Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

Scanpix

Pafrontės valstybės. Lenkija rengiasi spalį vyksiantiems parlamento rinkimams. Kaip dėl to keisis šalies užsienio politika? Kokių poslinkių galima tikėtis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose? Koks būtų Lenkijos atsakas, jeigu Rusija užpultų Lietuvą?

Šiuos ir kitus klausimus Lenkijos pareigūnams, Seimo nariams, ekspertams žėrė Lietuvos žurnalistai, birželį atvykę į Jerzy Giedroyco vardu pavadinto Lietuvos ir Lenkijos intelektualų forumo apdovanojimų ceremoniją. Vizito būta šventinio ir darbinio: užsienio reikalų ministras, Seimo ir Senato nariai, idėjų kalvių (angl. ~think tanks~) vadovai stengėsi visapusiškai nušviesti šalies tarptautinę ir vidaus padėtį. Lietuva – Lenkijos strateginė partnerė: ši tezė persmelkė saikinga istorine nostalgija nuspalvintas lenkų politinio ir kultūrinio elito kalbas.

Šiųmečių J.Giedroyco premijų laureatų Valdo Adamkaus (vaizdo įrašas) ir Tomo Venclovos (gyvai) žodžiai Varšuvos Lazienkų rūmuose buvo sutikti labai šiltai, nors tarptautinė padėtis nekelia nei ramybės, nei džiugesio.

Neformalioje aplinkoje skambėjęs lenkų ir lietuvių politinis humoras išreiškia grėsmingas realijas. Lenkas: „Argi mes galime vienpusiškai paremti jus karine jėga, jeigu užpuls Rusija? Juk tada jūs sakysite, kad mes norime okupuoti Vilnių.“ Lietuvis: „Okupuokite Vilnijos informacinę erdvę, suviliokite Lietuvos lenkus Varšuvos televizijos kanalais – juk jie daugiausia žiūri Rusijos ir Baltarusijos TV. O tai kryptinga propaganda.“

Apklausos rodo, kad „senosios Europos“ šalyse maždaug pusė piliečių mano, jog kitoms NATO valstybėms nereikėtų kištis, jeigu kas nors užpultų vieną iš Aljanso narių. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ žurnalistai priminė lietuvių kolegoms: „Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, anglai ir prancūzai sakė, kad nenorėtų mirti už Dancigą, o dabartinės nuotaikos tokios, kad nėra norinčiųjų mirti už Varšuvą, todėl Lietuva ir Lenkija pasmerktos draugauti.“

Nuosaikiau ir ne taip emocingai panašius dalykus kalbėjo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna, priėmęs lietuvius didžiausioje Užsienio reikalų ministerijos posėdžių salėje, pavadintoje J.Giedroyco vardu. Jis pabrėžė, kad Lenkijos užsienio politika Rytuose – ta, kuriai idėjinius pamatus paklojo J.Giedroycas, o tai reiškia Baltijos šalių, Ukrainos, Baltarusijos nepriklausomybės ir sienų pripažinimą. Pasak ministro, būtent dabar iš Rytų kyla didžiausia grėsmė, todėl jos akivaizdoje būtina Lietuvos ir Lenkijos santarvė. „Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai ir jie neturėtų to pamiršti“, – teigė  G.Schetyna.

Šypsodamasis jis sakė, kad lankydamasis Varšuvoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis nusisega Georgijaus juostelę, tapusią prorusiškų pažiūrų ženklu, o Varšuvos politinių kabinetų durys atvertos ne vien jam, bet ir kitiems Lietuvos lenkų atstovams. Pasak ministro, tie, kurie nori pagerinti Lietuvos lenkų padėtį, turi ypač stengtis išlaikyti gerus santykius tarp Lenkijos ir Lietuvos. Jis paaiškino, kodėl neskuba lankytis Lietuvoje: vizitas neturėtų būti palaikytas spalį vyksiančių Lenkijos Seimo rinkimų kampanijos dalimi.

Parlamentaras Tadeuszas Asiewiczius, vadovaujantis Tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika grupei, konstatavo, kad lenkų tautinės bendrijos klausimais Lietuvoje gausu deklaracijų, tačiau mažai darbų. Anot jo, Lietuvoje laikas sustingęs – tai, dėl ko Lenkijoje seniai nurimo kalbos, Lietuvoje vis dar svarbu. Pavyzdžiui, kas labiau pasižymėjo Žalgirio mūšyje ar ką mes galvojame apie Želigovskį. Pasakęs, kad jam, parlamento nariui, rūpi, jog būtų įgyvendinta Lietuvos ir Lenkijos 1994 m. sutartis dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo, T.Asiewiczius prisiminė, kad Lenkijoje besilankantiems Lietuvos parlamentarams buvo surengta ekskursija į Pamarį (Pomeraniją), kur gyvena kašubų tautinė mažuma.

Dėl galutinai neįgyvendintos Lietuvos ir Lenkijos sutarties apgailestavo ir Włodzimierzas Cimoszewiczius, Lenkijos Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas (1996–1997 m. jis buvo Lenkijos premjeras, 2001–2005 m. – užsienio reikalų ministras). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius W.Cimoszewiczius priminė, kad žemės Vilnijoje grąžinimas Lenkijos piliečiams – vienas iš sutarties punktų.

Pasak senatoriaus, Ukrainos drama rodo, iš kur šiuo metu kyla grėsmė Lietuvai ir Lenkijai. Vladimiro Putino tikslas – kelti Ukrainoje chaosą ir taip ją naikinti. Pati Ukraina silpna ir dėl korupcijos. W.Cimoszewicziaus teigimu, jis pakviestas prisidėti prie nevalstybinės organizacijos, kurios tikslas – konsultuoti Ukrainos vadovybę dėl reformų. Jis paminėjo ir kitus konsultantus –  buvusį Europos Komisijos narį Günterį Verheugeną, Prancūzijos užsienio reikalų eksministrą Bernard’ą Kouchnerą.  W.Cimoszewicziaus paprašyta parengti kovos su korupcija Ukrainoje planą.

Senatorius pripažino, kad lietuviai ir lenkai skirtingai suvokia istoriją. Jis svarstė, ar viena iš dabartinių trinties priežasčių nebūsianti ta, kad Abiejų Tautų Respublikoje LDK litvinai galėjo jaustis nevisaverčiai, nekalbant apie etninius lietuvius.

Nepaisant valstybių dydžio skirtumo, nelygybės atmosferos visiškai nebūta per J.Giedroyco premijos teikimo ceremoniją, kurioje greta kitų svečių dalyvavo buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis, arkivyskupas Henrykas Muszyńskis, Lenkijos katalikų bažnyčios galva 2009–2010 m.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Rusijos pabėgę ir šiuo metu prieglobstį Lietuvoje radę JAV nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ne savo valia tapo tuo lakmuso popierėliu, kuris vienu metu patikrins, kokie yra Vilniaus santykiai ir su Vašingtonu, ir su Maskva.

Praėjusią savaitę šmėstelėjo didelio žiniasklaidos dėmesio nepatraukusi žinia, kad dvi JAV nevyriausybinės organizacijos – „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ uždarė savo atstovybes Rusijoje ir, baimindamosi galimo persekiojimo iš Vladimiro Putino režimo pusės, išvežė jose dirbusius rusus su visomis šeimomis į Lietuvą.
Amerikiečių baimė dėl jiems talkinusių rusų saugumo pagrįsta: nevyriausybinių organizacijų veikla Rusijoje pradėta riboti dar prieš porą metų. Po masinių Rusijos piliečių protestų dėl balsavimo rezultatų klastojimo Dūmos ir prezidento rinkimų metu puolimas prieš nevyriausybininkus, daugiausia užsiimančius demokratijos, parlamentarizmo ir žmogaus teisių bei laisvių plėtra, tapo paranojinis. Iš esmės visos nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su iš užsienio gaunama parama (kitokių Rusijoje nelabai yra), buvo prilygintos šnipų agentūroms, o joms talkinantiems rusams ėmė grėsti kaltinimai valstybės išdavimu ir šnipinėjimu, už kuriuos galima gauti iki 20 metų kalėjimo. Tad kai pas „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ darbuotojus ėmė lankytis FSB agentai, šių organizacijų vadovybė nutarė nerizikuoti ir nieko nelaukdama išvežė savo bendradarbius ten, kur jie galės jaustis saugūs. Į Lietuvą.
Šiuo savo sprendimu amerikiečiai pasiuntė iš karto dvi žinias. Pirmoji žinia gera – Lietuva yra valstybė, kurioje Vakarų pasaulio vertybes išpažįstantiems žmonėms saugu. Nes čia jie – tarp saviškių. Lietuva šiandien – tai tokie patys Vakarai, kokie vos prieš du dešimtmečius nuo komunistinio režimo persekiojimų bėgantiems žmonėms buvo Vakarų Berlynas, toliausiai į Rytus nutolusi Laisvės sala Europoje. Kirtai Lietuvos sieną, ir gali atsikvėpti – čia valdo demokratiškai žmonių rinkta valdžia ir įstatymas, o ne buvę KGB pulkininkai su parankiniais, susikūrę jų pačių „valdoma demokratija“ pramintą režimą. Galime kritikuoti ir bambėti, kad Lietuvos demokratija ir teisinė sistema dar nėra tokios tobulos, kokių mums norėtųsi, bet palyginti su tuo, kas prasideda už kelių dešimčių kilometrų į Rytus nuo Vilniaus, pas mus – civilizuoti Vakarai. O ten – laukiniai Rytai.
Antra žinia išplaukia iš pirmosios ir, deja, nėra tokia gera – Rytuose turime neprognozuojamą, nedemokratišką, agresyvią kaimynę, su kuria draugiškai sugyventi labai sunku, nes ji išpažįsta visiškai priešingas mums vertybes ir mato pasaulį nudažytą priešingomis spalvomis: tai, kas mums atrodo balta, Rusijos režimui atrodo juoda, ir atvirkščiai. Mums demokratiją ir žmogaus teises bei laisves skleidžiančių nevyriausybinių organizacijų veikla atrodo kaip savaime suprantamas ir teigiamas dalykas, o Kremliaus akyse – tai mirtinas blogis, tiesiogiai gresiantis režimo išlikimui. Vadinasi, tą blogį reikia persekioti ir naikinti – ne vien tik Rusijoje, bet ir jos kaimynystėje. Tad Lietuva, suteikusi prieglobstį Amerikos nevyriausybinėms organizacijoms, tampa Rusijos taikiniu.
Žinoma, su tankais ieškoti pabėgėlių rusai į Lietuvą neatvažiuos, bet kokių nors bėdų sukelti gali. Apie tai atvirai kalba ir prieglobstį Vilniuje gavę nevyriausybininkai: „Lietuvos valdžia sprendžia klausimą dėl darbo vizos suteikimo. Bet mes baiminamės, jog jie nepanorės to daryti, kad neįsiveltų į naują konfliktą su Rusija, iš kurios perka dujas.“
Štai su tokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar amerikietiškos demokratijos pasiuntiniai? Pasirinkimas nelengvas, ypač žinant dalies naujosios valdančiosios daugumos nuotaikas, tiksliausiai išreikštas Seimo pirmininko Vydo Gedvilo lūpomis: Amerika toli, o Rusijos dujos – arti. Nežinia, ar savo nuogąstavimus dėl galimo neigiamo Lietuvos Vyriausybės sprendimo (formaliai darbo vizas išdavinėja Migracijos departamentas, bet šį kartą klausimas veikiausiai bus sprendžiamas daug aukštesniu lygiu) iš Rusijos pabėgę nevyriausybininkai išmąstė patys, ar jau gavo kokią žinią iš Lietuvos atstovų. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad šiandien aukštuose valdžios kabinetuose Vilniuje pakanka tokių, kurie tyliai keikiasi dėl nelauktai kilusios būtinybės priimti nedviprasmišką, vertybėmis pagrįstą sprendimą ir labai apsidžiaugtų, jeigu tie amerikiečiai neprašomi pasiimtų tuos savo nevyriausybininkus ir išsivežtų kuo toliau, geriausiai – tiesiai į Ameriką.
Pasirinksi dujas ir nutarsi „neerzinti Rusijos“ – gausi bangą viešos kritikos iš dešiniųjų politikų ir įvairiausių nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų pusės. Amerikiečiai, žinoma, nesiginčys su demokratiškos Lietuvos valdžios sprendimu ir perkels prieglobsčio bei galimybės dirbti ieškančius nevyriausybininkus į kokią nors labiau laisvės ir demokratijos vertybes išpažįstančią šalį. Bet visi, kam reikia, pradedant „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ globojančia Respublikonų partija, baigiant Valstybės departamentu, ilgam įsimins: Lietuva, susidūrusi su poreikiu padaryti vertybinį pasirinkimą, renkasi dujas ir Rusiją, bet ne demokratiją ir jos laisvę ginančią Ameriką, kuri kaip tik šiais metais rengia didžiausias per dešimtmetį NATO karines pratybas regione, skirtas Baltijos šalių gynybos planams patikrinti.
Pasirinksi demokratiją ir Ameriką – gausi bangą kaltinimų iš oficialių Rusijos pareigūnų ir vietinių Kremliaus rankos penimų veikėjų, esą Lietuva provokuoja ir erzina Rusiją, užsiima nedraugiška ir ardomąja veikla, suteikia prieglobstį Amerikos šnipų organizacijoms ir panašiai. Rusijos teisėsauga jau yra iškėlusi bylą keliems visuomeninių organizacijų ir opozicijos veikėjams, kadaise dalyvavusiems Vilniuje surengtame seminare apie demokratinę rinkimų stebėseną. Jie kaltinami rezgę antivalstybinį sąmokslą, o Lietuvoje mokęsi rengti „rožines revoliucijas“.
Panorėjęs Rusijos režimas nesunkiai išpūstų visus šiuos kaltinimus iki Lietuvos dalyvavimo kėsinantis į Rusijos valstybės santvarką bei nacionalinį saugumą ir imtųsi kokių nors politinių ar ekonominių sankcijų. Žinant dabartinės Vyriausybės pažadus „perkrauti santykius“ su Rusija ir išsiderėti mažesnes dujų kainas, tampa aišku, kad tokia perspektyva valdančiųjų nevilioja. Tačiau prezidentės pareiškimas, kad santykiuose su Rusija „reikia išlaukti dvejus metus“, bei premjero pastaba, jog dujų kainų sumažėjimo gali tekti luktelėti iki 2014-ųjų, kai pradės veikti SGD terminalas, nuteikia optimistiškai.

Štai su kokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar Amerikos demokratijos pasiuntiniai?

Naujoji Vyriausybė ėmėsi Lietuvos santykių su kaimynais „perkrovimo“. Ką iš tiesų gali ir turi padaryti politikai, kad į mūsų dvišalius santykius ateitų ilgai lauktas pavasaris?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis ir šiandien yra tos nuomonės, kad Lietuva nesugeba palaikyti gerų dvišalių santykių nė su vienais kaimynais. „Blogiau jau negali būti, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, o ar bus geriau – parodys laikas“, – dėsto V.Tomaševskis. Jo tikinimu, viena pagrindinių šaltuko tarp Lietuvos ir Lenkijos priežasčių – žemo lygio, populistinėmis vertybėmis besivadovaujantys neišprusę Lietuvos politikai.
Užsienio politiką analizuojantys istorikai ir politologai pripažįsta, kad Lietuvos dvišaliai santykiai su kaimynais tikrai neblizga, tačiau nė vienas jų šiandien nėra toks griežtas kaip V.Tomaševskis. Be to, nemažai politologų pastebi, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių santykiai pamažu šyla. Tai siejama ir su naujosios Vyriausybės pažadais „perkrauti“ mūsų santykius su artimiausiais kaimynais.
Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pabaręs apie santykių gerinimą su Rusija prisišnekėjusį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, draugiškos kaimynystės stiprinimo būdų ieškojo nukakęs pirmojo oficialaus dvišalio vizito į Latviją ir pažadėjo, kad tokių pokalbių ir bendrumų ieškojimo šią Vyriausybės kadenciją nestigs.
Na, o kokias pagrindines dvišalių santykių su kaimynais problemas įžvelgia ekspertai ir kaip siūlo jas spręsti?

Latvija: „drungni“ santykiai – natūrali kasdienybė

Dauguma istorikų ir politologų mano, kad Lietuvos valstybės santykiai su Latvija pastaraisiais metais tikrai nėra labai prasti. Kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos jie gal netgi geresni nei bet kada anksčiau, kai, tarkime, 1919–1920 m. lietuviai pretendavo į Liepoją, o latviai – į Mažeikius. „Šiandien tokio pobūdžio nesutarimų nebeturime. Bet istoriškai ir dėl kultūrinių, konfesinių ypatumų taip jau susiklostė, kad drungnas Lietuvos ir Latvijos santykių pobūdis yra natūrali kasdienybė“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Su juo sutinka ir politologas Kęstutis Girnius: „Santykiai su Latvija korektiški, bet tikrai nėra draugiški, nėra didesnio bendravimo ne tik tarp vyriausybių, bet ir tarp šalių apskritai. Tarkime, kiek mūsų žiniasklaida rašo apie Latviją, ten vykstančius procesus? Ką eilinis Lietuvos gyventojas galėtų pasakyti apie dabartinę Latvijos politiką, ar galėtų įvardyti, kas šiuo metu yra tos šalies prezidentas, premjeras? Manau, šito nežinotų dauguma lietuvių. Tikrai keista, kad apie savo artimiausius kaimynus, savo brolius baltus, mes beveik nieko nežinom ir nelabai norime žinoti“, – stebisi K.Girnius.
Kaip vieną esminių problemų, trukdančių plėtoti santykius su latviais, A.Kasparavičius nurodo nesugebėjimą per dvidešimt metų nustatyti Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. „Šiandien pats laikas ministrams, ekspertams dar kartą sėsti prie derybų stalo ir garbingai, abipusiškai naudingai tą sieną nubrėžti“, – siūlo istorikas.
„Taip pat labai rimtai siūlyčiau analizuoti Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio idėją apie bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybingumo formavimą globaliame XXI amžiuje, – toliau siūlymus dėsto A.Kasparavičius. – Baltų tautos parodė ryžtą išsilaisvindamos iš SSRS, dabar reikalinga jų drąsa ir valia kuriant Lietuvos bei Latvijos federaciją ir priešinantis globalizacijai. Gilesnė Lietuvos ir Latvijos integracija (imtinai iki bendros federacinės valstybės su viena pilietine tauta, integruotais universitetais ir elitu), galbūt lietuvių ir latvių politinę bei kultūrinę egzistenciją pratęstų dar tūkstantį metų?“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors naujosios Vyriausybės atstovai žada gerinti santykius su Rusija, iš tikrųjų veikiausiai bus atvirkščiai.

Naujosios valdančiosios koalicijos atstovai tiek iki Seimo rinkimų, tiek po jų skelbė ateiną “perkrauti” ir pagerinti santykių su Rusija, kuriuos, pasak jų, sugadinusi konservatorių-liberalų Vyriausybė. “Bandydami kariauti su Vakarams netinkančiu Vladimiru Putinu, padedame į valdžią Rusijoje ateiti žmonėms, kurie iš tikrųjų į Lietuvą žiūrės kaip į vieną iš tų piktai kiauksinčių šunyčių, bandančių įkąsti Rusijos meškai. Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu”, – prieš metus sakė naujosios Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius.
Vykstant rinkimų debatams jis jau buvo nuosaikesnis, kalbėjo tik apie “labai atšalusius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, pasigesdamas “bendradarbiavimo diplomatiniu lygiu”, nors taip ir nepatikslino, ką turįs galvoje. Mat visi Vilniaus diplomatiniai karai su Maskva pasibaigė kartu su Gedimino Kirkilo Vyriausybės kadencija 2008 m., kai naujai suformuotos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pasiuntė žinią – jis ketinąs iš esmės peržiūrėti Lietuvos santykius su Rusija ir sieks pragmatiškesnio bendradarbiavimo su pagrindine mūsų šalies užsienio prekybos partnere.
Taip taip, tai tiesa – 2008-aisiais pradėdama darbą šiuo metu jau nueinanti Vyriausybė vienu savo prioritetų skelbė santykių su Rusija pagerinimą. Tik, priešingai nei dabar, anuomet tikrai buvo ką gerinti, mat patys prasčiausi Lietuvos santykiai su Rusija buvo 2002–2008 m., valdant Brazausko-Kirkilo Vyriausybei.
Santykių su Rusija atšalimas prasidėjo 2002 m. kautynėmis dėl Kaliningrado tranzito – Maskva siekė, kad, stodama į ES ir NATO, Lietuva suteiktų jai bevizį geležinkelio tranzito koridorių į Kaliningradą. Šiaip ne taip, su Briuselio pagalba susitarus (Vilnius tuomet padarė Maskvai didžiulę nuolaidą – nesusiejo keleivių tranzito su krovinių tranzitu) dėl Kaliningrado, 2004-aisiais plykstelėjo šaltasis žodžių karas istorijos fronte: aukščiausi Rusijos pareigūnai vienas po kito pradėjo žodinę ataką prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, neigdami okupacijos faktą, kaltindami jas kurstant „senąją Europą” prieš Rusiją ir kitomis nuodėmėmis. Lietuva (kaip ir Latvija bei Estija) neliko skolinga, tad netrukus „Pribaltika” Rusijos visuomenės sąmonėje tapo priešu Nr. 1, kuriam laikui netgi išstumdama iš šios „garbingos” vietos Ameriką.
Socialdemokratų valdoma Lietuva kariavo su Rusija ne tik žodžiais, bet ir darbais – Vilnius bene du kartus vetavo ES derybas su Rusija dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Pirmą kartą tai buvo padaryta su regioninėmis partnerėmis, o antrą Lietuva užkirto ES derybas su Rusija vienui viena, Vilniaus neparėmė netgi Varšuva, nors jos santykiai su Kremliumi tuomet buvo irgi sudėtingi. Tačiau lenkai tuo metu jau sumojo, kad sėkmės santykiuose su Rusija galima tikėtis tik veikiant išvien su Europa, o G.Kirkilo Vyriausybė, kurioje, beje, dirbo ir naujasis premjeras A.Butkevičius, nutarė sužaisti solo partiją. Ir nieko nelaimėjo, tik įdavė kozirį Maskvai, kurios diplomatai iš karto pradėjo aiškinti europiečiams: argi nesakėme, kad, priėmę į ES tuos “pribaltus”, prisidarysite bėdos, nes jie pradės gadinti Europos santykius su Rusija?
Tai menant labai keistai skamba pastarojo meto A.Butkevičiaus aiškinimai apie tuos laikus, esą “mes dirbom Vyriausybėje ir aš pats buvau susisiekimo ministru, tikrai santykiai ir su Rusija, ir su Baltarusija, ir su Ukraina, ir su Lenkija buvo normalūs”. Arba naujojo premjero labai keistas suvokimas, kas yra normalūs santykiai tarp valstybių, arba jis, švelniai sakant, kalba netiesą. Jam dirbant susisiekimo ministru Lietuvos santykiai su Rusija buvo patys prasčiausi nuo pat 1991-ųjų pučo.
Todėl kai girdi vėl įtaką partijoje atgavusį paskirtąjį teisingumo ministrą Juozą Bernatonį žadant santykių su Maskva “perkrovimą”, natūraliai kyla klausimas, ką tai reiškia. Grįžimą prie socialdemokratų vesto šaltojo karo su Rusija? O gal visišką atsidavimą Kremliaus malonei, atsisakant energetinio suvereniteto ir atiduodant Rusijos monopolininkams ne tik Lietuvos energetikos rinką, bet ir Klaipėdos uostą?
Dabar jau buvęs uosto vadovas liberalas Eugenijus Gentvilas prieš palikdamas postą atvirai perspėjo, kad uosto įmonės verčiamos įsileisti Rusijos kapitalą, priešingu atveju joms grasinama rusiškų krovinių praradimu. Rusija taip pat siekianti per sau palankius asmenis kontroliuoti būsimąjį suskystintų gamtinių dujų terminalą.
Tai visiškai teisingi klausimai, nes girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija” ir pažadus juos “perkrauti” dar nė karto neteko išgirsti detaliai, kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia? Ketvirti metai tarp Maskvos ir Vilniaus nebevyksta šaltasis žodžių karas, kuris 2004–2008 m. virė be perstojo. Ketvirti metai Lietuva nedaro jokių demaršų Briuselyje, trukdydama ES derybas su Rusija. Ketvirti metai Rusija nebedaro jokių dirbinių kliuvinių Lietuvos prekybai. Paskutinis toks ekscesas – vežėjų blokavimas 2009 m. vasarą, iš karto po Dalios Grybauskaitės išrinkimo prezidente – po kelių telefoninių ir akis į akį vykusių prezidentės ir premjero A.Kubiliaus pokalbių su tuomečiais prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir premjeru Vladimiru Putinu pasibaigė šaltąja taika: Lietuva atmetė Maskvos siūlymą dalyvauti Kaliningrado atominės elektrinės statybose, o Kremlius, supratęs, kad naujoji Vilniaus valdžia nepasiduos, nutraukė spaudimą. Per krizę 2009-aisiais kritusi, bet gretai atsigavusi Lietuvos ir Rusijos prekyba sparčiai auga treti metai iš eilės (pernai padidėjo iš karto trečdaliu!), ir jau gerokai viršytas prieškrizinis, 2008 m. lygis. Tad kai A.Butkevičius šneka, esą “šita (A.Kubiliaus) Vyriausybė stengėsi daugiau kariaut, o ne prekiaut”, jis vėlgi, labai švelniai vertinant, sako netiesą.
Lietuvos santykiai su Rusija puikūs ne tik verslo, bet ir žmogiškų ryšių srityje. Turistai iš Rusijos plūste plūsta į Palangą, Druskininkus, Vilnių. Prieš šventes nebūna nei laisvų vietų viešbučiuose ir sanatorijose, nei bilietų į lėktuvus ir traukinius.
Netgi labiausiai probleminiai Lietuvos santykiai – su “Gazpromu” –  pervesti į civilizuotus, europinius, teisinius rėmus, vadovaujantis Europos Komisijos III energetikos paketo reikalavimais, o nesutarimus sprendžiant tarptautiniame arbitraže, bet ne pasitelkus dešras ir pirteles.
Tad kaip dar galima “pagerinti” ar “perkrauti” santykius su Rusija? Atsisakyti Visagino atominio projekto ir prisijungti prie Kaliningrado AE statybos, kaip prieš trejetą metų siūlė V.Putinas, o šiandieną siūlo paskirtoji ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis? Betgi būsimosios A.Butkevičiaus Vyriausybės programos projekte atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje įvardijamos, kaip “galimai nesaugios”! Dalyvavimas jų statyboje būtų tolygus Lietuvos interesų išdavystei netgi pagal naujosios Vyriausybės supratimą.

Girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija”, dar nė karto neteko išgirsti detaliai: kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia?

Lenkijos vardas mirga bet kurio amžiaus Lietuvos istorijos puslapiuose: keičiasi santykių su ja pobūdis, bet Lenkijos veiksnys reiškiasi Lietuvos istorijoje nuo pat pirmojo Lietuvos paminėjimo.

Jeigu pasakytume, kad Lietuvos istorija yra Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, tai būtų nemaža tiesa, kaip, beje, ir atvirkštinis teiginys – Lenkijos istorija be Lietuvos sunkiai įsivaizduojama.

Kryžius ir kalavijas

Antrasis istorinis Lenkijos valdovas ir pirmasis karalius Boleslovas Narsusis (992–1025) pademonstravo dar jaunos Lenkijos valstybės galią: jis trumpam buvo užėmęs Čekiją, ilgesniam laikui – Moraviją, kovojo su Kijevo Rusia, buvo įžengęs į patį Kijevą, svajojo ir apie prūsų nukariavimą. Kadangi šie buvo nekrikštyti, čia karinę veiklą derino su krikščionybės platinimo misijomis. Pirmasis jo paremtas misionierius buvo vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. 996 m. jis žuvo Prūsijoje ir tapo pirmuoju Lenkijos šventuoju bei globėju. Antrasis, misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, 1009 m. žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje, o šio įvykio aprašymas tapo pirmuoju Lietuvos paminėjimu.
Lenkų bandymai sukrikščioninti savo kaimynus prūsus ypač suintensyvėjo XIII a., kai kylanti Lietuvos valstybė ėmė telkti apie save baltų žemes, ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada prūsai pripažins Lietuvos valdžią. Tačiau 1207 m. pradėtos lenkų cistersų krikščioniškos misijos Prūsijoje, 1222–1223 m. paremtos ir lenkų kunigaikščių kryžiaus žygių, sukėlė atsakomuosius prūsų antpuolius, nuo kurių ypač nukentėjo kaimyninė Mazovijos kunigaikštystė.
Kunigaikštis Konradas Mazovietis kreipėsi pagalbos į Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordiną, kurio vienuoliai riteriai, pakviesti Silezijos kunigaikščio Henriko Barzdotojo, dalyvavo jau 1222 m. žygyje į Prūsiją. 1228 m. kryžiuočiai gavo iš Konrado valdyti Prūsijos kaimynystėje buvusią Kulmo (Chelmno) žemę ir 1231 m. pradėjo Prūsijos nukariavimą, kuris užtruko iki 1283 m., kai jie atsirėmė į Lietuvos gynybinę liniją.
Kryžiuočių pakvietimas į Pabaltijį buvo nelaimė ne tik prūsams ir lietuviams, bet ir patiems lenkams, prieš kuriuos ordinas galiausiai irgi atgręžė savo ginklus. Kryžiuočiai visiškai užvaldė ne tik Konrado jiems kaip lėną duotą Kulmą, bet ir Gdansko Pamarį (1309 m.), o protarpiais valdė ir Dobrynės žemę.
Tad kovos su kryžiuočiais, o ne parama jiems ar bendradarbiavimas su jais, tapo Lenkijos istorijos herojiškojo naratyvo dalimi. Iki šiol lenkų istorikai ginčijasi dėl reikšmingesnio savo vaidmens, sutriuškinant kryžiuočių galybę Žalgirio mūšyje (1410 m.), o ne didžiuojasi tais lenkų riteriais, kurie iki pat XIV a. pabaigos kovojo už „Dievo karalystę“ kryžiuočių rengiamuose „reisuose“ į Lietuvą.

Pirmosios sąjungos

XIII a. Lietuvos ir Lenkijos santykiai daugiausia buvo priešiški. Nuolat pasitaikantys lietuvių antpuoliai į lenkų žemes, nors kartais ir besivaidijantiems kunigaikščiams (tam pačiam Konradui Mazoviečiui) pakvietus, nepranašavo būsimo suartėjimo.
Tiesa, galimybių tam buvo. Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas I parėmė Tautvilo burtą koaliciją prieš Mindaugą, jo valdose 1253 m. buvo įšventintas ir Tautvilo stovyklos proteguotas alternatyvus Lietuvos vyskupas Vitas, kuris, Tautvilui pralaimėjus karą prieš Mindaugą, 1255 m. atsisakė vyskupo pareigų. Pats Ziemovitas I žuvo 1262 m., į Mazoviją įsiveržus Lietuvos kariuomenei.
1279 m. Lietuvos valdovas Traidenis užmezgė pirmąją dinastinę sąjungą su Lenkijos kunigaikščiais, už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II (Konrado Mazoviečio anūko ir Ziemovito I sūnaus) ištekindamas savo dukterį Gaudimantę.
Reikšmingesnė sąjunga, jau 1325 m., buvo sudaryta tarp Lietuvos valdovo Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos. Ji sureguliavo bekylantį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Haličo-Volynės palikimo. Sąjungą sutvirtino Vladislovo sūnaus ir būsimo įpėdinio Kazimiero santuoka su Aldona Gediminaite (ji mirė 1339 m. ir paliko dvi dukteris). Nors ši sąjunga ir davė Lietuvai tam tikros naudos kovoje su kryžiuočiais (Vladislovo Lokietkos Lenkija įsivėlė į karą su Vokiečių ordinu), 1340 m. atsinaujinusios kovos dėl Haličo-Volynės palikimo ilgam atšaldė Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Krėva ir Žalgiris

Tikras Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvoje, kai abi šalys susitarė dėl Jogailos vedybų su Lenkijos sosto įpėdine Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukterimi. Jogaila turėjo krikštytis, pakrikštyti Lietuvą ir tapti Lenkijos karaliumi, sujungdamas Lietuvą ir Lenkiją savo valdžioje. Vengrijos karalius Liudvikas Didysis, 1370–1382 m. valdęs ir Lenkiją, Haličo žemę – Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos obuolį – perdavė valdyti vengrams. Į savo, bet ne Lenkijos, valdžią jis bandė perimti ir Volynę. Tad Lenkijos ir Lietuvos pozicija Haličo-Volynės klausimu supanašėjo: reikėjo neleisti ten įsigalėti vengrams.
Tarp abiejų šalių nebuvo prieštaravimų ir kryžiuočių klausimu. Lietuvai tai buvo šansas įveikti savo nuožmiausią priešą, kurio antpuoliai jau ėmė siekti valstybės centrą – Vilnių ir Trakus. Todėl Krėvos sutartį bei krikšto akciją parėmė ne tik Jogailos broliai, bet ir su juo laikinai susitaikęs Vytautas.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas kovoje su kryžiuočiais buvo sėkmingas: 1410 m. pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje, ordinas buvo idėjiškai diskredituotas 1414–1418 m. vykusiame Konstanco bažnytiniame suvažiavime ir galiausiai 1422 m. turėjo priimti jam primestas Melno taikos sąlygas. Tačiau bendradarbiavimo poreikis tuo ir baigėsi. 1429 m. Vytautas Didysis pasuko Lietuvos politiką valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo linkme. Ir nors jis nespėjo karūnuotis Lietuvos karaliaus karūna, po jo mirties 1430 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo atviras karas.

Lucko karas

Vos sužinoję apie Vytauto mirtį, lenkų ponai užėmė Lietuvos valdytą Vakarų Podolę, o 1431 m. nusenusio Jogailos formaliai vadovaujama Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvos valdas Volynėje ir apgulė Lucko pilį. Nežinia, kuo visa tai galėjo baigtis, jei ne didvyriška Lucko gynyba ir Švitrigailos sudaryta karinė sąjunga su Vokiečių ordinu. Šiam įsiveržus į Lenkijos teritoriją, lenkai buvo priversti skubiai trauktis iš LDK teritorijos.
Lenkijos ir Lietuvos sudarytos paliaubos baigėsi netikėtai: 1432 m. lenkų sukurstyta Lietuvos diduomenės dalis nuvertė Švitrigailą ir didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį, kuris įsipareigojo atnaujinti Lietuvos uniją su Lenkija ir net perleisti jai Olesko pilį Volynėje, jei Lenkijai pavyks ją užimti (Oleskas, kaip ir dauguma kitų rusiškųjų Lietuvos žemių, vis dar pripažino Švitrigailos valdžią).

Tarp unijos ir karo

Šiuo laikotarpiu prasideda vienas keisčiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpių, kai lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta ir karo būsena paradoksaliai susipynė su abiejų valstybių unijos išsaugojimo siekiais. Nei Žygimantas Kęstutaitis, nei jį iškėlę Lietuvos ponai nedegė meile ir ištikimybe Lenkijai. Bet net 1440 m. Švitrigailos šalininkų įvykdytas Žygimanto nužudymas nepakeitė formalaus suartėjimo su Lenkija politikos. Įtakingiausia Jono Goštauto vadovaujama diduomenės grupuotė užimti Lietuvos sosto iš Lenkijos pasikvietė trylikametį Jogailos sūnų Kazimierą, o 1447 m. neprieštaravo, kad jis užimtų ir po brolio mirties likusį laisvą Lenkijos sostą.
Nepaisant to, Lietuvos diduomenėje vyravo akivaizdžiai antilenkiškos nuotaikos: tebevyko atviras konfliktas su Lenkija dėl Volynės ir Podolės, o Lietuvos ponai net bijojo vykti į derybas su lenkais, bijodami, kad šie jų neišžudytų. Šiuo metu net buvo demonstratyviai surengta lietuvių bajorų 1413 m. Horodlėje gautų lenkiškų herbų grąžinimo akcija.
Kas gi skatino Lietuvos elitą nenutraukti unijinių ryšių su Lenkija? Matyt, susipynė keletas atsitiktinumų, kylančios Lietuvos diduomenės siekis turėti silpną valdovą, kuris netrukdytų jai tvarkytis valstybėje savo nuožiūra (tam labai tiko iš pradžių mažametis, o vėliau Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras), taip pat pagarba jau besiklostančiai tradicijai.
Tiesa, unijos idėja Kazimiero laikais pamažu geso, ir atrodė, kad, Lenkijos ir Lietuvos sostus pasidalijus jo sūnums Jonui Albrechtui ir Aleksandrui, turėjo galutiniai išblėsti. Bet vėl atsitiko kitaip.

Maskvos grėsmė ir Liublino unija

Skaudų smūgį Lietuvai sudavė Rusija, 1500 m. užimdama apie trečdalį Lietuvos valstybės teritorijos. 1500–1503 m. karo su Rusija metu buvo sutarta atnaujinti Lenkijos ir Lietuvos uniją: Lietuvai reikėjo pagalbos, o Lenkija nenorėjo prarasti savo įtakos Lietuvoje. Nuo šiol Rusija buvo svarbiausias veiksnys, palaikantis Lenkijos ir Lietuvos unijos gyvybingumą.
Atrodytų, santykių su Rusija susikomplikavimo pakako, kad 1569 m. būtų sudaryta dar glaudesnė Liublino unija, numačiusi ne tik bendrus valdovus, bet ir bendrus seimus. Iš tikrųjų situacija buvo sudėtingesnė. Įsivėlusi į Livonijos karą, Lietuva sunkiai bepajėgė atlaikyti Rusijos spaudimą. Ji prarado Polocką ir didžiąją dalį neseniai prisijungusios Livonijos.
Taip klostantis įvykiams, Lietuvos bajorija tikėjosi broliškos Lenkijos pagalbos, o Lenkijos elito galvose subrendo mintis pareikalauti galutinės Lietuvos inkorporacijos į Lenkijos valstybę. Tokiomis sąlygomis derybos dėl naujų unijos sąlygų vyko nelengvai. Vykstant, kaip vėliau paaiškėjo, galutiniam derybų etapui 1569 m. Liublino seime, Lietuvos delegacija net paliko seimą, protestuodama prieš ultimatyvius lenkų reikalavimus.
Ir štai čia įvyko precedento neturintis prievartos aktas, padėjęs tvirtus Lietuvos ir Lenkijos „brolybės“ pagrindus trims artimiausiems šimtmečiams. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas paskelbė, kad atskiria nuo Lietuvos ir perduoda Lenkijai Palenkę ir visas Lietuvos valdomas Ukrainos žemes. Vienu ypu Lietuva neteko dar trečdalio teritorijos, bet šį kartą ją atėmė ne priešas, o savas valdovas. Tai vienintelis toks atvejis Lietuvos istorijoje, neturintis analogo ir daugelio kitų valstybių istorijoje.
Gavusi tokį smūgį iš artimiausio sąjungininko ir savo valdovo, taip pat būdama patekusi į itin sunkią padėtį dėl karo su Maskva, Lietuva turėjo nusileisti ir priimti Liublino unijos sąlygas.

Polonizacija

Liublino unija nepanaikino Lietuvos valstybingumo, bet jį gerokai apribojo. Maža to, jungtinėje valstybėje jis ir toliau tirpo. 1697 m., priėmus vadinamąjį teisių sulyginimo įstatymą, Lietuvos raštvedyboje įvesta lenkų kalba (vietoj rusėnų kalbos), suvienodintos Lietuvos ir atitinkamų Lenkijos pareigūnų teisės. Tačiau blogiausia tai, kad valstybė apskritai silpnėjo ir šalis grimzdo į anarchiją – ne tik Lietuva, bet ir visa Abiejų Tautų Respublika.
1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, bandžiusi stiprinti centrinę valdžią ir riboti bajoriškąją demokratiją (buvo naikinami karalių rinkimai, smulkiųjų bajorų teisė dalyvauti seimeliuose, ribojama Seimo teisė svarstyti įstatymus), ignoravo ir Lietuvos, kaip valstybės, teises, vietoj atskirų Lenkijos ir Lietuvos pareigybių steigė bendras komisijas. Nėra tiesa ir pastaruoju metu populiarus teiginys, esą Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos valstybingumo naudai koregavo spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas. Jis nieko nekeitė Konstitucijoje, tik smulkiau reglamentavo bendrų komisijų sudarymo tvarką, kurioje numatytos palankesnės sąlygos Lietuvos diduomenei, bet ne kokios nors Lietuvos valstybės teisės.
Kitas svarbus poliublijinės Lietuvos bruožas buvo kalbinė Lietuvos diduomenės ir vidutinės bajorijos polonizacija. Nors šis reiškinys niekada iki galo neįtraukė plačiųjų smulkiosios bajorijos masių, jos poveikis Lietuvai buvo milžiniškas. Kultūriškai XVIII a. pabaigoje Lietuva atrodė kaip Lenkijos provincija. Bet koks svarbesnis reikalas su bent kiek svarbesniais žmonėmis čia galėjo būti aptartas tik lenkų kalba.
Atskiruose etninės Lietuvos regionuose (Rytų Lietuvoje, Kėdainių ir Kauno apylinkėse) polonizacija persimetė ir į smulkiųjų bajorų bei valstiečių gretas. Lietuviškai kalbanti Lietuva atsidūrė ties išnykimo riba, ir tai buvo akivaizdu net tai apsišvietusiai ir romantiškai nusiteikusiai visuomenės daliai, kuri XIX a. pradžioje susirūpino nykstančios lietuvių kalbos liekanų tyrinėjimu bei žavėjosi Lietuvos praeitimi. „Lietuva jau visa yra praeityje“, – 1828 m. „Konrado Valenrodo“ pratarmėje rašė Adomas Mickevičius.

Unijos idėją keičia tautinio atgimimo idėja

1795 m. žlugus Abiejų Tautų Respublikai Lietuva, o 1815 m. – ir Lenkijos branduolys atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Kol abiejų šalių visuomenė tebebuvo bajoriška, tebegyvavo ir unijinė tradicija bei jungtinės valstybės atkūrimo idėjos. Tęsėsi ir Lietuvos polonizacija.
Unijinių tradicijų dvasioje kilo ir 1830–1831 bei 1863–1864 m. sukilimai. Pastarasis sukilimas buvo paskutinis aktyvus ATR bajoriškosios visuomenės pasireiškimas, į kurį jau smelkėsi naujų visuomeninių santykių apraiškos. 1861 m. Rusijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimas pradėjo visuomenės transformaciją, po kurios į politinio gyvenimo sceną įsiveržė iš valstiečių kilusi tautinė inteligentija. Jono Basanavičiaus „Aušra“ (1883–1886), Vinco Kudirkos „Varpas“ (nuo 1889 m.), o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai tapo šios naujos politinės jėgos manifestu.
Lietuviškai kalbančios Lietuvos iškilimas lenkams ir sulenkėjusiai Lietuvos bajorijos daliai buvo nemaloni staigmena. Stiprėjo nepasitikėjimas lenkų kalbą atmetančiais lietuviais, aplenkėjusiuose Lietuvos regionuose prasidėjo kova dėl lietuviškų ar lenkiškų pamaldų, kartais virsdavusi muštynėmis bažnyčiose. Lenkiškos Lietuvos šalininkai nenorėjo taip lengvai pasiduoti, nors didžiojoje etninės Lietuvos dalyje nebeturėjo jokių galimybių dominuoti. Unijos idėja mirė ir daugelio pragmatiškai mąstančių sulenkėjusių lietuvių galvose. Atėjo laikas pasirinkti tautybę – lenkų, lietuvių, o baltarusiškose ar paribio teritorijose – dar ir baltarusių.

Juodasis dvidešimtmetis

Pirmasis pasaulinis karas sugriovė Rusijos imperiją ir sudarė sąlygas atsikurti Lenkijos ir Lietuvos valstybėms. Apie Lenkijos ir Lietuvos uniją jau nebegalėjo būti rimtos kalbos. Tačiau atsikurianti Lenkijos Respublika pretendavo į visas buvusios ATR žemes, kaip tariamai lenkiškas. Tačiau į jas entuziastingai besiveržiantiems Lenkijos laisvės kovotojams teko susidurti su kitokia realybe. Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje į šiuos „lenkiškų žemių vaduotojus“ buvo žiūrima priešiškai. Po permainingų kovų Lenkija įsitvirtino tik labiau polonizacijos paveiktoje Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir Rytų Lietuvos dalyje.
Lietuvai tai reiškė sostinės Vilniaus praradimą, su kuriuo ji negalėjo susitaikyti. To pasekmė – atviras Lietuvos ir Lenkijos karas. Šią įtampą savotiškai bandė panaikinti Lenkija, pateikdama Lietuvai 1938 m. kovo 17-osios ultimatumą – tučtuojau užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius pagal jos padiktuotas sąlygas. Tarp tų sąlygų, tiesa, nebuvo atviro reikalavimo pripažinti okupuotą Vilnių teisėta Lenkijos dalimi – matyt, net veikdama iš jėgos pozicijų, Lenkijos vadovybė pabijojo, kad šito gali būti per daug.
Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. ir Lietuvos okupacija 1940 m. vėl grąžino abi tautas į nelaisvų tautų gretas. Lenkijos ir Lietuvos teritorinį konfliktą išsprendė okupantai – Stalinas ir Hitleris, vėliau – Stalinas ir jo Vakarų sąjungininkai. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos žemėlapis buvo perbraižytas neatpažįstamai, pasikeitė ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos ribos. Su šiomis ribomis 1990 m. Lietuva atkūrė savo laisvę.

Netolygiai gyjančios praeities žaizdos

1988–1990 m. iš sovietinės sistemos besivaduojančios Lietuva ir Lenkija parodė kur kas daugiau tarpusavio supratimo nei ankstesnės šių šalių kartos, kurios vadavosi iš carinės Rusijos griuvėsių. Atrodė, kad vyresnės kartos atmintyje dar gyvas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus jau užmirštas, o istorijoje atėjo metas ieškoti susitaikymo ir šviesiųjų abiejų tautų santykių puslapių.
Abiejų tautų santykius tuo metu temdė tik Vilniaus krašto prosovietinių lenkų autonomininkų veikla, kurios oficialioji Varšuva vis dėlto neparėmė. 1990–1991 m. jie nevengė kolaboruoti su okupacine SSRS valdžia ir veikti prieš Lietuvos valstybę. Kad ne visas sunkus praeities paveldas įveiktas, parodė ir 1994 m. Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių sutartis, kurioje Lenkija atsisakė pasmerkti 1920–1939 m. vykdytą Vilniaus krašto okupaciją.
Šiandieniniai, šiek tiek nuosaikesni ar atsargesni, lenkų autonomininkų idėjiniai sekėjai jau sulaukia atviros paramos iš Lenkijos, o ir pačių Lenkijos vadovų lūpose nuskamba Vilniaus okupacijos paneigimai ar apgailestavimai dėl neva neteisingų sprendimų, nustačiusių rytines Lenkijos sienas.
Vis dėlto dabartinės Lenkijos ir Lietuvos santykių būklės negalima laikyti blogiausia, kokia yra buvusi šių šalių istorijoje. Veikiau galima būtų stebėtis, jei po tokios istorijos nebūtų likę jokių jos recidyvų. Juos įveikti gali padėti tik sąžiningas abiejų pusių žvilgsnis į istoriją, joje slypinčių skaudulių išsiaiškinimas ir susitaikymas, pagrįstas supratimu, o ne nutylėjimu.

Tomas Baranauskas, istorikas

Lietuvos ir Lenkijos politikai tyliai rezga planus atitirpdyti dvišalius santykius ir atsargiai, bet vis dažniau demonstruoja abipuses simpatijas bei paramą.

Pirmąjį birželio savaitgalį Vokietijoje vykusiame Baltijos šalių ir Lenkijos premjerų susitikime, o vėliau per susitikimą Rumunijoje Lietuvos ir Lenkijos premjerai Andrius Kubilius ir Donaldas Tuskas kone lenktyniavo, reikšdami vienas kitam paramą bei pritarimą. D.Tuskas pabrėžė Visagino AE projekto svarbą Baltijos šalims ir būtinybę sparčiau integruoti Baltijos šalis, sujungiant su kitomis ES šalimis transporto bei energetikos jungtimis. O A.Kubilius netgi prasitarė, kad Europos futbolo čempionato finale palaikytų Lenkijos rinktinę.
Politologų nuomone, šie ir kiti vis dažniau pastebimi teigiami ženklai liudija, kad abiejose valstybėse, ypač Lenkijoje, planuojama imtis dvišalių santykių gerinimo.
“Nesu tikras, kad šiandien jau galime daryti išvadas dėl teigiamų pokyčių, tačiau jei daugiau savo laiko ir energijos skirsime Lietuvą ir Lenkiją siejantiems konkretiems darbams ir strateginiams tikslams, jau po kelerių metų galėsime pasidžiaugti sėkmingai realizuojamais svarbiais regioniniais projektais, spartesne ekonomine bei infrastruktūrine integracija su Europa ir šiltais santykiais su Lenkija”, – neabejoja A.Kubiliaus patarėjas ekonomikos klausimais Mykolas Majauskas.
“Lenkijoje publikuojami vieši intelektualų laiškai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į lietuvių ir lenkų gerų santykių svarbą. Taip pat aptarti šio klausimo intelektualai vis dažniau susitinka ir su politikais, kuriems negaili kritikos dėl to, kad šie yra pernelyg pasyvūs dvišalių santykių gerinimo klausimu”, – viešėdama Varšuvoje praėjusią savaitę kaip tik dvišalių santykių tema vykusiame “Unia&Polska” bei PAUCI organizuotame seminare, “Veidui” teigė analitikė, Mykolo Romerio universiteto docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė.

Pavargo nuo prastų santykių

Regis, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos politikams tikrai įgriso prastų dvišalių santykių tema. R.Mienkowskos-Norkienės vertinimu, simbolinio santykių lūžio į gerą pusę ypač tikisi ne tik Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, bet ir anksčiau kitos nuomonės laikęsis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Tiesa, pastarasis to dar nepripažįsta viešai, bet “Lietuvos reikalą” jis beveik visiškai perleido prezidentui bei jo patarėjams, o šie, išskyrus vieną kitą, iš esmės yra už santykių atšilimą. Be to, pats R.Sikorskis pastaruoju metu dažniausiai susilaiko nuo komentarų santykių su Lietuva klausimu ir net nustojo skelbti savo anksčiau gana radikalias pastabas socialiniame tinkle “Twitter”, net jei dvišalių santykių srityje įvyksta kas nors reikšminga.
Tad jei lenkai jau pasirengę pokyčiams, ko trūksta, kad įvyktų santykių lūžis? R.Mienkowskos-Norkienės nuomone, Lenkijos politikai būgštauja, kad jie parodys iniciatyvą – žengs žingsnį, o Lietuvos politikai į jį neatsakys dėl dabartinės Lietuvos vidinės politinės situacijos bei artėjančių rinkimų. “O juk nieko baisesnio negalėtų nutikti dvišaliams santykiams, negu svarbus žingsnis atšilimo link iš vienos pusės ir jokio atsakymo iš kitos. Tai sužlugdytų viltį. O šiuo metu neatrodo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ar valdantieji jau pasirengę teigiamam atsakymui”, – pabrėžia politologė.
Beje, analitikų vertinimu, palankų Lenkijos nusiteikimą santykių su Lietuva gerinimo atžvilgiu rodo ir tai, kad lenkai vis kritiškiau vertina bent kai kuriuos lenkų mažumos Lietuvoje, o konkrečiai – Valdemaro Tomaševskio reikalavimus. Pavyzdžiui, Lenkijos Senato lėšų, kurios buvo skiriamos lenkų mažumoms remti, apribojimas gali būti vienas netiesioginių požymių, kad požiūris keičiasi.
Tad kodėl lenkai ėmė skleisti atsargius signalus, kad Lenkija rengiasi suartėti su Lietuva, ir kuo šis santykių atšilimas svarbus mums? Juk daug kas mano, kad mažytė Lietuva Lenkijai nebėra svarbi, nes jos prioritetai – puikūs santykiai su Vokietija, Prancūzija bei Rusija. Juk Lenkija siekia tapti ne tik regiono, bet ir visų didžiųjų ES valstybių klubo nare. Tačiau Varšuvoje veikiančio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojo Wojciecho Borodzicho nuomone, Lenkijai to padaryti nebus įmanoma tol, kol nebus sugebama palaikyti gerų santykių su artimiausiais kaimynais.
Na, o šiems kaimynams – Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos šalims – ypač svarbus Lenkijos balsas ES institucijose dėl regiono infrastruktūros projektų.
Tad belieka tikėtis, kad pirmieji dvišalių santykių ledo tirpsmo požymiai neišnyks dėl vienos ar kitos šalies politikų ambicijų, neatsargių žodžių arba netinkamo atsako į vienos ar kitos pusės parodytą gerą valią bei santykių gerinimo iniciatyvą.
Rima Janužytė

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Premjere, vakar Vyriausybė pasitarime sutarė, kad MMA galėtų didėti nuo kitų metų pradžios, jeigu Seimas priimtų darbo santykių liberalizavimo įstatymus. Klausimas: ar darbo kodekso pataisoms pritartų Trišalė taryba, ar tai galėtų būti tiesiog politinis sprendimas? Jūs sakote, kad verslo sąlygos pagerėtų, tačiau būtų mažiau apsaugotas samdomas darbuotojas. Ką manote?

Mes pasiūlėme minimalią algą didinti dviem etapais: nuo liepos 1 dienos didinti iki 850 Lt. Jeigu būtų priimtas įstatymų paketas dėl darbo sąlygų pakeitimo (padarant darbo sąlygas lankstesnes), tai tada matytume galimybę nuo sausio 1 dienos didinti MMA iki 900 Lt. Kodėl siūlome tuos du dalykus daryti kartu? Mums rūpi darbo vietų augimas, rūpi sąlygos, kurios leistų verslui kurti daugiau naujų darbo vietų. Darbo vietos neatsiranda savaime. Jos neatsiranda finansų ministrei ar Premjerui paliepus. Jos atsiranda tada, kai verslas gali jų daugiau sukurti. Augimo darbotvarkė, apie kurią po Prancūzijos Prezidento rinkimų daug kalbama ir Europoje, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, visų pirma, turi būti siejama su sąlygų sukūrimu, kurios leistų verslui ir augti, ir kurti naujas darbo vietas. Kaip rodo Europos Komisijos atlikta analizė, ekspertų, verslo atlikti tyrimai, Lietuvoje vienas iš pagrindinių trukdžių, neleidžiančių verslui drąsiau kurti naujas darbo vietas, yra nelankstūs darbo santykiai. Lietuvos mokslininkų tyrimai, išspausdinti viešose publikacijose, Lietuvos universitetų ekonomistų tyrimai rodo, kad nesubalansuotai didinant MMA, t.y. vienu etapu padidinus tiek, kad verslui taptų sudėtinga tokią naštą pakelti, galime sulaukti darbo vietų sumažėjimo. Viename iš VU mokslininkių straipsnių kaip tik ir teigiama, kad atlikus visus ekonominio modeliavimo darbus galima įsitikinti, kad padidinus MMA nuo 800 iki 900 Lt, darbo vietų skaičius sumažėtų maždaug 5 proc. Mes siūlome subalansuotą sprendimą, kurio rezultatas – daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų.

Premjere, šiandien Seimas svarstys PVM lengvatų spaudos leidiniams projektą. Kartu Seimo nariai siūlo lengvatas ir kai kuriems maisto produktams. Dabar pasigirdo didžiųjų miestų merų siūlymai lengvatą įvesti ir viešajam transportui. Galima tai suprasti kaip prieš rinkiminius pareiškimus… Tačiau kokios PVM lengvatos yra realios?

Ši lengvata yra skirta vienam konkrečiam segmentui – regioninei spaudai, tačiau greta atsirado kitų siūlomų lengvatų. Ne kartą atlikti Valstybės kontrolės skaičiavimai rodo, kad PVM lengvatos neduoda naudos vartotojui, jos duoda tik papildomą pelną gamintojams ir kartu sumažina biudžeto pajamas. Šiame projekte yra siūlomos papildomos lengvatos maistui, dviratininkų šalmams, vaikų dviratukams ar kėdutėms. Finansų ministerijos ekspertų skaičiavimais, jeigu toks projektas būtų priimtas, pajamos į valstybės biudžetą sumažėtų maždaug 1 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad milijardas litų turėtų būti nuimtas nuo mokytojų atlyginimų, pensijų, sveikatos sistemos finansavimo. Tokia yra lengvatų kaina. Mūsų Vyriausybės laikosi principinės nuostatos, kad žymiai geresnis yra Danijos kelias – mažinti ir atsisakyti tokių lengvatų, o esant reikalui, kurias nors sritis paremti biudžeto pinigais, subsidijuoti. 2008-2009 m. priėmėm visą eilę sprendimų, kurių dėka Lietuvoje PVM lengvatų skaičius sumažėjo labai stipriai. Galime džiaugtis į biudžetą gerai surenkamu PVM mokesčiu. To dėka galime finansuoti visą eilę visuomenei svarbių išlaidų. Yra likę, berods, tiktai trys PVM lengvatos: knygų leidybai, vaistams ir šildymui. Svarstymai dėl PVM regioninei žiniasklaidai galėtų būti rezultatyvūs, jeigu tas svarstymas vėl neišplis iki begalybės.

Vyriausybės pasitarime pirmadienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo pritarti paramos nepasiturintiems gyventojams pertvarkai. Kokie tai bus etapai? Kokie svarbiausi darbai? Ar tai reiškia, kad paramos ir paramos gavėjų mažės?

Socialinės paramos pašalpų sistema jau yra pertvarkoma. Penkios savivaldybės įgyvendina naują bandomąją sistemą. Mūsų įsitikinimu, pirmų keturių mėnesių rezultatai yra tikrai labai įdomūs ir verti, kad į juos dėmesį atkreiptų kitos savivaldybės. Šilalės ir Akmenės savivaldybėse, kurios prisiėmė atsakomybę už socialinės paramos pašalpų dalinimą, lyginant su praėjusiais metais sutaupė apie 30 proc. lėšų. 30 proc. sumažėjo paramos gavėjų, kadangi į sprendimą, kam skirti tokią paramą, labai aktyviai įsitraukė vietos bendruomenės – kaimelių, seniūnijų, miestelių bendruomenės.

Premjere, tai reiškia, kad paramos paprasčiausiai negauna tie, kurie susitvarko tvarkingai popierius, bet iš tiesų yra dirbantys, gaunantys pajamų ir turto.

Jūs absoliučiai teisūs. Žmonės, gyvenantys kaimynystėje, žymiai geriau gali pamatyti, ar tokiai šeimai, žmogui reikalinga parama, ar jis bando apgaudinėti savo bendrapiliečius.

Kam tikrai reikia – parama yra skiriama ir žymiai greičiau, kiek aš suprantu. Nelaukiant kol praeis kažkiek laiko, kol žmogus neturės darbo arba kiek reikės pastovėt Darbo biržoj.

Jūs visiškai teisūs. Džiaugiuosi, kad savivaldybės, kurios ėmėsi tokios atsakomybės ir pertvarko paramos skirstymo sistemą, pasiekė rezultatų. Sutaupytos lėšos lieka savivaldybės žinioje ir jie tuos pinigus gali skirti kelių tvarkymui ar kitų, bendruomenei svarbių, projektų realizavimui. Visų mūsų solidarumas pasidaro žymiai taiklesnis ir mažiau kainuojantis.

Premjere, praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Koncesijos sutarčiai su Japonijos kompanija „Hitachi“ dėl Visagino AE statybos. Kaip žinome, šio projekto kritikai inicijuoja gyventojų referendumą, renka parašus. Kai kurie Seimo nariai inicijavo Seimo nutarimą dėl referendumo surengimo. Po pateikimo tokiam nutarimo projektui pritarta. Kaip į tai reaguotų kompanija „Hitachi“ – strateginis investuotojas – jeigu vis dėlto referendumas Seimo narių iniciatyva būtų surengtas?

Svarbu yra tai, kad Vyriausybė patvirtino labai svarbius įstatymų projektus ir dėl VAE, ir dėl SGD terminalo, ir dėl nacionalinės energetinio saugumo strategijos, ir dėl mūsų elektros sistemų sinchronizacijos su Vakarų Europos sistemomis. Didelis pluoštas dokumentų, informacijos, verslo planų yra pateikta Seimui. Tikiu, kad Seime vyks tikrai racionalios diskusijos. Diskutuoti, ginčytis ir kelti klausimus tikrai yra dėl ko. Kartu yra galimybė remtis labai konkrečiais skaičiais, ne vien tiktai emocijomis. Referendumas yra Lietuvos žmonių teisė: surinkti 300 tūkst. parašų ir reikalauti, kad vienas ar kitas klausimas būtų sprendžiamas referendume. Kai tokios iniciatyvos imasi patys Seimo nariai, tai investuotojui gali kilti abejonių, kiek politinės valios ir sutarimo tokiu svarbiu klausimu yra Lietuvoje. Atkreipiu dėmesį, kad Visagino AE projektas yra tęstinis. Pirmieji pareiškimai, kad Lietuvoje uždarius Ignalinos AE turėtų būti statoma nauja AE, buvo padaryti A.Brazausko Vyriausybės dar 2005-2006 metais. G.Kirkilas toliau tęsė darbus: buvo priimtas AE įstatymas, kuriame nedviprasmiškai pasakyta, kad Lietuva turi statyti naują AE. Mūsų Vyriausybė tęsia šio įstatymo įgyvendinimą. Mes turime tarptautinio konkurso metu atrinktą strateginį investuotoją ir privalome šio konkurso atrankos procedūrą užbaigti logišku sprendimu.

Premjere, ar strateginis investuotojas būtų susirūpinęs, jeigu vis dėlto Seime būtų priimtas nutarimas rengti referendumą?

Aš negaliu atsakyti už strateginį investuotoją, tačiau mums patiems turėtų rūpėti, kad galiojant AE įstatymui, Seime priimami tokie sprendimai, kuriuos būtų sunku logiškai ir juridiškai paaiškinti. Tai reikštų, kad galiojant AE įstatymui siūloma dar kartą tokį pat įstatymą patvirtinti referendume.

Premjere, negaliu nepaklausti: manoma, kad artimiausiu metu „Gazpromas“ dujas buitiniams vartotojams pabrangins 20 proc., o artėjant šildymo sezonui gamtinės dujos gali brangti dar 4 proc. Tai rodo ir rusiškos naftos kaina, ir padėtis naftos rinkoje. Ar yra šiuo metu kokių nors paguodžiančių ir viltį suteikiančių žinių, kad „Gazpromas“ keis savo kainodarą, kaip tą padarė kai kurioms kitoms Europos valstybėms?

Su „Gazpromu“ vyksta derybos dėl Lietuvos dujų ūkio pertvarkos ir perdavimo tinklų atskyrimo nuo skirstomųjų tinklų. Įgyvendinus šią pertvarką, iki 2014 metų pabaigos mes jau turėtume sukurtą konkurencingą ir skaidrią viso dujų ūkio sistemą su kartu veikiančiu suskystintų dujų terminalu. Vartotojai galėtų gauti pigiausiai pasaulio rinkoje galimas gauti dujas, o „Gazpromas“, siekdamas išlaikyti savo tiekiamų dujų vartotojus, mažintų kainas. Šiandien sunku prognozuoti, kaip „Gazpromas“ elgsis. Gali būti, kad jis pradės rengtis 2014 m. pabaigai, todėl gali pradėti taikyti  lankstesnes dujų kainas. Gali būti ir taip, kad ir toliau bus norima piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi, dėl ko Lietuva nesulauktų mažesnių dujų kainų.

Ačiū už pokalbį.

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.
Vis dėlto kritikuodami Švietimo įstatymą lenkai ignoruoja tokius faktus: aukštąjį išsilavinimą turi 12,8 proc. lietuvių (skaičiuojant nuo visų lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų, vyresnių nei dešimt metų) ir vos 6,3 proc. lenkų tautybės Lietuvos gyventojų. Tad sunku būtų nuginčyti, kad Švietimo įstatymo pokyčiais lenkų padėtis gerinama, o ne atvirkščiai. Kitas klausimas, kad tokį įstatymą neabejotinai reikėjo priimti anksčiau, bet su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad lenkų tankiai gyvenami rajonai labiau atsilikę ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu: pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos vienam Šalčininkų rajono gyventojui 200 kartų mažesnis už Lietuvos vidurkį, nedarbas viršija Lietuvos vidurkį, Šalčininkuose rečiausias kelių tinklas Lietuvoje. Tai akivaizdus rezultatas, kas nutinka, kai susikoncentruojama ne į regiono raidą, o vien į bandymus išlaikyti lenkiškumą, kartais net bandant sulenkinti ir šiuose rajonuose gyvenančius lietuvius. Bet, kaip žinome, juo mažiau žmonės išsilavinę, juo skurdžiau gyvena, tuo lengviau jais manipuliuoti.
Deja, lenkų pusė jokių argumentų negirdi, kaip ir nenori lyginti savo ir lietuvių tautinės mažumos teisių Lenkijoje. „Toks lyginimas – nesusipratimas. Mes kalbame apie regresą, o sovietmečiu Lenkijoje lietuviškų mokyklų visai nebuvo. Be to, lietuvių tautinė mažuma nekelia pretenzijų dėl pamokų lietuvių kalba skaičiaus“, – sako V.Tomaševskis.
Vis dėlto, kaip parodė sudaryta dvišalė darbo grupė švietimo klausimais, lietuviai turi ne mažiau problemų nei lenkai. Tačiau darbo grupė pateko į akligatvį, nes nuolaidų neskuba daryti nė viena pusė.
„Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais kilo įtampa kalbantis apie tautinių mažumų reikalus, išsiskyrė tų pačių faktų interpretacija. Pavyzdžiui, visi pripažįsta, kad švietimo lenkų kalba padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, bet tuo pat metu mėginama teigti, kad ji nuolat prastėja. Kita vertus, matome, jog lietuviai Lenkijoje praktiškai neturi vadovėlių lietuvių kalba, nors yra sakoma, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje nepatirianti jokių problemų“, – lygina E.Meilūnas.
Kodėl taip atsitiko? Užsienio reikalų viceministras sako, kad turime prisiimti dalį kaltės dėl kažkada lengva ranka dalytų pažadų iki galo neįvertinus nei teisinių, nei kitų galimybių, pavyzdžiui, dėl dvikalbių gatvių užrašų ar pavardžių rašybos. Ilgi svarstymai Seime, du Konstitucinio Teismo nutarimai dėl pavardžių rašybos parodė, kad šio klausimo sprendimas nėra toks paprastas, kaip kam nors atrodo. Antra, pastaraisiais metais Lenkija, palaikydama santykius su Lietuva, iki galo neapgalvojo poveikio priemonių ir spaudimo politika sukėlė priešingą reakciją. Prisiminkime, kad dar visai neseniai, kai vieni kitus traktavome kaip partnerius, pavykdavo išspręsti ir labai sudėtingas problemas, tarp jų ir tautinių mažumų klausimus. Trečia, pamatėme, kad skiriasi ir prioritetų suvokimas.
„Mūsų nuomone, labai svarbu kelti žmonių gyvenimo lygį, gerinti socialinę ir ekonominę padėtį Vilnijoje, o mūsų partneriai akcentuoja užrašų klausimus“, – požiūrių skirtumus įvardija E.Meilūnas.

Verslo projektai – abiem pusėms sėkmingi
Kur kas geriau sekasi tose srityse, kuriose interesas tikrai abipusis: nepaisant lenkų ir lietuvių draugystės atvėsimo, 2011-ieji bus rekordiniai pagal užsienio prekybos rodiklius. „Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą, kelerius metus iš eilės apie 30 proc. didėja prekybos apimtis, daugėja turistų iš Lenkijos, aktyvus jaunimo bendradarbiavimas. Yra daugybė abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo pavyzdžių, tarkim, lenkų grupės „Lotos“ atėjimas į Lietuvą, lenkų įmonės „Trakcja“ ir lietuvių „Tiltros“ susijungimas“, – džiaugiasi E.Meilūnas.
Nors Lenkijoje vandalai darko lietuviškai užrašytus vietovardžius, LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas G.Morkis pasakoja, kad lietuviškų reklaminių užrašų niekas neniokoja. „Tiesiogiai verslui suprastėję santykiai neatsiliepia, bet, žinoma, negyvename atitrūkę nuo konteksto“, – tvirtina LPK atstovas.
Ar būtų pokyčių verslo srityje, jei santykiai pagerėtų? G.Morkio manymu, esminio postūmio nebūtų, tiesiog taptų maloniau bendradarbiauti. O rezervų abi pusės dar neišnaudojusios.
Antra vertus, esti simptomų, kad nesantaika kenkia verslui. Štai Druskininkų gydyklose akivaizdžiai sumažėjo lenkų. „Vakar „Eglėje“ tarp 700 svečių nebuvo nė vieno lenko. Pavyzdžiui, užpernai spalį buvo 56, o pernai – jau tik devyniolika. Lenkų sanatorijose mažėja jau kelinti metai. Jei jie atvyksta į Druskininkus, tai pasimaudo vandens parke, pavalgo ir vėl išvažiuoja“, – pastebi „Eglės“ sanatorijos direktorius Romualdas Domarkas.
Priežasčių, jo manymu, ne viena: lenkai patys pasistatė daug SPA centrų ir sanatorijų, lemia ir zloto santykis su litu. Tačiau negalima atmesti ir to, kad kenkia ir įsivyravusi priešprieša.
O vienos Vilniaus įmonės savininkas, beje, lenkas, pasakojo visai kuriozinį atvejį: paskambinus į vieną Lenkijos įmonę, malonus pokalbis lenkų kalba truko tol, kol jis pasisakė esąs iš Vilniaus. Lenkų verslininkas pasiūlė Vilniuje ir ieškoti tiekėjų, ir baigė pokalbį.

Santykius „atšildyti“ apsimoka
„Pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių trukdis – ne mažumų klausimas, o Lietuvos valdžios nekompetencija: juk gerų santykių dabar Lietuva praktiškai neturi nė su viena kaimyne“, – ironizuoja Lietuvos lenkų politinis lyderis V.Tomaševskis.
Tenka pripažinti, kad teisybės jo žodžiuose yra. Tiesa, URM oficiali pozicija – kad Lenkija buvo, yra ir bus svarbi Lietuvos užsienio politikos kryptis, ir mes puikiai bendraujame. Vis dėlto akivaizdu, kad prieš keletą metų tai sekėsi daryti geriau. V.Tomaševskis pabrėžia, kad bendraujant su ankstesne Lietuvos vyriausybe tokių problemų nekildavo. Reikėtų pridurti, kad ir Lietuvai geriau sekėsi bendrauti su ankstesniąja Lenkijos valdžia. Nors nereikia užsimiršti, kad šiltieji santykiai nei išjudino strateginių projektų darbų, nei prisidėjo prie nacionalinių mažumų gyvenimo kokybės gerinimo. Tad gal tie santykiai buvo labiau parodomieji?
Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad po dvišalių santykių šiltojo laikotarpio, 1994–2004 m., daugelis dabar egzistuojančių nesutarimų priežasčių egzistavo, tačiau abi į ES besiveržiančios šalys jų tiesiog neeskaluodavo. O į ES priimta Lenkija, šešta pagal gyventojų skaičių ES, save ėmė pozicionuoti tarp didžiųjų valstybių, mažindama dėmesį Lietuvai, keitėsi ir Lenkijos santykiai su Rusija.
Pleištą į lietuvių ir lenkų santykius įkalė ir Lenkijos vidaus politikos permainos. 2008 m. vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis peržengė bet kokias objektyvaus situacijos vertinimo ribas, palygindamas lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje su Baltarusijoje persekiojamos lenkų tautinės mažumos padėtimi.
Lietuvos lenkų pretenzijos dažnai nesuprantamos net Lenkijos lenkams. Poznanės Adamo Mickiewicziaus universitete besistažuojantis vilnietis Vytautas Klimavičius Lenkijoje jaučiasi puikiai. „Būti lietuviu Lenkijoje yra pranašumas. Čia lietuvius myli, o Lietuva lenkams asocijuojasi su gera kokybe, aukštu išsivystymo lygiu. Pavyzdžiui, prekybos centre radę lietuvišką produktą, jį perka, nes žino, kad bus kokybiškas. Lenkai sako nesuprantantys, kodėl Lietuvos lenkai nenori geriau mokėti lietuvių kalbos, o jei gyventų Lietuvoje, sako, kad lenkų kalbos mokytųsi tik sekmadieninėse mokyklėlėse. Dauguma lenkų mano, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai sugalvoti Maskvoje“, – mintimis dalijasi V.Klimavičius. Vienintelis dalykas, kuris vilniečio bičiuliams lenkams atrodo nelogiškas, tai drausti rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat daro išvadą, kad, išsprendus Lietuvoje gyvenančių lenkų lietuvių kalbos mokymo klausimus, reikėtų liberalizuoti asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir galbūt leisti tankiai lenkų gyvenamuose rajonuose gatvių lenteles rašyti lietuviškai ir lenkiškai. Tai galėtų tapti Lietuvos geranoriškumo ženklu ir tam tikru dvišalių santykių darbotvarkės pertvarkymu, juolab kad panašūs dalykai bent formaliai yra įtvirtinti Lenkijoje. Bent jau pavojaus nacionaliniam saugumui, ekspertų manymu, tai nekelia.
Gal daugiau išloštume, jei sugebėtume atskirti principinius klausimus nuo ambicijų? „Tikrai didelių problemų tarp mūsų valstybių nėra – yra spręstinų klausimų, kurie kartais nepelnytai eskaluojami ir kuriuos, bent kiek pasitikėdami vieni kitais bei nevartodami emocijų kalbos, tikrai išspręsime“, – neabejoja viceministras E.Meilūnas.
Žinoma, galima svarstyti, ar kompromisai dėl pavardžių arba gatvių pavadinimų lentelių tikrai pagerintų santykius, tačiau bent jau nuolatinius dirgiklius pašalintume. Taip atimtume malonumą ir Maskvoje kai kam linksmintis matant, kaip dvi ES valstybės ant vieno tiltelio kaip žūtbūtiniame mūšyje ragus surėmusios dėl to, kas globalėjančiame pasaulyje – jokia problema. Nebent manome, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai – ilgametė tradicija, kurios privalu laikytis.

Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

box
Ko lietuviai nori iš lenkų
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai pasitraukė iš Visagino AE projekto.    Sprendimas tikriausiai negrįžtamas, projektas praranda platesnio regiono projekto statusą ir svarbą.
Daug metų vilkintas “LitPol Link” projektas.    Energetinių salų sujungimo su ES finansavimas iš ES fondų skatina Lenkiją aktyviau dalyvauti projekte.
“Via Baltica” Lenkijos pusėje tiesiama su trikdžiais.    Išsprendus aplinkosauginį ginčą dėl kelio tiesimo ties Augustavu, projektas tikriausiai judės sparčiau.
Vilniaus kraštas vis labiau tampa vienvaldės lenkų tautybės Lietuvos politikų, žiniasklaidos ir Lenkijos įtakos zona. Didėja priešinimasis valstybinei kalbai.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.
Vilniaus krašto izoliuotumas privedė prie to, kad šis kraštas – vienas labiausiai atsilikusių: čia didelis nedarbas, mažai tiesioginių užsienio investicijų, menkesnis išsilavinimas.    Lenkų rinkimų akcija vienvaldė regiono savivaldybėse, padėtis negerėja.
Lietuvos Seimo nariai, turintys lenkų kortą, įsipareigoję būti lojalūs Lenkijos valstybei, o tai galbūt prieštarauja Seimo nario priesaikai Lietuvai.    Lietuvos politikai ketina tai aiškintis Konstituciniame Teisme. Lenkija ir toliau kasmet daugiau nei tūkstančiui Lietuvos piliečių išduoda lenko kortą.
Prastėja lietuvių mažumos Lenkijoje švietimo ir kitų sričių padėtis.    Kol kas abiejų pusių veiksmai priešpriešą tik stiprina.
Mažėja lenkų Lietuvos sanatorijose, tai mažina įplaukas į jų biudžetą.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.

Ko  lenkai nori iš lietuvių
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai protestuoja prieš Švietimo įstatymo pataisas, įteisinusias lenkiškose mokyklose Lietuvos geografijos, istorijos, pilietiškumo pagrindų dėstymą lietuvių kalba, o nuo 2013 m. bus suvienodintos lietuvių kalbos egzamino užduotys.    Įstatymas turėjo būti priimtas gerokai anksčiau, bet su ilgesniu įsigaliojimo laikotarpiu. Taisyti įstatymo nesirengiama.
Lenkų tankiai gyvenamuose regionuose gatvių pavadinimų iškabos – ir lenkų kalba, kas nenumatyta Lietuvos įstatymuose, taip pageidaujama rašyti ir vietovardžius.    Tai nekeltų pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lenkijoje vietovardžiai rašomi ir lietuviškai, nors paaštrėjus santykiams vandalų ir buvo užteplioti dažais.
Lenkai reikalauja pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.    Tai nekeltų pavojaus nacionaliniam saugumui.
Lenkai pasipiktino, kad pasibaigus Nacionalinių bendrijų įstatymo galiojimui nebeliko jų teises reglamentuojančio teisės akto.    Projektas buvo rengiamas, bet įstrigo Seimo stalčiuose.
Šaltinis: Rytų Europos studijų centras, “Veidas”

Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai ryšiai
Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą.

Lenkijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje (mln. Lt)
410,6    390,2    6 698,1    3 732,4    3 480,5    3 782,8    4 824,5
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.

Eksportas į Lenkiją (mln. Lt)
288,9    791,2    2 361,4    2 713,7    3 207,8    2 927,1     4 178,8
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.

Importas iš Lenkijos (mln. Lt)
451,7    1 020,3    4 200,8    5 434,5    6 044,8    3 885,6    4 672,6
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lenkiški rajonai – atsilikę

Asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (proc.):
Tarp lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų    12,8
Tarp lenkų tautybės Lietuvos gyventojų    6,3

Registruotų bedarbių (proc.):
Lietuvos vidurkis 2012 m. sausio 1 d.      11
Vilniaus r.    14,5
Šalčininkų r.    13

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (2010 m. pab., tūkst. Lt)
Lietuvos vidurkis    11
Vilniaus r.    2,8
Šalčininkų r.    0,05
Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos darbo birža

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-4) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Buvęs užsienio reikalų ministras ekonomistas Povilas Gylys sako, kad formalus Lietuvos politinis elitas negina valstybės interesų ir dėl to šalis tapo nereikšminga pėstininke Lenkijos rinkimų kampanijos kovose, – praneša naujienų agentūros.

Komentuodamas Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus poziciją esą Lietuva ir Lenkija iškilusias tarpusavio problemas gali išspręsti pačios ir Europos Sąjungos (ES) įsikišimas tikrai nesąs reikalingas, P. Gylys pabrėžė, kad šį, jau ilgai trunkantį, konfliktą reikėtų spręsti būtent europinėje arenoje.

“Manau, kad Premjeras Andrius Kubilius neadekvačiai reaguoja į esamą situaciją. Mūsų politikai apskritai užėmė ne tokio teisaus, mušamojo poziciją ir nuolat nuolaidžiauja. Lietuva tapo Lenkijos rinkimų proceso eiline figūra, “šaške”, kurią naudoja įvairios politinės jėgos. Praktiškai Lenkijoje sukelta antilietuviška isterija, ir ją sukėlė ne kas kitas kaip Lenkijos elitas”, – sakė P. Gylys ir pridėjo, kad neutralaus arbitro dalyvavimas leistų atremti nepagrįstus lenkų kaltinimus.

“Reikia ieškoti išeities, nes esame kaimynai. Kadangi Lenkija yra užėmusi teisiojo ir stipriojo poziciją, manau, kad Briuselis, neutrali trečioji šalis, mums padėtų išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų yra”, – pabrėžė profesorius.

Pasak P. Gylio, lenkiškuose Lietuvos rajonuose vykstantys procesai ne tik kelia grėsmę lietuviškumui, bet ir pažeidžia valstybės suverenumą.

“Pats matau, mūsų spauda rašo, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose praktiškai vyksta etninis valymas. Valymas pasireiškia polonizacija ir lietuvių spaudimu. Pavyzdžiui, daromas akivaizdus spaudimas lietuviškoms mokykloms. Iš Varšuvos ateina pinigai, jais iš lietuviškų mokyklų į lenkiškas viliojami vaikai. Kyla klausimas – ar esame suvereni valstybė, ar ne?”, – sakė P. Gylys.

Jo teigimu, lenkai Europos Parlamente jau vykdo savo antilietuviškas kampanijas, todėl ir lietuviai turėtų reaguoti ir atkreipti dėmesį į situaciją Lietuvoje.

“Bijau, kad vienas prieš vieną lenkams nieko neįrodysime. Jie per daug įsuko antilietuvišką ratą. Įdomu, kad ponas Buzekas, Europos Parlamento prezidentas, to nenori. Bet lenkų parlamentarai jau žengė žingsnį, metas ir mums. Tada paaiškėtų, kas ir kaip. Nes šiandien Lenkijos elgesys yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui “, – pažymėjo P. Gylys.

Buvęs užsienio reikalų ministras teigė, jog nesutarimai nėra vienadieniai ir nesibaigs kartu su rinkimais.

“Tokia tendencija tęsiasi jau dešimt metų. Tam tikros jėgos Lenkijoje puoselėja planus, susijusius su Vilniaus kraštu. Taip mano vis didesnė Lietuvos inteligentijos dalis. Premjeras A. Kubilius sakė, kad pasibaigus rinkimams padėtis normalizuosis. Tačiau Premjeras turi ginti mūsų interesus, negalime būti smulkia, neteisingai išnaudojama Lenkijos rinkimų figūra. Toks dalykas apskritai neleistinas. Kad ir kaip ten būtų, esame formalūs ES ir NATO partneriai. Įvairios kaimyninės mūsų partnerės partijos išnaudoja lietuvišką kortą siekdamos gauti daugiau rinkėjų balsų. Juk karai prasideda nuo žodžių”, – sakė P. Gylys.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Vyriausybėje priėmė Izraelio pramonės, prekybos ir darbo ministrą Shalomą Simhoną. Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta dvišalių ekonominių santykių perspektyvai aptarti, kalbėta apie Holokausto aukų atminimo metų renginius Lietuvoje, Vyriausybės pastangas susigrąžinti ir saugoti litvakų paveldą, aptarta situacija Artimuosiuose Rytuose.

Abu pašnekovai pažymėjo, kad jų susitikimas vyksta atmintiną – Lietuvos žydų genocido dieną. Svečias padėkojo Premjerui už Lietuvos pastangas saugojant žydų tautos atminimą, atstatant istorinį teisingumą. Pasak Izraelio ministro S. Simhono, jam didelį įspūdį paliko ir šiltas jo priėmimas Lietuvoje, ir tai, kad jis akivaizdžiai įsitikino, jog Lietuvai yra svarbi žydų tautos tragedija. Premjeras A. Kubilius patvirtino, kad Lietuva tikrai daug dėmesio skiria žydų tautos tragedijai ir laiko ją visos Lietuvos tragedija. Vyriausybės vadovas priminė, kad šie metai yra paskelbti Holokausto aukų atminimo metais, ir visi pradėti darbai – tiek žydų atminimo išsaugojimo, tiek litvakų paveldo grąžinimo į Lietuvą, kiti projektai – bus tęsiami ir ateityje.

Kalbėdami apie stiprėjantį ekonominį Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą, abu pašnekovai pasidžiaugė, kad verčiamas naujas bendradarbiavimo puslapis, kad abi šalys unikaliai papildo viena kitą, o turimas potencialas abiejose pusėse gali duoti dar geresnių rezultatų. Premjeras ir ministras daug vilčių deda į naująją Lietuvos ir Izraelio ūkio ministrų darbo grupę, kuri nagrinės abiejų šalių verslo ir mokslo bendradarbiavimo plėtrą. Pašnekovai konstatavo, kad šiuo metu vyksta labai konkretus bendradarbiavimas, paremtas konkrečiais planais, bei pasidžiaugė, kad 50 proc. išaugusios prekybos apimtys turi tendenciją dar didėti.

Susitikimo metu buvo pasikeista nuomonėmis dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose.