D. Urbienės nuotr.

Tikriausiai yra tūkstančiai būdų pažinti žmonijos praeitį – nuo archeologinių kasinėjimų iki DNR analizės. Pats paprasčiausias – kelionės laiku. Na, keliaujant ne fantastine laiko mašina, o automobiliu po Europos ar viso pasaulio istorinius miestus.

Daiva Urbienė

Vaikštinėjant Romoje, Paryžiuje, Vienoje, Madride stebina ne tik didingi miesto statytojų užmojai, kasdien vis kitos turistų armijos, šmirinėjančios po žymiausius turistinius objektus, bet ir kultūriniai sluoksniai, persikloję ir sumišę taip, kad kas keli kvartalai gali susipažinti su vis kitu istoriniu laikotarpiu, o kaip miestas atrodė viduramžiais, kaip patobulintas Renesanso laikais ar perstatytas naujaisiais amžiais, tegali pažiūrėti maketuose ar schemose, dažnai dar ir ginčytinose.

Vis dėlto ir Europoje, ir visam pasaulyje yra šimtmečius skaičiuojančių miestų, kurių namai, gatvės, aikštės ar įtvirtinimai išliko tarsi užkonservuoti laike, ir čia atkeliavęs gali pasijusti patekęs į antikinius laikus ar ankstyvuosius viduramžius, stovėdamas ant sienų gali įsivaizduoti priešiškas armijas, apgulusias miesto sienas, ar jaustis patekęs tarp pirklių, siūlančių egzotiškiausias prekes, už kurias ir šiandien dalis žmonių paklotų solidžias sumas.

„Veidas“ pateikia 10 kelionės laiku idėjų norintiesiems pamatyti, kaip gyveno priešistorinis žmogus, pasivaikščioti antikinio uosto gatvėmis ar pasigrožėti architektų svajone – „idealiu miestu“ (citta ideale).

Škotija ir Sardinija: kaip žmonės gyveno žmonijos priešaušryje

Apie prieš dešimtis tūkstančių metų gyvenusių žmonių bendruomenes byloja keisti statiniai, tokie kaip figūriniai pilkapiai, dolmenai, menhyrai, akmenų ar piramidžių ratai, dėl kurių paskirties besiginčijantys mokslininkai pasiryžę sulaužyti ne vieną ietį, o į mistiką linkę keistuoliai laksto aplink ieškodami savo egzistencijos prasmės. Tačiau į prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių kasdieninę buitį, tiesa, sąlygiškai, galima žvilgtelėti lankantis Sardinijos ar Škotijos Orknio salose.

Sardinijoje yra suskaičiuojama apie 7–8 tūkst. priešistorinių statinių – nuragų, nupjauto kūgio bokštų, sukrautų be jokio tvirtinamojo skiedinio iš milžiniškų bazalto blokų, kažkokiu būdu atitįstų nuo ugnikalnių šlaitų. Manoma, kad šie bokštai pastatyti maždaug nuo 4 tūkst. m. iki 1,5 tūkst.–400 m. pr. Kr. Spėjama, kad visoje Sardinijos saloje buvo pastatytos kelios dešimtys tūkstančių tokių pastatų, o šalia jų neretai glaudėsi ir didesnės ar mažesnės gyvenvietės. Įdomu, kad rasta tiek individualių, mažų nuragų, tiek didelių su gynybiniais įtvirtinimais, sakralinės paskirties patalpomis, kapavietėmis, teatrais ir mažais ankštais gyvenamaisiais namais, kuriuose šiuolaikiniam žmogui sunku būtų ir apsisukti.

Archeologai, kasinėdami nuragų apylinkėse, aptiko ir statulėlių – kariūnų, keturakių keturrankių, ginkluotų skydais, ir keistų gyvūnų. Patys įdomiausi ir geriausiai išlikę yra 19 m aukščio Su Nuraxi prie Baruminio, Serra Orrios prie Dorgalio miesto ir Santu Antine netoli Toralbos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad vasaros malonumai nesibaigtų vasarą, Dievas sukūrė Sardiniją… Noras paankstinti vasarą pavasario sąskaita arba pratęsti ją į rudenį būdingas daugeliui lietuvių, kuriems trijų vasaros mėnesių, ir dar dažnai lietingų, su link rudens įšylančia Baltijos jūra, būna per maža.

Apie Sardiniją kaip vasaros atostogų kraštą rudenį bei galimybę prailginti šiltojo sezono malonumus pasakoja Inga Aukštuolytė, „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė. Ir įvardija 7 priežastis, dėl kurių lietuviai veržte veržiasi į Sardiniją ir jau dabar tirpdo rudenines „Tez Tour“ kelionių į šią salą atsargas.

1. Išlepintiems tobulų lietuviškų paplūdimių. Taip, mes tokie, ir uolos ar žvyras, kur nėra kur patogiai išsitiesti, mums netinka. Sardinijos paplūdimiai erdvūs, platūs, tobulo balto smėlio – salos pakrantės patenka į kasmet sudaromų geriausių pasaulio paplūdimių sąrašus. O jūra ten tokia skaidri, kad, iš aukščiau žiūrint į jachtas, atrodo, tarsi jos kabėtų ore – tokio švarumo, skaidrumo yra vanduo. Prie Sardinijos krantų atplaukia daugybė jachtų. Populiari pramoga poilsiautojams – iš laivų grožėtis jūros dugno gyvenimu ar vykti prie iškyšulių, kur atplaukia delfinų. Sardinija turi 1849 km paplūdimių, daugelis jų – labai skirtingi. Tad tikrai galima išsirinkti tokią vietelę prie jūros, kuri bus ir prie širdies, ir kur džiaugsitės tik sava kompanija.
2. Mėgstantiems valgyti skaniai. Dažnas, pakeliavęs po užsienius, pamato, koks skanus ir natūralus yra Lietuvos gamintojų maistas, taip pat ir restoranų, kavinių patiekalai. Patys italai pripažįsta, jog geriausia jų virtuvė – Sardinijoje. Maistas ten paprastas, šviežias ir natūralus. Dažnas patiekalas ant sardiniečio stalo ar restorane – jūros gėrybės. Kuo tą dieną apdovanos jūra, negali nuspėti, tad kai kuriuose restoranuose nerasite valgiaraščio – stiprinsitės tuo, ką tą rytą sugavo žvejai.
Kadangi saloje klesti avininkystė, paplitę ir avienos, ėrienos patiekalai, ypač – salos viduje. Sardiniečiai didžiuojasi savo tradiciniu, daugiau nei 2 tūkstančius metų gaminamu, sūriu „Pecorino Sardo“, daromu tik iš Sardinijos avių pieno. Šio sūrio dedama į daugelį Sardinijos patiekalų, todėl salos virtuvės skonis yra „Pecorino Sardo“ skonis.
3. Gamtos mylėtojams. Sardinijoje galima pamatyti laisvėje gyvenančių arklių ir elnių, vaikai bus sužavėti išvydę ponius albinosus. Prie salos iškyšulių būriuojasi gyvenimo džiaugsmu trykštantys delfinai, saloje apsistoja migruojantys flamingai. Sardinija – subtropikai, todėl ten nuolat žydi kokie nors medžiai, krūmai, gėlės. Pavyzdžiui, mimozos, palmės, rausvais žiedeliais apsipila migdolmedžiai, žydi ir noksta mandarinai, apelsinai… Salos pakrantėse yra grotų – galima eiti pėsčiųjų takais. Šiaurės vakarų pakrantės įlankoje, Kačijos kyšulyje, yra Neptūno grota (Grotta di Nettuno) – po ją turistams siūlomos ekskursijos valtimi.
4. Besiilgintiems žagrės. „Sardinija gyvena ne tik iš jūros. Oficialiais duomenimis, saloje ganosi apie 3 mln. avių, tačiau manoma, kad iš tikrųjų jų – daugiau, net apie 5 mln. Avys – neatskiriama salos dalis. Jos ganosi laisvai ir labai didelė tikimybė, kad, išvažiavus iš miesto, avys užtvers jums kelią. Stovėsite su automobiliu ar autobusu, nė krustelti negalėsite iki avių jūra nenubanguos ten, kur jai reikia, – juokėsi „Tez Tour“ atstovė. -  Kur bevažiuotumėte, visur – ar arčiau, ar toliau – matai tuos besiganančius vilnos kamuoliukus…“
5. Vertinantiems nenusaldintas šypsenas. Sardinijos žmonės, o ypač – vyresni, dar nesugadinti nei euro, nei turizmo apskritai. Jie nuoširdūs ir gana atviri – nepabijos ne tik gerą, bet ir tiesesnį žodį pasakyti. Sardinijoje, o ypač – kaimuose, gyvenimas itin natūralus – jis teka ta pačia gyvenimo ant žemės, kurią iš visų pusių supa jūra, vaga, taip, kaip ir prieš tūkstančius metų. Todėl gyvenimo tempas ten – lėtas. O gyvenimo būdas – išvien su gamta. Žmonės ten negadina gamtos, o išmokę su ja darniai sugyventi.
6. Visiems poilsiautojų tipams. Pasak „Tez Tour“ atstovės, lietuvių poilsiautojus galima skirti į dvi grupes: mėgstančius, kad jais būtų pasirūpinta nuo… iki… ir atradėjus-individualistus, kurie atostogas nori susikurti iš pačių atrastų dalykų. Sardinija – ideali sala ilsėtis šioms abiem poilsiautojų grupėms. Taip pat saloje paprasta derinti organizuotas keliones su spontanišku noru pakeliauti savarankiškai.
„Kai nuskrendama ilsėtis su kelionių organizatoriumi, juk neprivalu visą savaitę praleisti paplūdimyje – kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Sardinijoje lengva išsinuomoti automobilį ar net keliauti po salą autobusu. O va po dienos kelionės sugrįžti į viešbutį kaip į namus – išties patogu. Ypač tai aktualu šeimoms, keliaujančioms su vaikais, – sakė I. Aukštuolytė. – Natūralu, kad tokiu atveju norisi daugiau patogumo, saugumo ir garantijų, kuomet viskuo pasirūpinta iš anksto: ir skrydžiu, ir apgyvendinimu, ir nuvežimu iš oro uosto iki viešbučio ir atgal. „Tez Tour“ atstovai patars, ką saloje verta pamatyti ar į kokį restoranėlį užsukti pietų, o kokį – verčiau aplenkti“.
Sardinijoje paprasta išsinuomoti automobilį, taip pat rekomenduojama rinktis į salos gilumą nusigauti padėsiančiu vietos transportu. „Pati po salą keliavau autobusais ir likau sužavėta patogumu – autobuse nusiperki bilietą ir važiuoji, o pamatyti ir per autobuso langą, ir jau nuvykus į pasirinktą vietą, galima išties daug, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijos kraštovaizdis įstabus ir kontrastingas, ten nėra autostradų, todėl vien važiavimas vietos keliuku bei žiūrėjimas pro langą yra tikra ekskursija: kalnai ir lygumos, jaukios giraitės ir kokioje aukštesnėje vietoje atsiveriantys vaizdai į Viduržemio jūrą, pro šalį bėgantys vietos gyventojų kaimai… Taip keliaujant, iš patirtų įspūdžių ir vaizdų, galima susidėlioti savos Sardinijos mozaiką“.
7. Svajojantiems apie vasarą rudenį. Nors lietuviai per 9 mėnesius išsiilgsta saulės, daugelis mūsų svilinančio karščio nepageidaujame. „Todėl Sardinijoje geriausia ilsėtis rudenį, kuomet atslūgsta karščiai (vasarą būna apie 35°C) ir oras tampa ypač malonus poilsiui, vidutinė temperatūra – apie 25°C, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijoje vasara tęsiasi iki lapkričio, vanduo būna kaip reikiant įšilęs, vietos turgeliuose – gausų įvairiausių nunokusių vaisių. Puiki sala mūsų kraštiečiams, besidairantiems, kur prailginti trumpą lietuvišką vasarą“.

Italijos sala Sardinija turi tikrai daug išskirtinumų, dėl kurių ją renkasi ne tik būriai užsienio turistų, bet ir tuntai žemyninių italų.

„Taigi jie itališki žemaičiai“, – skrendant iš lietuviško rudens Sardinijos link mestelėjo bendrakeleivis. Iš tiesų, panašumų esama.
Lietuviai į antrą pagal dydį Viduržemio jūros salą Sardiniją patekti gali keliais būdais: skristi į vieną iš trijų jos tarptautinių oro uostų (ar tiesiogiai, ar su persėdimu), plaukti keltais iš žemyninės Italijos dalies arba keltis iš Korsikos salos. Šiuo atveju patarti nėra kaip, nes kiekvienas turėtų rinktis pagal tai, kurioje šio regiono dalyje apsistos, kiek nori mokėti ir kiek laiko gali skirti kelionei tikslo link.
Tiesą sakant, tas kelionės būdas nėra svarbus, svarbu ten apskritai nuvykti, nes tai tikrai verta: ir dėl gamtos, ir dėl kalnų, ir dėl jūros, ir dėl kitokios kultūros, ir dėl tam tikrų specifinių požymių, kurių nerasite žemyninėje Italijos dalyje, ir dėl žmonių.
Jei grįšime prie mano bendrakeleivio palyginimo su žemaičiais, bendraujant su Sardinijos mažų miestelių gyventojais galima pajusti, kad sardams (taip vadinami vietiniai gyventojai) taip pat netrūksta užsispyrimo ir savotiško, mažiems, bet savarankiškiems regionams būdingo išdidumo, pabrėžiamo savito „tokie mes esame“ principo.
Tas išdidumas turi pagrindo: pamatyti įspūdingos gamtos, kultūros ir istorijos palikimo čia atvažiuoja ne tik turistai iš viso pasaulio, bet ir patys italai.
Yra ir antras argumentas mano bendrakeleivio palyginimui su žemaičiais pagrįsti: tie patys žemyniniai italai kai kuriuose salos miesteliuose vargiai susikalba itališkai, nes senieji sardai kalba tik vietos kalba. Net daugelyje užrašų matomos dvi informacijos versijos: vietos ir italų kalba.
Dar įdomiau, kad turbūt labiausiai turistų pamėgtame Algero mieste kalbama dar ir katalonų kalba. Tai nebūtų nuostabu, jei pažvelgtume į šio miesto istoriją, kuriai didelę įtaką padarė katalonų kolonistai.
Na, šioje vietoje visi bandymai lyginti sardus su žemaičiais, ko gero, ir baigiasi.

Tik vasara ir beveik vasara

Atkreiptinas dėmesys, kad Sardinijoje yra tik du sezonai – vasara ir žiema. Tiesa, pastaroji šiluma tikriausiai pralenktų mūsiškę vasarą, būtent todėl net spalį, iš dalies ir lapkritį, tai yra lyg ir pasibaigus turistiniam sezonui, čia galima vykti šilumos mėgėjams ir netgi tikėtis įdegti. Be to, rudenį čia mažiau turistų, taigi ir poilsis bus ramesnis, ir kainos mažesnės.
Nuvykus į Sardiniją spalį ar lapkritį ir mėgaujantis šiluma, lietuvio dėmesį turbūt patrauks parduotuvėse jau iškabinti šilti žieminiai drabužiai ir avalynė. Vietiniams jau laikas ruoštis kartkartėmis dulkes nuplaunančiam lietui.
Galbūt paradoksalu, tačiau žiemos sezonas nėra išimtis šventam sardų reikalui – siestai. Nuvykę į Sardiniją susitaikykite su tuo, kad nuo maždaug 13 valandos popiet iki pavakarės dauguma parduotuvių ir kavinaičių nedirbs. Ekonominė logika čia tarsi lieka amžino atostogų ritmo šešėlyje.

Ekonomija įmanoma?

Apžvelgiant parduotuvių, kavinių ir lankytinų vietų kainas galima teigti, kad jos nėra itin didelės, bet šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Skaniai sukirsti sultingą picą (tikrąja to žodžio prasme) eilinėje picerijoje gali kainuoti apie devynis eurus, pavalgyti pietus iš keleto patiekalų atsieis apie 15 eurų. Patarimas: išmokite paklausti, ar produktai yra švieži, nes turistinio sezono pabaigoje kai kurios picerijos ir kavinės naudoja šaldytus gaminius. Užtenka tiesiog pasidomėti ir žengti keletą žingsnių toliau.
Vynas čia tikrai pigus ir jo itin daug rūšių – butelis vyno gali kainuoti nuo pusantro euro iki jūsų vyno pažinimo ir finansinių lubų.
Daugelyje lankytinų vietų, esančių po atviru dangumi, įėjimo kainos neperžengia dviejų trijų eurų slenksčio. Tokios kainodaros pavyzdys būtų vienintelis saloje viduramžių siaurų gatvelių ir ilgaamžių pilių dvasia kvėpuojantis pakrantės miestelis Kastelsardas (~Casteddu Sardu~), iš kurio parsivežtų įspūdžių užteks iki kito apsilankymo Sardinijoje.
Ten, kur turistų srautai didesni, o ir pati vieta saugoma labiau, bilietų kainos nepasirodys per mažos ir svyruos tarp 10–15 eurų. Ši taisyklė galioja salos vakarinėje dalyje esančiam nuostabiam Neptūno urvui (~Grotta di Nettuno~), kuriame tarpsta milijonus metų skaičiuojantys stalagmitai bei stalaktitai. Tačiau pagailėti pinigų bilietui į šią vietą būtų absurdiška.
Atskiro aptarimo būtų verta Azinaros sala – buvęs kalėjimas, nuo Sardinijos krantų nutolusi atstumu, kurį vietiniai keltai įveikia mažiau nei per pusantros valandos. Tai itin valstybės saugoma, gamtos draustiniu virtusi sala, kurios simboliu yra tapę asilai albinosai. Be nuostabios laukinės gamtos, turistai čia gali susipažinti su, regis, tikru visos Italijos simboliu virtusios mafijos istorija. Šioje saloje veikia muziejumi paverstas buvęs itin griežtos apsaugos kalėjimas, jo kalinių ir mafijos galvų istorijas vietiniai pasakoja taip detaliai, kad gali pamanyti, jog yra jų giminės ar bent artimi pažįstami.
Apibrėžti, kurias vietas šioje saloje būtina aplankyti, tiesiog neįmanoma. Vienos lankytinos vietos galbūt labiau orientuotos į pelną ir neturi tokio įspūdžių svorio, tačiau kitos – visiškai nemokamos, ir reikia tik noro netingėti pavažiuoti keliasdešimt kilometrų.