Dažniausiai pašnekovus tenka kalbinti esant tam tikrai progai – sukakčiai, apdovanojimui ar kitoms svarbioms datoms paminėti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogų stipriai norisi pakalbinti ir be įprasto preteksto. Prie tokių išimčių galima būtų priskirti ir pokalbį su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Sauliumi Čiučeliu. Priežastis šiam dialogui – sceninis meistriškumas, didėjantis sulig kiekviena Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera. Aktorius noriai dalijasi savuoju sėkmės receptu bei asmenine patirtimi, kuo archeologija siejasi su teatru.
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, kamane.lt
- Apdovanojimai, kuriais buvote apdovanotas (Auksinis scenos kryžius, Fortūnos ir kt.), liudija, kad Jums puikiai sekasi dirbti tiek su vyresnės, tiek su jaunesnės kartos režisieriais. O ar taip yra iš tikrųjų?
- Greičiausiai sekasi. Sunku pamatuoti tą sėkmę. Ji veikiausiai priklauso nuo visos spektaklio komandos ir tvirto aktoriaus ir režisieriaus dialogo. Neskirstau režisierių į jaunosios ir vyresniosios kartos atstovus. Man atrodo, kad režisierius, taip pat kaip ir aktorius, privalo išlaikyti jauno ieškančio, analizuojančio, klausiančio ir atviro žmogaus požiūrį į pasaulį. Kartais jaunas žmogus yra jaunas tik savo išore, bet ne mąstymu.
- Žvelgiant į Jus scenoje, panašu, kad ir laisviau jaučiatės dirbdamas su jaunosios kartos režisieriais bei kitais kolegomis.
- Kiekvieno spektaklio repeticijų periodu susiformuoja stiprus bendraminčių būrys. Tokioje aplinkoje nelieka patirčių ar amžiaus skirtumo. Būtent tokiomis sąlygomis ir atsiranda laisvė.
- Paskutinis premjerinis spektaklis, kuriame vaidinate, – žmonių klonavimo tematika kalbantis Ž.Vingelio „Skaičius“, – parodė, kaip lengvai, it koks fokusininkas, galite persikūnyti vis į kitą vaidmenį ir kiekvieną jų suvaidinti pakankamai skirtingai. Ar iš tiesų tai yra taip paprasta?
Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe.
- Kalbant atvirai, iš tikro nėra lengva. Tai reikalauja daug pastangų. Repeticijų periodu labai daug ir savarankiškai, ir su Ž.Vingeliu repetavau vieną personažą, paskui ieškojau visiškai priešingo, o galiausiai dar kitokio personažo. Repeticijų metu turėjome vadinamąsias perbėgas, kurių metu visa tai turėjo susigulėti, bet lengva nebuvo. Kadangi buvo repetuota, žinojau, su kokiu krūviu kiekvienas personažas ateina, ir kažkaip pavyko. Tiesiog, kai vaidinu, apie tai negalvoju. Tikrai nėra lengva, bet smagu.
- O kalbant apskritai apie visus vaidmenis, ar kiekvieną kartą sąmoningai ir tikslingai siekiate surasti kažką naujo ir nebevaidinti taip, kaip vaidinote ankstesnius vaidmenis, ar visa tai įvyksta savaime?
- Aš mėgstu pamąstyti apie patį personažą, ne tik apie spektaklio temą, kurią aptariame su visa spektaklio kūrybine grupe. Man patinka pasiknaisioti ir tuo pačiu dar ir savo paties galimybių paieškoti, atrasti kitas spalvas, nes visą laiką daryti tą patį yra labai neįdomu. Tad prie personažo paieškos praleidžiu gana daug laiko. Žinoma, riboja spektaklio, pjesės tema, bet kažkaip išlaviruoju. Kai kuriu personažą, man taip pat labai svarbu ir įdomu tai, ką apie jį kalba kiti personažai. Iš to galima daug pasisemti. Blogiausia, kai apie jį iš viso nekalba (juokiasi). Yra buvę tokių atvejų. Dažniausiai tai buvo nedideli vaidmenys.
- Esate užsiminęs, kad kai mokėtės vidurinėje mokykloje, svajojote būti archeologu. Panašu, kad savotiškai juo ir tapote – teatro archeologu, kiekvieno personažo gelmėje atkasančiu kažką nematyto, įdomaus ir vertingo.
- Galbūt. Niekada net nesusimąsčiau apie tai (šypsosi). Kai iš mažyčių dalelių sudedu kažkokį personažą, jis man kažkodėl atrodo labai gyvas. Tai yra, kai vaidini, jis atrodo labai žmogiškas ir žemiškas, labai artimas žmogui, kurį galėtum sutikti eidamas gatve. Nes mes visi turime įvairių pomėgių, charakterio savybių. Tokie dalykai, man atrodo, personažą padaro atpažįstamesnį ir priimtinesnį žiūrovui.
- Dar vienas išskirtinių Jūsų vaidybos bruožų – ne tik siekis atrasti unikalius personažo psichologinius bruožus, bet ir skiriamas didelis dėmesys judesiui bei balsui. Ar tai susiję su tuo, kad aktyviai domitės šokio menu?
Viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina.
- Taip, man labai patinka šiuolaikinis šokis, patinka jį žiūrint analizuoti šokėjų kūno kalbą. Kalbant apie personažų plastiką, gal tai labiau noras nesikartoti, kažką surasti, jeigu tik leidžia kūno galimybės. Net nežinau, ar tikslingai į tai einu, ir apie tai daug mąstau. Kažkiek, žinoma, ši mintis yra užsifiksavusi pasąmonėje. Jeigu rašoma, kad personažas yra bekojis, tai savaime suprantama jis ir bus be kojos. Bet jeigu jis yra aprašytas kaip neturintis jokios negalios, tai tada įdomu kažką atrasti, pamąstyti, kad gal jo mąstymas yra kažkoks kitoks, ir tai atsispindi išorėje. Greičiausiai tai yra pasąmoniniai dalykai. Konkrečiai apie tai nelabai galvoju, tai atsiranda kažkaip savaime.
- Bet ne visiems aktoriams tai pavyksta…
- Ir man vienur pavyksta, kitur gal nelabai… Turbūt tai jau sėkmės dalykas…
- O ar kartais nepradeda byrėti Jūsų paties tapatybė, kai tampa nebe taip aišku, kas yra Saulius, o kas, tarkime, tas pats Trofimovas, Laertas, Kiškis Bernardetas ir t. t.? Ar apskritai Jums sunku „išeiti“ iš vaidmens?
- Kol kas dar nesudūriau su šia problema. Bet viena tikrai galiu patvirtinti – jau sukurti ir dar būsimi personažai mane, kaip asmenybę, labai praturtina. Jaučiuosi brandesnis. Apie kiekvieną personažą dar papildomos literatūros skaitau, žiūriu filmus, domiuosi dalykais, kurie būdingi tam personažui arba kurie padeda perteikti temą. Tuo pačiu turtėju ir pats. Labai džiaugiuosi, kad jie man padeda bręsti kaip asmenybei, kaip aktoriui. O kad jie labai išlįstų gyvenime, retai pasitaiko. Kartais pakalbu personažo sakiniais, ypač prieš premjeras. Bet gal tai ir geras ženklas. O kad patys personažai pradėtų gyventi už mane… Tikiuosi, kad taip nėra. Bet gal tik man taip atrodo, gal kiti kažką ir pastebi (šypsosi).
Mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.
Kalbant apie „išėjimą“ iš vaidmens, būna įvairiai. Tai priklauso nuo spektaklio ir personažo sudėtingumo. Ypač prieš premjeras galva kupina įvairiausių minčių, dvejonių, tad būna sunku užmigti. O prieš jau nebepremjerinius spektaklius… Tarkime, Trofimovas „Vyšnių sode“, Francas „Plėšikuose“, Džekas „Mechaninėje širdyje“ yra sunkūs personažai, kurie labai išerzina visą vidų ir tu jautiesi labai sudirgęs, apima labai keista būsena. Po spektaklio iki kitos dienos dar nešiojiesi tai savyje. Labai daug dėmesio skiriu personažo drabužiui. Į dailininko darbą mažai kišuosi, bet pats kostiumas man yra labai svarbus, nes su juo bandau kartu nusivilkti ir tą personažą. Todėl mėgstu prieš spektaklį labai anksti ateiti į teatrą, persirengti ir pabūti su tuo drabužiu.
- Kiek Jūsų veiklą lydi juodas darbas, kūryba ir magija?
- Daugiausia yra kūrybos, paskui juodo darbo ir galiausiai magijos. Aktoriaus profesija yra bloga tuo, kad mes ilgainiui nebejaučiame tos magijos. Žiūrėdamas kolegų spektaklius, dažnai pagaunu save galvojant apie tai, kaip pats vaidintum vieną ar kitą personažą. Mes tai vadiname profesine liga. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau E.Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“, buvo didžiulis magijos pojūtis. Studijų metais, kai žiūrėjau spektaklius, tą jausmą dar patirdavau, bet dabar jo lieka vis mažiau… Man tai buvo stebuklas – pasikelia uždanga, įkvepi oro ir kažkas paslaptinga įvyksta.
Tad tos magijos aktorių darbe turbūt nelabai daug yra, bet stengiamės ją perduoti žiūrovui. O daugiausia yra kūrybos. Kai ji yra, tai ir tas darbas tampa labai lengvas, nes myli tai, ką darai. Vaidyba – sunkus, bet labai malonus darbas.
- Norėtųsi dar paliesti aplinką, kurioje gyvenate ir kuriate, t. y. Kauną, o ir apskritai visą lietuvišką kontekstą. Ne iš vieno kino kūrėjo teko girdėti, kad Kaunas – tai iki galo neatrasta ir įkvepianti erdvė. O tarptautinis Kauno kino festivalis vienais metais net afišavo mintį – „Kaune – kaip kine“. O kaip, Jūsų nuomone, yra su teatru? Ar galėtumėte pasakyti, kad Kaune – kaip teatre?
Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais.
- Manau, kad galėčiau taip pasakyti. Šiaip prie vietos neprisirišu. Gimiau Obeliuose, mokiausi Vilniuje, dabar gyvenu Kaune. Man vieta nelabai turi didelės reikšmės. Kai gyvenau Vilniuje, man ir šis miestas buvo labai mielas. Tada atsikrausčiau į Kauną, pirmi metai buvo toks apsišniukštinėjimas, o dabar čia jaučiuosi iš tikrųjų itin gerai. Čia puiki atmosfera, žmonės, santaka, vanduo, žaluma, kuri Kaune labai ryški. Šis miestas nėra atitolęs nuo gamtos. Aš labai gerai jaučiuosi, bet net nežinau, kaip tiksliai tą jausmą įvardyti. Tad iš savo pusės tikrai galėčiau pasakyti, kad Kaune – kaip teatre.
- O kalbant apie sąlygas kūrybai, ar jos pakankamai tinkamos?
- Kai ko tikrai norėtųsi, kalbant apie tobulėjimą. Kartais nuoširdžiai pavydžiu, žinoma, baltu pavydu, Vilniuje gyvenantiems kolegoms, kurie turi daugiau galimybių padirbėti su gana garsiais režisieriais. Šito labai pasiilgstu Kaune. Mano manymu, pas mus yra visos nuostabios galimybės, kad garsūs režisieriai galėtų kurti ir išpildyti savo sumanymus, be to, ir mūsų trupė gana stipri. Gal net nepasiilgstu, nes to daug ir nebuvau patyręs, bet yra stiprus noras padirbėti su Lietuvos didžiaisiais režisieriais.
- Pabaigai galbūt norėtumėte ką nors palinkėti jauniesiems kolegoms, dar tik pradedantiems nerti į vaidybos meno gelmes?
- Visą laiką sau kartoju vieną frazę, man mielą ir tikrai padedančią, kurią kartodavo ir mūsų kurso vadovė profesorė a. a. Algė Savickaitė: „Plėšykis ir draskykis.“ Tada turbūt tikrai kažką pasieksi. Ir šie žodžiai tinka ne vien teatrui…
Ačiū už pokalbį.
Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 8 d.
Loading ...