Jei kiekvienas Lietuvos rajonas turėtų bent po vieną tokį verslininką, kokį turi Pabradė, mūsų valstybė bei jos regionai klestėtų.

“Veide” reguliariai spausdiname straipsnius, tyrimus ir reitingus apie Lietuvos regionus. Neretai tie straipsniai būna aštrūs ir kritiški, ypač kai kalbame apie kai kurių rajonų perspektyvas. Štai ir šiame “Veido” numeryje rasite publikaciją apie tai, kad skirtinguose šalies rajonuose bankrutuoja dešimtys smulkiųjų ir vidutinių įmonių, kad aktyvesni regionų gyventojai skundžiasi, jog kai kuriose vietovėse pradėti savo verslą visiškai neperspektyvu, nes gyventojų mažėja, o jų perkamoji galia traukiasi.
Natūralu, jog tokie straipsniai suerzina miestelių ir kaimų gyventojus, nes niekam nesinori išgirsti, kad jo gimtinė ar vieta, kurioje stovi jo namai, darosi neperspektyvi gyventi. Štai po savivaldybių reitingo iš Šiaulių gavome jautrų Astos Vaitkevičienės laišką, kuriame ji teigia: “Jeigu ir toliau visos investicijos bus nukreipiamos tik trims didmiesčiams, jei pozityviai piešiamas tik Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno vaizdas, tai po 20–30 metų tikrai tapsime brūzgynų Lietuva su didžiulėmis negyvenamomis teritorijomis. (…) Jei jau siekiate žvelgti giliau, tai nedezinformuokite žmonių, o kritikuodami siūlykite išeitis, kurios būtų šio to vertos. Jeigu norite prisidėti prie valstybės kūrimo, tai ne griaukite Lietuvos įvaizdį, ne projektuokite ją į brūzgynų Lietuvą ir nepaverskite lietuviška Detroito kopija, o formuokite pozityvų įvaizdį, sustiprindami tai, ką Lietuva turi geriausio ne tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose.”
Ačiū už šį laišką, jis tikrai privertė susimąstyti. Tiesa, “Veidas” ne tik kritikuoja, bet dažnai siūlo ir išeičių. Tarkime, lygiai prieš dešimt metų išspausdinome straipsnį apie tai, ką vieni geriausių Lietuvos verslininkų ir administratorių darytų, jei būtų sunkiai besiverčiančio Akmenės rajono valdžia ar šio rajono verslininkai. Manote, kas nors į tuos pasiūlymus atsižvelgė? Naivuoliai!
Arba štai šiame “Veido” numeryje publikuojamas straipsnis apie teminius kaimus Lietuvoje ir visoje Europoje. Juk tai dar viena išeitis mūsų provincijai, bet per dešimt metų Lietuvoje įsteigti vos penki teminiai kaimai. Jei jų būtų trys šimtai, tada bendras kaimo vaizdas Lietuvoje nebūtų toks niūrus, čia būtų daugiau gyvybės, daugiau turistų, nes daugelis miestiečių ir užsieniečių tikrai norėtų apsilankyti vaistažolių, duonos, žuvies, uogienės ar kitokiuose kaimuose. Ir tai priklauso tik nuo tų kaimų bendruomenės ir nuo rajonų valdžios, kurią vėlgi išsirenka patys gyventojai. Jeigu jie išsirenka grybus, atitinkamai ir gyvena.
Neseniai teko kalbėtis su dviem buvusiais ūkio ministrais Dainiumi Kreiviu ir Rimantu Žyliumi, ir abu jie kalbėdami apie galimą proveržį Lietuvos provincijoje minėjo vieną pavyzdį – bendrovę “Intersurgical” ir jos generalinį direktorių Sigitą Žvirblį, kuris Pabradėje sukūrė 1500 darbo vietų ir šį miestelį praktiškai prikėlė iš mirusių. Be to, dar vieną gamyklą “Intersugical” planuoja statyti Alytuje ir ten sukurti 500 darbo vietų. Taigi, pasak D.Kreivio ir R.Žyliaus, Lietuvai reikėtų 60-ies tokių S.Žvirblių, kiekviename rajone bent po vieną, ir mūsų valstybė bei jos regionai klestėtų. Bet tam reikia kitokios valdžios, kitokių lyderių, nei šiandien turi dauguma rajonų, kad jie sugebėtų pritraukti bent po vieną stambų investuotoją. Tam taip pat reikia, kad rajone būtų kritinė masė aktyvių žmonių, kurie ne kažko lauktų, o patys kurtų arba trauktų kūrėjus.

Nežinia kodėl, bet profesionalius kandidatus į aukštus postus dabartinės valdančiosios partijos laiko po devyniais užraktais.

“Mūsų partijoje 17 tūkst. narių ir į kiekvieną ministro, viceministro ar Seimo komiteto pirmininko vietą mes galime pasiūlyti po dešimt puikių kandidatų”, – prieš rinkimus gyrėsi Viktoras Uspaskichas. “Mes taip pat turime 17 tūkst. narių ir ypač daug profesionalų, turinčių valstybės ir įvairių sektorių valdymo patirties, tarp jų netgi būtų konkurencija dėl atskirų ministrų portfelių”, – šių metų pradžioje aiškino socdemų lyderis Algirdas Butkevičius. O iš Rolando Pakso kalbų susidaro įspūdis, jog “Tvarka ir teisingumas” turi tiek fantastinių kadrų, kad dar ir kitoms valstybėms galėtų paskolinti.
Na, džiugu girdėti, tik neaišku, kodėl tie lyderiai, profesionalai ir stulbinamai puikūs kandidatai laikomi po devyniais užraktais, o į valdžią atsikrausto daugybė “naftalininių” politikų, apie kurių sugebėjimus, tiksliau, nesugebėjimus, mes puikiai žinome ir prisimename. Jei Julius Veselka, Bronius Bradauskas, Kęstas Komskis, Mindaugas Bastys, Jolita Vaickienė ar kiti panašūs veikėjai yra fantastiniai kandidatai į aukštus postus, tada jau nebeaišku, kas yra blogi ir silpni kandidatai. Arba kaip iš šalies atrodo faktas, kad “darbiečiai” į švietimo ir mokslo ministrus siūlo Virginiją Baltraitienę, nors ji pati labiau linkusi į žemės ūkio ministro postą. Taigi postų skirstymasis vyko ir tevyksta itin “profesionaliai”.
Su dideliu nerimu laukiu antrojo kitų metų pusmečio, kada Lietuva pirmininkaus ES Tarybai. Tuo metu Lietuvos ministrai turės atstovauti visai Europai savo kuruojamoje srityje, jie taip pat bus atsakingi už ES Tarybos, į kurią renkasi visų šalių atstovai, veiklą, atstovaus šiai institucijai derybose su Europos Komisija ir Europos Parlamentu, be to, turės pirmininkauti posėdžiams, į kuriuos suvažiuos kolegos ministrai iš 28 valstybių. Kažkodėl neabejoju, kad kokio nors Valentino Mazuronio pirmininkavimas ir atstovavimas Vokietijos, Prancūzijos, Danijos ar Švedijos aplinkos ministrams padarys nepakartojamą įspūdį ir suteiks daug dingsčių naujiems anekdotams užgimti. Ir ne tik V.Mazuronio, bet ir dar maždaug pusės mūsų ministrų. Regis, raudonavimas iš gėdos taps įprasta mūsų būsena.
Bet daugumai mūsų valdžios vyrų ir moterų raudonavimas iš gėdos – jau seniai išaugtas dalykas, dauguma jų aukščiausios prabos cinikai. Jie mano, kad yra visažiniai, nors daro daug klaidų ir neprofesionalių dalykų. Štai per televiziją girdime būsimąjį premjerą A.Butkevičių aiškinant, kad jis sudarysiąs darbo grupę iš ligoninių vadovų ir medikų, parengsiančią sveikatos apsaugos reformą, kuri ir bus vykdoma. Tai tas pats, kas vištidės problemų sprendimą patikėti 12-os lapių grupei. Tai net ne žingsnis, o dešimt žingsnių atgal į praeitį.
Ir kodėl mūsų valdantieji vis eksperimentuoja, kodėl mes negalime pritaikyti pažangių ir išsivysčiusių valstybių modelių? Ne tik sveikatos apsaugos srityje – visur. Štai dabar tenka skaityti knygą “100 Suomijos naujovių”. Ten tiek įvairiausių idėjų ir pasiūlymų, pradedant tuo, kaip šalyje sumažinti korupcijos lygį ar skurdą, ir baigiant tuo, kaip valstybėje įvykdyti išmintingą pensijų, sveikatos apsaugos ar švietimo reformą. Paklausite, kodėl suomių švietimo reforma sėkminga? Atsakau: todėl, kad Suomijos moksleivių pasiekimai geriausi Europoje ir antri pasaulyje, be to, suomiukai pasižymi stulbinamu kūrybingumu.
Beje, jei nepatinka Suomija, išnagrinėkime reformas Švedijoje, Danijoje ar Šveicarijoje ir patys pradėkime kažką panašaus. Viskas bus geriau, nei turime dabar.

Daugumai mūsų valdžios vyrų ir moterų raudonavimas iš gėdos – jau seniai išaugtas dalykas.

Atostogos, ilgieji savaitgaliai ir šiaip nedarbo dienos Lietuvoje – šventas reikalas. Tiesa, privačiame ir valstybiniame sektoriuose tos atostogos stipriai skiriasi. Privačiose bendrovėse vasarą darbuotojai atostogų ilgiau nei trims savaitėms išeiti gali labai retai, mat čia vadovaujamasi amerikietišku principu, kad jei tavęs nereikia mėnesį, tai gal ir apskritai nebereikia.

O štai valstybinėse įstaigose ir viešajame sektoriuje atostogų tvarka ir principai visiškai kitokie, sakyčiau, netgi priešingi. Čia didžiausias nesusipratimas yra atostogauti mažiau nei keturias savaites, dar didesnis nesusipratimas – atostogos ne vasarą. Tikrai neketinu kritikuoti teisės į atostogas, tačiau kritikuoju visišką anarchiją viešojo sektoriaus darbuotojų atostogų sistemoje. Tai tikras nonsensas ir didžiulė nepagarba mokesčių mokėtojams.
Štai liepos mėnesio pabaigoje kolegė prie gydytojo kabineto pralaukė 4,5 val., ir vien todėl, kad jūra medikų atostogauja kone ištisais poliklinikų aukštais. Likę pavaduojantys medikai dirba nesuvokiamu krūviu ir dažnas yra prieškominės būklės. Atsakomybė už tai tenka poliklinikų ir ligoninių vadovams bei Sveikatos apsaugos ministerijai, nes nesugeba tinkamai suorganizuoti darbo, kad nenukentėtų pacientai ir kad nepervargtų likę gydytojai.
Panašus vaizdas ir kitose biudžetinėse organizacijose. Štai teismuose, prokuratūrose darbas vasarą praktiškai visai sustoja, nors bylų kalnai ir toliau auga. Dzin tos bylos, palauks, nes svarbiausia atostogos. Bet ar kažkieno teisė į atostogas yra svarbesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas? Tikriausiai ne. Bet Lietuvoje tikrai taip.
Mūsų šalyje liepos ir rugpjūčio mėnesiais valstybinės institucijos tiesiog apmiršta. Ironizuojant galima teigti, kad dauguma jų ant durų galėtų užsikabinti lenteles: “Nedirbsime iki rugsėjo 1 d., nes prasidėjo atostogų sezonas.”
Nedirba šiuo metu ir Seimas, iš orbitos išnykę dauguma ministrų, žinoma, ir jų pavaldinių. Kai kokiam politikui paskambini, dažniausiai išgirsti: “Ai, neturiu ką pasakyti, esu kitoje dimensijoje ir erdvėje. Supraskite, atostogos.” Ir visai nesvarbu, kad po poros mėnesių Seimo rinkimai. Kitoje dimensijoje dabar ir dauguma tarnautojų bei kitokių klerkų.
O ir likusieji sukasi kaip apatinė girnapusė, todėl vasarą norintieji susitvarkyti asmeninius reikalus savivaldybėje tokią mintį turi vyti šalin. Ministerijose dabar irgi atostogauja nuo 40 iki 60 proc. visų darbuotojų. O tai reiškia, kad įprastas darbas tokiose įstaigose nutrūksta, nepriimama jokių svarbių sprendimų, nevyksta jokių svarbių susitikimų, atliekamos tik rutininės pareigos. Nė kiek nepadauginsime teigdami, kad daugelyje institucijų darbas rugpjūčio mėnesį tėra imituojamas. Net ir norintieji vasarą dirbti rimtai to daryti negali, mat visa aplinka veikia sulėtintai, negalima rasti reikiamų žmonių.
O kad nepatogumų puokštė būtų pilna, vasarą atostogauti išeina dar ir dauguma vaikų darželių. Taigi likusiems dirbti Lietuvoje vasara – tikrai nepavydėtinas metų laikas.
Bet šią netvarką tikrai galima sutvarkyti taip, kad ir žmonės pailsėtų, ir viešosios paslaugos jų gavėjams būtų teikiamos nenutrūkstamai ir kokybiškos. Tereikia noro, organizacinių gebėjimų ir kažkiek žinių, pavyzdžiui, tokių, kad institucija ar organizacija visada funkcionuos normaliai, atostogauti vienu metu išleidžiant ne daugiau kaip ketvirtadalį darbuotojų. Nes jei privatus verslas taip organizuotų darbuotojų atostogas kaip viešasis sektorius, tai jis po vasaros išrūktų per kaminą.