Planuoti vasaros atostogų skrydžius Azijos, Artimųjų Rytų, Kaukazo, Europos ar Šiaurės Amerikos kryptimis iš Vilniaus per Kijevą šiuo metu itin verta ne tik dėl patrauklių skrydžių kainų, bet ir dėl patogių persėdimų. „Keleiviams, keliaujantiems Ukrainos avialinijomis, netenka ilgai lūkuriuoti Kijevo oro uoste. Vien iš Vilniaus šia kryptimi skrendame tris kartus per dieną“, – teigia Ukrainos avialinijų (UIA) atstovė Lietuvoje Vilma Rudžionytė (nuotr.).

Saulė VALENTINAITĖ

– 25-erių metų gyvavimo sukaktį mininti Ukrainos avialinijų kompanija savo klientams dovanoja daug nuolaidų skrydžiams. Kada artimiausiu metu keliautojai vėl galės dairytis pigesnių bilietų?

– Nuo birželio 27 d. iki liepos 6 d. pasiūlysime 25–30 proc. pigesnių skrydžių bilietų į Ukrainą iš Palangos, iš Vilniaus ir Kauno į Vokietiją (Miuncheną, Diuseldorfą, Berlyną) ir Ukrainos oro uostus (Lvovą, Odesą, Kijevą, Zaparožę, Charkovą). Atostogų proga suteiksime galimybę skraidyti pigiau – pasinaudoti šia proga kviesime iki rugpjūčio 30 d. Tačiau jau ir šiandien iš Palangos į Kijevą galima nuskristi už 98 eurus, į Lvovą iš Vilniaus – už 78 eurus, Odesa pasiekiama jau nuo 100 eurų, o Kazachstanas pirmyn ir atgal iš Palangos kainuotų 300 eurų. Taigi patrauklių pasiūlymų turime.

– Ar patraukli Lietuva keliautojams iš Artimųjų Rytų?

– Jaučiame nemenką Artimųjų Rytų (Kazachstano) susidomėjimą Palanga, ji įdimi ir keliautojams iš Ukrainos. Šiemet net tris kartus per savaitę lėktuvai kyla ir leidžiasi maršrutu Kijevas–Palanga. Tikimės didelio turistų srauto iš tų šalių. Mūsų oro linijos jungia Ukrainą su Europos, NVS ir Azijos šalių sostinėmis bei didžiausiais miestais. Dėl daugybės susitarimų su kitais vežėjais UIA skraido į daugiau nei 3 tūkst. vietų visame pasaulyje.

– Vasaros sezono laikotarpiu tikriausiai jaučiate, kad pagausėja mažųjų keliautojų?

– UIA teikia palydos paslaugą vaikams iki 16 metų. Daugelyje aviakompanijų vaikai iki 12 metų be palydos negali skristi, bet mes apsidraudžiame, nes skraidiname juos ne Šengeno erdve. Užsakius šią paslaugą įkainis kinta atsižvelgiant į skrydžio maršrutą (iš Vilniaus į Ukrainą mokestis būtų 60 eurų). Oro uoste vaiką pasiima aptarnaujantis personalas, lėktuve jį perima stiuardesė. Skrydžio metu keliautojas prižiūrimas, nemokamai maitinamas, o kitame oro uoste stiuardesė jį patiki aptarnaujančiam personalui arba perveda į kitą lėktuvą. Ir taip, kol atiduoda tėvams į rankas.

– Planuojant atostogas gana opus tampa naminių gyvūnų klausimas. Ar jūsų avialinijomis galima juos skraidinti?

– Lėktuvo salone specialiuose narvuose skraidinami tik maži, iki 8 kg sveriantys gyvūnai, o didesni, sveriantys iki 32 kg, keliauja bagažo skyriuje.

– Viena iš jūsų siūlomų naujovių, kad keliaujantieji Ukrainos avialinijomis turi galimybę užsisakyti maisto iš anksto. Koks šios paslaugos privalumas?

– Palyginti su kitomis aviakompanijomis, UIA siūlo aptarnavimą už labai patrauklią kainą. Kadangi maisto nusipirkti lėktuve ne visuomet pakanka, užsisakę iš anksto (pageidautina – trys dienos iki skrydžio) būsite garantuoti, kad jo sulauksite. Šiuo metu galima rinktis iš įprasto, vegetarinio, košerinio ir vaikiško meniu. Tiesa, nepamirškite, kad ilguosiuose skrydžiuose maitinimas įskaičiuotas.

– Minėjote, kad Ukrainos aviakompanijos lėktuvai gaminami Sietle. Koks vidutinis jų amžius?

– Lėktuvų amžius kiekvienais metais vis labiau jaunėja, bet tebeturime ir keletą senesnių. Visiškai naujo sulaukėme prieš mėnesį iš Sietlo, o vidutinis turimų lėktuvų amžius būtų apie 12 metų. Planuojama, kad 2018 m. mūsų parką turėtų papildyti didysis „Boeing 777“, jis mūsų skrydžių žemėlapį praplės iki Kanados ir dar toliau. Saugumas – svarbiausias mūsų prioritetas. UIA turi IATA operacijų saugumo audito (IOSA) sertifikatą ir yra įrašytos į IOSA registrą.

– Ko gali tikėtis lojalūs jūsų avialinijų klientai?

– Kiekvienam keliaujančiajam su mumis siūloma taptt „Panorama Club“, mūsų lojalumo programos, nariu. Tada kiekvienos kelionės metu galėsite kaupti mylias. Jos sumuojasi, todėl vėliau galėsite panaudoti jas nuolaidoms, nemokamiems skrydžiams ar kelionės klasės keitimui.

– Kaip situaciją pakeitė automatinė besiruošiančiųjų keliauti registracija?

– Praėjusiais metais įdiegus ją keleiviai skrydžiams registruojami automatiškai: tereikia išsispausdinti kuponus arba telefone parodyti, kad esi užsiregistravęs. Taigi žmonės nebegaišta laiko registracijai ir laimi daugiau laiko bei patogumo.

Saulė VALENTINAITĖ

„Lauko kepsnių mėgėjams nebepakanka vien naujos kartos grilių, jų siekis – kaskart kokybiškesnis patiekalas, todėl šį sezoną siūlome barbekiu kultūrą į naują lygį kilstelėsiančių naujovių: skoninių savybių kepsniui suteiksiančių medžio drožlių, kanadinio raudonojo kedro lentelių, didelės frakcijos profesionalių medžio anglių, ekologiškų įdegtukų ir naujas kepsnių tradicijas formuojančių kepsnių kilimėlių“, – naujienomis dalijasi vienas iš „Monada LT“ vadovų Vaidotas Rutkauskas.

– Vaidotai, kokios rūšies kepsnines vasarą mieliausiai renkasi lietuviai?

– Paklausiausia naujiena vadinčiau keraminę „Proflame Expert“ kepsninę, tarnaujančią kaip grilis, orkaitė ir rūkykla viename. Šias kepsnines dėl jų praktiškumo pamėgo ir pirkėjai: jas galima naudoti visus metus, nes keramika atspari ir išorės temperatūrų skirtumui. Vienkart prikrovus anglių ant šios kepsninės galima kepti net iki 12 valandų. Jokia kita kepsninė nepritaikyta tokiam ilgam kepimui.

Nuo 249 iki 849 eurų kainuojančių šios rūšies kepsninių pigiomis nepavadinsi, bet jos skirtos žmonėms, norintiems šiek tiek aukštesnio lygio kepsninės nei šašlykinė. Mažiausio, 30 cm diametro šios rūšies kepsninę lengva įdėti į automobilio bagažinę, nusivežti į paežerę ar sodybą. Didesnė, 55 cm diametro kepsninė rekomenduojama namų ar sodybų terasoms, o restoranams gaminame dar didesnį, 60 cm diametro skersmens variantą.

– Minėjote, kad jūsų kepsninės pritaikytos prie naujausių kulinarijos tendencijų, pvz., kepti mėsą ir žuvį rūkant natūralios medienos vyšnių ar obelų kvapo drožlėmis.

– Šių naujovių siekėme kryptingai, jos pagamintos fabrike pagal BBQ kepėjų profesionalų konstrukcijų modifikacijas. Kepsninės korpuse integruota atidaroma anga pritaikyta drožlėms įstumti, priešingu atveju tektų atkelti dangtį, o berti drožles, kai jau sudėtas maistas, sutikite, nėra labai patogu. Patobulinome ir nerūdijančio plieno pakuros krepšį (mūsų konkurentai vietoj jo paliko metalo plokštę su jame išgręžiotomis skylėmis), o prie bambukinių kepsninės lentynėlių pritaikėme kabliukus įrankiams pakabinti, įrengėme papildomų lentynėlių.

– Jūsų įmonė gamina ir didelės frakcijos medžio anglis. Kuo jos ypatinga?

– Šios rūšies anglys išskiria daugiau karščio ir dega keletą kartų ilgiau nei įprastinės, todėl rekomenduojame jas profesionalioms kepsninėms. Anglys, pirktos prekybos centruose, sudegs per gerą valandą, o šių kaitra ir trukmė nesulyginamai ilgesnė. 10 kg pakuotės užteks mėnesiui, net jei kepsite kas savaitę. Savo produkcija bandome aukščiau kilstelėti grilinimo kultūrą šalyje, norime, kad mūsų vartotojas suprastų – galima gaminti skaniau, greičiau ir įdomiau.

– Kai kurie prie kepsninių siūlomi įsigyti priedai lietuviams – visiška naujiena, pvz., kedro lentelė. Koks jos vaidmuo grilinimo procese?

– Likus pusvalandžiui iki žuvies (lašišos filė ar upėtakio) kepimo ant kanadinio raudonojo kedro lentelės, reikėtų ją sudrėkinti vandeniu, dar geriau – išmirkyti vandenyje ir dėti ant grotelių, o jau tuomet ant jos kloti žuvį ar mėsą. Pats esu mėginęs kepti net desertą. Kaisdama lentelė garuos ir persiims kedro dūmu, kepiniui tai suteiks ypatingą skonį. Prieš kepimo pabaigą dar galima užberti specialių medžio drožlių (vyšnių ar obuolių skonio), kurios lengvai smilkdamos suteiks malonų skonį. Jei ant lentelės kepate kelių rūšių kepsnius (žuvį, mėsą, daržoves), reikėtų, kad jie tarpusavyje nesiliestų.

Palikus tarpelius pavyks to išvengti, o skoniai ir kvapai nesusimaišys, tačiau tam itin tinka specialus kepimo kilimėlis. Jis tinka ne tik keraminėms, bet ir dujinėms kepsninėms, taip pat ir šašlykinėms. Padėtas ant grotelių daugkartinio naudojimo kilimėlis apsaugo kepinius nuo tiesioginės ugnies, padažai ir sultys lieka ant kilimėlio. Riebalai ir padažai nebevarva ant anglių, neužsidega, tai labai palengvina ir kepimą, ir kepsninės valymą, taip pat visą laiką užtikrinama vienoda kepsnio temperatūra.

– Naujos kartos kepsninės įkuriamos ekologiškai. Galėtumėte detalizuoti, kaip tai vyksta?

– Įvairaus dydžio ekologiški įdegtukai itin paklausūs dėl augaliniu aliejumi impregnuotos medienos plaušo. Jie neteršia aplinkos, yra bekvapiai, netoksiški, tačiau svarbiausia tai, kad „Fire-Up“ įdegtukai itin saugūs naudoti. Jie pagaminti iš biomasės – maišytos FSC medienos ir augalinio aliejaus, neturi sprogstamųjų komponentų. Šių įdegtukų sudėtyje nėra parafino vaško ar žibalo, taip pat formaldehido ar kitų chemikalų. Itin svarbu ir tai, kad jie išsaugo visas savybes net ir laikomi atidarytoje pakuotėje.

Detalesnės konsultacijos ir informacijos apie kepsnines ir skirtingas kepsninių kuro rūšis ieškokite puslapyje griliai.lt arba griliucentras.lt.

Saulė VALENTINAITĖ

Dr. Asta Mastavičiūtė

Nors sveikata ir vadinama išmintingųjų honoraru, atsakomybę už ją Lietuvoje jaučia vos trečdalis gyventojų – būtent tik tiek kasmet užsuka profilaktiškai pasitikrinti. Kiti ginasi neturintys laiko ir, tikėtina, uždelsia ne vieną ligą. Į klausimus, kaip nepatekti į situaciją, kai diagnozė šokiruoja, atsako medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytoja dr. Asta Mastavičiūtė.

– Ar žinomos priežastys, kodėl gyventojai vengia profilaktiškai tikrintis sveikatą?

– Dalis mano, kad šie sveikatos patikrinimai nėra naudingi, kelia daug bereikalingo vargo, ypač kai kalbame apie viešas gydymo įstaigas. Kiti vengia papildomų išlaidų (nors socialiai drausti asmenys vien šiuo metu gali pasitikrinti pagal penkias valstybės finansuojamas programas) arba įsivaizduoja, kad tik nuo tam tikro amžiaus dera tikrintis profilaktiškai. Esą jei tau tik trisdešimt, kodėl turėtum gaišti savo laiką? Kas kažkiek laiko einantieji tikrintis sveikatos darbdavio prašymu taip pat mano, kad to pakanka.

– Minite, kad, medicinos centro „Northway“ atliktos apklausos duomenimis, vyrai mažiau rūpinasi savo sveikata nei moterys?

– Matyt, jų pasąmonėje užsikodavęs įsitikinimas, kad vyrai neverkia, neserga, o tikrintis sveikatos keliauja tik pajutę rimtus ligos simptomus. Tuo metu moteris, matyt, labiau veikia išmoktasis elgesys: nuo mažens jos skatinamos būti atsakingos ne tik už save, bet ir už savo šeimą. Jos labiau linkusios kurti pastovesnius, rimtesnius santykius. Vienas iš pavyzdžių – devyni nėštumo mėnesiai, kai moteriai tenka lankytis pas ją prižiūrintį gydytoją. Tai yra tarsi profilaktinio patikrinimo predikcija.

– Kodėl svarbu tikrintis profilaktiškai?

– Yra daugybė ligų, kurių simptomų nejaučiame ilgą laiką, o šiems atsiradus tenka kalbėti apie ligų komplikacijas. Vienas tokių pavyzdžių – Lietuvoje 60 proc. siekiantis mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Pagrindinis kraujagyslių ligų rizikos veiksnys – didelė cholesterolio ir kitų kraujo riebalų koncentracija. Taigi, jei jums padidėjęs cholesterolio lygis, jokių simptomų nejausite, tik atlikus išsamų kraujo riebalų (lipidų) tyrimą galima nustatyti, kokia yra rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, ir imtis prevencinių priemonių. Socialiai draustiems asmenims valstybės finansuojamos profilaktinės patikros programos nemokamos. Šiuo metu vykdomos net penkios tokios programos.

– Galėtumėte detalizuoti, kokioms amžiaus grupėms šios programos taikomos?

– Moterims skirta gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinė programa taikoma nuo 25 iki 60 metų. Patariama šį gimdos kaklelio onkocitologinį tyrimą atlikti kas trejus metus. Iš jo įmanoma nustatyti ikivėžinius pokyčius, o juos galima gydyti, taip išvengiant gimdos kaklelio vėžio.

Antroji programa – vadinamoji atrankinė mamografijos patikra. Ji taikoma moterims muo 50 iki 69 metų. Ją kartoti reikėtų kas dvejus metus.

Taip pat – storosios žarnos vėžio profilaktinė programa. Lietuvoje kasmet nustatoma 1500 naujų šios ligos atvejų. Ankstyvosiose stadijose jos gydymas yra labai efektyvus. Deja, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, Lietuvoje dažniausiai nustatomas paskutinės, ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys, kurio išgydyti nebeįmanoma. Pakartotinius prevencijos tyrimus patariama atlikti kas dvejus metus tiek moterims, tiek vyrams nuo 50 iki 74 metų.

Vyrams nuo 50 iki 69 metų taikoma priešinės liaukos, arba prostatos, vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Taip pat ir jaunesniems, nuo 45 metų vyrams, jei jų šeimoje buvo prostatos vėžio atvejų. Šį tyrimą patariama kartoti kas dvejus metus.

Na, ir penktoji programa taikoma vyrams nuo 40 iki 55 metų ir moterims nuo 50 iki 65 metų. Tai asmenų, priskirtų širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupei, prevencijos programa. Čia didžiausias dėmesys skiriamas cholesterolio ir kraujo spaudimo tikrinimui.

– Dažnai tenka girdėti, kad mūsų medicina gydo pasekmes, o joms užbėgti už akių nėra kada, nes medikai perkrauti darbu. Ar iš tiesų taip yra?

– Visuomet buvau linkusi prabrėžti, jog gydytojas turėtų būti skatinamas arba gerbiamas už tai, kad jo pacientai neserga, yra sveiki, o ne už tai, kad jis gydo ligų pasekmes. Medicinos tikslas – sveikatinti pacientą ir stengtis, kad jam nebūtų diagnozuota liga, o ne vien kovoti su jos pasekmėmis.

„Prie kepsninės reikia daugiau improvizacijos nei prie Bethoveno simfonijos“, – įsitikinęs vadinamojo griliavimo kultūrą Lietuvoje septynioliktus metus puoselėjantis „Griliai.lt“ vadovas Mindaugas Kalvaitis. Pirmuoju atveju esą pakanka natų, o prie grilio tenka prisiimti atsakomybę už kepsnio marinatą, tinkamą temperatūrą, tolygų kepimą, galiausiai – skonį ir kvapą.

Saulė VALENTINAITĖ

– Lietuvoje griliavimo kultūra ilgą laiką buvo našlaitės vietoje, bet pastaraisiais metais situacija kinta?

– Šiuo metu matome labai įvairių tendencijų: žmonės renkasi nuo kompaktiškos nešiojamosios kepsninės, kurią galima naudoti kelionėje, žvejyboje ar turistiniame žygyje, iki didesnės su universaliu griliumi, kokios dažniau statomos namų kiemuose ir balkonuose. Grilių galimybės smarkiai plečiasi: šiandien jie jau atlieka ne vieną, o keletą funkcijų (nuo 10 iki 20 ir daugiau).

– Už kokią sumą galima įsigyti kokybišką kepsninę?

– Kainos svyruoja nuo 100 iki 3 tūkst. eurų. Priklauso nuo pasirinktos kepsninės dydžio, rūšies (anglinės, dujinės, keraminės ar elektrinės) ir papildomų funkcijų (šoninių degiklių, rūkymo įrangos ir pan.). Dažnas su kompaktiškomis ir patogiomis „Cobb“ kepsninėmis nesiskiria visus metus (ima į keliones, turistinius žygius, žvejybą ar medžioklę). Jos ne tik populiarios, bet ir saugios (riebalų niekad nepatenka ant ugnies).

– Į ką patartumėte atkreipti dėmesį renkantis kepsninę?

– Dažniau kepsite žuvį ar mėsą, o gal daržoves? Gaminsite namie ar kelionėse (tai lems kepsninės dydį), o gal jūsų pasirinkimas bus labai įvairus – nuo blynų vaikams iki sriubų ar bulvių plokštainio, kepamo ant laužo?

Mes savo pirkėjams patariame rinktis kokybiškas, pasaulyje žinomų gamintojų kepsnines: „Cobb“, „Webber“, „Napaleon“ arba mūsų pačių sukurto prekės ženklo „PRO flame“ keraminę kepsninę. Jos saugios, patikimos, laiko patikrintos.

Kitas momentas – kur kas įdomiau naudotis funkcionaliu daiktu: jame gali ne tik kiaušinienę kepti, kiaulės koją ar žuvį parūkyti, mėsą pagrilinti, bet ir naujausias mados tendencijas, pvz., kepimą ant kedro lukštų, išmėginti.

– Kaip atrodytų jūsų minimas kepimas?

– Pusvalandį iki kepant lašišos filė ar upėtakį ant mūsų pačių gamintos „PRO flame“ kepsninės reikėtų sudrėkinti vandeniu kedro lentelę, dėti ant grotelių, o ant jos kloti žuvį. Kaisdama lentelė garuos ir suteiks žuviai ypatingą skonį. Baigiant kepti reikėtų užberti specialių kedrų, obelų, kriaušių ar cikorijos medžio drožlių, kurios lengvai smilkdamos suteiks kepamam patiekalui malonų dūmo kvapą ir skonį.

– Jūsų įkurta „Griliai.lt“ akademija skaičiuoja pirmus metus. Ko joje mokote?

– Šiuo metu vyraujanti tendencija – kepti kiaulieną ir jautieną lėtai ir ilgai. Ne mažiau populiaru kepti daržoves: pomidorus, cukinijas, baklažanus, smidrus. Taip pat itin išpopuliarėjęs didkepsnių kepimas. Būdų, kaip tai atlikti kokybiškai, esama nemažai, bet kai kurie težino kokius du, o „Griliai.lt“ akademijoje pateikiame jų kur kas daugiau.

Kepsninių, kuriose būtų naudojamos malkos, šiandien praktiškai nelikę. Dabar tam naudojami kokybiški medžio anglių arba kokoso kevalų briketai. Nuo jų nebūna pašalinio kvapo, jie užtikrina tinkamą kaitrą. Kokybiškesnis kuras leidžia kepsniui kepti tolygiai. Šiandien jau galima išmėginti ir mūsų pačių sukurtą produkciją – „PRO flame“ medžio anglis ir briketus.

– Koks dujinių kepsninių privalumas, palyginti su anglinėmis ar keraminėmis?

– Šiuo atveju kepsnys, sriuba ar arbata paruošiama labai greitai: nereikia kurti anglių, laukti, kol jos įsidegs, kol atauš. Nuspaudei mygtuką, ir jau gali džiaugtis 200 laipsnių kepimo temperatūra.

Saulė Valentinaitė

Vienkartinė, iš anksto gausiai šampūno ir kondicionieriaus prisotinta kepurė, per kelias minutes padedanti ištrinkti galvą be vandens, buvo sukurta ligonių slaugai palengvinti, bet ją itin pamėgo atostogautojai, kasmet besirenkantys keliauti ir aktyviai poilsiauti gamtoje.

Pasak „Tena“ prekės ženklo vadovės Linos Sidaraitės, nesant galimybių išsitrinkti galvos ir vaikštant nešvariais plaukais, apkarsta ir gražiausias laikas, todėl skandinavų kompanija rinkai pasiūlė gaminį, praverčianti kebliausiose gyvenimo situacijose, kai norisi gaivumo ir švaros pojūčio.

Vaistinių lentynose ir internetinėse parduotuvėse parduodama kepurė skirta momentinėms situacijoms, kai nėra įprastų galimybių pasirūpinti plaukais: atostogaujant kaime, dalyvaujant baidarių žygyje ar kantriai lūkuriuojant, kada po kasmetinių profilaktinių patikrų į namus sugrįš karštas vanduo.

Nebereikia vandens

Žinia apie paprastą ir patogų būdą išsitrinkti galvą, kai galimybė naudotis įprastu šampūnu ir vandeniu ribota, iškart sukėlė didelį pirkėjų susidomėjimą. Žinodami, kiek įprastai šiam užsiėmimui sugaištate laiko, naujojo produkto gamintojai sutrumpino jį iki 3–4 minučių. Gera žinia, kad pasirinkę trinkti galvą kepure sutaupote laiko. Kadangi plaukų nebereikia išskalauti vandeniu (pakanka nusausinti rankšluosčiu ir išdžiovinti), plaukų plovimas su naująja kepure tampa įmanomas ir lovoje, ir autobuse ar lėktuve. Dermatologų patikrintas ir natūralų galvos odos Ph užtikrinantis gaminys švelnus, neturintis alkoholio ar muilo, taigi saugus naudoti.

Taupo vietą lagamine

Taupant vietą lagamine ar ruošiantis kelionei daiktų perteklius gali tapti tikru galvos skausmu. Tad vietoj kelių plaukų plovimo priemonių pakaks pasiimti vieną šampūno kepurę. Jos pakuotė kompaktiška ir patogi keliaujant. Žygyje ar ilgesnėje kelionėje nebeteks rūpintis, iš kur gauti švaraus ir tinkamo vandens galvai trinkti. Kadangi kepurė prisotinta ir šampūno, ir kondicionieriaus, išplauti plaukai taps švelnūs ir kvapnūs. Svarbiausia, kad taip išsiplauti plaukus galite bet kur ir labai greitai.

Įperkama kiekvienam

Pasak „Tena“ prekės ženklo vadovės L.Sidaraitės, vienkartinė šampūno kepurė „TENA Shampoo Cap“ ne tik efektyviai pašalina nešvarumus, bet ir tausoja plaukus, yra švelni galvos odai. Šis gaminys orientuotas ne į prabangos prekių klasę, todėl įperkamas kiekvienam, kuriam jo reikia. Laiką ir vietą kelionėje taupanti kepurė tausoja ja besinaudojančiojo plaukus. Ir nors plaukų plovimas be vandens vis dar skamba neįprastai, tai labai patogus ir šiuolaikiškas būdas išlikti gaiviam.

Patogi sergant

Patyrus vasaros traumą ir dėl to atgulus į patalą išsitrinkti galvą tampa ne taip paprasta. Tarkime, dėl lūžimų laisvai judėti kurį laiką negalintys asmenys žino, jog stropiai išsitrinkti galvą taip, kad joje neliktų šampūno ar kondicionieriaus, darbas ne iš lengvųjų. Suvaržytai judant visada kyla grėsmė paslysti ant šlapių vonios plytelių. Pasirinkus šampūno kepurę eiti į dušą nebereikia: procedūrą galima atlikti net ir lovoje.

Šampūno kepurė apsaugo nuo vandens patekimo į ausies landą, nes ją lengva prispausti ties plaukų linija, tad galvos trinkimas tampa įmanomas ir sergant ausies uždegimu ar tais atvejais, kai po operacijų (veido srities ar akių) nerekomenduotina palenkti galvos.

Išradinga dovana

Tikriausiai kiekvienas mūsų dar rastų giminaičių, gyvenančių kaimo vietovėse. Taigi šią vasarą vykstant jų aplankyti ir pasibūti žaliuojančiose sodybose vienkartinė šampūno kepurė galėtų tapti originalia lauktuve, kuri ir nustebintų, ir nudžiugintų.

Žinoma, tai patogi dovana ir mėgstantiems aktyviai ir daug laiko praleisti gamtoje, kai vanduo dar šaltas ar nepakankamai švarus, kad būtų galima jame maudytis. Naujas ir inovatyvus gaminys nustebins mėgstančius aktyviai keliauti ir gaiviai jaustis. Taip pat tai taps tikru išsigelbėjimu atsidūrus situacijose, kai nėra galimybių išsitrinkti galvos vandeniu.

Saulė VALENTINAITĖ

„Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės yra unikalios, nes turi savybę tapti bet kurio tipo ląstelėmis su jos specifine funkciją. Dėl šios išskirtinės kamieninių ląstelių savybės atsiranda naujos galimybės daugelio ligų gydymui. Dėl šios priežasties itin svarbu, kad gimus kūdikiui mama nuspręstų užšaldyti šias ląsteles, taip investuodama į vaiko, o gal ir visos šeimos, sveikatą“, – patirtimi dalijasi iš Londone vykusios konferencijos, apie naujausias kamieninių ląstelių panaudojimo galimybes, grįžusi „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro kamieninių ląstelių banko koordinatorė Kristina Mateikienė.

– Kristina, kuo gyvena pasaulio farmacininkai ir mokslininkai? Į ką nukreiptos jų akys?

– Jie labai daug vilčių ir pastangų deda į kamieninių ląstelių gausinimą. Kiek ląstelių reikia terapijai įprastai matuojama pagal individo svorį, o kiek jų bus surinkta, priklauso nuo virkštelės ilgio. Ši problema sprendžiama pasauliniu mastu, kuriamos įvairios technologijos. Mūsų kamieninių ląstelių tyrimų centras taip pat dalyvauja pažangių technologijų pagausinimo kūrime, neabejoju, kad ateityje galėsime šią paslaugą pasiūlyti savo pacientams. Tai labai pažangu, bet ne mažiau sudėtinga: būtina speciali įranga.

– Ką laimėtų pacientai atsiradus šiai gydymo galimybei?

– Užšaldytos virkštelės kraujo kamienines ląsteles būtų galimybė pagausinti. Taip dalis jų būtų panaudota ligoniui, o dalis liktų kitam šeimos nariui. Pagausinimas leistų panaudoti jas kelioms terapijos ir prisidėtų prie itin sunkių sveikatos būklių pagerinimo. Jau šiandien jos keičia autizmu, cerebriniu paralyžiumi ir I tipo diabetu sergančių likimus. Kamieninės ląstelės – viena iš galimybių pasveikti nuo šių ligų. Kitų alternatyvių ir pažangių gydymo metodų šiandien tiesiog nėra.

– Jau vieneri metai, kaip „Northway“ klinika suteikia galimybę užšaldyti iš kūdikio virkštelės kraujo išskirtas kamienines ląsteles. Ar viliojasi lietuviai šia galimybe?

– Tėvai kartais dvejoja klausdami, o kas, jei tų ląstelių taip ir nepanaudos? Tuomet lyginame jų indėlį su gyvybės draudimu. Prieš šiam žingsniui pasiryždami taip pat svarstome, o gal neprireiks? Duok Dieve, bet jei ištiktų liūdnas scenarijus, būsime apsidraudę, neteks skriausti šeimos. Vien žinojimas, kad, jei ir susirgsime, galėsime pagyti, leidžia jaustis ramiau. Kamieninės ląstelės yra tarsi raktas į mūsų sveikatą. Tendencijas šioje srityje stebime daugiau nei dvidešimtmetį, taigi, matome, kaip užšaldytos ląstelės grąžina sveikatą sunkiai sergantiems vaikams, jei ne jos, tokios galimybės nebūtų.

– Kiek metų kamieninės ląstelės saugomos jūsų banke? Ar šis terminas, jūsų vertinimu, pakankamas?

– Mūsų banke ląstelės saugomos 20 metų, bet tai nereiškia, kad vėliau jos lyg susitarusios miršta. Atminkite, kad mokslas kamieninių ląstelių srityje vystomas dar ne taip seniai. Mokslininkų ištirta, kad tiek metų jos išlieka gyvybingos, tai geriausios jų panaudojimo ir saugojimo galimybės. Bet mokslas gali plėsti šias ribas.

– Koks likimas užšaldytas ląsteles ištiktų jų taip ir nepanaudojus?

– Gavus tėvų sutikimą jos būtų arba sunaikinamos arba paaukotos mokslui. Žmonės virkštelės kraujo kamienines ląsteles Lietuvoje vis dar labai mistifikuoja, tačiau jų panaudojimo galimybės panašios, kaip ir kaulų čiulpų ląstelių, tik šiuo atveju galimybės platesnės (su kur kas mažesne organizmo atmetimo reakcija). Būtent dėl to jos vadinamos vaistu nuo daugiau nei šimto ligų ir tampa vis plačiau naudojamos.

– Kuo kamieninės ląstelės naudingos žmogaus organizmui?

– Jos ypatingos tuo, kad gali virsti kito tipo organizmo ląstele, sukurdamos naują augantį ir besivystantį audinį. Kamieninės ląstelės yra lyg „statybiniai blokai“, kurie skatina gijimą ir ląstelių bei audinių atsinaujinimą. Jos yra visų ląstelių pirmtakės, turi unikalią savybę virsti kito tipo ląstelėmis su jų specifine funkcija, nuolat atsinaujinti ir daugintis. Šių savybių pagalba atsiranda galimybės gydyti įvairias ligas.

– Kaip vyksta šių ląstelių surinkimo procesas? Jūsų klinikos atstovai vyksta į moterų gimdyklas?

– Ląstelių surinkimas vyksta gimus vaikeliui. Tačiau tai jokios įtakos nei gimdyvės, nei vaiko sveikatai neturi. Gimdymo metu, nukirpus virkštelę surenkamas kraujas, kuris vežamas į laboratoriją, ten apdirbamas ir užšaldomas iki 186 laipsnių temperatūros. Jį surenka gimdymo namų personalas, mūsų klinika tame etape nedalyvauja. Gavę pranešimą, kad ląstelės surinktos, laboratorijoje jas apdorojame, tiriame, išsaugome. Žinoma, prieš tai mama parašo sutikimą.

– Kiek kainuoja tokia procedūra?

– Kamieninių ląstelių paėmimas, išskyrimas ir užšaldymas kainuoja apie 2000–2500 eurų.

– Ar yra skirtumas tarp jūsų, Šveicarijos ar Vokietijos ląstelių bankų?

– Užšaldant ir saugant virkštelės kraujo kamienines ląsteles pasitelkiame pačią moderniausią ir tarptautinius standartus atitinkančią įrangą (Sepax2), kuri išsaugo 99 proc. ląstelių gyvybingumo. Tokia pačia įranga naudojasi ir pasaulio lyderiai, dirbantys šioje srityje. ■

Vis plačiau medicinoje naudojamos virkštelės kraujo kamieninės ląstelės vadinamos vaistu nuo daugiau nei šimto ligų.

 

Nuotraukoje:

Kristina MATEIKIENĖ

„Northway“ medicinos ir chirurgijos centro kamieninių ląstelių banko koordinatorė

Mintyse rikiuodami atostogų planus į lagaminą kraunamės lengvus drabužius, higienos reikmenis, tačiau svarbiausią daiktą kelioniniame rinkinyje prisiminame tik užklupus skausmui. Nuo vasaros traumų, netikėto danties maudimo ar mėnesių skausmo rūpestingus keliautojus saugo kelioninėje vaistinėlėje savo valandos laukianti greitoji pagalba. Žinoma, jei nepamiršote naujos kartos nuskausminamųjų vaistų.

Saulė VALENTINAITĖ

Taip jau susiklosto, kad tolimesnėje kelionėje, organizmui atsipalaidavus, o stresui ir įtampai likus už biuro durų, labiau įsiklausome į savo kūną, dažnai per menkai treniruotą (dėl ilgų sėdimo darbo valandų) ir tinkamai neparengtą jo laukiantiems iššūkiams: kopti į kalnus, eiti ilgas distancijas pėstute ir pan.

Tad retas keliautojas tolimesnėje kelionėje nepatiria kokio nors skausmo, ilgiau trunkančio nuovargio ar įvairius skausmus provokuojančio karščio. Ką jau kalbėti apie nepatogų ir ilgalaikį sėdėjimą autobuse, traukinyje ar lėktuve, kai ima mausti strėnas, nugaros raumenis, pečius… O pūstelėjus šaltesniam vėjo gūsiui pajuntame geliant dantį.

Todėl medikai ir kelionių organizatoriai pataria į kelionę būtinai pasiimti uždegimą ir skausmą slopinančių nuskausminamųjų vaistų. Šiais laikais nemažai jų pasižymi tuo, kad veikia greitai ir per trumpą laiką numalšina įkyrų skausmą, taip pat jų sudėtyje nėra laktozės (tai aktualu daugeliui jaunų žmonių).

Greitoji pagalba pavargusioms kojoms

Kad ir kaip keliautumėte – pėsčiomis, autobusu ar dviračiu, bene didžiausias krūvis atostogaujant vis tiek teks jūsų kojoms: po didesnio fizinio nuovargio ar nepatogios padėties jos suskubs apie tai pranešti tindamos, apdovanodamos „švininiu“ pojūčiu ar nenoru kitą rytą lipti iš lovos. Tokiais atvejais itin pravers kuprinėje gulintis uždegimą slopinantis, nuo ūmaus kaulų ir raumenų skausmo gelbėjantis preparatas.

Išeitis nuo veriančio menstruacijų skausmo

Organizmo ciklas niekad nepaklaus, kokiu režimu jūs gyvenate: aktyviai dirbate, poilsiaujate, o gal keliaujate su šeima? Todėl nuo ūmaus strėnų skausmo, itin dažno menstruacijų palydovo, moteris kelyje gelbsti jų ir laiko patikrintas nuskausminamasis vaistas. Greitai pasisavinamų ir akimirksniu skausmą malšinančių naujos kartos nuskausminamųjų poveikis trunka 4–6 valandas, taigi neteks kęsti veriančių skausmų. Turėdamos šių vaistų visuomet jausitės lyg su pačia geriausia apsauga.

Gelbėjimosi ratas – netreniruotiems kūnams

Vasara, dovanojanti maudynes, nardymą, kopimą į aukščiausias viršukalnes, dažnam mūsų primena, kad metų eigoje kūną treniravome ir ruošėme tam per menkai. Aktyvus poilsis netrunka atskleisti silpniausių organizmo vietų, taigi lyg uogų miške prisirenkame traumų, o būnant toli nuo namų visai nesinori vizituoti medikų. Tad nuo pernelyg aktyvaus poilsio gelbsti ir neatsilikti nuo keliaujančių draugų grupės padeda uždegimą slopinantys vaistai. Ilgamečiai klinikiniai tyrimai parodė, kad siekiant efektyvesnio ir greitesnio jų poveikio galima vartoti jų ir prieš valgį.

Uždegimą mažinantys preparatas

Nuo pernelyg didelio fizinio krūvio, klimato skirtumų, apsinuodijimo maistu ir vasarą gali pakilti kūno temperatūra. Tai gali lemti persišaldymas ar perkaitimas saulėje, tam itin jautrūs sąnariai, galva, dantys, todėl būtina turėti uždegimą ir karščiavimą mažinančių vaistų. Greitai ir veiksmingai vartojamas preparatas apsaugos nuo tolesnių nemalonumų, neatitrauks nuo vasaros pramogų.

Skausmą nugali tinkamai vartojant

Statistika byloja, kad tik maždaug penktadalis sergančiųjų atidžiai perskaito vaistų instrukcijas prieš juos vartodami ir tiksliai pasirenka būtent tą preparatą, kurio jiems reikia. Taigi, jei siekiate maksimalaus teigiamo ir minimalaus neigiamo nuskausminamųjų poveikio, neskubėkite didinti piliulių skaičiaus. Taip jau yra, kad tuomet, kai skauda, esame linkę gerti vaistus saujomis net negalvodami. Tačiau apsinuodijimas vaistais – menkas malonumas, o juolab toli nuo namų, tad būkime kantrūs ir sulaukime, kol savo darbą atliks nuskausminamieji.

A. Koroliovo nuotr.

Saulė Valentinaitė

63-ejų ūkininką iš Padrečių kaimo kauniečiai pažįsta kaip sūrininką, prie kurio produkcijos nutįsta ilgiausios eilės. Šiandien jų gal ir nebūtų, jei ne Jurgio Pažėros apsukrumas ir gebėjimas pakeisti veiklos kryptį kritus pieno supirkimo kainoms.

Dar ne taip seniai perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono Vei­ve­­rių seniūnijos ūkininkas prieš keletą metų nutraukė visas sutartis ir pieno produktų gamybos ėmėsi savo ūkyje su žmona Lina. Ūkininko smalsumą sužadinę nedideli pieno produk­tų gamybos cechai suteikė drąsos ir leido pa­čiam išmėginti daug žadančią veiklą.

Pieno gaminiai amžiaus netrumpina

„Be jokios baimės kibome į pieno produktų ga­mybą: nebuvo kitos išeities, antraip laukė ban­krotas. Pieno supirkimo kainos buvo taip nusivažiavusios, kad ši veikla nebeatsipirko, ekstremalios aplinkybės reikalavo pokyčių“, – šeimos ūkio pradžią prisimena vieni sėkmingiausiai besiverčiančių Prienų rajono ūkininkų.

Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo.

Aplinkybės imtis pieno verslo, jų vertinimu, prieš septynerius metus buvo kur kas palankesnės: tuomet spauda dar nemirgėjo nuo antraščių apie tariamą pieno žalą žmogaus organizmui. „Da­bar jų – pilnas internetas. Sakau, kad gimė nau­jas kryptis: skaitau ir kvailėju“, – komentuoda­mas visai neseną istoriją, kai mama ūkininkų tur­gelyje atsisakė sūnui nupirkti pieno, motyvuodama tuo, kad jis jau esą didelis, piktinasi ūkininkas.

Pasklidus kalboms, kad dalis gyventojų netoleruoja piene esančios laktozės, prekybininkai ėmė vežtis lenkišką pieną, daug ilgesnio galiojimo, brangesnį ir be laktozės. „Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo“, – smulkiesiems pieno ūkiams kenkiančia politika piktinasi J.Pažėra.

Nuo pat Atgimimo miestiečiams natūralaus pieno varškės sūrius, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviestą tiekiantis ūkininkas ap­gailestauja, kad toks pieno puolimas daro neatitaisomą žalą visam sektoriui: „Parodykite man nors vieną sūnų, kuris žada iš savo tėvo perimti pienininkystės ūkį. Daugelis suka grūdininkystės ar gyvulininkystės kryptimi, o kas laukia pienininkų?“ – ramiai apie besiklostančią situaciją kal­­­­bėti negali sūrininkas.

„Mūsų kūryba pasiteisino, tik mes, kaip ir dau­­gelis mūsų kartos ūkininkų, labai sunkiu laiko­tarpiu ūkį kūrėme: viena santvarka griuvo, kita kūrėsi. Tačiau visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus“, – prisimena J.Pažėra.

Sūriai nusisekė ne iš karto

Pušimis apsodintos Pažėrų sodybos su iš tolo matomais baltos fermos raudonais stogais su niekuo nesupainiosi, o jei netyčia ne tuo keliuku nusuktum, draugiški kaimynai netruks parodyti, kur gimsta pieno gaminiai.

Visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus.

Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse bu­vo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, ne­naudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyks­ta kasdien, nes, kaip juokauja ūkininkas, kar­­­­vės dirba be laisvadienių – jas melžti tenka ati­tinkamai. Šeši samdyti darbininkai ūkyje pluša dviem pamainomis, o produkcija į mobiliuosius turgelius vežama dukart per dieną: pamėginę ja prekiauti nustebo, kad ji graibstyte graibstoma.

Miestiečiams reikalingi natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti vos per kelias valandas, todėl kursuoti šiuo maršrutu tenka dukart per dieną.

Paprašyti prisiminti, ar sunki buvo pienininkystės pradžia, pašnekovai prisipažįsta: pagaminti kokybiškus sūrius ir varškę pavyko ne iš karto, bet jie ir nesitikėjo per naktį verslo įsukti.

„Žmona gaminti fermentinius sūrius mokėsi Va­­rėnoje, sūrių namuose, vėliau ėmė galvoti apie jų brandinimą. Šiandien jai tenka labiau tech­­nologinė gamybos pusė, o man – realizacijos“, – pasakoja J.Pažėra, pridurdamas, kad pa­žįsta ir tikslinę savo auditoriją. – Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni, nepasiturintys žmonės, ilgainiui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti.“

Ūkio produkcija išperkama Lietuvoje. „Kur ten su tokiomis apimtimis į eksportus eisi“, – mosteli iš pirmo žvilgsnio į jūrų kapitoną panašus sūrininkas.

Jis žino, kad jų ūkyje pagaminti produktai itin vertinami ir emigracijoje: noriai perkami džiovinti sūriai, sviestas. Nors produkcija trumpo ga­liojimo, pasiekti tėvynainius spėja, nes yra labai lau­kiama.

Pienininkystės ūkiai – nežinios ūkuose

Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kar­­tos į kartą perduodamas verslas, tai galbūt ir Lie­tuvoje ilgainiui ši tradicija įleis šaknis? „Mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė“, – viliasi J.Pažėra, ta­čiau neslepia, kad pienininkystė palengva „emigruo­ja“ iš Lietuvos.

„Bijau, kad karvių augintojų šalyje vis mažiau turėsime: jaunų ūkininkų šis kelias nebevilioja, per daug vargo. Jaunimas mieliau suka mėsinės gyvulininkystės kryptimi. Tai patvirtina ir statistika: per pastaruosius du dešimtmečius pieno ga­mintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, o pie­no perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, taigi perspektyvos miglotos. Bet jei kalbama apie pieno gamybos ir perdirbimo verslus, vilties yra“, – vertina J.Pažėra.

70 melžiamų karvių savo ūkyje prižiūrintis pa­šnekovas atskleidžia, kad gyvulius augina su mei­le, tausoja ir nepersistengia su jų primilžiu, antraip jie būtų tinkami tik mėsos pramonei. „Nau­dingiau primelžti iš vieno gyvulio 6 tūkst. litrų ir mažiau, bet neturėti problemų nei dėl jo sveikatos, nei dėl pieno skonio“, – svarsto J.Pažėra.

Ūkininkas pastebi, kad per pastarąjį dešimtme­tį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią ten­ka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Ži­no­ma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produk­­cijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų ša­lyje dar nėra, bet miestas vis labiau gręžiasi į kai­mą.

Gyvenimo kaime neatsižada

„Mūsų ūkininkams, palyginti su prancūzais, dar trūksta pasitikėjimo savimi ir stabilumo. Dėl men­kiausios nesėkmės jie nuleidžia nosį. Aš ma­nau, kad ūkininkas turėtų būti kaip senas užgrūdintas žirgas, kuris nesidrasko įkinkytas į plūgą, ne­­skuba ir išlaukia savo sėkmės valandos“, – svars­to pienininkystės ūkį tik savo lėšomis kūręs sū­rininkas.

Daugiau nei prieš tris dešimtis metų mieste butą pardavęs ir į tėvoniją išsikėlęs J.Pažėra sako šio žingsnio niekad nesigailėjęs. Skolintis iš ban­ko, kol pastatys ant kojų savo ūkį, jis nesiryžo dėl prastų kreditavimo sąlygų. „Sukrapštėme paskutinius pinigus, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių“, – apie būdą sutaupyti pasakoja J.Pažėra.

Ūkio šeimininką už romų būdą girianti jo sutuoktinė, su kuria likimas suvedė dar mokyklos suole, neslepia, jog daug kas įsivaizduoja, kad pieno ūkyje dirba tik samdyti darbininkai, o šeimininkai nuolat atostogų režimu gyvena, bet taip nėra – čia daug juodo ir sunkaus darbo. Kaitrią die­­­ną įsitaisiusi obels pavėsyje Lina siuva sūrmai­šius (pieno ūkyje jie sunkiai pamainomi), sa­ky­dama, kad tai tik valandėlei toks poilsis iš­puo­lė. Vėliau ji ims švarinimosi darbų, naikins gy­vu­lių fermas atakuojančias muses.

Darbščiai ir bendro tikslo siekiančiai porai ūki­­ninkavimas – visas jų gyvenimas, todėl net ir savaitei kitai išvykę aplankyti Prancūzijoje gyvenančios dukters šeimos nuolat galvoja apie savo ūkį.

Pieno ūkis – be tęstinumo tradicijos

Paklausti, kaip šeimos ūkyje pagamintą produkciją vertina Lietuvoje viešintys užsieniečiai, su­tuoktiniai džiūgauja, kad lietuviškų sūrių de­gustacijos trunka kone visą vakarą. Iš šviežio pie­no pagaminti sūriai – natūraliai rauginti, šildyti, varškė, mediniu šaukštu sukrėsta į drobinį sūrmaišį, suslėgta ir ragautojams šviežutėlė siūloma, abejingų nepalieka. Sūrininkai sako, kad Pran­cū­zijoje jų sūriai kainuotų dešimteriopai brangiau nei Lietuvoje, bet jie per daug nenori. Abu sutaria – svarbu, kad būtų iš ko prisidurti prie kuklios pensijos.

Apie tai, kaip pienininkystės ūkis atrodys atei­tyje, pašnekovai per daug svarstyti nelinkę: ga­li būti, kad jų sūnui tokia našta pasirodys per sun­ki, jo šeima į tą „košę“ lįsti nelinkusi, tai tęsti­numo gali ir nebūti.

Prisikalbinti žmonių, norinčių dirbti pieno

ū­kyje, sūrininkų teigimu, taip pat vis didesnis iš­šūkis. Dar prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti galėjai rasti tiek mieste, tiek kaime, o da­bar visi bedarbiai tikisi pašalpų.

J.Pažėra pasakoja ilgai kalbinęs prie Kauno ar­kikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vy­rą pas jį dirbti, žadėdamas būstą, aprangą, maitinimą, atlyginimą, tačiau šiam elgetauti klūpint at­­rodė patraukliau, nei būti „pririštam“ prie mel­­žiamų karvių.

Sunkiai ūkyje sekėsi ir iš emigracijos Di­džio­joje Britanijoje grįžusioms moterims: nenorėjo jos nusikirpti priaugintų nagų, o ir rytinio darbo va­landos atrodė pernelyg varginančios. „6 val. ry­to pieno ūkyje jau vėlyvas metas“, – sako kasdien daugybę darbų ūkyje rikiuojanti K.Pa­žė­rie­nė.

Vis dėlto sūrininkai sutaria, kad visos kliūtys įvei­k­iamos, o kai turi nuosavą verslą, natūralu, kad jų vis randasi. Tačiau viską atperka grįžtama­sis ryšys su pirkėjais ir pagyros džiovintiems bei šviežios varškės sūriams.

Galima sakyti, kad tokių ūkininkų kaip Pa­žė­rų pastangomis Lietuvoje buvo atverstas naujas pienininkystės puslapis. Šie žmonės ūkius kūrė savo rankomis, nelaukdami valstybės paramos ar pa­šalpos, „užsiaugino“ kaimiškos produkcijos mė­­gėjų, kurie priprato kaimiškų gaminių ieškoti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose.

J.Pažėra dar mena, kaip veiklos pradžioje ne­sėkmingai mynė Kauno turgaviečių slenksčius, tačiau įsileisti jo produkcijos į prekyvietes nenorėta. Laimei, išsigelbėjimu ūkininkams tapo tuo metu prekybos vietą pasiūlę didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse už simbolinį mokestį įsikūrę smulkieji kaimo prekeiviai rado prieglobstį ir galimybę pasiekti savo pirkėją.

Šiandien tai jau istorija, o jaunajai kartai – pamoka, kaip nepasiduoti girdint „ne“. „Sėkmė slypi už artimiausių durų, tačiau ar praversite jas, ar pasiduosite po pirmų mėginimų, priklausys tik nuo jūsų“, – šypteli trečią dešimtmetį atsiperkančiu pieno ūkiu besiverčiantis J.Pažėra.

Saulė Valentinaitė

„Esame devintas miestas Lietuvoje ir tų pozicijų neužleidžiame: stengiamės atrasti savo veidą, pozicionuojame save ne tik kaip chemijos pramonės miestą, bet ir kaip Jonų respubliką“, – sako antrą kadenciją rajonui vadovaujantis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.

– Mere, nejau jūsų nevilioja galimybės realizuoti save didesniame mieste?

– Viskam savas laikas: į pažadus, duotus rinkėjams, žiūriu atsakingai, stengiuosi nesiblaškyti eidamas dabartines pareigas. Mane ne kartą ir konkurentai provokavo klausdami, ar 2016-aisiais nepabėgsiu į Seimą. Aš tokių planų neturiu: esu patenkintas esamu darbu, nes matau besikeičiantį miesto veidą, mane tai motyvuoja. Gal kada ir būsiu reikalingas Vyriausybės sudėtyje, bet nenoriu nieko skubinti. Jonavoje esu subūręs tinkamą komandą, kuriai darbo vis dar labai daug. Kai viską išblizginsime, galėsime pagalvoti, kaip savo žinias ir kompetenciją panaudoti plačiau.

– Kokius tikslus keliate sau ir Jonavos savivaldai?

– Stengiamės nebūti savivaldybe, kuri panaudoja ES ar valstybės paramą kaip duotybę, todėl ypatingą dėmesį skiriame papildomiems projektams vykdyti ir lėšoms į rajono savivaldybę pritraukti. Teikiame paraiškas, kad galėtume konkuruoti su kitais ES miestais ir regionais dėl papildomų pinigų. Visuomet savęs klausiame, ką galime padaryti dar, kad Jonavos rajono savivaldybėje įvyktų esminių pokyčių. Matydami nepalankią demografinę situaciją siekiame, kad Jonava netaptų išblizgintu miestu be gyventojų. Dedame maksimalias pastangas, kad būtų galimybė kurtis verslui, formuojame savo pramonės parką, bandysime konkuruoti su Kauno laisvąja ekonomine zona (LEZ).

Darbo ir vizijų daug: pradedant pėsčiųjų tiltais, baigiant verslo inkubatoriais. Jei šie sumanymai pavyks, būsiu laimingas, kad ir kur gyvensiu bei dirbsiu. Nors pats sieju savo gyvenimą su Jonava.

– Sukanka lygiai metai, kai tiesiogiai išrinkti merai dirba savo postuose. Kaip jums prabėgo šis laikas?

– Metai savivaldybės darbe – trumpas laiko tarpas. Kadangi gyvename padidintos dokumentacijos eroje, daug jo sugaištame atlikdami savotiškus namų darbus. Taigi nemažai laiko teko skirti pasiruošimams, kad kaip įmanoma greičiau galėtume pradėti vykdyti projektus, kurie finansuojami iš ES 2014–2020 m. finansinio laikotarpio lėšų. Kai kurie rezultatai pasimatys jau šiais metais: tvarkysime tris pagrindines Jonavos miesto gatves, esame atlikę pirkimo procedūras, atrinkę rangovą, tikiuosi, kad netrukus pasirašysime sutartį ir įsibėgės darbai miesto gatvėse.

– Ar produktyvūs šie metai buvo jums, kaip Jonavos merui?

– Pirmieji metai – ir džiaugsmingi, ir įpareigojantys. Džiaugsmingi, nes tai antroji kadencija. Buvau išrinktas pirmajame ture: surinkau 72 proc. rinkėjų balsų. Palyginti su kolegomis iš kitų savivaldybių, tai didžiulis žmonių pasitikėjimas. Nenoriu jų nuvilti, todėl dirbdamas jaučiu įsipareigojimą, laikausi to, ką buvau pažadėjęs. Iš prigimties aš perfekcionistas, visad siekiantis geriausio rezultato.

Jau džiaugiamės įgyvendintu miesto geriamojo vandens įrenginių projektu, kainavusiu per 2 mln. eurų.

Galutinai veiklos rezultatai išryškės 2016 m. pabaigoje: iki tol atidarysime sporto areną, sutvarkysime miesto gatves. Esame inicijavę šiuolaikišką gatvių apšvietimą, dar reikia atlikti nemažai investicinių ir techninių projektų parengimo darbų. Tačiau jau džiaugiamės įgyvendintu miesto geriamojo vandens įrenginių projektu, kainavusiu per 2 mln. eurų.

– Prieš rinkimus jūsų programoje buvo 55 darbai, kuriuos pasižadėjote įgyvendinti. Kiek iš jų jau įveikėte?

– Iš minėtų 55 darbų, kuriuos planuojame įgyvendinti per kadenciją, esame įvykdę 25. Pasižadėjome, kad tvarkysime prie „Achemos“ esantį tiltą (darbai įsibėgės jau šį pavasarį), kalbėta, kad investuosime į viešojo transporto atnaujinimą (pernai įsigijome du naujus autobusus), jau esame įrengę gražią vaikų žaidimų aikštelę su batutais, dabar svarstome įrengti dar vieną. Taip pat atidarėme Psichikos sveikatos centrą, tęsiame daugiabučių renovaciją. Pagal renovuojamų namų procentinį skaičių patenkame į savivaldybių, kuriose sparčiausiai vykdoma namų renovacija, penketuką. Dar praėjusiais metais, vykdydami rinkimų įsipareigojimus, sutvarkėme ir atidarėme Joninių slėnį – pagrindinę visų viešų ir sporto renginių vietą.

– Ar galėtumėte įvardyti, kuo jonaviečiai labiausiai didžiuojasi gimtajame mieste?

– Iš atliktų gyventojų apklausų matome, kad vyresniems gyventojams Jonava asocijuojasi su chemijos pramone, jaunimui – su pirmuoju Lietuvoje laisvalaikio ir pramogų centru „Lokės pėda“. Esame jaunas, veržlus ir ambicingas miestas su pramonės specifika, kurios nesigėdijame. Didžiuojamės būdami industrinė teritorija, kurioje sukuriama daug darbo vietų, sumokama daug mokesčių. Mūsų mieste itin gerai išplėtota baldų pramonė, o šiais metais, atidarę Jonavos sporto areną, turėsime vieną didesnių objektų ir, tikiuosi, būsime žinomi kaip sportinis miestas.

– Ar kada svarstėte, kodėl Lietuvoje stringa didžioji politika?

– Kiekvienas žmogus turėtų būti savo vietoje ir atlikti tai, ką geriausiai išmano. Tik tuomet sulauksime geriausio rezultato visuomenei. Tarkime, aš pats jaučiu esantis savo vietoje. Didelių ambicijų šiuose rinkimuose nepuoselėju, bet esu savo miesto patriotas ir kol matau, kad vietiniai aruodai pilni galimybių veikti, į šonus nesižvalgau. Žinoma, seku politinius įvykius ir nacionaliniu lygmeniu. Politinis mūsų šalies gyvenimas labai dinamiškas, bet nepamirškime, kad esame jauna demokratija ir daug ko mokomės iš savo klaidų.

Užs. Nr. VPL1040

"Enerstena" nuotr.

Saulė Valentinaitė

„Lietuva turi visas galimybes tapti biokuro technologijų lydere“, – tikina vienai didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonei – UAB „Enerstena“ vadovaujantis Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Virginijus Ramanauskas. Šešioliktus metus stebėdamas biokurą Lietuvoje gaminančių ir tiekiančių įmonių gausėjimą (šiandien jų per 120), jis prognozuoja, kad jau 2020 m. Lietuvos biomasės energetikos sektoriuje dirbs apie 10 tūkst. gyventojų.

– Kuo svarbi biomasės energetikos pramonė kiekvienam iš mūsų?

– Dar ne taip seniai Lietuvoje sukurtoje biomasės energetikos pramonėje dirba apie 7,5 tūkst. darbuotojų. Daugiau kaip 120 Lietuvos įmonių veikia regionuose. Taigi biokuras neauga nei Vil­niuje, nei Kaune, jį augina Lietuvos regionai. Ne­sa­kau, kad tai keičia situaciją iš esmės, bet sukurtos darbo vietos ateityje labiau prisidės prie so­cia­linės gerovės regionuose didėjimo. Jau šiandien biomasės energetikos pramonė gamina ke­leto rūšių produkciją: medžio skiedras, medienos granules, agrogranules. Pavyzdžiui, medienos granulės eksportuojamos į Vakarų Europą (Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją).

Kita reikšminga biomasės energetikos dalis – technologinė įranga. Lietuvos gamintojų produk­cijos rinka labai plati, apimanti Europą ir po­so­vietines valstybes: Ukrainą, Baltarusiją, Mol­dovą. Per pastaruosius penkerius metus šalyje susiformavo stiprūs gamintojai, produkcija aprūpinantys visą Lietuvos rinką. Lietuvius pastebėjo ir užsienio klientai, suskubę įvertinti gerą kainos ir kokybės santykį. Šiuo metu mūsų technologinė įranga eksportuojama į Švediją, Daniją, Prancūziją, Latviją, Estiją ir kitas Vakarų Europos šalis.

– Kokį vardą tarptautinėje rinkoje yra užsitarnavę Lietuvos biokuro gamintojai?

– Biomasės sektoriuje Lietuva jau stovi greta Skandinavijos šalių – Švedijos, Norvegijos, Suo­mijos. Tinkamu laiku perėjusi prie atsinaujinančių šaltinių energetikos (biokuro), šiandien ji pa­sigamina 55 proc. šilumos, jei kalbama apie cen­­­tralizuotą šildymą, ir apie 75 proc., jei kalbama apie šildymą privačiuose namuose.

Šiandien reikia aktyviau ieškoti galimybių ben­dradarbiauti ir su vėjo, ir saulės energetikos plėto­­tojais. Štai Utenoje, Šiauliuose, Alytuje, Pa­­ne­vė­žyje, Klaipėdoje ir Vilniuje jau veikia ko­ge­ne­racinės elektrinės (šilumos ir elektros energijos ga­myba vienu metu, kai panaudojamos abi ener­gijos rūšys, taip pasiekiant didesnį efektyvumą).

Artimiausiuose valstybės planuose – biokuro derinimas su komunalinėmis atliekomis. Kaune ir Vilniuje jau netrukus bus pradėtos statyti kogeneracinės jėgainės, kuriose elektros ir šilumos gamybai bus naudojamas vietinis biokuras kartu su komunalinėmis, perdirbti netinkamomis atliekomis. Taip Lietuva vis tvirčiau naudoja vietinį ku­rą, perka vis mažiau atvežtinio, taigi šioje vietoje esame pakankamai ekonomiškai už­tikrinti.

Tačiau neturėtume pamiršti ir klimato kaitos. Juk jau 2050-aisiais turėsime atsisakyti iškastinio kuro. Praėjusių metų pabaigoje priimtus ambicingus pasaulio valstybių įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją ir spar­čiai didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį bendrame energijos gamybos balanse tu­rės į savo teisės aktus perkelti ir Lietuva. At­ro­­dytų, laiko dar gana daug, bet per metus energetikoje nieko nenuveiksi, todėl politiniai žingsniai turi būti daromi jau dabar.

– Balandžio 19–21 dienomis Lietuvoje vyks viena didžiausių biomasės energetikos konferencijų. Kuo mūsų šaliai reikšmingas šis tarptautinis renginys?

– Įprastai ši konferencija organizuojama Skan­dinavijoje (švedai laikomi atsinaujinančių išteklių energetikos ir biomasės panaudojimo lyderiais), o tai, kad ji perkeliama į Lietuvą, – tam tikras mū­sų šalies įvertinimas. Skandinavai seniai suprato, kad reikia panaudoti vietinius išteklius, tačiau ir Lietuvoje suvartojame vis daugiau biokuro, taigi per trumpą laiką padarėme proveržį.

Tris dienas vyksianti konferencija „Nordic Bal­­tic Bioenergy 2016“ išeis už įprastinės konferen­cijos ribų. Renginį organizuojanti Lietuvos bio­masės energetikos asociacija „Litbioma“ ir Šve­dijos biomasės energetikos asociacija „Sve­bio“ žada, kad dvi pirmosios konferencijos dienos bus skirtos Baltijos jūros regiono valstybių pasiekimams, naujas technologijas gaminančių ir biomasę tiekiančių įmonių patirčiai pristatyti bei ap­tarti, nebus pamiršti ir politiniai sprendimai, ska­­tinantys valstybėse šio sektoriaus plėtrą. Tre­čioji konferencijos diena bus skirta pasidalyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje: dalyviai lankysis šalies biomasės energetikos šilumos tiekimo ir pramonės sektoriaus įmonėse, įgyvendinusiose pažangiausius sprendimus. Konfe­ren­cijos svečiai turės galimybę stebėti, kaip Lietuvos mokslininkai dirba su greitai augančiais augalais (drebulėmis, tuopomis, žilvičiais ir kitais), kurių žaliava naudojama biokurui gaminti.

Pagrindinis Vilniuje vyksiančio renginio ak­cen­tas bus verslo ryšiai ir bendradarbiavimas tarp Rytų ir Vakarų Europos valstybių, todėl planuojama, kad renginys taps platforma pažangiausioms biomasės energetikoje valstybėms už­megzti partnerystę ir pasidalyti patirtimi su šioje srityje dar tik besivystančiomis šalimis, to­kio­mis kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova ir kt.

Pranešėjai iš Vakarų Europos šalių, mokslininkai, pažangių įmonių atstovai, tokie kaip Švedijos že­mės ūkio mokslų universiteto profesorius Mat­­sas Olssonas, Europos bioenergijos sektoriaus generalinis sekretorius Jeanas Marcas Jo­ssart’as, Latvijos biomasės asociacijos prezidentas Didzis Palejas, Kopenhagos universiteto do­centas Alexanderis V.Prishchepovas, Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis, šalies ekonomikos ministras Evaldas Gustas, Kauno technologijos universiteto docentas Val­das Luko­še­vičius ir daugelis kitų biomasės energetikos srities specialistų, dalysis gerąja patirtimi, stengsis, kad suinteresuotos šalys perimtų pa­žangą ir prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje. Taigi Lie­tuva šiame renginyje atliks tarpininko vaidmenį ir dalysis gerąja patirtimi su šalimis, kurios dar tik siekia eiti biokuro naudojimo keliu.

– Ilgą laiką Lietuva buvo priklausoma nuo vienintelio energijos tiekėjo, o biokuras jai tarsi atrišo rankas, suteikė laisvę ir galimybę kurti dar­bo vietas šalies viduje, leido užtikrinti energe­tinę nepriklausomybę. Prisimenate, ku­riais metais biokuras mūsų šalyje žengė pirmuosius žingsnius?

– Pirmieji biokatilai į Lietuvą atkeliavo kaip parama iš Skandinavijos dar 1997 m. Niekas neturėjo supratimo, kaip tai veikia. Proveržiu šiame sektoriuje galime vadinti 2008–2010 metus.

Lietuvą ieškoti išeičių vertė ekonominės prie­žastys: dujos buvo labai brangios, taigi prasidėjo vietinių biokuro katilinių statybos bumas. Galima sakyti, kad vietos entuziastų pastangomis pinigai liko Lietuvoje ir buvo nukreipti į mokslą (atlyginimai technologijų kūrimo įmonėse – vos ne dvigubai didesni nei Lietuvos vi­durkis, o inžinerinį išsilavinimą įgiję asmenys, dir­bantys biomasės technologijų gamybos ir plėtros srityje, uždirba išties daug). Mūsų šalis taip pat sugebėjo išnaudoti šį potencialą.

Biokuro sektoriuje daugiau nei 10 metų sėk­mingai dirbančios įmonės dėl mažos rinkos aktyviai eksportuoja į daugiau nei 30 šalių. Lie­tu­voje gaminami katilai nuo pačių mažiausių, tinkamų namui apšildyti, iki didžiausių, skirtų elek­­trinėms. Viena iš šalies biomasės energetikos asociacijai „Litbioma“ priklausančių įmonių stato elektrinę estams, ji apšildys apie 20 proc. miesto. Kita lietuvių įmonė stato kondensacinius ekonomaizerius (šie įrenginiai atšaldo dūmus) Danijoje. Taigi turime kuo didžiuotis.

Jei kas 1997 m. būtų pasakęs, kad lietuviai sėk­­­­mingai kurs technologijų verslus ir eksportuos sa­vo gaminius į tokias šalis, kaip Pran­cū­zija, Švedi­ja, Danija, Estija, būtume tik nusijuokę, bet šian­dien tai realybė. Šis proveržis leido Lietuvai ju­dėti į priekį, dabar vis tyliai pasvajoju, kad taip kaip Vokietija yra vėjo energetikos pradininkė, Lie­tuva turi visas galimybes tapti biokuro technolo­gijų lydere.

– Jeigu ne biokuras, Lietuva ir šiandien permokėtų už dujas?

– Biomasės energetika Lietuvoje gerokai prisidėjo siekiant energetinės nepriklausomybės nuo rusiškų dujų, mažinant centralizuotai tiekia­mos šilumos kainą gyventojams bei įgyvendinant valstybės įsipareigojimus Europos Są­jungai dėl energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių ir gerinant aplinkos kokybę. Taip, galime sakyti, kad vietinis biokuras grąžino kainas Lietuvoje į europinį lygį, taigi šiandien jos tokios kaip Vakarų Europoje.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2000 m. iš biokuro Lietuvoje buvo pa­gaminta vos 2 proc. centralizuotos šilumos, o šiuo metu pagaminama 55 proc. Jis leido miestuose atpiginti šildymą. Geriausiai šalyje susiklosčiusią situaciją iliustruoja dviejų miestelių pavyzdys: Prienai dar prieš metus šildėsi gamtinėmis dujomis (šiuo metu jie jau pasistatę biokuru kūrenamą katilą ir gali džiaugtis atpigusia šiluma), o Molėtai jau prieš 12 metų buvo įsidiegę biokurą, taigi jų kainų skirtumas – 30 proc. Nors miesteliai savo dydžiu identiški, bio­­kuro panaudojimas leido kainai mažėti.

Lietuva šiuos klausimus jau išsprendė, tačiau mūsų kaimynai baltarusiai ir ukrainiečiai susiduria su nemaža gamtinių dujų kaina ir nėra tikri, ar turės už priimtiną kainą šios žaliavos ateityje. Neturėdamas savų išteklių, niekad nesi tikras, ar rytoj bus taip pat gerai, kaip buvo vakar.

– Kaip vertinate šiuo metu rinkoje vyraujančias biokuro kainas?

– Biokuro kainos yra pasiekusios visų metų žemumas. Tai tik įrodo, kad Lietuva modernėja ir eina teisingu keliu. Pereitas sudėtingas biokuro vystymosi etapas, šiandien sunku patikėti, kad kažkada tokios veiklos rūšies mūsų šalyje visai nebuvo. Pirmieji žaidėjai ir jų įmonės augo labai iš lėto, tačiau biokuro kainos vartotojams visad buvo 2–3 kartus palankesnės nei gamtinių dujų. Konkurencijai didėjant prieš keletą metų valstybės lygmeniu sugalvota biokuro biržos idėja. Taigi šiandien dalyvauti konkurse biržoje itin paprasta, jei turi idėją ir nori užsiimti šiuo verslu, – tereikia registruotis dalyviu, o bir­­ža tarnauja tarsi skelbimų lenta.

– Ar pagrįsti kai kurių lietuvių būgštavimai, kad biomasės energetikos plėtra gali neigiamai atsiliepti miškų plotams?

– Lietuvoje miškų prieaugis – du kartus didesnis nei kirtimo apimtys, taigi tokia baimė nepagrįsta. Pasaulio biomasės asociacija reikalauja užtikrinti, kad nebūtų surenkama daugiau biomasės, nei atsodinama, taip pat – kad būtų rū­pinamasi dirvožemio derlingumo ir vandens kokybės ap­sauga. Kasmet vis daugiau dirbama kuriant ir naujas technologijas, kurios jau leidžia išgauti energiją deginant ne tik medienos biokurą, bet ir šiaudus, grūdų atsijas, komunalines atliekas.

Per pastaruosius metus labai daug nuveikta, kad centralizuotos šilumos tiekimo sektoriuje įsibė­gėtų perėjimas nuo brangaus iškastinio kuro (ang­lies, naftos, gamtinių dujų) prie gerokai pigesnės biomasės, kuri didina ir Lietuvos atsinau­jinančių energijos išteklių dalį bendrame valsty­bės energijos gamybos balanse, o tai padeda lai­kytis įsipareigojimų Europos Sąjungai. Prie to­kių gerų rezultatų prisidėjo ne tik valstybės parama, bet ir įvairūs su biomasės energetika susiję Europos Sąjungos lėšomis remiami projektai.

Užs. Nr. VPL1039