Tikri lyderiai ne demonstruoja valdžią, bet padeda kitiems atskleisti savo talentus.

Vasario pabaigoje vykusioje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje lankėsi garsus teisininkas, Lyderystės instituto įkūrėjas Alexandre’as Havardas. Mugėje jis pristatė savo knygą “Dora lyderystė”. Tai iš tiesų reikšmingas kūrinys, kuriame aptariamos svarbiausios žmogiškosios dorybės, būtinos lyderiams.
Įdomu ir netikėta yra tai, kad, pasak A.Havardo, lyderystė nėra išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis. Juk lyderystę išbando valstybių vadovai ir mokytojai, verslininkai ir namų šeimininkės, kariuomenės vadai ir sveikatos apsaugos darbuotojai. Antra vertus, ne kiekvienas vadovas yra lyderis. Mat dažnas net itin stambioms įmonėms, korporacijoms ar net valstybėms vadovaujantis asmuo vadovu tapo tiesiog dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Visuomenė ir artimiausia aplinka viliasi, kad visi vadovai yra tvirto charakterio, atsakingi ir dorybingi žmonės, tad atliks tai, kas reikalinga. “Ir koks didelis būna nusivylimas, kai jie nepateisina lūkesčių”, – dėsto A.Havardas.
Lietuvoje tas nusivylimas ypač dažnas, nes įvairiose srityse lyderiai nepateisina lūkesčių. O ir pačių lyderių turime nedaug. Jiems stinga to, kas laikoma išskirtiniais lyderio bruožais: didžiadvasiškumo, nuolankumo, taip pat didelių svajonių, didelių tikslų ir siekių turėjimo bei drąsos.
Jei lyderiai šių dorybių neturi, jiems belieka manipuliuoti pavaldiniais ir taip priversti juos dirbti. “Bet kaip neįmanoma priversti mylėti, taip neįmanoma ir priversti dirbti degančia širdimi”, – Vilniuje vykusiame seminare aiškino A.Havardas.
Tikri lyderiai ne demonstruoja valdžią, bet padeda kitiems atskleisti savo talentus ir – taip, padedami su užsidegimu dirbančių darbuotojų, pasiekia didžių tikslų, atrodytų, buvusių neįmanomų svajonių.
Lietuva stokoja lyderių, ypač švietime, politikoje, kultūroje, taip pat ir žiniasklaidoje. Daugiausiai jų turime versle. Jame lyderių savybių turinčias asmenybes galima skaičiuoti dešimtimis, o gal ir šimtais. Tarkime, praėjusią savaitę “Veidas” apdovanojo Metų vadovu išrinktą “Tele2″ generalinį direktorių Petrą Masiulį. Jis taip nuoširdžiai džiaugėsi, spinduliavo tokį optimizmą ir pozityvumą, kad užkrėtė visus susirinkusiuosius. Jis vis minėjo, jog bet kokioje organizacijoje būtina, kad kiekvieno žmogaus akyse degtų ugnis, aistra darbui ir tikėjimas. Bet šitą kibirkštį lyderis savo darbuotojų širdyse, protuose ir akyse įskelti gali tik pats būdamas didžiadvasis ir nuolankus. Žmonėms patinka būtent tokie lyderiai. Žmonėms patinka tai, kas tikra ir nuoširdu.
Silpnadvasiai rėksniai save ir savo siekius sunaikina dar pusiaukelėje.
Baigdamas šį savo laišką kiekvienam skaitytojui norėčiau palinkėti – sutikti, jei dar nesutiko, tokį lyderį kaip P.Masiulis, kuris, siekdamas didžių tikslų, uždegtų juos darbui ir taip padėtų atsiskleisti jų vidiniams talentams.
Man pavyko sutikti nemažai didžiadvasių lyderių, iš jų daug pasimokiau. Nežinau, ar pavyko, bet mylėjau ir myliu žmones, todėl stengiausi daryti jiems gera. Tikiu, kad per pastaruosius septynerius metus, kai vadovavau “Veidui”, o ir ankstesniais metais, ne vienam žurnalistui padėjau atskleisti Dievo jam duotus talentus. Man buvo ir yra be galo malonu matyti degančias žurnalistų, kalbos redaktorių, dizainerių, fotoredaktorių, reklamos skyriaus darbuotojų akis, širdis ir protus. Man regis, per pastaruosius septynerius metus mums visiems kartu pavyko pasiekti tai, apie ką kalbėjau tapdamas vyriausiuoju Jūsų savaitraščio redaktoriumi: informuoti, šviesti, raginti mąstyti, nurodyti esmę, paskatinti skandalingų sprendimų pakeitimus ir taip tarnauti visuomenei.
Tai paskutinis mano, kaip vyriausiojo redaktoriaus laiškas, nes, mano galva, septyneri vadovavimo metai yra ta riba, kai ateina laikas išeiti iš užimamos komforto zonos ir pačiam sau išsikelti naujus, dar ambicingesnius tikslus. Tačiau išeidamas žinau, kad savaitraštis lieka patikimose rankose.
O Jums, ‘Veido” skaitytojai, nuoširdžiai dėkoju už tai, kad mane daug ko išmokėte ir kad Jūs tikite kokybiška žiniasklaida.

Geras vadovas visada siekia augti, tobulėti, daryti gerus darbus bei rūpinasi, kad to siektų ir jo aplinkos žmonės.

Nors dauguma darbuotojų vadovams pavydi, iš tiesų pavydėti mažai yra ko. Ypač šiais laikais ir ypač Lietuvoje. Pirmiausia vadovams pavydima atlyginimų, premijų ir privilegijų, tačiau visi šie komponentai bent Lietuvoje ilgainiui mažėja. Vadinamųjų TOP vadovų algos, palyginti su 2007–2008 m., gerokai susitraukusios, premijos nurėžtos, tikrai daug brangių vadovų atleisti, o jų vietas užėmę sutinkantieji ir su kur kas mažesniais atlyginimais.
Užtai reikalavimai visiems vadovams nuolat didėja. Savininkai jiems kelia vis sudėtingesnius tikslus, darbuotojai prašo nesužvėrėti ir elgtis žmoniškai, klientai reikalauja maksimalios kokybės ir stulbinamo operatyvumo, rinkos, galimybės ir technologijos keičiasi taip pat neregėtu greičiu, efektyvumą reikia nuolat didinti ir dar besikeičiančioje rinkoje būtina pastebėti naujas galimybes. Nes jei apsnūsi, tai po kurio laiko beliks užsikasti. Visa tai lemia, kad vadovų kaita tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje itin didelė.
Kas tokiame dinamiškame pasaulyje vadovui svarbiausia? Tiesiog išlikti žmogumi, netapti ciniku ar šių laikų vergvaldžiu. Tai, žinoma, minimalūs tikslai. Bet juk tikslai gali būti ir maksimalūs, tarkime, tapti iškiliu ar net didžiu vadovu. Ar daug Lietuvoje pažįstate iškilių vadovų? Drįstu prognozuoti, kad ne. Dauguma darbuotojų džiūgauja, jei jų vadovas bent jau padorus.
Patys vadovai aiškina, kad visiems geras nebūsi: jei būsi gerai vertinamas akcininkų, tada dantį grieš darbuotojai, jei įtiksi klientams, tada kabinėsis mokesčių inspektoriai, jei pasieksi maksimalų efektyvumą, tai atmosfera darbovietėje ir kolektyve bus užnuodyta.
Sunku patikėti, bet yra vadovų, kurie sugeba pasiekti, kad visi būtų patenkinti. Ir šiais laikais, ir Lietuvoje. Šiemet “Veido” organizuojamame Metų vadovo konkurse pirmą vietą užėmė “Tele2″ vadovas Petras Masiulis, o antrą – „Mars Lietuva“ generalinė direktorė Aušra Žemaitienė. Jiems kažkaip viską pavyksta suderinti: šių įmonių apyvarta ir pelnas auga, klientų daugėja, efektyvumas didžiulis, taigi akcininkai patenkinti.
Patenkinti ir darbuotojai, nes jiems mokami tikrai geri atlyginimai, taikoma nemažai motyvacinių priemonių, atmosfera šiuose kolektyvuose gera ir net buvusiems darbuotojams neapsiverčia liežuvis kalbėti apie vergovines sąlygas. Ne mažiau svarbu, kad patenkinti ir klientai. O kai kalbama apie “Tele2″ – ir konkurentų klientai, nes lietuviai už mobilųjį ryšį apmoka vienas mažiausių sąskaitų visoje Europos Sąjungoje. To pasiekti P.Masiuliui buvo tikrai nelengva.
Jokių pretenzijų nei priekaištų neturi ir valstybė bei mokesčių mokėtojai, nes mokesčius “Tele2″ sumoka tikrai didelius, o valstybės institucijų telefoninių pokalbių sąskaitos vėlgi “Tele2″ pastangomis gerokai mažesnės nei prieš keletą metų.
Negana to, abi aptariamos įmonės – dar ir išties socialiai atsakingos, prisideda prie visuomeninių projektų, stengiasi padėti vietos bendruomenėms.
Taigi, kad ir ką kalba kai kurie šių dienų vergvaldžiai (o jų šių laikų Lietuvoje, deja, nemažai), mūsų valstybėje įmanoma viską suderinti ir būti iškiliu vadovu. Tik bėda, kad norinčiųjų tokiais būti – nedaug.
Iš tiesų geras vadovas visada siekia augti, tobulėti, daryti gerus darbus ir rūpinasi, kad to siektų ir jo aplinkos žmonės. Tokius vadovus visi prisimena ir aptarinėja ir po dešimties, ir po penkiasdešimties, ir po šimto metų. Nes jie to verti. Ir Jūs tokiu vadovu galite tapti.

Kiekvienas gyvenime turime pasirinkimą: ar iš savęs išspausti tai, kas geriausia, ar kas blogiausia.

Astronomai yra nustatę, kad kai kurios žvaigždės danguje seniausiai užgesusios, bet jų šviesa regima ligi šiol. Mes, žmonės, taip pat esame kaip tos žvaigždės. Jei gyvenime neišspausime iš savęs to, kas geriausia, jei ignoruosime sąžinę, jei blaškysimės tarp skirtingų vertybių, jei temdysime save, tai po savęs nepaliksime ilgai išliekančio spindesio. Bet jei apsispręsime kalbėti tiesą, jei sieksime idealų, tada būsime žmonės, apšviečiantys tamsą, dvejones paverčiantys tikėjimu, neviltį – viltimi, kliūtis – galimybėmis.
Ir Lietuvoje dauguma žmonių bando po savęs palikti kažkokią žymę, bando iš savęs kažką išspausti. Tiesa, neretam iš savęs pavyksta išspausti ne tai, kas geriausia, o tai, kas blogiausia. Vieni daro tai tyčia, kiti – nesuprasdami, bet savo pėdsaką istorijoje palieka. Tik ar to reikia? Nežinau, ką ateities kartos kalbės, tarkime, apie tokią užgesusią žvaigždę, kaip Viktoras Uspaskichas.
Nemažai dabartinių politikų ir verslininkų yra elementarūs garbėtroškos, kurie, nors ir užima svarbius postus valstybėje, yra siauražvilgsniai ir jiems svarbiausias žodis yra “aš”. Dar jiems svarbūs reitingai, pagyros ir mėgavimasis savo valdžia bei galia.
Čia detaliau norėtųsi aptarti, pavyzdžiui, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pavyzdį. Iš tiesų ji yra jautri, darbšti, pareiginga, atsakinga moteris, geras žmogus. Dažnai padeda kitiems. Dabar ji – ir karjeros viršūnėje, tad savaime suprantama, kad jai norisi ir atitinkamos pagarbos, norisi įvertinimo. Tačiau viso to ji siekia kažkaip neadekvačiai. Kai susitinka su V.Uspaskichu ar kai partiją užlieja kritikos banga, susidaro įspūdis, kad jos akis aptraukia desperacijos migla. Ir tada prasideda keisčiausi žodžiai, dar keistesni siūlymai ir nesuvokiami sprendimai. Pamačius, kad reitingai toliau smunka, desperacija būna dar didesnė, o nesąmonės dar dažnesnės.
Dabar mūsų Seimo pirmininkė, tikriausiai išgirdusi kokio partiečio ar viešųjų ryšių specialisto patarimų, praktiškai kas dvi savaites paskelbia po kokią ~idee fixe~, kurią vėliau visi ilgai aptarinėja: vieni piktinasi, kiti džiaugiasi.
Galima spėti, kaip ji ir jos kolegos mąsto: aha, dauguma Lietuvos gyventojų euro nenori, Rolandas Paksas paskelbė, kad dėl euro įvedimo Lietuvoje reikia skelbti referendumą, ir jo reitingai išaugo, vadinasi, ir man reikia kažką sugalvoti, tik dar kiečiau. Pamąstom, pamąstom, ir bingo, pribloškiame tautą. “Jei kitąmet minimali alga nebus 1509 Lt, euro Lietuvoje nebus”, – drąsiai pareiškia L.Graužinienė. Kad suoš visi pašaliai, visi kad liejasi, kad aptarinėja. O Seimo pirmininkė jau naujus siūlymus audžia. “Bažnyčią reikia apmokestinti, – nei iš šio, nei iš paskelbia ji. – O Konstitucinio Teismo teisėjus tegul renka tauta.”
Reitingai kažko neauga, partiečiai šaiposi, vadinasi, veiksmo dar per mažai, ir Seimo pirmininkė ima suktis dar spėriau. “Aš už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams”, – sako L.Graužinienė.
Ko gero, taip ji reikšis dar ilgai. Viešųjų ryšių specialistai čia galėtų patarti, kad tautą jaudinančių ir audrinančių klausimų esama daug ir juos visus pamažu galima kilnoti: pradedant homoseksualiais asmenimis ir baigiant pensijų mokėjimu. Tiesą sakant, tikrai nenustebsime, jei Seimo pirmininkė netrukus užsimos paskelbti, kad jau metas didinti pensijas arba grąžinti mirties bausmę.
Tik ar ji ir kiti panašūs veikėjai susimąsto apie pasekmes? Ar susimąsto, kieno ir kokią tiesą ji kalba, kokius idealus kelia ir kokį spindesį palieka? Nors apie spindesį čia kalbėti neišeina – tai kažkokia kitokia žymė.

Mūsų premjeras ir ministrai turėtų žinoti, kad automobilyje yra ne tik stabdžių, bet ir akceleratoriaus pedalas.

Mes vis mėgstame pasišaipyti iš kitų tautų lėtumo, bet iš tiesų patys esame ne ką greitesni, o dažnai ir lėtesni. Teisūs yra Mauzeris ir Sūrskis, išsityčioję iš mūsų vėžliojimo. Mūsų valdžia viską daro pačia lėčiausia pavara. Sūrskis šaiposi: “Kur mes skubame? Kur lekiame? Dar ir penkeri metai nepraėjo nuo suskystintų gamtinių dujų terminalo idėjos, o jau statoma krantinė. Kam šitie beprotiški tempai, aš noriu paklausti. Reikia išdiskutuoti, išklausyti visas nuomones, atlikti paskaičiavimus, lyginamąsias studijas, galų gale surengti referendumą, o ne verstis per galvas kaip dabar. Kodėl su atomine elektrine viskas vyksta nuosekliai, pamatuotai, neskubant, tai kam kitą strateginį objektą reikia statyti paknopstomis.”
Humoristinėms laidoms ir knygoms tas mūsų slunkiškumas tinka, bet realiame gyvenime norėtųsi kažko kito. Norėtųsi veiksmo, judesio, proveržio, o gal net greičio. Ir tai tikrai nėra neįmanoma. Jei visi metų metais kalba, kad reikia keisti dabartinį Darbo kodeksą, tai galgi per kokius keturis mėnesius galime susikaupti ir patvirtinti naują pažangų kodeksą? Jei dešimtmečiais kalbame apie beviltišką mūsų mokesčių sistemą, o komisijos pateikė kalnus vertingų pasiūlymų, tai gal jau galime nebedelsti ir nors per pusmetį kažką užbaigti? Tiesiog taip paprastai: užsirašyti konkrečią datą (būtinai šių metų) ir užbaigti. Kai toji data artės, bus ir valia imtis darbo.
Arba dar viena sritis: sveikatos apsaugos sistema mūsų valstybėje reformuojama jau dvidešimt trejus metus, o atrodo ji kaip kažkoks kiborgas, nesuprasi, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Kažkurį tos sistemos kampą reformuoja ir dabartinis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Bent jau jis taip teigia. Bet kas konkrečiai daroma – neaišku. O ar negalima paprasčiau, tiesiau, aiškiau, greičiau, pigiau? Ar negalima išvengti to tauškėjimo ir tiesiog pradėti veikti? Nes juk koks esi politikas ar apskritai žmogus, byloja ne tavo žodžiai, o tavo gyvensena, veiksmai, sprendimai, vertybės. Idealai, kuriuos įkūniji. Mintys, kurias įgyvendini.
Iš tiesų dabartinė valdžia turi galimybę keisti mūsų valstybę, stumti ją į priekį. Bet ar ji tą daro? Ne, ji, kaip teigia Sūrskis, prasmegusi nevaisingose diskusijose. Premjeras, ministrai turėtų žinoti, kad automobilyje yra ne tik stabdžių, bet ir akceleratoriaus pedalas. Jie vis tvirtina, kad viskas atsiremia į pinigus, bet iš tiesų tikrai ne viskas. Reformavus sveikatos apsaugos ar aplinkosaugos sistemas, papildomų pinigų ne tik neprireiktų, bet netgi iš dabar skiriamų lėšų dar susitaupytų. Nes dabar tie ir dauguma kitų ūkių valdomi neefektyviai. Arba kiek, tarkime, pinigų reikia norint naujo Darbo kodekso? Tikrai nedaug, o nauda būtų didžiulė.
Beje, kartais mums tų pinigų pasirengusi duoti Europos Sąjunga. Nesvarbu, ar kalbame apie “Rail Baltica”, ar apie energetikos jungtis, ar apie infrastruktūros projektus, bet net ir tada mes kažko lūkuriuojame, kažką sapaliojame apie ilgas procedūras, keičiame kryptis ir pačius projektus. Ir taip be pabaigos.
Yra toks posakis: blogiausia, kai nesimato, į kurią pusę žmogus eina. Deja, į kurią pusę eina mūsų valdžia, iš tiesų nesimato. Užtat ji mielai dar kartą padiskutuoja, į kurią pusę reikėtų eiti. Ir tai davė ir ateityje duos daug peno humoristams.

Nesulauksime nė 2030 metų, ir paaiškės, kad per nepriklausomybės laikotarpį netekome daugiau nei 1,2 mln. gyventojų.

Šiemet prieš prezidento ir Europos Parlamento rinkimus bus daug kalbama apie euro įvedimą, minimalios algos pakėlimą, žemės pardavimą užsieniečiams, prastą teisėtvarkos institucijų darbą, energetikos projektus, tačiau vargu ar bus kalbama apie esmę, tai yra apie tolimesnes mūsų valstybės perspektyvas, negrįžtamus procesus mūsų šalies provincijoje, apie tai, kad nykstame.
Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno jau tik 2 mln. 944 tūkst. žmonių. Per praėjusius metus gyventojų sumažėjo dar 28 tūkst. Taigi tendencijos nėmaž nesikeičia: nesulauksime nė 2030 m., ir paaiškės, kad per nepriklausomybės laikotarpį netekome daugiau nei 1,2 mln. gyventojų, tai yra jų bus sumažėję nuo 3,7 iki 2,5 mln.
Ar per tuos 24-erius metus jūs matėte bent kokių politikos ir ekonomikos elito sprendimų, kurie kaip nors paveiktų emigraciją ar emigravusius žmones paskatintų grįžti į Lietuvą? Tikriausiai nelabai. Dabartinė valdžia, kaip ir kiekviena ankstesnė, pakalbėjo, kad emigracijos mastai kelia susirūpinimą ir kad reikia ieškoti būdų, kaip ją pristabdyti, tačiau kalbos į veiksmus neperaugo.
Žinoma, emigracija, kaip ir dauguma reiškinių, turi ir savo pliusų, ir minusų. Bet ne apie tai dabar kalba. Kur kas svarbiau yra tai, kad mes nykstame, mūsų valstybė keičiasi iš pagrindų ir visa tai vyksta praktiškai be jokio pasipriešinimo ir įsikišimo.
Emigruoja šeimos, emigruoja giminės, emigruoja ištisos gatvės ar net kaimai, dauguma emigravusiųjų savo ateities su Lietuva nebesieja, o mes apie tai šnekame tarsi apie savaime suprantamą ir visai neskausmingą dalyką. Bet juk dėl dramatiškų demografinių tendencijų išnyko daugybė kaimų, susitraukė šimtai miestelių, gerokai padaugėjo retai apgyvendintų teritorijų. Lietuvos provincijoje uždaryta daug mokyklų ir nemažai sveikatos įstaigų, ten katastrofiškai trūksta jaunimo. Daugėja regionų, kuriuose trečdalį ir daugiau gyventojų sudaro senjorai. O kai mažėja dirbančiųjų, traukiasi ir verslas. Taigi vaizdas kasmet liūdnėja.
Centrinės valdžios atstovai nežino, ką daryti, kad demografinės tendencijos bent jau nustotų blogėti, taigi nedaro nieko. Išeičių nelabai mato ir regioninės valdžios atstovai. Kai jų paklausi, kokią regite savo savivaldybės ateitį, kokią nišą planuojate užimti, kaip ketinate pritraukti jaunimo, ar bandote pritraukti užsienio investuotojų, dažnas meras numoja ranka: “Tai neįmanoma. Kaip tu jų pritrauksi?” Jei ir toliau bus panašiai mąstoma, tai dar po dvidešimties metų Vilniuje gyvens kokie 700 tūkst. gyventojų, padaugės jų ir Klaipėdoje bei Kaune, o provincija dar labiau ištuštės.
Lietuva – Europos Sąjungoje, taigi prieš laisvą asmenų judėjimą nepapūsi, jau girdžiu sakant, kad išsivaikščiojimo nesustabdysi. Bet yra daugybė pavyzdžių, kai tai pavyksta. Tai pavyko Druskininkuose, tai pavyko Pabradėje, tai pavyko Utenoje, tai pavyko Ventoje ir daugelyje kitų vietovių. Ir to pasiekta skirtingais būdais. “Veidas” jau daug metų rinkdamas geriausius merus ir sudarydamas savivaldybių reitingą vis akcentuoja, kad iš numirusių prisikelti ir demografines tendencijas pagerinti pavyksta tiems regionams, kurie randa išskirtinę savo nišą. Tada prasideda proveržis.
Bet nereikėtų žengti kitų jau pramintais keliais, tai yra jei Druskininkams pavyko rasti savo nišą ir suklestėti, tai dar nereiškia, kad dabar dar aštuonios savivaldybės turėtų sekti Druskininkų pavyzdžiu ir bandyti tapti kurortais. O būtent taip dauguma merų ir elgiasi. Jie neieško jokių originalių idėjų, nesilanko užsienyje, jie tiesiog laukia. Deja, nesulauks. Tiksliau, sulauks nebent to, kad jų savivaldybė dar labiau ištuštės iš nusmurgs.

Nėra nieko blogiau, nei eiti nežinia kur.

Liūdna informuoti, bet tarp Baltijos valstybių mes jau imame atrodyti nebe kaip trečia sesė, o kaip trečias brolis. Toks mažumėlę trenktas, atsilikęs, gulintis ant krosnies ir pelenais besitrinantis pilvą. Tiesa, kaip ir tam trečiam broliui, mums dar iš inercijos sekasi, tik nežinia, ar taip ilgai bus. Nes realybėje, kitaip nei pasakose, užkietėję nevykėliai ir stabdžiai atsiduria autsaiderių gretose, o pažangieji nužingsniuoja į priekį.
Taigi Estija ir Latvija turi eurą, o mes turime Rolandą Paksą ir Loretą Graužinienę, kurie apie eurą šneka vėjus. Ir jei jie ar kiti panašūs politikieriai labai pasistengs, tai ir 2015 m. euro galime neturėti. Juolab kad dauguma Lietuvos gyventojų bent šiandien į eurą žvelgia labai skeptiškai ar net kritiškai ir jo visai nenori: šiuo metu euro nori vos penktadalis apklaustųjų. Taigi atsakingų institucijų ir pareigūnų laukia įtemptas ir sunkus darbas, kad euro šalininkų Lietuvoje padaugėtų. Antraip liksime kažkokia keista salele tarp euro valstybių, į kurią užsienio investuotojai žvelgs kaip į kokią Albaniją.
Ne paslaptis, kad ir dabar esame vertinami kaip ne visai susivokiantys, o kaimynai iš mūsų jau pradeda šaipytis. Kalbėdami apie Visagino atominės elektrinės ateitį latviai ir estai visiems klausiantiems atvirai pasakoja apie lietuvių (tiksliau, jų valdžios) keistenybes ir lengvą apkvaitimą. Nors mūsų premjeras teigia laukiantis latvių ir estų apsisprendimo dėl dalyvavimo bendrame atominės elektrinės projekte, mūsų kaimynai jau nebesislėpdami sukioja pirštą prie smilkinio ir siūlo patiems nuspręsti, ko mes norime ir kur einame. Nes nėra nieko blogiau, nei eiti nežinia kur. Deja, atrodo, kad mes kaip tik ten ir einame. Per pusantrų metų apsisprendimas dėl naujos atominės elektrinės atidėtas daugiau nei dešimt kartų. Toliau jau nėra kur.
Ir kad toks atvejis būtų vienintelis. Ne, mes daugelyje sričių renkamės pusiau nėščios poziciją. Ypač kai reikia įgyvendinti stambius projektus, regis, padarome viską, kad jie neįvyktų. Štai ir praėjusią savaitę dar kartą nusipelnėme trečio brolio titulo. Nes Estijai ir Latvijai nepritarus Vilniaus prijungimui prie europinės vėžės „Rail Baltica“, mūsų susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pareiškė, kad gali žlugti visas bendras Baltijos šalių projektas. Tai primena lengvą šantažėlį, bet į trečio brolio šantažą niekas rimtai nežiūri. Vaikiškas jis.
Jau ir taip sėdime visiškame užkampyje, iš kurio šiandien traukiniu galima nuvažiuoti tik į Rusiją ir Baltarusiją (net į Lenkiją ar Vokietiją dabar traukiniu nenuvažiuosi), o mes vis tiek maivomės, atrodydami labai nesolidžiai.
Šiaip jau visas pasaulis į Baltijos valstybes žiūri kaip į vieną regioną, tad ir iš bendro veikimo tikrai daug išloštume. Bet mes manomės esantys be galo skirtingi ir unikalūs. Tik jei tas unikalumas baigiasi trečio brolio vizijomis, gal tuomet ir neverta būti unikaliems. O jau vykdant stambius projektus trečio brolio filosofija apskritai pragaištinga, nes rezultatas paprastai būna joks. Norėtųsi, kad euro įvedimo, naujos atominės elektrinės ar “Rail Balticos” atveju jis toks nebūtų.

Tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Šį antradienį, tai yra sausio 21 d., referendumo dėl žemės pardavimo iniciatoriai turi baigti tikslinti parašų trūkumus. Dabar jau Vyriausioji rinkimų komisija turės atlikti galutinį patikrinimą ir įvertinimą, o tada, jei viskas būtų tvarkinga, šio klausimo sprendimas keliautų į Seimą.
Šiandien ženklų, kad iniciatoriams vis dėlto pavyks sukrapštyti 300 tūkst. parašų, vis daugiau, taigi tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Bet kaltinti čia belieka tik save: kai referendumo iniciatoriai rinko parašus, nei prezidentė, nei premjeras, nei valdančiosios partijos, nei žiniasklaida į tai beveik nekreipė dėmesio ir neaiškino, kokios tikrosios šio referendumo pasekmės. Manyta, kad pažais Šliužas su Panka referendumą, surinks kokį šimtą tūkstančių parašų, ir tuo viskas baigsis. Bet atrodo, kad nutiks kitaip.
Pirmiausia šis referendumas visiškai sujauktų prezidento rinkimų kampaniją. Mat visi kandidatai, pradedant Dalia Grybauskaite ir baigiant Zigmantu Balčyčiu, turėtų labai aiškiai atsakyti, ar jie už ar prieš žemės pardavimą užsieniečiams, o tas atsakymas gali lemti rinkimų baigtį. Nes 300 tūkst. surinktų parašų aiškiai byloja, ko nori dauguma rinkėjų. Tad prezidento rinkimų baigtis gali būti ir ne tokia jau labai prognozuojama. Svarbu bus dar ir tai, ar referendumas vyks tuo pačiu metu kaip ir prezidento rinkimai. Jei tuo pačiu, tada jis prie balsavimo urnų pritrauktų daugiau rinkėjų. O tai neprognozuojamumą dar padidintų.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kokie bus referendumo rezultatai. Jei savo valią išsakytų reikiamas kiekis Lietuvos gyventojų ir dauguma jų būtų už tai, kad žemės pardavimas užsieniečiams būtų uždraustas, mūsų valstybėje prasidėtų reikšmingi virsmai. Beje, neigiami. Pirmiausia tektų keisti Konstituciją, tada savo rūstumą pademonstruotų jau Europos Sąjunga. Mat Lietuva paskelbtų atsisakanti vykdyti stojimo į ES sutartį. Gal tai ir nesibaigtų išstojimu iš Europos Sąjungos, bet mūsų reputacija nučiuožtų į dugną ir atsidurtume Graikijos lygoje. Negana to, sektų dar ir finansinės sankcijos. Na, tų milijardų, kurie mums jau pažadėti artimiausioje perspektyvoje, gal ir neatimtų, bet finansinę netektį pajustume tikrai nemenką.
Tačiau referendumo iniciatoriai rinkdami parašus žmonėms to neaiškino, valdžios atstovai, kaip minėta, taip pat išsigando labai pavėluotai ir referendumo pasekmes ims aiškinti gal tik vasarį.
Visa ši istorija labai aiškiai parodo, kokie vis dėlto mes neįžvalgūs ir neišmintingi. Juk esama labai daug būdų, kaip pasiekti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Iš tiesų mes tikrai galėtume leisti parduoti žemę užsieniečiams, tada prieš Europos Sąjungą pasirodytume kaip patikimi partneriai ir finansinė parama nesumažėtų, bet kartu galėtume įvesti daugybę saugiklių ir sąlygų, kad realiai užsieniečiams tas žemės pirkimas visiškai neapsimokėtų ar net būtų neįmanomas (juk gali būti sąlyga, kad savininkas žemę privalo pats dirbti). Taip elgiasi ir Vokietija, ir kitos Europos šalys, taip galėtų elgtis ir Lietuva. Bet nesielgia. Todėl dabar turėsime ilgalaikį nemalonumą ir galvos skausmą.

Šiandien mes esame aklavietėje ir, blogiausia, esame tuo patenkinti. O kol mes taip džiūgaujame, visi, kas netingi, mus lenkia iš kairės ir iš dešinės, ir lenkia daugelyje sričių.

Kiti metai bus ypatingai, nes vyks net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento, be to, paaiškės, ar Lietuvai bus leista prisijungti prie euro zonos. Ką tai signalizuoja? Kad rutinos tikrai nebus. Bet nebus ir rimtų darbų, kaip jų nebuvo antrąjį šių metų pusmetį, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. O štai politinių aistrų, dramatiškų konfliktų, spjaudymosi ugnimi tikrai bus. Bet tai viso labo emocijos ir skandalai.
O kas gresia valstybei ir jos gyventojams? Tiesą sakant, stagnacija. Nepasakysi, kad tai pats blogiausias variantas, nes tai lyg ir geriau nei ritimasis žemyn, bet ir geriausiu variantu to tikrai nepavadinsi.
O kaip su reformomis? Bus taip, kaip buvo šiemet, tai yra tie, kurie reformų nematė 2013 metais, nematys jų ir kitąmet, o kurie Lietuvą šiemet matė kaip fantastiškai besireformuojančią valstybę, dar didesnį polėkį pajus po ateinančių metų reformų.
Bet jei kalbėsime rimtai, juk esame aklavietėje ir, blogiausia, esame tuo patenkinti. O kol mes taip džiūgaujame, visi, kas netingi, mus lenkia iš kairės ir iš dešinės, ir lenkia daugelyje sričių.
Žvelgiant į pastarųjų 23-ejų metų istoriją akivaizdžiai matyti, kad didžiausią pažangą Lietuva padarė prieš stojimą į Europos Sąjungą ir NATO. Šito tikslo visi siekėme vieningai ir tikrai degėme noru patekti į šiuos elitinius klubus. O kai patekome, atleidome vadeles.
Visi tarsi ir sutariame, kad mums reikia naujų didžių tikslų, bet tuoj pat sau vis primename, kad visi galimi išmąstyti tikslai bus daug menkesni nei tikslas įstoti į ES ar NATO. Tad gal tiesiog kaip vakariečiai mėgaukimės gyvenimu ir neprievartaukime savęs? Bet kad mums iki tų vakariečių dar šviesmečiai. Net iki estų jau toloka, tad įkvepiantys tikslai mums tikrai reikalingi. Deja, čia jau susiduriame su žiauria politine realybe.
Buvęs Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus teigia dar prieš penkerius metus skirtingų politinių partijų lyderiams pasiūlęs susėsti ir visiems sutarti dėl būsimų Lietuvos energetikos projektų, dėl šildymo sistemos pertvarkų, dėl reformų sveikatos apsaugos srityje, dėl kokybės kartelės kilstelėjimo švietimo srityje – panašiai kaip visos partijos sutarė dirbti išvien Lietuvai siekiant narystės ES ir NATO. Tačiau politikams šis pasiūlymas nepasirodė priimtinas, jie nesusėdo ir nesusitarė. Ko gero, ir artimiausioje ateityje to neplanuoja. Tikėtis, kad tai įvyks prieš prezidento rinkimus, apskritai naivu.
O kol politikai tarpusavyje nesusitars, viskas vyks, kaip vyko šiemet, ir tas veiksmas šiek tiek primins pelkę. Kitaip tariant, vieni politikai kurs strategijas ir darbuosis vienaip, juos pakeitę aiškins, kad anie darė nesąmones ir žalą valstybei, tad viską nubrauks, ims dirbti savaip ir kurti dar kitokias vizijas. Ir mūsų valstybei bus kaip tame posakyje – penkios auklės, o vaikas be galvos. Man nesinorėtų gyventi valstybėje be galvos.
Na, o artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams norėtųsi Jums palinkėti: tegul kitais metais išsipildo truputį daugiau, nei Jūs norite. Įsimintinų Jums metų.

Dažnam lyderiui tenka rinktis: veikti drąsiai ir ryžtingai ar likti komforto zonoje. Dauguma mūsų politikų renkasi komfortą. Kokios to pasekmės?

Praėjusią savaitę teko dalyvauti Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kuri sužavėjo ir pakylėjo. Jos moto buvo – “Vadovauk ten, kur esi: bažnyčioje, versle, politikoje, švietime, šeimoje”. Ši konferencija vyko Vilniuje ir Klaipėdoje, joje apsilankė daugiau nei 800 žmonių. Lyg ir viskas puiku. Tačiau vienas dalykas stipriai nustebino: šioje konferencijoje apie lyderystę buvo daug verslininkų, buvo vyskupų ir kunigų, buvo įvairiausių organizacijų vadovų, buvo žurnalistų, bet beveik nebuvo politikų. Tiksliau, buvo du, bet trumpai – tarė prakalbas renginio atidarymo proga ar pristatydami kalbėtojus, o paskui dingo.
Tai didelė klaida. Nes tokiuose ir panašiuose renginiuose turėtų dalyvauti kokie penki ministrai, trečdalis Seimo narių ir debesis regioninės valdžios atstovų. Pasiklausę buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello, ilgametės “Oracle” korporacijos vadovės Liz Wiseman, Hjustono universiteto mokslinių darbų vadovės dr. Brene Brown, JAV krikščionių bažnyčios “Willow Creek” vyresniojo pastoriaus Billo Hybelso ir kitų autoritetų paskaitų, jie visai kitaip suvoktų savo vaidmenį valstybėje, savo veiklą, savo lyderystę, galų gale pasisemtų daug idėjų.
Šioje konferencijoje tų idėjų, įžvalgų, gilių minčių buvo daugybė, bet politikų nebuvo. Kiek teko pastebėti, jie mieliau eina į visokiausius priėmimus, kuriuose galima išgerti, pavalgyti ir pasiklausyti tuščių proginių kalbų. Dar jie traukia į renginius, kuriuose gali išgirsti daug savo ausiai mielų pagyrimų, arba į kokių organizacijų jubiliejus, kur gali tiesiog plūduriuoti neįpareigojančiame triukšme. Lankydamiesi tokiuose renginiuose mūsų politikai sparčiai daržovėja ir provincialėja, o jų interesai siaurėja. Valstybę jie ima suvokti primityviai, o visuomenę – iškreiptai. Daugybę mėnesių jie murkdosi tuščiuose skandaluose (nesvarbu, Neringos Venckienės, Loretos Graužinienės ar Petro Gražulio sukeltų) ir niekaip nesugeba įžvelgti esmės, tad ir ranka nuveikti ką nors iškilaus ir tikrai naudingo valstybei nekyla. Ypač dažnai koją pakiša ir bailumas.
Pasaulinėje lyderystės konferencijoje kaip tik daug buvo kalbama apie drąsą, apie tai, kad lyderiai turėtų išdrįsti pajudėti iš savo komforto zonos, kad lyderiai turi turėti didžių tikslų. Ar mūsų politikai jų turi? Visiška mažuma. Arba tie tikslai labiau susiję su tuo, kaip pagerinti asmeninę gerovę. Pasak B.Hybelso, lyderis turi ne tik turėti tikslą, bet ir dėl jo guldyti galvą ir dėti visas pastangas bei jėgas jam pasiekti. Na ir, žinoma, lyderis turi uždegti kitus. Bet ir vėl pažvelkime, kiek mūsų politinių lyderių sugeba uždegti kitus ar juolab visą tautą. Praktiškai nė vienas.
Pagal įtaką nė vienas mūsų politikas neprilygta C.Powellui, bet pasiklausykime, kaip paprastai ir kartu uždegamai jis kalba: “Kiekvienas iš mūsų yra svarbus. Lyderis turi turėti sekėjų ir visas pastangas nukreipti į juos. Kad jie taip pat siektų savo tikslų. Iš tiesų organizacijoje nėra nesvarbių žmonių. Kiekvienam žmogui reikia parodyti jo reikšmingumą ir sudaryti sąlygas ar net padėti jam pasiekti jo tikslus. Tada pasieksite savuosius tikslus. Su darbuotojais reikia elgtis žmogiškai, nes jie – ne daiktai. Taip pat žmonėmis reikia pasitikėti. Na, ir svarbiausia – pačiam elgtis taip, kad jumis pasitikėtų.”
Jei mūsų politikai lankytųsi tokiuose renginiuose, jei klausytųsi tokių įžvalgų, juos tai sukrėstų, skatintų kelti didžius tikslus, uždegtų padaryti daug gerų bei visuomenei naudingų darbų ir ilgainiui perkeltų į kitą kokybės lygmenį. O tada jau imtų didėti visuomenės pasitikėjimas valdžia, valstybę apleistų stagnacija, ir žmonės imtų didžiuotis savo valstybe.

Paradoksalu, tačiau formalus teisingumas realybėje dažnai atrodo kaip neteisingumas. Ypač Lietuvoje. Ir toks teisingumas didina nepasitikėjimą savo valstybe.

Žvelgiant formaliai, Konstitucinis Teismas, liepos pirmąją paskelbęs, kad krizės metu priimti įstatymų pakeitimai, kuriais apkarpytos teisėjų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų algos, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, viską atliko tarsi nepriekaištingai, viską pagrindė tobulais teisiniais argumentais. Formaliai ir Vyriausybė pasielgė teisingai, juk algos teisėjams ir tarnautojams atkurtos vykdant Konstitucinio Teismo nutarimą. Formaliai ir prie Seimo neprisikabinsi – jis taip pat teisus.
O jei žvelgi neformaliai, žmogiškai, kažkaip neskaniai viskas atrodo. Ir joks čia teisingumas. Teisėjams, ministrams, tarnautojams atlyginimai didėja (kitaip tariant, grąžinami į ankstesnį lygį), o mokytojams, kultūros darbuotojams ir medikams – ne. Pensininkams pensijų taip pat niekas nei padidinti, nei atkurti neplanuoja, neįgaliesiems socialinės išmokos irgi nedidės.
Formaliai Konstitucinio Teismo vadovai ir atstovai nesunkiai gali atremti, kad nei dėl pensininkų, nei dėl neįgaliųjų, nei dėl mokytojų, nei dėl medikų, nei dėl kultūros darbuotojų algų ar socialinių išmokų į Konstitucinį Teismą niekas nesikreipė ir neprašė išnagrinėti jų sumažinimo atitikties Konstitucijai. Formaliai ir premjeras su ministrais tegali paskėsčioti rankomis: na, nekalti mes. Bet po tokių sprendimų ir Konstitucinis Teismas, ir kiti teismai, ir Vyriausybė, ir kitos valdžios grandys gali nors ant galvos atsistoti – dauguma šalies gyventojų į jas žvelgs skeptiškai, kritiškai ir, žinoma, nepasitikės. Net jei daugelis kitų sprendimų bus teisingi tiek formaliai, tiek neformaliai.
Na, negalime mes nieko pakeisti, – jau girdžiu kalbant teisėjus ir politikus. Iš tiesų tai viską galima pakeisti, tik noro reikia. Tarkime, jei Konstitucinio Teismo teisėjai mato, kad jų nutarimas šalyje viską tik dar labiau sujauks ir neteisingumo lygį padidins, jie galėtų pasistengti, kad taip neatsitiktų. Juk ir Konstitucinio Teismo kai kurių teisėjų tėvai pensininkai, o žmonos – mokytojos. Tad teisme tikrai galėjo atsirasti kokio pensininko ieškinys dėl neteisėtai sumažintos pensijos ar kokio mokytojo skundas dėl nepagrįstai sumažintos algos, tada jau teismas būtų paprašęs Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Bet neatsirado.
Kita vertus, esama ir kitų išeičių. Konstitucinis Teismas mėgsta pabrėžti, kad jis į viską stengiasi žvelgti ne siaurai, o kaip galima plačiau, ir atsižvelgia į begalę aspektų bei niuansų. Deja, tai tik nevykęs pasiteisinimas. Iš tikrųjų nežvelgia jis į visumą, neprognozuoja ir savo nutarimų pasekmių, nebando apskaičiuoti, ar mūsų valstybei tai pakeliama.
Na, įsivaizduokime, kad Konstituciniam Teismui ateityje vis dėlto teks nagrinėti, ar kitų biudžetininkų algos ir socialinės išmokos pensininkams sumažintos pagrįstai. Bet kadangi Konstitucinis Teismas jau minėtu nutarimu save įvarė į kampą, kad ir ką jis nuspręstų, žmogiškai tai tikrai neatrodys teisinga. Jei nuspręs, kad kitų biudžetininkų algų ir pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, jau aišku, ką pamanys didžioji dalis šalies gyventojų (o jie pamanys, kad gyvena G.Orwello “Gyvulių ūkyje”). O jei nuspręs, kad toks sumažinimas Konstitucijai prieštarauja, tada norėdama atkurti pensijas ir algas biudžetininkams mūsų valstybė turės gerokai daugiau skolintis. Taip mes padidinsime naštą ateities kartoms.
Taigi visoje šioje istorijoje visos valdžios grandys pasirinko tikrai ne išmintingiausią kelią. Jo pasekmės: išaugęs visuomenės pyktis dėl padidėjusio neteisingumo ir rūpestis, iš kur gauti tuos papildomus šimtus milijonų litų.

Ministerijos leido, kad tarp jų kontroliuojamų institucijų atsivertų milžiniška praraja.

Žinant mūsų valstybės dydį aišku viena, kad Lietuvos viešasis sektorius nepamatuotai didelis. Taip pat aišku, kad jis labai nevienalytis. Skirtumai neretai būna tokie didžiuliai, kad viena įstaiga atrodo kaip iš viduramžių, o kita – kaip iš XXI amžiaus. Ir tai pasakytina praktiškai apie visas sritis. Štai švietimo srityje palyginęs, tarkime, Kauno technologijos universitetą ir Edukologijos universitetą supranti, kad tai tas pats, kas kosminį laivą lyginti su taburete. Lygiai taip pat stulbinamai skiriasi ir mokyklų bei gimnazijų lygis. Kaip matyti iš gimanzijų reitingo, geriausių ir blogiausių mokyklų rezultatai skiriasi dešimtimis kartų.
Lygiai taip pat skiriasi ir sveikatos įstaigos: vienos, regis, jau prisivijo Vakarų Europos lygį, o kitos tebestoviniuoja kažkur sovietmetyje. Arba panagrinėkime savivaldybes. Vienos aiškina, kad iš skolų išbristi neįmanoma, o kitos – kad įmanoma netgi į skolas neįbristi. Vienos įrodinėja, kad sutvarkyti duobėtų gatvių nėra šansų, o kitos skelbia, kad tai padaryti visai nesudėtinga. Vienos sunkiai pritraukia vieną užsienio investuotoją, o kitos – nesunkiai dešimtis investuotojų.
Kartais skirtumai būna tokie, kad atrodo, jog viena institucija dirba pagal Mongolijos, o kita – pagal Švedijos standartus. Ir visa tai vyksta vienoje mažoje mūsų valstybėje. Niekam nekyla abejonių, kad taip neturėtų būti. Nes, tarkime, kokios Varėnos r. Panočių vidurinės mokyklos ar Lazdijų r. Šventežerio mokyklos vaikai nusipelno tokio paties lygio mokymo paslaugų kaip ir jų bendraamžiai Kaune ar Vilniuje, bet jų negauna. Ir ne jie dėl to kalti, o tų mokyklų vadovai, pedagogai ir, žinoma, Švietimo bei mokslo ministerija, kuri leido, kad tarp skirtingų Lietuvos mokyklų atsivertų milžiniška praraja. Ir ne tik mokyklų, bet ir profesinių mokyklų, kolegijų, universitetų, mokslo institutų.
Tiesa, aštrios kritikos nusipelno ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet ir Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Aplinkosaugos, Kultūros, Ūkio ministerijos, kurios dažnu atveju leido savo kontroliuojamoms institucijoms plaukti pasroviui, regresuoti, kurios nenustatė jokių minimalių kokybės ir profesionalumo reikalavimų, kurios leidžia tų institucijų vadovams miegoti ar tyčiotis iš paslaugų gavėjų.
Nė kiek neabejoju, kad jei, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio vaikai mokytųsi visiškai atsilikusioje mokykloje, jeigu per abitūros egzaminus ne dėl savo kaltės, o dėl prasto ugdymo gautų 20 balų iš šimto ir dėl to neįstotų į universitetą, ministras užvirtų iš pykčio ir toje mokykloje nepaliktų akmens ant akmens. Bet juk dauguma Lietuvos vaikų ir mokosi prastose mokyklose, ir gal dėl to iš jų gyvenimo teliks šipuliai. O ministras gali daug ką pakeisti, gali beviltiškas mokyklas ištraukti iš liūno. Kaip? Pavyzdžių daugybė. Tarkime, kaip buvo pasielgta JAV? Tiesiog buvo iškelti reikalavimai mokyklų vadovams: jei trejus metus iš eilės rezultatai bus ypač prasti, mokykla bus paprasčiausiai uždaryta arba visa vadovybė pakeista. Ir, patikėkite, taip padarius permainos tikrai prasidėtų.
Lygiai taip pat reikalavimus galima kelti ir poliklinikų, ir teisėtvarkos institucijų, ir visokių žemėtvarkos tarnybų bei savivaldybių vadovams, taip pat ir valstybinių įmonių direktoriams. Tiesą sakant, visam viešajam sektoriui.

Neįtikėtina, bet 43,4 proc. apklaustų lietuvių teigia, kad 2012 metai jiems buvo sėkmingi, ir tik 4,4 proc. – kad nesėkmingi.

Iš esto, net jeigu jį surištum ir net jeigu kankintum, vis tiek neišgirsi, kad jis blogai gyvena ar kad Estijai dabar sunkūs laikai, o lietuvis net ir prie vaišių stalo, net ir su taure šampano rankose priverks pilną kambarį.
Tiesa, pamačius naujausios sociologinės apklausos rezultatus pasirodė, kad šis pašmaikštavimas jau šiek tiek pasenęs arba pernelyg hiperbolizuotas, nes tyrimas apie žmonių nuotaikas nustebino, ir gana stipriai. Žinoma, atsiras priekabiaujančiųjų, kad apklausa atlikta tik didmiesčiuose, bet juk juose gyvena daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų ir jų nuomonė taip pat svarbi.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos sužinome, kad net 43,4 proc. apklaustųjų 2012 metai buvo sėkmingi, o nesėkmingais juos laiko tik 4,4 proc. respondentų. Kiek daugiau nei pusei šie metai buvo vidutiniški. Žinant lietuvio būdą, tokie rezultatai atrodo daugiau nei fantastiniai, liudijantys, kad ir lietuviai gali užsikrėsti optimizmo virusu, ir jie gali pasidžiaugti savo bei kitų sėkme. Ir tų besidžiaugiančiųjų daugėja.
Kodėl taip teigiame? Todėl, kad panašią apklausą “Veidas” buvo užsakęs prieš metus ir tada sėkmingais metais pasidžiaugė 27,8 proc. respondentų, 41,4 proc. teigė, jog metai jiems buvo vidutiniški, o daugiau nei 30 proc. apklaustųjų metus įvertino kaip nesėkmingus. Taigi tendencija akivaizdi.
Beje, ir apie ateinančius metus lietuviai nekalba kaip apie apokaliptinius. Iš sociologinio tyrimo paaiškėjo, kad sunkesnių, nei buvo šie, 2013-ųjų tikisi tik 21,8 proc. respondentų, o 43,6 proc. mano, kad ateinantys metai bus lengvesni nei praėjusieji, dar 34,6 proc. 2013-ųjų tikisi panašių į 2012-uosius. Iš tiesų daug kas priklauso nuo įsikalbėjimo. Jei burnosi, jog viskas blogai, o aplinkui tik purvas, tai taip ir bus, o jei kasdien pats sau įsipūsi optimizmo ir aplinkinius uždegsi, jau netrukus imsi suvokti, kad ir Lietuvoje gyventi labai gera.
Pastaraisiais mėnesiais sutinku gana nemažai žmonių, kurie gyvena pagal principą “pozityvas visada geriau už negatyvą”. Ir jie vis rečiau krinta iš konteksto. Iš pradžių savo pareiškimais, kad Lietuva – puiki šalis gyventi, dirbti, kurti ir poilsiauti, kiek suglumina, bet vėliau tokiomis mintimis užkrečia aplinkinius, ir iš renginio išeini kažkoks pakylėtas, o ne apsunkęs nuo visų valstybinių problemų ir nuo negatyvumo paženklintų veidų.
To pakylėjimo, ištrūkimo iš rutinos bei nuolatinio teigiamų aspektų ieškojimo ir norsi palinkėti “Veido” skaitytojams. Kadangi gauname nemažai skaitytojų laiškų, jau žinau, kad dalis paragintų mus pačius to sau pasilinkėti, nes esą “Veide” per daug kritikos ir negatyvumo. Taigi ir sau to linkime. Galbūt politikoje ar versle pozityvumo paieškos 2013-aisiais bus sunkokos (nes naujoji valdžia savo darbą pradėjo nuo neskanių ekscesų, o ekonomikoje analitikai mato neramių ženklų ir prastina savo prognozes), tačiau su “Veido” švietimo, mokslo, sveikatos, kultūros, visuomenės rubrikomis kitąmet tikrai perskaitysite daugiau pozityvių žinių ir pasakojimų apie daug gero padariusius žmones.