2007-ųjų prezidento rinkimai Prancūzijoje su kandidatus palaikančiomis įžymybėmis buvo panašūs į mugę. Šiemet viskas daug rimčiau: tauta nusivylusi, nepatikli ir reiklesnė.

Prancūzai šalies prezidentą rinks jau šį sekmadienį, balandžio 22-ąją. Problemos šalyje nenaujos: nedarbas, kainų kilimas, socialinių būstų stygius. Tačiau šiandien jos daug skaudžiau išgyvenamos dėl svarbios aplinkybės – krizės.
Kandidatai į prezidentus itin įsijautę į gelbėtojų vaidmenį: toliau kaišioja įgrisusius faktus, žadėdami išvaduoti iš visų mizerijų, arba atvirkščiai – tikina, kad pasaulinė krizė niekados neegzistavo, ir gundo utopinėmis programomis. O baisiausia, kad dėl visų bėdų jie kaltina pačius prancūzus: esą šie leidosi apgaunami dabartinio šalies vadovo.
„Tuščios politikų šnekos šiemet gali lemti masinį rinkėjų neaktyvumą“, – sako 41 metų Philippe’as Vergat, dirbantis siuntų vežėju vienoje transporto įmonėje.
„Prancūzams nereikia vadovo, kuris nuolat kelia stresą traukdamas antikrizinius planus. Taigi laimės tas, kuris bus mažiausiai panašus į 2007 m. išrinktą prezidentą“, – prognozuoja socialinės apklausos. Prieš penkerius metus sociologai tikino, kad prancūzai nori prezidento, artimo liaudžiai. Bėda ta, kad Nicolas Sarkozy tuo naiviai pasikliovė.
Pretendentų į prezidentus šiemet dešimt. Ir nors pasirinkimas gausus, net 75 proc. prancūzų mano, kad intriguojančių asmenybių tarp jų nėra, rinkimų kampanija neįdomi, per ilga ir pernelyg intensyvi. Žmonės pavargę nuo nesibaigiančių mitingų, įkyraus kvietimo mobilizuotis. Vis dėlto du kandidatai apylygiai dalijasi rinkėjų dėmesį. Nors vienas jų, dabartinis prezidentas N.Sarkozy, prancūzams jau pabodęs, o antrasis, socialistas Francois Hollande’as, – nepakankamai įtaigus.

N.Sarkozy – kritikos strėlių lietus

Iki šiol N.Sarkozy išsiskyrė talentu burti ir jį palaikančiuosius, ir priešininkus. Puiki iliustracija – dabartinis ministrų kabinetas, sudarytas iš skirtingų partijų narių. Štai F.Hollande’as, besipuikuojantis gebėjimu vienyti, žada, kad jei bus išrinktas, nušluos viską, kas padaryta „išeinančio“ vado.
Iš N.Sarkozy šiemet reikalaujama kur kas daugiau nei iš kitų pretendentų. Jo valdžia pastaruoju metu itin kritikuojama. Prezidento nepagailėta ir po kovo mėnesį Prancūziją sukrėtusios dramos – žudynių Montobane ir Tulūzoje. Nors N.Sarkozy mobilizavo saugumo pajėgas taip, tarsi šaliai grėstų didžiausias teroristinis išpuolis, oponentai F.Hollande’as ir Francois Bayrou be skrupulų įvardijo kaltuosius – esamą valdžią.
N.Sarkozy prikišama prezidentinės laikysenos stoka. Kliūva ir jo ambicingumas: profesinių sąjungų vadas Bernard’as Thibault smerkia prezidentą už tai, kad šis „asmeninę jėgą pavertė valdžios metodu“. N.Sarkozy, pagrasinęs imtis šalį reguliariai paralyžiuojančio streikų reikalo, užsitraukė sindikalistų nemalonę. Šie prezidentą laiko atsakingu už didėjančią bedarbių savigraužą, lyčių nelygybę, pensininkų skurdą, imigrantų stigmatizaciją. O centro kandidatas į prezidentus F.Bayrou kaltina N.Sarkozy aktualiausių problemų – skolų ir skurdo maskavimu.
„Lengva kalbėti tiems, kurie neišrinkti ir kurie neprisiima atsakomybės“, – teisinasi N.Sarkozy, apsisprendęs balotiruotis antrai kadencijai. Vis dėlto jis nekuklus: didžiausia savo klaida sako laikąs tai, kad prezidento darbą pavertė normaliu, o ne simboliniu, kaip neva buvę iki tol.
Dauguma kandidatų virkauja, esą jei būtų išrinkti, darbą tektų pradėti ant nuniokotų valstybės pagrindų. Pasirodo, ne vienas N.Sarkozy dėl to kaltas. Ekonomistai pastarąjį trisdešimtmetį Prancūzijoje vadina funkcionierių auginimo epocha. Prie viso to pridėję dabartinę krizę, matome, kad situacija išties komplikuota.
Šiandien Prancūzija yra praradusi AAA kreditavimo reitingą, ekonominis augimas šalyje stagnuoja, nedarbas siekia 9,7 proc. Nuo 2010-ųjų vien pramonė prarado 350 tūkst. darbuotojų. Legendinis N.Sarkozy pažadas „dirbti ir uždirbti daugiau“ patyrė fiasko. Profesinio persikvalifikavimo reforma, kainavusi 30 mlrd. eurų per metus, irgi pasirodė neefektyvi, nors prezidentas ja tebetiki iki šiol. Sprendimas pajamų mokestį sumažinti nuo 60 iki 50 proc. iš valstybės biudžeto atėmė 1,3 mln. eurų (jų teisėtai nesumokėjo daugiausiai uždirbantys prancūzai), ir N.Sarkozy visam laikui tituluotas „turtuolių prezidentu“. Prancūzai jam neatleidžia ir už paspartintą pensijų reformą, kuri iki 2018-ųjų esą stabilizuos biudžetinę sistemą.
Idėja mažinti valstybės tarnautojų (pavyzdžiui, išeinant pensininkui į jo vietą kito darbuotojo nebepriimama) taip pat nepasiteisino. Išeitinių išmokų suma pasirodė didesnė už tą, kuri sutaupyta naikinant etatus. Apsijuokta ir visų kritikuotą profesinės veiklos mokestį pakeitus kitu, be to, mažiau pelningu valstybės kišenei. Dar viena nesėkmė – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) restoranuose parduodamam maistui sumažinimas nuo 19,6 iki 5,5 proc. Tikslo būta kilnaus: numušti kainas ir išsaugoti darbo vietas. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko – praturtėjo tik restoranų savininkai.
„N.Sarkozy nėra visiškai netikęs. Jis turi patirties, yra puikus tarptautinės politikos scenoje. Tai gali jam išsaugoti vadovo postą. Dauguma prancūzų tikėjo N.Sarkozy žadamais pokyčiais, tačiau jis staiga pavirto „mažuoju Nicolas“, visiems pamokslaujančiu, visuomenę skaldančiu į dvi klases: naikinančiu viduriniąją ir ginančiu turtuolius. Tai gryno kapitalizmo politika, todėl mums nelieka nieko kita, kaip visa tai pažaboti, balsuojant už Nacionalinį frontą“, – savo nuomonę dėstė prancūzas Ph.Vergat.

Kaip balsuos prancūzai

Panašiai manančiųjų vis daugėja, todėl ekstremalios dešinės kandidatė Marine Le Pen pagrįstai viliasi, kad ją ištiks toks pat likimas, kaip ir jos tėvą Jeaną Marie Le Peną, kuris 2002-aisiais sutriuškino socialistą Lionelį Jospiną ir įsiveržė į antrąjį rinkimų turą priešais Jacques’ą Chiracą.
N.Sarkozy rinkėjus tikina, kad jam Europa – „ne veidrodis, į kurį pasižiūrima ir nebereikia judėti priekin, bet humanistinis ateities modelis“, o ekstremalios dešinės kandidatei M.Le Pen svarbesnės Prancūzijos vertybės, tad ji pasisako už grįžimą prie franko, eurą paliekant tarptautinių mainų valiuta. Ji neigiamai vertina imigrantų invaziją, o tapusi prezidente atvykstančiųjų skaičių sumažintų nuo 200 tūkst. iki 10 tūkst. kasmet. Tai neva išspręstų dalį problemų: atlaisvėtų darbo vietų, nebebūtų klaidinama šalies demografinės padėties statistika (M.Le Pen įsitikinimu, gimdo ne prancūzės, o imigrantės).
Na, o jei šie du dešinės kandidatai – N.Sarkozy ir M.Le Pen tautai atrodo per griežti, atsvaros galima paieškoti kairėje. Kaip įprasta socialistams, jų kandidatas F.Hollande’as pataikauja afroprancūzams ir žada nesąmonę – iš konstitucijos išbraukti žodį „rasė“. Jis taip pat apeliuoja į Prancūzijos užjūrio teritorijos gyventojus. Šiems jis žada pigius skrydžius ir telefono pokalbius su metropoliu, palankesnes studijų galimybes. Nenuostabu, kodėl F.Hollande’as vengia atsakyti į klausimą, ar atėjęs į valdžią sumažintų imigrantų skaičių. Beje, kai socialistų kandidatas po ypač šaltos šių metų žiemos pranešė, kad uždarys bene pusę šalies atominių jėgainių (patiriančių 5 mlrd. eurų nuostolio kasmet), buvo apkaltintas sveikos nuovokos stoka, mat dabar elektros energija Prancūzijoje yra apie 35 proc. pigesnė nei kitur.
„Esu labiau socialistas, tačiau šiandien ši partija manęs nebeįtikina nei savo programa, nei atstovais, nei kalbomis liaudžiai. Man nepriimtina F.Hollande’o politinė aplinka, be to, jis pats neturi jokios charizmos“, – tvirtina prancūzas Ph.Vergat.
Prancūzai vis dėlto turi ir savo oratorių favoritą – tai „Kairės fronto“ kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas, save vadinantis „tuo, kuris kalba už liaudį“ ir kuriam už antikapitalizmo idėją pirmajame rinkimų ture prognozuojama 15 proc. balsų. Jis populistas, pasisakantis už pilietinį karą, ateizmą, tikinantis liaudį, kad jokios krizės nėra, ir žadantis dvigubai didesnį minimalų atlyginimą. „Dauguma prancūzų, tarp jų ir aš, J.L.Melenchono idėjose atrandame save. Jis geras kandidatas, pagarbiai kalbantis tautai. Bet problema ta, kad istorija jau parodė, jog ekstremali kairė, komunizmas, mūsų šalyje tiesiog neveikia“, – tęsia savo politinius samprotavimus Ph.Vergat.
Prancūzai, prisiklausę pažadų apie tai, kaip bus išvesti iš krizės, drąsiai teiraujasi, o kas laukia kitų laikmečio aktualijų – tarkime, homoseksualų santuokos ir eutanazijos. Pasirodo, kandidatai šiomis temomis ne itin domisi. Dabartinis prezidentas elegantiškai teisinasi, esą jis ne prieš meilę, kuri pati savaime yra nuostabi, bet prieš teisę homoseksualų poroms įsivaikinti. O štai F.Hollande’as neva pasisako už eutanaziją.
Vis mažiau laiko liekant iki rinkimų abiem kandidatams būtinas planas B: kaip patekus į antrąjį turą patraukti pralaimėjusių pretendentų šalininkus: F.Hollande’ui – J.L.Melenchono, o N.Sarkozy – M.Le Pen. Už sėkmingą rinkimų kampanijos sklaidą atsakingos ekipos pluša iš peties.
„Pavargę, pasiklydę, bet ar budrūs?“ – apibūdinimo šių dienų rinkėjams ieško politologai. Jie baiminasi, kad iš neapykantos pasidavę iracionalumui prancūzai balsuos bet kaip: ne už tą, kuris palaikomas, o prieš tą, kurio nekenčiama. Jeigu taip nutiktų, galimas daiktas, kad po pirmojo rinkimų turo tauta susivoks pati prisišaukusi bėdą, tačiau bus jau per vėlu. Taip jau buvo nutikę 2002-aisiais.

Pretendentų į prezidentus dešimt, bet net 75 proc. prancūzų nemato tarp jų intriguojančių asmenybių, o rinkimų kampaniją laiko neįdomia.

A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

Europos Sąjungos narės atsitokėjo ir pripažino patekusios į aklavietę, iš kurios pasitraukti galima tik sugalvojus naujas žaidimo taisykles. Tad šiemet ES laukia drastiški pokyčiai, kuriuos savo kailiu pajusime ir mes.

Jau kovo mėnesį gali būti sukurta seniai aptarinėjama “dviejų greičių” Europos Sąjunga: dalis ES narių pasiryžusios sudaryti naują, daug griežtesnę ir mažiau savarankiškumo numatančią sutartį. Kitos ketina rinktis daugiau laisvės ir judėti “savu dažniu”. Abiem atvejais tokios ES, kokia gyvavo dar pernai, nebebus.

Mat toji Sąjunga, kurios tikslas kadaise buvo suvienyti skirtingas valstybes ir sukurti aukščiausio lygio ekonominę ir politinę bendriją, tapo jei ne pasauliniu pajuokos objektu, tai bent jau galvos skausmu pačioms ES narėms. Prie bedugnės krašto atsidūrė dar neseniai prestižinė bendra jos valiuta euras. Susvyravo kadaise pavyzdinė bankų sistema. Europą palieka anksčiau čia strimgalviais plūdę investuotojai. Galiausiai beveik visos ES šalys šiurkščiai pažeidinėja savo pačių susikurtas taisykles: viršija visus įmanomus skolų ir biudžeto deficito limitus, o kai kurioms valstybėms gresia visiškas nemokumas.

Euro nutarta nemarinti

Į tokią absurdišką padėtį patekę ES šalių politikai pernai buvo prigalvoję įvairiausių būdų, kaip išplaukti apysausiems. Iš pradžių mėnesių mėnesiais postringauta apie paramos fondus, stebuklingai veikiančius biudžetų apkarpymus ar mokesčių didinimą. Vėliau dramatizmo vis daugėjo, pavyzdžiui, už euro zonos ar ES borto buvo siūloma išmesti tokias nepatogias varguoles, kaip Graikija ar Portugalija, ir apsivalius iš vidaus toliau ilgai bei laimingai gyventi, nekreipiant dėmesio į tų varguolių tolesnį likimą. Vėliau susivokta, kad didžiųjų ES šalių bankai yra “sumerkę” didžiules sumas į šių merdinčių valstybių obligacijas, tad brutaliai jų atsikratyti ne tik ne paprasta, bet ir labai rizikinga.

Atsirado tikinčių, kad tokiu atveju trauktis iš euro zonos verta stipriausios ekonomikos šalims – Vokietijai ar Prancūzijai. Abiejų valstybių finansininkai net suskaičiavo, kiek kainuotų sugrįžti prie markės ar franko, ir konstatavo, kad tai gali būti net naudingiau, nei vis brangiau mokėti už naujas paskolas beviltiškaisiais eurais.

Tačiau tiek Vokietija, tiek Prancūzija puikiai suvokia, kad turėti bendrą valiutą pasaulio rinkoje yra labai naudinga, o grįžimas prie nacionalinių valiutų pakirstų ir eksportą, ir pramonę, tad ilgainiui jos prarastų konkurencingumą. Tad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, jau vadinami tiesiog “Merkozy”, ryžosi Europos Sąjungą suimti į nagą ir įvesti savas, joms naudingiausias taisykles.

Gruodžio viduryje po ilgų derybų jiems pavyko įtikinti didžiąją dalį ES narių, kad kitos ar bent jau geresnės išeities nėra, ir pasiūlė keisti iki šiol galiojusią palyginti griežtą Lisabonos sutartį nauju susitarimu, įteisinsiančiu tikrą diktatą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) pirmadienį paragino įvesti pasaulinį mokestį finansų operacijoms, kai Jungtinių Tautų tūkstantmečio vystymo tikslams pašvęstame viršūnių susitikime siūlomos naujos pastangos skurdui sumažinti.

N.Sarkozy primygtinai siūlė savo prieštaringai vertinamą mokesčių iniciatyvą netukus po JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono (Ban Kimuno) kreipimosi į pasaulio šalių vadovus skirti lėšų, pagalbos ir politinės valios didžiausiems planetos vargšams.

Per tris dienas truksiantį viršūnių susitikimą kalbės daugiau kaip 140 valstybių ir vyriausybių vadovų, kad būtų suteiktas postūmis aštuoniems Tūkstantmečio vystymo planams, apie kuriuos pirma kartą buvo paskelbta JT viršūnių susitikime 2000 metais.

Siekiama sumažinti labiausiai skurstančių pasaulyje žmonių skaičių bent per pusę, o vaikų, mirštančių iki penkerių metų, – dviem trečdaliais. Taip pat norima pasiekti sąžiningesnės prekybos bei interneto prieigos pasaulio vargšams. Vis dėlto, anot daugumos ekspertų, šie tikslai nebus pasiekti iki 2015 metų. Tam gerokai sutrukdė pasaulinė finansų krizė.

Tuo tarpu Prancūzijos lyderis, pirmasis iš galingųjų pasaulio šalių vadovų sakantis kalbą šiame JT forume, pareiškė, jog pasaulio galiūnės neturi teisintis krize, kad nereikėtų laikytis ankstesnių įsipareigojimų.

“Mes neturime teisės, teisindamiesi ekonomikos krize, daryti mažiau”, – sakė jis.

“Finansai tapo globaliniai, tai kodėl negalime paprašyti finansų prisidėti prie pasaulio stabilizavimo apmokestinant kiekvieną finansinį sandorį”, – sakė N.Sarkozy, pridurdama, kad jis reikalaus įvesti pasaulinį mokestį, kai Prancūzija kitais metais pirmininkaus “Didžiojo dvidešimtuko” ir “Didžiojo aštuoneto” grupėms.

“Noriu jums išsakyti savo įsitikinimą, kad tol, kol visos išsivysčiusios šalys patiria deficitą, mes turime rasti rasti naujus finansavimo šaltinius kovai su skurdu, švietimui, ir tam, kad būtų užkirstas kelias didžiausioms pandemijoms planetoje kilti”, – sakė Prancūzijos prezidentas.

Prancūzija buvo vadinamojo “novatoriško finansavimo” vystymuisi šalininkė. Ji – pirmoji šalis pasaulyje, įvedusį lėktuvų bilieto mokestį, kuris skiriamas pagalbai.

Viršūnių susitikimo atidarymo kalboje Ban Ki-moonas sakė, kad pasaulio lyderiai turi “paskelbti stiprią vilties žinią”. “Tesėkime pažadą”, – ragino jis.