Rasa VAITKEVIČIENĖ

Prieš metus Kėdainiai visai Lietuvai pateikė staigmeną, tiesiogiai išsirinkdami ne Darbo partijai priklausantį merą – verslininką Saulių Grinkevičių. Priešingai, nei prognozuota, suburta plati keturių partijų koalicija ne tik išsilaikė, bet ir pasirodė esanti konstruktyvi. O kaip pirmuosius metus vadovaujant miestui vertina naujasis Kėdainių meras?

S.Grinkevičius pripažįsta, kad 2015 metai jam buvo ganėtinai įdomūs. UAB „Dau­mantai LT“ vadovui tam tikru iššūkiu tapo ir miesto mero postas po 24 metų vadovavimo verslo įmonei, ir žingsnis iš ilgametės opozicijos Kėdainių savivaldybės taryboje į itin aktyvios politinės veiklos sūkurį.

Norint pasididžiuoti įvykdytais milijoninės vertės projektais, 2015-ieji tam nebūtų dėkingi: ES struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpis – jau pasibaigęs, o naujasis, 2014–2020 m., realiai dar neprasidėjęs, tad praėjusieji buvo labiau būsimų darbų ir investicijų planavimo metai.

Stengėmės kalbėtis ir būti atviri su žmonėmis, kad ir miestiečiai, ir kaimų gyventojai jaustų, jog mes norime žinoti jų nuomonę, į ją įsiklausome.

Ši veikla naujajam merui taip pat buvo tam tikras iššūkis: užtikrinti darnų tarybos darbą ir sutarimą dėl svarbių investicijų įmanoma tik turint daugumos palaikymą. S.Grinkevičiui tai pavyko: nors iš pažiūros politinė dauguma Kėdainių savivaldybės taryboje atrodė trapi, iš 230 per metus tarybai teiktų sprendimų nesutarta tik dėl vienintelio.

Tačiau S.Grinkevičius sako, kad šiandien jį labiausiai džiugina tie praėjusių metų sprendimai, dėl kurių susitikimuose su kėdainiškiais sulaukta daugiausiai gyventojų palaikymo ir padėkų.

„Ką padarėme nauja – tai stengėmės kalbėtis ir būti atviri su žmonėmis, kad ir miestiečiai, ir kaimų gyventojai jaustų, jog mes norime žinoti jų nuomonę, į ją įsiklausome, ir kad žmonės labiau pasijustų esantys šeimininkai, o ne valdžios sprendimų įkaitai“, – pabrėžia S.Grinkevičius.

– Kolegos merai iš kitų miestų stebisi: daug kur bibliotekos taupant lėšas uždaromos, o Kėdainiuose – atidaromos. Padidintas gatvių apšviestumas. Kur tam radote papildomų lėšų? – paklausėme Kėdainių mero S.Grinkevičiaus.

– Manau, kad tai ne pinigų, o pirmiausia požiūrio klausimas: ko reikia žmonėms ir ar tai svarbu. Vi­sada kritikavau ankstesnę rajono valdžią dėl gat­vių apšvietimo – Kėdainiai buvo tamsus miestas. Kai 30 proc. pailginome gatvių apšvietimo laiką mieste ir aplinkinėse gyvenvietėse, išsyk pa­ju­to­me, kad pasielgėme teisingai, – žmonės pradėjo dėkoti. Ir pačiam važiuojant žiemą buvo smagu regėti 21 val. iš tolo švytinčius kaimelius, kurie seniau „užgesdavo“ vos sutemus.

Savivaldybės skolą sumažinome nuo beveik 5 mln. iki 3,3 mln. eurų.

Tas pat ir dėl bibliotekų: ne paslaptis, kad optimizavimas pas mus dažniausiai reiškia įstaigų uždarymą. Ankstesnė rajono valdžia buvo numačiusi likviduoti iš viso šešias kaimo bibliotekas ir dvi jau buvo spėta uždaryti. Subūrėme darbo grupę ir nutarėme ne tik neuždaryti tų šešių bibliotekų, bet ir šiemet atidaryti dvi vietoj tų uždarytųjų.

Vėlgi – buvo džiugu, kai susitikimuose žmonės dėkojo.

Ūkiškai pasižiūrėjus pinigų tokiems poreikiams visada galima rasti. Juo labiau kad praėję metai Kėdainių savivaldybei buvo sėkmingi: savivaldybės skolą sumažinome nuo beveik 5 mln. iki 3,3 mln. eurų.

– Valdžios įvestas naujoves žmonės neretai vertina atsargiai ir skeptiškai. Ar teko su tuo susidurti?

– Kai Kėdainių arenoje uždraudėme prekybą alkoholiniais gėrimais krepšinio klubo „Nevėžis“ varžybų LKL metu, buvo nepatenkintų. Tačiau turėjome stiprų argumentą – Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis stebėti varžybų nemokamai vežame kaimo vaikus. Paradoksas: turime puikią areną, o didžioji dalis kaimo moksleivių joje nebuvo lankęsi. Dabar arenoje žaidžiantį „Nevėžį“ jau yra matę per 5 tūkst. kaimo vaikų. Alkoholiu prekiauti neleidžiame ir kituose savivaldybės renginiuose, šventėse, į kurias ateina šeimos su vaikais.

Dar viena prigijusi naujovė – susitikimai ir diskusijos su Kėdainių bendruomenėmis.

Džiugina ir tai, kad įsteigus sporto metodininkų pareigybes po pamokų atvėrėme kaimo mokyklų sporto sales: vaikai vakarais užimti, jie sportuoja, ir tai gerai.

Dar viena prigijusi naujovė – susitikimai ir diskusijos su Kėdainių bendruomenėmis, aktyviais žmonėmis, kai rengiame apklausas ir įsiklausome į žmonių išsakytą nuomonę jiems svarbiais klausimais.

– Taryba jau paskirstė būsimas ES paramos lėšas. Kas artimiausiais metais keisis Kėdainiuose?

– Didžiuma lėšų numatyta miesto infrastruktūrai gerinti. Lėšų, palyginti su ankstesniu ES paramos laikotarpiu, bus daugiau: 2007–2013 m. įvairiems investiciniams projektams turėjome 20 mln. eurų, o 2015–2020 m., skaičiuojant su savivaldybės lėšomis, – apie 40 mln. eurų. Iš šių lėšų tikimės įpūsti gyvybės Kėdainių senamiesčiui, tad numatyta lėšų dviračių takams, naujam tiltui, jaukiai sutvarkytai Didžiajai Rinkos aikštei su lauko kavinėmis ir scena kultūros renginiams. Miesto parke atsiras naujas vasaros amfiteatras, atrakcionų, prieplaukų.

Investicijos tik tada įgauna prasmę, jei objektai atgyja, jais naudojasi žmonės. Tvarkysime šaligatvius, lėšų bus skirta ir kvartalinei daugiabučių renovacijai. Tad ir ateityje sieksime, kad Kėdainiuose būtų geriausia gyventi ir palankiausia plėtoti verslą.

Užs. Nr. VPL1214

Aušra Lėka

Tiesiogiai raseiniškių išrinktas meras pirmąsias metines mini dar turėdamas šį postą, tačiau valdžios, galima sakyti, – nebe: taryba nuvertė administracijos direktorių, vicemerę ir kreipėsi į teismą, prašydama leidimo versti ir merą. Teismo verdikto kaip švilpuko perversmų startams laukiama dar kokiose septyniose aštuoniose savivaldybėse.

Tiesa, tiesioginiai merų rinkimai dėl situacijos Raseiniuose „kalti“ tik tiek, kad apsunkino galimybę merą viens du ir nuversti, todėl tam dabar reikia ir teismo nuomonės. Kai to ankstesnėje kadencijoje nereikėjo, pirmas – Prienų meras – krito po pusantro mėnesio. Be kita ko, visuomeniniams komitetams atstovaujantys merai sugebėjo sutarti su tarybomis, o norimas nuversti Raseinių meras – partinis, patekęs į partijų intrigų mėsmalę.

Ir kitose savivaldybėse, jei mero kėdė braška, tai ne todėl, kad rinkėjai būtų apsirikę jį pasirinkdami, o todėl, kad partijos negali susitaikyti praradusios valdžios kąsnį.

Taip, keli merai debiutantai ir po metų šiame poste atrodo kaip per klaidą atsidūrę ne savo vietoje. Bet negi tinkamas tokiai kėdei buvo ankstesnės kadencijos Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas, apie savo neskaidrius reikaliukus besigyręs keiksmažodžiais.

Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Tad gąsdinimai beveik pasaulio pabaiga, kad tiesioginiai merų rinkimai į valdžią atves beviltiškus populistus, o  savivaldybių tarybų darbas bus paralyžiuotas, jei meras neturės savo daugumos, greičiau išimtis nei taisyklė. Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Raseiniai – lakmuso popierėlis

Raseinių meras „darbietis“ Algirdas Gricius kasdien eina į darbą, bet tik kad ateitų, nes taryba daro, ką nori. Kovos vyksta, tik darbai raseiniškių labui – ne. Ar per metus A.Gricius taip staiga pablogėjo, kad jį reikėjo izoliuoti nuo valdžios?

Prieš metus A.Gricius per mero rinkimus Raseiniuose negali sakyti, kad sutriuškino savo varžovą socialdemokratą, bet laimėjo pakankamai rimta persvara – 9 proc., gerokai atsiplėšęs nuo konkurento jis buvo ir pirmajame rinkimų ture. Kad raseiniškiai išsirinko katę maiše, irgi negalima sakyti: A.Gricius – raseiniškis, čia baigė mokyklą, paskui mokytojavo, beveik dvi kadencijas dirbo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju. Iki išrenkant meru dirbo poros verslo įmonių komercijos direktoriumi, žemės ūkio ministro patarėju.

Esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus.

Tad meras turi ir politinio, ir vadovaujamo darbo patirties, du universitetų diplomus – istoriko ir viešojo administravimo specialisto, ir gimtinės žmonių paramą. Ar tikrai negeba dirbti meru? Ir ką tokio blogo jis padarė, kad kovo 10 d. savivaldybės taryba nusprendė, jog jis pažeidė Vietos savivaldos įstatymą, nevykdė jam priskirtų funkcijų ir dėl to galėjo sulaužyti priesaiką?

Pasirodo, esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, kai socialdemokratai metė „darbiečius“ bei „tvarkiečius“ ir su konservatoriais, liberalais, visuomeninių rinkimų komitetais subūrė naują valdančiąją daugumą, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus. Tad dabar vieni piktinasi, kad meras nesitraukia ir kad taip „darbiečiai“ tiesiog tempia gumą, per tą laiką mėgindami suspėti apžioti kuo didesnį savivaldybės biudžeto kąsnį. Kiti niršta, kad kėsinamasi į demokratiją, nes norima nuversti žmonių tiesiogiai rinktą merą.

Jei nebūtų tiesiogiai rinktas, jis jau būtų be mero regalijų. Bet dabar tam būtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo verdiktas. Jei jis nuspręs, kad priesaika tikrai buvo sulaužyta, o įstatymai pažeisti, savivaldybės taryba trijų penktadalių tarybos narių balsų dauguma galės merą nuversti.

Kovos persikėlė ir į Vilnių: Raseinių mero rinkimuose vos 8 proc. raseiniškių paremtas Seimo narys Remigijus Ačas bando Seime stumti Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurios susiaurintų mero galias. „Siūloma, kad pirmam posėdžiui merui leidžiama pateikti administracijos direktoriaus, jo pavaduotojo, vicemero kandidatūras, o taryba kad ir po mėnesio gali perimti valdžią ir siūlyti savo žmones į šiuos postus, o tu, mere, sėdėk ir lauk, kol kas pakvies kokios juostos perkirpti“, – kritikuoja Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas „darbietis“ Valentinas Bukauskas.

Jis siūlo taisyti įstatymą, kad savivaldybių tarybų nariai, pasinaudodami jo spragomis, negalėtų sukelti tokios sumaišties kaip Ra­sei­niuose, t. y. jei administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar vicemeras nebaigia kadencijos, naujų kandidatūrų siūlymo teisė vis tiek lieka merui.

V.Bukausko manymu, tiesiogiai išrinktiems merams reikėtų dar daugiau galių – kad jie nebūtų tik atstovaujamoji institucija, bet iš dalies perimtų ir administracijos vadovo funkcijas. Bet tam reikia Konstitucijos pataisų.

Žinoma, meras, nors ir išrinktas tiesiogiai, – ne karalius, negali daryti, ką nori. Bet jis – ir ne tarybos marionetė. Tad vienintelis įmanomas kelias – ieškoti tarpusavio kompromiso. Arba, kaip Raseiniuose, bandyti versti merą ir rengti naujus jo rinkimus. Bet taip ir praeis pusė kadencijos, visą paraką naudojant postų ir jų teikiamų gėrybių dalyboms. O kas rinkėjams? Kas liks, jei liks.

Jurbarke nugalėjo diplomatija

Taigi prognozės, kad pirmas kris Jurbarko „vienišius“, mero rinkimuose pats save išsikėlęs Skirmantas Mockevičius ar „darbiečių“ forposte Kėdainiuose netikėtai pergalės vėliavą iškėlęs verslininkas dabar liberalas Saulius Grinkevičius, nepasitvirtino: pirmas bandymas nuversti tiesiogiai išrinktą merą – įprastų partijų pjautynių išdava. Žinoma, daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Jurbarke išoriškai – ramybė. Meras, iki šio posto – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas, ne tik jokiai partijai nepriklausantis visiškas politinis vienišius, bet ir visiškas valdžios debiutantas, sugebėjo su partijomis rasti kompromisą. O taryba čia – margumynas: penki socialdemokratai, penki liberalai, keturi „darbiečiai“, trys konservatoriai, po du „tvarkiečių“, Valstiečių ir žaliųjų sajungos bei visuomeninio komiteto „Jaunoji karta“ ir vienas Liaudies partijos atstovas.

Bet telkė tai, kad naujasis meras – padorus, diplomatiškas, šeimos žmogus. Tuo jo pirmtakas liberalas Ričardas Juška negarsėjo. Daug kam buvo nusibodęs ir ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

„Džiaugiuosi, kad meras S.Mockevičius, o ne R.Juška“, – dabartinį rajono vadovą su pirmtaku liberalsąjūdiečiu lygina tarybos konservatorių frakcijos narys Egidijus Giedraitis.

Ketvirta kadencija tarybos narys, 2009–2011 m. buvęs vicemeru E.Giedraitis pripažįsta, kad konkrečių darbų, už kuriuos naująjį merą reikėtų girti, dar nėra, nes jei per pirmus kadencijos metus naujasis meras kerpa juostelę kokiose įkurtuvėse – tai jo pirmtako pradėtų darbų nuopelnas. Juolab nespėta daug nuveikti, nes dabartiniai ir Jurbarko meras, ir vicemerė, ir administracijos direktorius tokiuose postuose buvo naujokai, tad reikėjo laiko apšilti, susipažinti, kas yra kas. E.Giedraitis neslepia, kad nėra vietos valdžioje ir vienybės kaip kumščio.

Bet už ką nedvejodamas jis giria merą – kad savivaldybės darbe atsirado daugiau atvirumo, viešumo, skaidrumo, glaudesnio bendravimo su rajono bendruomene, geresni žmogiški santykiai. „Nėra, kaip ankstesnėje kadencijoje, slaptų žaidimų, kai kažkas su kažkuo kažką kombinuoja. Atvirumo, skaidrumo stoka ir intrigos – tai blogiausia, kas Jurbarke anksčiau buvo“, – mano E.Giedraitis, pridurdamas, kad per metus mero niekas per daug nekritikavo, jokių nuodėmių ar kompromato neatkasė.

Alytuje lūkesčiai didesni nei rezultatas

Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui pažymį už pirmus metus mažina, ko gero, ir su jo asmeniu sieti didžiuliai lūkesčiai. Populiarusis, didelį autoritetą pelnęs dar valstybės policijos generalinio komisaro poste, V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau per pirmąjį turą (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo vadovaujamas visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje.

„Be to, kad daug viešinamasi, žadėtų pokyčių, rinkimų pažadų vykdymo nematome – sąstingis“, – vertina judėjimo „Už Alytų“ pirmininkas, Ulonų seniūnaitijos seniūnaitis Janis Laurinaitis.

Pradžia buvo graži – sukurta nuolaidų kortelė socialiai remtinoms gausioms šeimoms, kad jos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Kalbėta apie tuoj tuoj į miestą ateisiančius investuotojus. Tačiau, kaip apgailestauja J.Laurinaitis, paskui prasidėjo kažkokių utopinių idėjų svarstymai, užuot ėmusis spręsti miestui svarbias esmines problemas. Jis kritikuoja, kad mažai bendraujama su ministerijomis ir ES pinigų administravimo agentūromis, ieškant pinigų projektams. Be to, jei nauja valdžia būtų užtikrinusi bent kažkokį infrastruktūros gerinimo projektų tęstinumą, būtų daugiau matomų permainų, tačiau Alytuje pasikeitus valdžiai visada nauja šluota naujai šluoja.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą.

Beje, nors „Už Alytų“ lyderis griežtai kritikuoja naująją valdžią, du šio visuomeninio judėjimo atstovai – taip pat valdančiojoje daugumoje. Bet, neslepia, jei ir toliau nebus matyti konkrečių veiklos rezultatų ir nebus atsižvelgiama į judėjimo siūlymus, nežinia, kiek joje liks. „Už Alytų“ atstovas taryboje Valius Mice­vi­čius kritikuoja, kad demonstruojamas palankumas nevietiniams investuotojams, o alytiškiai verslininkai nežino, ko iš jų norėtų savivaldybės vadovai.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą. V.Grigaravičius imponuoja ir bandymais susigrąžinti namo alytiškius, kurie išvykę į užsienį ar kitus Lietuvos regionus. O VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros gru­pės vadovė Rugilė Andziukevičiūtė pozityviai vertina Alytaus mero ir jo komandos pastangas aktyviai bendrauti su užsienio investuotojais ir vietos verslininkais, kurti palankias sąlygas investuotojams.

Šiaulių vadovas – kodėlčiukas

„Viskas vyksta sėkmingai – pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – apsipylė džiaugsmo aša­romis Šiaulių meras Artūras Visockas, minėdamas 100 dienų šiame poste.

Dabar praėjo jau 372 dienos, bet A.Vi­soc­kas vis dar primena smalsų vaiką, uždavinėjantį daug klausimų, nuo kurių kartais darosi ne­patogu prieš potencialius investuotojus ar kokius kitus svarbius asmenis, bet paperkantį savo entuziazmu.

Dviejų nepartinių konkurentų varžytuves dėl mero posto Šiauliuose laimėjęs A.Visoc­kas, pagal išsilavinimą pedagogas, šiame mieste turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę ir vieną kadenciją jau buvo dirbęs Šiaulių miesto taryboje. Garsėjęs kaip aršus valdančiųjų kritikas, pats tapęs valdžios galva netruko suvokti, kad tai ne tas pat, kas šūkaloti iš opozicijos.

Šiaulių miesto tarybos nariui Gintarui Karalevičiui dabartinis meras – ketvirtas, kiek dirba taryboje, ir jis neskuba jo nei girti, nei peikti, sakydamas, kad ir jo pirmtakų darbo rezultatai pasimatė tik po poros veiklos metų.

Prasidėjo reformos savivaldybės aparate, bet rezultatus skaičiuoti anksti. Šiauliuose opi transporto susisiekimo problema, tad svarstoma, kaip sumažinti viešojo transporto kainas, pagerinti susisiekimą juo, sugrąžinti praėjusią kadenciją iš Šiaulių dingusius maršrutinius taksi. Šiauliečiai laukia, kada bus sutvarkytas miesto centras.

Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys.

O R.Andziukevičiūtė Šiaulių merą giria, kad jis sugebėjo suburti stiprią administracijos komandą, prisikviesti gabių specialistų iš kitų miestų ir net užsienio. Būtent tiems specialistams perduotos funkcijos dirbti su užsienio investuotojais ir verslu. Tai nėra dažnas reiškinys Lietuvoje, tačiau tokia praktika sėkmingai taikoma pažangiose užsienio šalyse. Taip pat savivaldybės administracija aktyviai dirba steigdama vieno langelio paslaugas investuotojams, peržiūrimos administracinės funkcijos.

Kokie mero trūkumai? „Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys. Tad šiauliečių labui reikia bendrauti ir su opozicijos atstovais, nes jie taip pat miestiečių išrinkti, atsižvelgti į visų tarybos narių siūlymus. Jei būtų glaudesnis visos tarybos bendradarbiavimas, greičiau pamatytume pokyčius“, – neabejoja G.Karalevičius.

Panevėžys: belaukiant Godo

Šiaulių meras stebina keistuolišku hiperaktyvumu, o Panevėžio, atvirkščiai, lyg lauktų Godo, – tikisi, kad kažkas ateis ir kažką padarys, nors as­muo, kuris turi tai daryti ir inicijuoti, yra jis pats. Rytis Mykolas Račkauskas labai jau neaktyvus, o jį kreipęsi net su kokia idėja žmonės stebisi sulaukę keistos reakcijos: meras leidžia suprasti norįs, kad jį kuo greičiau paliktų ramybėje.

„Didelis nusivylimas. Pažadų vykdymo ne­matyti. Per rinkimų kampaniją pagrindinis akcentas buvo – viskas bendruomenei, bet viskas daroma atvirkščiai, pradedant komunikacija, kuri yra didžiausia mero ir savivaldybės ta­rybos bei administracijos problema. Vien arogancijos, visažinystės demonstravimas“, – visuomenini­am komitetui „Kartu“ atstovaujančiu meru piktinasi šiaulietis žurnalistas Rolandas Meiliūnas.

Nors prieš rinkimus žadėta bendrauti su bendruomene, atsižvelgti į visus siūlymus, dabar mero pasirinktas administracijos direktorius net uždraudė darbuotojams tiesiogiai bendrauti su žiniasklaida, leidžiama tik per Viešųjų ryšių skyrių.

Pagal išsilavinimą architektas, anksčiau konservatorių partijai priklausęs R.M.Rač­kauskas, pasak R.Meiliūno, tarybos posėdžiuose leidžia sau tyčiotis iš kitų tarybos narių. Jei kas pasakė jam nepatinkančią mintį, gali būti viešai su neslepiama ironija kuo išvadinamas arba jam tiesiog išjungiamas mikrofonas. Ta­čiau per tuos metus – nė vieno naujo projekto: viskas, kas padaryta, pradėta ankstesnės valdžios. Reorganizacijos procesas savivaldybėje įstrigęs, nors, Laisvosios rinkos instituto tyrimo skaičiavimais, panevėžiečiams iš penkių didžiųjų šalies miestų procentiškai tenka daugiausia valdininkų.

Demonstruojamas paradinis aktyvumas – susitikimų su įvairiais miesto svečiais ar vietos institucijų atstovais daug, o rezultato jokio. Tačiau miesto verslininkas, paklaustas, kada meras buvo susitikęs verslininkais, tik nusijuokė: „Prieš rinkimus.“

„Aš balsavau už R.M.Račkauską ir kitus raginau. Deja, nėra ne tik proveržio, bet ir pro­švaisčių jam. Meras neturi komandos, kuri turėtų vadybinės patirties: tai tik atsitiktinių žmonių rinkinys – vaidilutės ir kosmonautai, nieko bendra neturintys su viešąja politika“, – kritikuoja R.Meiliūnas.

„Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros grupės vadovė R.Andziukevičiūtė taip pat pastebi, kad didelę tiesioginių užsienio investicijų koncentraciją vienam gyventojui turinti Panevėžio miesto savivaldybė investuotojams labai patraukli, tačiau komandą, dirbančią su užsienio investuotojais, reikėtų stiprinti: „Yra aktyvių, iniciatyvių tarybos narių, tačiau vieno specialisto, atsakingo už investicijas savivaldybės administracijoje, nėra. Panevėžiui reikėtų integraliau žiūrėti į investicijų plėtrą, nes laukia didelės ES investicijos per integruotų teritorijų vystymo programos priemones, o Pa­nevėžio laisvoji ekonominė zona pagreičio niekaip neįgauna.“

Panevėžys, ne vieno panevėžiečio vertinimu, tampa uždaru, vis labiau atsiliekančiu miestu. Bet su meru didelių lūkesčių jie nesieja.

Debiutantai iniciatyvūs ir energingi

Taigi merai debiutantai prie torto su viena žvakele sėda skirtingai nusiteikę. Nors dideliems darbams vieni metai – per trumpas laikas, bet štai Kauną valdantis meras debiutantas, visuomeninio judėjimo „Vieningas Kau­nas“ lyderis, verslininkas milijonierius Vis­valdas Matijošaitis ministrų, valstybės institucijų, verslo organizacijų vadovų ir kolegų merų balsais spėjo nugalėti „Veido“ rengiamuose geriausio Lietuvos mero rinkimuose. Ūkiško mero pastangas tvarkyti miestą ir mažinti biurokratinį aparatą pastebi ir paprasti kauniečiai.

Kauno pastangas pritraukti investicijų giria ir R.Andziukevičiūtė: „Matome savivaldybės pastangas vykdant rinkodaros ir kitas iniciatyvas, telkiant stiprią komandą, kuri investuotojus sutinka išties profesionaliai.“

Tik, kaip pataria specialistė, reikia spręsti A klasės biurų Kauno centre problemą. Ne­pakenktų ir strategiškai peržiūrėti miesto bendrąjį planą, numatyti teritoriją, kur galėtų koncentruotis komerciniai pastatai, motyvuoti, lengvatomis paspartinti procesus, pagreitinant statybos leidimų išdavimą ir teritorijų planavimo procedūras.

„Investuok Lietuvoje“ giria ir Vilniaus merą su jo komanda. Nors kai kas ironizuoja, kad sostinės mero poste debiutavusiam liberalui Remigijui Šimašiui geriau sekasi griauti: Vilnius kaipmat liko ne tik be karių ir kolūkiečių ant Žaliojo tilto, bet ir be R.Šimašiaus pirmtako „Air Lituanica“ bei „Vilnius veža“ .

Statyti, ko gero, sunkiau, bet ir čia yra pa­siekimų: savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, tad turėtų padidėti skaidrumo ir grąžos vilniečiams, šiek tiek mažėja miesto skola, miestelėnai jau vaikštinėja dalyje atnaujintos Neries krantinės, o 100 eurų kompensacija tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželius, sumažino į juos eiles.

„Investuok Lietuvoje“ vertinimu, tarp merų debiutantų ir jų komandų užsienio investicijų pritraukimo požiūriu (tiesa, turint omeny, kad dalis pasiektų rezultatų – ne vienų metų darbo rezultatas, vadinasi, ir buvusios valdžios nuopelnas) aktyviausi ne tik dideli miestai – Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Alytus, bet ir Tauragė. Li­beralas Sigitas Mičiulis, į politiką atėjęs iš verslo, kiekvienam investuotojui sugeba konkrečiai ir kvalifikuotai atsakyti į bet kokį užduotą klausimą, tad jau girdėti atsiliepimų, kad investuotojai renkasi šią savivaldybę, nes čia paskui neturėtų kilti nesusipratimų ar kokių netesybų.

S.Mičiulis giriamas ir už atidumą vietos verslininkams. Be to, jis sugebėjo prisikviesti į savo komandą užsienyje baigusių mokslus tautiečių. Dvigubas pliusas: šie grįžta į Lietuvą, nes turi darbą, o savivaldybei nauda, nes jie pasižymi nauju, platesniu požiūriu į savivaldybės darbą, bendravimą su bendruomenėmis.

„Pagaliau į savivaldybių vadovus atėjo žmonių, kurie turėjo vienokį ar kitokį sąlytį su ekonomika. Tai ypač svarbu, nes žmonės, kurie praktiškai yra sprendę ekonominius klausimus, daug greičiau sprendžia problemas regione, geba sutrumpinti kelią nuo idėjos iki jos įgyvendinimo“, – atėjusiųjų į merus iš verslo privalumus pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jo manymu, dabar pagrindiniai iššūkiai savivaldybėms ir jų merams – kovoti dėl užsienio investuotojų, kad jie kurtų darbo vietas, ir bandyti susigrąžinti į regionus žmogiškąjį potencialą – žmones, turinčius tam tikrų gebėjimų, gebėsiančius dirbti tose darbo vietose.

Štai aktyvumu jau pagarsėjęs Rokiškio meras socialdemokratas Antanas Vagonis bando optimizuoti švietimo sistemą, pritraukti jaunų mokytojų, bendriems projektams suvienyti mokyklas ir jaunuosius verslininkus.

Jauniausias tarp merų, tuomet vos trisdešimties Laisvės sąjungai atstovaujantis Ri­man­tas Klip­čius, rinkimuose nurungęs amžinuoju meru vadintą „darbietį“ Vytautą Vigelį, meravusį Švenčionyse nuo 1996 m., jau giriamas už pa­stangas sudominti užsienio investuotojus. Teigiamai šioje srityje vertinamas ir jauno Kaišiadorių mero konservatoriaus Vytenio Tomkaus darbas.

Kas ką – meras ar taryba?

Apibendrinant kalbintų tiek valstybės ir verslo institucijų, tiek vietos politikų ir paprastų žmonių nuomones apie merų debiutantų pirmuosius metus galima daryti išvadą, kad tiesioginiai merų rinkimai padaugino demokratijos. Daugelio naujųjų merų darbas viešesnis, skaidresnis nei pirmtakų, jie glaudžiau bendrauja su vietos bendruomene. Lig šiol išvengta merų vertimo, o štai praėjusią kadenciją Šilutės meras interpeliuotas bene šešis kartus, kas pusę metų – po interpeliaciją. Baimintasi, kad merais taps kokie vietos oligarchai. Bet kas, jei ne partijos, kai kuriose savivaldybėse užaugino carus?

Net ten, kur merai debiutantai atėjo be daugumą sudarančios savo komandos, išskyrus Raseinius, kol kas laimėjo diplomatija. Beje, iniciatyvos reikia iš abiejų pusių. Štai, kaip pasakoja Biržų politikai, meru išrinkus nacionalistinėse ir antieuropinėse idėjose paskendusį negirdimos Respublikonų partijos lyderį, buvusį Seimo narį Valdemarą Valkiūną, rasti su juo bendrą kalbą tarybai buvo sunku. Bet buvusi merė konservatorė Irutė Varzienė įtikino, kad nieko neišeis, jei taryba bus sau, o meras sau. Taip pamažu imta rasti bendrą kalbą.

Tačiau ne vienoje savivaldybėje, kur meras atėjo vos su keliais bendraminčiais, įtampa di­džiulė. Iš 23 naujokų net apie dešimčiai tenka merauti savivaldybėse, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Ir net jei šiandien jose ramybė, ji gali būti prieš audrą. Balandžio 20-oji, kai laukiama teismo sprendimo dėl Raseinių mero, gali tapti ne sveikinimų pirmųjų metinių poste proga, o merų vertimo pradžia. Apie tokias nuotaikas užsimenama ir merų debiutantų valdomose savivaldybėse – Kaišiadorių, Jurbarko, Tau­ra­gės, Prienų, Varėnos, Kėdainių rajonų,  Šiaulių, Pa­nevėžio.

Merai ironizuoja, kad vienintelė tiesioginių merų rinkimų permaina – kad neliko intrigos lengvai nuversti merą. Bet vis tiek jis – tarybos įkaitas, nes neturi vykdomosios valdžios, kaip yra Lenkijoje ar Vokietijoje.

Beje, Norvegijoje 12 metų trukęs eksperimentas, kai kuriose savivaldybėse įvedus tiesioginius merų rinkimus, pripažintas nevykusiu, nes ten, kur meras neturėjo tarybos daugumos, tvyrojo įtampa. O daugiau teisių merams suteikti norvegai nenorėjo.

Ir Lietuvoje būtų laikas apsispręsti, ar stiprinti merų, ar tarybų galias ir atsakomybę, kad veiklos piliečių gerovei nepakeistų beprasmis galynėjimasis – kas ką.