Per pastarąjį dešimtmetį kelis kartus išsiplėtęs apsaugos sektorius šiemet pirmą kartą darbuotojų skaičiumi viršijo policijos pajėgas. Dėl naujų technologijų plėtros ir mažo vagysčių išaiškinimo procento šiame sektoriuje slypi dar daug potencialo.

Vilniuje, Riešės individualių namų kvartale, gyvenanti Aldona Petrauskienė liūdnai konstatuoja: jos gatvėje nerastum nė vieno kaimyno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo ilgapirščių. Į ponios Aldonos namą vagišiai prieš keletą metų įsibrovė Kūčių vakarą. Patykoję, kai šeima išvyko vakarienės pas artimuosius, per kelias valandas išnešė visus per gyvenimą sukauptus papuošalus ir grynuosius pinigus. Tą patį vakarą iš viso nukentėjo net trys namai.
„Visus mus yra apvogę – nenukentėjo nebent pora naujakurių, kurie įsikėlę iškart įsivedė signalizaciją. Tačiau per keturiolika metų, kiek čia gyvename, nė vienas vagis nebuvo pagautas, nors vagysčių braižas – tas pats. Nuėjau pažiūrėti, kiek policijoje bylų pradėta, – per popierių krūvą net sėdinčio žmogaus prie stalo nesimato“, – policijos pareigūnų neveiklumu piktinasi vilnietė.
Iš tiesų vagysčių įsibrovus į gyvenamąją patalpą Lietuvoje ištiriama vos 27 proc. ir šis rodiklis per dešimtmetį nepakito. Gera tendencija bent ta, kad pačių vagysčių nuo įstojimo į Europos Sąjungą sumažėjo perpus: nuo 9,2 tūkst. 2004 metais iki 4 tūkst. 2011-aisiais. Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius šį mažėjimą sieja su keliomis priežastimis: gerais policijos darbo rezultatais, atsivėrusiomis ES valstybių sienomis, į turtingesnius kraštus išviliojusiomis nemažą dalį vagišių, bei saugos tarnybų plėtra.

Saugos tarnybų darbuotojų padaugėjo pustrečio karto

Menkas vagysčių išaiškinimo procentas pastaraisiais metais išties suteikia didelį postūmį saugos tarnybų plėtrai – ypač individualių namų ir naujų butų rinkoje. A.Petrauskienės šeima įsivedė signalizaciją ir saugos tarnybos paslaugas užsisakė netrukus po įvykusios vagystės. Pasak moters, taip pasielgė ir beveik visi jos gatvės kaimynai.
O nuosavame name Eišiškių plente esančioje sodų bendrijoje gyvenantis Andrius Laumelis saugos tarnybų paslaugomis naudojasi jau 12 metų: iš pradžių namą saugojo viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pareigūnai, o nuo šių metų – privati bendrovė.
„Tuo metu, kai įsikėliau į nuosavą namą, apvogė labai daug kaimynų, todėl iš pradžių ant langų ir durų buvau įsitaisęs grotas, o po trejų metų sudariau sutartį su „Vyčiu“. Už miško veikia čigonų taboras, per mūsų sodą eina narkomanų takai, todėl ir naudojuosi saugos tarnybos paslauga. Mano namo nebuvo apvogę, bet tų sodų namelių, kurie nesaugomi, labai daug apiplėšta. Kiek tenka vaikščioti po visą sodą, dabar daugelį nuolatinių gyventojų namų saugo saugos tarnybos“, – pasakoja A.Laumelis.
Tarandės individualių gyvenamųjų namų bendrijoje statybos direktoriumi dirbantis A.Laumelis įsitikinęs, kad saugos tarnybų paslaugos padeda gyvenamųjų namų kvartalams labiau apsisaugoti nuo vagišių. „Nuo prityrusių „specialistų“ gal ir neapsaugosi, bet per pastaruosius keletą metų neteko girdėti apie dideles vagystes ar įsibrovimus Tarandėje. O prieš septynerius metus yra buvę, kad ir miegančius apiplėšė, ir statomame name nupjovė radiatorius su katilais. Dabar pastebiu, kad jau daug naujakurių pasisamdo saugos tarnybą vos sumūriję sienas, sudėję langus ir duris“, – pastebėjimais dalijasi A.Laumelis.
Tokią tendenciją patvirtina ir sostinės Balsių gyvenvietės bendruomenės pirmininkas Rimantas Micka. Pasak jo, taip elgtis verčia Balsiuose jau dešimt metų siaučianti ir policijos niekaip nesugaunama grupuotė, vagianti santechniką iš statomų namų. „Jau net negirdėjau, kad kas nors statytųsi namą neįrengdamas signalizacijos“, – priduria R.Micka.
Kaip rodo skirtingos apklausos, Lietuvoje saugos tarnybų paslaugomis naudojasi tik 4–10 proc. gyventojų, bet klientų skaičius kasmet didėja, o per pastarąjį dešimtmetį apsaugos sektorius išsiplėtė kartais. Policijos departamento duomenimis, darbuotojų šiame sektoriuje pagausėjo nuo 4 tūkst. iki 10 tūkst., o pardavimo apimtys išsiplėtė beveik dvigubai. Vien asociacijai „Apsaugos verslo grupė“ priklausančių įmonių apyvarta prieš porą metų siekė 400 mln. Lt.
Tarp gyventojų ši paslauga populiarėjo ir dėl mažėjančių saugos tarnybų teikiamų paslaugų kainų. Šiuo metu buto ar namo savininkas elektroninę saugos paslaugą gali įsigyti už 30–70 Lt per mėnesį, o įranga kainuos nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. „Ekskomisarų biuro“ duomenimis, vien jų įmonėje elektroninės saugos klientų skaičius kiekvienais metais vidutiniškai padidėja 33 proc.

Saugos tarnybų tinklas apima visą Lietuvą

Naujų namų ir naujų butų savininkų didėjantis susirūpinimas savo turto saugumu – tik viena priežastis, suteikusi pagreitį saugos tarnybų sektoriaus plėtrai. Pasak saugos tarnybos „Grifs AG“ vadovo Vytauto Kregždės, 1990–2000 metais verslas turėjo savo apsaugos darbuotojus, o pastarąjį dešimtmetį pradėjo samdyti saugos tarnybas. Pavyzdžiui, šiuo metu policija yra išdavusi 190 licencijų saugos tarnyboms ir tik 36 licencijas – saugos padaliniams įmonėse (2007 metais šie skaičiai atitinkamai buvo 133 ir 45). Įmonių perėjimas prie saugos tarnybų paslaugų labai paspartėjo 2005–2008 metais dėl ūkio augimo laikotarpiu išsiplėtusių statybos apimčių – prekybos tinklų, biurų, gyvenamųjų namų pastatų.
Ypač didelį postūmį plėtrai saugos tarnybų verslas įgavo nuo šių metų pradžios, kai viešosios policijos rinktinei „Vytis“ nebeleista verstis komercine veikla ir saugoti verslo įmonių objektų ir būstų. Perėmus policijos saugotus objektus, saugos tarnybų elektroninėmis priemonėmis saugomų objektų skaičius išaugo nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst. O padidėjus objektų skaičiui, saugos tarnybos įmonės šiemet atsidūrė tarp daugiausiai darbuotojų ieškojusių bendrovių: Darbo biržos duomenimis, didžiausios saugos bendrovės šiemet įregistravo po 60–130 laisvų darbo vietų. Šiuo metu saugos tarnybos jau įsiveržusios ir į didžiausių Lietuvos darbdavių sąrašus: saugos tarnyboje „G4S“ dirba 1798, „Ekskomisarų biure“ – 1524, „Argus“ – 1069 darbuotojai.
„Saugos tarnyba iš esmės yra darbo jėgos perpardavėjas, todėl natūralu, kad pagrindinis įmonės išteklius yra darbo jėga. Saugos rinka labai konkurencinga, kainos ir maržos smarkiai kritusios, todėl įmonė gali išsilaikyti tik tuomet, jei ji didelė. Kuo įmonė didesnė, tuo mažesnėmis maržomis jai lengviau išgyventi, nes galima aprėpti geografiškai didesnę rinką, o tai leidžia padidinti konkurencingumą“, – įmonių stambėjimo tendenciją aiškina „Ekskomisarų biuro“ prezidentas Alius Sadeckas.
Darbuotojų saugos tarnybos įmonėse daugėja nepaisant fakto, kad tobulėjančios technologijos keičia saugos tarnybų veiklą Lietuvoje: fizinę saugą, kai prekybos centras ar įmonė samdo apsaugininką, vis dažniau pakeičia elektroninė sauga, kai objekte diegiamos technologijos ir saugos tarnybų darbuotojai atvyksta tik suveikus signalizacijai. Pavyzdžiui, prieš krizę įmonės samdydavo apsaugininkus saugoti statomų pastatų, vilkikų stovėjimo aikštelių, o dabar šiuose objektuose užsisako elektroninės saugos paslaugas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad vaikus privalu vežti automobilinėse saugos kėdutėse, Lietuvoje supranta dar toli gražu ne dauguma tėvų. Ypač tai neatrodo būtina vyresnių nei trejų metų vaikų tėvams.

Šią tendenciją atskleidė rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ tinklalapio autoledi.lt užsakymu atlikta apklausa. Paaiškėjo, kad saugos kėdutes naudoja tik 41,8 proc. apklaustųjų. Net 53,8 proc. apklausoje dalyvavusių vairuojančių tėvų mano, kad į automobilines kėdutes reikėtų sodinti vaikus maždaug iki ketverių metų, o vėliau jos nereikalingos. Ir vos 7 proc. respondentų mano, kad specialius paaukštinimus vaikams reikėtų naudoti net iki 12 metų.
Lietuvos automobilininkų sąjungos atstovės Eglės Kestenienės teigimu, toks tėvų požiūris atskleidžia jų nesupratimą, koks realus pavojus gresia keturmečiui važiuojant ne saugos kėdutėje. „Po Vokietijoje atliktų bandymų paaiškėjo, kad žemesnio nei 1,50 m ūgio vaikui važiuojant prisegtam tik automobilio saugos diržais per avariją gali lūžti kaklo slanksteliai, būti sužalotas pilvas. Mat diržai eina per pačias pažeidžiamiausias kūno vietas – kaklą ir pilvą“, – paaiškina E.Kestenienė.
Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko Dainiaus Šolomsko duomenimis, taip vežamiems vaikams kyla netgi didesnis pavojus nei visai neprisegtiems, nes diržas, einantis per kaklą, juos gali net pasmaugti.
E.Kestenienė pataria visus vaikus iki maždaug ketverių metų sodinti į kėdutes, turinčias atlošą ir šonines apsaugas, o kai mažylis savo galva jau praauga kėdutę, reikėtų jį vežti bent jau ant specialaus paaukštinimo. Jis pakelia vaiką taip, kad automobilio diržai saugiai eitų per petį ir klubus.