Per pastaruosius dvidešimt metų, Statistikos departamento duomenimis, iš Lietuvos emigravo apie 615 tūkst. šalies gyventojų, už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių. Naujoje vyriausybinėje programoje “Globali Lietuva” pagaliau pripažinta, kad raginimai grįžti rezultato nedavė – tapome diasporine valstybe, tad reikia keisti valstybės santykį su lietuviais užsienyje: ne tik agituoti grįžti, bet ir kviesti gyvenant svetur prisidėti prie eksporto rinkų, investicijų paieškos, jungtis į bendrą kultūrinę, socialinę, mokslo ir komunikacijos erdvę.
Tai kapituliacija ar racionalus realybės pripažinimas? To klausiame Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos narės, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen.

J.C.: Tai ne kapituliacija, o fakto konstatavimas. Gerai, kad “Globalios Lietuvos” programoje išgryninti nauji tikslai, tačiau blogai, kad nėra pasiūlyta jų įgyvendinimo mechanizmo. Jei jo nebus, ši strategija atguls į stalčių kaip visos ligšiolinės.
Programoje rašoma, kad jos vykdytojos – ministerijos, valstybinės tarnybos. Užsienio reikalų ministerijos klausiame, kodėl neįtraukiate užsienio lietuvių organizacijų, – juk mes daugelį programos tikslų, tarp jų bendruomeniškumo skatinimą tarp tautiečių, lietuvybės išlaikymą, lituanistinių savaitgalinių mokyklų veiklą, Lietuvos vardo garsinimą ir jos pozityvaus įvaizdžio kūrimą ir sklaidą, svetimšalių Lietuvos draugų būrimą ir labdaringą veiklą Lietuvai atliekame jau 60 metų. Sako, negalima, nes PLB – visuomeninė organizacija. Jeigu jūs mums sukursite strategiją, patys turėsite ją vykdyti, o jei norite abipusės naudos, turime jos įgyvendinime visateisiškai dalyvauti. Jokia valstybės institucija nieko nebegali išsireikalauti iš svetur gyvenančių lietuvių – tai galima pasiekti tik savanoriškumo principu. Tai vienintelis būdas kartu kurti Lietuvos ateitį.
VEIDAS: Ar dabartiniai emigracijos mastai, Jūsų manymu, pavojingi valstybei, o gal tai tiesiog globalizacijos išdava ir nėra prasmės su tuo kovoti?
J.C.: Kartais manau, kad mes jau kaip jotvingiai ar prūsai – sparčiai artėjame prie tautos genofondo, kalbos išnykimo. Iš kitos pusės, globalizacija, narystė ES atvėrė duris – žmonės turi teisę laisvai judėti, tam ir buvo kuriamas dabartinis pasaulis. Bet Lietuvai emigracijos mastai pavojingi, ir ne veltui “Globalios Lietuvos” programoje atsirado žodžiai, kad Lietuvos ir užsienio lietuvių bendravimas turi būti pagrįstas abipuse nauda, pagarba ir partneryste. Tai apeliacija į mūsų tautos išlikimą, kad ir kur gyventų lietuviai. Atstumai nebeturi tokios reikšmės, kai yra lėktuvai ir internetas. Svarbiausia neatitolti emociškai, ir čia gali pasitarnauti pilietybės klausimo sprendimas.
Žinoma, vien lietuviškas pasas neprivers užsienyje gyvenančio lietuvio balsuoti per rinkimus ar leisti vaiką į lietuvišką mokyklėlę, bet juk ir Lietuvoje ne visi balsuoja. Tačiau reikia palaikyti tuos užsienio lietuvius, kurie nori prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo.
VEIDAS: Vis dėlto ar pilietybė Lietuvą palikusiems nebe dėl politinių, o dėl ekonominių priežasčių nėra labiau naudos, o ne patriotizmo išraiška?
J.C.: Svarbiausia – emocinis ryšys su tėvyne. Dar sustiprintas ir teisiškai, jis tampa stipresnis. Nuo tos dienos, kai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad lietuvis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, negali išlaikyti ir Lietuvos pilietybės, prasidėjo mūsų širdagraužis. Naujos redakcijos Pilietybės įstatymas reabilitavo visus lietuvius, kuriems pilietybę atėmė okupantas. Tačiau mūsų, lietuvių, valdžia dabar atėmė pilietybę savam trečiabangiui. PLB  visą laiką citavo Konstitucijos 12,18 ir 32 straipsnius, įteisinančius  prigimtinę teisę į pilietybę. Ir ji iš tikrųjų yra vienintelė tikroji priklausomybė vienam ar kitam kraštui, o visos kitos – tik prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų.
PLB ir toliau kovos dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo tiems, kurie ją turėjo ir prarado įgydami kitos šalies pilietybę. Iš to šiemet kilo ir visuomeninis judėjimas “Lietuvos pilietybei išlaikyti”, į kurį vienijasi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos lietuviai, suprantantys, jog visų lietuvių, kad ir kur jie gyventų, vienybė – pagrindinė tautinė jungtis.
VEIDAS: Minite teises. O kokios užsienio lietuvių pareigos tėvynei?
J.C.: Gyvename kitoje valstybėje ir kitoje aplinkoje, bet neatsiejamas jausmas, kad turime atlikti pareigą ir tėvynei, iš kurios išvažiavome, turime perduoti savo vaikams meilę Lietuvai, išmokyti juos lietuviškai, visokeriopai padėti Lietuvai. O jei žmogus atstumiamas, jam atimama prigimtinė pilietybė, kiek jis tam norės skirti savo laiko, energijos, lėšų?
VEIDAS: Vis dėlto kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojai turėtų remti svetur dažnai kur kas turtingiau gyvenančių ir Lietuvai mokesčių nemokančių tautiečių organizacijas, mokyklėles ar mokėti už Lietuvoje paliktų vaikų mokymąsi mokyklose?
J.C.: Remdami mokyklėles remiame ateitį, suprasdami, kad ir Lietuvos, ir užsienio lietuviai – viena tauta, Lietuva – diasporinė valstybė ir reikia rūpintis visais lietuviais, nes ir jie rūpinasi Lietuva. Lietuvoje dabar susikoncentruota matyti tik ekonominę naudą – jei ko negalima paversti pinigais, tai jau nenaudinga ir neverta dėmesio.
Bet galime iš užsienio lietuvių gaunamą naudą skaičiuoti ir pinigais. Oficialiai skelbtas bankų mokėjimų balansas rodo, kad 2010 m. užsienio lietuviai į Lietuvą pervedė 4,1 mlrd. Lt, tai prilygo beveik ketvirtadaliui Lietuvos gyventojų į rankas gauto darbo užmokesčio. Skaičiuojama, kad prie tų 4,1 mlrd. Lt pridėjus tai, kiek užsienyje gyvenantys lietuviai išleidžia pinigų grįžę į Lietuvą, susidaro apie 6 mlrd. Lt. Palyginimui: visa ES parama Lietuvos 2010 m. biudžete buvo 7,9 mlrd. Lt. Vadinasi, užsienio lietuvių 6 mlrd. Lt padalijus trims milijonams Lietuvos gyventojų vidutiniškai išeitų po 2 tūkst. Lt kiekvienam.
Taip, užsienio lietuviai padeda ne visiems, o savo šeimoms, bet padėti nors vienam lietuviui – vadinasi, padėti Lietuvai. Be to, tie pinigai išleidžiami Lietuvoje ir valstybės biudžetas nuo nupirktų prekių ir paslaugų gauna vartojimo mokesčius. Tik tą reikia matyti ir teisingai vertinti. Per Užsienio reikalų ministeriją iš Lietuvos biudžeto 2010 m. užsienio lietuvių veiklai ir lietuviškoms mokyklėlėms skirta apie 1 mln. Lt, o atgal į Lietuvą grįžo apie 6 mlrd. Lt.
VEIDAS: Apklausos rodo, kad tik trečdalis emigruojančiųjų ketina grįžti į Lietuvą, bet ir jie tiksliai neplanuoja kada. Ką Lietuvos valstybės institucijos turėtų padaryti, kad vis dėlto nors toji dalis grįžtų?
J.C.: Reikia suvokti, kad lietuviai išvyksta dėl skirtingų priežasčių, ir skirtingoms kategorijoms reikia skirtingų sąlygų grįžti. Jaunimas, išvykęs studijuoti, pamatyti pasaulio, išmokti naujų mąstymo ir veiklos būdų, norės grįžti, tik reikia, kad Lietuvoje turėtų kur panaudoti įgytą patirtį. Kita dalis išvažiuoja dirbti, nes neturėjo darbo Lietuvoje. Kuo greičiau čia atsiras darbo vietų, tuo greičiau jie matys galimybių grįžti.
Trečia kategorija – tie, kurie sukūrė šeimas su kitų šalių piliečiais. Šitų nereikia nė laukti. Tai būtų sugrįžimas tik vienam žmogui, o kitam – emigracija. Jiems kaip tik labai reikalingos lietuviškos mokyklėlės, kad lietuviška pusė galėtų konkuruoti su kitos tautos puse jau svetur gimusių vaikų gyvenime, rodyti, kad jis turi kitas šaknis, kad ir Lietuvai jis svarbus.
O labiausiai atbaido blogoji patirtis sugrįžus. Vienas pavyzdys: mano buvęs bendraklasis po 18 metų Vokietijoje su šeima grįžo į Lietuvą. Profesionaliam slaugytojui darbo buvo, bet jo nepriėmė, nes jis neturėjo pripažintų Lietuvoje mokslo baigimo dokumentų. Liepė juos siųsti Švietimo ir mokslo ministerijai, kur jie išgulėjo tris mėnesius, tada buvo paaiškinta, kad reikėjo siųsti į Sveikatos apsaugos ministeriją. Ten jie vėl išgulėjo mėnesius. Po pusės metų vyrui pradėta mokėti socialinė pašalpa. Po dvejų metų dokumentus pripažino, bet medicinos įstaigoje jam pasiūlė 800 Lt algą. Dabar jis ieškosi darbo Norvegijoje.
Sugrįžimui reikia bent jau to, kad žmonių mėnesių mėnesiais netampytų dėl biurokratinių dalykų. Tuo rūpinosi Lietuvių grįžimo į tėvynę informacinis centras, bet jį panaikino.
VEIDAS: O kaip su savo tautiečiais, gyvenančiais svetur, bendrauja Šveicarija?
J.C.: Iš Šveicarijos kasmet išvyksta apie 9 tūkst. šveicarų, dabar svetur jų apie 700 tūkst. – maždaug 10 proc., trys ketvirtadaliai yra dviejų šalių piliečiai. Šveicarija visus juos vadina ne emigrantais, o Penktąja Šveicarija, lygiaverte keturiems Šveicarijos kalbiniams regionams. Ja rūpinasi užsienio šveicarų organizacija ASO, finansuojama įvairių fondų ir remiama iš valstybės biudžeto. Ji leidžia laikraštį, kurį nemokamai gauna visi užsiregistravę užsienio šveicarai, nesvarbu, kuriame žemyne gyventų, iš Šveicarijos mokytojai siunčiami dirbti į užsienyje esančias šveicarų mokyklas, yra fondas, skirtas jaunimui studijuoti Šveicarijoje, yra net tokių fondų, kurie paremia svetur gyvenančiuosius, jei šie nukenčia dėl politinės situacijos ar gamtos katastrofų.
O 1991 m., švenčiant Šveicarijos 700 metų jubiliejų, sukurtas specialus fondas, kuris užsienio šveicarų vardu nupirko žemės sklypą prie Keturių Kantonų ežero Bruneno miestelyje ir pavadino jį Užsienio šveicarų aikšte. Tuo norėta pabrėžti, kad kiekvienas svečioje šalyje gyvenantis šveicaras turi gabalėlį žemės, kuris priklauso jam tėvynėje, ir jis gali į jį bet kada sugrįžti. Tai tikra priešingybė Lietuvos tikrovei, kai net prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę atimama įstatymu.
VEIDAS: Ar Jūs pati kartais pasvarstote apie grįžimą į Lietuvą?
J.C.: Jau 18 metų su vyru danu gyvename Šveicarijoje, čia gimė abu mūsų sūnūs. Gyvendama vokiškoje aplinkoje 50 proc. kalbu angliškai, nes taip šnekamės šeimoje, o dirbu verslo anglų kalbos dėstytoja įvairiose kompanijose, ir 50 proc. lietuviškai, nes visas mano laisvalaikis skirtas veiklai lietuviškose organizacijose, bendraujant su lietuviais Lietuvoje ir kitose šalyse. Bent keturiskart per metus atvažiuoju į Lietuvą. Emociškai iš Lietuvos aš nebuvau išvykusi.

Lenkijos premjero Donaldo Tusko sekmadienio pasisakymai Lietuvoje Vilniuje ir Varšuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų – abiejų šalių politikai išskyrė skirtingus pareiškimus, – praneša Lenkijos ir Lietuvos naujienų agentūros.

Lietuvos premjeras pabrėžė Lenkijos kolegos spaudos konferencijoje Palangoje išsakytas mintis, jog mažumų klausimų negalima politizuoti, o vietos lenkai turi gerai išmokti lietuvių kalbą, tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis akcentavo vietos lenkams skirtą pareiškimą, jog Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos valdžios santykiai su lenkų mažuma.

Ne kartą Lietuvą aštriai kritikavęs Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis savo ruožtu akcentavo tik Aušros vartuose išsakytą D.Tusko kreipimąsi į Lietuvos lenkus: “Lenkijos santykiai su Lietuva bus tiek geri, kiek bus geri Lietuvos santykiai su Lenkijos mažuma”. Šį pareiškimą R.Sikorskis pakartojo “Twitter” socialiniame tinkle ir pirmadienį lenkų žiniasklaidai.

Anot PAP naujienų agentūros, R.Sikorskis pabrėžė, kad “Lietuvos valdžia turėtų pradėti dialogą su lenkų mažuma, nes Lenkija nori, kad Lietuva būtų laikoma valstybe, kuri gerbia tautinių mažu,ų įstatymus”.

Tuo tarpu Lenkijos Seimo pirmininkas Grzegorzas Schetyna pareiškė, kad sprendimas įkurti dvišalę darbo grupę analizuoti tautinių mažumų švietimo klausimus dvišaliams santykiams suteikė “naują kokybę”.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininkas Volodimiras Lytvynas dalyvavo Vilniuje pastatyto paminklo Tarasui Ševčenkai atidengimo ceremonijoje.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad simbolinis Taraso Ševčenkos sugrįžimas į Vilnių ženklina ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos.

“Šiandien Tarasas Ševčenka sugrįžta į savo jaunystės miestą, į Vilnių. Šis simbolinis sugrįžimas ženklina praeities ir ateities tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų, brėžia gaires mūsų bendradarbiavimui”, – sakė I. Degutienė.

Sveikindama renginio dalyvius ir svečius Seimo Pirmininkė pažymėjo, kad poetas, dailininkas ir mąstytojas Tarasas Ševčenka yra didis Ukrainos nepriklausomybės ir laisvės pranašas.

“Tarasas Ševčenka – tai ne tik ukrainiečių literatūros klasikas, bet ir tautinio sąjūdžio įkvėpėjas. Jo kūryba tapo šiuolaikinės ukrainiečių literatūrinės kalbos pamatu, jis ištobulino ukrainiečių kalbą. Būtent Vilniuje Tarasas Ševčenka iškėlė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę, valstybingumo atkūrimo tikslą, puoselėjo patriotiškumą ir pamatines tautines vertybes”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė sakė tikinti, kad jaukus ir gražiai sutvarkytas skveras taps dar viena traukos vieta vilniečiams.

“Nuoširdžiai tikiu, kad šis gražus skveras taps dar viena vieta, į kurią su džiaugsmu užsuks ir vilniečiai, ir miesto svečiai. Tikiu, kad šiame skvere Tarasas Ševčenka niekuomet nebus vienišas”, – sakė I. Degutienė.

Paminklas T. Ševčenkai Vilniuje buvo pastatytas po bene dešimtmetį trukusių diskusijų ukrainiečių tautinės mažumos Lietuvoje iniciatyva. Paminklo gamybą apmokėjo Ukraina, o Vilniaus miesto savivaldybė numatė vietą šiam paminklui pastatyti ir sutvarkė tam skirtą skverą Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje.

1. Modernioji Lenkijos istorija kaip nacionalizmo istorija

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.

Kas nežino istorijos, visada lieka vaikais. Po pirmo pasaulinio karo nepriklausomybę lenkai tarsi dovaną atgavo iš bolševikų ir Antantės rankų. J. Pilsudskis iš karto ėmėsi restauruoti Didžiąją Lenkiją ir 1920 m. gegužę užėmė Kijevą. Tuomet L.Trockio ir V. Lenino palaiminta bolševikinė kavalerija, vadovaujama M. Tuchačevskio, 1920 m. vasarą išvijo lenkus ir įsiveržė į jos teritoriją. Pasaulinės revoliucijos saulę atrideno iki pat Varšuvos. Raudonųjų armijos tiekimo komunikacijos išsitęsė, Tuchačevskis suklydo, atidengė flangus ir vienu ryžtingu smūgiu buvo J. Pilsudskio sumuštas. Pakrikę bolševikų liekanos paniškai spruko atgal į rytus, tačiau, berods, apie šimtą tūkstančių pateko į lenkų nelaisvę. Per keletą žiemų didžioji dalis belaisvių raudonarmiečių sušalę ir nusividuriavę išmirė. Todėl priekaištus dėl Katynėje Stalino ir Berijos nužudytų 20 tūkst. lenkų karininkų šiandieninis rusų nacionalistas įžūliai atremia kontrargumentu: „o jūs sušaldėte ir badu numarinote 100 tūkst. mūsiškių raudonarmiečių“. Lenkai teisinasi: „niekas nieko nemarino, toks anuomet buvo pragyvenimo ir sanitarinių standartų lygis tik atsikūrusioje valstybėje“ Visgi negeras moralinis kvapelis lieka. Palikime šį klausimą giliau pasiaiškinti broliškoms slavų tautoms… Eikime Lenkijos nacionalizmo istorijos keliu toliau.

Įspūdinga pergalė prieš bolševikus atnešė Pilsudskiui karvedžio šlovę ir neribotą diktatoriaus valdžią. Lenkija tapo sanitarine Europos užtvara nuo bolševikų. Vakarai pradėjo į limitrofą ir „Versalio išsigimėlį“ (V. Molotovo terminas) žiūrėti pagarbiau. Lenkams Pilsudskis buvo neblogas diktatorius. Bent iš dalies atstatė Lenkijos didybę, suteikė saugumą, beje, kaip parodė vėlesni įvykiai – iliuzinį. Nusilpę, vidaus problemų kamuojami bolševikai pasirašė Rygos taikos sutartį, Lenkijai atiteko didelės Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Rytų Lietuvos teritorija buvo prijungta jėga Želigovskio pagalba. Lenkijai atiteko ir etniniais vokiečiais apgyvendintas Pamarys – Baltijos pakrantė su Dancigu.

Bemaž pusę ikikarinės Lenkijos valstybės piliečių sudarė ne lenkai, o ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai, lietuviai. Tuometinė lenkų valdžia tautinių mažumų atžvilgiu vykdė brutalią diskriminavimo ir asimiliavimo politiką. Užtenka prisiminti, ką lenkų administracija išdarinėjo okupuotame Vilniaus krašte. Lenkų priespaudą kentė visos anuometinės valstybės mažumos – vokiečiai, ne lenkų kilmės slavai, žydai, lietuviai. Ypač brutaliai buvo elgiamasi su negausia rusų mažuma. Iki pirmojo pasaulinio karo Lenkija priklausė carinei Rusijai. Nors Lenkija turėjo šiokią tokią autonomiją, visgi esminiai postai vietos administracijose – žandaro, pašto viršininko, geležinkelio viršininko be išlygų priklausė rusų tautybės žmonėms. Buvo ir šiuos ponus aptarnaujančių paprastų rusų žmonių. Taigi, ne tik Rytų Lenkijoje, bet ir etninėje Lenkijoje natūraliai susiformavo stačiatikių parapijos, buvo pastatytos stačiatikių cerkvės. Pilsudskio Lenkijoje vietiniai nacionalistai plėšė, niokojo ir degino stačiatikių cerkves, persekiojo ir žudė popus, o vietos administracija į tai žiūrėjo pro pirštus. Atidžiau pasidairius tenka nustebti: pirmuoju fašistu Europoje regis buvo visai ne italų Dučė, o mūsų taip mylimas, Lietuvos bajorų kraujo turintis lenkų Juzefas.

Štai dar jums vienas užguitų tautinių mažumų meilės savo Tėvynei Lenkijai pavyzdys. Šiuo požiūriu iškalbingas Vakarų Ukrainos nacionalistų elgesys 1943-1944 metais. Paimtus į nelaisvę vokiečius jie nuginkluodavo ir paleisdavo, tačiau naikino raudonuosius partizanus ir raudonarmiečius. Jie netgi nukovė pafronte važinėjusį legendinį sovietų maršalą Vatutiną. Sovietai šį faktą slėpė, kadangi vaizdelis propagandai netinkamas: brolių ukrainiečiai nušauna maršalą išvaduotoją. Ypač nuožmiai ukrainiečių nacionalistai kovėsi būtent su Armija Krajowa. Paradoksas, ukrainiečių nacionalistai ir minėtos armijos kovotojai buvo tos pačios ikikarinės Lenkijos valstybės piliečiai. Matyt dėl karštos pilietinės meilės vieni kitiems ir pjovėsi. Kad ukrainiečiai bolševikus naikino, tai nenuostabu. 1940-1941 metais bolševikai Ukrainoje paliko daug daug „Rainių miškelių“, nes teritorija ten gerokai didesnė nei Lietuvos. O kodėl ukrainiečiai naikino Armijos Krajowos kovotojus lenkus – buvusius savo bendrapiliečius? Ogi todėl, kad atsikando Pilsudskio meilės, ogi todėl, kad juos pačius lenkų nacionalistai naikino, kaip šunis.

20 a. Lenkijos nacionalizmo istorija turi du neišpasakyto grožio „perlus“. Pirmas perlas – tai Tešino srities atsiėmimas. Prisijungęs 1938 m. vokiečių apgyventą Sudetų kraštą, Hitleris ilgainiui aneksavo ir visą Čekoslovakijos teritoriją. Prieš pasiųsdamas vokiečių „pancerius“ į Čekijos teritoriją, Adolfas garsiai sušuko: „ei, pilsudskininkai, eime į grobuonišką karą kartu, gausite už tai dovanų Tešino sritį“. Lenkai džiūgaudami prie šio banditinio išpuolio prisidėjo ir Tešino sritį atsiėmė. Vis mažytis žingsnelis didžiosios Lenkijos atstatymo link. Netrukus Hitleris sudorojo Lenkiją bemaž per tris savaites su visa Tešino sritimi. Vėliau 1939 m. panašų siūlymą – eiti kartu doroti Lenkijos ir susigrąžinti Vilnių – iš Hitlerio gavo ir smetoninė Lietuvos valdžia. Užteko jai politinės ir dorovinės nuovokos į tokią avantiūrą nesivelti.

Antras perlas. Nacių Vokietijoje nuolat blogėjo žydų padėtis. Daugelis bandė emigruoti, bėgti. Bandė bėgti ir į Lenkiją, kurioje nuo seno daug žydų būta. Žinia, pasienyje yra vadinamoji neutralioji zona – kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų tarpas nuo vienos šalies užkardos šlagbaumo iki kito šlagbaumo. Vokiečiai praleido žydų pabėgėlius į neutralią teritoriją. Deja, pogromų subkultūroje išugdyti patriotiški lenkų pasieniečiai pasitiko pabėgėlius urzgiančiais bandšuniais ir šūviais. Pabėgėliai metėsi atgal į vokiečių pusę. O tie jau irgi užsikrėtė lenkų patriotų pavyzdžiu… Šis 1938 m. siužetas Lenkijos pasienyje vertas talentingo dramaturgo… Vienas žydų jaunuolis, sužinojęs koks likimas Vokietijos – Lenkijos pasienyje ištiko jo tėvus, Paryžiuje kerštaudamas nušovė vokiečių diplomatą. Šis įvykis tapo pretekstu masiniams žydų pogromams nacių Vokietijoje, kurie istorijon įėjo „Krištolinės nakties“ pavadinimu. Būtent nuo krištolinės nakties ir prasidėjo masinis, visuotinis holokausto kankinių kelias į konclagerius, į dujų kameras.

Keletas nacionalizmo perliukų mėtosi ir pokarinėje Lenkijos istorijoje. 1944-1945 m. sovietai artėdami prie Berlyno užėmė svarbų placdarmą – Lenkiją. Sovietai ypač žiauriai elgėsi etninių vokiečių apgyventame Pamaryje ir Rytprūsiuose. Ne visi vietiniai spėjo pabėgti. Pasak šaltinių, vyrai buvo žudomi vietoje, o moterys masiškai prievartaujamos: nuo 3 mėn. kūdikių iki devyniasdešimties metų močiučių. Praėjo kelios teroro ir prievartavimų bangos, pirmieji atėjo priešakiniai sovietų fronto kariškiai, po to užfrontės kariškiai, užsiimantys technikos remontu, tiekimu, dar po to ilgam atėjo NKVD smogikai, kurie valė teritoriją ir padėjo lenkų proletariatui vykdyti „giluminius socialistinius pertvarkymus“. Ilgainiui sovietai buvo priversti iš lengvo valdžią užleisti vietiniams lenkų bolševikams. Kai teroru ir prievartavimais pasisotinę sovietai išėjo, tada į Pamarį atėjo keršto ištroškę broliukai – lenkų bolševikai. Vargas nugalėtiesiems. Lenkijoje likę iškankinti etniniai vokiečiai turėjo ant savo galvų priimti ketvirtą teroro bangą. Etninių vokiečių likučiai lenkų bolševikų buvo išvaromi iš namų, atimamas vokiečių išlikęs turtas, buvo visiškai ignoruojamos jų pilietinės teisės. Vargšai vokiečiai, nelyginant galvijų banda Argentinos pampoje, buvo pėsčiomis, nežiūrint amžiaus, sveikatos ar metų laiko nuvaryti už Oderio, į Vokietiją.

Griuvo Berlyno siena, Rytų Europoje įsiūbavo demokratijos ir istorinio teisingumo fiesta. Lenkija atgavo visišką nepriklausomybę. Anuometiniai Lenkijos vadovai ir lenkų kilmės popiežius buvo išmintingi, nacionalizmo korta nemojavo. O gal tiesiog Lenkijai reikėjo pavaizduoti katiną ant bedugnės krašto: „neturime problemų su kaimynais, su sienomis, tad priimkite kuo greičiau į NATO, į ES“? Kaip ten bebūtų, ar visai nuoširdžiai, ar makiavelizmo ir konjunktūros sumetimais, bet nacionalizmas atgimusioje Lenkijoje lyg ir buvo prigesęs. Nacionalizmas ir demokratinėje B. Jelcino bei A. Sobčiako Rusijoje buvo laikinai prigesęs. Deja, greitai vėl išbujojo. Ar nacionalizmas kartais nėra slavų tautų – rusų, lenkų, serbų – genetinė liga? Nacionalizmas yra Lenkijos dvasinio gyvenimo agregatinis būvis, ašis aplink kurią globalaus pakrikimo sąlygomis bandoma konsoliduoti visuomenę, sutelkti elektoratą, nusipenėti politinį įvaizdį, gauti politinių dividendų. Nenuostabu, kad dabartinės Lenkijos politikos ir žiniasklaidos lyderiai vėl atrajoja į mus nacionalizmo rūgėsiais. Kai vertinama istorinė ir politinė realybė, natūraliai atsiranda daug skirtingų požiūriu ir tiesų. Bet Lenkijos lyderiai šiandien viešai neigia Vilniaus okupaciją, falsifikuoja II Pasaulinio karo istoriją. Mes, lietuviai, dabar jaučiamės, kaip lenkai, kuomet sovietai ciniškai neigė žudynes Katynėje.

Apie lenkų nacionalizmą buvo išsakyti tik faktai. Moralinius ir politinius vertinimus palikime padaryti lenkų inteligentams. Nesikiškime į Lenkijos vidaus reikalus, todėl lietuvių tautinės mažumos būklę Seinuose, Punske ir Baltstogėje taip pat lietuvių kapų išniekinimą palikime svarstyti Lenkijos viešiesiems intelektualams. Žinoma, jei Lenkijoje tokių dar yra? Deja, bent jau Lenkijos politikų ir juos aptarnaujančių politologų tarpe inteligentų ir intelektualų ryškiai stinga.

Želigowskio dabar į Vilnių, į ES šalies sostinę, nepasiųsi, todėl veikiama atgaivinant polonizuotus jedinstvininkus, taip pat pasitelkiant juodąją propagandą. R. Sikorskio užsakyta ir profesoriaus Piotro Niwinskio sukurpta brošiūra – “Paneriai – žmonių skerdynių vieta” dar vienas spjūvis Lietuvai. Paradoksas tas, kad toje knygoje 98 proc. tiesos. Ant tos tiesos nesąžiningas autorius samdinys meistriškai uždeda kelis juodosios propagandos ir melo potėpius. Tekste ciniškai vartojama sąvoka „Vokiečių-lietuvių okupacija“. Istorinė tiesa ta, kad 20 a. Lietuva niekada neokupavo nei vieno aro Lenkijos teritorijos. Tuo metu, kai vyko skerdynės Paneriuose, jokios Lietuvos valstybės jau nebuvo, nei sovietinės, nei tautinės. Būrelis Impulevičiaus bataliono išsigimėlių brošiūroje kontekstualiai sulyginami su visa Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybe. Skaitai brošiūrą ir supranti, kad visi lietuviai žudė, žudė ir dar kartą žudė. Ypač mėgo žudyti kūdikius. Kartu su vokiečiais, jų pavedimu ir netgi savo iniciatyva. O ką darė lenkai? Išdidžiai kentėjo ir žuvo. Didvyriškai priešinosi. Pasak brošiūros, visa lenkų pogrindžio ir Armijos krajowos veiklos esmė – Vilniaus geto žydų gelbėjimas. Lietuvių-vokiečių okupantai žydus žudė, o lenkų pogrindis gelbėjo. Požiūris į holokaustą Vakarų pasaulyje yra svarbus moralinis indikatorius. Ir čia, pasak brošiūros, lenkai tik teisuoliai, o lietuviai tik budeliai ir išsigimėliai.

Lietuviai ir Lietuva brošiūroje rodomi tik ir tik kaip ištikimiausi nacistinės Vokietijos valstybės sąjungininkai ir holokausto budeliai. Ciniškai ignoruojamas faktas, kad Lietuva buvo tokia pat okupuota ir engiama teritorija, kad Lietuva, priešingai nei Vengrija, Rumunija ar Bulgarija, niekada nebuvo pronacistinė satelitinė valstybė ir kare nedalyvavo.

Istorinė paralelė. Dar nepasibaigus 1941 metų blickrygo vasaros kampanijai Rusijoje, J. Gebelsas suorganizavo Vokietijoje etnografinį „bolševizmo muziejų“. Ištisos kolūkiečių trobos, darbininkų barakai su visais buities rakandais buvo išmontuoti, pergabenti į Vokietiją ir ten vėl išstatyti visuotinei biurgerių ir užsienio korespondentų apžiūrai. Statiniai, unikalios fotonuotraukos, filmuota medžiaga, autentiški kraštutinai skurdžios sovietų buities daiktai, vyžos, naginės, skarmaluotos šimtasiūlės ir kt. Paradoksas tas, kad muziejuje buvo eksponuojama tiesa. Gebelsas nieko neprimelavo, neprikūrė, ten, kaip ir Niwinskio knygoje, 98 proc. tiesos. Ant grynos tiesos

Gebelsas taip pat meistriškai uždėjo keletą nacistinės propagandos potėpių: „Hitleris ir reichas veda šventą karą, gelbėja europietiškąją civilizaciją nuo bolševikų ir azijatų“. Atsiprašant „politologas“ Niwinskis ir jo fundatorius ministras R. Sikorskis yra neblogi Gebelso mokiniai. Vakarų Pasaulyje istorikai ir politologai masiškai nagrinėja baisiausius nacių žiaurumus. Daro tai bent jau neprasčiau už lenkus. Ir kažkaip sugeba nepažeminti, neįskaudinti dabartinės Austrijos ir Vokietijos visuomenių, taip pat tų visuomenių, kurių valstybės aktyviai dalyvavo kare III Reicho pusėje (turima galvoje Vengrija, Rumunija, Italija, Bulgarija). Ne Panerių aukos rūpėjo brošiūros autoriams, o Lietuvos ir lietuvių pažeminimas. Pagrindinis tikslas – pasitelkiant istorijos suvulgarinimą ir falsifikavimą kilnaus lenkų pasipriešinimo naciams šviesoje pateikti Lietuvos valstybę ir lietuvius tik kaip nacistinius budelius ir holokausto pribuvėjus. Tarsi Lietuvoje niekas nesipriešino naciams, tarsi nebuvo žmonių, kurie Lietuvoje, rizikuodami savo šeimos gyvybe, gelbėjo žydus, tarsi nebuvo lietuvių aukų, vien nacių pakalikai ir kūdikių žudikai.

O mes pagerbkime Panerių aukas nuoširdžiai. Pasmerkime jų budelius, kad ir kokios tautybės jie bebūtų. Neleiskime, kad Panerių tragediją apgaubtų užmarštis. Ir būtinai atsiprašykime Panerių aukų už tai, kad šiandien jų kančia ir mirtis panaudojami tautinei nesantaikai kurstyti, 21 amžiuje, Europos sąjungos valstybėse, praėjus 70 metų po žudynių. Gebelso mokinių Lenkijoje veikla jau pažadino tautinę nesantaiką. Lietuvių apgyventose Lenkijos vietovėse jau niekinami lietuvių inteligentų kapai, vandalai plėšia, terlioja lietuviškus užrašus.

2. Kas kaltas ir ką lietuviams daryti?

Kodėl 21 amžiaus multikultūrinėje, liberalioje Europoje lenkų politinis elitas ištraukė purvinas ir krauju aplaistytas nacionalizmo kortas? Kodėl kortų kaladė tėškiama į veidą būtent mažajai sesei – Lietuvai? Kodėl lenkų politinis elitas net nebando nacionalizmo rūgėsiais papūsti į veidą Vokietijai, Austrijai ar bent Ukrainai? Iškėliau tik kelias pirmines hipotezes, gal tai neurotinis atsakas į globalizaciją, gal vidinių politinių problemų sprendimas, pasitelkiant nacionalizmą ir etnocentrizmą? Gal tai politinio lyderio negebėjimas perdirbti savo giminės istorijos? Dabartinio Prezidento B. Komarowskio dėdė – lenkų pasipriešinimo aktyvistas – taip pat buvo nužudytas Paneriuose. Gal tada reikia tiesiog rašyti giminės memuarus, dėlioti albumo nuotraukas, pamedituoti kartą metuose ant kapavietės ir neiti į ES valstybės vadovus 21 amžiuje, nesiundyti savo ministro, tarsi pitbulio, ant mažos kaimyninės šalies? Nerasi Rytų Europoje giminės, šeimos, kurios nebūtų pervažiavęs totalitarizmo volas, kur nebūtų kraujo ir nekaltų aukų kapų. Ekscelencija Komarowski, tai ką, vardan istorinės atminties ir draugystės, vardan demokratinės Europos pasimėtysim vieni į kitus protėvių kaulais?

NE. Aš kviečiu visus lietuvius ir Lietuvos valdžią šito kaulo nepakelti. Aš nežinau, kodėl Lenkijos pusė gaivina nacionalizmą, kurį kažkas iš Didžiųjų yra pavadinęs „dorovės sifiliu“? Bet aš tikrai žinau, ką ir kaip mums Lietuvoje reikia daryti.

Atmintyje iškilo poetės žodžiai: „priešas kirto kumštim geležine, o jisai kalbos gimtosios gražumu“. Čia apie Donelaitį ir Rytprūsių germanizaciją pasakyta. Į politinį smurtą ir juodąsias lenkiškojo nacionalizmo technologijas Lietuva privalo atsakyti tik civilizuotai – humanizmu, demokratija, tolerancija. Beje, tiesos sakymas tolerancijos nemenkina. Jei nėra tiesos, tai nėra ir tolerancijos, tik silpnesnės pusės baimė.

Dorovinį sifilį – nacionalizmą – savo valstybėje turi gydyti būtent tos šalies inteligentai ir intelektualai. Išsikuopti reikia mums patiems.

Mane erzina lėkšti istoriniai štampai ir politiniai stereotipai: „Lietuva labai draugiška tautinėms mažumoms…“, „čia nuo Gedimino laikų draugystėje gyvena gudai, žydai, totoriai… “. Kaip socialinis tyrinėtojas ir ekspertas sakau: Lietuva šiuo požiūriu yra valstybė, įtvirtinanti latentinio etnocentrizmo ir latentinio mažumų diskriminavimo praktikas. Būtent tatai ir davė Lenkijos nacionalistams formalų pretekstą mus puldinėti. Žinau, man bus kimbama į atlapus ir reikalaujama faktų. Štai Jums faktai.

1 Faktas. Liberalo G. Steponavičiaus tautinėms mažumoms pasiūlyta lietuvių (valstybinės) kalbos egzaminų tvarka yra diskriminacinė. Rusų mažuma karčią piliulę prarijo, o lenkai parodė dantukus. Abitūros egzamino užduotys ir vertinimo kriterijai yra priverstinai suvienodinti tiek lietuviškų, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams. Tai ne tik reali diskriminacija, bet ir edukacinio testavimo profanacija. Kuomet testuojamos psichologinės charakteristikos, tarkime, intelektas, neurotizmas, socialinė inteligencija, tai tokios savybės testuojamos kaip „daiktas savyje“. Edukacinis testavimas skiriasi iš principo, kadangi čia testuojama individo gebėjimų atitiktis konkrečiam edukaciniam standartui (arba profesijos standartui). Egzamino tvarką lietuviškoms ir nelietuviškoms mokykloms korektiška būtų suvienodinti tik tada, kuomet bus suvienodintas edukacinis standartas, kuris paprastai atspindimas valstybinėse dalyko programose. Lietuvaičiai pastarąjį dešimtmetį lietuvių kalbos teisėtai mokėsi pagal savo standartą, o lenkiukai ir rusiukai pagal savo palengvintą standartą. Jei abitūros egzaminų balas nebūtų susijęs su imatrikuliacija ir nemokama studijų vieta universitete, ta diskriminacija būtų simbolinė. Tiesiog tikimybė, kad rusiukas ar lenkiukas gaus tokį pat aukštą abitūros egzamino įvertį ir įsirėmins ant sienos tokį pat gražų atestatą, būtų truputį mažesnė ir tiek. Dabar gi diskriminacija yra reali, kadangi kovoje už nemokamą studijų vietą mažumų absolventas reitinge pastumiamas žemyn. Žinoma, gabiausi mažumų abiturientai išlaiko tą egzaminą žymiai geriau nei, tarkime, silpnesnioji lietuviukų dalis. Visgi čia eina kalba apie populiacijų vidurkius ir statistinę tikimybę.

G. Steponavičiaus prastumtą egzamino logiką iliustruoja analogija. Tarkime, pretendentas vairuotojo teisėms gauti laiko vairavimo egzaminą. Jam pasako: „valio, gerai pavažiavai, bet dabar parodyk, kad valdai dar ir šoninį automobilio slydimą…“ Egzaminuojamasis suglumęs sako: „to nebuvo mano mokymo standarte“. Jam atšaunama: „toks yra įstatymas, taip yra kitose šalyse“. Lygintis su kitomis šalimis yra cinizmas. Kitos šalys neleido išbujoti tautinėms mažumoms tiek, kad pastarosios tos valstybės kalbos mokytųsi pagal atskirą palengvintą standartą. Ten nėra palengvinto standarto, edukacinis standartas vienodas, vadinasi, ir valstybinės kalbos baigiamojo egzamino užduotys bei kriterijai vienodi visiems. Lietuvos mažumoms pasiūlyta egzaminų tvarka primena mačistiškai nusiteikusį sutuoktinį, kuris riboja žmonos teisę stoti, tarkime, į moterų partiją. Brutalų draudimą vyras grindžia kitais savo nuopelnais: „aš tau nupirkau kailinius, gėlių, be to, aš kas vakarą atlieku vyrišką pareigą…“ Šiuo atveju jokios antrajai pusei anksčiau suteiktos gėrybės niekaip nesisumuoja ir negali būti pateiktos kaip kompensacija, apribojant kitas teises. Jei tik egzamino klausimas pateks tikrai kompetentingiems ir nešališkiems užsienio ekspertams, Lietuva staigiai bus pastatyta į vietą. Paradoksas: Lietuva savo mažumoms iš tiesų suteikė pavyzdines švietimo sąlygas, bet su tuo egzaminu susimovė ir dabar tarptautinėje erdvėje yra dergiama pelnytai. Apmaudu, kad šie argumentai dar 2007 m. buvo raštu išdėstyti tyrimo ataskaitoje, kurį užsakė LR ŠMM. Turiu galvoje tyrimą: „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“ Minėto tyrimo rezultatus turėjau garbės asmeniškai pristatyti Ekscelencijai V. Adamkui ir jo patarėjai V. Vėbraitei. Diskriminacinė praktika seniai galėjo ir turėjo būti užkardyta.

Euroatlantinės integracijos vardan Lietuva kadaise irgi bandė rodyti, esą, jokių problemų su Lenkija ir lenkų mažuma nėra. Su mažumomis nebuvo nuoširdžiai dirbama. Problemos buvo grūdamos giliai į maišą. Dabar atsipalaidavusius varžtus ėmė užsukinėti tiek entnocentriškai nusiteikę lenkai, tiek lietuviai. Tik jėgos nelygios, lenkų veržliaraktis – 10 kartų didesnis.

Teoriškai Lietuvai yra keli būdai, kaip išlįsti iš kilpos, kurią sau pati užsinėrė:

1. Atšaukti diskriminuojantį įstatymą, ramiai, evoliuciškai suvienodinti ugdymo standartus ir ilgainiui ateiti iki vienodų egzamino sąlygų be diskriminacijos.

1. Įstatymo neatšaukti, tačiau taikyti pozityvią diskriminaciją. Čia galimi keli variantai. A. Išsaugoti mažumoms tą nemokamų studijų vietų šalies universitetuose procentinę kvotą, kuri nusistovėjo per pastarąjį dešimtmetį. B. Rasti, koks yra egzamino rezultato faktinis populiacinis skirtumas ir tą skirtumą automatiškai pridėti kiekvienam mažumų abiturientui. Galima vienu metu taikyti abu diskriminaciją užkardančius rodiklius.

2 Faktas. Lietuva puikuojasi savita taikaus tautų ir kultūrų sambūvio istorija. Jei ta puikybė nuoširdi, ko mums dairytis svetur? Kam padarys realios žalos gatvių ar miestelių pavadinimai, parašyti tautinių mažumų kalbomis? Imkime ir pagerbkime Lietuvoje gyvenusias tautas, pagerbkime unikalų paveldą. Ar gaila lakšto skardos? Pirmą užrašą dėkime valstybine lietuvių kalba. Antrą užrašą dėkime gudų kalba. Gudų kalbą žudė sovietai, o visiškai pribaigė Lenkų rinkimų akcija tyliai pritariant Lietuvos valdžiai. Juk baltarusių šviesuolis P. Skorina iš širdgėlos karste vartosi, nuraminkime jo vėlę. Trečią užrašą dėkime jidiš kalba. Juk Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Iš litvakų berods visas būrelis Nobelio premijos laureatų paėjo, o mūsų mėgstamas savintis Č. Milošas tik vienas. Pagerbkime judėjų kilmės savo tėvynainius ir visai pelnytai prisiliesime prie pasaulinės jų šlovės. Paskutinę lentelę būtinai lenkų kalba reikėtų uždėti. Istorinės chronologijos požiūriu visai teisinga būtų. Judėjai Lietuvoje prie Gedimino atsirado, lenkai – prie Jogailos ar net po Liublino.

Dabar pasakysiu tai, dėl ko į mane tautiečiai paleis supuvusius pomidorus ir kiaušinius. Mąstau, ar nereikėtų kažkur tarp jidiš ir lenkiško užrašo dar ir rusišką pavadinimą įdėti. Lietuvių kunigaikščiai į žmonas rusų kunigaikštytes ėmė, atskirą metropolitą Lietuvos stačiatikiams bandė įtvirtinti. Kartu tokius šviesuolius kaip L. Karsavinas ar S. ir V. Zubovai pagerbtume. O kiaušinių mėtytojams štai ką pasakysiu. Helsinkyje stovi didingas paminklas. Kai jį pirmą kartą iš tolo pamačiau, buvau įsitikinęs, kad tai monumentas suomių maršalui ir didvyriui K. Manerheimui pagerbti. Kai supratau, kad paminklas skirtas Rusijos carui Aleksandrui II , pasijutau, kaip mazgote per veidą gavęs. Še tau, kad nori, paminklas okupantų carui. Nenusiaubtas, nenugriautas. Nepaisant 1939-1940 m. žiemos karo, nepaisant Karelijos ir kitų suomių žemių aneksijos. Spaudoje dėl paminklo nugriovimo niekas nevirkauja ir netgi vietos vandalai jo neteplioja. Atsigavęs supratau, suomiai sugebėjo mentaliai perdirbti savo istorijos skaudulius ir ateitį pasitinka oriai, o lietuviai, lenkai ir rusai ne. Supratau ir kitą dalyką. Suomija importuoja šiandien iš Rusijos 100 proc. dujų ir 70 proc. naftos. Kitaip tariant, Suomija irgi turi savo naftotiekį – „suomišką Družbą“. Priešingai nei Lietuvoje, kraneliai nėra užsukti ir naftotiekis netampa žaliava bulvinei tarkai. Energetinio saugumo isterijos Suomijoje taip pat nėra.

Girdžiu tautiečių klyksmą: „niekur Pasaulyje nėra gatvių pavadinimų 5 kalbomis….“. O kodėl mes turime eiti Pasaulio uodegoje ir plagijuoti socialines bei politines praktikas? Sukurkime ir padovanokime civilizacijai gražaus tautų sambūvio inovaciją, parodykime unikalų pavyzdį, tuo pačiu pagerbkime ir pagarsinkime savo tikrai unikalų paveldą. Įsivaizduokime kokią nors sankryžą Vilnijoje. Maloniai nustemba kirilica užrašus pamatę rusai. Jidiš užrašą išvydęs, ašarą išspaudžia litvakų ainis, atvykęs į protėvių žemę iš JAV ar Pietų Afrikos. Koks eurobiurokratas irgi žavisi: žinot, vengrai su slovakais iki šiol tebesiėda, o pažiūrėkit, kokie išmintingi humanistai yra tie lietuviai. Ketvirčiuokite mane, tik prieš tai išaiškinkite, kieno interesai bus pažeisti, kam ir kaip bus pakenkta? Draudimas rašyti užsieniečių pavardes originalo kalba taip pat yra profanacija. O dabar antstoliai nulupinės Vilnijoje lenkiškus užrašus, smaugs visus baudomis. Lenkai rėks: „vokiečių-lietuvių okupantų palikuonys terorizuoja lenkų mažumą“. Lietuvos vardas vėl bus dergiamas tarptautinėje erdvėje. Iš dalies pelnytai.

3 Faktas. Vidurio Lietuvoje, nuostabiose Labūnavos apylinkėse, stovi grakšti daugiau nei 400 metų senumo mečetė. Musulmonų dievo namams istorija buvo gailestinga: pastatas originalus, nesugriuvęs. Veltui ieškosite ant unikalaus pastato užrašo, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė. Tik geležinis pusmėnulis statinio viršūnėje tai išduoda. Visgi, pastato sienoje įmūryta puikuojasi didžiulė šlifuoto akmens plokštė, primenanti, kad čia sovietai pokary nukankino lietuvių rezistentus partizanus. Jų net pavardės iškaltos. Pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pamedituokime prie tos lentos, prisiminkime, pagerbkime tuo pačiu ir savo giminės rezistentus – žudytus, kalintus, ištremtus. Bet kodėl nėra užrašo apie tai, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė, kad jai per 400 metų? Per du Nepriklausomybės dešimtmečius niekas tuo nepasirūpino. Visas tuntas paveldo bei kultūros valdininkų (sostinėje ir vietos savivaldybėje), dešimtmečiais penėjosi iš mokesčių mokėtojų rankų, o mažo, bet svarbaus darbelio nepadarė.

Nekalbėkite, nemeluokite, kad Lietuvoje nėra etnocentrizmo, kad tautinių mažumų klausimu viskas tobula. Nelaukime paraginančio europiečių niukso ar spyrio į užpakalį. Nacionalizmo ir etnocentrizmo likučius Lietuvoje išsikuopkime patys. Ir krikščioniškai mylėkime Lietuvos tautines mažumas, kaip dalelę savo Tėvynės, kaip Lietuvos vaikus.

Gediminas MERKYS

2011 m. rugpjūčio 23 d. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris išsiuntė laišką Lenkijos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Andžejui Halickiui (Andrzej Halicki), su kuriuo šių metų gegužės mėnesį yra pasirašęs bendrą pareiškimą dėl Lietuvos – Lenkijos santykių. Laiške E. Zingeris išreiškė savo rūpestį dėl vandalų išniekinto lietuvių teatro 100-sioms metinėms skirto paminklo bei užtepliotų lietuviškų miestelių pavadinimų užrašų Punske.

Pažymėdamas, jog moderniame pasaulyje niekas nėra apsaugotos nuo agresyvaus nacionalizmo ir radikalizmo, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas savo laiške padėkojo Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, kuri nedelsiant pasmerkė šiuos vandalizmo aktus ir kuri lygiai kaip ir Seinų apskrities bei Punsko valsčiaus valdžia pasisakė už kuo spartesnį įvykių ištyrimą siekiant surasti ir nubausti įvykių kaltininkus.

Savo laiške E. Zingeris pabrėžė, jog Lietuvos ir Lenkijos politikai privalo stengtis užkirsti kelią radikalizmui ir nacionalizmui. Politikai savo žodžiais ir darbais privalėtų būti pavyzdžiu savo šalių piliečiams kuriant tolerantišką visuomenę.

E. Zingeris taip pat išreiškė įsitikinimą, jog Lenkijos valdžia padarys viską, kad vandalai, siekę tarpusavyje sukiršinti Lietuvos ir Lenkijos tautas ir kultūras, greitai bus surasti ir už savo veiksmus sulauks tinkamo ir viešo atpildo.

"Moters savaitgalio" archyvas

Emocinis smurtas gali prasidėti ir … nuo suknelės, kurią vyras privers jus vilkėti. Paskui išgirsite, kad jūsų draugės – kvailos, humoro jausmas – prastas, o be jo, savo vyro, išvis esate niekas…

Kai buvote apsvaigusi nuo tauraus meilės jausmo, tikriausiai negalėjote įvardyti nė vieno savo išrinktojo trūkumo – angelas – ir taškas. Ir tik pagyvenusi su juo po vienu stogu pastebėjote, kad geroji būtybė turi kietą širdį, kalba tik liepiamąja nuosaka, manipuliuoja jūsų jausmais.

Gal ir nemalonu, bet faktas: po vestuvių (lagaminų sunešimo į bendrą butą) rožinius akinius kartais tenka padėti į stalčių. “Su Tomu gyvenu trečius metus. Beprotiškai jį myliu, todėl nesuprantu, kur dingo sparnai, su kuriais dar neseniai skraidžiau”, – svarsto neseniai trisdešimtmetį atšventusi Vilma. Gali būti, kad priežastis – labai paprasta. Tiesiog Tomas nėra tas žmogus, su kuriuo Vilmai reikėtų praleisti visą gyvenimą…

Kur čia šuo pakastas

Sakoma, kad laimingos yra tos moterys, kurioms pavyksta susirasti vyrą, atitinkantį visus jų reikalavimus. Tačiau reikėtų nepamiršti vieno dalyko: kiek dailiosios lyties atstovių, tiek ir skirtingų vyro idealų. Jeigu vienoms užtenka, kad jis negertų, nerūkytų ir laiku grįžtų namo, kitoms reikia, kad būtų gražus, protingas, išsilavinęs, turtingas, švelnus, žinotų, ko nori iš gyvenimo ir t.t. Kuklesnės sutuoktinės susitaiko su vyrų nuodėmėmis, optimistės ramina save mintimi: “Aš jį perauklėsiu…”, o drąsesnės papusto padus iškart, kai tik atsiveria akys…

Pasak psichologų, mūsų savijauta (ar santuokoje jaučiamės laimingos, ar ne) daugeliu atveju priklauso nuo to, ar išliekame laisvos (neprarandame savojo “aš”) ir ar kartu su vyru aptariame, kur yra ribos, kurių jam negalima peržengti. Pavyzdžiui, viena moteris tyliai kenčia šiurkštų partnerio elgesį, paklūsta jo valiai, nes “nieko čia tokio blogo”, o kita šventai įsitikinusi, kad žmogus, meiliai murktelėjęs: “Tu mano storuliuke…”, nepaisė ženklo “Stop”. Dar vienas svarbus dalykas – gebėjimas kalbėtis. Atvirai, ne užuolankom, be kaltinimų ir priekaištų. Nes, kaip sakoma, greičiau lazda sužaliuos, nei antroji pusė supras, kodėl tylite, pykstate ar liūdite.

! Tuo laikotarpiu, kai mūsų viduje plevena drugeliai, esame linkusios nepastebėti mylimo žmogaus trūkumų. Tiesiog labiau norime tikėti iliuzijomis, o ne faktais. Netgi tuomet, kai vidinis balsas šnabžda: “Oho, kaip šiurkščiai jis kalba su savo mama”, “Oho, vairuojančias moteris jis vadina mulkėmis…”, manome, tokių epitetų, kokiais mylimas žmogus apdovanoja kitas moteris, mes tikrai neišgirsime…

Psichologai sako, kad įsimylėjusios moterys ieško (ir, beje, randa) pateisinamų priežasčių, kodėl jų išrinktieji elgiasi netinkamai: “Vargšelis, jis augo nemylimas”, “Jis nemoka rodyti jausmų, nes mama buvo labai valdinga”, “Jis kelia balsą, nes … pati jam suteikiau progą taip elgtis” ir t.t. Kitaip tariant, teisiname meilės objektus savo pačių akyse, nes norime tikėti, kad juodą kuiną galima nuplauti… O kartais tampame aklos, kai šeimoje iš tikrųjų dedasi nelabai geri dalykai…

“Eik tu, kvaila višta!”

Sutuoktinis naudoja emocinį smurtą? Psichologų manymu, geriausia išeitis tokiu atveju – nutraukti destruktyvią partnerystę. Arba ginkite savo interesus, netoleruokite nesiskaitymo.

Vyras kelia pavydo scenas, kaltina visomis pasaulio nuodėmėmis, elgiasi nepagarbiai, nuvertina, verčia jaustis kalta, ignoruoja, demonstruoja valdžią, verčia atsiriboti nuo draugų ir t.t. O jūs pradėjote šventai tikėti, kad esate kvaila, negraži, niekam neįdomi ir nereikalinga, todėl stengiatės jam įtikti, prieš tardama gerai apgalvojate kiekvieną žodį ir dėl šventos ramybės savo nuomonę reiškiate vis nedrąsiau?

Kaip reikėtų elgtis? Pirmiausia nustokite manyti, kad dėl vyro išpuolių pati esate kalta – iš tikrųjų, degti iš gėdos turi jis, o ne jūs. Beje, psichologai sako, kad žmonės dažniausiai vartoja smurtą dėl nevisavertiškumo jausmo – tada jaučiasi išdidūs, kompensuoja savo bejėgiškumą.

Problemos neišspręsite, jeigu nutarsite būti gera, nuolaidi, visada atsuksite kitą skruostą ir tyliai lauksite, kol jūsų meilė jį pakeis. Labai kentėsite, o emociniu smurtu grįstas gyvenimas tęsis. Nebijokite išsakyti savo nuomonės – kad ir kokia ji būtų. Juk šeimoje abu turite būti lygiaverčiai partneriai, o ne vienas – mokytojas, kitas – nuolat klystantis mokinys. Stenkitės atgauti pasitikėjimą savimi, būtinai susiraskite naujos įdomios veiklos ir nepakluskite nurodymui pamiršti draugus, vakarėlius, teatrus ir kt. Jokiu būdu nekaltinkite savęs ir pasistenkite suprasti, kad ne jūs atsakinga dėl emocinį smurtą vartojančio sutuoktinio elgesio ir problemų. Nesigėdykite ieškoti psichologų pagalbos, o jeigu padėtis pasidarys nepakenčiama, pagalvokite ir apie tai, ar verta aukoti savo gyvenimą dėl žmogaus, kuris jūsų nevertina, negerbia.

“Mėlyna suknelė tau tinka labiau”

Jis vienintelis žino, kokie drabužiai jums tinka, visur kiša savo nuomonę, nes “labai jam rūpite…”

Jūsų gyvenimo partneris tikina žinąs, kaip turėtumėte gyventi, todėl nuolat jus kritikuoja, bando sumenkinti jūsų nuopelnus. Pavyzdžiui, užuot pagyręs naują juodą suknelę, pareiškia: “Juk sakiau, kad mėlyna tau tiko labiau.”

“Tomas nuolat mane pašiepia. Tai šukuosena – “bobiška”, tai nagų lakas turėtų būti rožinis, o ne raudonas, tai sijonas per trumpas, – tęsia pasakojimą Vilma. – Kartais supykstu, netgi apsiverkiu, bet manau, kad toks vyro elgesys – normalus. Juk stengiuosi dėl jo, vadinasi, Tomas turi teisę pasakyti, kas jam gražu, o kas ne…”

Noras patikti vyrui – suprantamas. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali nuolat reikšti savo nepasitenkinimą ar, užuot gražiu žodžiu įvertinęs pastangas, jus pašiepia, ypač kitų žmonių akivaizdoje. Vyras, kuris gerai jaučiasi pakišęs sutuoktinę po padu, pirmiausia nutars pats išrinkti jai tinkamiausią suknelę, o paskui … uždraus matytis su draugėmis, klausytis patinkančios muzikos, piešti ar dekoruoti daiktus dekupažu… “Ar Tomas bando įtikinti, kad mano draugės – kvailos? Na, jis užsiminė, kad Asta ir Dalia daro man blogą įtaką”, – kiek pasvarsčiusi prisimena mūsų herojė Vilma.

Humoro jausmą turintys sutuoktiniai mėgsta patraukti vienas kitą per dantį – tai normalu. Sunerimti reikia tuomet, jeigu vyras geriau už jus žino, kokias knygas turėtumėte skaityti (“Tempi namo visokį šlamštą”), kokius filmus nuomotis (“Kada nustosi žiūrėti tas kvailas romantines komedijas?”), kokius drabužius vilkėti, su kuo draugauti, kaip mąstyti, kaip juoktis ir t.t.

“Kai susitinkame su draugais, Tomas nuolat pasakoja istorijas iš serijos “Mano žmona ir vėl apsikvailino”, – toliau savo istoriją pasakoja Vilma. – Anądien mano draugai sužinojo, kad degalinės darbuotojo paklausiau, kuo dyzeliniai degalai skiriasi nuo benzino ir kad nusipirkau per ankštą palaidinę, kuri išryškino visus tris mano “gelbėjimosi ratus”. Bičiuliai kikeno net už pilvų susiėmę, o man norėjosi skradžiai žemę prasmegti…”

Patyčios, pašaipos, “linksmi” antrosios pusės komentarai santykių tikrai nepagerina. Beje, dauguma pašaipūnų, kurie nenulaiko liežuvio už dantų, turi puikų humoro jausmą, todėl atrodo, kad kritikuoja draugiškai, tarsi linkėdami gero… Tokiu atveju mėginimą kontroliuoti nesunku sumaišyti su meile, rūpesčiu ir dėmesiu…

! Beje, gali būti, kad vyras iš tiesų nelabai tvirtai jaučiasi šalia jūsų arba nepasitiki savimi būdamas tarp kitų žmonių. Pašiepdamas jis mėgina atsigriebti bent prieš jus…

“Privalai manimi pasirūpinti”

Jūsų gyvenimo partneris – vargšas, todėl jūs privalote jį gelbėti. Prisipažinote, kad mylite, vadinasi, iš savo žodyno privalote išbraukti žodį “ne”.

Kodėl jis vargšas? Nes aria nuo ryto iki vakaro arba užaugo šeimoje, kur jo niekas nesuprato, dirba su žmonėmis, kurie žemina ir t.t. Vyras mano, kad jūsų pareiga – apgaubti jį rūpesčiu, glostyti, gelbėti… Kitaip tariant, mylite, vadinasi, turite pareigų. Jeigu pareiškiate, kad privalote pasirūpinti ir savo reikalais, įkandin išgirstate graudžių žodžių trelę: “Taip ir žinojau, kad negaliu tavimi pasikliauti”, “Aš dėl tavęs tiek gero padariau, o tu kaip atsidėkoji?” ir t.t.

Žmogus, iš kurio nuolat girdite “Ach” ir “Oi”, tiesiog bando pažadinti jūsų kaltės jausmą. Blogiausia, kad jam pavyksta – galiausiai patikite, kad esate kietaširdė egoistė ir savimyla. “Vieną dieną užsirašiau į kirpyklą. Deja, Tomas persišaldė ir liko namie. Kadangi pats negalėjo niekur išeiti, pareiškė, kad po darbo privalau užsukti pas jo mamą, paimti filmą iš nuomos punkto, draugams padėti išsirinkti sofą, nes jis žadėjo, o paskui skubėti namo, nes jis nemėgsta būti vienas, kai blogai jaučiasi. Savo reikalus teko pamiršti”, – dar vieną epizodą iš savo gyvenimo prisiminė Vilma.

Ar tenkinti partnerio norus – blogai? Žinoma, kad ne. Tačiau tai reikia daryti savo noru, o ne per prievartą. Negerai, jeigu pasirinkusi kirpyklą būsite nubausta: vyras nekalbės visą savaitę, kaltins, kad palikote jį vieną nelaimėje arba šaipysis iš jūsų naujos šukuosenos.

Kodėl jis taip elgiasi? Gali būti, kad nepakenčia jūsų savarankiškumo arba tiesiog yra egoistas, tegalvojantis apie save. Kaip turėtumėte elgtis? Nedarykite jokių kompromisų, neatsisakykite savo reikalų, jeigu nėra tikrai rimtos priežasties. Ir negalvokite, kad elgiatės blogai, antraip jausitės auka. Ar to norite?

Rūta Staučytė

"Veido" archyvas

Vyrui sulaukus vidutinio amžiaus, krizė šeimą gali ištikti, o gali jos ir visai nebūti. Ji gresia toli gražu ne kiekvienai šeimai. Manau, tai priklauso nuo pokyčių. Nuo dviejų žmonių susipažinimo ir bendro gyvenimo pradžios iki vidutinio amžiaus praeina nemenkas laiko tarpas, ir daug kas kinta. Tie pokyčiai yra pačių įvairiausių sričių: ir sekso, ir finansų, ir kasdienių tarpusavio santykių, ir buities. Ir jei jie yra dideli, tuomet gali sukelti vidutinio amžiaus krizę. O jei gyvenimas eina ganėtinai stabiliai, didelių permainų šeimoje nėra, manau, tikimybė patirti krizę – minimali.

Pinigai gadina gyvenimą…

Tie žmonės, kurie dabar sulaukė vidutinio amžiaus – 40–45 metų, jaučiasi subrendę, susikūrę materialinę gerovę. Juk nuo vedybų praėjo nemenkas laiko tarpas, jų turtinė padėtis greičiausiai labai pasikeitė, nes ano laikotarpio galimybės buvo visai kitokios. O turtinis susiskirstymas yra ne tik visuomenėje, bet ir šeimoje… Jei vyras praturtėja, jei jo pajamos labai padidėja ir nuo žmonos skiriasi keliskart, tai neišvengiamai veikia ir jų tarpusavio santykius. Vyrui ima atrodyti, kad yra daug svarbesnis, protingesnis, žmona jam tinka tik į tarnaites. Kyla noras matyti save tokį nepriekaištingą, svarbų, pasakiškai gerą visais atžvilgiais… Tuomet turtinis kontrastas šeimoje ir sukelia krizę, nes vyro elgesys pasikeičia, ir tik nuo vidinio jo inteligentiškumo priklauso, kiek jis taps valdingas, agresyvus ir žemins žmoną.

Ką daryti? Visų pirma nė viena moteris neturi pasiduoti jokiems siūlymams, kurie žlugdytų jos perspektyvas. Žmona turėtų nepaisyti nurodymų nedirbti, verčiau jau jos atlyginimas nuo vyro pajamų daug nesiskirtų. Kai abiejų šeimos narių pajamos panašaus dydžio, krizės tikimybė gerokai sumažėja. Ir visą laiką moteris turi stengtis būti įdomi ir savarankiška asmenybė!

Kad neiškiltų nuoskaudos

"Veido" archyvas

Metams bėgant vyrų ir moterų seksualumas ir labai skiriasi, ir keičiasi. 18–20 metų moterį reikia įkalbinėti mylėtis, vyras ją “spaudžia”, nes jo seksualumas tuomet gerokai viršija jos seksualumą. 35–40 metų – moters seksualumo suklestėjimas. O vyrui jis jau sumažėjęs, be to, žmona yra tarsi daiktas, kurį rasi ten, kur esi padėjęs, siekti jos lyg ir nebereikia, nes seksas “priklauso” savaime. Ir tuomet vyras pasijunta ponu, prie kurio žmona visaip bando prisiglausti, kad sulauktų meilės glamonių. Žinoma, gali būti ir kitaip. Vyras gali jaustis nerealizavęs savo seksualinių ambicijų. Ir pagalvoti: visą gyvenimą miegu su viena moterimi, o tiek jų yra aplinkui… Negi ir numirsiu tų kitų nepažinęs?

Kaip elgtis? Gyvendami šeimoje turime pagalvoti, kas bus rytoj, po penkerių, dešimties metų. Kartais drauge pragyvenus nemažai metų seksualinės problemos gali iškilti kaip nuoskauda: jaunystėje vis atstumdama vyrą, kuris kentė nuo sekso trūkumo, moteris galėjo jį užgauti, ir jis ims kerštauti, kai pačiam mažiau norėsis mylėtis. Tokie vyrai savo norus paskui gesina kokia nors veikla, su kitomis moterimis arba skandina alkoholyje. Kad vyrui tokių nuoskaudų neliktų, drauge gyvenant visuomet reikia elgtis labai apgalvotai, ieškoti seksualumo formų, kad ir vyras būtų patenkintas, ir moters tai neapsunkintų. Juk šeima – tai priklausomybė vienas nuo kito, ir to niekuomet nereikėtų pamiršti!

Kas sukelia pojūtį – atgal į jaunystę

Yra įvairiausių motyvų (sąmoningų ir ne), kodėl vidutinio amžiaus vyrai, maža to – penkiasdešimtmečiai, siekia jaunesnių moterų.

• Kadangi vyras myli akimis, jauna gražiai atrodanti (o jauna visada gražiau atrodo) moteris labiau patraukia jo dėmesį, labiau jaudina. O jei dar vyras pasijunta “dideliu ponu”, jis suserga “užkrečiama liga”, kurią galima pavadinti “naujas gyvenimo stilius ir laisvė”. Vyrui atrodo, kad jis gali gauti bet kurią moterį, gali išsipildyti jo svajonė, kad visos moterys jį myli ir jas galima valdyti… Jis jaučia didelę galią ir siekia ją įgyvendinti. Tuomet žmona tampa bereikšmė ir menka. Žinoma, negalima manyti, kad visi taip elgiasi, tai neabejotinai yra kraštutinumas. Tačiau jei šeimoje nėra tikro artumo, vyras gali pasukti tokiu keliu. Labai daug priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje tas žmogus užaugo. Jei namie visą laiką kildavo konfliktų, ginčų dėl to, kas teisesnis, skambėjo žeminimai, vyras taip pat bus linkęs elgtis ir su savo žmona.

• Kai vaikai suauga, tai taip pat sukelia laisvės pojūtį. Kol jie buvo maži, jais reikėjo rūpintis, tai buvo didelė atsakomybė, o dabar ją galima nusimesti ramia sąžine. Ir galbūt galima pradėti kurti naują nuostabų gyvenimą, paimti jauną žmoną ir drauge su ja būti amžinai jaunam ir laimingam… Seksologiniu požiūriu atrodo, kad jauna žmona labiau jaudina. Bet vyras neturėtų apsirikti: greit ateis laikas, kai sekso srityje jis galės ir norės mažiau. Tuomet vis dažniau pastebės gerokai jaunesnių vyrų žvilgsnius ir dėmesį žmonai, pradės pavyduliauti, kankinsis pats ir ją kankins. Ir tuomet tikriausiai jis turės pavaduotoją… Tam tikrą laiko tarpą tokios poros gali būti laimingos – bet neilgai. Nors, kaip žinoma, visada yra išimčių, prieštaraujančių bet kokiai statistikai.

• Pusamžiai vyrai siekia įrodyti savo gebėjimą konkuruoti, pademonstruoti jėgą ir tuomet, kai nori įsigyti motociklą ar griebiasi kito ekstremalaus pomėgio. Šiaip jau turint automobilį motociklas nėra būtina transporto priemonė, bet tai irgi bandymas susigrąžinti jaunystę, nes jis visada susijęs su rizika (dažniausiai nepagrįsta).

Žodis vyrams apie laikinumą…

Ir būnant pačiame jėgų žydėjime, kai atrodo, jog keturiasdešimt penkiasdešimt metų yra tobulas ir nuostabus amžius, nereikėtų pamiršti, kad tai laikina būsena… Reikia pagalvoti apie tai, kas bus vėliau – senatvėje. Vidutinio amžiaus vyrai pamiršta, kad netrukus ateis metas, kai jie ims senti, vis dažniau persekios ligos, kai prireiks nuoširdžios priežiūros ir pagalbos, o gal net slaugos. To iš įžeistos, nuskriaustos žmonos galima ir nesulaukti! O gali būti ir taip, kad vyras žmoną taip įskaudins lakstydamas paskui kitas moteris (ar kad ir vieną kartą nuėjęs “į šoną”), jog jai tai bus visiškai nepriimtina. Tuomet iširs šeima, jam teks gyventi, tvarkytis vienam ir galbūt niekada iš tikrųjų nebeturėti tokio artimo žmogaus…

Žodis moterims: kas priklauso nuo mūsų

Apie ateitį turi galvoti tiek moterys, tiek vyrai, tačiau šeimoje moteris visada yra protingesnė. Ir šiandien tradiciškai visi tikimės iš moterų daugiau šeimos stabilumą užtikrinančių veiksmų nei iš vyrų! Nes žmona labiau saugo, reguliuoja šeimą, ir jos protas pirmiausia lemia, ar, nepaisant svyravimų ir nukrypimų, santuoka išliks gyva.

Vis dėlto iki kokios ribos verta saugoti santuoką? Yra įvairių nuomonių – pavyzdžiui, Prancūzijoje manoma, esą jei vieną kartą kilo noras skirtis, nereikia to atidėlioti iki kito karto… Taigi kiekvienas sprendžia pagal save. Jei žmonės turi geležinius principus, nepripažįsta jokių kompromisų – šeimą išsaugoti sunku. Neretai atsitinka, kad sutuoktiniai susiduria su partnerio neištikimybe, susipyksta, išsiskiria, o paskui vis bando iš naujo sulipdyti tai, ko neteko. Nereikėtų elgtis skubotai ir kvailai, būtina pasistengti įvertinti, kas atsitiko ir kodėl.

Žinoma, galima tai “nurašyti” vyro norui turėti daugiau moterų. Tačiau daug kas priklauso ir nuo žmonos. Seksas labai įdomus tik iš pradžių. O vėliau reikia jo kokybės – kad jis būtų ypatingas su savu, mylimu žmogumi, kad nesinorėtų kitos moters. Tam ir reikalinga sekso įvairovė, kad du žmonės galėtų ilgai būti kartu. Jei vyras siekia mylėtis kuo įvairiau, moteriai reikėtų ieškoti kompromisų, bandyti skirtingas pozas. Didžiausią klaidą moteris daro tuomet, kai nutaria iškentėti ir tik vykdo tai, ko nori vyras. Reikia ne kentėti, o džiaugtis – ir tai turi būti vidinis sprendimas, lemiantis dviejų mylinčių žmonių laimingą gyvenimą daug metų.

Grupė Lietuvos intelektualų atvirame laiške ragina gesinti susipriešinimo su Lenkija ugnį ir teigia, kad gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos “brandumo ir europietiškumo matas”.

Minint Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) žūties metines išplatintame laiške vertėjas, poetas Antanas Gailius, istorikė Irena Vaišvilaitė, filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis, istorikas Paulius V.Subačius, psichologė Danutė Gailienė, kunigas Julius Sasnauskas ir istorikas Rimvydas Petrauskas teigia, kad susipriešinimas dažnai kurstomas trumpalaikių politinių siekių.

“Raginame įveikti politines prieštaras, gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį, ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus, savo ir savo vaikų gerovę šioje žemėje. Mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos brandumo ir europietiškumo matas”, – teigiama laiške.

Jame atkreipiamas dėmesys, kad pastaraisiais metais dviejų šalių santykiai smarkiai pasikeitė.

“Prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu”, – sako intelektualai.

Anot jų, visuomenės radikalėjimas ir susiskaldymas, pseudopatriotizmo apraiškos, regėtos Kovo 11-osios eitynėse, kelia nerimą.

“Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę”, – teigiama laiške.

Jame taip pat pastebima, kad “mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų”.

Pastaruoju metu didelį Lietuvos lenkų ir oficialiosios Varšuvos pareigūnų pasipiktinimą sukėlė Lietuvos Seimo priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija. Joje plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, be to, tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Tai lenkų atstovai vadina tautinių mažumų teisių siaurinimu.

Premjeras Andrius Kubilius artėjant Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) žūties metinėms teigia, kad Lietuva pasigenda subalansuoto požiūrio sprendžiant dvišales problemas, kokį turėjo kaimyninės šalies vadovas.

Lietuvoje savaitgalį bus minimos pirmosios 2010 balandžio 10 dieną lėktuvo katastrofoje prie Smolensko žuvusių L.Kaczynskio, jo žmonos ir Lenkijos valstybinės delegacijos narių mirties metinės, pranešė Ministro pirmininko spaudos tarnyba.

“Metai laiko nesumažino netekties tragizmo ir skausmo. Lietuvai labai trūksta didelio ir nuoširdaus draugo – prezidento L.Kaczynskio. Šiandien pasigendame tokio šviesaus, subalansuoto, racionalaus ir stabilizuojančio požiūrio, analizuojant ir sprendžiant jautrias dvišalių santykių temas, tokio atviro ir nuoširdaus bendravimo, kokiu pasižymėjo šviesios atminties Lenkijos prezidentas”, – pranešime cituojamas A.Kubilius.

Pasak Vyriausybės vadovo, idėjų ir energijos kupinas L.Kaczynskis ne kartą išreiškė tvirtą paramą bendriems Lietuvos ir Lenkijos energetikos bei transporto infrastruktūros projektams, buvo elektros jungčių su Lenkija, Visagino atominės elektrinės bendros statybos aktyvus šalininkas ir entuziastas.

“Labai norisi linkėti, kad ilgaamžė mūsų abiejų šalių istorija, patirtis, pasiekimai ir skaudūs praradimai pasitarnautų naujam gerų kaimyninių santykių, naujos istorinės lenkų-lietuvių partnerystės etapui”, – teigė premjeras.

Jis sekmadienį dalyvaus Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, vyksiančiame koncerte “In memoriam”, skirtame Smolensko katastrofos aukų atminimui pagerbti.

2010 balandžio 10 dieną prie Smolensko karinio oro uosto nukrito Lenkijos prezidentą ir valstybinę delegaciją į Katynės žudynių minėjimą skraidinęs lėktuvas. Tuomet žuvo 97 žmonės.

Lenkijos Seimo delegacija į Vilnių ketvirtadienį atvyko nusiteikusi karingai, sako Lietuvos Seimo vicepirmininkas Algis Kašėta.

“Susidarė įspūdis, kad nusiteikimas yra labai karingas”, – ketvirtadienį žurnalistams sakė A.Kašėta, pasveikinęs dviejų šalių parlamentarų susitikimą.

Lietuvos delegacijos Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių asamblėjoje pirmininkas A.Kašėta sakė, kad tokia kolegų reakcija nestebina, nes Lenkijos žiniasklaida pastaruoju metu itin daug dėmesio skyrė Lietuvos Seimo priimtam Švietimo įstatymui, be to, šalyje artėja parlamento rinkimai.

“Tai kursto ir politikų aistras”, – svarstė A.Kašėta.

“Jie atvažiavo su išankstine nuostata, kad mes priėmėme labai blogą Švietimo įstatymą, kuris gali pabloginti situaciją. Manau, kad tai nėra pagrįsta jokiais faktais, tik nuogąstavimais paremta pozicija”, – sakė A.Kašėta.

Jis teigė suprantąs Lenkijos parlamentarų rūpestį, tačiau garantavo, kad priėmus naują Švietimo įstatymo redakciją “lenkų švietimo klausimai Lietuvoje tikrai pagerės”.

“Man tikrai keista, kaip galima būti prieš tai, kad lenkų jaunimas geriau išmoktų valstybinę kalbą, kad turėtų geresnes perspektyvas mokytis, įsidarbinti. Tie klausimai tikrai yra keisti”, – kalbėjo Seimo vicepirmininkas.

Jis vylėsi, kad darbo grupės nariams pavyks rasti supratimą.

Ketvirtadienį Lietuvos Seime vieši Lenkijos parlamentarų delegacija, su kuria Lietuvos politikai aptaria aktualius tautinių mažumų klausimus.

Prieš vizitą Lenkijos politikai teigė Vilniuje kelsiantys klausimą dėl lenkiškų pavardžių vartojimo Lietuvoje, švietimo, žemės grąžinimo, dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimo.

Lietuvos parlamentarai savo ruožtu teigė, kad stengsis nuraminti kolegas dėl neseniai priimto ir pasipiktinimą Lenkijoje sukėlusio Švietimo įstatymo.

Lenkija pastaruoju metu itin smarkiai kritikuoja neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Lenkijoje analogiškos nuostatos galioja jau ne vienus metus.

Lietuvos politikams nerimą kelia iš Lenkijos pasiekusios žinios, kad ten gali būti uždarytos dvi lietuviškos mokyklos.

Lietuvos ir Lenkijos Seimai yra įkūrę bendrą Parlamentinę Asamblėją (PA), tačiau jau pora metų ji neposėdžiavo. Laukiama Lenkijos Seimo kvietimo, mat pagal tradicijų dabar kaimynų eilė rengti PA sesiją.

Lietuvos ir Rusijos santykių negali lemti vien skirtingai vertinami istoriniai klausimai, kuriems reikia daug kantrybės, antradienį pareiškė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas.

Vyriausiasis prezidentės patarėjas užsienio politikai Darius Semaška teigė, kad tose srityse, kur interesai sutampa, reikia ieškoti pozityvių sprendimų.

Jo teigimu, istorijos vertinimas Lietuvoje ir Rusijoje labai nevienodas – skiriasi tiek aukščiausių pareigūnų pozicijos, tiek švietimo programos ir valstybių politika.

“Reikės labai nemažai laiko ir labai kantrių pastangų, diskusijų. Mums reikės kantrybės, kad galėtume pasiekti kitokį Rusijos požiūrį į sovietinį režimą, jo padarytus nusikaltimus”, – interviu Žinių radijui antradienį sakė D.Semaška.

Patarėjas teigė įžvelgiantis teigiamų ženklų Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijoje vertinant sovietinę istoriją.

“Jis tikrai kelis kartus buvo užėmęs drąsią ir Rusijoje nepopuliarią poziciją ir dėjo pastangas keisti visuomenės santykį su sovietine istorija, ypatingai su to laikotarpio, kai buvo vykdomas masinis teroras prieš tuometinės Sovietų Sąjungos gyventojus”, – kalbėjo D.Semaška.

Anot pareigūno, tai tik pirmi žingsniai, tačiau reikia “kantriai konsultuotis, įtikinėti, imtis įvairių kultūrinių, švietimo projektų Rusijoje, stengiantis pakeisti visos visuomenės nuomonę”.

Vis dėlto D.Semaška teigė, kad vien skirtingi istoriniai vertinimai negali nulemti dvišalių santykių.

“Ne vien tai turi apspręsti mūsų dvišalius santykius – tai skaudi byla, skaudus blokas klausimų, kurį kantriai turime nagrinėti ir sprendimų ieškoti nenuleidžiant rankų, tuo pačiu neperspaudžiant. Kita vertus, yra mūsų kasdieniai rūpesčiai, interesai ir reikia ieškoti tų sričių, kur mūsų ir Rusijos interesai sutampa, ir siekti ten pozityvių sprendimų, kurie būtų naudingi abiem valstybėms”, – sakė prezidentės patarėjas.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako mananti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu nepablogėjo.

“Mano atžvilgiu tikrai atrodo, kad nepagedę (…). Visur galime pamatyti problemų, jei jas norime matyti. Nematau didelių įvykių, problemų, santykiai draugiški ten, kur buvo, ten ir lieka. Kaip bendravau su parlamento atstovais, taip ir bendrauju”, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė parlamento vadovė.

Apie atsiradusią įtampą tarp Lenkijos ir Lietuvos yra užsiminęs kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, o Lenkijos pareigūnai “politiniu signalu” Lietuvai pavadino sprendimą siųsti neaukšto lygio delegaciją į Sausio 13-osios minėjimą Vilniuje ir apie tai pranešti Lietuvai paskutinę minutę.

Antradienį Lenkijos dienraštis “Rzecpospolita” paskelbė, kad Lenkija nesiųs aukšto lygio delegacijos į Sausio 13-osios įvykių minėjimą Vilniuje, taip parodydama poziciją dėl lenkų tautinės mažumos padėties.

Lenkijai Vilniuje ketvirtadienį vyksiančiame Sausio 13-osios įvykių minėjime atstovaus Seimo vicepirmininkė Eva Kierzkowska (Eva Kiežkovska), tačiau Seimo ir Senato vadovai kvietimų atvykti į Lietuvą nepriėmė.

+370 5 2058510