Kai Saulius Skvernelis, dar kaip kandidatas į premjerus, atsakinėjo į Seimo narių klausimus, konkretybių vengė sakydamas, kad tai dar ne tas etapas. Kai jis pristatinėjo Vyriausybės programos projektą, kritiką dėl nekonkretumo atmetė motyvuodamas, kad tai ne tas žanras: įstatymuose numatyta, kad po to, kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, ši privalo per tris mėnesius patvirtinti savo programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones.

Pirmadienį tokio plano juodraštį premjeras pristatė valdančiosios koalicijos frakcijoms. Didžiuliame dokumente nurodytos ne tik užsibrėžtos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, bet ir konkretūs siektini rezultatai. Vis dėlto ir šiame dokumente dar daug punktų tėra tikslas, bet konkretumo, kaip jo bus siekiama, – nėra, nes nežinia, kas konkrečiai bus įrašyta į vieną ar kitą rengsimą programą ar sistemos sukūrimo pažadą.

Vyriausybė priemonių planą sudėstė pagal penkias savo prisiimtas prioritetines sritis. Pagal pirmąjį prioritetą „Darni, atsakinga ir sveika visuomenė“ žadama gyventojų užimtumo lygį iki 2020 m. nuo dabartinių 69,3 proc. pakelti iki 72 proc., nedarbo lygį sumažinti nuo 7,7 iki 5,4 proc. Vyriausybė svarstys, ar įvesti socialinio solidarumo mokestį dideles pajamas gaunantiems asmenims, kitaip tariant, progresinius mokesčius.

Socialines išmokas žadama susieti su minimaliu vartojimo krepšeliu, kompensuoti visą vaistų kainą mažas pajams gaunantiems asmenims, plėsti socialinio būsto fondą. Kaip ir įsipareigota, jau šių metų antrąjį ketvirtį žadama įtvirtinti lankstesnius darbo santykius Darbo kodekse, kartu didinant socialinę apsaugą nedarbo atvejais. Ketinama priimti nacionalinį susitarimą dėl darbo užmokesčio.

Žadama užtikrinti lygias galimybes naudotis socialinėmis, sveikatos, švietimo ir teisinėmis paslaugomis, įgyvendinant asmenų su negalia integracijos programą, didinant paramą vaikams, pagalbą vienišiems pensininkams. Numatyta priimti socialinio verslo įstatymą. Socialinių verslo įmonių skaičius iki 2020 m. turėtų išaugti nuo dabar esamų 30 iki 150.

Vyriausybė užsimojusi skatinti jaunas šeimas, kad vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai, nuo 1,7 per ketverius metus padidėtų iki 1,9. Bus skiriami vaiko pinigai visiems šeimoje auginamiems (globojamiems) vaikams, teikiama finansinė parama įsivaikinusioms šeimoms nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Suplanuota paramos jaunoms šeimoms, įsigyjančioms būstą ne didmiesčiuose, sistema. Bus teikiamos kompleksinės paslaugos šeimai, padedančios derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

Bus plečiamos alternatyvos institucinei globai, tobulinama įvaikinimo tvarka, kad globojamų vaikų institucijose skaičius, palyginti su bendru globojamų vaikų skaičiumi, sumažėtų nuo 35 iki 20 proc.

Daug dėmesio skirta vaiko teisių apsaugai, kovai su smurtu ir patyčiomis.

Kaip ir žadėta, bus stiprinamos bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos, viešosios paslaugos laipsniškai perduodamos nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms. Į bendruomenių veiklą įsitraukusių gyventojų dalis turėtų padidėti nuo 33 iki 45 proc.

Žadama didinti sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą, nustatyti naujus prie šeimos gydytojų prisirašiusių gyventojų skaičiaus normatyvus, didinti šeimos gydytojų skaičių, keisti jų apmokėjimo tvarką atsižvelgiant į darbo rezultatus, skatinti medikus vykti į regionus, didinti slaugytojų, tenkančių vienam gydytojui, skaičių. Gydymo įstaigų tinklą žadama konsoliduoti, lovų jose skaičius 10 tūkst. gyventojų nuo 611,8 turėtų sumažėti iki 460. Žadama mažinti generinių vaistų kainas didinant konkurenciją nepatentinių vaistų segmente, skatinant alternatyvių prekybos vaistais kanalų atsiradimą.

Pagal antrąjį prioritetą „Švietimo, kultūros ir mokslo kokybės bei efektyvumo didinimas“ užsibrėžta įteisinti priešmokyklinį ugdymą nuo penkerių, o pradinį – nuo šešerių metų, padidinti mokymosi dienų skaičių per mokslo metus, įvesti naują bendrojo ugdymo sistemos finansavimą. Numatytos ir nemokamos aukštojo mokslo bakalauro studijos.

Įgyvendinant trečią prioritetą „Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas“ planuojama įsteigti Nacionalinį paslaugų centrą, centralizuotai valdyti ne mažiau kaip 60 proc. administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto, ministerijas perkelti į naujas bendras patalpas, valstybės valdomų įmonių skaičių sumažinti nuo 118 iki 65. Taip pat užsibrėžta įteisinti balsavimą internetu.

Pagal ketvirtąją kryptį „Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra“ bus imtasi pritraukti talentų. Užsimota plėsti startuolių veiklą. Tikimasi, kad vykdančių veiklą ilgiau nei trejus metus startuolių skaičius nuo 315 padidės iki 720.

Įgyvendinant penktąjį prioritetą „Saugi valstybė“ suplanuota priemonių stiprinant valstybės kovinę galią.

Pasak premjero S.Skvernelio, pakoreguotą planą ketinama patvirtinti kovo 8 arba 13 d.

Siekdama geriau apsaugoti savo išorės bei Europos Sąjungos sieną su Kaliningrado sritimi, Lietuva šiais metais pradės statyti pasienio tvorą. Tam biudžete numatyta daugiau kaip 3 mln. eurų. Pasienio ruožo su Kaliningrado sritimi ilgis nuo Vištyčio iki Smalininkų yra apie 135 kilometrai, tačiau didžioji jo eina vandeniu, todėl sustiprinta tvora planuojama aptverti sausumos ruožą.

Tolesni sienos apsaugos planai – įrengti modernią stebėjimo įrangą, kuri leistų geriau aptikti nelegaliai sieną pereinančius asmenis. Teigiama, kad nauja sistema tarnautų saugant sieną ne tik nuo kontrabandininkų, bet ir nuo nelegalių imigrantų ar priešiškų jėgų. Kol kas Lietuva yra atitvėrusi tik dalį sienos su Baltarusija.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pirmadienį patvirtino, kad valstybės tikslas – iki 2020-ųjų stebėti ir kontroliuoti šiuolaikiškomis apsaugos priemonėmis visą išorinės ES sienos ruožą.

"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje pasigirdo kalbų apie santykių su Lenkija gerinimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atstovaujantis Saulius Skvernelis, prisistatydamas Seimui kaip Prezidentės paskirtas premjeras, teigė, kad šalių santykiai nekaimyniški. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, duodamas interviu lrt.lt, apie Lietuvą ir Lenkiją pasakė: „Dabartinis bendravimas ir bendradarbiavimas tikrai nepakankamas, jūs tą puikiai žinote.“

Arūnas BRAZAUSKAS

S.Skvernelis priminė Seimui ir kitą puikiai žinomą dalyką: „Lenkija yra mūsų strateginis partneris, to niekada neslėpiau ir neslėpsiu, tiek kalbant apie mūsų šalies gynybą, tai yra viena artimiausių iš didžiausių ir stipriausių NATO kariuomenių.“

R.Karbauskis minėtame interviu sakė: „Mes neturime pasirinkimo ir, man atrodo, partneriai Lenkijoje tą puikiai supranta.“

Karaliauja geopolitika

Seime didžiausią frakciją turinčios LVŽS pirmieji asmenys neslėpė, kad gerinti santykius su Lenkija verčia greitai besikeičianti geopolitinė padėtis.

LVŽS lyderiai nurodo, kad santykių perkrovai esama solidaus ekonominio pagrindo. „Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame“, – Seimui konstatavo S.Skvernelis.

Kalbėdamas apie santykių perspektyvą R.Karbauskis nurodė abiem šalims naudingą „Rail Baltica“ projektą ir teigė, kad Lietuvos ir ES elektros tinklų sinchronizavimo uždavinio neįmanoma išspręsti be Lenkijos.

„Manau, jog ir Lenkija galbūt laukė šių Seimo rinkimų, tikėdamasi, kad bus iš naujo sėsta prie derybų stalo. Labai svarbu, kad nebūtų jokių išankstinių sąlygų, kurios būtų vienaip ar kitaip primetamos. Tikiuosi, rasime tuos kelius, kad nereikėtų nei mums, nei jiems daryti nepriimtinų sprendimų“, – taip R.Karbauskis apibūdino besiveriantį galimybių langą.

Įdomu, jog 2012-aisiais duotame interviu „Veidui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad būtent geopolitinė aplinka verčia Lietuvą daryti pauzę kai kuriose tarptautinių santykių srityse. Į klausimą dėl kritikos, esą jos užsienio politika – neaiškios krypties, o santykiai su lenkais ir kai kuriais kitais kaimynais blogėja, Prezidentė atsakė: „Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.“

Ar langas tikrai atsiveria?

Apie galimybių langus kalbėta lapkričio 14 d. vykusioje politologų diskusijoje, kuri iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos transliuota internetu. Įžvalgomis ir prognozėmis dalijosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas Antonovičius ir istorikas Rokas Tracevskis.

Iš diskusijos dalyvių pasisakymų aiškėjo, kad reikėtų kalbėti ne apie santykių aukščiausiu politiniu lygiu perkrovą, o apie judėjimą iš mirties taško.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas A.Pukšto apžvelgė stagnuojančius ryšius. Jau keleri metai šalių vadovai nesilanko vieni pas kitus – Lietuvos Prezidentė nevyksta į Varšuvą, Lenkijos prezidentas neatvažiuoja į Vilnių. Ministrai pirmininkai susitinka trečiosiose šalyse. Vienintelis kartas, kai premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Szydło, buvo ekonominiame forume Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Pasak A.Pukšto, prezidentaujant Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui šalių prezidentų konsultacinis mechanizmas puikiausiai veikė. O šiuo metu suspenduotos dviejų vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Seimų narių asamblėja. Kadenciją baigęs Lietuvos Seimas neturėjo jokių kontaktų su Lenkijos Seimu. Užsienio reikalų ministrai susitinka tarptautiniuose forumuose Briuselyje, Londone, bet vieni pas kitus nevyksta, nors puikiausiai bendradarbiauja prekybininkai, verslininkai, menininkai, teatralai, akademikai. A.Pukšto pabrėžė, kad aukščiausiu lygmeniu bendradarbiauja istorikai. Vis dėlto politologas nustatė tokią Lietuvos ir Lenkijos santykių diagnozę: „Tai ne peršalimas, tai chroniška liga.“

Būta valstybių vadovų tradicijos lankytis sostinėse per nacionalines šventes: Vilniuje Vasario 16-ąją, Varšuvoje Lapkričio 11-ąją. Tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis lankėsi Lietuvoje 2012 m. vasarį. Tuo metu lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimas buvo išspręstas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ES Teisingumo Teismas pripažino, kad ES piliečių pavardė, užrašytą pagal kitos valstybės narės įstatymus ir tradicijas, vis tiek yra pavardė.

Greta to lenkų tautinę mažumą kiršino 2011 m. liepą priimtas Švietimo įstatymas, numatantis dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat – galimybę nuo 2013 m. pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklose.

Tąkart atvykęs į Lietuvą B.Komorowskis čia jau garsėjo kaip kelių reikšmingų pareiškimų autorius. 2011-aisiais B.Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos. B.Komarowskis dar pasakė, esą Lenkija be Lietuvos galėtų išgyventi, o Lietuva be Lenkijos – ne.

Po poros mėnesių D.Grybauskaitė nutarė nevykti į Lenkijos vadovo B.Komorowskio Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas ketino aptarti NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį D.Grybauskaitė nuvyko į Varšuvą. Ji nedalyvavo pagrindinėse iškilmėse, tačiau susitiko su prezidentu B.Komorowskiu. Tam būta rimtos priežasties – rengtasi Vilniuje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kurio metu ketinta pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Šis užsienio politikos tikslas vienijo Vilnių ir Varšuvą.

Lenkijos spauda priminė ir apie šalių prieštaravimus bei Prezidentės kalbas apie būtiną pauzę, kai nereikia stengtis taisyti, ko pataisyti nepavyks. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ rašė: „Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

„Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

Nenuostabu, kad esant tokiai drungnai draugystei 2015-ųjų rudenį išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo užsienio vizito vyko į Estiją, o apie jo apsilankymą Lietuvoje kalbama gana tolimoje perspektyvoje.

Tačiau valstybių vadovai nevengia susitikimų trečiosiose šalyse. Kroatijoje šį rugpjūtį D.Grybauskaitė susitiko su A.Duda. Apie susitikimą Dubrovnike, kur vyko forumas Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti, Prezidentė pasakė: „Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms.“

Atkreiptinas dėmesys, kad geopolitika yra argumentas tiek susitikimams rengti, tiek ilgoms pauzėms tarp jų.

Besimainanti Lenkija kintančioje Europoje

Kintantis geopolitinis landšaftas aptartas ir diskusijoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstyta apie vadinamųjų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos įtaką besimainančioje ES. Skeptiškas politologų požiūris į Višegrado grupę buvo vieningas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus R.Vilpišausko nuomone, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu. Pasak jo, tokiais terminais, kaip Višegrado ar Baltijos šalys, paprastai apibūdinamos laikinos, konkretiems tikslams pasiekti sukurtos koalicijos (angl. „issue based coalitions“), kurių nereikėtų pervertinti ilgalaikėje perspektyvoje. „Kol kas vienintelis regimas šios grupės (ypač Vengrijos) įtakos bendrai ES diskusijai ženklas yra pabėgėlių kvotos“, – konstatavo R.Vilpišauskas.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos premjeras Robertas Fico neseniai pareiškė, kad kvotų sistema yra politiškai mirusi. Europos Komisijos sprendimus dėl pabėgėlių kvotų Slovakija ir Vengrija apskundė Europos Teisingumo Teismui. Spalio pradžioje Vengrijoje vykusiame referendume kvotų sistema buvo atmesta, tačiau sprendimas neįgavo galios dėl nepakankamo balsavusiųjų skaičiaus.

A.Pukšto nuomone, Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje į valdžią atėjus konservatyviajai „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partijai, o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia (partija „Piliečių platforma“, PO) labiau rūpinosi vadinamuoju Veimaro trikampiu, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija ir Lenkija.  VU TSPMI politologas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda Berlyne lankosi ne rečiau nei jo pirmtakas B.Komorowskis. M.Antonovičiaus nuomone, šiuo metu Lenkijos santykius su kitomis ES šalimis labiau nei Višegrado iniciatyvos veikia Lenkijos vidinės problemos: ES kritikos sulaukė sprendimai Konstitucinio teismo, žiniasklaidos atžvilgiu.

Diskusijoje istorikas R.Tracevskis nusakė nuo 2015-ųjų Lenkijoje įvykusias permainas. PiS atstovas 2015 m. gegužę buvo išrinktas prezidentu, tų metų spalį PiS iškovojo daugumą Seimo rinkimuose. Tai buvo didelis šokas iki tol valdžiusiai partijai PO. Adamas Michnikas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, prieš pat prezidento rinkimus sakė, kad PO kandidatas į prezidentus B.Komorowskis gali pralaimėti tiktai tokiu atveju, jeigu rinkimų išvakarėse visiškai girtas suvažinės nėščią invalidę vienuolę. Bet laimėjo PiS atstovas A.Duda. Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Spalio 27 d. baigiasi Europos Komisijos duotas trijų mėnesių terminas, iki kurio Lenkijai buvo siūloma pakeisti sprendimus dėl Konstitucinio teismo. Premjerė B.Szydło pareiškė, kad pakeitimai neatitiktų Lenkijos nacionalinių interesų. Galima ES bausmė Lenkijai – atimti balsą ES Vadovų Taryboje, tačiau taip nubausti sunku, nes Lenkiją remia Vengrija, kuri tokį sprendimą vetuotų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad santykiuose su Lenkija veriasi naujas galimybių langas. Perkrovos sėkmė priklauso nuo to, ką Lietuva padarys atrišant nors vieną iš įsisenėjusių nesutarimų mazgų: būtent pavardžių rašymo ir švietimo klausimais.

Tarsi atliepdamas šioms mintims R.Karbauskis lapkričio 21 d. BNS pareiškė, jog valdantieji šiuo metu analizuoja galimybę, kad pagrindiniame paso puslapyje būtų pateikiamos abi pavardės versijos per pasvirąjį brūkšnelį. Tokiu atveju pase galėtų būti rašoma, pavyzdžiui, Mackevič / Mackiewicz, tačiau registruose būtų naudojamas tik lietuviškasis variantas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Pagal koalicijos sutartį, kurią praėjusią savaitę pasirašė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Algirdas Butkevičius, premjeru bus teikiamas LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – agronomas Viktoras Pranckietis.

LVŽS koalicijos partneriams Vyriausybėje leido turėti tris postus iš 14-os – socialdemokratai galės paskirti Užsienio reikalų, Teisingumo ir Ūkio ministe­rijų vadovus. Dalį partijos narių ir elektorato papiktino, kad socdemai, esą pirmiausia ginantys žmogų, Socialinės apsaugos ir darbo mi­nis­teriją iškeitė į Ūkio. Nors socialdemokratai ne­gavo Krašto apsaugos ministerijos, A.Butke­vičius kaip galimą kandidatę vadovauti šiai sričiai įvardijo Rasą Budbergytę, kurią LSDP matė finansų ministre. Pati R.Bud­ber­gy­tė tik padėkojo premjerui ir sakė mananti, kad jo nominacijos šioms pareigoms nepakanka.

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Aušra LĖKA

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Saulius Skvernelis, DELFI nuotr.

Rytas po rinkimų – pilnas staigmenų ir spėliojimų. Ar Skvernelio-Karbauskio Naisiai jungsis su konservatoriais? O gal konservatoriams šiąnakt pavyko susikalbėti su liberalais ir turėsime dešiniųjų premjerą?

Kaip vakar ryte sakė Gabrielius Landsbergis, niekam nebus sakoma “ne”. Svarbiausia – kam bus pasakyta “taip”. Bet kuriuo atveju šiąnakt jokie susitarimai nebuvo pasirašyti, o kaip rinkimų naktį vis kartojo S.Skvernelis, reikalus reikia spręsti šviesia galva ir būnant geros formos.

Daug kas priklausys ir nuo to, kuo baigsis dvikova (taip galima vadinti konservatorių ir valstiečių-žaliųjų susigrūmimą) vienmandatėje po poros savaičių.

Na, o kol niekas netrukdo panagrinėti, kokių netikėtumų vienmandatė jau spėjo pateikti.

Vilniaus Justiniškių apygardoje kandidatavęs Kristupas Krivickas iš antikorupcinės koalicijos – tik penktas su 12,03 proc.. Čia pirmauja konservatorius Paulius Saudargas su 23,10 proc. balsų, aplenkęs socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kuris surinko 14,4 proc. balsų.

Lazdynus kaip Donaldas Trumpas pakelti į padebesius ir nemokamais butais rinkėjus apipilti žadėjęs Jonas Pinskus patyrė fiasko – jis tėra šeštas su 3,49 proc. balsų. Čia pirmą vietą užėmė konservatorius Algis Strelčiūnas su 29,62 proc., ir aplenkė liberalę Aušrinę Armonaitę su 19,23 proc.

Pastaraisiais metais skandaluose besimurkdžiusi Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė Kuršo rinkimų apygardoje buvo tik ketvirta su 13,61 proc. balsų. Šioje apygardoje dėl mandato varžysis konservatorius Gediminas Anužis (22,01 proc.) ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė Levutė Staniuvienė (18,83 proc.)

Panerių rinkimų apygardoje pirmauja konservatorė Aistė Gedvilienė su 18,02 proc., ji lenkia Žaliųjų sąjūdžio lyderį Liną Balsį, kuris surinko 13,26 proc.

Senamiesčio rinkimų apygardoje konservatorius Mykolas Majauskas (37,02 proc.) pirmauja prieš buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką (18,14 proc.), tiesa, dar nesuskaičiuoti balsai Užupio ir kitose didelėse rinkimų apylinkėse ir akivaizdu, kad abu kandidatai turės susigrumti antrajame ture.

Šeškinės apygardoje dėl mandato grumsis Audronius Ažubalis (surinko 23,68 proc.) ir „valstietis“ Virginijus Sinkevičius (16,08 proc.). Agnė Zuokienė liko trečia.

Gargždų apygardoje užtikrintai gali jaustis skandalingasis tvarkietis Petras Gražulis, surinkęs 30,24 proc. balsų, o antras liko liberalų sąrašo lyderį Eugenijų Gentvilą aplenkęs „valstietis“ Bronius Markauskas su 21,26 proc.

Rinkimų rezultatai daugiamandatėje:

Partija/Balsų (proc.)/Mandatų

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 21.68/ 20

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 21.49 / 19

Lietuvos socialdemokratų partija 14.45/ 13

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 8.97 / 8

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 5.47 / 5

Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją) 6.1 / 0

Partija Tvarka ir teisingumas 5.37 / 5

Darbo partija 4.72 / 0

Rezultatai vienmandatėje:

Partija/Išrinkta/Pateko į antrą turą

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 2/2

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 2/41

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 0/42

Lietuvos socialdemokratų partija 0/21

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 0/11

Partija Tvarka ir teisingumas 0/5

Šaltinis: VRK

Tomas Žilinskas / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atleido Saulių Skvernelį iš vidaus reikalų ministro pareigų ir nuo balandžio 14 dienos paskyrė į šias pareigas Tomą Žilinską. 5 faktai apie naująjį Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovą.

1. 38-erių T.Žilinskas jau beveik 20 metų dirba vidaus reikalų sistemoje.

Viešojo saugumo politikos departamento direktoriaus pareigas šiuo metu Vidaus reikalų ministerijoje einantis T. Žilinskas taip pat turi ir tarptautinio darbo patirties – trejus yra dirbęs teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, VRM Tarptautinių ryšių ir Europos Sąjungos departamento direktoriaus pavaduotoju bei Tarptautinio bendradarbiavimo ir Europos integracijos tarnybos komisaru inspektoriumi Policijos departamente.

2. T.Žilinskas yra įgijęs teisės magistro laipsnį Mykolo Romerio universitete, moka anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

3. Artimi ryšiai su buvusiu ministru.

T.Žilinsko dukros krikštatėvis yra buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis. Pasak alfa.lt, T.Žilinskas dalyvavo kandidato į Seimą bei tuo pačiu savo viršininko R.Palaičio rinkimų štabo Palangoje atidaryme, dalijo agitacinę medžiagą, ragino balsuoti už R.Palaitį Seimo rinkimuose.  R.Palaitis į Seimą nepateko.

4. Premjeras – gyrė.

„Jis yra gana ambicingas ir patyręs vidaus reikalų sistemoje kaip dirbantis darbuotojas, taip pat jis turi nemažą tarptautinę patirtį, (…) taip pat jis yra dirbęs labai atsakingose pareigose Policijos departamente“, – T.Žilinsko kandidatūrą pristatė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

5. Pirmtakas – kritikavo.

VRM vadovo postą paliekantis S.Skvernelis labai kritiškai atsiliepė apie T.Žilinską. „Kai baigęs atašė kadenciją Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje T.Žilinskas nusprendė, kad nori vadovauti Viešojo saugumo politikos departamentui, ši pozicija dar buvo užimta. Departamentui tuo metu vadovo profesorius Alvydas Šakočius, bet T.Žilinskas su R.Palaičiu savo tikslą pasiekė“, – lrytas.lt cituoja S.Skvernelį.

BFL

Aušra LĖKA

„I’ll be back“, – kaip koks Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius Ramūnas Karbauskis paskelbė po 12 metų grįžtąs į politiką, ir ne šiaip sau – laimėti Seimo rinkimų. O kai prie jo prisidėjo geidžiamiausias bet kurio partinio sąrašo laimikis Saulius Skvernelis, tapo aišku, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir bus didžioji rinkimų staigmena.

Pirmasis kylant politinę žvaigždę pastebėjo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys: „Žiūriu, kyla vieną mėnesį, kitą, trečią, kažkur nuo 2015 m. kovo – nuosekliai. Dabar pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą R.Karbauskis netgi antras po S.Skvernelio, o ne taip seniai neigiamų vertinimų buvo daugiau nei teigiamų.“

Kaip R.Karbauskiui per trejus metus pavyko ne tik padvigubinti savo reitingus, bet ir savo vadovaujamų valstiečių ir žaliųjų rėmėjų skaičių nuo 1 proc. pakelti iki 10 proc.? Kas tas R.Karbauskis – kilniaširdis mecenatas, besirūpinantis tautos kultūra, švietimu ir blaivybe, ar, kaip pravardžiuojama virtualioje erdvėje, Kremliaus koloradas? Ir ką reikš jo „I’ll be back“ Lietuvos politikai?

Naisių prezidentas

Jei Naisiuose, nedidelėje apie 600 gyventojų vietovėje, būtų prezidentas, nereikėtų nė rinkimų – 46-erių R.Karbauskis čia ir pagrindinis darbdavys, ir geradarys. Gimtąją gyvenvietę milijonierius politikas pavertė tarsi tobulo gyvenimo anklavu dejuojančioje Lietuvoje. Naisiuose beveik nėra girtuoklystės, bet yra daug šaškių lentų ir knygų, keli muziejai ir bene moderniausi Lietuvoje kultūros rūmai. Čia veikia vienintelis Lietuvoje profesionalus nekomercinis Naisių vasaros teatras, vyksta trys menų ir kultūros festivaliai. Naisiai turi net savo TV serialą – „Naisių vasara“. Juokaujama, kad į Naisius dabar jau važiuojama pažiūrėti kaip į Disneilendą. Ir viskas – R.Karbauskio sumanyta ir jo užmokėta.

Nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus.

Beje, galima sakyti, kad Naisių „prezidento“ postą jis paveldėjo, nes jo tėvas sovietmečiu čia buvo kolūkio pirmininkas. Kolūkis buvo vienas geriausių Lietuvoje, o kolūkio pirmininko iniciatyva buvo įsteigta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija debiutuojančiam poetui, čia veikė literatūros muziejukas. Priešingai nei kitų kolūkių pirmininkų šeimos, pinigus Karbauskiai leido ne namams statyti ar prabangai, o knygoms.

Panašių principų šiandien laikosi ir milijonieriumi tapęs R.Karbauskis, investuojantis ne į jachtas ar asmeninius lėktuvus ir ne tik į savo verslą. Jis garsėja savo su Andriumi Mamontovu įsteigtu knygų vaikams fondu, investicijomis į kultūrą, švietimą, nemokamas vaikų stovyklas.

Beje, nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus. Tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje jis mokėsi ketvertais penketais (pagal penkiabalę sistemą), buvo visų klasės ir mokyklos švenčių organizatorius, vaidino mokykliniuose spektakliuose ir juos režisavo. Net galvojo apie aktoriaus karjerą. Tiesa, svajonės keitėsi: tai norėjo būti kolūkio pirmininkas kaip tėtis, tai statybininkas kaip senelis. Galiausiai pasekė tėvo pėdomis ir baigė agronomiją.

Dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų.

Nors augo kolūkio pirmininko ir mokytojos šeimoje, Ramūnas žinojo darbo skonį: kaip yra pasakojęs „Veidui“, vasaromis kolūkyje ravėdavo cukrinius runkelius, rinkdavo akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėždavo veršelių mėšlą, plaudavo gardus. Bet, priešingai nei kiti vaikai, jis nesvajojo nusipirkti magnetofono ar dviračio – tik svajojo ateityje turėti pinigų. „Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį“, – prisimena.

Kartu su trimis bendrakursiais įsteigė konsultavimo ir prekybos įmonę, bet net kai jos apyvarta pasiekė milijoną litų, jis taupė toliau. Pirmąjį automobilį, „Renault 19“, nusipirko jau užsidirbęs keletą milijonų.

Dabar R.Karbauskis valdo Agro­koncerno grupę, dešimtis žemės ūkio bendrovių. Beveik visas jas įsigijo bankrutuojančias, imdamas milžiniškus kreditus. Rizika atsipirko: dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Beje, jis skiria ir stipendijas kelioms dešimtims būsimų žemės ūkio specialistų.

R.Karbauskis neafišuoja nei savo namų, nei savo šeimos. Su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo. Su antrąja žmona pragyveno daugiau kaip porą dešimtmečių, užaugino du sūnus.

Politinė sėkmė buvo nusisukusi

Dar mokykloje R.Karbauskis garsėjo ne tik kaip įvairiausių idėjų generatorius ir puikus organizatorius, bet ir kaip visuomet turintis labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodantis kitų įtakai. Dar mokinukas viešai pareiškė niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio, ir žodžio laikosi. Jis niekada nebandęs ir rūkyti.

Vien verslo veikliam jaunuoliui buvo maža. 1996 m., tuomet beveik 27-erių, kaip savarankiškas kandidatas vienmandatėje Šiaulių rajone jis laimėjo Seimo nario mandatą. Seime netrukus prisidėjo prie Valstiečių partijos. Netrukus tapo jos lyderiu. 2000-aisiais išrinktas Seimo nariu antrai kadencijai.

Atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją.

Bet politinė sėkmė buvo permaininga. Jis pats pasiūlė susijungti su Kazimiros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos (anksčiau – Moterų) partija, autoritetingai politikei užleido ir naujos partijos vadovo postą. Bet netrukus pasigailėjo: pasitraukė iš kairėti ir autokratėti pradėjusios partijos. Susijungusios partijos taip ir nesuaugo. Senieji Valstiečių partijos nariai ėmė agituoti R.Karbauskį grįžti.

Bet atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją. Reitinguose partija buvo nusmukusi iki 1 proc. ribos. Šiek tiek geriau sekdavosi savivaldybių tarybų rinkimuose. Šiuo metu partija teturi vieną atstovę Seime – Rimą Baškienę, mandatą laimėjusią vienmandatėje apygardoje.

Atrodė, kad politiniam feniksui R.Karbauskis ir jo partija nebeturi syvų. Bet 2014 m. R.Karbauskis laimėjo Europos Parlamento nario mandatą. Jį užleido tuomečiam Ignalinos merui Broniui Ropei, o pats nuosekliai tęsė veiklą pradėtomis kryptimis Lietuvoje. Partija ir jos lyderis ėmė pamažu kilti reitingų laiptais.

„Jis – šaškininkas, mato kelis žingsnius į priekį. Turėjo siekį išvesti partiją toliau, galvojant, ką galėtume padaryti, ir tai dabar vykdo. Jis nepaprastai daug dirba keisdamas visuomenę į šviesesnę, orientuotą į vertybinius principus. Jis tikrai nei diktatorius, nei autokratas, klausia kitų nuomonės. Bet turi įtaigos, moka pateikti ir išaiškinti savo poziciją. Kartais po susitikimų net skeptiškai nusiteikę žmonės spaudžia jam ranką ir sako: įtikinote“, – R.Karbauskį giria 20 metų jo bendražygė R.Baškienė.

Ji primena tokį pavyzdį: kai R.Karbauskis pasiūlė inicijuoti įstatymą, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja nepilnamečiai, savivaldybės galėtų uždrausti prekiauti alkoholiu, daugelis abejojo, ar atsiras pritariančiųjų. Bet Seime pavyko tokį įstatymą priimti ir jau keliolika savivaldybių juo naudojasi.

Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius giria R.Karbauskio laikysenos pastovumą: jis išlaiko savo liniją, kartoja tuos pačius akcentus – nuo blaivybės iki žemdirbių problemų ar euroskepsio. Jis remia kai kurias organizacijas, pavienius žmones, renginius. Partija nuosekliai dirba keliose savivaldybėse. Taip per ilgą laiką susikuria bazinis rėmėjų ratelis, ir jis labai svarbus.

Maža to, kaip pastebi politologas, žmonės iš R.Karbauskio ne tik girdėjo vis tą pačią žinią, bet ir matė tam skiriamus pinigus. „Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti“, – lygina V.Vobolevičius.

Priskirtas prie Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių

Vis dėlto ne visa R.Karbauskio veikla vertinama vienareikšmiškai. „Jis ir jo partija daug investuoja į visuomeninius procesus, sugeba susikurti pozityvų įvaizdį. Bet žmonės nelabai atsimena ankstesnę jo politinę veiklą – paramą referendumams prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės statybą, akcijas prieš skalūnų dujų žvalgymą“, – primena konservatorius Andrius Kubilius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo parengtoje ataskaitoje apie Rusijos „minkštąsias galias“ R.Karbauskį pavadino prorusišku. Įsižeidęs jis net kreipėsi į teismą dėl asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, prašydamas iš A.Kubiliaus priteisti 300 tūkst. Lt kompensaciją.

„Rašiau apie bendrą reiškinį, kad Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.  Minėjau kelis pavyzdžius, ir ne tik R.Karbauskio verslo. Bet jis nutarė, kad tai panašu į šmeižtą. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai nėra šmeižtas. Ne, nieko neteko mokėti“, – pasakoja A.Kubilius.

Konservatorius primena, kad R.Karbauskio verslo interesai Rusijoje (trąšų importas iš Rusijos) keistai koreliuoja su Rusijai palankiomis valstiečių ir žaliųjų iniciatyvomis prieš Visagino atominės elektrinės statybą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje galima reikšti įvairias pozicijas. Tad branduolinės energetikos priešininkas – nebūtinai Kremliaus ruporas. Bet organizuoti referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams – tai jau akcija, kurios tikslas yra laužyti Lietuvos ir ES sutartį.

Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.

R.Karbauskis aršiai kritikuoja ir, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Jo nežavėjo ir sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą, tad jis siūlė integruoti kelių mėnesių karinio parengimo mokymus į studijų procesą. Pripažindamas, kad karo pabėgėliams reikia padėti, jis vis dėlto gąsdino, kad bus pareikalauta jiems suteikti pilietybę, nors niekaip nesisprendžia dvigubos pilietybės lietuviams išeiviams klausimas.

O valstiečių ir žaliųjų europarlamentaras B.Ropė nepritaria JAV ir Europos Sąjungos trans­atlantinės prekybos sutarčiai, motyvuodamas genetiškai modifikuotų produktų baime.

Prie valstiečių ir žaliųjų vis prisišlieja įvairių prieštaringai vertinamų veikėjų, kaip referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams vėliavnešys Kazimieras Šliužas ar Valstybės saugumo departamento ataskaitoje minėtas Vitalijus Balkus, vienas iš nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo prieš migraciją „Nacionalinis interesas“ steigėjų. Tad, kaip įspėja Vytautas Landsbergis, ši partija gali lošti Lietuvai pavojinga korta.

Bet R.Karbauskio bendražygė R.Baškienė neabejoja, kad R.Karbauskį ir jo partiją be reikalo kai kas vadina prorusiškais, – juk dėl referendumo prieš atominę elektrinę (juolab ir tauta pasakė „ne“) ar kad jo brolis Mindaugas dirba Maskvoje, V.Majakovskio teatro meno vadovu, primesti jam prorusiškumo nedera.

Beje, R.Karbauskis ir anksčiau sulaukdavęs visokių etikečių. Kol valdžioje buvo dešinieji, jie R.Karbauskį vadino prieš dešiniuosius nusiteikusiu kolchozo pirmininko sūneliu. Bet kai į valdžią grįžo kairieji, jis ėmė raginti žemdirbius supuvusiais kiaušiniais apmėtyti pažadų nesilaikantį tuometį socialdemokratų premjerą Algirdą Brazauską. O Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybės apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip konservatorių kadencijos pabaigoje suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas.

Tad R.Karbauskis – tikrai radikalus žemdirbių akcijų įkvėpėjas, bet prie visų valdžių, tad klijuoti etiketes, lyg jis būtų labiau nusiteikęs tik prieš eurointegracijos šalininkus dešiniuosius, neišeina.

Jis kovojo ne tik su Vyriausybėmis: bylinėjosi su Mokesčių inspekcija, dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą, ir bylą laimėjo. O kai Pieno perdirbėjų asociacija reklaminiuose rašiniuose ėmė teigti, kad kooperacinės pieno perdirbimo gamyklos statyba naudinga tik kaimo oligarchams, suprask, R.Karbauskiui, šis nutraukė žaliavos tiekimą „Pieno žvaigždėms“.

Tad dabar dažniau su ryšulėliu knygų tarp vaikų matomas R.Karbauskis, kai kas nors jį supykdo, kito skruosto neatsuka. Ypač artėjant rinkimų batalijoms.

Kontratakų lavina

Sociologas V.Gaidys pastebi, kad anksčiau R.Karbauskis, jei kritikuodavęs kitus politinės scenos veikėjus, tai nuosaikiai, be keršto, ir žmonėms toks jo savotiškas neutralumas, matyt, imponavo ir davė rezultatą. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tapo priimtina daugelio partijų elektoratui: į apklausos klausimą, už ką balsuotų, jei jų pasirinkta partija nedalyvautų rinkimuose, ją rinkosi net 18 proc. socialdemokratų, 13 proc. liberalų, 12 proc. konservatorių gerbėjų.

V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad priešprieša tarp kitų partijų, atvirkščiai, tik didėja. Štai teste, kai prašoma nurodyti, koks gyvūnas panašus į vieną ar kitą partiją, anksčiau socialdemokratai su „darbiečiais“ vieni kitus vaizduodavo briedžiais ar arkliais, o dabar vieni kitus mato kaip šeškus ar chameleonus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kitos partijos, regis, mažiau alergiškos. Bet gal todėl, kad ji nebuvo laikoma rimta konkurente?

Tačiau tolerancijos laikas, atrodo, baigėsi. Deklaravęs grįžimą į didžiąją politiką R.Kar­baus­kis keičia toną. Kai žemės ūkio ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė jį išvadino pilkuoju žemvaldžių nomenklatūros generolu, kuris slepiasi už karvės ir neina į atvirą ūkininkų mūšį su Vyria­u­sybe ir ministerija, gavo atgal. R.Karbauskis atsakė, kad nėra ko bendrauti su neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos.

O į kritiką, kad žemdirbių institucijų vadovai – jo partijos nariai, R.Karbauskis atkirto: „Ponia Baltraitiene, jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.“

R.Karbauskis nebenutyli, kai yra puolamas, neva stambūs ūkininkai viešumoje deklaruoja paramą smulkiesiems, o iš tikrųjų bando juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. „Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti stambiųjų žemdirbių interesams. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu, ir ne tik politinių, bet ir asmeninių“, – primena jis.

Valstiečių ir žaliųjų lyderis nenurijo negirdomis ir politologo Kęstučio Girniaus tezės, neva jis neturįs jokių asmeninių politinių ambicijų. „Manau, kad didžiausia Lietuvos politikų bėda yra ta, jog politinės ambicijos suvokiamos kaip vykdomosios valdžios pareigos. Mano asmeninės politinės ambicijos pirmiausia siejamos su pokyčiais valstybėje“, – atrėžė R.Karbauskis, iš anksto pareiškęs, kad jei tektų formuoti Vyriausybę, partija rinktųsi technokratinį jos modelį. O jis pats savęs joje nematantis ne todėl, kad neturįs ambicijų, o todėl, kad Lietuvos valstybės sąrangoje ne Vyriausybė, o Seimas formuoja ateities vizijas ir politiką.

Rinkimuose – sėkmė. Bet kas paskui?

„Tikslas labai labai ambicingas – didžiausia Seimo frakcija, kuri aplink save burtų visą politinį, akademinį, visuomeninį tautos potencialą, sprendžiant svarbiausias valstybės problemas“, – mažiausiai nekuklus atrodęs R.Karbauskio pareiškimas nebeatrodo kaip visiškas nusišnekėjimas, kai jo partijos rinkimų sąrašą papildė geidžiamiausiu net kelių partijų laimikiu vadintas S.Skvernelis.

Bent jau „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija valstiečiams ir žaliesiems neturėtų būti konkurentai, juolab kai kuriose apklausose „tvarkiečius“ jie jau aplenkė ir be S.Skvernelio.

Toks netikėtas tandemas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai leidžia suvaidinti prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios naujienos vaidmenį. „Naujienos troškimas Lietuvos politikoje stiprus ir, jei nematyti naujo „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos, R.Karbauskis su savo partija, paįvairinta nepartiniais, tampa pasiūla tai paklausai patenkinti. Naglis Puteikis, vienydamasis su marginalais, šį savo šansą, atrodo, praleidžia“, – vertina V.Vobolevičius.

O dabar, kai lig šiol labiau kaimiškąjį elektoratą būrusi partija įgijo populiariausią valstybėje miestietį – S.Skvernelį, apklausų rikiuotėje ji gali šoktelėti iš dabartinės penktos šeštos į pačias aukščiausias vietas. Beje, šiemet partija jau dukart pasiekė 10 proc. paramą nuo ketinančiųjų balsuoti. O ilgametė R.Karbauskio mecenatystė ir darbas su jaunimu gali duoti dividendų kultūros ir švietimo bendruomenės balsais.

A.Kubilius raminasi, kad neogelbėtojai paprastai pasiima balsus tų rinkėjų, kurie balsuoja už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, iš dalies už socialdemokratus, bet  retai – už konservatorius ar liberalias partijas. Tad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kilimas – galvosūkis ne konservatoriams.

Bet, kad ir kas būtų valdančiojoje daugumoje, valstiečiai ir žalieji jiems bus reikalingi. Jie gali tapti auksiniais balsais, nuo kurių priklausys, kuri pusė – kairioji ar dešinioji valdys. Beje, R.Karbauskis jau yra pareiškęs, kad su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ broliautis neketinantis.

Akivaizdu, populiarių žmonių pritraukimas trumpuoju laiku naudingas. „Bet ilguoju laikotarpiu kyla didžiulis pavojus, kad partija keičia nuoseklaus kalbėjimo strategiją ir gali imti išsivaikščioti. Jos senbuviai turės eiti atgal ant „pečiaus“, nes rinkimų sąrašo naujokai užsės gerus postus. Partija neturės svertų suvaldyti, kad naujokai darytų tai, ko nori partija, ir lyderiai gali tempti į skirtingas puses“, – įspėja V.Vobolevičius.

Juolab S.Skvernelis nė neketina tapti partijos nariu, o ko vertas nepartinio ministro lojalumas jį delegavusiai partijai, jis ką tik pademonstravo.

O juk valstiečiai ir žalieji sulaukė ne tik S.Skvernelio – kartu į rinkimus eis dabartinis parlamentaras Povilas Urbšys, psichiatras Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovai. Tokių gali būti iki pusės rinkimų sąrašo, dėl kurio galutinai bus nuspręsta balandžio 22 d. partijos tarybos posėdyje.

„Mūsų partija išskirtinė tuo, kad nesiekiame priversti žmonių būtinai pasiimti partijos bilietą, – vienyti gali idėjos, vertybiniai dalykai. Turime savivaldybių tarybose dirbančių puikių bendražygių, kurie nėra partijos nariai, – pabrėžia vienintelė dabar valstiečių ir žaliųjų atstovė Seime R.Baškienė. – Kalbantis su S.Skverneliu irgi kilo klausimas, kodėl jis nori eiti į rinkimus su valstiečiais ir žaliaisiais. Vertybės sutapo: siekiame keisti situaciją valstybėje per kultūrą ir švietimą, kovojame už blaivią Lietuvą, tradicinę šeimą, prieš korupciją, akcentuojame regioninę politiką, savivaldybių stiprinimą, o tai buvo ir S.Skvernelio vadovautos Vidaus reikalų ministerijos viena iš veiklos sričių.“

Seimo narė neigia kalbas, kad S.Skvernelis ateina su visu savo desantu. Pasak jos, atvirkščiai, tai jų partijos nariai klausė, gal jis gali dar pasiūlyti kompetentingų specialistų, tad S.Skvernelis žadėjęs pagalvoti ir gal vieną du pasiūlysiąs. „Jis pirmiausia klausė ne apie vietą sąraše, o ką mes programoje įrašysime, ar sutinkame, kad dalį programos sudarytų piliečių saugumo užtikrinimo klausimai“, – aiškina R.Baškienė.

Parlamentarės tikinimu, partijos valdyba pritarė, kad dabar populiariausias valstybėje politikas S.Skvernelis būtų pirmas partijos sąrašo numeris, bet galutinis sprendimas bus partijos tarybos.

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, jei sėkmę vertintume Seimo mandatais, 7–10 jų valstiečiams ir žaliesiems tikrai realu. Jie, tikėtina, dalyvaus formuojant Vyriausybę. Bet didelė rizika, kad tie, kurie padės jiems laimėti, taps problema, nes naujų veikėjų, kuriems ta partija reikalinga kaip platforma rinkimams, kaip etiketė, iškilimas sukels pasipiktinimą partijoje, o tolesnės ligšiolinių ir naujųjų lyderių ambicijos gali būti nesuderinamos.

„Jei dabar partija rimtai nesusistyguos, neišsigrynins, neišspręs partijos nišos, idėjinių klausimų, bus dar viena Tautos prisikėlimo partija“, – V.Vobolevičius linki valstiečiams ir žaliesiems sėkmės, bet ne tiek rinkiminės, kiek partinės, kad partija ir pats R.Karbauskis neliktų prie suskilusios geldos.

Jei valstiečiai ir žalieji taptų koalicijos ideologinės krypties sprendėjais, jie būtų labai svarbūs Lietuvos politikoje trumpuoju laikotarpiu. Bet, politologo vertinimu, ilguoju svarbu, ar jie išliks kaip švelniai nacionalistinė ir švelniai euroskeptiška partija.

„Daug partijų susispaudusios į du labai mažus specifinius elektorato segmentus. Bet yra daug žmonių, kurie nusivylę esamomis didžiosiomis partijomis, sako neturintys už ką balsuoti. Jei valstiečiai ir žalieji nesusimautų kaip partija, jie galėtų paimti šį rinkėją ir ilguoju laikotarpiu keisti Lietuvos politinį peizažą, – modeliuoja V.Vobo­levičius, pridurdamas: – Konservatoriai pasakytų, kad šie vestų Lietuvą į Rusiją. Ir yra tokio pavojaus, nes tas rinkėjas, kuris balsuotų už valstiečius ir žaliuosius, nebūtų už atominę elektrinę, tad energetinio saugumo aspektu išreikštų stiprų euroskeptinį balsą. Bet neskubėčiau klijuoti etikečių, nes tai gali būti partija, padidinanti demokratiją, nes atstovautų tai daliai visuomenės, kuri dabar nesijaučia atstovaujama.“

BFL

Trys klausimai Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Mindaugui Jurkynui

– Ar vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis turėjo atsistatydinti vien dėl savo planų dalyvauti rinkimuose su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga?

– Manau, toks sprendimas turėjo būti, nes formaliai ponas Skvernelis yra deleguotas tam tikros partijos, t.y. „Tvarkos ir teisingumo“, nors, žinia, ir Prezidentė buvo aktyvi dėl jo atsiradimo Vyriausybėje. Ta partija, kuri į pareigas delegavo, gali apsispręsti, ar kandidatas yra tinkamas, ar netinkamas. Jeigu pono Skvernelio sprendimas dalyvauti rinkimuose su Valstiečių ir žaliųjų partija yra galutinis, natūralu, kad „Tvarka ir teisingumas“, nebematydama jo kaip politiškai lojalaus partijai, turi teisę galvoti, ar jis yra jos atstovas, ar ne.

Buvo ne vienas toks atvejis. Kažkada energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, atstovavęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, irgi yra sakęs: yra partija, kuri mane delegavo, bet aš atsistatydinu, nes nesutinku su tos partijos lyderio Valdemaro Tomaševskio sprendimais. Tokia yra politinė etika.

– Ar ši situacija gresia valdančiosios koalicijos stabilumui?

– Koalicijos stabilumui grėsmės nėra, nes viena iš koalicijos partnerių yra „Tvarkos ir teisingumo“ partija, ir jos lyderis Rolandas Paksas po pokalbio su premjeru išsakė norą, kad ministras S.Skvernelis būtų atstatydintas, jeigu jis pats nesutinka pateikti atsistatydinimo pareiškimo. Vadinasi, koalicijos partneriai patys to nori. Jeigu to nevyktų, jeigu premjeras siektų ministrą palikti, kaip jis pats anksčiau yra sakęs, o koalicijos partneriai „Tvarka ir teisingumas“ to nenorėtų, tokiu atveju įtampa būtų. O dabar tarp koalicijos partnerių kaip ir yra sutarimas.

Dabartinė situacija koalicijos stabilumui kaip ir nėra grėsminga, bet matematika yra matematika.

Iš kitos pusės, yra ministrų kaita. Jeigu neklystu, pagal įstatymą tai nėra priešpaskutinis ministras – jeigu atsistatydintų dar vienas ar viena, Ministrų kabinetui tektų savo pasitikėjimą pasitvirtinti Seime. Taigi dabartinė situacija koalicijos stabilumui kaip ir nėra grėsminga, bet matematika yra matematika.

– Kodėl „tvarkiečiai“ tik dabar prabilo apie S.Skvernelio atstatydinimą, nors jau anksčiau buvo aišku, kad į rinkimus jis eis su kita politine jėga? Ar tai nerodo jų desperacijos, turint omenyje, kad prieš pat Velykas „Tvarkos ir teisingumo“ frakciją Seime paliko Jolita Vaickienė, perėjusi pas liberalus, o patys „tvarkiečiai“ nesibodi savo gretų stiprinti ir neparlamentinių partijų nariais?

– Bet kuri partija, delegavusi ministrą technokratą, ministrui pareiškus, kad jis nori eiti su kita politine jėga, jaustųsi politiškai pažeminta arba išduota. Ta „Tvarkos ir teisingumo“ reakcija, paaiškėjus S.Skvernelio politiniams planams, yra labai natūrali. Jeigu partijai atstovaujantis žmogus rodo lojalumą, prielankumą kitai politinei jėgai ir su ja sieja savo ateities planus, visiškai suprantama, kad politiškai toks asmuo nėra patikimas, ir natūralu, kad tokiu atveju partija su juo nesieja savo politinės perspektyvos.

Po susitikimo su premjeru / BFL nuotr.

Vidaus reikalų ministras sako jau turįs kitą darbą, jei jo atsistatydinimo prašymas būtų patenkintas. Bet po vos ne visaliaudinės, tarp jų ir didesnės dalies Seimo narių, paramos būtų daugiau nei keista, jei taip atsitiktų. Kaip ir mažai kas abejoja, kad vos prieš metus ministru tapęs S.Skvernelis – ne kokia trumpaamžė politikos supernova. Jis – geidžiamiausias bet kurios partijos garvežys Seimo rinkimuose, o po kelerių metų – gal net visos valstybės vadovas.

Aušra LĖKA, Vaiva SAPETKAITĖ

Jis neprimena švarcnegeriško raumenų kalno, už kurio saugios jaustųsi ne tik iš susižavėjimo alpstančios damos. Bet S.Skvernelis sugebėjo keisti policiją ir piliečiai juo patikėjo: pasitikinčiųjų ja padaugėjo vos ne penktadaliu, o jis pats reitinguose neprilygsta tik Prezidentei ir premjerui.

Jo elgsena kartais primena jį į vidaus reikalų ministrus pasiūliusio Rolando Pakso „širdžių premjero“ modelio klonavimą į „širdžių ministrą“, kai pusė tautos tirpsta iš susižavėjimo, kad kažkas eina prieš pagrindinę srovę ir pačią Prezidentę. Nors ir jis pats šiek tiek panašus į Dalią Grybauskaitę, kai karingoji eurokomisarė kaip koks pranašas nusileisdavo iš dangaus Briuselio reisu ir įžeidžia fraze nokautuodavo kokį valdžios didžiavyrį.

Jis – šios Vyriausybės „Ingrida Šimonytė“: irgi ministras technokratas, ne itin paisantis jį delegavusios partijos, bet ir neatsispiriantis partijų vilionėms derėtis dėl rinkimų sąrašų.

Jo veidą taip dažnai matai televizoriuje, portaluose ar dienraščių pirmuose puslapiuose, kad gatvėje sutikęs galėtum apkabinti kaip kokį giminaitį. Ir jis, bent toks susidaro įspūdis, atsakytų tuo pačiu, nes visai „nepasikėlęs“.

Kartais karštakošiškai užsiplieskiantis ir įžeidžiai atkertantis, jei kas, jo manymu, nepelnytai pasikėsina į jo vadovaujamos srities garbę. Bet dažnai jis tik vienintelis išdrįsta garsiai pasakyti tai, iš ko kikename tyliai.

Kas jis, apie atsistatydinimą pareiškęs vidaus reikalų ministras 45-erių S.Skvernelis: nauja akla masių politinė meilė ar ateities politiko etalonas?

Sąmokslo teorijų – daugybė

S.Skvernelis dėmesio centre atsidūrė toli gražu ne pirmąkart. Tiesa, ne tiek dėl visą valstybę drebinančių įvykių ar nuveiktų darbų, kiek dėl savo retorikos ir gebėjimo vis priešgyniauti kur kas už save aukštesnių pareigomis valstybės veikėjų pozicijai, kas dar pakeldavo jo reitingus. Gal S.Skvernelis taps didžiausią pasitikėjimą turinčiu valstybės asmeniu, kai po gėdingo policijos apsižioplinimo tapo dviejų iš aukščiausio valdžios triumvirato politikių kritikos taikiniu?

Kad tai įvaizdžio profesionalų gudrybė, S.Skvernelis neigia, tikindamas, kad jokių įvaizdžio specialistų nei būdamas policijos generaliniu komisaru, nei ministru nesamdė. Tiesa, jo patarėjas, atsakingas už viešuosius ryšius, Tomas Beržinskas prisiima „nuopelnus“ dėl to, jog prieš porą mėnesių į ministro lūpas buvo įdėta, kad L.Graužinienė – „Pilypas iš kanapių“, kad jai reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir patarė pasinaudoti paieškos sistema „Google“, kad sužinotų, ką S.Skvernelis yra sakęs pabėgėlių klausimu. „Ranką prie širdies pridėjęs sakau: tai aš savavališkai panaudojau literatūrinės raiškos priemones, šį bei tą pagražinau“, – tikina T.Beržinskas.

Birželį S.Skvernelis L.Graužinienę, pasiūliusią keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką, apkaltino politiniu cinizmu ir viešai pasidalijo įtarimais, kad jos aplinkoje yra žmonių, turinčių su juo asmeninių sąskaitų.

Galiausiai ministras L.Graužinienės paprašė „netrukdyti dirbti“, kai ši telefonu uždavė klausimų apie situaciją, kai Vilniuje viešint aukštiems Europos šalių politikams po miestą šlaistėsi policininkų „kalašnikovu“ ginkluotas 17 kartų teistas narkomanas.

Su Prezidente S.Skvernelio nuomonės dėl įvairių reformų taip pat neretai susikerta. Gal toks dėsningas tampantis S.Skvernelio priešgyniavimas prieš, kaip ironizuojama, dvi politikos damas (kažin kodėl niekas nesako – politikos ponai?) yra socialdemokratų rinkimų strategijos dalis? Su jais, kaip ir kitomis partijomis, dėl pozicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose kalbasi ministras. Juk socialdemokratai kuždasi, kad gal reikėtų rinkimų kampaniją „statyti“ ant kritikos D.Grybauskaitei, kuri pasibaigus kadencijai galėtų dėtis prie konservatorių ir taip sukelti rimtą konkurenciją socialdemokratams. O su Darbo partija socialdemokratams tenka nuolat dalytis kairesnių pažiūrų elektoratu. Jei S.Skvernelis nemato reikalo valdytis, kai L.Graužinienė tikrai duoda pagrindo iš jos šaipytis, kodėl jis savo sąmojo nedemonstruoja po premjero Algirdo Butkevičiaus nusišnekėjimų?

Vis dėlto kas dera politikos apžvalgininkams ir kitiems visuomenės atstovams, ne visuomet telpa į politinės kultūros rėmus bendraujant dviem valstybės institucijų vadovams. Vyriausybės nario retorikoje lyg ir norėtųsi ribos pojūčio, kai tyčiojimasis iš asmens virsta tyčiojimusi iš parlamentinės valstybės svarbiausios institucijos.

Nors po Seimo pirmininkės pasipiktinimų ministras tikino neatsistatydinsiąs, sulaukęs Prezidentės kritikos persigalvojo. Bet tuoj pat prakalbo apie politines intrigas, dėl kurių mažėja noras likti politikoje. Tačiau didžiulis vidaus reikalų institucijų bendruomenės ir visuomenės palaikymas jam neva irgi neleidžia likti nuošalyje. Nepralošiama partija: panašu į bandymą atsistatydinant neatsistatydinti?

Bet politikoje sužaisti nepralošiamą partiją – greičiau komplimentas nei priekaištas. Dabar S.Skverneliui ir be partijų vienas juokas surinkti tūkstantuką parašų ir savarankiškai eiti į Seimo rinkimus.

Ir tai būtų tik pliusas, nes Seime ne tik išmanančių, kaip gerinti valstybės kokybę, bet ir praktiškai įrodžiusių, kad sugeba tai padaryti, tikrai nedaug.

Kas porą metų – karjeros laiptas

S.Skvernelio karjera kai kam net kelia įtarimų, kad jis kažkieno stumiamas. Bet kai kas ir vėl klusteli, kaip jis iš kelių patrulio taip greitai karjeros laiptais užšuoliavo iki aukščiausios pozicijos visoje vidaus reikalų sistemoje, jis šiek tiek sudirgsta ir visų pirma patikslina, kad niekuomet nedirbęs kelių patruliu ir kad jo, paprastų tėvų vaiko, nebuvo kam stumti.

S.Skvernelis gimė Kaune, bet mažas būdamas persikėlė su tėvais į Marijampolę. Mama ten tebegyvena, tėčio nebėra. Ministras turi seserį. Paklaustas, gal ji irgi policininkė, sako, kad niekas iš artimųjų šioje sistemoje netarnavo ir netarnauja. „Aš kaip Pilypas iš kanapių išlindau“, – dar kartą pademonstruoja savo humoro jausmą.

Mažas būdamas, kaip daugelis vaikų, norėjo būti, kaip tais laikais vadinosi, milicininku, bet svajonės dažnai keisdavosi. Vis dėlto po mokyklos (o čia jis buvo pavyzdukas, pirmūnas, baigė sidabro medaliu – iki aukso šiek tiek pritrūko) įstojo į civilinę – automobilių ir autoūkio specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete.  Penktame kurse skelbimų lentoje pamatęs, kad Mykolo Romerio universitetas, tuometė Policijos akademija, ieško dėstytojų, ten nuėjo, bet paskubėjo, nes dar neturėjo diplomo.

S.Skvernelis studijas baigė parašydamas tiriamąjį mokslinį darbą apie Lietuvos autobusų parko vystymą, net gavęs pagal autorinę sutartį atlyginimą, mat katedra sudarydavo konkrečius užsakymus, vienas toks buvo ir jo darbas. Gavęs mechanikos inžinieriaus diplomą, rengėsi pradėti dirbti, bet sutiko dėstytojus iš Policijos akademijos ir tie pasakė – ateik, jei dar nori.

Taip pažangus absolventas ketveriems metams tapo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu. Jaunam specialistui patiko dirbti su studentais ir studentai mėgo jauną iškalbų dėstytoją. Ten buvo ir stažuočių policijoje. O kai vienas kolega dėstytojas, tapęs Trakų komisariato viršininku, paklausė, ar ateitų dirbti komisaru inspektoriumi, S.Skvernelis atsakė „taip“.

Iš teorinių mokslų patekusį į realią policiją jį ištiko šokas. Nors dirbo nemažai net jo paties studentų, jie dirbo ne taip, kaip buvo mokomi, nes vyravo „senoji gvardija“, kuri valdė tuos jaunus policininkus.

Bet tuo metu policijoje, kaip pasakoja S.Skvernelis, ėmė pūsti nauji, teisingi vėjai – kad čia turi būti kuo daugiau teisininkų, tad ir jam darbinantis net buvo sąlyga baigti teisės mokslus. Jau dirbdamas įstojo studijuoti administracinės teisės į dabartinio MRU Teisės fakultetą ir, nors su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu galėjo tiesiai eiti į magistro, baigė ir bakalauro, ir magistro studijas.

Nuo 1998-ųjų liepos, kai pradėjo dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi, toliau kas nepilnus dvejus metus S.Skvernelis vis kopdavo po laiptelį: netrukus tapo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi, paskui Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininku.

Nuo tol laikas tarp karjeros laiptelių prailgėjo iki dvejų trejų metų, bet ir postai – patys aukščiausi: 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011 m. – jau generalinis komisaras, 2014 m. lapkričio 11 d. paskiriamas vidaus reikalų ministru.

Pasak buvusių S.Skvernelio kolegų, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas – jo kopimas karjeros laiptais grįstas užsidegimu tobulinti sistemą ir pagarba šį darbą dirbantiems žmonėms. Jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, „Veidui“ yra pasakojęs: „Jis – ne sisteminis žmogus net šiek tiek aplenkęs savo laiką, bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jis visada turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo net per drąsios. Bet laikas parodė, kad jos teisingos.“

Pakeitė policijos filosofiją

„Kai kas sako – nieko jis nepadarė. Ir aš sakau: vienas – nieko. O su bendraminčiais daug padarėme“, –  sako S.Skvernelis.

Būtent jam priskiriami nuopelnai pasiekus karo keliuose lūžį – tai jo pastangomis maždaug prieš dešimtmetį atsirado teisės aktai, gerinantys eismo saugumo situaciją. Jis – tikras reformatorius: jam vadovaujant įvairiems padaliniams, o paskui ir visai policijai, įgyvendinta krūva pertvarkų ne tik eismo saugumo užtikrinimo srityje, atkurta kelių policija, kuri vienu metu kaip ir buvo sunaikinta, įvykdytos viešosios policijos, patrulinės tarnybos, kriminalinės policijos, apylinkių inspektorių darbo pertvarkos, atsirado bendruomenės pareigūnai.

„Jis – idealistas, kuriam rūpi viešojo saugumo situacija valstybėje, ir jis nori ją tobulinti. Jis pakeitė pačią filosofiją – kad esame ne ginkluotas partijos būrys, kaip kad šūkiuose rašydavo sovietinės okupacijos metais, o socialines paslaugas teikianti institucija. Tuo jis pelnė žmonių pasitikėjimą“, – pasakoja vienas S.Skvernelio bendražygių.

Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad nereikia nešti purvinų baltinių į išorę. Tuomečiam policijos generaliniam komisarui būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiama, kiek pagavo korumpuotų ar neblaivių pareigūnų, mat jei niekas nežinotų, ir nuomonė apie policiją būtų geresnė. S,Skvernelis pakeitė šią neteisingą filosofiją.

Vis dėlto jis neslepia, kad nebūtų kandidatavęs antrai generalinio komisaro kadencijai: „Ne veltui sugalvotos kadencijos. Gyvenimas rodo, kad teisingiems sprendimams ir nemažai darbų padaryti penkerių metų pakanka. Turėjau idėjų, ką toliau veikti jau ne šioje sistemoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip, atsidūriau kitoje mėsmalėje.“

Iki kadencijos policijos vadovo poste pabaigos buvo likę daugiau nei metai, kai kilus galimos korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje iš jos „dėl sveikatos“ pasitraukė tuometis ministras Dailis Barakauskas, o šį „tvarkiečiams“ priklausantį postą daug kam netikėtai R.Paksas pasiūlė nepartiniam S.Skverneliui, šis sutiko, ir net nespėjus kandidatūros apsvarstyti partijoje ministerija turėjo naują vadovą. Tiesa, ministras su antpečiais nelabai dera prie demokratijos etalono, bet tai nesutrukdė S.Skverneliui sulaukti ir įvairių partijų, ir visuomenės palaikymo – Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis iš karto buvo trečias po Prezidentės ir premjero.

Buvę ministro kolegos neabejoja, kad jis atėjo ne pasimėgauti postu, o įžvelgė galimybę atlikti darbus, kurių negalėjo padaryti komisaro poste, pavyzdžiui, kad pagaliau būtų priimtas kelerius metus Seime marinuotas Vidaus tarnybos statutas. Ir tai pavyko padaryti – nuo Naujųjų metų sistemos institucijos „išstatutinamos“, t.y. darbuotojai, kurie neturi nieko bendra su tiesioginėmis funkcijomis, bet gauna priedus už pavojingas sąlygas, turės rinktis, ar pereiti į statutines pareigybes, ar tapti valstybės karjeros tarnautojais. Gatvėse turėtų atsirasti dukart daugiau policininkų, kurie būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą.

Tapęs ministru S.Skvernelis atsigręžė į gilumines problemas, jis sistemą supranta kaip visumą, jo pastangomis atsirado didesnė bendrystė ir sinergija tarp vidaus sistemos institucijų.

Kylant pareigoms, kolegų tikinimu, S.Skvernelis didybės manija nesusirgo ir nematyti pavojaus susirgti – jis liko prieinamas paprastiems žmonėms. Po rezonansinių įvykių visi į tarnybinio elektroninio pašto dėžutes gauna jautrius ministro laiškus. Prieš reformas jis paaiškina, ką daro ir ko tuo siekia. Esami ir buvę pavaldiniai pasakoja, kad S.Skvernelis – demokratiškas vadovas, ne diktatorius. Diskusijose jis impulsyvus, būna ir aštresnių epitetų, bet neįžeidžia. Nors leidžia sau neapsimesti nepastebintis, jei kas kvailai kalba.

Nėra ir taip, kad pasakė, ir šventa: gali pakeisti savo nuomonę, ieško kompromisinio varianto, jei išgirsta svarių argumentų. Taip, jis impulsyvus, bet gerąja prasme: yra užsidegęs daryti konkrečius darbus, dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato.

Skuba ginti munduro garbę

Žinoma, S.Skvernelio karjeros laiptai ne tik rožėmis kloti. Nuo pat karjeros pradžios nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su nusikaltėlių grasinimais. Prisipažįsta kartais per naiviai pasitikėjęs savo pavaldiniais ir besąlygiškai juos gindavęs, nors vėliau paaiškėdavo, kad šie ne visada būdavę teisūs.

Pastarąją savybę S.Skvernelis atsinešė ir į ministro postą. Kartais susidaro įspūdis, kad jis net ieško pigaus populiarumo, kai dar iki oficialaus tyrimo iššoka su pareiškimais, pavyzdžiui, gindamas pareigūną, nušovusį 18-metį įtariamą kontrabandininką. O Prezidentės pareiškimas atsakingiau naudotis šaunamuoju ginklu paskatino ilgą emocingą ministro laišką pareigūnams su raginimais „nesiklaupti prieš BAIMĘ“. Ir pats pažada „NEBIJOTI ir ginti į bėdą papuolusius dorus pareigūnus“.

Net po tikrai absurdiškų pastarųjų įvykių, kai tik gavę „kalašnikovus“ vienas policininkas pašauna benamį, kitas ginklą palieka nusikaltėliui, paklaustas, ar po to neturėtų visų pirma atsistatydinti policijos generalinis komisaras, S.Skvernelis atrėžė: „Atsiprašau, bet tai visiška kvailystė. Jei nebūtų teisiniais aktais ir generalinio komisaro pasirašytais dokumentais aprašytos ginklo naudojimo procedūros, jei būtų sisteminės problemos – tada taip. O dabar viskas sureguliuota, o tai buvo konkretaus vieno žmogaus aplaidumas.“

Žinoma, jei po kiekvieno incidento ministras tik muštųsi į krūtinę, ten skylę pramuštų. Vis dėlto kartais, užuot gynęs munduro garbę, verčiau palauktų oficialaus tyrimo išvadų. Bet S.Skvernelio buvę bendradarbiai tikina, kad tokia jo reakcija – ne noras aklai ginti munduro garbę, o palaikyti žmones, dirbančius tokį sunkų darbą.

Kad žmonės vertina tokius vadovus, kurie sugeba ne tik barti, bet ir užtarti, parodė ir ši savaitė, kai ministro ginti puolė net profsąjungos, nors jos paprastai oponuoja vadovams.

Tiesa, ministras sulaukia ir kritikos, pavyzdžiui, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pertvarkos, ypač Lazdijų padalinio panaikinimo dabar, kai auga nelegalios migracijos srautai per vidines ES sienas (ar bereikia pridurti, kad jei ministras – už reformą, Prezidentė – prieš).

Kai ministras nurodė pavaldžių septynių įstaigų vadovams informuoti apie planuojamus darbinius susitikimus su valstybės politikais, buvo apkaltintas bandymu užčiaupti pareigūnus taikant nedemokratinius, policinius metodus.

O buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, teisiamas už tai, kad esą žinojo ir neužbėgo už akių Drąsiaus Kedžio vendetai, teisme pareiškė, kad jam ir dar keturiems pareigūnams iškelta byla – tai tuomet naujai paskirto generalinio komisaro S.Skvernelio bandymas susidoroti su neparankiais ar neįtikusiais aukštais pareigūnais. TV atstovų liudijimai teisme patvirtino V.Račkausko žodžius, esą S.Skvernelis buvo pasikvietęs vieną TV laidų vedėją pasikalbėti, atskleidė operatyvinę informaciją, kuri V. Račkauskui galėjo prišaukti televizininkų ugnį.

Namai – tvirtovė

Į asmeninį gyvenimą S.Skvernelis įsileisti nenori. Oficialiose anketose – lakoniškos eilutės: vedęs, turi dukrą. Laisvalaikis – sportas.

Ministras sako norintis apsaugoti savo šeimą nuo viešumo. Nenoriai atskleidžia, kad jo žmona – finansininkė („Nors vienas žmogus šeimoje protingas“, – pajuokauja). O dukrai šešeri suėjo kaip tik šią įtemptą savaitę.

Jis sakosi bandantis darbinių įtampų namo nesinešti, bet šeima vis tiek tai mato. Juk jis atsakingas už apie 20 tūkst. vien statutinių pareigūnų, kurie kasdien vaikšto ant skustuvo ašmenų, o jis sakosi kiekvieną jų sėkmę ar nesėkmę išgyvenantis kaip savo.

S.Skvernelis pasakoja laisvalaikiu daug metų mėgėjiškai sportuojantis, tik dabar rečiau tam randantis laiko. Su draugais, kolektyvu krepšinį, tinklinį, futbolą pažaidžia, dviratį pamina, knygas skaito – prisiperka, o paskui ieško laiko perskaityti  per atostogas ar komandiruotėje. Nors gyvena prie Neries, jis – ne žvejys. Ir ne medžiotojas.

Šeimomis su kolegomis nebendrauja: kai būna progos, profesinės šventes – susiburia. „Bet šeimos draugai – kiti draugai, kuriems aš Saulius, ir tik“, – sako ministras.

Politinės aukštumos garantuotos

Po šios savaitės akivaizdu, kad S.Skvernelio žvaigždė politikos padangėje – ne trumpalaikė. Nors pats užsiminė apie politines intrigas, kad ir kas jose būtų S.Skvernelis – auka, taikinys, aktorius ar kažkiek ir pats režisierius, akivaizdu, jog tai jam pasitarnavo kaip tramplinas į politinę karjerą.

Bet kas galėjo lažintis, kad ministras leisis premjero įkalbamas likti poste. Bet S.Skvernelis atkerta: „Nemanau, kad premjeras turi įkalbinėti, jis – Vyriausybės vadovas. Mes su juo turime aptarti, kokia situacija, kodėl tai įvyko, kokios pasekmės, ar nėra sisteminių priežasčių, jei taip – ką reikia padaryti. Nesuprimityvinkime: kalbame apie didelius sisteminius dalykus, klausimas, ar premjeras pasitiki manimi, ir kaip spręsti klausimą, kad nepakenktume ministerijai ir Vyriausybei. Neturiu jokių asmeninių ambicijų. Čia ne ambicijos – čia pasitikėjimo klausimas.“

Beveik niekas neabejoja ir tuo, kad S.Skvernelis eis į rinkimus. „Džiaugiuosi, kad niekas neabejoja, tiesa, išskyrus mane“, – ironizuoja.

Ši savaitė parodė: rinkimuose jis gali būti bet kurios partijos garvežiu. Bet labai negerai jį turėti varžovu, juo labiau priešu.

Bet jei situacija pasisuktų kitaip, S.Skvernelis patikina jau turįs kur dirbti. Jei jo neliktų politikoje, būtų nuostolis, nes jis savo darbu įrodė, kad moka formuluoti tikslus ir sugeba jų pasiekti. Beje, niekad nepabrėždamas „aš“ – kartodamas, kad tai padarė su komanda. Jam, priešingai nei daugeliui politikų, žmonės rūpi ne tik pusmetį prieš rinkimus.

Jo retorika kartais peržengia politinės kultūros ribas. „Taip, esu impulsyvus. Jei esu sporto aikštelėje, visos emocijos ten – viską atiduodu, išspaudžiu paskutinį prakaito lašą. Jei žiūriu krepšinį arenoje, tai darau iš širdies, kartu su komanda – net šlapias būnu, kartais ir žodį kokį aštresnį pasakiau. Bet bendraudamas su žmonėmis nesu rėkęs“, – save vertina S.Skvernelis.

Sakosi toks esąs ir darbe: „Tikiu tuo, ką darau, tikiu savo komanda, į rezultatą įdedu visą širdį ir noriu, kad žmonės tai matytų ir tuo patikėtų. Todėl ir išgyvenu, nes tai – mano gyvenimo dalis, nes nesu abejingas. Matau daug žmonių, kurie daro darbą be širdies, be ugnies, todėl ir rezultatas būna valdiškas. Noriu uždegti kiekvienam bendraminčiui širdyje ne ugnelę, o laužą. Tada ir pasiekiamas rezultatas. Kas nieko nedaro, tam ir emocijų nėra.“

Ūmus užgauliojantis berniukas mergaičių smėlio dėžėje, politinių žaidimų (kitų ar savo paties?) įkaitas, o gal – svajonių politiko etalonas? Galima ginčytis, kuris šių apibūdinimų labiausiai tinka apie atsistatydinimą pareiškusiam vidaus reikalų ministrui. Bet nenuginčijama, kad dar nė vieno politiko nestojo ginti tiek įvairiausių žmonių, kaip ir tai, kad ne jam labiau reikia šio posto, o postui – jo.

S.Skvernelio nereikėtų nei sudievinti, nei iškelti virš konstitucinės valstybės valdžios hierarchijos. Bet klausimas elementarus: ar mums reikia ministro, kuriuo tiki 7 proc., ar kuriuo tiki 55 proc. piliečių?

Šiandien pareigas pradeda eiti naujasis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, žadantis išspręsti įsisenėjusias policijos problemas ir atlikti du didžiulius darbus: grąžinti visuomenės pasitikėjimą savo angelais sargais ir taip pertvarkyti policijos sistemą, kad patys policininkai norėtų joje dirbti bei brangintų savo darbo vietą. “Padarysiu viską, kad sistema pasikeistų, nepaisant vidinio nenoro keistis”, – žada ryžtingai nusiteikęs komisaras.

Pokalbį su naujuoju policijos vadu pradedame nuo priežasties, atvedusios jį į šį aukščiausią policijos sistemoje postą: du jo pirmtakai, laikyti gerais profesionalais, pasitraukė ne dėl to, kad nesugebėjo vadovauti sistemai, – juos iš kėdės išvertė girtų policininkų sukeltos avarijos, per kurias žuvo žmonės. Ar S.Skvernelis nuoširdžiai tiki, jog Lietuvos policininkai kada nors nustos jaustis tiek nebaudžiami, kad sėstų prie vairo, kai jau nebepastovi ant kojų?

S.S.: Policijos vadovai turi jausti atsakomybę už kiekvieną savo darbuotoją. Kaip pasielgti: likti poste ir spręsti opias problemas ar pasitraukti ir atverti galimybes tvarkytis kitiems – kiekvieno asmeninis reikalas. Įvykusi tragedija ir po to atsistatydinimas – tai impulsas ryžtingiau, greičiau reformuoti policijos sistemą, kad nebūtų taip, jog vadovai keičiasi, o įsisenėjusios bėdos išlieka.

Didelėje, per 10 tūkst. vien statutinių darbuotojų turinčioje mūsų sistemoje tikrai ne visi tokie, kaip blogieji šių istorijų herojai. Bet žinau, kad yra ir tokių, kuriems nebeskauda širdies dėl savo munduro. Mano tikslas – kad policijoje liktų tik tie, kurie mėgsta šią profesiją. Geriau mažiau, bet savo darbą vertinančių, didesnį atlyginimą gaunančių policininkų.

“Veidas”. Kaip nustatysite, kuris policininkas tinkamas, o kuris – nebe?

S.S.: Visų pirma atliksime sistemos auditą – turime tiksliai įvertinti mums priskiriamas funkcijas, nes dabar dalis jų dubliuojasi su kitų institucijų uždaviniais, ir privalome juos palikti vieniems arba kitiems. X funkcijoms atlikti reikia X skaičiaus policininkų ir X dydžio finansavimo – su tokiais argumentais ir eisime tartis dėl lėšų. Negalime tiesiog rėkti, kad davė per mažai, kai patys negalime aiškiai pasakyti, kodėl konkrečiai mums tiek pinigų reikia.

Dabar tik turime nuspręsti, ar tokį auditą atliksime patys, ar samdysime išorės auditorius. Viena vertus, jie būtų nesusiję su sistema, taigi lyg ir objektyvesni. Tačiau mūsų sritis – specifinė, niekas už mus pačius geriau nesupras, kas čia vyksta. Be to, išorės auditas truktų ilgai, o laiko mes nebeturime nė kiek. Todėl linkstu prie vidinio audito, pasitelkiant mūsų socialinius partnerius – mokslo įstaigas, visuomenines organizacijas.

Nežinau, ką tiksliai parodys skaičiai, bet pažindamas sistemą iš vidaus spėju, kad liks mažiau policininkų.

“Veidas”: Jūsų ambicijos – policiją paversti tokia vieta, kurioje žmonės norėtų tarnauti, brangintų savo darbo vietą ir kartu aiškiai žinotų, kad jie nėra nebaudžiami. Kaip to sieksite?

S.S.: Policija nėra vien darbas – tai gyvenimo būdas, atsitiktiniam žmogui čia sunku. Tokiai tarnybai reikia atsidavimo, eidamas čia žmogus savotiškai aukojasi, todėl jis turi turėti aiškias valstybės garantijas. Tai visų pirma tinkamas atlygis ir socialinės garantijos. Galbūt darbo policijoje stažą nuo dabartinių 20-ies metų galima pailginti iki 25-erių, bet pareigūnas turi tiksliai žinoti, kokio dydžio pensiją gaus. Vakaruose veikia puiki sistema, kai už kiekvienus penkerius sąžiningos tarnybos metus be jokių nuobaudų policininkas gauna virtualų priedą prie savo pensijos – pinigai kaupiasi, garantuodami sotesnę senatvę. Taigi yra dėl ko vertinti ir branginti savo tarnybą.

O jauniems darbuotojams svarbus būsto klausimas – su pradedančiojo policininko atlyginimu paskolos būstui banke negausi. Manau, kad valstybė galėtų suteikti garantiją pareigūnų paskoloms.

Dar vienas opus klausimas – aukštasis išsilavinimas, kuris dabar pasidarė labai brangus. Juk mūsų pirminė grandis ateina po profesinės policijos mokyklos, pasimokiusi tik pusantrų metų, o aukštesni mokslai eiliniam policininkui neįperkami. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitete Teisės ir policijos veiklos bakalauro studijų programoje tėra po dvi nemokamas vietas, o metinis mokestis suryja didžiąją dalį pradedančiojo policininko atlyginimo. Galbūt valstybė galėtų labiau prisidėti prie profesionalių, kvalifikuotų policininkų ugdymo?

Žinoma, visos privilegijos būtų taikomos tik už gerą tarnybą, ir tai būtų motyvas, pririšantis prie darbo vietos, verčiantis ją branginti. Girtas policininkas jau nebenorėtų sėstis prie vairo ir rizikuoti visa tai prarasti.

Tačiau vien sausainio metodo niekada nepakanka, tenka imtis ir botago. Policijoje dirbantys žmonės turi žinoti, kad yra efektyviai veikianti jų kontrolės ir priežiūros sistema, neleidžianti išvengti atsakomybės. Planuojame steigti kontrolinį būrį, kurį sudarys psichologiškai stiprūs policininkai, – juk teks bausti savus. Visi turi žinoti, kad yra nusižengimų, kurie nebus toleruojami jokiomis aplinkybėmis, ir girtumas darbo vietoje, vairavimas neturint tam teisės yra pirmieji iš jų. Ir dėl to, kad tai kelia pavojų visuomenei, ir dėl to, kad vienas toks nusižengimas beviltiškai niokoja visos policijos, o tai reiškia ir kitų, gerai, dorai dirbančių policininkų reputaciją. Mes po mažą žingsnelį gerinsime darbo kokybę, po kruopelytę didinsime žmonių pasitikėjimą policininkais, o vienas prie vairo girtas sėdęs kolega visa tai nubrauks? Ne, to netoleruosime.

Visuomenės kontrolė irgi labai skatintina – juk piliečiai dabar turi galimybę fotografuoti, įrašinėti savo mobiliaisiais telefonais. Galiu asmeniškai patikinti, kad nė vienas pranešimas apie policininko nusižengimą neliks neištirtas.

Beje, aš pats kartais anonimiškai paskambinu telefonu 112 ir susiduriu su nemandagiu policininkų abejingumu. Taip neturi būti – žmogus gali net ir gatvėje prieiti prie bet kurio policininko, ir šis turėtų jam padėti, o jei tai ne jo kompetencija – mandagiai nukreipti kitur.

“Veidas”: Kokias funkcijas atliks naujai kuriama imuniteto tarnyba?

S.S.: Tai korupcijos prevencija, korupcinių nusikaltimų išaiškinimas, policininkų sąsajos su nusikalstamu pasauliu. Taip pat ji saugos mūsų darbuotojus nuo kriminalinio išorės poveikio, perspės, kai jais domisi, kontaktų siekia nusikalstamas pasaulis.

“Veidas”: Henrikas Daktaras – vis dar didžiausias Lietuvos mafiozas, nors jo nusikaltimai padaryti prieš kelis dešimtmečius. Ar tikrai per tą laiką Lietuvoje neatsirado naujų gaujų? Ar gal policija nebesugeba jų išaiškinti?

S.S.: Tikrai nebėra taip, kaip nepriklausomybės pradžioje, kai gatvėse siautėjo organizuotų nusikaltėlių gaujos, o policija jų nesugebėjo suvaldyti. Dabar jau galime ištirti ir prieš dešimt metų padarytus nusikaltimus, padėtis kontroliuojama, nebeleidžiama formuotis ir įsigalėti naujoms grupėms. Tikrai nebėra gaujų – visos užuomazgos kontroliuojamos, registruojamos.

Beje, daug asmenų iš anų laikų legalizavosi, dabar jau yra oficialūs verslininkai, bet visi nusikaltimai, net ir tie, kurie buvo padaryti prieš 15 metų, dabar yra arba bus atskleidžiami.

Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai Lietuvoje tikrai gerai išaiškinami. Kriminalinė policija apskritai pakankamai moderniai ginkluota, ypač organizuoto nusikalstamumo padaliniai.

Pamažu keičiasi ir eiliniai policijos komisariatai – statome naujus, renovuojame senus. Jau 80 proc. visų darbo vietų kompiuterizuotos: jei ne krizė, būtų sutvarkytos visos.

“Veidas”: Vis dėlto kartais susidaro įspūdis, kad policija bejėgė ir tada, kai daromi rimti nusikaltimai. Kaip pavyzdį imkime Vilniaus Kirtimų čigonų taborą, visiems žinomą sostinės narkotikų citadelę.

S.S.: Kirtimai – ne vienos policijos jėgoms. Tai įrodėme pernai, kai keletą mėnesių fiziškai blokavime visą taboro perimetrą. Turime analizę, tačiau ji slapta. Tepasakysiu, kad ten sukasi dideli pinigai, o izoliavus Kirtimus prekyba narkotikais netrukus persimetė į kitus miesto taškus. Tai socialinė visuomenės problema. O policijos uždavinys šiuo atveju – užkardyti patį narkotikų patekimą ir jų paskirstymą Lietuvoje. Mes siekiame išaiškinti tiekėjų tinklus ir tuos tiekėjus nubausti. Žmonės Kirtimuose – tik tarpininkai, o problemą išspręsti galima nebent pažabojus tarptautinę narkotikų kontrabandą.