Estijos ir Turkijos transliuotojai pirmieji paskelbė, kad Rusijos Baltijos laivynas civiliniu laivu „Ambal“ (koks simboliškas pavadinimas) iš Ust Lugos uosto į Kaliningradą išgabeno raketų sistemą „Iskander“.

 

„Iskander-M“ raketos gali sunaikinti strateginius objektus 500–700 kilometrų ar net šiek tiek didesniu atstumu. Ši sistema skirta strategiškai svarbiems objektams, tokiems kaip oro uostai, geležinkeliai, kariniai štabai ir t.t., naikinti. Iš Kaliningrado srities jos gali pasiekti pietinę Lenkiją bei centrinę Suomiją, taip pat tokias Europos sostines, kaip Berlynas ar Kopenhaga, ką jau kalbėti apie Vilnių, Rygą ar Taliną.

2010 ir 2011 m. Rusijos 26-oji raketų brigada prie Peipaus-Pskovo ežero (jis yra Rytų Estijoje ir Rusijos Pskovo srityje) buvo aprūpinta 12 tokių raketų sistemų. O apie galimą šių raketų dislokavimą vakarinėje Rusijos srityje taip buvo kalbama ne kartą. Apie tai, kad šių raketų dislokavimas Kaliningrade taptų rimtu Maskvos atsaku į NATO sprendimus Varšuvos susitikime Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti rotacines pajėgas, liepą kalbėjo ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.

Tiesa, Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius įvardija paprastesnę priežastį – esą „Iskander“ į Kaliningradą gabenama tik todėl, kad Rusijoje vykdomi kariniai mokymai. „Visoje Rusijoje dabar vyksta pratybos ir štabų mokymai. Karaliaučiuje taip pat vyksta pratybos, ir jų scenarijuje yra „Iskander“ raketinių kompleksų dislokacija bei galimas panaudojimas. Apie tai mes žinome“, – aiškina L.Linkevičius, nors atkreipia dėmesį, kad patys mokymai iš anksto neskelbti, ir štai šis faktas kelia nerimą.

Rusijos gynybos ministerija aiškina, kad nieko ypatingo nereikia įžvelgti nei mokymuose, nei „Iskander“ perdislokavime. „Šie raketiniai daliniai buvo dislokuoti ne vieną kartą. 2014 m. vykstant pratyboms Kaliningrade taip pat atsidūrė tolimo nuotolio raketų sistemos. Šį kartą jos bus dislokuotos kaip Rusijos karinių pajėgų pratybų dalis“, – aiškina Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Igoris Konašenkovas.

Vis dėlto kai kurie ekspertai visko taip supaprastinti nelinkę. Juolab, kad „Iskander“ gabenimą lydi ir keletas incidentų, pavyzdžiui, Estijos bei Suomijos oro erdvės pažeidimai. Priminsime, kad, Suomijos gynybos ministerijos duomenimis, rusų karinis lėktuvas Su-27 ketvirtadienį du kartus – 17 ir 21 val. pažeidė šalies oro erdvę, o Estijos oro erdvę netoli Vaindlo salos Rusijos lėktuvas kliudė penktadienį po pietų. Kaip teigia Estijos gynybos pajėgų atstovai, atvejis buvo „įprastas“: lėktuvas šalies teritorijoje išbuvo mažiau nei minutę, skrydžio planas nebuvo užpildytas, lėktuvo atsakiklis neveikė.

Ekspertų nuomone, tokie atvejai, kaip ir netikėti kariniai patikrinimai, ginkluotės kaupimas Kaliningrado srityje ir jau ne kartą išdėstyti Rusijos planai dėl raketų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, kelia susirūpinimą. Tokie veiksmai gali pažeisti vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, jie didina įtampą Baltijos regione, mažina pasitikėjimą ir neigiamai veikia šio regiono saugumą. Tai esą dar kartą parodo Rusijos agresyvų nusiteikimą NATO šalių atžvilgiu ir patvirtina būtinybę visapusiškai įgyvendinti NATO vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimus dėl NATO atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimo.

Apie tokius Rusijos veiksmus bei jų vertinimą Lietuva nuosekliai kalba ir kalbės įvairiose tarptautinėse saugumo struktūrose, tarp jų ir NATO Taryboje.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

KGB įpėdinės Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) veikla Kaliningrado srityje darosi vis aktyvesnė. Tokia aktyvi, kad šis biuras mėgina verbuoti net Lietuvos pasienio gyventojus.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

 

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

 

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

 

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

 

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

 

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai. Bet Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai pademonstravo, jog Kremliaus veiksmai šiandien yra neprognozuojami, todėl verta svarstyti ir ruoštis įvairiems scenarijams, susijusiems su globalia Europos saugumo architektūra.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Aktualiems saugumo klausimams buvo skirta ir tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“, įvykusi kovo pradžioje Lietuvos Seime. Joje perskaityti pranešimai leido susidaryti gana aiškų mūsų regiono saugumo grėsmių ir galimybių vaizdą. Šiame straipsnyje bus bandoma struktūriškai nubraižyti probleminių regiono klausimų paveikslą ir jį aptarti.

Aiškus grėsmės šaltinis

Nelieka jokios abejonės, kad esminis grėsmės šaltinis regione yra Rusija. Jos geopolitiniai žaidimai tampa aiškiu destabilizacijos veiksniu. Šiandien jau pripažįstama, kad dar 2008 metais nuskambėjęs pirmas grėsmingas signalas – Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas Pietų Osetijos teritorijoje – buvo neapdairiai ignoruojamas ir dabartinė situacija yra to tarptautinės bendruomenės abejingumo pasekmė.

Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų visas Baltijos šalis nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Rusija šiandien vertinama tiek kaip galimo konvencinio, tiek kaip nekonvencinio (arba kitaip sakant – hibridinio) karinio pavojaus šaltinis. Šios valstybės pradėta kariuomenės modernizacija, kurią buvo planuota užbaigti iki 2020 metų modernizuojant apie 70 proc. visų Rusijos karinių pajėgumų, byloja apie galimą Kremliaus pasirengimą globaliam kariniam konfliktui.

Kita vertus, šiandien sunku pasakyti, ar Maskvai iš tikrųjų pavyks įgyvendinti suplanuotą kariuomenės modernizavimo programą. Pakišti tam koją gali sudėtinga ekonominė situacija, kurią lėmė kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos ekonominės sankcijos.

Sudėtingas regionas

Realios grėsmės akivaizdoje kyla klausimas dėl galimybės apginti Baltijos šalių regioną, t.y. rytinę tiek Europos Sąjungos, tiek NATO sieną. Pažymima, jog geografinė Baltijos šalių padėtis daro šį uždavinį kiek komplikuotą. Prognozuojama, kad konvencinio (ir galimo nekonvencinio) Rusijos susidūrimo su NATO aljansu atveju Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų Lietuvą (ir visas Baltijos šalis) nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Kazimiero Pulaskio fondo (Fundacja im. Kazimierza Pułaskiego) vadovas Zbigniewas Pisarskis prisipažino, kad daugumoje strategijų, kuriamų Lenkijoje Rusijos ir NATO konfrontacijos atvejui, kaip prielaida įtvirtinamas Baltijos šalių regiono praradimas, o esminiu klausimu tampa ne partnerių išlaisvinimas, bet Lenkijos teritorinė gynyba.

Jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė.

Tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė. Tai svarbus klausimas ne tik Baltijos valstybių, bet ir pačios Lenkijos saugumo kontekste. Baltijos jūra atveria kelią potencialiai karinei pagalbai ne tik iš NATO valstybių Vokietijos ir Danijos, bet ir iš oficialiai neutralios Švedijos. Pasak Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos nario dr. Mike Winnerstigo, Stokholmas anksčiau yra deklaravęs, kad agresijos prieš kitas ES valstybes atveju neliks nuošalyje, tačiau problema, eksperto teigimu, yra ta, jog Švedija (kaip ir daugelis kitų ES šalių) per kelis pastaruosius dešimtmečius yra gerokai sumažinusi savo karinius pajėgumus. Šiandien, po Krymo užgrobimo, kuris, pasak M. Winnerstigo, tapo šaltu dušu jo valstybei, ankstesnis kariuomenės mažinimas vertinamas kaip didelė klaida.

Baltarusijos veiksnys

Žiūrint į Baltijos šalių regiono padėtį negalima ignoruoti ir dar vienos valstybės – Baltarusijos – veiksnio. Deja, bet čia Lietuvai, Latvijai ir Estijai irgi nėra priežasčių nusiteikti optimistiškai. Nors Ukrainos atveju Baltarusija demonstratyviai išsaugojo neutralumą, vargu ar ji turėtų galimybę likti nuošalyje nuo globalaus Rusijos ir NATO konflikto.

Baltarusija jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio.

Baltarusijos politinės analizės ir prognozės centro analitikas dr.Pavelas Usovas pažymi, kad pagrindine problema išlieka tai, jog Baltarusija yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taip pat vargu ar kas nors šioje situacijoje galėtų pasikeisti, kol ši valstybė yra valdoma dabartinio autoritarinio režimo. Esminė problema yra ir tai, kad Rusijos įtakoje atsidūrė ne vien politinis šalies elitas, bet ir visa visuomenė. Pasak P.Usovo, šalyje beveik nėra pilietinių organizacijų, kurios galėtų priešintis Rusijos įtakai, o prorusiškoms organizacijoms leidžiama veikti gana laisvai ir plačiai. Kaip pastarųjų struktūrų pavyzdį P.Usovas pateikia vadinamuosius patriotinius klubus, glaudžiai susijusius su Stačiatikių bažnyčia, ugdančius jaunimą dabartinės Rusijos ideologijos dvasia, ruošiančius jį „kovai su fašistais“.

P.Usovas taip pat akcentuoja glaudžią Baltarusijos ir Rusijos kariuomenių sąsają, kurią lemia ne tik dažnos bendros karinės pratybos, bet ir tai, kad nemažai Baltarusijos kariuomenės karininkų yra baigę karo mokslus Rusijoje. Atsižvelgdamas į tai, ekspertas daro išvadą, kad jo valstybė jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. „Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio“, – teigia P.Usovas.

Nepakankamos investicijos

Apibrėžtoje situacijoje Baltijos valstybių saugumo klausimas natūraliai išlieka Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalas. Sutariama, kad Baltijos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus, ieškoti modelių, kurie leistų kurį laiką apsiginti agresijos atveju (galbūt pasitelkus Izraelio ir kitų mažų valstybių pavyzdį). Žinoma, šiandien, žiūrint į pastaruosius dešimtmečius, saugumo klausimo svarba Baltijos šalyse suprantama aštriausiai, o idealistinį požiūrį į gynybą pagaliau pakeitė realistinis. Tačiau, užsienio ekspertų manymu, to, ką daro Baltijos valstybės, vis dar nepakanka jų saugumui užtikrinti.

Sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą.

JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidentas Glenas Howardas kritikuoja Lietuvą ir Latviją dėl pernelyg menkų investicijų į gynybą. Jis primena, jog tarp trijų Baltijos valstybių tik Estija skiria šiai sferai rekomenduojamus 2 proc. BVP. „Labai sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą“, – pažymi G. Howardas.

Išvados

Pateikta apžvalga tikrai nenuteikia optimistiškai. Tiesa, yra dar keli aspektai, kuriuos būtina paminėti. Pirmiausia, aptartoje situacijoje iš esmės kalbama apie konvencinio susidūrimo tarp Rusijos ir NATO grėsmę. Tačiau galima suabejoti, ar Rusija ryžtųsi tokiam susidūrimui – pirmiausia dėl aiškios Rusijos ir NATO karinių pajėgumų asimetrijos ne Maskvos naudai. Taip pat galima prisiminti, kokia iš esmės atsargi ir nerangi buvo Rusijos reakcija į incidentą su jos bombonešiu „Su-24“, kurį numušė NATO narė Turkija.

Labiau tikėtina, jog potencialiai agresijai prieš Baltijos šalis Kremlius gali pasirinkti vienokią ar kitokią hibridinio karo formą. Tačiau tokiu atveju Rusijai teks veikti itin slaptai ir atsargiai. Be to, ir konflikto Donbaso regione rezultatai rodo, kad hibridinio karo priemonės negarantuoja norimo rezultato.

Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Numanoma, kad Maskva Rytų Ukrainoje pasiekė kur kas mažiau, nei tikėjosi iš pat pradžių. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiandien hibridinis karas jau nėra tokia naujiena kaip prieš kelerius metus. Čia galima prisiminti, kad dar 2014 metų pavasarį Estijos kariuomenės vadas Riho Terras taip apibūdino būtiną Estijos taktiką hibridinio karo atveju – „nužudyti pirmą pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“, ir tada kiti neateis“.Tad galima teigti, jog Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Atsižvelgiant į visa tai, esminė išvada šiuo atveju gali būti tik viena – ruošiantis atremti tiek konvencinę, tiek nekonvencinę agresiją, Baltijos šalims būtina pasitikėti savo jėgomis (ir siekti, kad tos jėgos būtų adekvačios kylančiam pavojui). Tarp esminių uždavinių turi būti ir strateginių krypčių, kurios leistų sulaukti sąjungininkų pagalbos, kontrolės išsaugojimas. Dabartiniame etape taip pat verta kruopščiai analizuoti ir adaptuoti geriausius pasaulyje mažų valstybių gynybinių strategijų pavyzdžius. Kitaip sakant, pats laikas prisiminti dar senovės romėnams žinomą tiesą: norint taikos būtina ruoštis karui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 7 d.

 

Šiandien, kaip ir 1949 m. NATO, nežada sutriuškinti Rusijos (tuomet SSRS) pajėgų savo pasienyje. NATO grasina, kad bet koks konfliktas išvirs į plataus masto karą, kuris taps neparankus Rusijai. T.y. NATO siūlo atgraso per pažadą eskaluoti konfliktą, rašo leidinyje “The National Interest” gynybos ekspertas Robertas Farley.

Neseniai RAND atlikta Rusijos puolimo prieš Baltijos šalis simuliacija vėl  sugrąžino kalbas apie naująjį  Šaltąjį karą. Simuliacija parodė, kad NATO bus sunku apginti Baltijos valstybes, jei remsis vien konvencinėmis pajėgomis.

Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes.

Tačiau nuo NATO įkūrimo 1949 m. iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes. Grubiai tariant, gynybos strategija buvo pasiekti Lamanšo sąsiaurį anksčiau nei Raudonosios armijos tankai. Taip pat NATO planavo panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kad pristabdytų sovietus, o tai būtų sulaukę tokio pat SSRS atsako.

Tačiau ši nuostata, kad NATO pralaimės konvencinį karą, visiškai neprieštaravo požiūriui, jog NATO yra reikšminga atgrasant SSRS nuo karo. NATO bet kokiu atveju sukeltų daug galvos skausmo  sovietams: sutriuškinti britų-vokiečių-amerikiečių pajėgas būtų sunkiai nei vien tik Vakarų Vokietijos kariuomenę. Be to, NATO grasinimas išplėsti karo veiksmus kitose pasaulio vietose tik dar daugiau kainuotų sovietams. NATO pranašumas jūroje ir ore būtų triuškinantis veiksnys, net jei sovietai laimėtų Europos fronte. O svarbiausia, Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV paleistų savo branduolines raketas į SSRS. Ir net jei JAV prezidentas atsisakytų Berlyną iškeisti į Niujorką, kitos bloko šalys galėjo panaudoti savo branduolinį arsenalą.

Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms.

Tiesa, po “Yom Kippur” karo 1973 m. NATO atsirado viltis laimėti prieš Varšuvos pakto šalis. Šio konflikto metu per atstumą valdomos raketos sėkmingai panaudotos naikinant gausesnį priešą ir JAV kariškiai pradėjo tikėti, kad gali sustabdyti sovietų puolimą. 1982 m. priėmus “AirLand Battle” koncepciją amerikiečiai dar labiau įtikėjo, kad gali sutriuškinti sovietus. Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms bei laivynui. Šis planas buvo visiškai nesusijęs su jokios NATO teritorijos gynyba ir susitaikyta, kad pradžioje sovietai galėtų okupuoti tam tikras teritorijas.

Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą.

Todėl žinant šį istorinį kontekstą nebe taip baisiai skamba pranešimai, kad Rusija gali laimėti karą prieš mažą NATO šalį. Rusiją visą laiką, nebent išskyrus tuoj po SSRS žlugimo, turėjo pajėgumų grasinti NATO savo konvencine ginkluote. O NATO net nebandė kurti konvencinės gynybos planų Baltijos valstybėms, tikėdamasi, kad pakaks tikėjimo įsipareigojimais ir įdirbio atgrasant Sovietų Sąjungą nuo Vakarų Europos puolimo.

RAND karo žaidimas rodo, kad Rusija gali užimti Baltijos valstybes ir galbūt išlaikyti jas tam tikrą laiko tarpą. Tačiau Maskvai tuoj pat teks pradėti mokėti už bet kokį konfliktą, kai NATO pajėgos pajudės į Kaliningradą, Padniestrę ir į kitus Rusijos bastionus. NATO povandeniniai laivai ir lėktuvnešiai smogs stipriai Rusijos laivynui. Raketomis bus sunaikinta didžioji dalis Rusijos aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos.

Trumpai tariant, Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą. Taip NATO atgrasė SSRS 1949-aisiais, taip ji atgraso Rusiją ir 2016-aisiais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

 

 

Sauga. Vasarą daugelis skiria atostogoms, tačiau ilgapirščiams šis metas – pats darbymetis. Birželio–rugsėjo mėnesiais įvyksta tiek pat vagysčių, kiek per visus kitus metų mėnesius kartu sudėjus. „Veidas“ ieško atsakymų į klausimą, kaip tinkamai apsisaugoti savo būstą.

Įsilaužimų į gyvenamuosius būstus ir vagysčių iš jų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja. Pernai šalyje iš viso buvo padaryta 3,3 tūkst. tokių nusikaltimų, iš kurių daugiau kaip penki šimtai užfiksuoti sostinėje. O štai 2008-aisiais Lietuvoje suskaičiuota 6 tūkst. vagysčių, iš kurių 1,7 tūkst. įvyko Vilniuje.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos antrojo skyriaus viršininko Sigito Šemio teigimu, geresnę nusikaltimų statistiką gali lemti tai, kad sumažėjo ilgapirščių. Pasak jo, nemažai profesionalių grupuočių pastaraisiais metais buvo išaiškintos ir išardytos. Be to, dalis nusikaltėlių emigravo ir šiuo metu į Lietuvą grįžta tik pasilinksminti ir išleisti Norvegijoje ar Vokietijoje „uždirbtų“ pinigų. Kita vertus, tokių nusikaltimų skaičius banguoja. Vos tik į laisvę paleidžiami svarbiausi vagysčių organizatoriai arba susiburia, iš kitų miestų atvyksta naujos grupuotės, tokio pobūdžio nusikaltimų vėl padaugėja.

S.Šemis tvirtina, kad jau daug metų pagrindinis įsibrovimo į namus ir butus būdas nesikeičia – vagys dažniausiai įsilaužia įveikdami plastikinių langų, durų rėmus ar jų konstrukcijas. Šis įsilaužimo būdas išpopuliarėjo kartu su plastikinių langų ir durų atsiradimu, kai šie pakeitė medinius langus. Jei nenaudojamos papildomos apsaugos priemonės, pirmuosiuose namų aukštuose esantys butai arba individualūs gyvenamieji namai tampa lengvu nusikaltėlių grobiu.

Mažiau populiarus, tačiau taip pat klasikinis ir dažnai pasitaikantis įsilaužimo būdas yra išlaužti arba sugadinti durų spyną. Taip nutinka tuomet, kai durys yra lengvai įveikiamos ir neturi papildomos apsaugos. Rečiau pasitaikančios vagystės įvykdomos išdaužus buto ar namo langą, pragręžus durų spynos apsauginę konstrukciją arba pačią spyną, į patalpas patekus per rūsio, katilinės langus ar per garažą.

Prieš maždaug penketą metų Vilniuje veikė grupuotė, vadinta „alpinistais“. Šie nusikaltėliai specializavosi vogdami iš paskutinių daugiabučių namų aukštų. Jie pasitelkdavo virves, specialius mazgus, alpinizmo įrangą ir per įstiklintus balkonus lengvai patekdavo į butą. Tačiau pažabojus „alpinistus“ pastaraisiais metais tokio pobūdžio nusikaltimų beveik neužfiksuota.

Dažnai pasitaiko ir vagysčių, kai dienos metu nusikaltėliai eina per daugiabučio laiptinę ir bando atidaryti visas iš eilės duris, tiesiog ieškodami neužrakintos spynos. Atidarę tokias duris, net jei bute tuo metu ir būna žmonių, jie stveria pirmus prieškambaryje pasitaikiusius daiktus ir greitai pasišalina. Tai paprastai būna rankinės, piniginės ar mobilieji telefonai.

Saugos įmonės „G4S Lietuva“ Saugos sprendimų departamento direktorius Vidas Kšanas pabrėžia, kad konkrečiam objektui svarbiausia yra kompleksinis saugos sprendimas. Efektyviausiai namų apsaugą galima padidinti įsirengiant šarvuotas duris, apsaugines langų žaliuzes, šviestuvus su judesio davikliais kiemuose ir laiptinėse, įmontuojant seifą bei nepaliekant lengvai pastebimų ir pasiekiamų vertingų daiktų. Įsirengiant signalizaciją, būtina ją prijungti prie centrinės stebėjimo sistemos. Šiuo metu privačiame sektoriuje itin populiarėja vaizdo stebėjimo paslauga, kai objekte ar teritorijoje įrengiamos filmavimo kameros, transliuojančios vaizdą į klientų aptarnavimo centrą. Vaizdas nėra stebimas nuolat, o tik tuomet, kai objekte suveikia judesio davikliai.

V.Kšanas taip pat pataria stiklo paketus padengti apsaugine plėvele, kuri neleidžia įsilaužėliams į patalpas patekti žaibiškai, nes net ir įskilęs stiklas lieka savo vietoje, o netikėtumo efektas, kurį sukelia nesudužęs stiklas, gali suteikti kelias lemiamas minutes, per kurias į objektą spės atvykti greitojo reagavimo ekipažas.

„Papildoma apsauga, žinoma, kainuoja, bet ji ir atsiperka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo mechaninės apsaugos iš vidaus, jų pasirinkimas yra tikrai nemenkas. Kiekvienas apie tai turėtų pagalvoti individualiai, pagal konkrečias aplinkybes ir situaciją. Galiu paminėti neseną atvejį, kai nuosavame prabangiame name, aptvertoje jo sklypo teritorijoje, buvo įrengta visą perimetrą sauganti signalizacija. Nusikaltėlis atsineštomis kopėtėlėmis lengvai įveikė tvorą, bet jis praktiškai net nespėjo pribėgti prie namo ir laiko įsibrauti neliko, spėjo tik pasišalinti“, – pasakoja daugiau nei penkiolika metų šioje srityje dirbantis tyrėjas S.Šemis.

Vagysčių ir įsilaužimų į gyvenamąsias patalpas pagausėja vasarą, kai žmonės išvyksta atostogauti ar ilgesniam laikui palieka savo būstą. Viena iš pastaruoju metu pastebimų ir labai paplitusių klaidų – dalijimasis informacija socialiniuose tinkluose. Žmonės skelbia įrašus apie atostogas užsienyje su visa šeima ir vaikais, publikuoja fotografijas, dažnai net įrašo planuojamą išvykimo ir grįžimo datą. Nors socialiniuose tinkluose tokia informacija dalijamasi tik su tam tikra asmenų grupe, negalima tvirtai žinoti, kad ji nenuteka į šalį ir nepageidaujamiems asmenims. Gavę tokią informaciją, nusikaltėliai progos nepraleis – turėdami galimybę ruošis ir tuo pasinaudos.

Viena efektyviausių ir šiais laikais vis labiau plintančių saugos priemonių yra aktyvios saugios kaimynystės bendruomenės, dažnai besikuriančios naujos statybos daugiabučiuose ar individualių namų kvartaluose. Kadangi bendrijos nariai yra aktyvūs, kaimynai pasitiki vieni kitais ir aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje bei su policijos pareigūnais, tokios bendruomenės yra veiksmingos.

Reikšmingi net ir tokie iš pažiūros smulkūs dalykai, kaip kaimyno pašto korespondencijos išėmimas. Jei pašaliniai mato, kad pašto dėžutė iki pat viršaus perpildyta laiškų, reklaminių lankstinukų, informacija apie tokį paliktą būstą netrukus gali pasklisti. Po papildomų pasitikrinimų toks butas gali būti apvogtas.

O vagiama šiais laikais viskas. Tai visų pirma priklauso nuo to, kas planuoja konkretų nusikaltimą. Gerai organizuotos vagių grupuotės, kuriose veikia stebėtojai, organizatoriai, vykdytojai ir vogtų daiktų realizuotojai, tos, kurios padaro didžiausią dalį tokio pobūdžio nusikaltimų, visų pirma kėsinasi į pinigus ir juvelyrinius dirbinius, o buitinė technika ar kiti panašūs daiktai jų nedomina.

„Sunku įrodyti, kad konkretūs pinigai buvo jūsų ar mano. Niekas jų numerių  nepersirašo. O juvelyriniai dirbiniai yra kuo greičiau išlydomi. Jie turi pakankamai didelę vertę, todėl tiesiog patariama šių daiktų namie nelaikyti. Tokios grupuotės daro tuos nusikaltimus su perspektyva į ateitį, kad jeigu jų nariai bus sulaikyti ir bus mėginama įrodyti konkretų jų dalyvavimą viename ar kitame nusikaltime, iš karto stengiamasi nepalikti pėdsakų. Be to, jie pasirenka prabangiau atrodančius gyvenamuosius namus, dažnai ilgai juos stebi, netgi naudoja legalias sekimo įrangas šeimininkų automobiliuose ir pan.“, – vardija S.Šemis.

Kita grupė nusikaltėlių – nuo narkotikų priklausomi ar asocialūs asmenys. Jie taip pat padaro nemažai tokių nusikaltimų, tačiau įprastai vagia visus daiktus, kuriuos tik pavyksta rasti. Patekę į gyvenamąjį būstą jie susirenka kompiuterinę, foto- bei vaizdo techniką ir kitus daiktus, randamus spintose, stalčiuose, o vėliau juos mėgina realizuoti. Nors tokių vagių ir mažai, dalis jų sugeba pavogti net maistą iš šaldytuvų ar užuolaidas nuo langų.

Draudimo bendrovės „If“ duomenimis, vidutinė vagystės iš gyvenamųjų namų ar būtų žala yra apie 800 eurų. Didžiausia pastarųjų metų vagystės žala siekia 17 tūkst. eurų, kai iš nuosavo namo buvo išnešta brangi juvelyrika, laikrodžiai, kvepalai, grynieji pinigai ir kompiuterinė technika.

Ilgametė statistika rodo, kad tikimybė, jog vagystė iš namų ar butų bus išaiškinta, yra maždaug 33 proc. Tačiau ir išaiškinimas tikrai negarantuoja, kad pavyks atgauti visus ar bent dalį pavogtų daiktų, – tai ypač būdinga minėtiems juvelyriniams dirbiniams bei gryniesiems pinigams. Daugiau vilties, jei pavogti daiktai buvo numeruoti ir pažymėti policijoje.

Viena dažniausiai pasitelkiamų apsaugos priemonių yra saugos tarnybos, kurių paslaugos ypač populiarios gyvenamuosiuose namuose. S.Šemio teigimu, vagysčių riziką jos sumažina gerokai, tačiau visiško saugumo taip pat negarantuoja. „Nusikaltėliai taip pat nesnaudžia – matome praktiką, kai nusikaltimai daromi piko metu. Pavyzdžiui, rudenį, kai miestas pilnas automobilių, vagys darbuojasi 17–18 val. Tokiu atveju vagystė įvykdoma greitai, ir nei policija, nei saugos tarnyba tuo metu nespėja per atitinkamą laiką dėl spūsčių greitai atvykti, ir nusikaltėliai šitai žino“, – aiškina pareigūnas.

Be to, dažnai stebėdami objektus, jie melagingai priverčia suveikti signalizaciją – ji įjungiama vienoje vietoje, į kurią ir vyksta saugos tarnyba, o tikroji vagystė tuo pat metu vykdoma kitur.

Kaip pabrėžia draudimo bendrovės „If“ privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius, apsisaugoti nuo kruopščiai suplanuotų vagysčių labai sudėtinga ir tam reikia įvairių specialių priemonių – signalizacijos, kameros, perimetro apsaugos, fizinė apsaugos. Minėtos apsaugos priemonės atbaido vagis ir priverčia juos rinktis paprasčiau apsaugotus objektus, tačiau saugos tarnybos į įvykio vietą suspėja ne visuomet, o pasitaiko atvejų, kai gerai savo darbą suplanavę ilgapirščiai apeina visas apsaugos sistemas.

Saugos įmonės „Grifs AG“ Apsaugos departamento direktoriaus Žydrūno Bukausko teigimu, vagys į nežinomą būstą paprastai nesilaužia – auka yra stebima ir tik jai išvykus iš būsto imamasi iš anksto parengto scenarijaus. Vagis domina ir tai, ar butą arba namą saugo saugos tarnyba.

„Suveikdinę apsaugos sistemos jutiklius patikrina, per kiek laiko ir kokiu maršrutu atvyksta saugos tarnyba. Kelyje pasistato žvalgą, kuris informuoja „kolegą“. Pasitaiko, kad atvažiavimo kelyje daromi dirbtiniai sunkumai – užstumiami konteineriai, sukraunami akmenys ir pan. Kaip ir prekybos centruose ar biuruose, dažniausiai vykdomos žaibiškos (1–2 min.) arba greitos vagystės (iki 4–5 min.), tai yra – kol atvyksta saugos tarnyba“, – pasakoja Ž.Bukauskas.

„Veido“ kalbinti specialistai pabrėžia, kad net ir trumpam laikui paliekant savo namus būtina nepamiršti įjungti signalizacijos – nemažai vagysčių įvyksta dėl to, kad žmonės, net ir turėdami namie įrengtą signalizaciją, išeidami į parduotuvę, į darbą ar išvažiuodami savaitgaliui signalizacijos neįjungia. Tokiu atveju patyrusiems vagišiams užtenka vos kelių minučių, kad apvogtų būstą.

Kita patikima apsauga nuo turto vagysčių – jo draudimas. Pastebima, kad pastaraisiais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors šalyje butus yra apsidraudę apie penktadalį, gyvenamuosius namus – apie pusę jų savininkų, kai, pavyzdžiui, Skandinavijoje tai daro devyni iš dešimties.

„Pagrindinė to priežastis – draudimo tradicijos nebuvimas. Dažnas atvejis, kai žmonės įvertina riziką ir apsidraudžia jau po vagystės. Kita grupė – žmonės, kurių butus apdrausti reikalauja bankas, išduodantis paskolą. Vis dėlto galime teigti, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų apdrausti savo turtą, nors tikslios statistikos apie tai nėra“, – sako T.Sinkevičius.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

Saugumas svarbus visoms gyvenimo sritims, o ypač šiuolaikiniam verslui, kurio efektyvumas dažnai priklauso nuo sklandaus ir saugaus IT sistemų darbo. Siekiant užtikrinti visapusišką jų veikimą, į pagalbą ateina naujausios technologijos ir sprendimai.

 

Kaip sako bendrovės „Penkių kontinentų komunikacijų centras“, diegiančios įvairius IT saugumo sprendimus, Komercijos departamento vadovas Robertas Ragauskas, prieš pasirūpinant verslo saugumu svarbu įvertinti realią jo būklę ir galimas grėsmes. „Verslo apsaugą paprastai rekomenduojame pradėti planuoti nuo audito, kuris leidžia nustatyti silpnas IT infrastruktūros vietas ir padeda priimti sprendimus dėl tolesnio jos tobulinimo. Be to, IT saugumo auditas užtikrina informacijos saugumo reikalavimų įgyvendinimą: saugų duomenų laikymą ir perdavimą, apsaugą nuo kibernetinių nusikaltėlių atakų ir neautorizuotų pakeitimų, informacijos konfidencialumą, prieinamumą, vientisumą. Tik tuomet, remiantis audito rezultatais ir atsižvelgiant į įmonės specifiką bei poreikius, reikėtų pradėti galvoti apie tinkamiausius saugumo sprendimus“, – aiškina R.Ragauskas.

 

Įėjimo kontrolė

Visų pirma verta pasirūpinti įėjimo į pastatą kontrole. Įdiegus kontrolės sistemą, kiekvienas darbuotojas gauna asmeninę magnetinę darbo kortelę, kurią nuskaitęs kortelių skaitytuvas atidaro duris, o nepageidaujami asmenys negali patekti į patalpas. Darbuotojo kortelė gali riboti ir konkretaus darbuotojo patekimą į vidų, atsižvelgiant į jo darbo specifiką, pvz., kad darbuotojas galėtų įeiti į darbovietę tik tam tikru laiku, kad galėtų užeiti tik į tam tikras patalpas, o nebūtų įleidžiamas ten, kur saugoma konfidenciali informacija.

R.Ragausko teigimu, tokia sistema taip pat padeda užtikrinti darbo kontrolės funkciją. „Darbuotojų kortelių sistema ne tik garantuoja saugumą, bet ir teikia įmonės vadovams svarbią informaciją apie darbuotojų darbo laiką, jų veiklą įmonės viduje (pagal judėjimą patalpose), tai yra padeda įgyvendinti darbuotojų kontrolę. Be to, tai patogus būdas išaiškinti kylančius incidentus“, – sako specialistas.

 

Prisijungimo kontrolė

Įėjęs į darbo patalpas, darbuotojas dar turi virtualiai „įeiti“ į savo kompiuterį, tai yra prie jo prisijungti. Kad kiekvienas įmonės kompiuteris būtų patikimai apsaugotas nuo pašalinių asmenų, „Penkių kontinentų komunikacijų centro“ atstovas siūlo naudoti elektroninius raktus „eToken“, jungiamus per USB. Taip supaprastinamas prisijungimas prie įmonės tinklo ir prieiga prie konfidencialios informacijos. Naudotojams nebereikia įsiminti sudėtingų slaptažodžių ir periodiškai jų keisti.

Elektroniniai raktai taip pat padeda kontroliuoti darbuotojų veiksmus, nes rodo informaciją, kada ir prie kokio kompiuterio darbuotojas jungėsi, kokiais tinklo ištekliais naudojosi. Be to, su „e-Token“ tinklas yra efektyviau apsaugotas, nes norint prisijungti neužtenka prisijungimo duomenų, reikia ir USB įrenginyje esančio sertifikato.

Skaitmeninis raktas gali būti naudojamas ir kaip atmintis elektroninio parašo sertifikatui saugoti. Elektroniniu parašu jungiantis prie informacinių sistemų pakanka vienintelio elektroninio parašo slaptažodžio, vadinamojo PIN arba sPIN, o informacijai iš USB saugyklos skaityti nereikia jokios specialios įrangos, nes dauguma šiuolaikinių kompiuterių sukomplektuoti su standartinėmis USB sąsajomis.

 

Tinklo kontrolė

Į vidinį įmonės tinklą grėsmė gali atkeliauti ir iš plačiojo interneto. Kad taip neatsitiktų, būtina nuolat stebėti duomenų srautus. R.Ragausko teigimu, tą atlikti padeda specialios apsaugos sistemos, kurios skirtos duomenų srautui filtruoti ir apsaugoti nuo neteisėto įsibrovimo į įmonės tinklą bei kritinių IT sistemų atakų. „Tokia sistema turi ugniasienę, kuri praneša, jei kokia nors programa bando prisijungti prie interneto. Galima iš anksto nustatyti interneto puslapius, prie kurių jungimąsi sistema nuolat blokuos. Sistema taip pat ieško į kompiuterio kietąjį diską patekusių kenksmingų programų, o radusi stengiasi jas pašalinti arba izoliuoti užkrėstus failus“, – aiškina pašnekovas.

Siekiant dar didesnio saugumo, gali būti naudojamos antivirusinės programos. Jos tikrina, ar nėra virusų ateinančiame interneto sraute, el. pašto sraute, serveriuose, prie kurių darbuotojai jungiasi iš skirtingų kompiuterių. Šios programos gali būti įdiegiama ne tik į stacionarius kompiuterius, bet ir į mobiliuosius įrenginius, į kuriuos patekęs virusas taip pat gali kelti grėsmę.

 

Duomenų apsauga

Įvairaus pobūdžio informacija įmonėje yra didžiausia vertybė. Jos praradimas gali pridaryti didžiulių nuostolių. Kaip to išvengti? R.Ragausko teigimu, tam skirtos duomenų saugyklos. „Užsisakius duomenų saugyklos paslaugą, saugomi ne tik svarbūs įmonės dokumentai, jų atsarginės kopijos, bet ir visa kiekvieno darbuotojo kompiuterio informacija. Tad net praradus kompiuterį duomenys nedings, juos bus galima lengvai atkurti iš saugomų kopijų“, – paslaugos privalumus vardija bendrovės atstovas.

Siekiantiems užtikrinti ne tik duomenų, bet ir verslo IT procesų eigą siūloma duomenis saugančių serverių nuomos paslauga. Tai nenutrūkstamas IT sistemų darbas: dubliuota elektros energijos linija, dubliuota interneto kanalo linija, įrangą aušinančios kondicionavimo sistemos, apsauga nuo elektros įtampos šuolių, visų sistemų būklės stebėsena 24 valandas per parą, teritoriją nuolat stebinčios kameros ir kt.

Dar vienas sprendimas apsaugoti savo duomenis – virtualių serverių paslauga, kuri nereikalauja investuoti į brangią tinklų įrangą, serverius, jų priežiūrą, rūpintis programinės įrangos atnaujinimu ir samdyti visą parą juos stebinčio personalo. Ji padeda įmonėms ne tik išvengti daugybės rūpesčių, bet ir užtikrina sklandų darbą nuolat kintančiomis verslo sąlygomis.

 

Loreta Klebonaitė-Šeibak

 

 

 

 

 

Remiantis bendrovės „B2B International“ kartu su „Kaspersky Lab“ atlikto tyrimo* rezultatais, 12 proc. europiečių interneto vartotojų netiki kibernetinių atakų realumu. Jų manymu, internetinio saugumo instrumentus kuriančios bendrovės perdėtai pateikia grėsmę. Iš tikrųjų apsaugos netaikantys vartotojai kasdien rizikuoja savo duomenimis ir virtualiu gyvenimu.

Kaip rodo statistika, netgi tie, kurie tiki kibernetinių grėsmių realumu, ne visada susimąsto apie apsaugos būtinumą. Tik 22 proc. apklaustųjų žino, kad gali tapti kibernetinių nusikaltėlių tikslu. Apgavikams įdomūs bet kurio vartotojo įrenginiai. Net jei savininkas juose nesaugo vertingos informacijos ir neatlieka sandorių internetu, bet kuris kompiuteris, telefonas ar planšetė gali būti panaudoti apgavikų, pavyzdžiui, kaip botas (žodžio robotas trumpinys – kompiuterio programa, automatizuotai atliekanti tam tikrus kompiuteriu dirbančio žmogaus veiksmus) – elektroniniu paštu siųsti šlamštalaiškius arba netikras nuorodas, organizuoti DDoS atakas.

Be to, beveik trečdalis vartotojų (34 proc. europiečių) nesibaimina dėl savo internetinių sąskaitų užlaužimo ir nė neįsivaizduoja, kad tokie įsilaužimai gali nutikti. Tai gali būti ne tik nekalti puslapiai socialiniuose tinkluose, bet ir asmeninis internetinis bankas, kurio prieiga atveria apgavikui vartotojo piniginę. Finansiniai praradimai dėl kibernetinių atakų daugeliui atrodo mažai tikėtini – apie juos nežino arba nesirūpina 50 proc. respondentų. Lietuvoje šis rodiklis siekia 54 proc.** Tačiau tokie praradimai nebūtinai susiję su tiesiogine pinigų iš sąskaitos vagyste. Dėl užkrėtimo kenkėjiška programine įranga taip pat galima patirti nenumatytų išlaidų (gali tekti susimokėti už IT specialisto paslaugas, iš naujo diegti programinę įrangą) arba nukentėti dėl įrenginio ryšio sutrikimų. 21 proc. susidūrusiųjų su kenkėjiška programine įranga patyrė tam tikrų nuostolių. Per pastaruosius metus su finansų vagystėmis susidūrė 4,1 proc. apklaustų Lietuvos vartotojų, o 5 proc. baiminasi prarasti savo finansus atlikdami operacijas realiuoju laiku.

Taip pat 18 proc. apklaustų europiečių nežino, kad dar vienu pavojaus šaltiniu gali tapti nemokami vieši Wi-Fi tinklai – nusikaltėliai gali perimti jais perduodamus duomenis. Šiek tiek daugiau vartotojų – 30 proc. – žino apie tokią galimybę, tačiau nemano, kad verta nerimauti. Tarp Lietuvos vartotojų tai 39 proc. respondentų. Viešais tinklais naudojasi 63 proc. apklaustų Lietuvos vartotojų, iš jų 20 proc. lankosi tinklalapiuose ir savo asmeninėse sąskaitose internete.

„Žmonės, kurie mano, kad jie nėra įdomūs apgavikams ir dėl to nebus atakuojami, tiesiog mažai žino apie internetines grėsmes. Programišiai dažniausiai siekia aprėpti kuo daugiau interneto vartotojų. Todėl jungtis prie interneto be apsaugos sprendimo gana rizikinga“, – aiškina Vladimiras Zapolianskis, „Kaspersky Lab“ produktų ir technologijų rinkodaros viceprezidentas.

Apsaugoti nuo naujausių internetinių grėsmių gali sprendimas „Kaspersky Internet Security — multi-device 2015“, neatitraukiantis vartotojo ir nelėtinantis įrenginio darbo. Jis užtikrina įrenginių, kuriuose įdiegtos operacinės sistemos „Microsoft Windows“, „Apple OS X“, „Google Android“, saugumą. Sprendimas sustabdo kenkėjišką programinę įrangą, aptinka netikrus ir pavojingus tinklalapius, praneša apie rizikas jungiantis prie nepatikimų Wi-Fi tinklų, taip pat užtikrina saugų naršymą internete „Apple iOS“ ir „Microsoft Windows Phone“ vartotojams.

Internetas yra vienas svarbiausių pasaulio pažangos variklių. Jo pasiekiamumas lemia žmonijos raidą, bet kartu būtina užtikrinti globalių principų, saugančių žmogaus teises, įgyvendinimą.

„WikiLeaks“ skandalas ar JAV nacionalinės saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno nutekinta informacija apie žvalgybų rinktus privačius vartotojų duomenis sukėlė diskusiją, ar virtualioje erdvėje įmanoma suderinti saugumą bei pagarbą vartotojų privatumui. O gal vis dėlto turėtume susitaikyti su tuo, kad pasaulis pasikeitė, kad tradicinis privatumo suvokimas internete nebeegzistuoja, ir to per daug nesureikšminti?

Išlaikyti privatumą tampa vis sudėtingiau
Virtuali erdvė, suteikusi daug galimybių, kartu sukūrė ir iki šiol nematytų iššūkių.
„Internetas padeda iš skurdo pakilti milijonams žmonių, išplėsdamas galimybes naudotis savo teisėmis, tačiau yra ir kita pusė. Kartais internetas meta iššūkį mūsų laisvėms bei mūsų suvokimui, kas yra privatumas. Per pastaruosius kelerius metus buvo daug sužinota apie žvalgybą bei sekimą ir apie tai, kaip lengvai gali būti „perimtas“ komunikavimas. Norint tai suvaldyti, sekimas turi būti apribotas daugybe griežtų apribojimų, antraip tai gali turėti didelę įtaką mūsų privatumui bei žmogaus teisėms apskritai“, – trečiajame Stokholmo interneto forume kalbėjo Švedijos informacinių technologijų ir energetikos ministrė Anna Karin Hatt.
Ministrės teigimu, jei sekti vis dėlto leidžiama, tokia priemonė turi būti griežtai paremta demokratinių procesų metu priimtais įstatymais ir būti proporcinga numatomiems rezultatams. Kitaip tariant, piliečių saugumas negali būti užtikrinamas pažeidinėjant universalias žmogaus teises. „Būtina, kad procesas būtų tikrinamas ir subalansuotas. Joks sekimas negali būti argumentuojamas tik tuo, kad techninės galimybės tai leidžia“, – teigė A.K.Hatt.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Statistika rodo, kad net 53 proc. programinės įrangos, instaliuotos lietuvių kompiuteriuose, buvo nelicencijuota. Tačiau kartais neatkreipiamas dėmesys į tai, kad legaliais būdais įsigyti programinę įrangą, filmą ar kitą kūrinį galimybių nėra. Advokatai tai pripažįsta ir siūlo savus šių problemų sprendimo būdus.

Dažniausiai interneto piratai nelegaliai siunčiasi kompiuterines programas ir audiovizualinius kūrinius: filmus, muziką, audioknygas. Lietuvos antipiratinės asociacijos (LANVA) pirmininkė advokatė Dina Adomavičiūtė tvirtina, kad jai daugiausia tenka susidurti su filmų piratavimu, bet kitokio turinio piratavimo atvejai taip pat tebėra labai dažni.
Žiūrint į labiausiai pirataujančių valstybių statistiką galima pastebėti tendenciją, kad autorių teisės mažiausiai pažeidžiamos išsivysčiusiose valstybėse. Tarp mažiausiai pirataujančių rikiuojasi JAV, Suomija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas ir kitos valstybės, kuriose piratinė programinė įranga nesiekia ketvirtadalio visų vartotojų. Taip pat nelegaliai muziką, filmus, knygas ar kitus kūrinius siunčiasi mažiau nei trečdalis gyventojų.

Pagrindinės priežastys įvairios
Erikas Saukalas, advokatų kontoros „Metida“ asocijuotas partneris ir advokatas, nurodo tris priežastis, dėl kurių, jo nuomone, yra pirataujama. „Pirmiausia už piratinę produkciją nereikia mokėti arba kaina yra maža, palyginti su originalaus produkto kaina, o piratinės produkcijos kokybė vartotojus iš esmės tenkina. Antra, piratinė produkcija yra lengvai prieinama, ją galima lengvai parsisiųsti internetu ar įsigyti iš trečiųjų asmenų“, – teigia E.Saukalas.
Trečia priežastis, pasak jo, yra gana objektyvi: kartais žmonės piratauja todėl, kad vartotojo šalyje neįmanoma įsigyti norimos originalios produkcijos arba jos kaina rinkoje yra itin didelė, dėl to vartotojui neprieinama.
D.Adomavičiūtė taip pat atkreipia dėmesį į šias priežastis, pabrėždama, kad kartais žmonės neatsižvelgia į prastą produkcijos kokybę ar žalos pavojų įrangai. „Dar mažiau susimąstoma apie tai, kad neteisėtu būdu įsigyjant kūrinius daroma itin didelė žala autoriams ir autorių teisių turėtojams“, – primena advokatė.
Asociacijos „Business Software Alliance“ (BSA), kurios vienas tikslų yra kovoti su programinės įrangos piratavimu, atstovo – advokatų kontoros „IPnovus Law“ vadovaujanti partnerė Jolanta Kaminskaitė teigia, kad bene dažniausiai girdima nelicencijuotos programinės įrangos naudojimo priežastis yra kaina.
„Vis dėlto „brangi kaina“ greičiausiai tėra tam tikras siekis pasiteisinti. Manome, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis nelicencijuotos programinės įrangos naudojimą, yra žinių stoka arba tikslingas jų ignoravimas. Šiais naujųjų technologijų laikais kiekvienas, manantis, kad norimos programinės įrangos licencijos kaina yra didelė, turi galimybę ieškoti ir rasti pigesnių arba netgi neatlygintinų, tačiau licencijuotų ir legalių alternatyvų“, – sako J.Kaminskaitė.
Ji tvirtina, kad dauguma programinės įrangos gamintojų taiko įvairius licencijavimo modelius, kuriais siekiama sudaryti sąlygas programine įranga naudotis visiems norintiesiems. Esą kai kurios tam tikrų programų licencijos suteikiamos nereikalaujant mokesčio. Dėl šios priežasties vartotojai negali teisintis vien tik programinės įrangos kaina. J.Kaminskaitės nuomone, tereikia pasidomėti programinės įrangos galimybėmis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Net jei nesame patyrę, kas yra gaisras, daugelis gerai žinome nemalonų išgąsčio jausmą, kuris ištinka prisiminus galbūt namuose paliktą įjungtą lygintuvą. Gerai, jei esame tik darbe ir galime į namus sugrįžti. O ką daryti, jei lipame į lėktuvą, pasiruošusį mus nuskraidinti į egzotišką užsienio kurortą?

Ir nuo išgąsčio be pagrindo, ir nuo tikrai palikto veikiančio lygintuvo bei daugelio kitų potencialių pavojų namuose patikimai saugo pastatų automatika. Išmaniųjų namų ekspertas, „Jung Vilnius“ kompanijos direktorius Raimundas Skurdenis pasakoja, kaip pastatų automatika suteikia daugiau saugumo nuo mūsų pačių keliamų grėsmių ir net nuo force majeure, pvz., sprogusio vandentiekio vamzdžio.
Jei skambina… vonia?
Su mobiliaisiais telefonais ar kompiuteriais ryšį palaikantys išmanieji namai saugo dvejopai: gali įspėti apie namuose vykstančią nelaimę (pranešti SMS žinute apie tą patį paliktą veikiantį lygintuvą ar viryklę) arba apsaugo nuo galimo nelaimingo atsitikimo avansu. „Pavyzdžiui, visa elektros instaliacija gali būti taip įrengta, jog vos vienu mygtuko paspaudimu (tas mygtukas gali būti kad ir signalizacija, kurią įjungiate išeidami iš namų) elektros tiekimas bus praktiškai nutrauktas tiems prietaisams, kuriuos namų šeimininkai, kuomet bus programuojama  būsto automatika, pažymės kaip potencialiai nesaugius. Todėl, vos tik išėjus iš namų ir surinkus signalizacijos kodą, šie prietaisai bus išjungti automatiškai, kartu su elektra, ir palikti veikti tik budėjimo režimu“, – pasakojo R. Skurdenis.
Išmanieji namai gali apdrausti ne tik nuo gaisro, bet ir nuo galimų vandentiekio avarijų. Jei jų baiminamasi, pastatų automatika gali būti suprogramuota taip, kad, išeidami iš namų ilgesniam laikui, pvz., į darbą ar savaitgaliui, ar išvykdami atostogų, tiesiog automatiškai išjungtumėte ir vandens tiekimą. Žinoma, nesudėtingai, be rizikos pamiršti ir papildomo rūpesčio.
Kitas išmaniųjų namų siūloma būdas apsisaugoti nuo potvynio – vonios ar kitų patalpų grindyse (o gal net kambario, kuriame stovi jūsų akvariumas?) įrengti davikliai. Vos ant grindų užfiksuojamas didesnis kiekis vandens nei įprasta maudantis, sistema automatiškai blokuoja vandenį ir apie pavojų praneša šeimininkams į mobilųjį. Problema išsispręs greitai, tad su aplinkiniais galėsite pajuokauti, kad, ak, ir vėl jums skambina jūsų brangioji… vonia.
Valdoma per atstumą
Nuotoliniu būdu valdomas namas teikia didžiulį psichologinį komfortą, ramybę dar ir dėl to, jog jūs visuomet galite patikrinti ar namai palikti tvarkingai bei kontroliuoti pastato automatiką – kad ir kur bebūtumėte. Jei namuose sumontuotos kameros, bet kuriuo paros metu jas galima aktyvinti – įjungti ir pasižiūrėti, ar tikrai ant viryklės nekunkuliuoja palikta sriuba. Ir, jei reikia, tiesiog išjungti tebeverdančią sriubą kartu su visa virykle. „Kad galėtumėte pasitikrinti, ar viskas namuose gerai, apsidrausti ir net išspręsti problemą, jei tokia yra, jums net automobilio apgręžti nereikės. Nebent – sustoti šalikelėje tam, kad per savo mobilųjį įvertintumėte padėtį ir atliktumėte reikalingus veiksmus“, – pasakojo „Jung Vilnius“ vadovas.
Kad naktį iki šaldytuvo nusigautumėte saugiai
Išmanusis namas – ne draudimas, bet jis saugo ir nuo nelaimingų atsitikimų ar galimybės susižaloti. Pavyzdžiui, jei naktį prireikė į vonios kambarį ar į virtuvę, šviesos jutikliai jūsų kelią apšvies blausia vos 10 proc. nuo viso pajėgumo šviesa, kuri nepažadins ir neišgąsdins artimųjų, o einantį apsaugos nuo potencialių traumų – galimybės užsigauti į durų staktas, baldus ar net nusiristi nuo laiptų. Ir net namuose dings elektra, įsijungs atsarginis elektros generatorius arba energijos ypatingam atvejui prikaupęs elementas.
Jei turite gyvūną ir naudojatės išmanių patalpų teikiama galimybe išleisti jį į lauką tuomet, kai jūsų nėra namuose, automatizuotos namų valdymo sistemos apsaugos nuo nepageidaujamų svečių – jūsų keturkojo į namus parsivestos kompanijos. Namas atpažins ant gyvūno kaklo esantį pavadėlį su specialiu jutikliu ir per durų angą įsileis tik savą – tik šeimos narį.
Kad vaikas mobilaus neišskalbtų
Išmanieji namai saugo vaikus tuomet, kai jie vieni namuose, o namus – nuo mažųjų išdaigų. Tam pasitelkiama išmaniųjų namų galimybė priskirti skirtingas funkcijas skirtingiems šeimos nariams ar kitiems į namus ateinantiems žmonėms. Pavyzdžiui, iš įėjimo kodo ar net piršto atspaudo atpažinęs, kas parėjo į namus, išmanusis namas tiesiog neleis vaikams įjungti virtuvinio kombaino, skalbyklės ar bet kurio kito buities įrenginio, kuris suaugusiems atrodo pavojingas.
Dėl galimybės skirtingiems žmonėms priskirti skirtingas funkcijas namuose, galima apsisaugoti ir nuo smalsios namų tvarkytojos. Pavyzdžiui, namą galima suprogramuoti taip, kad su tvarkytojos kodu įeinantis asmuo būtų tiesiog neįleidžiamas į tas patalpas, į kurias jūs nenorite, kad būtų įeita. Durys į tuos kambarius ar garažą, ar dar kurią kitą patalpą tiesiog užsirakina.
Tėvai jau amžiuje, bet nori gyventi vieni?
Lietuvoje tai – dar tik ateitis, tačiau labiau pažengusiose Europos šalyse automatizuotos namų valdymo sistemos saugo nuo nelaimingų nutikimų bei sveikatos sutrikimų, kuomet jų tikimybė yra padidėjusi. Pavyzdžiui, kuomet senyvo amžiaus žmonės ar žmonės su negalia gyvena vieni. „Filmuoti asmenis jų namuose yra draudžiama, tai – privatumo pažeidimas. Tačiau namų sistemas galima sureguliuoti pagal žmogaus gyvenimo algoritmus, kurios leidžia stebėti pastato gyventojus itin etišku, subtiliu būdu. Pavyzdžiui, jei asmuo namuose ir tam tikru metu, kaip jam yra įprasta, nesiverda kavos ar nebesijungia šviesa vonios kambaryje, išmanusis namas siunčia šią informaciją-įspėjimą socialiniams darbuotojams, kurie gali paskambinti ir paklausti namo gyventojo, ar viskas gerai, taip niekam nesukeliant didesnių nepatogumų. Ir tik jei žmogus kelis kartus neatsiliepia į skambutį, vykstama į namus“, – apie etišką būdą stebėti žmones ir taip ir jais pasirūpinti, o sykiu ir mūsų laikais ypač vertinamą galimybę gyventi vieniems, savarankiškai, pasakojo R. Skurdenis.

Tarptautinėje transporto, logistikos ir ITS parodoje „TRANSBALTICA – 2014“ Lietuvos automobilininkų sąjunga (LAS) pristatė Jungtinių tautų organizacijos (JTO) iniciatyvą – apklausą, suteikiančią galimybę kiekvienam pasaulio piliečiui įvardyti tai, kas svarbiausia jam ir jo šeimai. Apklausą sudaro šešiolika punktų iš kurių reikia išrinkti labiausiai rūpimas ir aktualias sritis bei pabalsuoti.

Apklausos rezultatai bus pateikti Generaliniam JT sekretoriui ir darbo grupei aukšto lygio konferencijoje, vyksiančioje Brazilijoje 2015-aisiais. Remiantis šiais duomenimis bus nustatomos prioritetinės šios organizacijos veiklos sritys.
„Už geresnius kelius ir transportą” – tokią aktualiją į savo veiklos prioritetus pasiūlė įtraukti LAS. Parodos lankytojams buvo suteikta galimybė balsuoti užpildant popierinius biuletenius. Per tris dienas surinkta keli šimtai balsų. Šios akcijos organizatoriai džiaugiasi, kad tik retas LAS stendo lankytojas atsisakė pasakyti savo nuomonę apie tai kas svarbiausia, kad pasaulis taptų geresniu, saugesniu. Aktyviai balsavo ir studentai, ir verslininkai, ir net valdžios vyrai.
„Mes atstovaujame automobilininkams ir gerai žinome problemas, su kuriomis susiduria eismo dalyviai – sakė LAS prezidentas Rimvydas Anusauskas. – Žinoma, visos į apklausos lapą įrašytos  sritys yra beveik vienodai svarbios, tačiau dirbdami saugaus eismo srityje ir analizuodami eismo įvykių statistiką, matome, kad kelių ir transporto sritis yra viena iš reikalaujančių ir didesnio dėmesio, ir investicijų. Kasmet pasaulio keliuose žūva per milijoną žmonių. Avarijos – tai globali žmogaus sukurta problema, kurią galima išspręsti sutelkus pajėgas ir vyriausybinių institucijų, ir visuomeninių organizacijų, ir kiekvieno eilinio eismo dalyvio”.
R. Anusauskas pasidžiaugė, kad lankytojai mielai priėmė kvietimą ir balsavo už geresnius kelius, geriau išvystytą transporto infrastruktūrą.
Nespėję savo nuomonės pareikšti parodoje, gali balsuoti interneto svetainėse  www.myworld2015.org,   www.myworld2015.org  arba www.las.lt.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), paskelbęs metinę ataskaitą apie grėsmių valstybei šaltinius, pagrindinius priešiškų žvalgybų veiklos tikslus, įvardijęs keletą užsienio šnipų pavardžių bei Rusijos naudai dirbančių žiniasklaidos priemonių bei propagandinių organizacijų, uždavė visuomenei galvosūkį: ką toliau daryti su šia informacija ir kaip toliau elgtis su asmenimis, kurių veikla tarnauja Lietuvai priešiškoms valstybėms?
Šių metų VSD metinės apžvalgos apie grėsmes nacionaliniam saugumui su itin dideliu susidomėjimu buvo laukiama dėl kelių priežasčių. Pirma, pastaruosius metus buvo itin daug kalbama ir rašoma apie priešiškų valstybių vykdomus informacinius karus prieš Lietuvą bei apie Rusijos „minkštųjų galių“, nukreiptų į Lietuvos visuomenės griovimą iš vidaus, atsparumo svetimam propagandiniam poveikiui menkinimą, masinį naudojimą.
Antra, pernai lapkritį paviešinta slapta VSD pažyma apie Rusijos rengiamas informacines atakas bei dezinformacijos skleidimą apie prezidentę Dalią Grybauskaitę sukėlė daug kritikos departamento adresu tiek dėl to, kad pažymose rašoma daugmaž tas pats, ką besidomintys ir taip žino, tiek dėl to, kad didelio slaptumo žymą VSD deda neretai ten, kur nėra reikalo, ir kad valstybės vadovai, gavę tokias pažymas, nebežino, ką su jomis toliau daryti, nes dėl slaptumo visuomenės perspėti negali. Na, o VSD jaučiasi atlikusi savo pareigą ir nusiplauna rankas.
Trečioji VSD metinė ataskaita turėjo būti skelbiama praėjus savaitei po to, kai prezidentė D.Grybauskaitė bene pirmą kartą viešai sukritikavo jos paties paskirtą departamento vadovą Gediminą Griną, teigdama, kad saugume „pribrendo permainos“, nes VSD „kol kas nepateisina jokių lūkesčių – nei darbu, nei rezultatais. Būtent todėl, kad įsivaizduoja savo darbą tik kaip nereikšmingų ir nesvarbių pažymų su dideliu slaptumo lygiu rašymą“. Po poros dienų susitikusi su G.Grina prezidentė pabrėžė, jog VSD turėtų labiau susitelkti į grėsmių valstybei viešinimą, o departamento vadovas pažadėjo, jog publikacijai rengiamoje ataskaitoje „bus konkrečių pavardžių“. Juolab kad pernykštė, pirmoji VSD praktikoje, vieša metinė ataskaita buvo nemažai kritikuota būtent už konkretybių vengimą, palyginti su jau penkiolika metų skelbiamomis Estijos saugumo policijos – KAPO – metinėmis ataskaitomis, kur tiek Rusijos šnipai, tiek įtakos agentai, tiek „naudingi kvailiai“ įvardijami tiesiai ir konkrečiai.
Kelios konkrečios pavardės
Kadangi lūkesčiai buvo dideli, pirmasis įspūdis, susipažinus su nedidele, vos devyniolikos puslapių, pažyma (KAPO ataskaitos būna 30-40 puslapių), buvo labiau nuviliantis, nei optimistinis: ir tai viskas? Tiesa, VSD pastebėjo, jog tai tik pirma dalis – antroji, kurioje bus konkreti 2013 metų departamento veiklos apžvalga, bus publikuota vėliau.
Turinys irgi labai nedžiugino. Taip, G.Grinos žadėtųjų konkrečių pavardžių buvo: įvardytas GRU rezidentūros darbuotojas Valerijus Katula, oficialiai užimantis antrojo sekretoriaus poziciją Rusijos ambasadoje, Rusijos Užsienio Žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininkas Genadijus Kretininas, vadovaujantis Rusijos strateginių tyrimų instituto Kaliningrado padaliniui Baltijos regioninis informacinis-analitinis centras, kurio atstovai bendradarbiauja su Lietuvos politologais ir žiniasklaida, kaip „dešinysis ekstremistas“ paminėtas ir karikatūrinis pseudonenonacis Mindaugas Murza-Gervaldas.
Vis dėlto VSD labiau linkusi aprašinėti prieš Lietuvą vykdomas veikas – šnipinėjimą pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, bandymą paveikti viešąją nuomonę ir sprendimus priimančius pareigūnus „pieno karo“ metu, Rusijos radioelektroninio šnipinėjimo galimybes, nei vardyti konkrečias pavardes tų, kurie užsiima šia veikla ar nesugebėjo atsispirti Rusijos šnipų vilionėms. Vienoje VSD ataskaitoje patalpintoje nuotraukoje užfiksuotas asmuo, įvardytas kaip politologas, bendraujantis su Rusijos žvalgybos tarnybos darbuotoju, netruko atsiliepti pats – tai buvo Vadimas Volovojus, dirbantis viename tyrimų centrų ir, tiesa sakant, niekada nestulbinęs savomis įžvalgomis. Jis prisipažino buvęs ne kartą VSD įspėtas būti atsargesniu bendraujant su Rusijos atstovais.
Kelios išvestinės pavardės
Greta tiesiogiai VSD ataskaitoje įvardytų Rusijai dirbančių asmenų galima nesunkiai išskaičiuoti ir keletą kitų, kurių pavardės tiesiogiai neminimos, tačiau rašoma, kad „Rusijos politines ir ideologines nuostatas Lietuvos visuomenei skleidžia ir tarptautinis žiniasklaidos klubas „Format A-3“, vadovaujamas „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės Galinos Sapožnikovos. 2013 m. Lietuvoje buvo surengta vienuolika renginių, kuriuose dalyvavo Rusijos informacinę politiką palaikantys politologai, ekonomistai, rašytojai ir kultūros atstovai“.
Šio „Format A3“ klubo renginius Lietuvoje nuolat veda savaitraščio „Litovskij kurjer“ (tiesiogiai įvardijamo Rusijos įtakos sklaidos instrumentu) žurnalistas Algis Kalanta ir buvęs naujienų agentūros BNS direktorius/vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, kartkartėmis rašantis komentarus naujienų portalams, pasirodantis TV laidose, o nuo pernai rudens skaitantis paskaitas Žurnalistikos instituto studentams. Savo ruožtu VSD ataskaitoje minint pagrindinius Rusijos žvalgybos tarnybų taikinius, įvardijami ir „ žurnalistai ir kiti viešos nuomonės formuotojai“ bei „perspektyvūs studentai“. Pats A.Račas, žiniasklaidoje ir savo tinklaraštyje komentuodamas VSD ataskaitą, ją išjuokė.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, „Veido“ paklaustas, ar susipažino su VSD ataskaita ir ką mano apie Žurnalistikos instituto dėstytoją A.Račą, su akivaizdžiu palengvėjimu atsakė: „Buvusį dėstytoją“. Pasak A.Vaišnio, A.Račas buvo priimtas dėstytoju valandininku vienam semestrui dėstyti ekonominės žurnalistikos, nes tam kursui planuotas garsus specialistas negalėjo ir fakultetui teko gretai ieškoti, kuo jį pakeisti. Pavasario semestre A.Račo paskaitų nebebus. „Daugiau neturiu ką komentuoti, – sakė A.Vaišnys ir atsiduso: „Žinome mes tuos visus dalykus, kaip ir jo aiškinimus“.
Bet tai, kad žurnalistikos pirmakursiams nebedėstys asmuo, aptarnaujantis Rusijos propagandos renginius, nereiškia, kad šių renginių nebebus. Nėra (ar bent šiuo metu neplanuojama) nutraukti Rusijos propagandos instrumentais VSD ataskaitoje įvardijamų leidinių „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“ veikla, o vienu metu sankcijų susilaukęs „Pervyj Baltijskij kanal“ neseniai atnaujino transliacijas. Netgi GRU šnipas, dirbantis Rusijos ambasadoje, neskelbiamas persona non grata ir toliau darbuojasi Vilniuje.