D. Matvejevo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Seimo opozicijos peikiamos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos turi nemažai užtarėjų, teigiančių, kad svarbiausia dabar – išlipti iš nepriklausomiems teatrams visavertiškai dirbti trukdančios absurdo balos.

Prieš savaitę Seime kultūros ministras Šarūnas Birutis pristatė Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisas, pabrėždamas, kad jomis siekiama modernizuoti ketvirtį amžiaus neliestą, nuo sovietinių laikų išlikusią teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos reguliavimo sistemą, nebeatitinkančią nūdienos realijų. Mat atkūrus nepriklausomybę šalyje pradėjo sparčiai steigtis nepriklausomi teatrai, kurie, spektaklių menine kokybe prilygdami valstybinėms institucijoms, iki šiol nesijaučia visaverte kultūrinio sektoriaus dalimi.

Pagal naująjį įstatymą nebebus ribojama valstybinių įstaigų ūkinė komercinė veikla papildomoms lėšoms užsidirbti. Jos uždirbtas lėšas galės kaupti savo sąskaitose ir operatyviai naudoti kūrybinėms ir gamybinėms reikmėms.

Dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją.

Įstatymo reguliavimo sferoje atsidurs ir anksčiau scenos menų sistemai formaliai nepriklausę kūrybiniai inkubatoriai, informacijos centrai bei sparčiai „teatrališkėjantys“ cirkai. Kartu jiems, kaip ir kitoms nevalstybinėms įstaigoms, sukuriama galimybė konkurso būdu pretenduoti į valstybės paramą įstaigų veiklai finansuoti. Be to, pirmą kartą šalies istorijoje valstybinis ir nevyriausybinis sektorius susitarė, kad įstatyme būtų numatyta teisė valstybės įstaigoms su privačiomis profesionaliojo scenos meno įstaigomis sudaryti jungtinės veiklos sutartis koprodukciniams projektams įgyvendinti.

Baleto artistams ir šokėjams dėl išaugusių profesinio meistriškumo reikalavimų kūrybinio darbo stažas bus sumažintas nuo 20 iki 18 metų. Dabartiniai baleto šokėjai turi būti įvaldę tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį repertuarą, reikalaujantį skirtingo kūno parengimo ir atlikimo technikos. Todėl daugeliui artistų karjeros pabaigoje išryškėja visaverčiam darbui trukdančios traumos.

Didėja kompensacinės išmokos įstaigas paliekantiems kūrybiniams darbuotojams. Jos bus skiriamos ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems buvusiems artistams, mokant paskirtosios senatvės pensijos ir kompensacinės išmokos skirtumą.

Opozicija kelia protesto bangas

Atrodytų – viskas į gera. Tačiau dar savaite anksčiau šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras Vytautas Juozapaitis, pasikvietęs keletą teatrų profsąjungų atstovų, apkaltino Kultūros ministeriją sąmokslu ir specialios darbo grupės, anksčiau sudarytos įstatymo pataisų siūlymams rengti, sprendimų ignoravimu. Pagrindinis opozicijos priekaištas – dėl darbo santykių klausimų įtraukimo į Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, mat anksčiau žadėta, kad to daroma nebus.

„Tai, kas buvo sutarta darbo grupėje, galiausiai buvo išmesta į šiukšlių dėžę ir dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nė vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją“, – teigė V.Juozapaitis.

Daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms.

Apgavystė įžvelgta ir įstatymo punkte, numatančiame galimybę valstybiniam teatrui tapti viešąja įstaiga. „Pastebėjau, kad jei teatras pereis prie viešosios įstaigos, jis jau bus nebe valstybinis, o tik valstybės remiamas, kurį finansuoti valstybė gali daugiausiai 80 proc. reikalingų lėšų, ir tai tik tada, jei valstybė nori ir gali suteikti tokį finansavimą. Vadinasi, sulauksime gerokai mažiau asignavimų“, – prognozavo darbo grupės narys, privataus teatro „Vaivorykštė“ vadovas Petras Mendeika.

Nevyriausybininkai tampa sistemos dalimi

Tačiau anaiptol ne visi darbo grupės nariai jaučiasi Kultūros ministerijos apgauti. Goda Dapšytė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė, dirbusi toje pačioje darbo grupėje, teigia, kad ją nustebino ne įstatymo projektas, o atskirų kolegų bandymai reikšti savo nuomonę visos darbo grupės vardu.

„Teisybė, kad įstatymo projektas ne kartą keitėsi svarstymo proceso metu, tačiau Kultūros ministerija visus pokyčius su darbo grupe stengdavosi aptarti. Todėl jokių staigmenų tame įstatymo variante, kuris buvo pateiktas Vyriausybei, aš nematau. Apskritai daugiausiai emocingų reakcijų svarstymuose sulaukdavo punktai, aktualūs pirmiausia biudžetinėms įstaigoms: tokie, kaip galimybė tapti viešosiomis įstaigomis, meno tarybos vaidmuo ir panašiai“, – teigia G.Dapšytė.

Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius.

Ji džiaugiasi, kad įstatyme pagaliau pavyko išplėsti profesionalių scenos menų sąvokos spektrą ir apibrėžti, ko valstybė iš kūrėjų tikisi. Jos nuomone, kitas teigiamas įstatymo bruožas – kad nevyriausybinis sektorius pagaliau įtraukiamas į scenos menų veiklos sistemą ir turi bent teorinę galimybę gauti valstybės finansavimą darbuotojų etatams ir veiklos ūkinėms reikmėms. Teorinė ši galimybė todėl, kad iki šiol nėra numatyta, iš kokių lėšų tokia programa galėtų būti finansuojama, – tai palikta įstatymo įgyvendinamiesiems aktams. Vis dėlto iki šiol nepriklausomi teatrai (netgi tiek pasiekę, kiek Oskaro Koršunovo OKT ar Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“) neturėjo ir teorinės galimybės gauti panašią paramą, nes ji būtų traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.

„Dar vienas nevalstybininkams svarbus punktas – jungtinių veiklos sutarčių su valstybiniais teatrais galimybė koprodukciniams projektams įgyvendinti. Už jo slypi daugeliui nepriklausomų teatrų aktuali galimybė naudotis valstybinių teatrų patalpomis be nuomos mokesčio, traktuojant tai kaip jungtinės veiklos sutarties sąlygą siekiant bendro kūrybinio rezultato. Tokios daug nekainuojančios investicijos į nevyriausybinį sektorių valstybei grįžta su kaupu: prisiminkime per pasaulį keliaujančius „Meno forto“ ar OKT spektaklius ir jų indėlį į šalies vardo garsinimą“, – primena G.Dapšytė.

Triukšmas – dėl šimto aktorių

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis darbo santykių klausimų sugrąžinimą įstatyman taip pat vertina teigiamai. „Pagrindinis dalykas, kurį pabrėžia nepatenkinti aktoriai, yra tai, kad teatre neįmanoma vadovautis gamykloms skirtu darbo kodeksu. Tačiau būtent Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas leidžia apibrėžti specifines, teatrus nuo gamyklų skiriančias nuostatas. Tiesiog reikia susitarti dėl formuluočių, tenkinančių visas scenos menų įstaigas“, – pabrėžia M.Budraitis.

Jis primena, kad visuose Lietuvos valstybiniuose teatruose šiandien darbuojasi 364 etatiniai aktoriai (įskaičiuojant muzikinių teatrų solistus). Iš jų nepatenkintų siūlomomis permainomis yra maždaug trečdalis. Taigi nepasitenkinimas iš esmės kyla iš šimto žmonių, kurie nuogąstauja, kad jų padėtis pablogės. Bet privačiame sektoriuje darbuojasi gerokai daugiau artistų, neturinčių jokių socialinių garantijų. Į jų interesus Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas irgi privalo atsižvelgti.

Vis dėlto M.Budraitis siūlytų dar tobulinti konkursų į valstybinių teatrų vadovus rengimo nuostatus: „Labai svarbu, kad konkursai būtų rengiami likus bent metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tuomet kolektyvo veikloje būtų išvengta „duobių“, naujasis vadovas turėtų laiko ramiai susidėlioti veiklos planus ir įsigilinti į konkretaus teatro veiklos specifiką, o kadenciją baigiantis – susiplanuoti savo tolesnę veiklą. Tokia praktika įprasta pasaulyje. Ten laimėjęs konkursą vadovas gauna teisę suburti ir savo komandą, įskaitant galimybę atsisakyti nereikalingų aktorių.“

Trys repeticijų salės ir vienas pianinas

„Toskos“ premjerai besirengiančio „Vilnius City Opera“ teatro vadovė Dalia Ibelhauptaitė konstatuoja, kad po devynerių veiklos metų šis teatras, anksčiau vadintas „Bohemiečiais“, vis dar neturi nei savo repeticijų erdvės, nei nuolatinio finansavimo, nei bent minimalios administracinės struktūros.

„Vienintelės durys, atsivėrusios mums prieš dvejus metus, yra Lietuvos kultūros taryba. Jai kas pusę metų sąžiningai ir teikiame projektus. Tačiau tai, ką iš ten gauname, netgi palyginus su valstybiniais muzikiniais teatrais, tėra katino ašaros. Tarkim, valstybės parama būsimam „Toskos“ pastatymui sudaro vos 7,2 proc. bendro spektaklio biudžeto. Jau įrodėme, kad sugebame pritraukti rėmėjų, tačiau normaliomis sąlygomis iš jų surenkamų lėšų dalis neturėtų viršyti dviejų trečdalių spektaklio biudžeto. O mums ir po devynerių metų tai tebėra svajonė“, – pasakoja D.Ibelhauptaitė.

Repetuodama „Toską“ su kviestiniais tarptautinės klasės solistais, režisierė tris kartus per dieną priversta keisti apšiurusias repeticijų sales ir dar paskui trupę iš salės į salę tampyti pianiną. Bet netgi už tokias nepavydėtinas darbo sąlygas D.Ibelhauptaitė dėkinga rėmėjams, nes lėšų salių nuomai VCO neturi.

„Nors mūsų teatro apyvarta siekia 1,5 mln eurų per metus, visą šį lėšų srautą valdo trys žmonės, dirbantys porą valandų per dieną. Kiekvienas verslininkas jums pasakys, kad tai nesąmonė. Apie kokį sąžiningą požiūrį į nepriklausomus teatrus čia galima kalbėti? O juk būtent nevalstybiniame sektoriuje šiandien dirba stipriausi Lietuvos teatro menininkai. Ir kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad Lietuvai jų įkurti teatrai, kaip ir VCO, nereikalingi, netgi nepatogūs“, – neslepia D.Ibel­hauptaitė.

Premjerai besirengianti režisierė neturėjo kada ir įstatymo projekto patyrinėti. O kai iš įtakingų kultūros vadovų išgirsta, kad paukščiukų čiulbėjimas jų ausiai mielesnis negu operos, jai apskritai nusvyra rankos… Tačiau D.Ibel­hauptaitė įsitikinusi, kad bet koks įstatymo projektas, kuris padėtų bent žingsneliu atsitraukti nuo dabartinės absurdo balos, jau būtų maža Lietuvos kultūros pergalė.

LRT

Vilniečių, kurie sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų, teisė būti atstovaujamiems Seime yra maždaug trečdaliu menkesnė nei mažėjančių, senstančių, skurdesnių ir mažesnio išsilavinimo vietovių gyventojų. Pagaliau parengtas projektas tokiai situacijai keisti.

Aušra LĖKA

Konservatorius Donatas Jankauskas ir „darbietis“ Šarūnas Birutis Seime turi vienodas galias, nors pirmasis atstovauja 44 254 rinkėjams, o antrasis – vos 27 160. Vadinasi, D.Jankausko rinkėjo balsas vertas 38,6 proc. mažiau nei Š.Biručio.

Skandalingi skirtumai tarp rinkimų apygardų

Kitose Europos šalyse tokių disproporcijų nebūna. Tačiau nors Europos Tarybos rekomendacijose įteisintas europinis demokratijos standartas – 10 proc. nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose, Lietuvoje politikai nusprendė, kad mūsų piliečiai iškęs ir dvigubą nelygybę – Seimo rinkimų įstatyme leistas 20 proc. nuokrypis į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų galima iki 40 proc. disproporcija).

Maža to, demografinės tendencijos skirtinguose regionuose tokios kardinaliai priešingos, kad dabar net lietuviškų normų jau nebeatitinka net 13 iš 71 rinkimų apygardos (penkios per mažos, aštuonios per didelės), o iki 2016 m. rinkimų tokių neabejotinai atsiras dar kelios. Į europinius standartus telpa tik 29 apygardos.

Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leistiną ribą peržengiančių apygardų ribas kosmetiškai pabraukinėja, kiekvienąkart prisišaukdama skandalų laviną, neva specialiai iš vienos ar kitos partijos taip „atėmusi“ pačius lojaliausius jų rinkėjus. Tačiau ryškūs ir spartūs demografiniai pokyčiai verčia daryti esminę Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformą. VRK užsakymu jos projektą parengė visuomeninės geografijos ekspertas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorius dr. Rolandas Tučas.

Mokslininkas parengė du projektus. Pirmasis neišvengiamai būtinas jau 2016 m. rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, bet nekeičiantis šiuo metu esančių rinkimų apygardų sąrašo. Kitas projektas – radikalesnis, atitinkantis Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus (nuokrypis iki 10 proc.). Tačiau jį ketinama taikyti 2020 m. Seimo rinkimams.

Jei būtų manoma, kad ir Lietuvos rinkėjai verti europinių demokratijos standartų, jau dabar būtų įgyvendinamas radikalesnis ir ilgaamžiškesnis projektas. Bet kardinalūs pokyčiai atidėliojami jau antrą dešimtmetį. Gąsdinama džerimanderingu (taip vadinamas sąmoningas manipuliavimas rinkimų teritorijų ribomis ir rinkėjų skaičiumi, siekiant laimėti rinkimus, kai rinkimų apygardų ribos nustatomos suskaldant arba sujungiant teritorijas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjai etc. turėtų kuo mažesnį atstovavimą).

Bet ar nėra džerimanderingo dabar, kai Vilniaus, dalies Klaipėdos rinkėjai (o kaip rodo statistika, didžiųjų miestų gyventojai labiau išsilavinę, turintys didesnes pajamas nei kita šalies dalis) diskriminuojami, o daugiau savo atstovų, vadinasi, ir teisių diktuoti politinę darbotvarkę, turi emigruojanti, senstanti, iš pašalpų gyvenanti provincija.

Demografija – sau, politikai – sau

Prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai buvo suformuotas rinkimų apygardų tinklas, jos buvo panašaus dydžio, nes vienas svarbiausių demokratijos principų – užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardoose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam skaičiui rinkėjų. Atspirties taškas nustatant apygardų dydį buvo siekis, kad ir mažiems rajonams būtų atstovaujama. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis.

Mokslininko R.Tučo projektuose – akivaizdūs ketvirčio amžiaus Lietuvos regionų demografiniai pokyčiai. Gauti rezultatai patvirtino teiginį, kad tuose Lietuvos regionuose, kuriuose jau dabar koncentruojasi rinkėjų skaičiumi mažiausios Seimo rinkimų vienmandatės rinkimų apygardos (Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuva), gyventojai yra santykinai vyresni, o jų skaičius dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos bei migracijos saldo mažėja sparčiausiai.

Visagino, Pagėgių, Skuodo, Kelmės, Pakruojo, Akmenės, Biržų rajonų gyventojų vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Santykinai daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo taip pat iš Šiaurės Lietuvos. Čia santykinai daugiau ir vyresnio amžiaus gyventojų: Biržų, Akmenės, Skuodo, Kelmės, Pakruojo rajonų gyventojų amžiaus vidurkis – 46–47 metai (senesni tik Anykščių ir Ignalinos gyventojai, jų amžiaus vidurkis – 48–49 metai).

Ir atvirkščiai – tuose Lietuvos regionuose (Vilniaus mieste ir regione, tarp Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse, vakarinėje Žemaitijos dalyje, Suvalkijoje), kuriuose koncentruojasi daugiausia rinkėjų turinčios rinkimų apygardos, gyventojų mažėja lėčiau, o Vilniaus mieste ir rajone, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, Neringoje net daugėja. Šių regionų gyventojai santykinai (palyginti su kitais Lietuvos regionais) jaunesni.

Tendencijos aiškios – rinkėjų skaičiumi mažiausios rinkimų apygardos ir toliau tuštės, o didžiausiose rinkėjų santykinai bus dar daugiau. Panaudojęs GIS (geografinės informacijos sistemos) duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijas, R.Tučas parengė projektą, kaip privalu pakoreguoti apygardų ribas 2016 m. rinkimams, ir nubraižė visai naują apygardų žemėlapį 2020 m. rinkimams, kuris atitiktų lygią rinkimų teisę užtikrinančias Europos Tarybos rekomendacijas.

Beje, 1992 m. raikant Lietuvą į rinkimų apygardas laikytasi europinių standartų – 10 proc. paklaidos nuo vidurkio. Tačiau netrukus vienur rinkėjų sumažėjo, kitur padaugėjo tiek, kad nebeišsiteko įstatymo apibrėžtame intervale. Bet kai 2002 m. pribrendo klausimas, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko dvigubinti nuokrypį.

Šiuolaikinės technologijos padeda braižyti apygardų žemėlapį

Per 2012 m. rinkimus „įtilpusios“ į 20 proc. nuokrypio normą, dabar, pasak VRK pirmininko Zenono Vaigausko, 13 apygardų nebeatitinka galiojančio įstatymo, o iki rinkimų tokių neabejotinai bus dar daugiau. Aštuonios apygardos peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1, Širvintų-Vilniaus – 23,9, Naujosios Vilnios – 23,3, Vilniaus Karoliniškių – 23 proc.

O dauguma Kauno, Šaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios Šiaurės Rytų, Šiaurės Lietuvos apygardos balansuoja ties žemiausia leistina riba, penkios jau atsidūrė žemiau jos: Ignalinos-Švenčionių rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8, Kauno Centro –78,3 proc.

Tad iki 2016 m. rinkimų teks koreguoti mažiausiai 34 apygardų ribas. Nors tai – tik kosmetiniai pakeitimai, bet ir jie sukelia grandininę reakciją. Tai tikrai nėra tik mechaninis apygardų teritorijų perbraižymas.

Projekto autorius R.Tučas pasakoja: visos Vilniaus miesto apygardos seniai perpildytos, tad jų perskirstyti neįmanoma, todėl kai kurios yra prijungtos prie Vilniaus rajono. Bet tada per didelės tampa Vilniaus-Švenčionių, Vilniaus-Trakų, Širvintų-Vilniaus apygardos, kurios ir dabar – vienos didžiausių. Tad dalį jų apylinkių tenka jungti prie Molėtų-Švenčionių, Ignalinos-Švenčionių, Varėnos-Eišiškių apygardų.

Siekta panaikinti iki šiol kitų apygardų apylinkių apsuptyje buvusias „salas“, tačiau ne visur pavyko. Justiniškių apygardos Įsruties rinkimų apylinkės salos nebeliko Karoliniškių apygardos apsuptyje – ji prijungta prie Karoliniškių apygardos. Bet Naujosios Vilnios apygardoje liko salų, o kai kurių apylinkių teritorinė konfigūracija itin sudėtinga.

Dar sudėtingiau buvo taip perbraižyti apygardų žemėlapį, kad jis atitiktų europinius 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus. R.Tučas kompiuteryje „stumdė“ apygardų ribas atsižvelgdamas į daugybę aplinkybių. Pirmiausia atrinko savivaldybes, kuriose gyvenančių rinkėjų skaičius jau dabar atitinka Europos Tarybos rekomendacijas, kodekso normas, ir stengtasi jų nedalyti, bet tai pavyko ne visur.

Kur įmanoma, paisė esamų savivaldybių teritorijų, bet kai kur rinkėjai kitaip „nepasidalijo“, tad teko peržengti jų ribas. Didžiuosius miestus juosiančios „žiedinės“ savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus rajonų) neturi vidinio integralumo, tad, mokslininko manymu, ateityje jas skaldant turėtų būti sukurtos naujos apygardos.

R.Tučas siekė sukurti ilgaamžiškesnę apygardų schemą, kad rečiau būtų kaitaliojamos apygardų ribos, susiformuotų tam tikras jų stabilumas, būtų patogu rinkėjams, kandidatams ir rinkimų organizatoriams. Tad demografiškai perspektyvesniuose regionuose – Vilniaus regione, pajūryje braižė apygardas „išaugimui“, o senstančiuose ir senkančiuose – didesnes, nes jau daug metų jos natūraliai mažėja.

Vilniaus mieste vietoj dabartinių 10 apygardų R.Tučas siūlo suformuoti 13 apygardų, Kaune vietoj aštuonių liktų septynios. Sumažinta Kauno kaimiškoji apygarda, kuri galėtų būti pervadinta Garliavos apygarda, suformuota nauja Vilkijos apygarda.

Klaipėdoje siūloma palikti Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardas, tik iš pastarosios būtų išimta Palanga ir prijungta prie Kretingos apygardos. Dėl per didelio rinkėjų skaičiaus suskaldyta ir šiek tiek integralesnė Klaipėdos rajono savivaldybė.

Naujajame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklaususios Kretingos ir Pakruojo rajonų savivaldybės. Tai buvo būtina, nes jų skaidymas – optimaliausias būdas išlaikyti kitų joms kaimyninių Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų vientisumą.

Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybių ribose turėtų likti po dvi rinkimų apygardas. Iš buvusių Šiaulių miesto Dainų bei Šiaulių kaimiškosios Seimo rinkimų vienmandačių apygardų būtų suformuota Šiaulių-Kuršėnų apygarda. Viena apygarda sumažėtų Alytuje.

Kaip primena VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, problemiška ir Vilniaus Naujamiesčio apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi patys užsiregistruoti balsavimui, dabar tokių būna apie 20 tūkst. Vidutinis rinkėjų skaičius apygardoje – 35 tūkst., leistinas su 20 proc. nuokrypiu – 28 tūkst., vadinasi, labai nedaug trūksta, kad kiltų klausimas, kodėl jie balsuoja ne atskiroje apygardoje.

Vilniaus rajono savivaldybėje galėtų būti sukurtos Nemenčinės ir Medininkų apygardos, taip pat dalis Vilniaus rajono savivaldybių rinkimų apylinkių prijungta prie Šalčininkų rajono, taip suformuojant atskirą Šalčininkų-Vilniaus apygardą. Kartu būtų išspręsta jau daug metų besitęsianti Vilniaus regiono dilema, kai į vieną apygardą jungiamos apylinkės, kurių rinkėjams būdingos labai nevienodos politinės preferencijos – tokios dabar Vilniaus-Širvintų,Vilniaus-Trakų, Varėnos-Eišiškių ir Molėtų-Švenčionių apygardos.

R.Tučas sako stengęsis atsižvelgti į regiono sociodemografinę ir kultūrinę specifiką, kad maksimaliai sumažėtų neatstovaujamų piliečių ir taip rinkimų sistema būtų dar demokratiškesnė.

Džerimanderingas?

Tiek rinkimų apygardų reformos projektų autoriaus R.Tučo, tiek VRK pirmininko Z.Vaigausko manymu, net radikalesnis rinkimų apygardų žemėlapio perbraižymas padarytų minimalią įtaką politiniam Seimo žemėlapiui. Juo labiau visuomeninės geografijos profesionalo atliktas darbas neduoda pagrindo įtarti, kad perbraižant apygardas būtų galima manipuliuoti rinkėjų valia.

Atvirkščiai, R.Tučas labai kruopščiai dalijo, pavyzdžiui, Varėnos-Eišiškių apygardą, kurioje Varėna visuomet balsavo už nacionalines partijas, Eišiškės – už Lenkų rinkimų akciją ir lenkiškoji dalis visuomet likdavo nusivylusi. Tokia pat situacija ir dar keliose Vilniaus krašto apygardose. R.Tučo prognozėmis, lenkų palaikomi politikai turėtų gauti tiek pat mandatų, kiek ir dabar, tik be nereikalingos įtampos. Nebandant išskaidyti lenkų nacionalinės mažumos bus mažiau neatstovaujamų rinkėjų, o demokratijos esmė ir yra, kad būtų atstovaujama kuo daugiau žmonių.

Keistas ligšiolinis lenkiškųjų regionų padalijimas po skirtingas apygardas neatmeta abejonių, kad taip buvo bandoma išskaidyti lenkų mažumos balsus. Tačiau rezultatas – tik priešprieša, vienvaldystė lenkiškose apygardose, o vietoj integracinių procesų – vos ne autonomijos ilgesys.

Džerimanderingas (angl. gerrymandering) – manipuliavimas rinkėjų valia braižant apygardas – ne naujas „išradimas“: šis terminas kilo nuo 1812 m. JAV Masačusetso gubernatoriaus Elbridge‘o Gerry sumanymo suformuoti salamandros formos apygardą ir taip sutelkti savo rinkėjus, o oponentus išskaidyti. Tiesa, JAV taip formuoti apygardas leidžiama tais atvejais, kai norima užtikrinti atstovavimą rasinėms mažumoms.

Vis dėlto džerimanderingo apraiškų galima įžvelgti dabartiniame apygardų žemėlapyje, kai nebe pirmi rinkimai akivaizdžiai diskriminuojamas vilnietis rinkėjas.

Vilniuje beveik visos apygardos viršija rinkėjų skaičiaus vidurkį 15–25 proc., todėl, dar šiek tiek pabalansavus rinkėjus su rajono apygardomis, čia siūloma suformuoti tris papildomas apygardas. Vilniuje visus, išskyrus vieną, mandatus yra laimėję konservatoriai, tad kas galėtų paneigti, kad teisingiau suformavus apygardas jie ir 2012 m. būtų laimėję trimis mandatais daugiau.

Tiesa, tradiciškai konservatorių Kaune, atvirkščiai, akivaizdžiai vieną mandatą jie prarastų, nes čia beveik visos apygardos nesiekia vidurkio, kai kurioms iki jo jau stinga beveik 22 proc.

Tačiau kas galėtų paneigti: jei kaimiškosios apygardos nebūtų privilegijuotos, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gal būtų nedaug tetrūkę iki lyderystės praėjusiuose Seimo rinkimuose.

Apskritai, net ir kol kas esant pertekliniam Kauno atstovavimui, visos Lietuvos mastu Seime kaskart vis gausiau atstovaujama provincijai nei didesniems miestams, nors demografinės tendencijos priešingos.

2015 m. pradžioje miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis apygardų yra miestietiškosios, kurios – kaimiškosios, nes dabar daug jų mišrių. Tačiau akivaizdu, kad proporcijos pažeistos ir esama situacija neatitinka teisingo demokratiško atstovavimo.

Galima daryti prielaidą, kad ji net ir iškreipia rinkėjų valią, nes miestiečiai tradiciškai labiau balsuoja už centro dešinę, o provincija – už kairiuosius. Dabar stipresnį balsą ir atstovavimą Seime turi mažiau išsilavinę, mirštančiuose kaimuose iš socialinių pašalpų gyvenantys piliečiai. Gal todėl Lietuvoje ir per rinkimus, ir Seime toks gajus populizmas.

Siūloma kardinali apygardų žemėlapio reforma turėtų sumažinti šias disproporcijas. R.Tučas pripažįsta, kad daugiau mandatų turėtų gauti centro dešinieji, bet ne dėl sąmoningo apygardų perskirstymo, o todėl, kad senka kaimiškieji regionai, o jie daugiau balsuoja už kairiuosius.

Tačiau R.Tučas neabejoja, kad vieno svarbiausių demokratiškų rinkimų principų – užtikrinti lygios rinkimų teisės formuojant vienmandates rinkimų apygardas praktiškai neįmanoma, nes neįmanoma sukurti visiškai rinkėjų skaičiumi vienodų apygardų.

Todėl daugelyje brandžios demokratijos Europos šalių (taip pat ir Latvijoje, Estijoje) jau seniai suvokta, kad objektyviausia ir teisingiausia yra proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Ją taikant proporcingai išreiškiamos visų rinkėjų preferencijos, pagerėja atstovaujamumas įvairioms visuomenės grupėms. O mūsų rytiniai kaimynai linkę rinktis balsavimą už asmenis.

Bet antipatija partijoms ir piliečių politinio išprusimo stoka kol kas Lietuvoje neleistų nė pradėti svarstyti perėjimo tik prie proporcinės rinkimų sistemos (dabar pagal ją išrenkama tik 70 Seimo narių, o dar 71 renkamas vienmandatėse apygardose). Atvirkščiai, rinkėjai kovoja dėl didesnių galimybių balsuoti už asmenybes ir merų rinkimuose to jau pasiekė.

Dar vienas svarbus klausimas: netolygaus atstovavimo Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose paklaida didėjo jau seniai. Kodėl – sąmokslo teorijų gali būti visokių. Kas galėtų paneigti, kad konservatoriai taip bandė išsaugoti garantuotus mandatus Kaune, kur vienmandatėse apygardose renkami net aštuoni Semo nariai, nors proporciškai turėtų būti septyni?

Kitai didžiajai partijai – socialdemokratams teisingumo atkūrimas Vilniuje kainuotų vieną kitą mandatą provincijoje. Tad jei didžiosioms politinių svarstyklių skirtingose pusėse esančioms partijoms ligšiolinė tvarka buvo palanki, kitos partijos turi susitaikyti. O juk ir VRK, turinčios galią keisti rinkimų apygardų ribas, didžioji dalis narių taip pat atstovauja partijoms.

Neatmestina ir dar viena priežastis, kodėl tiek metų nesprendžiama netolygaus atstovavimo rinkėjams problema: analizuojant mažėjantį rinkėjų skaičių neabejotinai kyla klausimas: 1992 m., kai parengtas Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvoje gyventojų buvo per 3761 mln., dabar jų net 615 tūkst. mažiau, o jų atstovų Seime skaičius vis dar tas pats. 1992 m. Seimo rinkimų įstatyme bandyta įrašyti atstovavimo normą, bet Konstitucijoje įteisintas konkretus Seimo narių skaičius.

Visi ligšioliniai siūlymai mažinti Seimo narių skaičių subliūško, mat kas iš politikų balsuos už tai, kad jo potenciali darbo vieta, o dar tokia gerai apmokama ir komfortiška, būtų panaikinta.

Vis dėlto, R.Tučo nuomone, Seimo narių mažinimo siūlymai paprastai būna pernelyg drastiški ir neracionalūs. Jo manymu, optimalus skaičius galėtų būti 121 – tai ir sutaupytų valdymo išlaidų, bet ir nenukentėtų Seimo darbas.

Galima palyginti: Estija daugiau nei dukart mažesnė už Lietuvą, bet parlamento narių ten ne dukart mažiau, o 101, nes yra įvairių procedūrų, turi dirbti komitetai, tad reikia rasti optimalų parlamento dydį.

R.Tučas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: Lietuvos savivaldybės per stambios, palyginti su Vakarų šalimis, ir tai taip pat atsispindi demokratijos procesuose. Skirtumus gerai iliustruoja rinkėjų aktyvumas: kuo mažesnė savivaldybė, tuo aktyviau joje balsuojama. Galbūt mažesnėse savivaldybėse labiau jaučiama, kad valdžia arčiau žmogaus, o tarp kandidatų būna daugiau pažįstamų asmenų.

Bet tai temos jau ateities diskusijoms. Dabar svarbiausia, kiek teisingiau būsime atstovaujami kitą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Viltis, kad jau per 2016 m. rinkimus reikės laikytis europinių standartų, dar nemirė: Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamentą bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo laiką. Bet, kaip informavo Teismo atstovai, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties Konstitucijai nagrinėjimas gali būti paankstintas. Byla dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose bus svarstoma dar šiais metais.

Pagal galiojantį įstatymą rinkimų apygardų ribas VRK turi patvirtinti likus 95 dienoms iki rinkimų, tad laiko pokyčiams dar yra. Net jei jie suardytų apygardų dalybas politikams, rinkėjų balsas taptų objektyvesnis.