"Scanpix" nuotr.

Sausio 2 d. Rijade įvykdyta šiitų dvasininko šeicho Nimro al Nimro egzekucija išprovokavo nepasitenkinimo ir demonstracijų bangą šiitų teritorijose Artimuosiuose Rytuose ir pablogino ir taip įtemptus Saudo Arabijos ir Irano santykius.

Olegas Volkovas, geopolitika.lt

Pažymėtina, jog tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta dar 46 žmonėms, iš jų 43 turėjo sąsajų su „Al Qaeda“. Interviu portalui al-monitor.com davęs nužudyto dvasininko brolis Mohammedas al Nimras šitaip pakomentavo situaciją: „Iš pradžių manėme, kad buvo norima įvykdyti mirties bausmę šeichui Nimrui kartu su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ nariais, kad būtų tam tikra sektinė pusiausvyra. Vėliau nustatėme, kad tikslas buvo atsikratyti šeicho Nimro, o teroristų vardai turėjo tapti priedanga. Tai aišku iš to, kad 42 iš 47 žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, laukė egzekucijos nuo 10 iki 13 metų, o šeichas Nimras buvo nuteistas tik prieš metus.“

Saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją.

Rijadas neabejotinai tikėjosi greito atsako iš Irano. Po įsiveržimu pasibaigusios demonstracijos prie Saudo Arabijos ambasados Teherane Saudo Arabijos Karalystė nutraukė visus diplomatinius ryšius su Iranu. Jos pavyzdžiu pasekė Bahreinas, Sudanas ir Džibutis. Kiti Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos nariai – Kuveitas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai atšaukė savo ambasadorius. Žinoma, būtų paprasta nurašyti šiuos įvykius kaip dar vieną sektinio konflikto apraišką, bet įtampa regione, kuri, anot kai kurių ekspertų, jau pasiekė Irako ir Irano karo metu tvyrojusios įtampos lygį, visų pirma turi ekonomines priežastis ir pasekmes.

Nauji vėjai senoje karalystėje

„The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas taikliai apibūdina Saudo Arabiją kaip „išsigandusią monarchiją“. Stabilumas yra vienas iš argumentų, kuriuos naudoja autokratai, o saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją, piliečių laisvę ir žmogaus teises. Iki šiol karalystę iš eilės valdė šeši valstybės įkūrėjo Abdulazizo bin Saudo sūnūs, bet jau greitai valdžia turėtų pereiti į naujosios kartos rankas.

Vos metus valdantis aštuoniasdešimtmetis karalius Salmanas turėtų greitai užleisti sostą, – praeitų metų balandžio mėnesį jis paskelbė įpėdiniu savo sūnėną Mohammedą bin Nayefą, dabartinį vidaus reikalų ministrą. Antras eilėje yra trisdešimtmetis karaliaus sūnus Mohammedas bin Salmanas, jauniausias pasaulyje gynybos ministras.

Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Saudo Arabijos valdžios peripetijos dažniausiai likdavo už paslapties šydo, bet gandai apie įtampą tarp dviejų Mohammedų jau kurį laiką drebina arabų pasaulį. Šeštą dešimtmetį įpusėjęs M.bin Nayefas vertinamas kaip protingas politikas, pelnęs JAV valdininkų palankumą ir turintis patirties kovojant su „Al Qaeda“ teroristais.

Jaunesnis M.bin Salmanas savo sekėjų iškeliamas kaip ambicingas lyderis, galintis prikelti karalystę iš stagnacijos. Jaunasis princas palaiko ekonomikos diversifikaciją, didesnio masto privatizaciją ir ateities viziją, kuri yra artimesnė Jungtinių Arabų Emyratų, o ne dabartiniam Saudo Arabijos modeliui.

Princo kritikai vadina jį impulsyviu ir nepatyrusiu, apeliuodami į jo remiamą nesėkmingą karą Jemene prieš Irano palaikomus šiitų sukilėlius, kainavusį karalystei milijardus dolerių.

Tikroji naftos kaina

Šalį krečia ne tik politinė krizė, susijusi su karaliaus įpėdinystės klausimu, bet ir ekonominiai sunkumai. 2015 metais šalies biudžeto deficitas buvo beveik 98 mlrd. JAV dolerių.

Rijado sprendimas padidinti naftos gavybos mastus, norint susilpninti konkuruojantį Iraną ir skalūninės naftos eksportuotojus, baigėsi dideliu naftos kainų nuosmukiu. Naftos barelis 2014 metais kainavo 100 dolerių, o dabar kaina yra nukritusi žemiau 30 dolerių ribos. Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Anot Tarptautinio valiutos fondo ekspertų, jei naftos kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių už barelį, Saudo Arabija neteks visų savo lėšų per penkerius metus. Ta pati padėtis ištiktų ir kitus OPEC narius. Pasak ekspertų paskaičiavimų, Saudo Arabija galėtų subalansuoti biudžetą, jei jos parduodamos naftos kaina būtų 106 doleriai už barelį.

Verta pažymėti, kad Irano padėtis atrodo kur kas geriau, nes, ekspertų skaičiavimais, jei naftos kainos išliktų žemos, Iranas galėtų išsilaikyti dešimtmetį. Dar geresnės yra Kuveito, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų perspektyvos. Jie turi pakankamus fiskalinius buferius, padėsiančius nenuskursti, jei naftos kainos išliktų žemos. Saudo Arabijos Karalystės iždas taip pat kenčia dėl karinių išlaidų. Karas Jemene prieš šiitų sukilėlius jau pareikalavo ne vieno milijardo dolerių.

Saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius.

Dėl šių priežasčių Saudo Arabija, atskleidusi 2016 metų biudžeto planą, paskelbė apie precedento neturinčius griežto taupymo planus. Vyriausybė jau padidino benzino kainą 50 proc., sumažino subsidijas elektrai, vandeniui ir kitoms paslaugoms, už kurias šalies gyventojai nebuvo pratę mokėti.

Prognozuojama, kad vyriausybė bus priversta atsisakyti dar dalies piliečiams taikomų lengvatų, o galbūt netgi pradėti rinkti mokesčius. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje Roberto Jordano, „saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius. Pagrindinis režimo svertas buvo tai, kad žmonės nemokėjo mokesčių, todėl nesitikėjo atstovavimo valdžioje. Jeigu valdžia pradės rinkti mokesčius, tikėtina, kad prasidės politiniai neramumai.“

Iranas – dabar ir ekonominė grėsmė

Iranas Artimuosiuose Rytuose yra didžiausias Saudo Arabijos varžovas, su kuriuo karalystė netiesiogiai kariauja Jemene ir Sirijoje. Iki šiol Saudo Arabija mėgavosi visapusišku JAV palaikymu, bet atramos Artimuosiuose Rytuose vaidmuo neatrodo toks užtikrintas, Iranui skaičiuojant dienas iki Vakarų šalių sankcijų panaikinimo.

Šis svarbus žingsnis leis užsienio įmonėms laisviau plėsti savo veiklą šalyje, bus panaikintas 100 mlrd. dolerių vertės iranietiškų aktyvų įšaldymas. Taip pat tikimasi, kad Iranas padidins naftos eksportą, įvesdamas dar daugiau produkto į jau perpildytą rinką.

Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų.

Irano ir Saudo Arabijos tiesioginis karas yra mažai tikėtinas, ypač dabar, kai tirpsta ledai tarp Irano ir Vakarų šalių. Nepaisydama to, politinės ir ekonominės krizės ištikta Saudo Arabija nemažina išlaidų gynybai. Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų, kurių tikslas – Irano radikalų atsakas, dar kartą diskredituosiantis šalį pasaulio bendruomenės akyse.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 29 d.

Scanpix

Abkaiko miestelis, Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje įkurtas 1940-aisiais, iš kitų per daug neišsiskiria – jame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, o dauguma jų dirba arba čia pat esančioje didžiausioje pasaulyje naftos išgryninimo gamykloje, kurioje iš naftos šalinamas vandenilio sulfidas, arba rūpinasi jau išvalytos naftos eksportu į Ras Tanuros uostą.

Rima JANUŽYTĖ

Nafta Saudo Arabijoje buvo aptikta 1938-aisiais, praėjus vos šešeriems metams nuo šios valstybės įkūrimo. Dar po poros metų nafta staiga praturtėjusios Saudo Arabijos dykumoje ėmė rastis nauji miestai, tokie kaip Abkaikas. Visi jie dygo Rytinėje provincijoje, kurioje esantis naftos telkinys pasirodė esąs didžiausias pasaulyje, nes jame telkšantys naftos klodai sudaro ketvirtadalį planetos naftos atsargų – 260 mlrd. barelių.

Rimčiau pagarsėjęs Abkaiko miestas buvo tik kartą – 2006-aisiais, kai čia esančią naftos gavybos platformą susprogdino „Al Qaeda“. Platforma netrukus buvo atstatyta, o incidentas, tuokart pasaulinę naftos kainą biržose trumpam kilstelėjęs dviem JAV doleriais už statinę, pasimiršo. Saudo Arabijos valdžia padarė viską, jog įtikintų pasaulį, kad jos Rytinė provincija yra saugi ir stabili.

Vis dėlto ramybės šiame Saudo Arabijos regione ne tiek daug. Sunitiškos valstybės Rytinėje provincijoje, tiesiai virš naftos klodų, gyvena Saudo Arabijos šiitų mažuma. Visai neseniai tik nedaug trūko, kad iki jos atvilnytų Arabų pavasario banga, kurią laiku sustabdė represijos ir virtinė mirties bausmių, Saudo Arabijos valdžios profilaktiškai vykdomų iki pat šiol. Pernai karaliaus valdžia net ėmėsi viešųjų ryšių akcijos: paskelbė konkursą į laisvas budelių vietas ir pažadėjo į šį gerai atlyginamą darbą priimti kelis šimtus profesionalų.

2016-uosius budeliai pradėjo be laisvadienių: sausio 2-ąją buvo įvykdyta masinė egzekucija 48 kaliniams, kurių dauguma – su „Al Qaeda“ siejami teroristai. Tačiau ne visi.

Teisuolis ar teroristas?

Po Londono televizijos „Press TV“ reporterės Aminos Taylor 2014 m. lapkritį surengto protesto Dauning Stryte reikalavimai į laisvę išleisti Saudo Arabijoje myriop nuteistą šiitą Nimrą al Nimrą nuvilnijo per visą pasaulį: protestuotojai jo vardą skandavo nuo Kanados iki Indijos, nuo Irano iki Libano.

A.Taylor viena pirmųjų mėgino pasakyti, kad šeichas Nimras – ne teroristas, o politinis kalinys, nepavykusio Arabų pavasario aktyvistas, kovotojas už žmogaus teises, smurto priešininkas. Žodžiu, tikras šventasis. Šiitams netgi ne perkeltine prasme, nes Nimras al Nimras – šiitų dvasininkas, ajatola.

Tačiau sunitams tai nė motais. Šiandien visi 1,6 mlrd. pasaulyje gyvenančių musulmonų sutaria tik dėl to, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Mahometas – jo pasiuntinys. Dar jie visi laikosi penkių ritualinių islamo taisyklių, vadinamų penkiais islamo stulpais, įskaitant ramadaną, ir vadovaujasi šventąja knyga – Koranu.

Toliau prasideda didieji musulmonų nesutarimai, dėl kurių apie 40 proc. sunitų, „Pew Research“ centro duomenimis, šiitų net nelaiko tikrais musulmonais, o šiitai sunitams linkę prikaišioti į ekstremizmą vedantį dogmatiškumą. Mat sunitams svarbiausi yra pranašo mokymai (suna), kurių jie kone aklai laikosi nepaisydami jokių aplinkybių. O štai šiitams svarbiau, ką pasakys jų dvasininkai, arba ajatolos, kuriuos jie laiko Dievo vietininkais žemėje. Nubausti ajatolą mirtimi šiitams yra iš viso nesuvokiamas dalykas.

Tačiau nei protestuotojų balsai, nei įvairių tarptautinių organizacijų mėginimai paveikti Saudo Arabijos valdžią, nei paties šeicho Nimro prašymai suteikti malonę nepadėjo: šių metų sausio 2-ąją jam drauge su kitais 46 nuteistaisiais buvo nukirsdinta galva, o šeimai neleista net jo palaidoti.

Iš Abkaiko kilusiems Nimro al Nimro artimiesiems jis yra jau antras mirtimi nubaustas namiškis per keletą metų. 2014 m. toks likimas ištiko tuomet 19-metį šeicho Nimro sūnėną Ali Mohammedą Baqirą al Nimrą, mirtimi nubaustą už dalyvavimą 2011–2012 m. protestuose.

Tiek sūnėnas, tiek jo dėdė šeichas Nimras Saudo Arabijoje buvo apkaltinti terorizmu ir prilyginti Al Qaedos“ kovotojams, nors abu pasisakė prieš smurtą ir net ragino valdžios kulkas atremti krūtine ir žodžiais.

Tiesa, Saudo Arabijoje mirtimi nubausto šiitų dvasininko Nimro al Nimro draugai ir bičiuliai nebuvo vien taiką mėgstantys pacifistai. Įkvėpimo šis šiitas, gyvenęs sunitiškoje valstybėje, semdavosi iš kraštutinumu pasižymėjusio Irako ajatolos Muhammado al Hussaini al Shirazi, palaikiusio ilgamečius ryšius su kai kuriais Irano radikalais.

Tarp žinomiausių Nimro al Nimro rėmėjų buvo ir Abd al Raoufas al Shayebas – Bahreino pilietis, neseniai Didžiojoje Britanijoje nuteistas už bendradarbiavimą su teroristais.

Tačiau įvykdydama mirties bausmę šiitų dvasininkui Saudo Arabijos vyriausybė siekė ne teisingumo – šalies valdžia puikiai suvokė, kad Nimras al Nimras nebuvo nei nusikaltėlis, nei teroristas. Išpuoliams jis nekurstė netgi savo sekėjų. Užtat be atvangos kritikavo Saudo Arabijos karaliaus vyriausybę, o ginti savo interesų telkė visus šalies rytuose gyvenančius šiitus.

Bet dar svarbiau, kad Saudo Arabijoje įvykdyta šiitų ajatolos egzekucija sukrėtė ir neadekvačiai elgtis privertė Iraną – šiitų pasaulio centrą, kuris buvo bepradedąs nusimesti tarptautinių sankcijų skarmalus ir dabintis puošniais naftos eksporto lyderio apdarais.

„Raugas tarp galingiausios sunitų valstybės Saudo Arabijos ir šiitų centro Irano brendo ištisus dešimtmečius, tačiau pernai Teheranui pasirašius branduolinę sutartį su Vakarų šalimis jis ėmė lipti per kraštus. Saudo Arabija ir jos partnerės nerimauja, kad Iranas ims eksportuoti vis daugiau naftos ir užsidirbs daugiau pinigų, o tuomet, įgavęs daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi, pradės plėsti savo įtaką regione. Teheranas jaučia nuoskaudą, kad Saudo Arabija pasinaudojo Teherano izoliacija ir per pastaruosius metus stipriai padidino savo pačios vaidmenį ne tik regione, bet ir tarptautinėje prekybos nafta rinkoje“, – aiškina Londone įsikūrusios konsultacinės bendrovės „Energy Aspects“ analitikas Richardas Mallinsonas.

Taigi Saudo Arabijai Irano atkutimas – pats blogiausias scenarijus, kuriam išvengti ji buvo pasiryžusi bet kam, net rizikuoti labai patogiu ir pelningu JAV sąjungininkės statusu.

Dėl to JAV prabilus apie santykių su Iranu atšilimą Saudo Arabija taip spjaudėsi, grūmojo ir žaidė naftos kainomis. Dabar ji ėmėsi kitos, dar rizikingesnės strategijos.

Situacija, kai po šiitų dvasininko Nimro al Nimro egzekucijos Irane buvo padegta Saudo Arabijos ambasada, primena padėtį, kai Teherane 1979 m. buvo užpulta JAV ambasada. Saudo Arabijos politikai šiuos du įvykius bemat susiejo ir ėmė kelti klausimą, ar JAV vis dar nori į lygiavertę politinę areną grąžinti Iraną, o kitos sunitiškos šalys – palaikyti su Iranu diplomatinius ir prekybinius santykius.

Du pusmėnuliai

Mirtimi nubaudusi neįtikusį šiitų aktyvistą, Saudo Arabija išjudino du pasaulius – sunitų ir šiitų, kurių pirmajam diriguoja Saudo Arabija, o antrajam – Iranas. Ir ėmė telkti sąjungininkus bei skaičiuoti karinius pajėgumus.

Du musulmoniškus pasaulius skirianti riba yra ne tik religinė, bet ir politinė. Taip pat ir geografinė. Šiitų pusmėnulio „kūną“ sudaro Iranas, sunitų – Saudo Arabija. Šalyse, kuriose jie susiliečia į apskritą pilnatį, gyvena didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad čia verda aistros. Daug šiitų gyvena Sirijoje, Jemene ir Libane, kuriame įsigalėjo ekstremistinis šiitų judėjimas „Hezbollah“. Nemažai šiitų yra Irake, šiek tiek – Turkijoje. Daug jų gyvena Omane, Bahreine, Kuveite.

Šiose šalyse gyvenantys sunitai pastaruoju metu sulaukia vis didesnės finansinės paramos iš sunitiškojo pusmėnulio, ypač turtingosios Saudo Arabijos, tad šiitai jaučia vis didesnį nesaugumo ir netikrumo jausmą.

Tiesa, iki šiol tarp šiitų ir sunitų niekada nebuvo tokių kruvinų ir daugybės gyvybių pareikalavusių susirėmimų, kokius Europoje išgyveno katalikai ir protestantai XVII a. Tačiau gyventojų pusmėnulių sandūroje esančiose šalyse daugėja, o jų kova dėl išteklių, pavyzdžiui, gėlo vandens, didėja. Tad dviejų pusmėnulių tektoninio lūžio vietoje prasidėjusios revoliucijos, pilietiniai karai ir teroristiniai išpuoliai tik dažnės, o vien XXI a. jie jau nusinešė apie milijoną gyvybių. Antai Sirijoje vien pernai žuvo apie 50 tūkst., Irake apie 14 tūkst., Jemene – 6 tūkst. žmonių.

Tarp dviejų pasaulių vyksta ir nesibaigianti žodinė dvikova. Iranas ir Saudo Arabija be paliovos kaltina viena kitą brutalumu, represijomis ir nesiskaitymu su žmogaus teisėmis. O pastaruoju metu – dar ir bendradarbiavimu su vadinamąja Islamo valstybe. Iranas niršta, kad Saudo Arabija remia prieš Basharo al Assado režimą kovojančius sukilėlius sunitus ir bombarduoja šiitus Jemene. Saudo Arabija negali pakęsti minties, kad Iranas galbūt turi branduolinį ginklą, dėl kurio tektų su juo rimtai skaitytis.

Vis dėlto svarstykles nusveria sunitiškasis pusrutulis, kuris šiitiškąjį lenkia ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir tarptautine parama.

Iranas iš esmės neturi tikrų draugų. Vienintelis tikresnis jo sąjungininkas – Omanas, bet ir tas tyli ausis suskliautęs, mat balansuoja tarp draugystės su Iranu ir ekonominių saitų su svarbiausiomis partnerėmis sunitų pasaulyje – Saudo Arabija, Kataru, Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), Kuveitu ir Bahreinu, sunitų monarchijos valdoma valstybe, kurioje daugumą sudaro šiitai.

Šis šešetas tradiciškai laikomas vienu kumščiu, tačiau po šiitų ajatolos egzekucijos kilęs diplomatinis chaosas parodė, kad tas kumštis ne toks jau tvirtas. Saudo Arabijai nutraukus su Iranu diplomatinius santykius, jos pėdomis nedelsdamas pasekė Bahreinas, o štai JAE tik atšaukė savo ambasadorių iš Irano ir pažemino diplomatinius santykius su Teheranu iki reikalų patikėtinio lygio.

Tas pats – ir su Kataru bei Kuveitu, kurie, Saudo Arabijos nuostabai, visai neskuba nutraukti diplomatinių ryšių su Iranu. O apie kokius nors galimus karinius veiksmus niekas net nekalba. Tiesa, kai kurie analitikai įsitikinę, kad ginkluoto konflikto tarp Saudo Arabijos ir Irano klausimas yra ne „ar“, o „kada“.

Kariniai ir ekonominiai pranašumai

Ekonomiškai Iranas gerokai atsilieka nuo Saudo Arabijos. Irano metinis biudžetas – 10 mlrd., O Saudo Arabijos – 40 mlrd. JAV dolerių. Pirmoji karinėms išlaidoms skiria maždaug 3 proc. BVP, antroji – tris kartus daugiau.

Užtat kariniu požiūriu bent iš pažiūros atotrūkis ne toks jau didelis, o kai kuriais atvejais Iranas netgi šiek tiek lenkia Saudo Arabiją. Daug metų trukusi tarptautinė izoliacija paskatino Iraną tapti nuo kitų kariniais pajėgumais nepriklausoma valstybe ir net susikurti savo unikalią amuniciją. Irano armija yra beveik tris kartus didesnė už Saudo Arabijos. Be to, Iranas turi daugybę savos gamybos tankų „Zulfiqar“.

Tačiau daugiau nereiškia geriau. Saudo Arabijos tankų parkas gal ne toks didelis, bet gerokai pažangesnis – Saudo Arabijos armija ginkluota amerikietiškais „Abrams“. Be to, Saudo Arabija gali sau leisti įsigyti pažangiausios ir brangiausios ginkluotės, kokią tik gamina Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, o Iranas tam neturi ne tik finansinių, bet ir teisinių galimybių.

Iranas turi nepalyginti didesnį karinį laivyną – Saudo Arabijos karinis laivynas penkiskart mažesnis nei Irano, bet jis yra puikiai sukomplektuotas iš naujausių, technologiškai pažangių laivų ir karinio jūrų laivyno lėktuvų.

Saudo Arabija yra daugiau investavusi ir į savo karines oro pajėgas, kurios laikomos vienomis galingiausių Artimuosiuose Rytuose. Jos arsenale yra F-15 bei „Eurotyphoons“, be to, netrukus Saudo Arabija ketina iš JAV įsigyti prestižinį naikintuvą F-35.

Iraniečių karinės oro pajėgos, nors skaičiumi ir didesnės, neturi kuo pasipuikuoti – tik senstelėjusiais reaktyviniais lėktuvais „Grumman F-14 Tomcats“.

Karas per atstumą

Ar juos kada nors teks panaudoti? Ekspertų nuomone – vargu. Greičiausiai visa ši amunicija pasitarnaus vadinamajame kare per tarpininkus (angl. „Proxy War“).

Tikėtina, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija didins paramą skirtingoms grupėms konfliktų apimtose regiono šalyse, kuriose netiesioginis karas vyksta jau senokai. Šių dviejų šalių įtaka matoma bet kuriame karštame Artimųjų Rytų taške – Libijoje, Irake, Sirijoje.

Kovodama su husiais Jemene bei remdama sukilėlius Sirijoje Saudo Arabija netiesiogiai mušasi su Iranu. Tiesa, Jemeno atvejis šiek tiek kitoks, nes čia Saudo Arabijos pajėgos veikia tiesiogiai. Irano teigimu, net ir atakų objektais kartais pasirenkami ne Jemeno gyventojai, o iraniečiai. Irano užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame kaltinama, kad Saudo Arabijos lėktuvai Jemene tyčia atakavo Irano ambasadą Sanoje.

Tiesa, nenurodoma, kada šis tariamas antskrydis įvyko. Na, o Saudo Arabija dar kartą patikino, kad 90 proc. koalicijos operacijų Jemeno sostinėje Sanoje yra nukreipta prieš raketų paleidimo įrenginius „Scud“, – nei prieš civilius, nei juolab prieš Irano ambasados darbuotojus jėga nenaudojama.

Kita vertus, Saudo Arabija lygiai taip pat neigia ir Jungtinių Tautų kaltinimus, kad Jemene jos pajėgos naudojo kasetines bombas, nors stebėtojai tikina turį įrodymų, jog būta priešingai.

Irano reikalų specialistė Fatima Alsmadi neabejoja, kad Saudo Arabijos karinės operacijos prieš husių maištininkus Jemene verčia manyti, jog šioje šalyje vyksta ne karas su maištininkais ir net ne sunitiško islamo pasaulio susirėmimas su šiitiškuoju, o Irano ir Saudo Arabijos kova dėl įtakos regione.

„Kai kurie Saudo Arabijos žiniasklaidos kanalai mėgsta konfliktą apibūdinti kaip konfliktą tarp sunitų ir šiitų, kad įgytų sunitiškos Saudo Arabijos visuomenės palankumą ir palaikymą. Šis konfliktas yra politinis galios ir įtakos regione tarp Irano ir Saudo Arabijos konfliktas“, – aiškina F.Alsmadi.

Husiai – svarbi politinė korta Iranui bandant padidinti įtaką regione. Tad dar iki karinių veiksmų pradžios Iranas rėmė husius ginklais ir palaikė artimus ryšius su husių lyderiais, norėdamas ten sukurti teritoriją su Irano įgaliojimais.

Analitikų teigimu, Iranas iš anksto ruošėsi galimai Saudo Arabijos kampanijai Jemene, nors greičiausiai nesitikėjo, kad tiek daug šalių prisijungs prie Saudo Arabijos koalicijos. Šiaip ar taip, Iranas pats vargu ar tiesiogiai įsitrauks į šį konfliktą – veikiausiai jis ir toliau tik stebės įvykius ir galbūt toliau rems husius ginklais, tačiau nerizikuos veltis į karą su visu būriu sunitų valstybių, kurioms veikti Jemene palaiminimą davė ir JAV.

Blogoji žinia ta, kad kruvino konflikto Jemene pabaigos nematyti. Gruodį Jungtinių Tautų organizuotos taikos derybos Šveicarijoje baigėsi be rezultatų. Nedaug vilties, kad proveržis bus pasiektas ir vakar, t.y. sausio 14-ąją, atnaujintose derybose.

Šis konfliktas kelia grėsmę visam Arabų pusiasaliui, o drauge ir Saudo Arabijai, mat susirėmimams nesibaigiant regione tik daugėja teroristinių tinklų, panašių į „Al Qaedą“ ir „Islamo valstybę“ (ISIS). Be to, netiesioginė šio konflikto dalyvė yra ir pati ISIS, mat husiai yra vieni aršiausių kovotojų su Jemeno „Al Qaeda“, kuri pernai prisijungė prie ISIS.

Dar viena netiesioginė Irano ir Saudo Arabijos konfrontacija vyksta kitoje su ISIS aktyviai kovojančioje valstybėje – Irake. Vargu ar atsitiktinumas, kad likus dienai iki Nimro al Nimro egzekucijos Teheranas po daugybės metų pertraukos atidarė savo ambasadą Bagdade.

Šioje šalyje gyvena labai didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad Irakas yra nepaprastai jautrus sunitų ir šiitų konfliktams kitose šalyse: čia bet kada gali įsižiebti nauji neramumai, ypač jei Saudo Arabijos remiami sunitai ims priešintis šiitiškai Irako vyriausybei.

Net jei blogiausias scenarijus nepasitvirtins, Irako susiskaldymas vis tiek trukdo šiai šaliai tapti stipriu kovos su „Islamo valstybe“ frontu, o Saudo Arabijos ir Irano konfrontacija tokias galimybes netiesiogiai dar labiau silpnina.

Tiesa, kai kurios pastarųjų savaičių Irako pajėgų pergalės prieš ISIS teikia vilties, kad šios teroristinės organizacijos galas nebeišvengiamas. Tačiau Nimro al Nimro egzekucijos išjudinta sunitų ir šiitų priešprieša jį gali atitolinti.

Abkaiko gyventojai dėl to nepaprastai nerimauja. Kartą jie jau yra tapę teroristų taikiniu, o dabar jaučiasi taip, tarsi sėdėtų ant parako statinės – naftos klodų, kiršinančių du sunitų ir šiitų pusmėnulius ir grasinančių ilga, sudėtinga ir protą temdančia pilnatimi.

Saudo Arabijos pareigūnai suėmė šimtą šiitų protestuotojų per praeitą savaitę šalies rytuose vykusią demonstraciją, trečiadienį pranešė viena žmogaus teisių organizacija.

Šie žmonės buvo suimti, kai šimtai protestuotojų išėjo į gatvės Rytų provincijos, kurioje gyvena daug šiitų, pagrindiniame mieste Katife ir kituose miestuose. Demonstrantai reikalavo paleisti kelis kalinius ir išvesti Saudo Arabijos pareigas iš Bahreino.

“Per praeitą savaitę Rytų provincijoje vykusius taikius protestus šiitų apgyventuose miestuose Safvoje, Katife ir jo priemiesčiuose, taip pat al Ahsos (rajone) buvo suimti 100 protestuotojų”, – nurodoma žmogaus teisių draugijos “Human Rights First” trečiadienį elektroniniu paštu išplatintame pranešime.

“Draugija “Human Rights First” pasipiktinusi dėl pranešimų, kad apie šimtas šių sulaikytųjų patiria fizinius ir psichologinius kankinimus, ypač al Ahsoje”, – sakoma pranešime.

Saudo Arabiją, kuri yra JAV sąjungininkė ir daugiausiai naftos eksportuojanti šalis, aplenkė masiniai neramumai, kurių banga šiemet nusirito per arabų pasaulį, tačiau protestai retkarčiais vyksta, įtampai didėjant kaimyniniame Jemene, Bahreine ir Omane.

Saudo Arabija praeitą savaitę pasiuntė tūkstantį savo karių į Bahreiną, kurį taip pat valdo sunitų monarchija. Šios pajėgos turi padėti numalšinti demokratijos šalininkų protestus, kuriems vadovauja gyventojų daugumą Bahreine sudarantys šiitai.

Persų įlankos šalių specialieji daliniai iš Saudo Arabijos įžengė į Bahreiną, kad padėtų pastarosios valdžiai įveikti krizę, kurią sukėlė opozicijos protestai.

Jungtinės Valstijos nedelsdamos perspėjo Persų įlankos šalis gerbti Bahreino žmonių teises.

JAV nacionalinio saugumo tarybos atstovas Tommy Vietoras (Tomis Vytoras) pareiškė, jog Baltiesiems rūmams žinoma, kad specialiosios pajėgos atvyko į Bahreiną ir kad kitos Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos (GCC) šalys ketina prisidėti.

“Mes raginame GC partneres parodyti santūrumo ir gerbti Bahreino žmonių teises, bei veikti taip, kad dialogas būtų paremtas, o ne pakertamas”, – sakė jis.

JAV pareigūnas paragino visas (konflikto) šalis “nedelsiant priimti pasiūlymą kalbėtis ir užtikrinti, kad vyktų taikus demokratinio perėjimo procesas, patenkinsiąs visus Bahreino piliečius”.

Bahreino valdžia paprašė kaimynių padėti užtikrinti saugumą šalyje. Manoma, kad kaimynių kariuomenė saugos naftos ir dujų versloves, taip pat finansinių organizacijų pastatus.

Saudo Arabijos pajėgoms atvykus į Bahreiną, prisidėti prie šios akcijos pareiškė ketiną ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), pranešė JAE užsienio reikalų valstybės ministras Anwaras Gargashas (Anvaras Gargašas).

Įlankos bendradarbiavimo tarybos (GCC) narės, greta Bahreino, JAE ir Saudo Arabijos, yra Kuveitas, Omanas, Kataras.

Bahreino opozicija anksčiau pirmadienį pareiškė laikysianti okupacija bet kokią užsienio karinę intervenciją, kai vienas Saudo Arabijos pareigūnas pranešė, jog apie tūkstantis jo šalies karių įžengė į šią Persijos įlankos karalystę.

“Bet kokio kario ar karinės mašinos atvykimą į Bahreino teritoriją laikome…. atvira Bahreino Karalystės okupacija ir sąmokslu prieš beginklius Bahreino žmones”, – sakoma opozicijos pranešime.

Saudo Arabijos karalius laiko Pakistano prezidentą Asifą Ali Zardari (Asifą Alį Zardarį) pagrindiniu pažangos stabdžiu šioje šalyje, sakoma nutekintuose JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentuose, kuriuos paskelbė dienraštis “The New York Times”.

“Kai galva supuvusi, tai paveikia visą kūną”, – viename iš šių dokumentų cituojamas karalius Abdullah (Abdula).

Korupcija įtariamas ir pravardę “ponas Dešimt procentų” turintis A.A.Zardari savo šalyje yra labai nepopuliarus. Anksčiau jis praleido 11 metų kalėjime dėl įvairių įtariamų nusikaltimų – nuo korupcijos iki nužudymo – tačiau niekada nebuvo nuteistas.

A.A.Zardari atstovas spaudai nepripažino įžeidimo, kurio autorius neva esąs vienas iš artimiausių Pakistano sąjungininkų.

Pakistano vadovas karalių Abdullah laiko “savo vyresniuoju broliu”, atstovas Farhatullah Babaras (Farhatula Babaras) sakė naujienų agentūrai AFP iš Kolombo, kur A.A.Zardari lankosi su oficialiu vizitu.

Saudo Arabijoje per aštuonis šių metų mėnesius suimti 149 asmenys, įtariami priklausę 19 besikuriančių pogrindinių grupių, kurios siejamos su “al Qaeda”, pranešė penktadienį šios šalies Vidaus reikalų ministerija.

“Per pastaruosius aštuonis mėnesius areštuoti iš viso 149 su “al Qaeda” susiję kovotojai – 124 Saudo Arabijos piliečiai ir 25 užsieniečiai”, – sakė žurnalistams Vidaus reikalų ministerijos atstovas generolas Mansuras al-Turki (Mansuras Turkis), kuris dar pridūrė, kad tarp suimtųjų yra viena moteris.

Tokiais veiksmais pavyko sutrukdyti kovotojų planuotus išpuolius prieš aukšto rango valdininkus, teisėsaugos pareigūnus, žurnalistus.

Specialiosios tarnybos taip pat konfiskavo pinigų, kurių vertė sudarė apie 600 tūkst. dolerių ir kuriuos Hadžo apeigų metu surinko “al Qaeda” nariai.

Spalio 5 dieną “al Qaeda” kovotojai vaizdo įrašu paskelbė surengsią išpuolių prieš karališkąją Saudo Arabijos šeimą.

“Kartais pagalvodavau, ką aš čia veikiu šioje šalyje – baltoji, žydromis akimis, neuždengtais plaukais, viena, ir dar fotografė. Arabų akimis, tai didžiausias blogis, koks tik gali būti susijęs su moterimi. Tokiomis minutėmis atrodydavo, kad esu tarp žemės ir dangaus. Juokingiausia, kad gyvenau rajone Um al Hamam, iš kurio, kaip paaiškėjo, yra kilę daugiausiai teroristų”, – prisimena fotografė Vilma Samulionytė, pusantrų metų praleidusi Saudo Arabijoje.

Beieškant darbo

"Veido" archyvas

Į šventąjį musulmonų miestą Meką gali patekti tik išpažįstantieji šį tikėjimą

Vilma į Saudo Arabiją pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Ji mokėsi Prahos dailiųjų menų akademijoje, Kino ir televizijos fakultete, o už studijas reikėjo mokėti 7 tūkst. eurų per metus. Taigi mergina dairėsi darbo, o po ranka pasipainiojo skelbimas – Saudo Arabijos sostinėje Rijade siūloma vieta fotografei, mat vyrai ten negali fotografuoti moterų. Be galybės sudėtingų techninių reikalavimų, buvo iškelta ir konfidencialumo sąlyga – nė viena nuotrauka negalės iškeliauti už studijos sienų, viskas, kas nufotografuota, turės būti įrašyta, supakuota ir atiduota klientėms. Taip Vilma pateko į Rijadą. Kontraktas buvo sudarytas aštuoniolikai mėnesių.

Nors susidūrimai su nepažįstamu ir sunkiai suprantamu arabų pasauliu merginai prasidėjo jau nuo ambasados, savo padėties keblumą ji pirmąkart suvokė tik lėktuvui nusileidus Rijade. “Oro uoste pilna žmonių, bet nė vienos moters. O aš apsirengusi europietiškai. Niekas man nieko nesakė, bet pajutau nesuvaldomą norą greitai bėgti iš ten, – prisimena Vilma. – Netrukus suskambo telefonas ir mano darbdaviai pranešė: neišsigąsk, iš tavęs paims pasą, o atiduos tik kai išeisi iš oro uosto. Pasirodo, moteris išleidžia pro kitus vartus nei vyrus, mat jas pasiima mahramas, t.y. globėjas. Nė viena moteris negali išeiti į lauką be mahramo”.

Vilmos darbdavė pasirodė esanti turtinga moteris Madeha al Ajroush, Rijade, keturių milijonų gyventojų mieste, turinti fotografijos studiją. Madeha į darbą ėmė tik fotografes europietes, nes fotografavo princeses ir jų šeimų narius. O tokių šioje šalyje, įvairių šaltinių duomenimis, yra beveik dešimt tūkstančių.

Fotografė buvo apgyvendinta trijų kambarių bute, už kurį mokėti nereikėto, taip pat dar turėjo vairuotoją indą, kuris ją vežiodavo į darbą. Vienintelės merginos išlaidos – už maistą, o jis ten labai pigus. Na, jei įsigeisdavo pasilinksminti, tai buvo įmanoma padaryti tik ambasadose. “Linksmiausios” ambasados buvo vokiečių, amerikiečių ir kanadiečių, bet už bilietą į vakarėlį tekdavo pakloti apie 40–50 eurų.

Reikalingi vyrų leidimai

"Veido" archyvas

Nė viena moteris negali išeiti iš namų be mahramo – palydovo

Bet grįžkime prie studijos: nors Madeha buvo turtinga ir turėjo savo verslą, Vilma mano, kad už ją dokumentuose vis dėlto pasirašydavo vyras arba tėvas, mat atsakomybę prisiimdavo jie. Lygiai taip pat moteriai, panorėjusiai dirbti arba keliauti, privalu gauti vyro sutikimą.

“Kai nuvažiavau, Madeha aprodė studiją, o paskui tarė: “Turime žurnalų, norėtume, kad nuotraukų kokybė būtų tokia pati kaip juose”, ir ištraukia “Vogue”. Man net akys ant kaktos iššoko: ar ji bent nutuokia, kad ten dirba geriausi pasaulio fotografai, naudodamiesi pačia geriausia pasaulyje aparatūra. Ką beliko daryti: norite kaip “Vogue” – bus”, – juokiasi darbo pradžią prisimindama fotografė.

Fotosesijai paprastai būdavo skiriamos trys valandos. Princesės atsinešdavo daug drabužių, persirenginėdavo, ilgai pozuodavo. Vilma juokauja, kad klientėms pagrindinis gerų nuotraukų kriterijus būdavo jų pačių grožis. O grožį joms sukurdavo kosmetika – prisidažydavo tiek, kad būdavo sunku suprasti, kokie tikrieji jų bruožai. O tai, kad suknelė per maža arba neskoninga, joms nerūpėdavo”, – pasakoja fotografė.

Nepaisant to, Vilmai pavyko padaryti neblogų nuotraukų, deja, jų negalėjo išsaugoti. Koranas jokiais būdais neleidžia vaizduoti žmogaus, taigi ir fotografuoti nelabai legalu. Vis dėlto fotografė mano, kad islamo nuostatos keičiasi, ir dabar žmonės fotografuojasi, tik stengiasi, jog nuotraukos nepatektų svetimiems žmonėms.

Arabiška laisvė

Vilma susidarė įspūdį, kad arabų visuomenė nėra tarsi išdrožta pagal vieną kurpalį. Žinoma, vienoje pusėje sudėliota tai, kas gerai, kitoje – kas blogai, bet aplink šiuos du polius yra didžiulis margumynas papročių, tabu ir net laisvių. Fotografė net ironizuoja: kai daug uždrausta, noras daryti tai, kas neleidžiama, tampa absurdiškai didžiulis ir nebegalvojama, kas iš to išeis. Na, pavyzdžiui, europiečių laisvė jiems asocijuojasi su laisve tapti prostitute, tai tarsi hedonizmo išraiška. “Bandžiau aiškinti, kad laisvė nėra tai, kad gali gerti, kol apsivemi, arba mylėtis su kiekvienu sutiktuoju. Tai kvailystė. Beje, tai ir daro atvykę į Europą arabai. Bet joms sunku buvo tai suprasti”.

Mūsų pašnekovė pastebėjo, kad Saudo Arabijoje religiniais draudimais neretai manipuliuojama. Na, kad ir visuomenės nuostata, jog žydraakė moteris iš Europos, atvykusi į Saudo Arabiją be vyro, yra labai bloga. Tačiau kad vyrai išvažiuoja savaitgaliui į Bahreiną ir užsisako kambarį su mergaitėmis, o grįžę namo keliskart per dieną meldžiasi, jų vertinimu, yra gerai.

Moterims, žinoma, galioja kitos taisyklės. “Gyvenime nesu su draugais kalbėjusis apie moters nekaltybę arba seksą prieš vestuves, o ten tai kasdienė tema, – prisimena keliautoja. – Tarkime, skridau lėktuvu. Šalia prisėdo jaunas vyrukas, išsikalbėjome, o jis kad tėkš man: “Noriu, kad mano žmona būtų nekalta”.

Svarbu paminėti, kad Saudo Arabijoje nėra nei teatrų, nei kino teatrų, o į kavinę moteris gali nueiti tik su vyru. Visa ši sistema sugalvota tam, kad priešingos lytys nesusitiktų. Keista, bet net tradicinėse šeimose ir netgi namie vyrai su moterimis kartu nevalgo. Kodėl? Ogi todėl, kad moteris prieš vyrą turi būti graži, o kai valgai, visko gali nutikti.

“Apskritai dėl doros ir nepadorumo ten tokia košė užvirta, kad jie ir patys ne visuomet susigaudo”, – tikina Vilma. Ji priduria, kad tuose kraštuose paplitę daugybė mitų ir legendomis tapusių draudimų. Na, kad ir toks: “Neik į gatvę viena. Pagaus, išprievartaus, nužudys ir užkas dykumoje”. Vilma vaikščiojo viena, fotografavo, tiesa, ant europietiškų drabužių užsimesdavo abają (tai juodas, ilgas tarsi suknelė drabužis), bet visuomet būdavo vienplaukė ir niekaip nenukentėjo.

Daug valandų ji praleido su bendradarbėmis kalbėdamasi apie religiją, papročius. Neišvengta ir terorizmo temos. Pasirodo, didelė dalis pačių arabų teroristus, kurie sprogdina ir žudo žmones, laiko nukrypimu. Beje, Osama bin Ladenas, nors ir kilęs iš labai turtingos, žymios Rijado šeimos, yra išvarytas iš šalies, iš jo atimta pilietybė.

Kita vertus, mūsų pašnekovė susidarė įspūdį, kad vis dėlto nemažai arabų šiek tiek klaidingai suvokia žodžio “terorizmas” prasmę. Bet mes irgi nelabai suvokiame jų terminų. Štai kad ir žodis “džihadas”, pasirodo, esąs visai ne tai, ką mes įsivaizduojame, o bet kokia kova su yda. Pavyzdžiui, mėgsti šokoladą, bet jis kenkia, taigi jo nevalgymas tau yra džihadas.

Turistų nelaukia

"Veido" archyvas

Dykumoje stovi seniai išnykusios tautos nabatėjų miestas Madain Saleh

V.Samulionytė tikina, kad vienam turistui į Saudo Arabiją patekti neįmanoma, – tik su organizuotų kelionių grupe. Tačiau fotografė perspėja, kad šitaip atvykus į šalį vakarais tektų sėdėti uždarytam viešbutyje. Taigi jei jau mirtinai norisi aplankyti šį dykumų kraštą, tiesiog galima pasirūpinti darbo kontraktu arba įsiprašyti į svečius. Jei esate musulmonas, galite atvykti kaip piligrimas. Beje, tik tokiu atveju pavyks pamatyti Meką. Per dykumą vedantis kelias staiga išsiskiria: musulmonams – tiesiai į šventąjį miestą, o kitatikiams – pro šalį.

Ką veikti kitiems? Saudo Arabija plyti prie Raudonosios jūros, palei pakrantę yra keletas nardymo centrų. Netoliese – Džeda, miestas, turintis nuostabų senamiestį, kuriame daugybė įstabių namų raižytais balkonais. Bet ten gyvena neturtingos afrikiečių šeimos, tad viskas labai apleista.

"Veido" archyvas

Arabai didžiuojasi naujais statiniais, o senuosius griauna

O štai vidury dykumos yra seniai išnykusios tautos nabatėjų miestas Madain Saleh. Labai panašus į Petrą Jordanijoje.
Saudo Arabijos sostinė Rijadas – senas miestas, tačiau aštuntajame dešimtmetyje jį užplūdo milžiniška statybų banga. Kadangi arabai mano, jog viskas, kas sena, – nevertinga, tai dažnai griauna senuosius namus ir stato dangoraižius. “Net kai žmogaus paklausi apie jo šaknis, atsako: “Ai, tai buvo seniai, dabar yra kitaip”, – apgailestauja Vilma ir priduria, kad vaikščiojant po Rijadą jai kildavo mintis, jog patys gyventojai jo nėra atradę, jiems nesvarbu, kaip jis atrodo.

Paklausta, ar Saudo Arabija yra ta šalis, į kurią ji rekomenduotų būtinai nuvykti, Vilma atsakė: “Atvažiavęs per savaitę čia nieko nesuprasi ir pamatysi nedaug. Į arabų namus apskritai nepateksi, draugų čia irgi sunku susirasti. Taigi tikrai yra daug šalių, į kurias verta vykti labiau”.