grėsmes. Spėjama, kad tik dalis jų paklausytų instrukcijų, o dauguma jas ignoruotų.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija yra pa­rengusi rekomendacijas „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui“. Kad skaitytojai nenuobodžiautų, pa­rengtas rekomendacijų variantas su linksmais paveikslėliais. Lietuviški kariniai patarimai civiliams: sukaupkite maisto ir geriamojo vandens atsargų trims dienoms.

Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnas Ernestas Trunovas, vadovaujantis Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriui, „Veidui“ sakė, esą kiek jam teko susipažinti su informacija apie naująją Vokietijos civilinės saugos koncepciją, ten akcentuojamos teroristinės grėsmės.

Pasak E.Trunovo, patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis. „Įvertinę Lietuvos situaciją, mes nematome reikalo rekomenduoti žmonėms kaupti atsargas ilgesniam nei trijų dienų laikotarpiui“, – sakė E.Tru­novas.

Patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis.

Valstybei parodžius dėmesį ir išleidus knygelę su piešinėliais, verslas irgi nelieka visiškai abejingas. Internete galima rasti ne vieno tiekėjo siūlomų išlikimo rinkinių – nuo porą eurų kainojančio kreditinės kortelės matmenų pjūklelio, atsuktuvo, liniuotės ir kitų įnagių derinio iki daugiau nei 30 eurų vertės komplekto, be viso kito, apimančio žibintuvėlį, kompasą, ugnies skeltuvą, švilpuką, veidrodį, vielinį pjūklą, žvejybos rinkinį ir netgi kontraceptinę priemonę.

Verslo elemento esama išgyvenimo programose, į kurias kviečiama pasimokyti pavieniui ir šeimomis. Mokomieji dalykai: kaip rengtis ir ko­kių daiktų reikia turėti, kaip orientuotis vietovėje, rišti mazgus, išgauti ugnį automobilyje esan­čiomis priemonėmis ir panašiai.

Patriotiškai nusiteikę piliečiai, bent jau tie, kurie organizuoja ir lanko išgyvenimo kursus, – valstybės talkininkai ekstremaliose situacijose. Tą pilietiškumo spindulį gal reikėtų nukreipti į kasdienio gyvenimo sritis, kuriose mūsų tyko pavojai net ir taikos atveju.

Skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas

Lankydamasis pas pažįstamus, gyvenančius de­šimtame aukšte, susirūpinau, kaip jie elgtųsi kilus gaisrui. Gal iškištų nosį į laiptinę ir pamatę tenai tirštus dūmus susiprotėtų nerizikuoti – nebandytų veržtis laiptais žemyn? Juk dauguma žmonių per gaisrūs žūva ne nuo ugnies, o uždusę nuo dūmų. Dėl viso pikto pažįstamų paklausiau, kur yra atsarginiai išėjimai. Jie tiktai gūžtelėjo pečiais. Supratau, kad tokiais dalykais jie nesirūpina, nes tas avarinis išėjimas veikiausiai užrakintas arba užverstas daiktais. Bet ir visas jų gyvenamasis rajonas dvelkia nesaugumu. Jau vien tai, kad kiemas užgrūstas automobiliais, ke­lia abejonių, kad čia lengvai privažiuos ugniagesių automobiliai.

Baigęs svečiuotis patariau jiems pasirūpinti evakuaciniais gobtuvais. Tai visą ar dalį veido dengiantys daiktai, kuriuose įtaisyti respiratoriai. Geri dalykai nėra pigūs – skafandrą primenantis gobtuvas kainuoja per 300 eurų. Žinoma, galima tenkintis puskauke už maždaug 10 eurų. Pirmuoju atveju gal nenusvils plaukai, tačiau abiem atvejais gali nudegti kojos.

Truputis statistikos apie šalį, kurioje, tikėkimės, į gaisrus žiūrima rimtai. 2014 m. Jungtinėse Valstijose, kur ugniagesiai iškviečiami kas 24 sek., įvykusiuose gaisruose žuvo 3275 žmonės, daugiau nei 15 tūkst. apdegė ar buvo kitaip sužeista. Su­pleškėjo daugiau nei 11 mlrd. dolerių vertės tur­to. Niujorke, kur daugybė gyvenamųjų namų ap­sta­tyta išoriniais evakuaciniais laiptais, 2014 m. gaisruose žuvo 68 žmonės. Beje, dauguma gaisrų Amerikoje prasideda užsidegus elektrinėms ar dujinėms viryklėms, o ne žaidžiant su degtukais. Automobilių gaisrai – 13 proc. viso skaičiaus.

Kita mintis apie pavojus, nuo kurių tik maža dalimi gali apsaugoti valstybės pareigūnai, kilo stebint daugiakovininkus, kurie per treniruotę dviračiais atvažiavo prie ežero. Ten jie perėjo prie plaukimo rungties. Greitai virš ežero paviršiaus tolumoje buvo matyti tik jų galvos. Paskui kiekvieną vilkosi oranžinis pripučiamas plūduras. Tai tas pats, kas tempti paskui save gelbėjimo ratą. Ir treneris geriau mato, ir patiems sportininkams saugiau – už plūduro, kurio virvė tvirtinama prie juosmens, galima nusistverti, jeigu imsi skęsti.

Įsivaizduoju, kaip atrodytų ežeras, jeigu visi, kurie plaukia toliau nuo kranto, temptų paskui save plūdurus. Spalvų būtų daug, tačiau kiekvienas toks besimaudantis žmogus atrodytų kaip apsidraudėlis. Ar besimaudantieji įveiktų psi­cho­loginius barjerus?

Utopinis vaizdas iš galbūt netolimos ateities – visi vyriški ir moteriški maudymosi kostiumai parduodami tik su savaime prisipučiančiais plūdurais, kurie užima mikroskopiškai mažai vietos. Nežinia, kokios reikėtų socialinės reklamos, kad visi brendantieji į vandenį – nuo mažutėlių iki senolių – panorėtų įsigyti tokius daiktus.

Kad ir kaip atgrasiai tūlam poilsiautojui atrodo neutopiniai gremėzdiški plūdurai, kurių virvės tvirtinamos prie juosmens, niekas netrukdo į automobilio bagažinę įsimesti kietą plastikinį gelbėtojo plūdurą ar net gelbėjimo ratą, brangiausiu atveju kainuojančius kelias dešimtis eurų. Nelaimės atveju turint tokius reikmenis gelbėtojas rizikuoja daug mažiau. Daiktai bagažinėje akių niekam nebado.

Jei galima propaguoti sveiką gyvenseną, matyt, įmanoma propaguoti priešgaisrinę saugą namuose ar apdairumą vandens telkiniuose. Vals­tybė kaupia maisto ir kitokias atsargas karo atvejui, bet pasirūpinti savimi ir artimaisiais – piliečių reikalas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Europiečiai sutrikę: kur šiandien apsimoka investuoti savo santaupas? Į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą? Ar palikti kaip indėlius bankuose? Įvairiais anksčiau siūlytais būdais žmonės per krizę nusivylė, tad gal atsirado naujų alternatyvų? Kaip pinigus nuo infliacijos saugo turtingi žmonės, tarkime, arabų šeichai? Visus šiuos klausimus uždavėme trijų skirtingų sričių ekspertams.
Kokias investavimo klaidas parodė pastaroji krizė ir kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus, kad juos kuo mažiau graužtų infliacija? Nuo to pradėjome pokalbį su Finansų analitikų asociacijos vadovu Mindaugu Vaičiuliu.

M.V.: Pagrindinė pastarosios krizės pamoka investuotojams – prieš investuojant pinigus, ypač pasiskolintus, svarbu gerai įvertinti visus variantus. Mano nuomone, viena prasčiausių investicijų – nekilnojamasis turtas. Krizė parodė, kad nekilnojamojo turto likvidumas – itin mažas: kainos nukrito, bet turtą parduoti vis tiek sunku. Todėl prieš investuojant būtina įvertinti asmeninius tikslus – kokiam laikui žmogus gali investuoti pinigus. Jei sukauptų pinigų prireiks greitai. po metų ar trejų, tuomet derėtų rinktis obligacijas; jei maždaug po trejų–penkerių, tuomet jau galima investuoti ir į akcijas.
Kitas žingsnis, kurį vėlgi reikia gerai apgalvoti, – ką dėti į investicinį portfelį. Jei pinigai investuojami ilgesniam laikui, galima rinktis ir rizikingesnes investicijas, nes, nepaisant trumpalaikių svyravimų ar nuosmukių, per ilgesnį laiką grąža bus didesnė.
Pastaruoju metu populiarėja investicijos į žaliavas, tarkime, auksą. Bet šiaip jau žaliavos turėtų sudaryti nedidelę investicinio portfelio dalį. Nepaisant to, kad pastarąjį dešimtmetį auksas brango, tai nesitęs iki begalybės. Taigi, nors kartais pristatoma, esą investavimas į auksą duoda garantuotą uždarbį, iš tikrųjų nėra visai taip: investuoti į auksą taip pat rizikinga ir jo kaina taip pat gali kristi.
Į auksą galima investuoti dvejopai. Pirmiausia – perkant aukso luitus, bet tokiu atveju kyla saugojimo problema, tai kainuoja, pagaliau seife gulintis auksas neduoda pajamų. O tam, kad investicija kompensuotų įsigijimo ir saugojimo išlaidas, jos kaina turi didėti. Todėl vertingiau investuoti į finansines priemones, susietas su auksu. Biržose prekiaujama vertybiniais popieriais, kurių kainos yra susietos su įvairiomis žaliavomis: auksu, kitais brangiaisiais ir pramoniniais metalais, žemės ūkio kultūromis.
VEIDAS: Bet po pastarosios krizės, po finansų piramidžių žlugimo žmonės bijo pirkti akcijas ar obligacijas. Juk tokie sprendimai nieku pavertė netgi tokių apsukrių verslininkų, kaip Antanas Bosas, pinigus.
M.V.: Pirma taisyklė nepatyrusiems investuotojams: neinvestuoti skolintų pinigų. Minėto verslininko bėda ta, kad didžioji dalis investuotų pinigų buvo skolinti.
Kita vertus, obligacija yra pavadinimas, už kurio gali slėptis ir gana didelė rizika. To paties “Snoro” banko obligacijos irgi neišpirktos, nes obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu.
Visada reikia galvoti, ką perki, ir skaidyti riziką, įsigyjant skirtingų investicinių produktų. Be to, galbūt pirkti ne atskirą obligaciją, o obligacijų fondą. O jų yra įvairių. Taip atskiros bendrovės problemos, netgi jei konkreti bendrovė bankrutuotų, paskęstų bendroje masėje. Tarkime, jeigu obligacijų fondas uždirbtų 5 proc. ir bankrutuotų viena bendrovė, kurioje investuota 1 proc. lėšų, tai rezultatas vis tiek būtų teigiamas – 4 proc. pelno. O jei už skolintus pinigus perkama viena banko struktūrinė obligacija, kurios vertė priklauso nuo banko akcijų brangimo, tai labai sunku tikėtis pelno.
Iš tikrųjų, siūlytojų pirkti investicinius produktus yra pačių įvairiausių, bet prieš investuojant vis dėlto derėtų pasikonsultuoti mažiausiai su dviem ekspertais, tarkime, banko ir maklerių įmonės, ką jie siūlo pirkti, ir padaryti savas išvadas. Investuotojas pats turi domėtis, ką perka.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip protingiausia investuoti, atsižvelgiant į turimų pinigų sumos dydį?
M.V.: Jei investuojama iki 10 tūkst. Lt, tada geriausia pasirinkti keletą akcijų fondų – jie automatiškai išskaidomi. Jei tokią sumą galima investuoti ilgesniam laikui, tada verta rinktis du tris didesnės rizikos akcijų fondus. Jeigu investuojama trumpesniam laikui, tuomet derėtų rinktis tarp akcijų fondų ir obligacijų fondų.
Toliau kuo didesnė suma, tuo daugiau galima diversifikuoti investicijas: tiek investuojant į fondus, tiek dalį lėšų nukreipiant į atskirus portfelius – akcijų, obligacijų ar žaliavų. Tiesa, į žaliavas verta investuoti tik labai dideles sumas, o nedideles ar vidutines verčiau investuoti ne į atskirą žaliavą, o į su žaliavomis susietus fondus.
Labai didelės sumos, pavyzdžiui, 1 mln. Lt ir daugiau, jau suteikia daugiau galimybių. Tarkime, brangus nekilnojamasis turtas gali būti investicija. Bet vėlgi klausimas, iš kokių lėšų į jį bus investuojama: laisvų savų ar skolintų. Antruoju atveju rizika didelė, nes reikia galvoti, ar kainų kilimas kompensuos palūkanas per artimiausius penkerius ar dešimt metų. Jei infliacija būtų didelė, tuomet kompensuotų, kitu atveju – ne. Taigi kas turi dideles laisvų pinigų sumas, tas net ir Lietuvoje gali neblogai investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet tokiu atveju verta samdyti konsultantą ar brokerį, kuris ieškotų galimybių.
Turint didelę pinigų sumą yra galimybės investuoti ir į privataus kapitalo fondus, kurie perka biržoje nekotiruojamų uždarųjų akcinių bendrovių akcijas. Tiesa, investavus į privataus kapitalo fondus bus apribotos galimybės greitai atsiimti investuotas lėšas. Iš šių fondų pinigus galima atsiimti tik po penkerių–septynerių metų, kai fondas būna išformuojamas.
VEIDAS: O kur šiuo metų rizikingiausia investuoti?
M.V.: Mano manymu, atsargiau derėtų investuoti ar bent jau riboti investicijas į finansų sektorių. Šis sektorius yra didesnės rizikos, ypač jei situacija dėl kažkokių priežasčių pablogėtų.
Kur dar neverta investuoti? Ogi į didžiausio patikimumo obligacijas, pavyzdžiui, į Vokietijos ar JAV vyriausybių, nes jos siūlo labai mažas palūkanas. Mat jei infliacija padidėtų, tai tos palūkanos nekompensuotų net infliacijos. Beje, Lietuvos Vyriausybės obligacijos jau ir šiandien nekompensuoja infliacijos.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
R.D.: Turimų laisvų pinigų investavimas arba neinvestavimas priklauso nuo įdedamų pinigų kiekio ir kaip greitai žmogus nori juos atgauti. Tarkime, akcijos, palyginti su nekilnojamuoju turtu, labiau banguoja, bet akcijas galima greičiau parduoti ir atsiimti pinigus. Vis dėlto nekilnojamojo turto, kaip investicijos, irgi negalima nurašyti, nes yra neblogų objektų, kurie garantuoja pajamas. Aišku, tam reikia įdėti darbo.
Jei kalbėsime apie galimybę investuoti mažas sumas, iki dešimties tūkstančių litų, manyčiau, kad čia daug eksperimentuoti nereikia: geriausia susirasti patikimą banką ir jame pasidėti indėlį.
Turint daugiau laisvų pinigų – nuo 50 iki 100 tūkst. Lt, jau galima ieškoti palankių investicijų rinkų ir diversifikuoti krepšelį. Į nekilnojamojo turto rinką su tokiomis sumomis irgi galima ateiti, ypač jei dar yra galimybių šiek tiek pasiskolinti ir įsigyti geresnį objektą. Tiesa, prieš įsigyjant reikia pagalvoti, kaip greitai gali prireikti pinigų, nes nekilnojamojo turto greitai parduoti be nuostolių neįmanoma, o kartu skaičiuoti, kiek gausi pajamų iš nuomos.
Tačiau manyti, kad nekilnojamasis turtas dar pabrangs ir taip bus galima uždirbti, – neverta. Laikai, kai nekilnojamojo turto kainos kilo, jau praeity ir greitai šitai nebepasikartos. Todėl dera atsiminti, kad investuojant į nekilnojamąjį turtą uždirbti bus galima tik iš nuomos, o ne iš pardavimo.
Turint daugiau kaip 500 tūkst. ar 1 mln. Lt laisvų pinigų, galima tiek žvalgytis į akcijų rinkas, tiek gauti gerų pasiūlymų iš nekilnojamojo turto rinkos. Dėl krizės grąža iš nekilnojamojo turto labai padidėjo – čia galima uždirbti net 8–10 proc. Aišku, nekilnojamojo turto rinka taip pat dar gali subanguoti, bet įsigytas toks turtas neprapuls.
VEIDAS: Profesionalūs investuotojai investavimą į nekilnojamąjį turtą vadina prasčiausia investicija, kurios trumparegiškumą geriausiai atskleidė pastaroji krizė.
R.D.: Tuomet jiems reikėtų priminti, kas vyko akcijų rinkose. Dalis mano pažįstamų, investavusių į akcijas, prarado nuo 60 iki 70 proc. visų pinigų. Investavusieji į nekilnojamąjį turtą tokių praradimų nepatyrė. Gal tik tie, kurie investavo į žemės sklypus.
Dar vienas veiksnys, lemsiantis nekilnojamojo turto ateitį, – prastėjanti demografinė padėtis. Mūsų mažėja, taigi dalis žemės sklypų, įsigytų siekiant juos brangiau parduoti NT plėtotojams, niekados nebus nupirkti ir užstatyti, nebent bus parduoti mažesne, nei įsigyta, kaina.
Bet žmonės, kurie investavo į parduotuves, prekybos centrus, kitus didelius nekilnojamojo turto objektus, prarado palyginti nedaug. Nuomojami šie objektai visada duoda didesnes ar mažesnes pajamas. Aš pats irgi nemažai investavau tiek į žemę, tiek į gyvenamąją statybą, tiek į įvairius kitus statinius ir šie mūsų įmonei padėjo išgyventi. Jei mes nebūtume turėję tų statinių, manau, daug sunkiau būtume pergyvenę krizę. Toks investuotų pinigų diversifikavimas mums leido išgyventi.
Beje, dabar esu Kanuose, kur vyksta didžiausias Europoje nekilnojamojo turto sektoriaus forumas, ir pagrindinė čia skambanti mintis, kad greito pabrangimo laikai praėjo.
Aišku viena, kad krizė paveikė visus: investuotojus ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į visą akcijų rinką, nesvarbu ar tai bankų akcijos, ar išvestiniai vertybiniai popieriai, ar valstybių vertybiniai popieriai, kurie anksčiau laikyti saugiausia investicija. Štai žvilgtelėkime į Graikiją: taip, jos vertybinių popierių pajamingumas kyla, bet kartu aiškėja, kad bus nurašyta pusė visų skolų. Vadinasi, jei investavote į Graikijos vertybinius popierius 100 tūkst., tai realiai gausite tik 50 tūkst. Lt.
VEIDAS: O kiek jūs pats praradote pinigų akcijų rinkose?
R.D.: Aš esu aktyvus statybų vystytojas, todėl investavau tik čia, neturėjau jokių kitų akcijų ar obligacijų. Bet mano patirti nuostoliai yra milžiniški, milijoniniai. Tačiau nieko nepadarysi: yra pakilimų, yra ir kritimų. Mums pavyko susitarti su bankais dėl paskolų mokėjimo grafikų pakeitimo. Per krizę mokėjome bankams tik palūkanas, bet viliuosi, kad per artimiausius dvejus trejus metus jau visiškai atsitiesime, ir nors į prieškrizinį lygį sugrįžti nepavyks, dirbsime pelningai.
O į akcijas aš neinvestavau, nes man tai nerūpėjo. Aš laikausi nuostatos ir visiems patarčiau: jei pats gali savo pinigus protingai investuoti ir dauginti, investuok juos tik į savo verslą. Tai geriausia investicija.
Manau, kad turint net 10–20 tūkst. Lt jau galima pačiam pradėti verslą. Aišku, su tokiais pinigais gamyklos nepastatysi, bet pradėti paslaugų verslą tikrai galima. Tai liudija mano pusseserės kirpėjos pavyzdys: ji pradėjo nuo samdinės, užsidirbo pinigų, atidarė savo kirpyklėlę, vėliau pradėjo samdyti kitas kirpėjas, o dabar jau nebeišsitenka vienoje kirpykloje, plečia tinklą, samdo daugiau darbuotojų. Visada bet kokį verslą galima padaryti geriau, talentingiau, kūrybingiau, nei daro konkurentai. Tik nereikia bijoti.

Banko “Nordea” ekonomistas Žilvinas Mauricas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
Ž.M.: Pasaulio ekonomikoje vyksta du vienas kitam prieštaraujantys procesai: ekonomika vis dar neatsigauna po didžiosios depresijos ir tebėra daug baimių, kad pernykštis atsigavimas gali vėl lėtėti ir bus vėl nugrimzta į recesiją. Naują kritimą gali išprovokuoti naftos kainos, JAV problemos ir kai kurių ES šalių nemokumas. Kita vertus, daugelio pasaulio valstybių vyriausybės ir ypač centriniai bankai didina pinigų kiekį rinkoje, o tai reiškia, kad mūsų santaupos nuvertėja.
Dėl šitų nepalankų veiksnių visiškai nepalanku investuoti į rizikingus aktyvus, tarkime, akcijas, nes jei ekonomika vėl nugrims į recesiją, akcijos neteks vertės. Taip pat gerokai reikėtų pagalvoti prieš investuojant į žaliavas, kurių kainos dabar ganėtinai didelės: taip, vieną mėnesį galima išlošti 20 proc., bet kitą – daug pralošti.
Iš tikrųjų, kai ekonomika yra tik pačioje pakilimo stadijos pradžioje, tada pats geriausias laikas rasti gerą idėją ir pradėti savo verslą. Šiandien vartojimo ir nekilnojamojo turto kainų burbulai jau praėję ir verslas gali kvėpuoti: bankai itin palankiomis sąlygomis kredituoja verslą. Jei žiūrėtume į kelių šimtų metų kredito institucijų istoriją skaičiuojančias Švediją ar Didžiąją Britaniją, matytume, kad tokių žemų palūkanų normų, kaip dabar, nebuvo pastaruosius 150 metų. Taigi dabar pats laikas ryžtis pradėti savo verslą.
Dar vienas geras produktas – investavimas į akcijų indeksus, susietus su obligacijomis. Jo esmė ta, kad jis leidžia džiaugtis nauda tada, kai akcijos kyla, bet riboja patiriamus nuostolius, kai jų vertė krinta. Blogiausiu atveju investuotojas atsiima tai, ką buvo investavęs. Tai geras produktas: jis laimi prieš kojinę rezultatu 2 : 0.
Šiaip jau kuo investuotojas neprofesionalesnis, tuo labiau turi diversifikuoti savo pinigus. Jei jau perka įmonių akcijų, tai tegul perka ne vienos, o bent dešimties skirtingų įmonių akcijų ar obligacijų, tada nuostolis nebus toks skaudus.
O skaudžiausia visuomet būna tiems, kurie pinigus skolinasi iš bankų ir juos investuoja į rizikingus vertybinius popierius. Ir apskritai investicijos skolintais pinigais į akcijų rinkas net nevadintinos investicija – tai elementari spekuliacija.
VEIDAS: O kiek tiesos, kad prasčiausia investicija dabar – nekilnojamasis turtas?
Ž.M.: Nesakyčiau, kad tai rizikingiausia ar prasčiausia investicija. Tarkime, per krizę naftos kaina nukrito nuo 140 iki 40 JAV dolerių už barelį (arba keturis kartus), o nekilnojamojo turto kainos krito tik apie 40–50 proc. Vadinasi, tai nebuvo toks didelis kritimas. Todėl sakyti, kad nekilnojamasis turtas yra rizikingiausia investicija, nederėtų. Tačiau faktas, kad nekilnojamasis turtas – nelikvidi investicija: kritus naftos kainai, akcijas galima greit parduoti, o nekilnojamojo turto rinka kartais visai merdi, nes nėra pirkėjų.
Vis dėlto nereikia pamiršti, kad nekilnojamasis turtas pirmiausia turi būti vertinamas ne pagal pajamas, kiek galima uždirbti jį perpardavus ateityje, o kiek galima gauti naudos iš nuomos. Jei perki turtą už 300 tūkst., bet per metus iš nuomos uždirbi 15 tūkst., vadinasi gauni 5 proc. metinės grąžos, ir tai yra geriau, nei padėti pinigus į banką.

Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras oficialiai paskelbė ekonominio sunkmečio pabaigą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi sunkmetis, gavęs Didžiosios recesijos vardą, tęsėsi aštuoniolika mėnesių ir buvo ilgiausias po finansinės sistemos kracho 1929-aisiais. Tiesa, tiek JAV, tiek pasaulio statistiniai rodikliai nerodo vienareikšmiško atsigavimo. Kartu su recesijos pabaiga JAV buvo užfiksuotas didžiausias per pastaruosius 50 metų skurdo lygis tarp darbo rinkoje aktyvių gyventojų (12,9 proc.). Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 43,6 mln. amerikiečių pernai gyveno žemiau skurdo ribos. Šis rezultatas sudavė skaudų smūgį Baltiesiems rūmams, nes pagrindinis Baracko Obamos kampanijos akcentas buvo pažadas numalšinti didėjantį skurdą šalyje.

Rugsėjo pabaigoje Latvijoje vykusio Baltijos ekonomikos forumo metu taip pat buvo pabrėžiama, kad kova su socialiniais ekonominės krizės padariniais bus vienas didžiausių iššūkių atkūrus ekonominės plėtros tempus. Deja, pasaulio patirtis rodo, kad besitęsiantis nedarbo lygio šleifas vidutiniškai trunka apie 2–2,5 karto ilgiau nei buksuojantis bendrasis vidaus produktas. Kartu su stagnuojančia darbo rinka būtų sunku tikėtis ir ryškaus vidaus paklausos atsigavimo. Žinoma, techniniai sprendimai šiandien leidžia daugeliui lėktuvų tęsti skrydį su vienu veikiančiu varikliu, bet tai nesuteikia saugumo jausmo nei keleiviams, nei lėktuvo pilotams. Taigi bet kokios naujienos, turinčios bent menkiausią užuominą apie vidaus paklausos atsigavimą, sutinkamos itin entuziastingai.

Pasibaigus vasaros sezonui, rinkoje tradiciškai daugėja darbo pasiūlymų, kurie padės absorbuoti bent dalį naujai prisiregistravusių bedarbių. Darbo biržos duomenimis, per pirmas dvi rugsėjo savaites pavyko įdarbinti beveik 10 tūkst. gyventojų – tai vienas geriausių šių metų rodiklių. Deja, tuo pat laikotarpiu naujai prisiregistravusių bedarbių skaičius buvo didesnis ir viršijo 11 tūkst., taigi apskritai bedarbių gretos retėja itin lėtai.

Kol kas nedžiugina ir įmonių vadovų nusiteikimas. Nors Statistikos departamento atliekamos apklausos rezultatai rodo gerėjančius lūkesčius, dauguma darbdavių vis dar neplanuoja artimiausius du tris mėnesius intensyviai ieškoti naujų darbuotojų. Statybos sektoriuje apie tokią galimybę svarsto ketvirtadalis apklaustųjų, bet apie 15 proc. vis dar planuoja atleidimus. Mažmeninės prekybos ir paslaugų srityje bendras balansas išlieka neigiamas, o tai reiškia, kad šiuose sektoriuose ateinantį ketvirtį darbuotojų gali toliau mažėti.

Apdirbamosios pramonės bendrovėse prošvaisčių taip pat nematyti. Susumavus plėtrą planuojančių ir darbuotojų gretas retinančių įmonių vadovų apklausos rezultatus paaiškėjo, kad tik trys pramonės šakos – maisto, medienos ir baldų bei plastiko gamybos – ketina šiek tiek  prisidėti prie dirbančių žmonių gretų gausinimo. Bet dauguma pramonės atstovų atideda naujų vietų steigimo planus kitiems metams.

Panašius rezultatus rodo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių apklausa. Vienintelis teigiamas pokytis šioje srityje yra tas, kad, asociacijos narių nuomone, priimtos naujos Darbo kodekso pataisos didina darbo santykių lankstumą, gali paskatinti įmones drąsiau kurti naujas darbo vietas ir didinti veiklos efektyvumą ateityje.

Papildomo entuziazmo šaltinis – neregėtai per pastaruosius metus pagausėjusios gyventojų santaupos. Daugelio analitikų nuomone, Lietuvos ekonomikai užtektų nedidelio gero postūmio šiam rezervui pradėti “maitinti” vidaus paklausą. Iš tiesų, remiantis centrinio banko duomenimis, 2009 m. Lietuvoje indėliai ūgtelėjo 3,4 proc., o šių metų gyventojų indėlių vidutinis augimo tempas viršijo 5 proc., vien liepos mėn. indėliai buvo beveik 7 proc. didesni nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Keitėsi ir indėlių struktūra – vis daugiau pinigų “nusėda” sąskaitose iki pareikalavimo ir tai kartais traktuojama kaip pasirengimas tuos pinigus išleisti prekėms ar paslaugoms. Žinoma, tam tikra dalis šių sutaupytų lėšų bus išleista į apyvartą, bet vargu ar galima džiaugtis tuo, kad santaupos yra pravalgomos.

Pernai smarkiai pakilusios palūkanų normos skatino gyventojus dėti indėlius į komercinius bankus, bet šiemet padidėjus likvidumui rinkoje palūkanų normos smuko ir svyruoja arti žemiausio lygio. Taigi ir paskatų laikyti indėlius gyventojai turi mažiau.

Rugpjūčio mėnesį metinei infliacijai pasiekus 1,8 proc. ir pralenkus didžiausių Lietuvos bankų siūlomas iki 1,7 proc. tesudarančias metų trukmės terminuotųjų indėlių palūkanas, kyla klausimas, kaip apsaugoti ir neprarasti santaupų, o gal net rasti tinkamą būdą užsidirbti. Taigi ką daryti gyventojams, savo sąskaitose sukaupusiems 10 tūkst., 50 tūkst. ar 100 tūkst. litų?

Nors indėlių Lietuvos bankuose vis daugėja, šį taupymo būdą pasirinkę Lietuvos gyventojai savo santaupų tikrai nedidina ir netgi pro truputį praranda, nes infliacija indėlių palūkanas jau dabar viršija, o metų pabaigoje viršys gana stipriai. Ką daryti?

Pasak finansų ekspertų, prieš priimdamas sprendimą, kur investuoti, kiekvienas turi nuspręsti, kuriam laikui ir kokiam tikslui tuos pinigus investuoja. Klasikinis patarimas: nori investuoti ilgam laikotarpiui ir užsidirbti daugiau pelno, rinktis agresyvųjį investavimą. Sieki išsaugoti turimus pinigus (jų vertę) – investuok konservatyviai.

“Swedbank” asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė primena, kad prieš pradedant galvoti apie investavimą pirmiausia reikia pasirūpinti pinigų juodai dienai, t.y. atsidėti lėšų nenumatytiems atvejams. Toks rezervas turėtų sudaryti bent šešis mėnesinius asmens darbo užmokesčius, nes tiek įprastomis ekonominėmis sąlygomis trunka naujo darbo paieška. Tačiau padėtis darbo rinkoje rodo, kad šiuo metu darbo paieškos gali užtrukti gerokai ilgiau, todėl ir pinigų rezervą patariama sukaupti didesnį.

Jei turite 10 tūkst. litų

Jeigu rezervas jau yra ir sukaupėte bent 10 tūkst. Lt, pats metas pagalvoti apie šiokį tokį savo pinigų įdarbinimą. Tiesa, 10 tūkst. Lt – gana menka suma, tad dauguma ją turinčiųjų nesivargina sukti galvos ir padeda šiuos pinigus kaip indėlį banke.

Štai Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorakienė sako, kad turėdama 10 tūkst. Lt net iš banko sąskaitos jų neimanti, nes tų pinigų bet kada gali prireikti. “Juk niekada nežinai, kada ir kas gali nutikti: ar kokia nelaimė įvyks, ar šeimos narys susirgs, ar kokiam kitam reikalui greitai pinigų prireiks”, – asmeniniu finansų valdymo receptu dalijasi Z.Sorakienė.

Pasak jos, turint tiek santaupų apie verslą, nors ir labai smulkų, turėtų galvoti tik darbo netekęs ir kito pragyvenimo šaltinio negalintis rasti asmuo. “10 tūkst. Lt – labai vargani pinigai, bet išsinuomoti patalpas ir užsiimti, pavyzdžiui, siuvimo, batų taisymo, vertimo paslaugomis ar labai nedidelės apimties prekyba jau galima. Tačiau tokia veikla – tik sunkus bandymas išgyventi”, – mano pašnekovė.

Dar viena banko indėlių alternatyva – aukso luitai. Pasak jais ir juvelyriniais dirbiniais prekiaujančios “Auksinės širdelės” direktorės Jovitos Keršanskienės, aukso kaina pastaruoju metu tik kyla. “Prieš metus gramą aukso buvo galima nusipirkti už 100–110 Lt, o šiuo metu tas pats gramas kainuoja 120–130 Lt. Taigi prieš metus į auksą investavę žmonės jau dabar gali skaičiuoti pelną”, – sako ji.

Auksas – ilgalaikė investicija, tad jo kaina ir kartu pelnas ar nuostolis priklauso nuo nuotaikų biržoje. Tačiau prireikus aukso luitą visuomet galima parduoti ar užstatyti lombarde. Minėta “Auksinė širdelė” parduoda 3, 5, 10 ir 20 gramų aukso luitus, bet norintiesiems įsigyti didelį aukso luitą gali pagaminti pagal specialų užsakymą.

Daugiau turi, daugiau gali

50 tūkst. Lt santaupos jau suteikia kur kas didesnę investavimo laivę. Tiesa, SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė primena, kad net ir investavus grėsmė neišsaugoti pinigų vertės vis dėlto išlieka, ypač jei rizika bus valdoma netinkamai. “Vienas populiariausių rizikos valdymo būdų – lėšų paskirstymas, t.y. nesudėjimas visų pinigų į vieną krepšį. Kuo didesnę sumą turime, tuo svarbiau šio principo laikytis”, – pataria J.Varanauskienė.

Pasak “Ober-Haus” gyvenamojo nekilnojamojo turto eksperto Mariaus Čiulados, turint 50 tūkst. Lt jau galima pradėti galvoti ir apie investicijas į šiokį tokį nekilnojamąjį turtą. Pirmiausia ekspertas siūlo pasidairyti į 50 tūkst. Lt vertės žemės sklypus atokiau nuo didmiesčių.

“Tačiau investuotojai privalo suprasti, kad žemės kaina greitai nekyla ir savaime jokių pajamų neduoda. Antra, žemės nėra paprasta įsigyti, o ir parduoti nelengva”, – įspėja M.Čiulada. Jo teigimu, žemės pirkėjų nėra daug, o pati žemė turi savo specifiką – būna miško, dirbamosios, namų valdos paskirties. “Nors iš spekuliaciniais tikslais pirktos žemės galima uždirbti daugiau nei iš kito nekilnojamojo turto, reikia apsispręsti, ar gali ilgam investuoti. Daugiausiai pelno žemė duoda, jei vadovaujiesi tokia taisykle: nusipirkai ir užmiršai”, – tvirtina nekilnojamojo turto ekspertas. Beje, metas pirkti nekilnojamojo turto dabar kur kas palankesnis nei prieš dvejus metus, bet metus dar galima ir palaukti, nes žemės ir butų kainos dar gali šiek tiek kristi.

Natūralu, kad investavus į žemę uždarbio gali tekti ilgai laukti, o štai įsigijus gyvenamąjį būstą šiokių tokių pajamų jau galima tikėtis kas mėnesį. “Pavyzdžiui, Vilniuje už 50 tūkst. Lt galima įsigyti bendrabučio kambarį arčiau miesto centro arba labai mažą vieno kambario butą Naujojoje Vilnioje, Grigiškėse ar kituose miesto pakraščiuose”, – paaiškina M.Čiulada.

Šiuo metu grąža iš būsto nuomos Lietuvoje siekia apie 5 proc. įsigyto būsto vertės, nors pasaulyje šis rodiklis sudaro 10 proc. Taigi įsigijus bendrabučio tipo kambarį arba vieno kambario butą Vilniaus pakraščiuose iš nuomos galima gauti apie 100–200 Lt kas mėnesį. Be to, pasak eksperto, atsigavus ekonomikai bendrabučio ar buto kaina turėtų pakilti ir šį turtą bus galima parduoti brangiau, nei jis buvo pirktas. “Infliacija pinigus “valgo”, santaupų perkamoji vertė nuolat mažėja, o įsigytas turtas visuomet lieka turtas”, – dėsto pašnekovas.

Z.Sorakienė pabrėžia, kad turint 50 tūkst. Lt jau galima pradėti ir smulkųjį verslą. “Pagal verslo liudijimą galima atidaryti prekybos įmonę. Galima nusipirkti prekių, išsinuomoti verslui reikalingas patalpas. Taip pat už tokią sumą galima atidaryti mažą šeimos įmonę, kuri teiktų paslaugas”, – verslo galimybes vardija Z.Sorakienė.

Dar pašnekovė pataria prieš imantis verslo gerai paruošti namų darbus ir viską suskaičiuoti, o verslo šaką rinktis pagal profesiją – ateityje bus lengviau dirbti. Reikėtų nuodugniai ištirti numatomos teikti paslaugos ar prekės paklausą, atidžiai rinktis prekybos patalpas, išstudijuoti pirkėjų srautą. “Ir svarbiausia – iš pradžių nesitikėti didelio uždarbio. Pelnas, jei tokio bus, atsiras tik po kurio laiko”, – perspėja moteris ir priduria, kad viską gerai apgalvojus ir suskaičiavus net ir sunkmečiu pradėtas verslas gali išgyventi.

Z.Sorakienė patikina, kad jei pati turėtų 50 tūkst. Lt santaupų, juos skirtų vieno iš savo trijų vaikų verslui pradėti. Ponios Zitos vyras – verslininkas, pagal verslo liudijimą prekiaujantis užuolaidomis, patalyne ir kitomis namų apyvokos prekėmis, todėl jis būtų pradedamo verslo konsultantas. Ir 100 tūkst. Lt santaupų ji nedvejodama skirtų kitam vaiko verslui pradėti. “Tik pradėjus verslą matau perspektyvą uždirbti, tačiau tam reikia skirti daug pastangų ir jėgų”, – sako Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė.

Butas, žemės sklypas, sodyba, verslas

Tiems, kurie turi 100 tūkst. Lt santaupų, ponia Zita pataria dairytis verslo šakos, prie kurios būtų galima prisidėti partnerystės pagrindais. “O susijungus jau būtų galima ir ES paramos prašyti bei taip verslą plėsti”, – priduria ji.
Šiuo metu pelningiausia pagal turimas sutartis gaminti prekes eksportui. Ir taip bus dar ilgai. “Svarbiausia – pinigų neinvestuoti aklai. Tai būtų didžiulė klaida ir dažnai dideli praradimai”, – perspėja Z.Sorakienė.

M.Čiulada tvirtina, kad turint 100 tūkst. Lt galima tikėtis neblogų investavimo rezultatų ir nekilnojamojo turto srityje. Net Vilniuje už tiek galima nusipirkti vieno ar pusantro kambario butą, o ką jau kalbėti apie kitus regionus. “Už tokią sumą nusipirktą būstą galima lengvai išnuomoti už 400–600 Lt per mėnesį. Be to, nebūtų jokių sunkumų jį parduoti”, – tikina M.Čiulada. Kaip investiciją į nekilnojamąjį turtą ekspertas siūlo rinktis butą iki 60 kv. m – tokį ir išnuomoti, ir parduoti nesunku. Be to, už 100 tūkst. Lt jau galima įsigyti neblogą namų valdos žemės sklypą su komunikacijomis arba brandaus miško ar žemės ūkio paskirties sklypą. Taip pat galima investuoti į sodybą prie ežero ar kitoje gražioje vietoje.

Minimalus noras rizikuoti

O.Bložienė atkreipia dėmesį, kad svarstant, kur investuoti, nereikia apsiriboti viena investicijų priemone, pavyzdžiui, tik idėja pirkti nekilnojamąjį turtą. Tikslinga įvertinti kuo platesnį investicinių objektų spektrą – nuo vertybinių popierių iki meno dirbinių.

Tiesa, investicijos į vertybinius popierius – akcijas ir obligacijas šiuo metu laikomos ne itin patraukliu būdu užsidirbti, nes nemažai į juos investavusiųjų nudegė per pastaruosius dvejus metus. Be to, dabar skolos vertybiniai popieriai (obligacijos, ypač vyriausybių) šiuo metu ne ką pelningesni negu bankų indėliai arba ne ką mažiau rizikingesni negu įmonių akcijos.

Tad nieko keista, kad investicijos į vertybinius popierius Lietuvoje darosi vis labiau nepopuliarios. Dauguma žmonių susitaiko su šiokiais tokiais praradimais ir pinigus laiko bankuose, o ne eksperimentuoja. Lietuvos gyventojai dabar minimaliai nori rizikuoti.

"Veido" archyvas

Lietuvos bankuose palūkanoms už indėlius nukritus iki neregėtų žemumų, specialistai pataria atsargiai pradėti dairytis investavimo galimybių.

Didžiausias palūkanas už indėlį litais metams praėjusią savaitę siūlė Ūkio bankas – 4,7 proc. Tuo tarpu “DnB NORD” banke palūkanos siekia jau tik 1 proc., SEB – 1,7 proc. Finansų analitikė Daiva Rakauskaitė atkreipia dėmesį, kad minimalios rizikos ieškantys gyventojai dar gali rinktis Vyriausybės taupymo lakštus, kurių metinė grąža – 2,9 proc. Didesnes palūkanas siūlo kredito unijos: Vilniaus taupomoji kasa – 5,8 proc., “Sveikatos kreditas” – 5,5 proc.
“Jei žmogus nori uždirbti daugiau, turi prisiimti didesnę riziką ir ryžtis investuoti, nes indėlių palūkanos bankuose pernai taip pat buvo išaugusios dėl padidėjusios rizikos rinkoje. Investicijos į akcijų rinką dabar patrauklus variantas, nes šios rinkos po truputį atsigauna”, – tvirtina D.Rakauskaitė.

Ekspertai pabrėžia, kad tam tikrą savo pinigų dalį derėtų laikyti kaip indėlį, o investuoti tik laisvus pinigus. “Pernai, kai indėlių palūkanos bankuose siekė 10 proc., daug kam visiškai pakako tokios grąžos ir nereikėjo investuoti. Tačiau kas pernai investavo, uždirbo daugiau nei 10 proc. Krizė akcijų rinkose yra ir galimybių metas”, – tvirtina “Nordea Bank Lietuva” investavimo produktų projektų vadovas Modestas Plakys.

Vis dėlto įmonės “Bankinės finansinės konsultacijos” atstovas Artūras Buivydas pataria žmogui, kuris nėra susidūręs su investicijų fondais ir indėlį laiko kaip pinigų šaltinį, nuo jų susilaikyti. “O investicijos, susietos su obligacijomis, galėtų būti nebloga alternatyva tam tikrai santaupų daliai. Tikėtina grąža kelis kartus didesnė negu indėlis”, – tvirtina A.Buivydas.

M.Plakys pritaria, kad populiariausia ir saugiausia priemonė iš alternatyvių būdų terminuotam indėliui – obligacija su garantija.

M.Plakio tvirtinimu, akcijų rinka atsigauna. 2008 m. kritusių 50 proc. ir daugiau, pernai Lotynų Amerikos akcijų fondų grąža siekė 90 proc., Tolimųjų Rytų – per 60 proc., Europos – 30–40 proc. Šių metų Europos akcijų fondų grąža sudaro apie 11 proc. nuo metų pradžios, Lotynų Amerikos – 10 proc., Šiaurės Amerikos – 7 proc., Šiaurės Europos – 14–15 proc.