Kuo geras draudimas? Tarkim, atsitiko staiga nelaimė – sudegė ūkis, ir tik viena karvutė maitintoja liko. Bet nėra taip liūdna, jei ūkis buvo apdraustas ir draudimo įmokos metai iš metų buvo mokamos laiku. Nuėję į draudimo kompaniją turėtumėte gauti išmokas už patirtus nuostolius. Tik ką daryti, jei ten, nežinia kodėl, jums pareiškia: „jei norite gauti draudimo išmoką – nušaukite likusią Jums karvę“.
Panašų absurdo teatrą mes stebime pastaruoju metu Kipre. Juk niekam ne paslaptis, kad tokiai mažai salai bankų sektorius ir buvo ta karvė maitintoja. O po visų antiliberalių „šokių su būgnais“ apie naujus mokesčius („ekspropriaciją“) asmeniniams indėliams (ir visai nesvarbu ar 9 proc., 30 proc. ar net 40 proc.), sveikai mąstantis žmogus, savo pinigų šiuose bankuose nebelaikys.
O prie ko čia draudimas?  Va apie tai ir kalba.
Pastarosiomis dienomis perskaičiau Lietuvos finansų ministro pareiškimą apie tai, kaip nenuilstami dirba Vyriausybėje sudaryta Euro įvedimo Lietuvoje darbo grupė, šventai įtikėjusi lozungu: „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“.
Puikus pažintinis straipsnis. Beveik niekas neužmiršta: ir „sudaryta visuomenės informavimo strategijos grupė, kuri turėtų pakeisti kol kas skeptišką gyventojų nuomonę dėl euro įvedimo“, ir pažymėta, kad „įsivedant eurą Lietuvos laukia didelis darbas. Lietuvoje grynųjų litų cirkuliuoja apie 10 mlrd. Lt . Tai apie 100 mln. banknotų. Kol kas neaišku, kiek tiksliai kainuos jų keitimas“, ir tai, kad „tąpusi euro zonos nare, Lietuva turės prisidėti prie ES valstybių finansinių problemų sprendimo“.
Ir šioje, pačioje įdomiausioje vietoje, pokalbis staiga nukrypsta apie iki gyvo kaulo įgrisusius Mastrichto kriterijus ir kainoraščių pakeitimą parduotuvėse. Sutikite, įdomiau būtų išgirsti kiek kainuos mokesčių mokėtojams, mums su Jumis, dalyvavimas paminėtame stabilizavimo fonde. O svarbiausia, ko mes galime tikėtis sumokėję įnašą į šį Euro „apdraudimo“ fondą?
Ne viską išmanančiam skaitytojui galėjo susidaryti klaidinga nuomonė, kad problemos su Euro įvedimu – tai tik kainoraščių ir kupiūrų pakeitimas vienų į kitus ir skeptikų įtikinimas. O kiti kaštai (išlaidos) ekonomikai ne itin reikšmingi.
Pasižiūrėkim ar tikrai taip bus.
Praeitais metais šmėkštelėjo pranešimas, kad Italija, kurios ekonomika pergyvena ne itin gerus laikus, buvo priversta padidinti savo viešąją skolą, pirmą kartą peržengdama 2 trilijonų eurų ribą. Ir pinigai nuėjo ne badaujantiems ar verslo paramai ir net ne tapusiai įprastai pagalbai kokiems nors bankams. Skola išaugo dėl šalies įnašo į Europos finansų stabilumo fondą (EFSF), kuris siekė 20,2 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad šalis kasasi sau dar gilesnę skolų duobę, kad tik susimokėtų draudiminį įnašą Euro naudojimui.
Va, – pasakys viską nuspėjantis skaitytojas – jei Kipras būtų sumokėjęs tokius įnašus, tai nebūtų turėjęs jokių problemų. Juk pasakyta: fondo veikla nukreipiama finansinio stabilumo Europoje išsaugojimui, skiriant finansinę pagalbą euro zonos valstybėms, esant ekonominiams sunkumams.
Tačiau tame ir bėda, kad Kipras mokėjo, kaip ir visos kitos šalys, pakeitusios savo valiutą į eurus. Suprantama ne tiek, kiek italai, bet tiek, kiek numato Europos Sąjungos reikalavimai, kurie niekam nedaro jokių nuolaidų. Pavyzdžiui, mums artimos Estijos įnašas į fondą – beveik 2 mlrd. eurų.
Šiandien Europos finansinio stabilumo fondas neseniai pervadintas Europos stabilizavimo mechanizmu turi 700 mlrd. eurų. Kiprui gelbėti reikėjo viso apie 17 mlrd. eurų (verta pastebėti, kad Kipro metinis BVP 2012 metais siekė 18,4 mlrd. eurų). Ši suma fondui ne kritinė. Ir kaip žinome, duotų ne už dyką, o tik skolon. Galų gale būtent tam ir buvo sukurtas šis fondas.
Bet čia pažadėjo duoti tik 10 mlrd. eurų ir tik su sąlyga papildomai ir visuotinai apmokestinti indėlius bankuose. Pirminis siūlymas apmokestinti visus indėlius nepriklausomai nuo jų dydžio atrodė jei ne žiauriai, tai gana kvailai.
Priešingai nei formuojama viešoji nuomonė, tik 21 proc. depozitinių indėlių bankuose priklauso Rusijos indėlininkams. Visi likusieji, t.y. didžioji dalis indėlių – kontroliuojami vietinių ir kitų Europos Sąjungos valstybių fizinių asmenų arba kompanijų. Laimei Kipro parlamentui užteko proto ir valios nepritarti tokiam grobuoniškam projektui (tarp kitko būtų įdomu sužinoti, kaip būtų pasielgęs mūsų Seimas tradiciškai skubantis besąlygiškai vykdyti ES biurokratų valią).

Kipro gyventojus žeidžia akivaizdus neteisingumas. Graikijos ekonomikos gelbėjimui Europos Sąjunga surado 240 mlrd. eurų, o čia dėl 7 mlrd. eurų, vyksta tragedija. O jei dar atsižvelgsim į tai, kad Kipro problemos kilo ne viduje valstybės, o išorėje, t. y. dėl to, kad salos valstybė supirkinėjo Graikijos, su kuria Kiprą sieja tamprūs ekonominiai saitai, obligacijas,. Tai tampa panašu į baudimą už pagalbą kaimyninei valstybei ir už pernelyg didelį nuolankumą ES biurokratams. Pirmoji krizės banga Kiprą ištiko kai šalis įvykdė Europos Sąjungos įsakymą nurašyti 4,2 mlrd. eurų Graikijos skolą, o antroji susijusi su žemai kritusia Graikijos paklausa, kuri sumažino Kipro prekių ir paslaugų eksportą.
Tarp kitko tarp „marginalinių“ analitikų vyrauja ir kitokia nuomonė dėl pastarųjų įvykių – esą dėl visa ko kalta stambių bankinių sistemų konkurencinė kova su nepaklusnia nedidele tauta ir viskas daroma tam, kad būtų pašalinti konkurentai bankiniame sektoriuje, o Kipras paliktas be pajamų šaltinio.
Sutikite, šių įvykių fone mūsų finansų ministro išsakomi teiginiai, kad „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“ – skamba kaip nelaimę pranašaujantys ir gana grėsmingi. Bet kuriuo atveju, ši istorija puikus pretekstas įdėmiau susipažinti su dokumentais, po kuriais Lietuva numato padėti ir savo parašą. Juk iš esmės negali būti nei euro skeptikų, nei euro šalininkų, kol visuomenei nepateikta visa informacija. Kaip buvo sakoma vienoje žinomoje komedijoje: „pateikit visą sąrašą!“. Tik tada galėčiau spręsti kurioje pusėje būtų mano balsas.
Todėl norisi sužinoti:
1. Kokią konkrečią sumą Lietuva turės sumokėti  ir kaip dažnai?
2. Iš kur bus paimti pinigai? (Ar vėl teks didinti valstybinę Lietuvos skolą? Akivaizdu, jog tai gali pakenkti tų pačių Mastrichto reikalavimų atitikimui).
3. Kokiomis konkrečiomis sąlygomis bus teikiama finansinė pagalba krizinės situacijos sąlygomis? (Labai nesinorėtų vėl uždarinėti ką nors panašaus į Ignalinos AE, ar apriboti sodinamų bulvių laukus, ar nušauti kokią nors kitą „karvutę“ dėl galimybės gauti „draudiminį“ kreditą.)
Atsakymus į šiuos tris klausimus reikia publikuoti atviroje žiniasklaidoje. Juk tam ir sukurta speciali darbo ir visuomenės informavimo strategijos grupė.

Vienas paskutinių 2012 metais projekto „Bardai tarp žvaigždžių“ koncertų, kuriame dalyvaus aktoriai, tėvas ir sūnus Saulius ir Jokūbas Bareikiai, vyks gruodžio mėn. 19 d. 19 val. Vilniaus universiteto planetariume.

Šioje magiškoje vietoje susirinkę bardų muzikos gerbėjai turės progą išgirsti išskirtinį duetą –  bardą Saulių Bareikį su sūnumi aktoriumi Jokūbu, kurie scenoje susitinka labai retai, dažniau per jųdviejų koncertus, kurie per metus įvyksta vos kelis kartus. Šia proga, šventiniam laikotarpiui, dainuojantys aktoriai kviečia žvaigždėtoje aplinkoje pasiklausyti jų dar negirdėtos programos, kuri dviejų dalių koncerte bus rimtoji ir šmaikščioji. Kokios dainos skambės, kur jos kadaise buvo girdėtos bei apie ką jos – galėsite sužinoti atėję į šį išskirtinį metų koncertą VU planetariume, kuris prasidės nuo kelionės po dangaus pasaulį.
Vytauto Kernagio gitaros laureatas, aktorius Saulius Bareikis sako apie sūnaus kuriamas dainas sužinojęs visai neseniai – prieš keletą metų vasarą, kai į dainuojamosios poezijos festivalį koncertuoti drauge su Jokūbu jį pakvietė Virgis Stakėnas.
Pasak Sauliaus, artimam giminaičiui ar draugui, kurio nuomonė tau yra svarbi, parodyti savo kūrinius sunkiausia, reikia laiko, kad susikauptum ir pasiryžtum šiam žingsniui. Šiuo atveju jis buvo sėkmingas ir platus – Viename iš projekto „Bardai tarp žvaigždžių“ koncertų tėvas su sūnumi kartu dainuoti į sceną žengs jau ne pirmą kartą. S. Bareikis prisipažįsta jau puoselėjantis planus ir apie ilgesnę bendrą muzikinę programą.

Anot Jokūbo, su tėvu jie dažnai susitinka, kartu praleidžia šventes, o bendra kūrybinė veikla suartina dar labiau. „Abu esame užsivertę darbais, visur tiesiog lakstome, ir rasti progą repeticijoms nelengva, – pripažįsta J. Bareikis. – Dažniausiai pasiskirstome funkcijas ir abu mokomės atskirai, o tuomet aš atvažiuoju pas tėvą ir suderiname galutinius koncerto akcentus“.
Taigi visus išsiilgusius dainuojamosios poezijos ir norinčius išgirsti šį neeilinį duetą šiuo stebuklingu šventiniu laikotarpiu, kviečiame į Vilniaus universtiteto planetariumą 2012 12 19 d.,19 val. Nesiliaukite ieškoję savo žvaigždės – sako per Kalėdas būna stebuklų…
Andriaus Kaniavos dainų mylėtojai kviečiami 2012.12.27, 19 val. į šventinį koncertą VU planetariume.
Naujaisiais gyvatės metais, 2013.01.25  planetariume koncertą surengs pats Virgis Stakėnas.

Šis mokslininkas visą savo gyvenimą skyrė tam, kad tiksliau išsiaiškintų, kaip veikia mūsų ląstelėse užkoduota informacija. Ir žymus jis ne tik savo publikacijomis, bet ir patentais.

Iš „Veido“ atliktos mokslininkų apklausos sužinome, kad didžiausių laimėjimų biologijos srityje per pastaruosius dešimt metų pasiekė profesorius Saulius Klimašauskas. Biologai, biotechnologai ir biochemikai pasirodė vieningesni nei, pavyzdžiui, jų kolegos fizikai, ir Vilniaus universiteto, Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimo laboratorijos vedėją prof. habil. dr. S.Klimašauską daugiausiai pasiekusiu ir nusipelniusiu išrinko beveik vienbalsiai.
Kad per šiuos rinkimus išskirtas biotechnologas, neturėtų stebinti, mat kartu su lazerinėmis technologijomis biotechnologijos jau kelis dešimtmečius garsina Lietuvos specialistų vardą tarptautiniu mastu. Priminsime, kad 1975 m. Vilniuje buvo įkurtas sąjunginis Taikomosios enzimologijos institutas, 1992 m. jis pertvarkytas į Lietuvos biotechnologijos institutą, kurio mokslinės bazės pagrindais 1995 m. savarankiškai pradėjo veikti keturios iki šiol labai sėkmingai dirbančios įmonės: UAB „Fermentas“, šiandien tapęs tarptautinės kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ padaliniu, UAB „SICOR Biotech“, tapusi farmacijos bendrovės „TEVA Pharmaceutical Industries Ltd.“ padaliniu, taip pat UAB „Biok“ ir UAB „Biocentras“. Šiose įmonėse įdarbinta daugiau nei 400 specialistų, o sukuriama produkcija eksportuojama į beveik 90 pasaulio valstybių.
Todėl smalsu pažvelgti, kokie S.Klimašausko išradimai paskatino kolegas jį išrinkti geriausiu pastarojo laikotarpio mokslininku, kurio darbai dažnai cituojami ir užsienio kolegų.

Pakilęs virš genomo

Pagrindiniai S.Klimašausko moksliniai darbai yra glaudžiai susiję su genetika ir geresniu žmogaus genomo supratimu – mokslininkas gilinasi į epigenetiką (graik. επί – virš, aukščiau, išorėje). Ši sritis tyrinėja infomaciją, užkoduotą ne DNR aminorūgščių raidėmis, bet papildomais diakritiniais ženklais.
Profesorius nuo seno gilinasi į mechanizmus, kurie nekeičia DNR molekulėje esančio kodo, tačiau gali įjungti arba išjungti tam tikrus genus. Juk kiekvienoje žmogaus ląstelėje yra visas DNR kodas, koduojantis apie 30 tūkst. genų, – kitaip tariant, tai „sukomplektuotas“ viso žmogaus genų rinkinys. Tačiau iš to rinkinio skirtingose ląstelėse perskaitomi skirtingi, tik tos ląstelės veiklai reikalingi genai, o kiti – nuslopinami.
S.Klimašauskas kartu su kolegomis tiria fermentus, vadinamus DNR metiltransferazėmis, – jie ir yra vieni tų įrankių, kurie leidžia įjungti ar išjungti genus. Ne vienus metus jis domisi tuo, kaip sukuriamas biologinis signalas, kurį atpažįsta tam tikri ląstelės komponentai, ir kaip jie sustabdo geno raišką arba kaip tik leidžia jai sparčiai vystytis.
„Prieš dešimt metų plačiai nuskambėjo žinia, kad „perskaitytas“ visas žmogaus genomas, tačiau mokslininkai greitai suprato, jog epigenetiniai mechanizmai ne mažiau svarbūs nei pati DNR ir be jų bus sunku suprasti genetinio kodo veikimą“, – aiškina profesorius.
Biotechnologijos instituto mokslininkai, vadovaujami S.Klimašausko, pasinaudoję įrankiais, kuriuos jiems suteikia biochemija, sukūrė naują metodą, leidžiantį modifikuoti specifines DNR molekulės sekas – kitaip tariant, jas pažymėti. Taip pažymėjus epigenetinę informaciją galima matyti, kurios DNR kodo dalys aktyvuotos, o kurios išjungtos.
Taikant šį metodą atsiveria plačios galimybės tiek DNR tyrimų, tiek nanotechnologijų taikymo ar epigenetinių ligų diagnostikos srityse. S.Klimašauskas kartu su Lietuvos ir užsienio kolegomis mokslininkais tikisi per kelerius metus sukurti galimybę į genomo metilinimą (epigenomą) pažvelgti kur kas giliau. Tikėtina, kad tai leistų tiksliau ir kuo anksčiau diagnozuoti tokias sunkias ligas, kaip vėžys ar cukraligė, – tuomet ir gydymas būtų kur kas efektyvesnis. Taip pat profesorius tikisi, kad jo metodai padės nustatyti žmogaus polinkį susirgti viena ar kita liga – tuomet jų profilaktika įgytų kitą prasmę. Manoma, kad gali būti nustatyta, jog žmogaus nutukimas taip pat susijęs su epigenomu.
Beje, S.Klimašausko ir kolegų laimėjimų reikšmė įvertinta 2001 m. Lietuvos mokslo premija ir dukart – garsaus JAV fondo Howardo Hugheso medicinos instituto tarptautine mokslo tyrimų stipendija.
Dar vienas svarbus aspektas – šis mokslininkas neapsiriboja tik mokslinėmis publikacijomis, bet užsiima ir savo atradimų patentavimu. Per pastaruosius kelerius metus jis pateikė net šešias paraiškas patentams Europoje, JAV bei Japonijoje gauti. Du patentai visiškai pripažinti ir yra licencijuojami tarptautiniu mastu – S.Klimašausko atradimai naudojami stambių Vokietijos ir Lietuvos biotechnologijos firmų („Qiagen“, „ThermoFisher Scientific“) produktuose.

Chemija įdomesnė už mokslinę fantastiką

Tai, kad S.Klimašausko laukia mokslininko ateitis, buvo aišku jau vaikystėje. Tėvas, talentingas inžinierius, nuo mažų dienų skatino sūnaus smalsumą bei norą išsiaiškinti įvairių daiktų veikimo principą. Racionalaus mąstymo atsvara S.Klimašauskui tapo nuo mažų dienų lankoma muzikos mokykla, kurioje jis išmoko groti klarnetu.
Pats profesorius save laiko grynu chemiku, mat baigė Žvėryno, tuo metu 15-ąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprintas chemijos mokymas. „Mokykloje mane mokė geriausias Lietuvoje chemijos mokytojas Jonas Lagunavičius. Jis man įdiegė tokią simpatiją šiam mokslui, kad jaunystėje vietoj mokslinės fantastikos knygų, kurias skaitydavo bendraamžiai, aš atsiversdavau storą chemijos vadovėlį ir skaitinėdavau skirtingus skyrius“, – atskleidžia S.Klimašauskas.
Nuo tada jo kelias buvo labai aiškus – 1976–1981 m. jis studijavo Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, vėliau išvyko stažuotis į Maskvą, į M.Šemiakino bioorganinės chemijos institutą. Grįžęs iš Maskvos pradėjo dirbti Taikomosios enzimologijos mokslo tyrimų institute, o 1987 m. apgynė daktaro disertaciją, kurios tema ir buvo vienas iš epigenetinių ženklų.
Pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais jis vadina du iškilius Lietuvos biochemikus – profesorius Eugenijų Arvydą Janulaitį ir Viktorą Butkų. Pasak jo, šie žmonės padėjo pagrindus ir išugdė specialistų, kurie lėmė tokį dabartinį biotechnologijų proveržį mūsų šalyje.
1990–1994 m. S.Klimašauskas stažavo „Cold Spring Harbor Laboratory“ (JAV), Nobelio premijos laureato Richardo J.Robertso laboratorijoje, tačiau po to grįžo į Lietuvą ir Biotechnologijos institute įsteigė savo DNR modifikacijos tyrimų laboratoriją, kurioje dirba iki šiol.
„Perėjau visus tris būtinus atradimo ciklus – Maskvoje sužinojau, ką daro epigenetiniai žymekliai. JAV perkandau, kaip jie veikia. O grįžęs į Lietuvą išmokau tuos principus panaudoti ir ženklinti DNR molekules“, – taip savo karjerą apibūdina S.Klimašauskas.
Lygindamas mokslinės veiklos pobūdį už Atlanto ir Lietuvoje, profesorius turi vienintelį nusiskundimą – begalinę biurokratiją, kuri kiša pagalius į mokslininkų atliekamų darbų tempą. „Lenktyniavimas mokslo srityje niekada nesumažėja. Jei šiandien tau kilo mintis, turi iš karto ją tikrinti. Antraip rytoj ji kils kolegai užsienio laboratorijoje, jis atliks eksperimentą ir publikuos straipsnį. O mes Lietuvoje turime laukti, kol valdininkai leis nusipirkti reagentų“, – skundžiasi S.Klimašauskas.
Paklaustas, kokie bruožai būtini mokslininkui, pašnekovas pamini kelis dalykus: užsispyrimą, kruopštumą ir vaizduotę. Pirmi du bruožai neleidžia blaškytis, o trečiasis padeda net ir iš pirmo žvilgsnio nuobodžius dalykus paversti įdomiais. „Mokslininkui labai svarbu sugebėti įsigilinti į savo uždavinį – tada atsiveria visas mokslo žavesys, kai nežinai, kas slypi už kito atradimo ir kur link pasuksi savo tyrimus“, – apibendrina profesorius.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad mokslas ilgainiui okupuoja visą gyvenimą, ir nors darbo sako namo nesinešantis, tačiau apie savo tyrimus galvoja nuolat.
Nors ir laikydamas save chemiku, biologijos mokslui profesorius pranašauja didžiulį proveržį. Mat dabartinės technologijos leido pažvelgti į gyvus organizmus taip giliai, kad šiandien šiam mokslui reikia daugybės tyrėjų, kurie išplėštų tuos neartus dirvonus.
„Šiandien biologijai ypač reikalingi matematikai ir informatikai, galintys sukurti naujus skaičiavimo metodus, kurie padėtų susidoroti su didžiuliais informacijos kiekiais“, – prisidėti prie biologų kolegas mokslininkus kviečia profesorius.