Kelios pažįstamos, kurių dukros pasiekė brandos amžių, man sakė, kad su atžalomis žiūrėjo turkų filmą „Mustangės“. Tikslas – „kad mergaitės pamatytų“.

Arūnas Brazauskas

Šiame „Vilniaus kino pavasaryje“ rodyta juosta pasakoja apie penkių seserų lytinį ugdymą Turkijos užkampyje. Pasaulietinės mokyklos mokinės po gana nekaltos iškylos su vaikinais uždaromos namuose. Močiutė ir kaimynės jas ima ruošti šeimyniniam gyvenimui. Apytrumpius sijonėlius keičia musulmonėms derami drabužiai, merginos mokomos namų ruošos. Vyresnės išleidžiamos už vyrų. Jaunesnės galiausiai pabėga iš namų.

Pažangios lietuvės mamos vedėsi dukras į kiną anaiptol ne tam, kad sužavėtų jas islamiškomis šeimos vertybėmis. Filme nušviečiami kiekvienai paauglei svarbūs dalykai: meilė, „tradicinis“ ir „netradicinis“ seksas, santykiai su vyresniaisiais, apimant ir lytinį išnaudojimą, kada priekabiauja giminės. Lietuvės mamos sutaupo laiko: tai, kas veikiausiai papasakota ir parodyta kalbant su dukromis akis į akį, įpinta į nenuobodų kino siužetą.

Toks bendravimas su atžalomis patogus abiem pusėm. Motina ir dukra gali pasikalbėti apie tai, ką matė, nes abi žiūrovės. Panaši proga paplepėti atsirastų, jei dukra galėtų ir norėtų aptarti, ką apie intymius santykius išgirdo iš mokytojų. Tačiau mokykla tokios progos nesuteikia – lytinio ugdymo programos Lietuvoje nėra.

Galima įvairiai vertinti šią gėdingą švietimo spragą. Pažvelkime į tai kaip į gilios suaugusiųjų traumos išraišką. Esama nuomonės, kad lytinio ugdymo programa turėtų išreikšti krikščioniškas vertybes, nes didžiuma Lietuvos gyventojų teigia esą Romos katalikai. Tačiau žvelgiant į tikinčiuosius iš sakyklos nematyti, kas susituokė bažnyčioje, kas net civiliškai nesituokė ir gyvena susidėję, kas laikosi Marijos ir Juozapo įžadų, kas naudoja prezervatyvus.

Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.

Pagal statistinius duomenis, Lietuva niekaip nepanaši į katalikišką kraštą. Santuoka vidutiniškai tveria maždaug velnio tuziną metų, tikėtina, kad suirs apie 40 proc. sudaromų santuokų. Norint gyventi kartu nebūtina vesti ar tekėti: daugiau nei trečdalis žmonių iki 35 metų gyvena nesusituokę, 80 proc. porų bendrai gyventi pradeda iki santuokos. Ne santuokoje gimsta maždaug trečdalis Lietuvos vaikų – dar toli iki Estijos, kur tokių yra apie 60 proc. Pateikti duomenys apytiksliai, tačiau jie išreiškia tendenciją, kuri būdinga būtent laikotarpiui po 1990 m., kada išlaisvintos nuo sovietinių suvaržymų mokykla ir Katalikų bažnyčia galėjo diegti šeimos vertybes.

Per ketvirtį amžiaus pagausėjo prieinamos informacijos – ypač tos, prie kurios suaugusieji nenorėtų prileisti paauglių. Prieš dešimtmetį JAV katalikų bažnyčios parengtame pranešime teigiama, kad žvilgsnis į pornografiją internete pirmąkart krypsta tarp 11 ir 14 metų, 80 proc. septyniolikmečių yra matę „kietą“ pornografiją. Nuo pranešimo laikų saviveiklininkai ėmė varyti į bankrotą pornoindustriją. Prieš porą metų Latvijoje atlikto tyrimo duomenimis, kas dešimtas nepilnametis yra vienu ar kitu būdu siuntęs kitiems savo intymių fotografijų, penktadalis nepilnamečių yra matę tokių vaizdų, kurie atsiųsti jiems ar draugams.

Europoje ir JAV atsiranda mokykliniai kursai, kurių tikslas – aiškinti, kad pornografija iškreiptai vaizduoja lyčių santykius tiek fiziniu, tiek emociniu atžvilgiu. Juolab kad pornografijos matę paaugliai jautresni savo išvaizdai, dažnai ją vertina neadekvačiai. O Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.

Scanpix

Altoriaus šešėlyje. Dvigubą priesaiką – ir civilinę, ir bažnytinę tariančios poros turbūt retai galvoja apie tai, kad, gyvenimui kartu nenusisekus, nutraukti jį teks ne tik civiliniame, bet ir bažnytiniame teisme. Pastaroji procedūra Lietuvoje – paini, ilga ir skausminga.

Nors laikančių save katalikais Lietuvos gyventojų mažėja (prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc., dabar – 77,3 proc.), norą tuoktis bažnyčioje kasmet pareiškia vis daugiau įsimylėjėlių. Išankstiniai Statistikos departamento duomenys skelbia, kad 2013 m. prie altoriaus žengė 8152 poros, pernai – jau 9317. Ištikimybę vienas kitam prieš Dievą kasmet prisiekia beveik pusė besituokiančiųjų.

Tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų.

Deja, priesaika prie altoriaus – tai dar ne tvirtos santuokos garantas. Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais ištuokų skaičius buvo lygus pusei visų santuokų. „Veido“ kalbinti kunigai teigia, kad panaši situacija ir dėl bažnyčioje sudaromų santuokų – maždaug pusė jų žlunga. Tiesa, oficialios statistikos nėra, mat skyrybos bažnyčioje nepripažįstamos.

„Kai susižadėjome, atrodė savaime suprantama, kad tuoksimės ir bažnyčioje. Dauguma draugų ėjo prie altoriaus, to iš mūsų tikėjosi tėvai. Kelis mėnesius prieš vestuves lankėme sužadėtinių kursus, jautėmės subrendę ir pasiruošę bažnytinei santuokai. Deja, tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų“, – ironizuoja dabar  antrąsias vestuves planuojantis vilnietis Virgilijus.

Antroji jo santuoka bus tik civilinė, nes tebegalioja pirmoji bažnytinė. Jis jau antrus metus siekia ją anuliuoti. Vienoje vyskupijoje vilniečio prašymas buvo atmestas, dabar jis laukia, kol jo imsis kitos vyskupijos tribunolas. Virgilijus turi nedaug vilčių, jog šįkart pasiseks, mat pirmojoje instancijoje buvo konstatuota, kad nėra nė vienos priežasties patenkinti jo prašymą. Labiausiai vyrą žeidžia tai, kad netrukus įvyksiančios vedybos pakeis jo padėtį bendruomenėje. Mat be Dievo palaiminimo gyvenantys sutuoktiniai, Bažnyčios požiūriu, yra „susidėję“ – jiems galima eiti išpažinties, tačiau prie Komunijos būtų prileidžiami tik tuo atveju, jei gyventų be lytinių santykių.

Santuokos nesugebėjęs išsaugoti Virgilijus, save laikantis nenuosekliai praktikuojančiu kataliku, sako, kad bažnyčioje duota priesaika jam netapo tuo slenksčiu, kurį būtų sunku peržengti skiriantis. Jis gailisi, kad prie altoriaus žengė nepasirengęs, todėl prisikūrė neišsprendžiamų problemų.

Katalikų tikėjimas Santuokos sakramentą skelbia kaip vieną svarbiausių įvykių žmogaus gyvenime. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“, – šie Šventojo Rašto žodžiai nėra tik bažnytinė simbolika.

Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

„Tai rodo, jog vyro ir žmonos santykis neišardomas vien juridiškai, nes vyras ir moteris neatšaukiama sąjunga vienas kitam save duoda ir priima, kad sudarytų santuoką. Todėl teisėtai pareikšto veiksnių asmenų valingo sutikimo negali atstoti jokia žmogiška galia“, – paaiškina Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo, arba tribunolo, teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Kazimieras Meilius.

Katalikų bažnyčioje sutuoktinių skyrybos yra neįmanomos, tad ir skyrybų termino bažnytinėje teisėje nėra. Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

Ši Vatikano dogma, draudžianti antrą kartą žengti prie altoriaus, ir siekiai ją apeiti yra tapę net reikšmingų istorinių įvykių priežastimi. XVI a. Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, įtvirtindamas save kaip jos aukščiausiąjį vadovą. Šio žingsnio karalius ėmėsi Vatikanui nesutikus anuliuoti jo santuokos su pirmąja žmona Katerina, kurią jis kaltino nesugebėjimu susilaukti įpėdinio. Vėliau Henrikas VIII vedė dar penkis kartus.

Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra.

Vis dėlto keičiantis laikams ir Katalikų bažnyčios teisėje turėjo atsirasti pokyčių. Daugelį amžių žmonių prašymai juos ištuokti buvo atmetami, dabar egzistuoja galimybė, kad bažnytinis tribunolas, atlikęs tyrimą, santuoką paskelbs negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento.

Tačiau anuliuoti santuoką katalikams ir šiandien sudėtinga. Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra. Tarp dažniausiai minimų – tikros santuokinės valios trūkumas, sutuoktinio nevaisingumas, absoliuti lytinė impotencija, buvusi dar prieš santuoką. Taip pat santuoka gali būti paskelbta netikra, jei ji buvo sudaryta tebeegzistuojant ankstesniam santuokos ryšiui ar katalikui susituokus su nekrikštytu asmeniu. Tarp kriterijų yra ir kraujomaiša – ja laikoma giminaičių sąjunga net iki ketvirtojo laipsnio, išaiškėjusi sutuoktinio seksualinė orientacija.

Ar bažnytinėje teisėje įtvirtintos priežastys kito, visuomenėms modernėjant, kwičiantis moralinėms vertybėms ir pan.? „Kriterijai nekito, bet bylų turinys kinta. Pastebiu, kad prieš dešimtmetį ar du tikrai buvo mažiau skundų dėl dėmesio stokos šeimoje, o dabar jų daugėja. Kada to dėmesio iš tikrųjų nėra, o kada jo nesveikai per daug reikalaujama? Pagaliau ar ne seksualinės laisvės pasekmė, kai sutuoktiniai be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, filmų, nuotraukų, nesugeba atlikti lytinio akto, nes tai jiems banalu? Arba kai dėl karjeros, nesveiko grožio supratimo santuokoje atsisakoma turėti vaikų, nors tuo pažeidžiamas kanonas, skelbiantis, kad santuokos tikslas yra ne tik sutuoktinių, bet ir vaikų gėris?“ – klausia K.Meilius, nepripažįstantis kartais nuskambančių priekaištų Bažnyčiai, esą ji nelanksti ir nespėjanti paskui besikeičiantį gyvenimą.

Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau.

Kunigas Antanas Saulaitis pamini ir naujus kriterijus. Tarkime, psichologinė nebranda, vaikiškas, neatsakingas elgesys, kaip galimos santuokos anuliavimo priežastys, bažnytinėje teisėje įsitvirtino vos prieš pusę amžiaus. Tačiau ne bažnytiniai kanonai, o tai, kaip jie vykdomi Lietuvoje, A.Saulaičio nuomone, yra didžiausia problema.

„Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau. Bažnytiniams teismams trūksta išsilavinusių žmonių, išmanančių kodeksą, susipažinusių su naujais kriterijais, suprantančių psichologinius dalykus. Antra, labai trūksta ir supratimo, kad šie reikalai – tai žmonių gyvenimas, ne žaidimas“, – atskleidžia kunigas, jau keliolika metų bendraujantis su nesėkmes santuokoje patiriančiais tikinčiaisiais. Jis yra išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjas.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dr. Romualdas Zdanys paaiškina, kad santuokos paskelbimą negaliojančia turi patvirtinti dvi instancijos. Teisės kodekse nurodoma, kad pirmoji instancija bylą turi išnagrinėti per metus, antroji – per pusmetį. Tačiau Lietuvoje šių terminų dažnai nesilaikoma, nes prie bažnytinių tribunolų driekiasi ilgos skyrybų siekiančių porų eilės.

„Yra ir labai senų bylų, kai žmonės kreipėsi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos gadina statistiką. Bet nauji ieškiniai per porą metų paprastai išnagrinėjami. Trūksta pajėgumų – neįmanoma vienam žmogui išnagrinėti šimto bylų per metus. Situacija gerėja, nes maždaug po 2000-ųjų ėmė daugėti naujosios kartos išsilavinusių dvasininkų. O darbo tribunolams tikrai yra – žmonės eina masiškai. Šiuo metu Panevėžio vyskupijos tribunolas nagrinėja apie šimtą ieškinių, ir šis skaičius maždaug jau dešimtmetį nekinta. Absoliuti dauguma ieškinių, kurie priimami nagrinėti, išsprendžiami teigiamai. Kitas dalykas – apie 30 proc. besikreipiančiųjų lieka nusivylę, nes jų ieškiniai apskritai nepriimami kaip nepagrįsti“, – pasakoja R.Zdanys.

Kartais bylų neįmanoma iki galo išnagrinėti Lietuvoje. Jeigu pirmosios instancijos teismas paskelbia santuoką negaliojančia, o antroji instancija tam nepritaria, byla keliauja į Vatikaną. Pastaraisiais metais tokių bylų Lietuvoje nepasitaikė. Be to, pagal bažnytinį kodeksą, aukščiausių valstybės vadovų bylos, taip pat ir dėl santuokos paskelbimo negaliojančiomis, nagrinėjamos tik Vatikane.

Kol Lietuvos vyskupijos bando tvarkytis su įsisenėjusiais skauduliais, katalikų pasaulis laukia esminių permainų. Tikimasi, kad viso pasaulio Vyskupų sinode šį spalį bus išgirstas popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai užimti gailestingesnę poziciją „nusidėjėlių“, tai yra netekėjusių motinų, dar kartą susituokusių išsiskyrusių žmonių ir gėjų, atžvilgiu. Praėjusių metų sinode, per kurį konservatoriai viešai susirėmė su liberalais, to padaryti nepavyko. Popiežius Pranciškus jį užbaigė viltimi, kad ateinantys metai sudarys sąlygas idėjoms subręsti ir „rasti konkrečius sprendimus“ daugeliui iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia.

Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti.

„Tikimasi sprendimo, kad bylos dėl santuokos paskelbimo negaliojančia galės būti sprendžiamos toje bažnyčioje, kurioje pora tuokėsi. Dabar tai atliekama vyskupijose. Jonas Paulius II šią procedūrą padarė griežtesnę ir sudėtingesnę, nei buvo anksčiau: bylą išnagrinėjus vienoje vyskupijoje ji siunčiama nagrinėti dar ir į antrą. Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti, pavyzdžiui, su vyru alkoholiku, visą gyvenimą. Ir praėjusiame sinode kalbėta, kad santuoka iki gyvos galvos yra siekis, bet tai ne visiems pasiseka“, – primena A.Saulaitis. Jis kasdien susiduria su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, nelaimingais dar ir dėl to, kad kunigai su jais elgiasi niekinamai, kad atstumia tikinčiųjų bendruomenė.

Kunigas sako, kad santuokos griūtį išgyvenančios poros ne visada turi galimybę laukti, kol Bažnyčia išspręs jų problemas. Tada ieškoma išeičių kitur. Dar neseniai poros, kurioms žengti prie altoriaus katalikų bažnyčioje trukdė ankstesnė bažnytinė santuoka, dėl galimybės susituokti prieš Dievą tardavosi su liuteronų kunigais. Šalies evangelikų liuteronų bažnyčiose, ypač jų šventovėje Vilniuje, per praėjusius dešimtmečius sutuokta nemažai katalikų. Pastaruoju metu jose tuoktis leidžiama tik tuo atveju, jei bent vienas iš besituokiančiųjų yra liuteronų tikėjimo.

Protestantų bažnyčios, tarp jų ir liuteronų, požiūris į skyrybas kardinaliai skiriasi nuo katalikų. Skyrybų procedūros joje vykdavo tik iki Antrojo pasaulinio karo, kol bažnyčia buvo pagrindinis subjektas, teikęs santuokas. Anuomet prie jų veikė ir tas funkcijas atlikusi institucija – Bažnyčios tribunolas, kuri dabar yra nunykusi.

Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės.

„Šiais laikais santuokos išardymas paliktas civilinei teisei – tą daro valstybė. Todėl mes skyrybų fakto nustatymu nebeužsiimame . Jei žmogus kreipiasi į bažnyčią norėdamas tuoktis antrą kartą, teisė priimti sprendimą – tuokti ar ne – palikta tiesioginiam kunigui. Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės. Eidamas į naują santuoką jis turi labai aiškiai įvertinti tai, kas jo gyvenime yra įvykę“, – aiškina Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Protestantų tikėjime santuokos nutraukimas taip pat yra didelė nuodėmė, bet nėra sakoma, kad jai nėra išrišimo. „Iš vienos pusės, stengiamės nedaryti kompromisų su nuodėme, iš kitos – neuždėti žmonėms nepakeliamos naštos“, – apibendrina vyskupas.

Jūratė Kiliulienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. birželio mėn. savaitraštyje “Veidas”

Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

Europoje gerindami ištuokų rekordus primiršome, kad iš tiesų santuokai būtinas dėmesys ir nuolatinės pastangos.

„Kokia jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?“ – netikėtai pradedame pokalbį su deimantines vestuves atšventusia vilniečių ekonomistų Onos ir Vytauto Ažušilių pora.
„Jei tik žmonės žinotų laimingos santuokos receptą, tai gyventų ir nesiskirtų. O dabar vyksta kažkas baisaus“, – liūdnai nerimą keliančią skyrybų statistiką įvertina kur kas stipriau nei prieš 60 metų šiandien vienas kitą mylintys sutuoktiniai.
Savo likimus prieš dešimtmečius sujungusiems Onai ir Vytautui Ažušiliams išlaikyti meilės egzaminą padėjo nuolankumas ir prisitaikymas prie šalia esančio. „Tuokėmės pliki basi: nei mes pinigų, nei turto turėjome, apskritai nežinojome, ką reiškia prabanga, o visus nesutarimus, nuoskaudas ir asmeniškumus mokėmės palikti nuošalyje“, – savo vedybinio gyvenimo patirtimi dalijasi prie laimingos santuokos paslapties išsiaiškinimo priartėjusi pora.
Sėkmingai vedybinio gyvenimo keliu žengianti ir tris atžalas auginanti Vilniaus mero Artūro Zuoko ir Agnės Zuokienės šeima šiuo metu skaičiuoja 21-us bendro gyvenimo metus.
Agnės sprendimą susieti savo gyvenimą su būsimu meru anuomet nedaug kas palaikė. „Nežinau, ar dar yra buvę vestuvių, kuriose išlieta tiek ašarų“, – atvirai prisipažįsta pašnekovė, tąkart pasakiusi sau, kad nepaisant to, ar jos šeima bus didelė, ar maža, gyvens kukliai ar turtingai, jai su Artūru bus įdomu. Vienus būsima Agnės santuoka su A.Zuoku gąsdino, nes jis nesistengė atrodyti geresnis, nei yra, kiti baiminosi, kad jis – iš neatsakingos šeimos (Artūrą užaugino svetimi žmonės), o štai pati Agnė būsimu vyru tikėjo. Regis, tai nepasikeitė iki pat šiol.
„Su vyru esame partneriai. Daugelį dalykų vertiname labai panašiai, esame ryžtingi, veiklūs, laikomės duoto žodžio. Be to, abu mes – idealistai, daug reikalaujantys ir iš savęs, ir iš aplinkos. Niekada jam nepavydėjau ir su juo nekonkuravau. Kartais pagalvoju, kad man pasisekė: Artūras į mūsų šeimą neatsinešė jokio šeimos modelio. Mes nuo pat pradžių su juo kūrėme savo šeimą“, – vedybinio gyvenimo užkulisius praskleidžia pašnekovė.
Sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisektų iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Statistikos departamento duomenimis, per metus Lietuvoje susituokia daugiau nei 20 tūkst., o dokumentus dėl skyrybų pateikia apie 10 tūkst. porų. Vis didėjant ištuokų skaičiui, Lietuvoje gausėja ir skyrybų paslaugas teikiančių įmonių.
Mykolo Romerio universiteto docentės, šeimos teisės specialistės dr. Ingos Kudinavičiūtės-Michailovienės teigimu, šiandien teisininkai susiduria su vis didėjančia ištuokų priežasčių puokšte. Paprastai viena priežastis skatina kitą. Kaip pavyzdį pašnekovė mini emigraciją, už kurios slypi neištikimybė, alkoholizmas, smurtas, azartiniai žaidimai, finansinis nepriteklius, nedarbas, o kartais koją pakiša finansinė neištikimybė.
Tačiau I.Kudinavičiūtė-Michailovienė nemano, kad lietuviai linkę išsižadėti tradicinės santuokos. Nesutapus interesams ar dėl kitų priežasčių žmonės nelieka vieniši, nes vos išsiskyrę vėl ima dairytis antrosios pusės.
Nuo kitų valstybių skiriamės tuo, kad Lietuvoje sutuoktinių nuo skyrybų niekas neatkalbinėja, netgi priešingai, tarsi skatina tai atlikti kuo greičiau (sostinės gatvėmis rieda automobiliai, išpuošti užrašais “Greitos skyrybos”). Skandinavijos šalyse praktika visiškai kitokia. Pavyzdžiui, jei išsiskirti sumanysite Suomijoje, jūsų santuoką bus mėginama išsaugoti bent metus (tai pajusite net nuvedę vaiką į darželį).

Pagal skyrybų statistiką pirmaujame

Pabrėžtina, kad pastaraisiais metais Lietuva įvardijama kaip skyrybų rekordininkė: mūsų šalies ištuokų rodikliai – vieni aukščiausių visoje Europoje. Sovietmečiu mus lenkė latviai ir estai, tačiau pastaraisiais metais savo ištuokų statistika juos pranokome.
Remiantis “Eurostato” duomenimis, kitose šalyse tūkstančiui gyventojų santuokų tenka daugiau nei Lietuvoje, o skyrybų ten nepalyginti mažesnis.
Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovės prof. habil. dr. Vlados Stankūnienės teigimu, Lietuvoje kasmet išsiskiria per 10 tūkst. žmonių, ir tai tęsiasi jau apie 40 metų. Jos žodžiais, net ir šie dideli skaičiai tikrosios padėties šalyje neparodo: kur kas daugiau skyrybų manoma esant tarp tų, kurie gyvena nesusituokę, tačiau to neatskleidžia jokia statistika.
Kita vertus, net šios dramatiškos tendencijos nereiškia, kad tradicinė santuoka Lietuvos gyventojams nėra svarbi. Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimo centro sociologė prof. Aušra Maslauskaitė, tyrinėdama ištuokų raidą Lietuvoje, atkreipia dėmesį į tai, jog lietuviai ir dabar tebemano, kad jų vaikams saugiausia augti susituokusių tėvų šeimoje. Nors šiais laikais poros Lietuvoje dažnai gyvena susimetusios, o ne susituokusios, pradėjus lauktis palikuonių įvyksta lūžis ir paprastai susituokiama. Nepaisant to, vis garsiau kalbama, kad ateityje šeimos transformacija (gyvenimas nesusituokus) dar labiau populiarės. Vakarų Europos šalyse šis procesas prasidėjo kur kas anksčiau (XX a. pradžioje) ir tebevyksta iki šiol. Taigi, matyt, naivu tikėtis, kad Lietuvą tai aplenks.
Štai Prancūzijoje jau 90 proc. porų bendrą gyvenimą pradeda nesusituokusios ir tik po kurio laiko kai kurios žengia šį žingsnį. Gyvenimas nesusituokus daliai visuomenės atrodo patraukli ir tinkama forma auginti vaikus net ir Lietuvoje: santuoka baigiasi apie 55 proc. tokių partnerysčių. Beje, gyvenimas nesusituokus visoje Europoje nėra vien jaunimo mada, tokią santykių formą dažnokai renkasi ir antrą šeimą kuriantys asmenys.
„Gal dabar svietas daugiau pasileidęs? Jauni sugula, paragauja vadinamosios laimės, o paskui nebeįdomu, tai ir ieško kito partnerio. Reikėtų atsiminti, kad ne vien lova žmones jungia. Gal mūsų karta buvo reiklesnė žodžiui „šeima“? Tarkime, aš pati iki 19 metų nežinojau, kaip daromi vaikai“, – juokiasi paskutinėje santuokoje su vyru Jurgiu 42 metus pragyvenusi režisierė Galina Dauguvietytė.
Jos įsitikinimu, gyvenant su mylimu žmogumi svarbiausia yra draugystė ir prisirišimas, kad „prieš savo vyrą nereikėtų vaidinti gražuolės“. „Santuokiniam gyvenimui būtina ypatinga draugystė, darna. Tarkime, su paskutiniu vyru per visą bendrą gyvenimą nebuvome susibarę nė karto. Beje, net ir praėjus devyneriems metams po jo mirties aš jį beprotiškai myliu. Nėra nė dienos, kad apie jį nepagalvočiau“, – atsidūsta G.Dauguvietytė.

Europoje gerindami ištuokų rekordus primiršome, kad iš tiesų santuokai būtinas dėmesys ir nuolatinės pastangos.

„Kokia jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?“ – netikėtai pradedame pokalbį su deimantines vestuves atšventusia vilniečių ekonomistų Onos ir Vytauto Ažušilių pora.
„Jei tik žmonės žinotų laimingos santuokos receptą, tai gyventų ir nesiskirtų. O dabar vyksta kažkas baisaus“, – liūdnai nerimą keliančią skyrybų statistiką įvertina kur kas stipriau nei prieš 60 metų šiandien vienas kitą mylintys sutuoktiniai.
Savo likimus prieš dešimtmečius sujungusiems Onai ir Vytautui Ažušiliams išlaikyti meilės egzaminą padėjo nuolankumas ir prisitaikymas prie šalia esančio. „Tuokėmės pliki basi: nei mes pinigų, nei turto turėjome, apskritai nežinojome, ką reiškia prabanga, o visus nesutarimus, nuoskaudas ir asmeniškumus mokėmės palikti nuošalyje“, – savo vedybinio gyvenimo patirtimi dalijasi prie laimingos santuokos paslapties išsiaiškinimo priartėjusi pora.
Sėkmingai vedybinio gyvenimo keliu žengianti ir tris atžalas auginanti Vilniaus mero Artūro Zuoko ir Agnės Zuokienės šeima šiuo metu skaičiuoja 21-us bendro gyvenimo metus.
Agnės sprendimą susieti savo gyvenimą su būsimu meru anuomet nedaug kas palaikė. „Nežinau, ar dar yra buvę vestuvių, kuriose išlieta tiek ašarų“, – atvirai prisipažįsta pašnekovė, tąkart pasakiusi sau, kad nepaisant to, ar jos šeima bus didelė, ar maža, gyvens kukliai ar turtingai, jai su Artūru bus įdomu. Vienus būsima Agnės santuoka su A.Zuoku gąsdino, nes jis nesistengė atrodyti geresnis, nei yra, kiti baiminosi, kad jis – iš neatsakingos šeimos (Artūrą užaugino svetimi žmonės), o štai pati Agnė būsimu vyru tikėjo. Regis, tai nepasikeitė iki pat šiol.
„Su vyru esame partneriai. Daugelį dalykų vertiname labai panašiai, esame ryžtingi, veiklūs, laikomės duoto žodžio. Be to, abu mes – idealistai, daug reikalaujantys ir iš savęs, ir iš aplinkos. Niekada jam nepavydėjau ir su juo nekonkuravau. Kartais pagalvoju, kad man pasisekė: Artūras į mūsų šeimą neatsinešė jokio šeimos modelio. Mes nuo pat pradžių su juo kūrėme savo šeimą“, – vedybinio gyvenimo užkulisius praskleidžia pašnekovė.
Sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisektų iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Statistikos departamento duomenimis, per metus Lietuvoje susituokia daugiau nei 20 tūkst., o dokumentus dėl skyrybų pateikia apie 10 tūkst. porų. Vis didėjant ištuokų skaičiui, Lietuvoje gausėja ir skyrybų paslaugas teikiančių įmonių.
Mykolo Romerio universiteto docentės, šeimos teisės specialistės dr. Ingos Kudinavičiūtės-Michailovienės teigimu, šiandien teisininkai susiduria su vis didėjančia ištuokų priežasčių puokšte. Paprastai viena priežastis skatina kitą. Kaip pavyzdį pašnekovė mini emigraciją, už kurios slypi neištikimybė, alkoholizmas, smurtas, azartiniai žaidimai, finansinis nepriteklius, nedarbas, o kartais koją pakiša finansinė neištikimybė.
Tačiau I.Kudinavičiūtė-Michailovienė nemano, kad lietuviai linkę išsižadėti tradicinės santuokos. Nesutapus interesams ar dėl kitų priežasčių žmonės nelieka vieniši, nes vos išsiskyrę vėl ima dairytis antrosios pusės.
Nuo kitų valstybių skiriamės tuo, kad Lietuvoje sutuoktinių nuo skyrybų niekas neatkalbinėja, netgi priešingai, tarsi skatina tai atlikti kuo greičiau (sostinės gatvėmis rieda automobiliai, išpuošti užrašais “Greitos skyrybos”). Skandinavijos šalyse praktika visiškai kitokia. Pavyzdžiui, jei išsiskirti sumanysite Suomijoje, jūsų santuoką bus mėginama išsaugoti bent metus (tai pajusite net nuvedę vaiką į darželį).

Pagal skyrybų statistiką pirmaujame

Pabrėžtina, kad pastaraisiais metais Lietuva įvardijama kaip skyrybų rekordininkė: mūsų šalies ištuokų rodikliai – vieni aukščiausių visoje Europoje. Sovietmečiu mus lenkė latviai ir estai, tačiau pastaraisiais metais savo ištuokų statistika juos pranokome.
Remiantis “Eurostato” duomenimis, kitose šalyse tūkstančiui gyventojų santuokų tenka daugiau nei Lietuvoje, o skyrybų ten nepalyginti mažesnis.
Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovės prof. habil. dr. Vlados Stankūnienės teigimu, Lietuvoje kasmet išsiskiria per 10 tūkst. žmonių, ir tai tęsiasi jau apie 40 metų. Jos žodžiais, net ir šie dideli skaičiai tikrosios padėties šalyje neparodo: kur kas daugiau skyrybų manoma esant tarp tų, kurie gyvena nesusituokę, tačiau to neatskleidžia jokia statistika.
Kita vertus, net šios dramatiškos tendencijos nereiškia, kad tradicinė santuoka Lietuvos gyventojams nėra svarbi. Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimo centro sociologė prof. Aušra Maslauskaitė, tyrinėdama ištuokų raidą Lietuvoje, atkreipia dėmesį į tai, jog lietuviai ir dabar tebemano, kad jų vaikams saugiausia augti susituokusių tėvų šeimoje. Nors šiais laikais poros Lietuvoje dažnai gyvena susimetusios, o ne susituokusios, pradėjus lauktis palikuonių įvyksta lūžis ir paprastai susituokiama. Nepaisant to, vis garsiau kalbama, kad ateityje šeimos transformacija (gyvenimas nesusituokus) dar labiau populiarės. Vakarų Europos šalyse šis procesas prasidėjo kur kas anksčiau (XX a. pradžioje) ir tebevyksta iki šiol. Taigi, matyt, naivu tikėtis, kad Lietuvą tai aplenks.
Štai Prancūzijoje jau 90 proc. porų bendrą gyvenimą pradeda nesusituokusios ir tik po kurio laiko kai kurios žengia šį žingsnį. Gyvenimas nesusituokus daliai visuomenės atrodo patraukli ir tinkama forma auginti vaikus net ir Lietuvoje: santuoka baigiasi apie 55 proc. tokių partnerysčių. Beje, gyvenimas nesusituokus visoje Europoje nėra vien jaunimo mada, tokią santykių formą dažnokai renkasi ir antrą šeimą kuriantys asmenys.
„Gal dabar svietas daugiau pasileidęs? Jauni sugula, paragauja vadinamosios laimės, o paskui nebeįdomu, tai ir ieško kito partnerio. Reikėtų atsiminti, kad ne vien lova žmones jungia. Gal mūsų karta buvo reiklesnė žodžiui „šeima“? Tarkime, aš pati iki 19 metų nežinojau, kaip daromi vaikai“, – juokiasi paskutinėje santuokoje su vyru Jurgiu 42 metus pragyvenusi režisierė Galina Dauguvietytė.
Jos įsitikinimu, gyvenant su mylimu žmogumi svarbiausia yra draugystė ir prisirišimas, kad „prieš savo vyrą nereikėtų vaidinti gražuolės“. „Santuokiniam gyvenimui būtina ypatinga draugystė, darna. Tarkime, su paskutiniu vyru per visą bendrą gyvenimą nebuvome susibarę nė karto. Beje, net ir praėjus devyneriems metams po jo mirties aš jį beprotiškai myliu. Nėra nė dienos, kad apie jį nepagalvočiau“, – atsidūsta G.Dauguvietytė.

Europiečiams abejonių nebekyla: jei nori turėti šeimą ir vaikų, tuoktis nebūtina. Kai kuriose šalyse ne santuokoje gimsta jau netgi daugiau kūdikių nei susituokusiems. Nors Lietuvoje politikai ir teisininkai nesutaria, ką turime laikyti šeima, vakariečiams pavymui žengia ir lietuviai.

Pernai Švedijoje 54,1 proc. visų kūdikių gimė nesusituokusiems tėvams. Šioje šalyje daugiau kūdikių ne santuokoje pirmą kartą gimė jau 1992 m. Tai reiškia, kad jau užaugo nauja švedų, nuo kūdikystės matančių netradicinį šeimos modelį, karta, ir ji dar labiau linkusi pirmenybę teikti partnerystei, o ne santuokai.
„Aš dar pagalvoju, kad kai dukrytė paaugs, mes su jos tėvu galėtume susituokti – mane laiko senamadiška, bet man gražu vadinti vienas kitą vyru ir žmona. Santuoka tikrai nėra garantas, kad liksime kartu, bet kodėl gi ne? – pasakoja Stokholme gyvenanti 36-erių Johanna Kjelson, su draugu Benu auginanti pusantrų metukų dukrelę. Pora kartu jau devynerius metus. – Tuo tarpu jaunimas, dabartiniai dvidešimtmečiai, santuoką vertina jau daug mažiau. Jiems tai atrodo visiškai nebūtinas santykių atributas.“
Tarp Europos Sąjungos šalių, kuriose, naujausiais duomenimis, ne santuokoje gimę kūdikiai jau lenkia gimusius susituokusioms poroms, taip pat patenka Slovėnija ir netgi Estija, nedaug atsilieka Danija ir Nyderlandai, o daugelyje kitų šalių, kaip skelbia Eurostatas, ne santuokoje gimsta trečdalis ir daugiau visų naujagimių.

Santuokos svarba toliau mažėja

Iš tiesų europiečių šeimos sampratoje per paskutinius kelis dešimtmečius įvyko lemiamas lūžis. Sugrįžę į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį pamatytume, kad tipinė europiečių šeima buvo susituokusi ir auginanti du tris ir daugiau vaikų. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ne santuokoje 1975-aisiais gimė vos 2 proc. visų kūdikių. Tuo tarpu iš visų pernai šioje šalyje gimusių vaikų net 44 proc. paaugę sužinos, kad jų gimdytojai tapo tėvais nebūdami vyras ir žmona.
XXI amžiuje viskas pasikeitę iš esmės: santuoka neišnyko, poros ir toliau tuokiasi, bet jau gerokai rečiau nei anksčiau, o pagal modelį pirma kūdikis ir tik po to santuoka (nors nebūtinai) gyvena jau maždaug kas trečia europiečių pora.
Lietuva šiuo klausimu – ne išimtis. Pernai Lietuvoje maždaug trys iš dešimties kūdikių gimė ne santuokoje. Prieš trisdešimt metų gimusieji nesusituokusiems tėvams sudarė tik mažiau nei 7 proc. visų gimusiųjų.
Mat sovietmečiu buvo sukurta daugybė kliūčių, kad niekam nekiltų nė minties gyventi nesusituokus, ką jau kalbėti apie vaikus. Ir ši sistema kuo puikiausiai veikė.
Žinia, nesusituokus sovietmečiu nebuvo įmanoma turėti ne tik bendro turto (skirtingai nei dabar, kai net būsto paskolos išduodamos nesusituokusiems), bet net ir apsistoti viename viešbučio kambaryje per atostogas: priešingu atveju grėsė rimti nemalonumai. Be to, nesusituokusieji turėdavo mokėti vadinamąjį viengungio mokestį. Santuokų buvo daugiau ir todėl, kad sovietmečiu buvo kur kas paprasčiau išsituokti – nesant vaikų ir pretenzijų dėl turto dalybų, santuoką nutraukdavo civilinės metrikacijos įstaiga. Dabar skyrybos kur kas sudėtingesnės ir be teismo įsikišimo jau nėra įmanomos.
Taigi išsituokti tapo sunkiau, bet nebeliko daugybės kliūčių gyventi kartu nesusituokus. Tai viena priežasčių, kodėl ir Lietuvoje padaugėjo nesituokiančių arba santuoką vėlesniam laikui atidedančių porų. Lietuvos politikams beliko tik tai pripažinti ir galų gale apsispręsti, ar tokias poras taip pat laikyti šeima.
Tuo tarpu Kaune gyvenantis 34-erių verslininkas Antanas Pakula sako, kad jam su gyvenimo drauge Vilma net nekyla klausimų, ar jie – šeima. Pora kartu jau apie dešimt metų, augina dvejų metukų dukrelę Goją. „Kūdikį planavome, o tai, kad nesame susituokę, mums mažiausiai rūpėjo. Daugybė porų anksčiau tuokdavosi iš inercijos, bet šiandien tradicijų šantažas jau nebėra toks stiprus. Tuo labiau kad dabar jau aiškiai matome: priimtas santuokos sakramentas nepadeda išsaugoti šeimos. Apie tai liudija gausios skyrybos“, – požiūrį dėsto A.Pakula.
Vyras mano, kad Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, ne santuokoje gimusių vaikų toliau daugės. A.Pakula prognozuoja, kad vedybų itin sumažės, kai Lietuvoje pasikeis politikų karta ir pagaliau bus realiai įteisinta partnerystė kaip alternatyva santuokai.
Kita vertus, A.Pakula sako nesantis prieš santuoką. Pora norėtų ateityje susituokti, bet, kaip sako, tik tam, kad pasidarytų sau šventę. „Nesu tikras, kad santuoka tikrai reikalinga ir ką nors gyvenime keičia, bet tai kaip Kalėdos – gali jas švęsti, nors gali ir nešvęsti, – svarsto A.Pakula. – Mes nutarėme, kad švęsime. Norime susituokti kur nors Indonezijoje ir pakeliauti aplink pasaulį. Santuoka neturi būti prievolė artimiesiems, tai – tik mūsų šventė, ir matome, kad tai suvokia vis daugiau porų.“

Mažiau vaikų, daugiau keturkojų augintinių

Demografai ir sociologai savo ruožtu pastebi, kad atsiranda vis naujų šeimos formų. Pavyzdžiui, Europos senbuvėse daugėja porų, kurios kartu praleidžia didžiąją dalį laiko, bet neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai. Kaip sako Vilniaus universiteto docentė sociologė Giedrė Purvaneckienė, tokių porų daug tarp vyresnio amžiaus žmonių – jie nenori tuoktis ar kitaip įteisinti savo santykių, kad jų vaikai iš ankstesnių ryšių būtų ramūs dėl tėvų užgyvento turto (kad nereikės jo dalytis su svetimais žmonėmis), bet tokie santykiai plinta ir tarp jaunesnių įsipareigoti neskubančių porų. Ypač – tarp vadinamųjų tarptautinių porų, kai partneriai gyvena skirtingose šalyse.
„Šiaurės Europos šalyse tai labai populiaru: vienas gyvena Švedijoje, kitas – Danijoje, o susitinka tik savaitgaliais, nes nė vienas nenori keisti savo gyvenamosios vietos, darbo, palikti draugų ir artimųjų“, – pasakoja G.Purvaneckienė.
Pasak docentės, Europoje sparčiai plinta ir kitokie nauji šeimos dariniai, pavyzdžiui, bevaikės šeimos. Pasak pašnekovės, Ispanijoje ir Italijoje pastaruoju metu labai padaugėjo sąmoningai neturėti vaikų apsisprendusių šeimų. Dažniausiai šiam žingsniui pastūmėja noras siekti karjeros, bet pamažu atsiranda ir tokių porų, kurios kaip pagrindinį motyvą nesusilaukti palikuonių įvardija ekologinių katastrofų ir karų baimę: tiksliau, baimę, kad jų vaikams gali tekti šio pasaulio negerumus patirti.
Tačiau tai jau kraštutinumai. Europiečiai gal ir nebedega dideliu noru tuoktis, bet moterys vaikus dar tebegimdo, tiesa, statistinė europietė per savo vaisingą gyvenimą šiandien susilauks jau tik maždaug 1–1,5 vaiko, o ne dviejų, trijų ir daugiau, kaip prieš kelis dešimtmečius. Tai viena priežasčių, kodėl, tarkime, Austrijos sostinės Vienos gyventojai, kalbėdami apie savo demografinę padėtį, pusiau rimtai, pusiau juokais kalba, kad šiandien jų gatvėse dažniau pamatysi porą su šuniuku nei su kūdikiu vežimėlyje. Tai nėra visai laužta iš piršto: vaikų austrų šeimose yra gerokai mažiau nei keturkojų augintinių.
Panašios tendencijos ir Lietuvoje. Statistika rodo, kad penkerius metus didėjęs gimstamumas Lietuvoje nuo praėjusių metų vėl ėmė mažėti: 2010 m. gimė 35,9 tūkst. kūdikių, arba 734 mažiau nei 2009-aisiais. Suminis gimstamumo rodiklis (t.y. vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 m. buvo 1,55, ogyventojų reprodukcijai užtikrinti šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2,1.
Keičiasi ne tik šeimos veidas, bet ir patys porų santykiai sparčiai transformuojasi. Ištuokoms (ar skyryboms tarp nesusituokusiųjų) tapus norma, Vakaruose pastebimas santykių tarp buvusių partnerių atšilimas: tai yra prie Kalėdų stalo Danijoje neretai susėda buvę sutuoktiniai su savo naujomis antrosiomis pusėmis ir jųdviejų bendrais bei iš naujų santykių gimusiais vaikais, ir anaiptol nepasakysi, kad jie jaučia kokias nors nuoskaudas. Taigi kinta požiūris ne tik į santuoką, bet ir skyrybas. Šeimų, kuriose auga kelių skirtingų tėvų vaikai, pastarąjį dvidešimtmetį itin padaugėjo ir Lietuvoje (pavyzdžiui, pernai po ištuokos su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina, liko apie 8 tūkst. vaikų).
O pabaigai siūlome pamėginti įsivaizduoti, kaip ateities kartoms seksis sudarinėti savo šeimų geneologinius medžius. Ko gero, šis užsiėmimas bus iš anksto pasmerktas.

Vilniaus universiteto doc. G.Purvaneckienė: „Europoje sparčiai plinta įvairiausi nauji šeimos dariniai.“

Gimusieji ne santuokoje kai kur jau lenkia gimusius susituokusioms poroms
(ne santuokoje gimę kūdikiai, proc. nuo visų gimusiųjų)

1975/2010 m.
Danija    Vokietija    Estija    Airija    Ispanija    Latvija    Lietuva
21,7/47,3    8,4/33,2    n.d./59,1    3,7/33,8    2/32,4    11,7/44,1    6,1/28,7
Liuksemburgas    Nyderlandai    Slovėnija    Švedija
4,2/33,9    2,1/44,3    9,8/55,7    32,8/54,1

Šaltinis: Eurostatas

Lietuvių kūdikių, gimusių tėvams nesusituokus, daugėja
(proc. nuo visų gimusiųjų)

1955    1989    2000    2006    2010
9,7    6,7    22,6    29,6    28,7

Lietuvių santuokos (susituokusieji pirmą kartą)

Vyrai
1970    1980    1990    2000    2010
25357    25737    28584    13248    14713

Moterys
1970    1980    1990    2000    2010
26187    25980    29097    13478    14967

Ištuokų skaičius tūkstančiui gyventojų prieš penkiasdešimt metų ir dabar

1960    1970    1980    1990    2000    2010
0,8    2,2    3,2    3,4    3,1    3

Šaltinis: Statistikos departamentas

BFL

Teisingumo ministras siūlo sutrumpinti formalumų tvarkymo kelią jaunavedžiams, atsisakant reikalavimo patiems informuoti Civilinės metrikacijos įstaigas apie bažnyčioje sudarytą santuoką.

Iki šiol amžiną meilę prisiekę tik bažnyčioje jaunieji per dešimt dienų turėdavo patys informuoti Civilinės metrikacijos skyrių (CMS) apie sudarytą santuoką, kuris ją įregistruoja. To nepadarius santuoka teisiškai negalioja.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius siūlo nustatyti, kad pareiga pranešti apie bažnyčioje sudarytą santuoką būtų bažnyčios atstovų, o ne jaunųjų rūpestis. Pernai buvo įregistruota 3615 bažnytinių santuokų.

Įtvirtinant šiuos pakeitimus siūloma pakoreguoti Civilinės metrikacijos taisykles ir numatyti, kad bažnyčia apie sudarytą santuoką privalės pranešti CMS faksu, elektroniniu būdu ar asmeniškai pristatydama pranešimą. Po to, kai tai bus padaryta, apie santuokos įtraukimą į apskaitą CMS sutuoktinius informuos išsiųsdama jiems pranešimą jų nurodytu gyvenamosios vietos ar elektroninio pašto adresu. Tokiu pat būdu sutuoktiniai bus informuojami ir tais atvejais, kai bažnyčios nustatyta tvarka sudaryta santuoka nebus įtraukiama į apskaitą dėl pranešime esančių esminių klaidų, taip pat santuokos nutraukimo atveju. Pranešime bus pateikiama ir informacija apie tai, kur ir kokio dydžio valstybės rinkliavą turi sumokėti sutuoktiniai (buvusieji sutuoktiniai), atsiimdami santuokos (ištuokos) liudijimą, jei jiems jo reikia.

Siūloma tvarka taip pat padės užkirsti kelią ir pasitaikantiems piktnaudžiavimo atvejams, kai nepranešti apie sudarytą santuoką yra naudinga. Pavyzdžiui, tuomet, kai asmenys nenori prarasti našlio pensijos ar kokios kitos pašalpos, gaunamos už jau mirusio buvusio sutuoktinio nuopelnus. Neinformuoti CMS sumano ir piktavaliai, kurie nori tik pasinaudoti sutuoktinio pinigais. Jie pasako sutuoktiniui, kad apie santuoką pranešė, tačiau iš tiesų to nepadaro. Taigi tokia santuoka yra negaliojanti. Apgavikas už tariamo sutuoktinio pinigus įsigyja neva bendrą turtą, kurį įregistruoja tik savo vardu, ir jis tampa tik jo nuosavybe.

Šiuo metu teisingumo ministro įsakymo “Dėl civilinės metrikacijos taisyklių pakeitimo” projektas yra pateiktas visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms derinti. Išsamiau su juo galima susipažinti internete.

Vyriausybė jau anksčiau teisingumo ministro siūlymu yra pavedusi valstybės institucijoms apskritai nebereikalauti iš asmenų pateikti popierinį santuokos liudijimą tvarkant jiems reikalus, kadangi visą informaciją apie asmens statusą jos gali matyti Gyventojų registre. Galutinai atsisakius tokio reikalavimo, santuokos liudijimas galėtų būti išduodamas tuomet, jei sutuoktiniai to pageidautų ar jiems jo prireiktų tvarkant reikalus užsienyje ir pan. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija visų ministerijų iki š.m. birželio 20 d. paprašė dar kartą peržiūrėti jų srities teisės aktus ir panaikinti likusius tokius reikalavimus.

BFL

Septynerius metus kasmet didėjęs santuokų skaičius 2009-2010 metais mažėjo. Taip pat pastebima, kad tuokiasi vis vyresni žmonės.

Statistikos departamento duomenimis, pernai buvo įregistruota 18,7 tūkst. susituokusių porų, tai 1,9 tūkst. mažiau negu 2009 metais. Pagal santuokų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų, Lietuva – ketvirtoji Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, 2009 metais daugiausia santuokų 1000 gyventojų teko Kipre – 7,9, Lenkijoje – 6,6, Rumunijoje – 6,3, Lietuvoje – 6,2, Danijoje – 6, mažiausiai – Slovėnijoje – 3,2, Bulgarijoje – 3,4, Liuksemburge – 3,5 ir Vengrijoje – 3,7.

Tradiciškai didžiąją dalį sudaro pirmą kartą sudarytos santuokos. 2010 metais pirmą kartą vedė 14,7 tūkst. vyrų, arba 78,6 proc. visų vedusiųjų, ir ištekėjo 14,9 tūkst. moterų, tai yra 80 proc. visų ištekėjusiųjų. Pakartotinai tuokėsi apie penktadalis vyrų ir moterų, tai yra 4 tūkst. vyrų ir 3,8 tūkst. moterų. Antroji santuoka buvo 3,5 tūkst. vedusių vyrų ir 3,3 tūkst. ištekėjusių moterų, trečioji – 439 vyrams ir 347 moterims, ketvirtoji ir paskesnė – 52 vyrams ir 26 moterims.

Per paskutiniuosius šešerius metus vyrai vedė būdami vidutiniškai 3,5-3,7 metais vyresni negu moterys. 2010 metais 68,2 proc. porų susituokė vyrams esant vyresniems už moteris, penktadalis – moterims esant vyresnėms už vyrus ir daugiau negu dešimtadalis susituokusiųjų buvo vienmečiai. Dažniausiai tuoktasi vyrams esant vyresniems už moteris 3-5 ir 1-2 metais.

Pastebima, kad kasmet pirmą kartą šeimas kuria vis vyresnio amžiaus asmenys, moterys pirmą kartą išteka vidutiniškai dvejais metais jaunesnės negu vyrai. 2010 metaus vidutinis pirmą kartą vedusių vyrų amžius buvo 28,7, pirmą kartą ištekėjusių moterų – 26,4 metų. O prieš penkerius metus vidutinis pirmą kartą vedusių vyrų amžius buvo 27 metai, o moterų – 24,9 metų.

Sumažėjo santuokų, kuriose bent vienas sutuoktinių buvo nepilnametis. Pernai vedė 5 nepilnamečiai vaikinai, ištekėjusių nepilnamečių merginų buvo gerokai daugiau – 100, 2005 metais tokių buvo atitinkamai 14 ir 198.

Mažėjo santuokų su užsienio piliečiais. 2010 m. įregistruota 3,1 tūkst. santuokų su užsienio piliečiais ir tai sudarė 16,5 proc. visų santuokų, tai yra 206 santuokomis mažiau negu 2009 metais.

361 lietuvė ištekėjo už Vokietijos, 216 – Rusijos Federacijos, 173 – Jungtinių Amerikos Valstijų, 156 – Jungtinės Karalystės piliečių, o 404 mūsų šalies vyrai vedė Rusijos Federacijos, 131 – Baltarusijos, 124 – Ukrainos ir 39 – Latvijos pilietes.

Keičiasi gyventojų sudėtis pagal santuokinę padėtį – tuokiasi vis vyresnio amžiaus žmonės, didelis ištuokų skaičius, aukštesnis vyrų negu moterų mirtingumo lygis. Daugėja asmenų, niekada negyvenusių santuokoje ar išsituokusių, o vedusiųjų ar ištekėjusiųjų – mažėja. 2010 metų pradžioje našlių moterų buvo 6,3 karto daugiau negu našlių vyrų, o išsituokusių moterų – 1,6 karto daugiau negu išsituokusių vyrų.

Gana dažnas reiškinys – gyvenimas kartu neįregistravus santuokos. 2010 metais santuokos neįregistravusiems tėvams gimė 10,2 tūkst. kūdikių, arba 28,7 procento visų gimusių kūdikių.

"Veido" archyvas

Santuokų bažnyčioje daugėja, tačiau sąmoningai suvokdami Santuokos sakramento prasmę prie altoriaus žengia vienetai

Šiandien daugelis jaunavedžių bažnyčioje tuokiasi tik sekdami mada ir dėl iškilmingos ceremonijos, o ne tikėdami Santuokos sakramentu.

Sovietmečiu santuoka oficialiai galiojančia buvo pripažįstama tik susituokus civilinės metrikacijos įstaigoje. Dabar galima tuoktis bažnyčioje, santuokų rūmuose, kaimo turizmo sodyboje, ant jūros kranto ar piliakalnio. Svarbu tik paskui įregistruoti santuoką metrikacijos biure.

Kasmet vis daugiau santuokų sudaroma bažnyčioje, deja, skyrybų dėl to nemažėja. Santuokos nutraukiamos ne tik civilinėse bylose, bet ir bažnyčios teisme. Štai Kauno arkivyskupijos tribunolas per metus gauna vidutiniškai 60–70 prašymų paskelbti santuoką negaliojančia. Maždaug pusė jų būna patenkinami.

Nors būsimieji jaunavedžiai privalo išklausyti specialius sužadėtiniams skirtus kursus, kuriuose supažindinami su Santuokos sakramentu ir Bažnyčios mokymu, tačiau sąmoningai Dievo akivaizdoje vienas kitam prisiekia vienetai. Mat ne tikėjimas daugelį atveda prie altoriaus. Ceremonija bažnyčioje dažnai tampa tik iškilmingos šventės dalimi, giminės tradicija, o prasmingi priesaikos žodžiai lieka antrame plane. Neretai jie tariami nesuvokiant tikrosios prasmės, ypač jeigu prieš tai jaunavedžiai pasirašė vedybų sutartį. Mat susitarusi, kaip skirdamasi dalysis turtą, pora prie altoriaus žengia prognozuodama skyrybas. Taip paneigiamas Santuokos sakramentas ir tokia santuoka yra negaliojanti.

Populiarėjančios pagoniškos tuoktuvių apeigos taip pat tarsi paneigia bažnytinę santuoką. Nors jos dažniausiai suvokiamos tik kaip atrakcija, tačiau taip suplakami du skirtingi tikėjimai.

Iš bažnyčios – prie aukuro

Pernai vasarą susituokę Greta ir Linas Svitovičiai iškart po ceremonijos vienoje Vilniaus bažnyčių vyko į Kernavę, kur atliko dar ir pagoniškas apeigas. “Pylėme į ugnį druskos, barstėme grūdus kaip gyvybės simbolį. Mums pakirpo plaukus. Tai labai sena tradicija, reiškianti atsisveikinimą su buvusiu gyvenimu ir padedanti su nauja energija pradėti naują etapą”, – pasakoja Greta.

25-erių metų mergina prisipažįsta, kad jie su vyru nėra nei praktikuojantys katalikai, nei senojo baltų tikėjimo išpažintojai, tačiau norėjo, kad vestuvių diena būtų įspūdinga, ilgam išliktų atmintyje. “Vilniaus santuokų rūmai – seni, dvelkiantys sovietiniu šalčiu, todėl rinkomės ceremoniją bažnyčioje, kuri buvo labai iškilminga ir jaudinanti. Be to, tėvai norėjo, kad mus sutuoktų kunigas. O pagoniškos apeigos buvo įdomios ne tik mums, bet ir svečiams. Nenorėjome tik nusifotografuoti gamtoje ar žaisti visiems žinomus žaidimus. Tad pasirinkome originalesnį variantą”, – aiškina Greta ir priduria nemananti, kad suplakę du tikėjimus juodu sumenkino bažnytinę santuoką. Merginos nuomone, ne Santuokos sakramentas užtikrina šeimyninę laimę, o dviejų žmonių pastangos gyventi santarvėje.

Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis tvirtina, kad įvairios pagoniškos apeigos skatina abejoti bažnytinės santuokos tikrumu. “Jokių papildomų sutarčių, apeigų ar palaiminimų neturėtų būti. Juk santuoka sudaroma arba ne. Trečio varianto negali būti”, – sako Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas.

Nors vyskupai teigia, kad bažnytinė santuoka sustiprina šeimą, vis dėlto šiandien daugeliui svarbiausia surengti įspūdingą šventę svečiams. Inija Trinkūnienė, kartu su vyru, vyriausiuoju Lietuvos kriviu Jonu Trinkūnu, laiminanti poras pagal senojo baltų tikėjimo papročius, pastebi, kad pagoniškos ceremonijos kasmet pageidauja vis daugiau žmonių. Pernai jie sutuokė keturiasdešimt porų, o dėl apeigų ateinančią vasarą jau dabar yra susitarusios kelios dešimtys sužadėtinių.

“Vieni tuokiasi tik pagal senąsias tradicijas, kiti eina ir į bažnyčią. Dažniausiai to pageidauja jaunųjų tėveliai arba vienas iš poros išpažįsta senąjį baltų tikėjimą, o kitas yra katalikas. Dar kitiems atrodo, kad kuo daugiau apeigų, tuo bus tvirtesnė santuoka”, – motyvus tuoktis laikantis senovės baltų tradicijų atskleidžia I.Trinkūnienė.

Moteris neabejoja, kad lietuviams gamta yra svarbi, daugeliui artimas šventumo jausmas, todėl senieji papročiai visus sužavi ir nustebina. “Jie aiškūs, paprasti ir suprantami, todėl nereikia papildomų aiškinimų”, – mano apeigų ansamblio “Kūlgrinda” vadovė.

Kunigas gamtoje sutuokti negali

Vestuvių planuotoja Diana Sugintienė taip pat sako, kad vis daugiau žmonių domisi senaisiais ne tik vestuvių, bet ir krikštynų papročiais. “Tai kaip detalės, suteikiančios šventei išskirtinumo. Nei krikštijantieji vaikus, nei jaunavedžiai nenori išduoti religijos, tik stengiasi sukurti įdomų reginį svečiams. Vis dėlto svarbiausias akcentas yra ceremonija bažnyčioje. 99 proc. porų, kurioms nėra jokių juridinių kliūčių, tuokiasi bažnyčioje. Tačiau pusė iš jų prie altoriaus eina tik dėl iškilmingos ceremonijos”, – teigia aštuonerius metus vestuves organizuojanti moteris.

Net ir nepraktikuojantiems katalikams kunigo palaiminimas bei priesaika Dievo akivaizdoje suteikia tikėjimo, kad sąjunga bus tvirta ir vienintelė gyvenime. To tikrumo pageidauja ir tie, kurie kartą jau tuokėsi bažnyčioje. Tačiau jeigu Bažnyčios tribunolas nepaskelbė santuokos negaliojančia, norintiesiems tuoktis antrą kartą jokios išlygos netaikomos. Kunigas negali net palaiminti tokios sąjungos ar žiedų.

“Toks palaiminimas – tik iliuzija. Jokios galios jis neturi. Kaip ir ceremonija, pavyzdžiui, gamtoje. Santuokos sakramentas gali būti priimamas bažnyčioje arba koplyčioje. Tik išimtiniais atvejais, gavus vyskupo leidimą, kunigas gali sutuokti kitoje vietoje”, – pabrėžia Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas.
Sutuokti ant jūros kranto, piliakalnio ar kaimo turizmo sodyboje, kad santuoka būtų oficialiai galiojanti, gali tik civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai.

“Retai kada pavyksta prikalbinti bažnyčios atstovą atvykti, kai pora tuokiasi gamtoje, nes, pavyzdžiui, bažnyčioje negali, bet nori, kad juos palaimintų kunigas. Daugelis tai vadina spektakliu. Tačiau jaunavedžiams tai rimtas įsipareigojimas, todėl jie norėtų palaiminimo. Ir, žinoma, kunigo dalyvavimas suteikia vestuvėms iškilmingumo”, – sako D.Sugintienė.

Pasak jos, taip pat nemažai keblumų kyla, kai bažnyčioje nori tuoktis skirtingas religijas išpažįstanti pora. “Skirtingo tikėjimo žmonės gali sudaryti santuoką, tačiau tik tuomet, kai vyskupas jiems suteikia leidimą”, – teigia A.Grušas.

Vedybų sutartis panaikina santuoką

Santuoka bažnyčioje tampa spektakliu ir tuomet, kai jaunavedžiai žengia prie altoriaus sudarę vedybų sutartį. Nors jos Lietuvoje populiarėja ir skyrybų atveju gali padėti išvengti ilgų bei brangių teisinių ginčų, tačiau prieštarauja Santuokos sakramentui. “Žmonės, nusprendę tuoktis bažnyčioje, pasižada vienas kitam mylėti be jokių išlygų. Tad prieš santuoką negali būti pateikiamos jokios sąlygos, susijusios su ateitimi. Jeigu sudaroma vedybų sutartis, ji panaikina santuoką. Tokią santuoką Bažnyčios tribunolas gali paskelbti negaliojančia”, – paaiškina Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas A.Peškaitis.

Monsinjoras A.Grušas sako, kad santuoka negaliojančia gali būti pripažinta ir tuomet, kai vienas iš sutuoktinių prisiekė ištikimybę nemylėdamas, pavyzdžiui, tik dėl to, kad pora laukėsi vaikelio, arba nebuvo tinkamai suvokęs savo įsipareigojimų. Negalioja santuoka tarp dviejų asmenų, kurių vienas yra pakrikštytas katalikų bažnyčioje, o kitas nekrikštytas, arba jeigu jau buvo sudaryta santuoka bažnyčioje. Santuoka negaliojančia gali būti pripažinta dėl impotencijos, svainystės, giminystės iki ketvirto laipsnio, šventimų ar vienuolio įžadų. Bažnyčios tribunolas nagrinėja, ar santuoka sudarymo dieną buvo sudaryta galiojamai, ar negaliojamai. Jei buvo nuslėptų priežasčių, santuoka neįvyko jau sudarymo dieną, todėl ji gali būti paskelbta negaliojančia. Tačiau tam įrodyti gali trukti net kelerius metus, nes nagrinėjami moraliniai dalykai, apklausiami draugai ir liudytojai.

Jeigu bažnytinis teismas nepripažįsta, kad santuoka yra negaliojanti, bet žmonės įteisina civilines skyrybas, jie gyvena nuodėmėje. “Į pamaldas gali ateiti, tačiau negalės eiti išpažinties ir priimti komunijos”, – sako A.Peškaitis ir priduria, kad tikinčiam žmogui labai svarbu Santuokos sakramentą priimti sąmoningai, ne dėl gražios ceremonijos ar tradicijų, suvokti, kad tai sprendimas visam gyvenimui. O priesaika mylėti yra duodama ne Dievui, bet kitam žmogui.

"Veido" archyvas

Iš pradžių du žmonės pajunta vienas kitam simpatiją, paskui supranta, kad myli ir negali gyventi vienas be kito, todėl kuria šeimą ir prie altoriaus prisiekia amžiną meilę. Tačiau ši ima ir išgaruoja – po metų, ketverių ar dvidešimties.

Pirmieji metai: kuris viršesnis?

Sakoma, kad būtent jaunavedžių gyvenimas būna itin dramatiškas ir kupinas išbandymų, mat apsigyvenus po vienu stogu jiems tenka spręsti daugybę problemų, pavyzdžiui, išsirinkti tinkamos spalvos tapetus (ji norėtų gėlėtų, jis – dryžuotų), vonios plyteles ir lovą (ji nori metalinės, jis – medinės). Be to, ką tik susituokusios poros namuose turi rasti tinkamiausią vietą meškerėms, žurnalams, paveikslams, pietų servizui, kvepalų buteliukams ir kraičio skryniai, taip pat susitarti, kuris pirmas rytais eis į vonią, virs kavą, plaus palovius ir apsispręsti, kiek vaikų turėtų gimti šeimoje – vienas ar visa futbolo komanda… Kitaip tariant, jaunavedžiai tiesiog neturi kada nuobodžiauti, nes kone kasdien yra progų ginčyti ir netgi rimtai susirieti. Psichologai tikina, kad (deja, deja) labai dažnai karo kirvis iškasamas dėl smulkmenų.

Tarkime, poros pradeda trankyti duris ir daužyti lėkštes tik dėl to, kad nesutaria, kokius kiaušinius reikia valgyti per pusryčius – minkštai ar kietai virtus. Vyras bando įtikinti, kad skystas trynys yra vertingesnis, nes tokiame esą mažiau cholesterino. Moteris pareiškia, kad jokiu būdu nedės į burną vos kelias minutes virto kiaušinio, nes, ko gero, užsikrės salmonelėmis… Atrodo, kokia prasmė ginčytis, jeigu kiaušinių galima išsivirti atskirai – taip, kaip patinka. Juk kartais gal geriau gauti didesnę dozę cholesterino nei nuolat žudyti vienam kito nervų ląsteles?

Pirmieji nusivylimai

Po vestuvių vyras staiga suvokia, kad miegamojo lova – ne vienintelis daiktas namuose. Čia dar yra skalbimo mašina, šiukšlių kibiras, kurį reikia kasdien ištuštinti, šaldytuvas, kurį reikia reguliariai pripildyti, lygintuvas, kuris ima ir sugenda bei skrynelė, į kurią būtina kiekvieną mėnesį padėti visą atlyginimą. Juk biudžetas nuo šiol – bendras…

Moteris pastebi, kad jos mylimas sutuoktinis mėgsta ilgai mirkti vonioje, tačiau neturi įpročio po to ją iššveisti. Be to, nuolat perka naujas kojines, o padėvėtas kiša po lova, nes vakare tiesiog neturi jėgų nueiti iki skalbinių dėžės. Pirmąjį pusmetį mylimo žmogaus nevalyvumas tarsi nė neerzina, paskui pažadina humoro jausmą (“Brangusis, laiptinėje pakabinau skelbimą, kad mūsų palovėje sukrautą kojinių krūvelę parduodu už du litus”), galiausiai – pradeda “nelaikyti nervai”. Juk neveltui sakoma: “Jeigu šokinėja žiežirbos, netrukus įsiliepsnoja ir laužas…” Tada dviem žmonėms ir vėl tenka spręsti dilemą, kaip laužą gesinti: šliūkštelėti vandens, užpilti smėlio ar išsitraukti gesintuvą?..

Psichologai sako, kad…

… dažniausiai du beprotiškai įsimylėję žmonės supranta vienas kitą be žodžių. Tačiau po vestuvių jiems vis dėlto tenka nulipti nuo rožinio debesėlio ir pažvelgti tiesai į akis, išmokti būti kartu (kalbėtis, kurti planus ir t.t.), ieškoti kompromisų.

Beje, sakoma, kad meilė aplanko visus – ir vėjo pamušalus, ir ne itin gudrius žmogelius, ir “proto bokštus”. Tačiau tik pastariesiems esą pavyksta ją išsaugoti. Tiesiog išmintingi žmonės puikiai žino: sutuoktinis (-ė) nuolat pamiršta užsukti dantų pastos tūtelę ne todėl, kad nori paerzinti savo antrąją pusę – jis (ji) tiesiog yra labai išsiblaškęs (-iusi). O senojo muilo likutį prilipdo prie naujo gabalėlio tik todėl, kad gerbia šeimos, kurioje augo, tradicijas…

Maža to: žmonės, kurie nori būti kartu, puikiai žino, kada reikia užsimerkti, nusileisti, pritarti. Tačiau jaučia savo vertę, netampa priklausomi, išlieka savimi, nepasidaro sutuoktinio šešėliu. Tikri šaunuoliai. Juk ir Rytų išmintis byloja: “Kokybiškas aliejus ir geras vynas į vieną ąsotį nepilamas.”

Treti ketvirti metai: atstumtas vyras, pikta žmona

Moteris pervargusi, neišsimiegojusi, nes vaikas (-ai) naktimis vis dar verkia, prašo pagulėti šalia ar paglostyti… Vyrui ji skiria penkias minutes per dieną, tačiau užuot pasidomėjusi, kaip sekėsi darbe, nusiunčia pirkti sauskelnių. Sutuoktinis jaučiasi nereikalingas, atstumtas. Kitaip tariant, jis – tėvelis, bet ne mylimas, geidžiamas vyras. Nors meilė tikrai dar neišgaravo, jam vis sunkiau atsispirti pagundai pasukti į kairę. Moteris šiuo metu dažniausiai būna nelabai patenkinta savimi, nes ištisas dienas neišlenda iš namų, turi antsvorio, be to, kankinasi sukdama galvą, ar sutuoktinis ją jau išdavė su kokia nors gražuole, ar dar tik planuoja…

Šiuo laikotarpiu svarbiausia – kalbėtis, rasti laiko vienas kitam. Jeigu sugebėsite įtikinti, kad vyras tebėra toks pat svarbus kaip anksčiau ir judviejų tarpusavio ryšys dar nesudužo, krizę, ko gero, pavyks įveikti. Ir būtinai leiskite suprasti: jei daugiau laiko skiriate atžaloms, tai tikrai nereiškia, kad vyro nemylite.

Septinti metai: jam rutina patinka, jai – nelabai

Pasak psichologų, po septynerių metų santuokos įkyrių minčių apie skyrybas dažniausiai kyla moterims, o ne vyrams. Nors skųstis tarsi nėra dėl ko (vaikai paaugo, buitis beveik sutvarkyta ir t.t.), atrodo, kad vienos jaustųsi laimingesnės: nereikėtų taikstytis su vyro pomėgiais, kiekvieną vakarą virti vakarienės, lyginti marškinių ir t.t.

Be abejo, per septynerius metus sutuoktiniai vienas kitam šiek tiek nusibodo, tačiau vyrų rutina neerzina, atvirkščiai, jiems ji netgi labai patinka. Be to, vyrai iš tikrųjų labai vertina pastangas, kurias dėjo dėl savo šeimos, todėl ir nenori jos draskyti. Gali būti, kad šiuo laikotarpiu jie nėra tokie dėmesingi kaip anksčiau, tačiau savo moterį gerbia ir vertina, nes ji – jo vaikų motina… Gali būti, kad retsykiais paieško ausų, kurios išklauso, ir rankų, kurios paglosto, tačiau dėl kitos moters jaukių namų paprastai nepalieka…

Jeigu skyrybomis tik bandote išgąsdinti, tačiau pareiškimo rašyti nežadate, pasistenkite, kad santuoka neiširtų. Viskas dar gali būti gerai. Dabar tinkamas metas parodyti, kad esate ne tik vaikų motina, bet ir moteris. Jeigu pavyks, galėsite džiaugtis antruoju meilės kvėpavimu.

Keturiolikti–dvidešimt penkti metai: vyras suka į kairę

Atrodo, kad gyvenimas sustojo: karjeros laiptais užlipta, vaikai beveik užauginti arba jau paliko namus… Galvoje kirba įkyri mintis, kad viskas jau buvo, įvyko, praėjo. Vyrams sunku atsispirti jaunesnėms moterims, nes jos – gražios, kupinos gyvenimo džiaugsmo, dar gali pagimdyti vaikų. Moteris, atvirkščiai, labiau už viską brangina ir siekia išsaugoti šeimos židinį, todėl žinia, kad sutuoktinis turi kitą, joms būna itin skaudi. Pirmoji tuomet aplankanti mintis: “Viskas, baigta.” Tačiau psichologai sako, kad ir šią krizę galima įveikti, todėl nereikia skubėti laidoti santykių.
! Svarbiausia – turite abu pasistengti, nes vieno kurio pastangų, deja, nepakanka.

4 priežastys, dėl kurių gali pakvipti skyrybomis

1. Pinigai. Vienas uždirbate daugiau, kitas mažiau, vienas prašote, kitas neduodate, vienas iš jūsų mano, kad pinigus reikia išleisti kelionei, kitas – kad sukišti į kojinę… Psichologai sako, kad pinigų skirstymas akivaizdžiai parodo, kuris iš partnerių šeimoje turi daugiau galios ir įtakos.

2. Buitis. Vyras mano, kad jo pareiga – uždirbti pinigus, žmonos – laikyti visus keturis namų kampus: plauti, skalbti, virti, auklėti vaikus ir kt. Iš tikrųjų, namų darbų pasidalijimas atskleidžia, ar sutuoktiniai gerbia ir myli vienas kitą…

3. Ginčai. Nesugebate išvengti bergždžių rietenų, kapstotės vienas kito praeityje, kaltinate, nemokate ramiai išsakyti savo nuomonės ir t.t.

4. Bendravimas. Beveik nesišnekate. Vienas kitam skambinate tik dėl būtinų reikalų, nesidalijate įspūdžiais, nieko neveikiate kartu.

Jūsų santuoką tikriausiai ištiko krizė, jei:

• namie tvyro slegianti tyla arba, atvirkščiai, kimbate vienas kitam į atlapus dėl smulkmenų;

• užuot narplioję problemą, pokalbį tiesiog paverčiate barniu;

• gyvenate kiekvienas savais rūpesčiais, nesidomite vienas kito pasauliu;

• kalbatės tik apie orą arba persimetate keliomis frazėmis: “Darbe viskas gerai?”, “Nupirkai vaikams sūrelių?”, “Nepamiršk išplauti indų”, “Blogai jautiesi? Išsivirk arbatos…”;

• vienas kito neišklausote, negirdite, nesistengiate suprasti;

• kyla minčių, kad trukdote vienas kitam gyventi;

• ginatės puldami, ieškote progų įskaudinti;

• kaltinate vienas kitą dėl iššvaistytų metų, nesukurto gerbūvio;

• nebenorite taikstytis su vienas kito trūkumais;

• stengiatės parodyti, kad esate vienas už kitą pranašesni;

• nejaučiate vienas kitam seksualinio potraukio.

• būdami kartu, nejaučiate džiaugsmo;

• nesinori vienam kito džiuginti staigmenomis;

• būdami kartu, jaučiatės vieniši;

• neturite bendrų ateities planų, nepadedate vienas kitam spręsti problemų;

• jūsų santykiuose nėra vietos romantikai.

• ieškote vienas kito trūkumų, o ne pranašumų.

"Veido" archyvas

Mišrios santuokos – Lietuvoje populiarėjantis reiškinys. Vien Vilniuje yra 5 proc. šeimų, kurių sutuoktiniai turi skirtingas pilietybes. Tačiau taip pat girdėjau, kad dažniausiai tokios šeimos išyra. Pati draugauju su Pakistano piliečiu, kuris jau ne kartą prasitarė norįs mane vesti. Tačiau baugina nežinia, o ir artimieji gąsdina, neva jis per mane siekia tapti Europos Sąjungos piliečiu. Gal galėtumėte tokią situaciją pakomentuoti plačiau?” – prašo Tatjana R. iš Klaipėdos.

Kada įsigalioja leidimas gyventi Lietuvoje

Teisę gyventi Lietuvoje užsienietis įgyja penkerius metus išgyvenęs šioje šalyje. Išlaikęs valstybinės kalbos ir LR Konstitucijos pagrindų egzaminus, jis gauna leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Tas tiesa – įteisinta santuoka su Lietuvos piliečiais atveria teisę apsigyventi ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Užsienietis, sudaręs santuoką su lietuviu arba lietuvis – su užsieniečiu, pirmiausia privalo atvykti į Migracijos tarnybą ir, pateikęs turimus dokumentus, prašyti santuokos pagrindu išduoti leidimą laikinai gyventi. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus toks leidimas duodamas metams. Ar tokį leidimą išduoti, sprendžia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Bėda ta, kad išdavimo procesas kol kas nėra iki galo sutvarkytas ir leidimo laikinai gyventi iš šios įstaigos reikia laukti pusę metų. Pasitaiko atvejų, kai sprendimas priimamas paskutinę minutę, ir su tuo susiję žmonės turi išgyventi didelį stresą.

Be to, dėl tokio laiko vilkinimo po santuokos registravimo kitatautis Lietuvoje gali gyventi tik iki tol, kol galioja jam anksčiau išduota viza, pavyzdžiui, jei viza išduota trims mėnesiams, o leidimas laikinai gyventi bus išduotas tik po pusės metų, tuomet, pasibaigus vizos galiojimui, asmuo turi išvykti iš Lietuvos.

Optimistiškai nuteikia, kad šiuo metu LR vidaus reikalų ministerija yra parengusi įstatymo projektą, kuriame numatyta leidimą laikinai gyventi išduoti per keturis mėnesius.

Kada užsieniečiai tampa pretendentais į LR pilietybę

Po septynerių santuokos metų užsienietis turi teisę įgyti LR pilietybę. Tam jam dar reikėtų išlaikyti lietuvių kalbos ir LR Konstitucijos egzaminą. Tačiau LR pilietybę užsienietis gali įgyti ir nesituokdamas – jam pakanka išgyventi Lietuvoje dešimt metų ir išlaikyti minėtus egzaminus.

LR pilietybę užsienietis išsaugo net nutraukęs santuoką su Lietuvos piliečiu.

Fiktyvios santuokos – vartai į Europą?

Santuokos trukmė priklauso nuo poros tikslų. Ne paslaptis, kad galimybė įgyti Lietuvos pilietybę vilioja asmenis (tarkim, trečiųjų valstybių atstovus), siekiančius neribotų galimybių migruoti po ES, dirbti jos teritorijoje ir naudotis kitomis galimybėmis. Kai kurie užsieniečiai net neslepia, kad santuoką sudaro tik 5–7 metams dėl galimybės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (ir tai nereiškia, kad toliau sieks pilietybės). Paskui, baigiantis tam terminui, pratęsia leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir po to iškart anuliuoja santuoką, nors dalis jų ir toliau lieka gyventi su antrąja puse.

Mat leidimo pratęsimo procedūra paprasta, o santuokos anuliavimas dar ir panaikina privalomą kasmetinį sutuoktinių apsilankymą Migracijos tarnyboje.

Kaip atpažinti fiktyvią santuoką

Kad santuoka gali būti fiktyvi, parodo įvairios aplinkybės. Pavyzdžiui, jei 1947 m. gimimo nebylė išteka už 1974 m. gimusio libaniečio arba, tarkim, turkas veda angliškai nekalbančią lietuvę, o jis pats nebendrauja šiai suprantama rusų kalba. Abejonių kelia ir skirtingas išsilavinimas. Tuomet tikrinama, kaip pora veda bendrą ūkį – po pusmečio jau gerai matyti, ar šeima gyvena bendrai. Būna, kad užsienietis nė nežino, kur būste padėtos jo šliurės ar higienos reikmenys.

Įtarus fiktyvią santuoką

Deja, šiuo metu panaikinus fiktyvią santuoką asmuo už tai, kad apgavo valstybę, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Vilniaus migracijos valdybos specialistai rengia dokumentą Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kuriame teiks naikinti užsieniečiui leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje. Nuo fiktyvių santuokų ateityje galėtų apsaugoti ir už tokią nusikalstamą veiką imta taikyti bent jau piniginė bauda, už ją turėtų atsakyti LR pilietis, nes užsienietis, praradęs teisę būti Lietuvoje, jau būtų išsiųstas iš šalies.

Jei pradingo užjūrių sutuoktinis

Ne paslaptis, kad nuo santuokų su užsieniečiais gali nukentėti ir antroji pusė. Tarkim, pasikeitus užsieninio sutuoktinio planams jis dingsta. Tuomet kyla klausimas, kaip su pradingėliu išsituokti (tai tampa ypač aktualu sutikus mylimą žmogų, su kuriuo tikrai norėtumėte susieti savo gyvenimą).

Vien pripažinti sutuoktinį nežinia kur esančiu prireikia trejų metų. Santuoka su užsieniečiu gali trukdyti spręsti turto klausimus, nes, tarkim, parduodant didesnės vertės turtą reikalingas sutuoktinio parašas. Juk yra ir daugybė kitų reikalų, kurių negalima išspręsti be antrosios pusės.

Lietuvių kryžiaus keliai skiriantis

Visokių nesklandumų gali patirti norinčios išsiskirti moterys, ištekėjusios už užsieniečių iš meilės ir jau susilaukusios bendrų vaikų. Atsižadant gyvenimo svetimoje šalyje grįžti į tėvynę kartu su vaikais yra sudėtinga, nes antrajai pusei nesutinkant jų atiduoti įsiveliama į sudėtingus teisminius ginčus. Tuomet nagrinėjamos moters pajamos, profesinė karjera ir kitos jos galimybės auginti vaiką vienai. Deja, dažnai jos užimama padėtis būna nepalanki ir moteris tampa bejėgė ką nors keisti…

Siūlymas reglamentuoti skirtingų šalių piliečių skyrybų procesą Europos Sąjungoje (ES) netenkina Lietuvos, nes jame nėra saugiklių, kurie leistų ignoruoti tos pačios lyties asmenų santuokas.

Lietuva šį mėnesį neprisijungė prie 14 ES valstybių narių, kurios nutarė bendrai reglamentuoti ištuokų taikymą, nes siūlomame reglamente nėra viešosios tvarkos išlygos. Projektas įtvirtina, jog pačios išsituokiančios poros galėtų pasirinkti, kurios valstybės teisę taikyti.

Šis teisės aktas būtų priimamas tvirtesnio bendradarbiavimo srityje, o ne vienbalsiai, visų ES narių.

Vidaus reikalų ir teisingumo ministrų tarybos posėdyje šiuo klausimu dalyvavęs teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius sako, kad teisingumo eurokomisarės Viviane Reding iniciatyva išbraukus viešosios tvarkos išlygą, Lietuvai taikant reglamentą gali tekti nagrinėti ir tos pačios lyties asmenų santuokų skyrybos bylas, nors tokios santuokos Lietuvoje nepripažįstamos.

“Didžiausias ginčas yra tarp šalių ir Europos Komisijos bei prisijungusių šalių dėl viešosios tvarkos išlygos, kuri numatytų, kad šalys gali atsisakyti taikyti savo teisę skyryboms ar vadovaujantis savo teise nagrinėti skyrybų bylas, kai toks reglamento taikymas būtų aiškiai nesuderinamas teismo vietos valstybės viešąja tvarka”, – BNS sakė teisingumo viceministras.

“Jeigu išlygos nebūtų, taikant reglamentą galėtų kilti tokios situacijos, kai Lietuvos teismai turėtų nagrinėti tos pačios lyties asmenų skyrybų bylas ir, kadangi Lietuvoje tokios santuokos nėra pripažįstamos, manome, kad galėtų kilti akivaizdžios problemos ir būtent susijusios su viešąja tvarka, su papročiais, su tam tikromis visuomenei priimtinomis nuostatomis”, – teigė T.Vaitkevičius.

Anot viceministro, posėdyje buvo nuspręsta leisti tvirtesnio bendradarbiavimo, kaip teisinio instituto, įgyvendinimą. Tam dar turi pritarti Europos Parlamentas.

“Toliau vyks pačio reglamento rengimas. Koks jis ir kokios nuostatos bus įtvirtintos, kol kas mes nežinome, tai ir lėmė mūsų neprisijungimą prie tų šalių”, – sakė viceministras.

Susitarimą yra pasirašiusios 14 valstybių: Austrija, Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Ispanija.

Pasiūlymo kritikai yra minėję, kad glaudesnio bendradarbiavimo srityje priimtas pasiūlymas gali sukurti Europą, kurioje vienos valstybės greičiau “judėtų” už kitas ir tai prieštarautų pačios ES esmei, nes teisės aktas būtų taikomas tik prisijungusiose valstybėse.

“Yra tos grėsmės, ir mes jas vertiname. Savo pasisakyme aš akcentavau tai, kad rengiant reglamento tekstą ir apsisprendžiant dėl jo turi būti padaromas išsamus poveikio vertinimas akcentuojant, ar tai neatsilieps kitoms šalims”, – kalbėjo viceministras.

Anot jo, šias grėsmes yra įvertinęs tiek Seimas, tiek Seimo Europos reikalų komitetas.