Shutterstock

Modernizacija. Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna turi apie 600 hektarų žemės. Augina javus ir rapsus, laiko gyvulių. Ūkininkas domisi žemės ūkio naujovėmis ir stengiasi jas pritaikyti savo ūkyje, todėl jį būtinai sutiksite kas dvejus metus Hanoveryje (Vokietija) vykstančioje naujausios žemės ūkio technikos parodoje. Kokios naujovės domina lietuvį ūkininką?

Traktoriai, kuriems valdyti nereikia žmogaus, robotai, aptarnaujantys gyvulius, ir vis plačiau naudojamos kompiuterinės programos. „Tarkime, labai išpopuliarėjo navigacinės sistemos. Svarbus tapo technikos valdymas, kai operatorius darosi nebereikalingas, nes pažangi technika pati atlieka visą darbą. Galima sakyti, operatorius reikalingas tik tam, kad lauko gale apsuktų techniką ir vėl pastatytų ją į vagą“, – pasakoja S.Stirna.

Kitaip tariant, traktorių ar kombainą pagal GPS signalą gali valdyti kompiuteris ir, pavyzdžiui, nustatyti reikiamą greitį, kaip barstyti trąšas.

„Dabar kaip tik mąstau apie automatinį pasėlių tręšimą. Paprastai tariant, ant technikos uždedamas tam tikras skaitytuvas, tiriantis augalą, skenuojantis jo lapo paviršių ir nustatantis, kokių trąšų jam reikia, kokie yra pesticidų kiekiai. Viskas apskaičiuojama automatiškai ir, kur nereikia, pesticidų ar trąšų paprasčiausiai nenaudojama. Keletas ūkių Lietuvoje jau naudoja tokią technologiją. Tokia praktika prisidėtų ir prie trąšų taupymo, ir prie gamtos taršos mažinimo. Į Lietuvą ateina tikslioji žemdirbystė, viską turėsime skaičiuoti“, – įsitikinęs Elektrėnų ūkininkas.

Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė mums yra itin svarbios sritys, sukuriančios apie 9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nepaisant Rusijos embargo, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas 2014 m. išliko stabilus ir siekė 4,7 mlrd. eurų. Pernai smarkiai išaugo eksportas į JAV, Saudo Arabiją, Švediją, Norvegiją, Izraelį, Slovėniją, Rumuniją, Kazachstaną, Gruziją, Baltarusiją.

Inovatyvių ūkių Lietuvoje tikrai nestinga. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė Dijana Ruzgienė sako, kad tuo neturėtume stebėtis. Nors dažnai manoma, kad žemės ūkis yra konservatyvi sritis, toks požiūris neatitinka realybės. Ypač didelį impulsą inovacijoms suteikė informacinės technologijos, kurios ne tik palengvino ūkio apskaitos vedimo, ūkio valdymo darbus, bet ir leido automatizuoti nemažai procesų, padidinti efektyvumą ir sumažinti laiko sąnaudas.

Išpopuliarėjo tokios kompiuterinės programos, kaip „E-Geba“, leidžiančios kaupti bei analizuoti duomenis ir po truputį išstumiančios skaičiukų primargintas užrašų knygeles ar šūsnis lapų. Lietuvos bendrovės „AgroGIS“ kuriamų IT sprendimų esmė yra kaupti ir analizuoti informaciją apie daug įvairių komponentų ir rasti tarsi sėkmės receptus konkrečiuose laukuose auginamoms kultūroms. Analizuojama, kokia veislė pasirinkta, kokiomis trąšomis tręšta, kokiame dirvožemyje sodinta, kiek jame būta maisto medžiagų, koks padargas naudotas, po kokios kultūros sėta ir pan.

Atsižvelgiant į tai žiūrima, dėl ko pasiekiama geriausių rezultatų. Jei atrandama sutapimų tarp daugelio ūkių (pavyzdžiui, tokiame dirvožemyje labiausiai tinka tokia sėkla su tokiomis trąšomis), kitais metais sėją jau galima planuoti pagal tai.

„Kuriama tam tikra sėkmingų parametrų duomenų bazė. Panašiai kaip gydytojas išrašo vaistų receptą, taip agronomas siūlo tam tikras technologijas laukui ir kultūrai“, – aiškina „AgroGIS“ vadovas Gediminas Norkevičius.

Jų kuriamais informacinių technologijų sprendimais domisi stambesni ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir užsienio investicinės bendrovės. Vaizdžiai kalbant, tie, kurie gilinasi į kelis skaičius po kablelio. Nors tokioje daugybės kintamųjų veikiamoje srityje, kaip žemės ūkis, kažką tiksliai įvertinti sudėtinga, G.Norkevičius teigia, kad nuo 2010 m., kai pradėta ieškoti IT sprendimų, kasmet pasiekiama geresnių rezultatų.

Stambesni ūkininkai vis labiau naudojasi duomenų analize. G.Narkevičius prognozuoja, kad po penkerių metų tuo naudosis visi Lietuvos ūkiai.

„Reikia laiko, kol į žemės ūkį ateis nauja karta. Šiandien dauguma agronomų dar yra labiau biologai, nors turėtų būti ir ekonomistai. Jei nesugebama įvertinti viename ar kitame lauke patirtų sąnaudų, bus sudėtinga nustatyti, ar panaudota technologija tiko, ar ne. Ieškome sprendimų, kad žurnalai užsipildytų automatiškai. Jei traktorius su GPS išvažiuoja iš lauko, tai matome, apie tai signalizuojama. Galime žinoti, kiek traktorius dirbo lauke, kiek laiko užtruko ir kiek hektarų apdirbo, – traktorininkas nebegali sukčiauti“, – apie IT galimybes, teikiamas žemės ūkui, pasakoja G.Norkevičius.

Tiesa, ne viskas žemės ūkyje klojasi tarsi sviestu patepta. „Pastebime, kad ligos iš kitų šalių į Lietuvą ateina greičiau. Čia mokslui kyla iššūkis stebėti bei tirti, kaip vystosi kenkėjo biologija, kad vėliau būtų galima atrasti būdų, kaip su tuo kovoti“, – įvardija naują problemą D.Ruzgienė.

Mokslininkai tiria kenkėjų atsparumą cheminėms priemonėms, aiškinasi, kokias veikliąsias medžiagas naudoti, kaip jas kaitalioti.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Liakas pabrėžia, kad Lietuvos mokslas taip pat ieško būdų, kaip pagerinti dirvožemį, – pradedant žemės įdirbimu ir baigiant biologiniais preparatais: „Lietuvoje nebelieka sėjomainos, viską užvaldo biznio augalai rapsai ir kviečiai, nes ūkininkams neapsimoka auginti vieno, paskui kito augalo. Ne veltui  Lietuvoje buvo įvesta žalinimo programa, kai įvedami augalai, gerinantys dirvožemį.“

Trąšos šiandien labai geros, turinčios daug mikroelementų, todėl augalas nuolat skatinimas ir produktyvumas yra labai didelis. Tačiau iš dirvožemio paimama ir labai daug svarbių maistinių medžiagų, kurių kiekis nėra beribis.

Visi uždaviniai suvedami į vieną – kaip Žemės planetoje daugėjant gyventojų, o dirbamos žemės plotams dėl urbanizacijos ar žemės erozijos mažėjant, užauginti ir pagaminti daugiau maisto. „Tai reikalauja aukštesnio gamybos lygio ir naujų technologijų žemės ūkyje diegimo bei didesnio tikslumo“, – apibendrina D.Ruzgienė.

Naujovės kainuoja. Ypač kainuoja tikslioji žemdirbystė, kuri Lietuvoje tik pradeda įsitvirtinti, nors Amerikoje, kitose didesnėse šalyse ji jau seniai paplitusi.

Inovatyvios žemės ūkio technologijos brangiai kainuoja, bet dėl Europos Sąjungos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagalbos mūsų ūkininkai galėjo modernizuotis ir šiandien turi klestinčius, tarptautiniu mastu konkurencingus ūkius.

Kita vertus, kai kuriomis inovacijomis ūkininkai gali naudotis nemokamai. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba siūlo nemokamų elektroninių paslaugų. „Ūkininkai turi tik mokėti naudotis kompiuteriu. Pavyzdžiui, siekiant įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius, siūlome IKMIS – integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą, kurioje skelbiame apie visų kenkėjų bei ligų plitimą laukuose. Stebime ir prognozuojame naudodami matematinius modelius, patariame, kaip atpažinti, kokias priemones rinktis ir kita. Ūkininkai tuo naudojasi“, – sako D.Ruzgienė.

Gyvulininkystės specialistė Daiva Gurauskienė pasakoja, kad automatizuota daug susijusių sistemų, daugėja melžimo, gyvulių šėrimo, kreikimo, mėšlo šalinimo robotų, bandos valdymo sistemų. „Bandos valdymas – tai programa, per kurią ūkininkas gali stebėti visą bandą: kiek primelži iš karvės, koks pieno riebumas, po karvės naga yra uždėtas responderis – daviklis, fiksuojantis pokyčius karvės organizme. Galima pamatyti, kada ateina laikas ją apvaisinti. Tampa įmanoma stebėti visą gyvulio ciklą, žinome, kada karvę galima palikti sėklinimui, kada ji mažai duoda pieno ir reikėtų jos atsisakyti, matome, ar neserga.“

Populiariausi išlieka melžimo robotai, taip pat pigesni mėšlo šalinimo, pašarų pateikimo robotai. „Net 60 proc. sėkmės lemia gyvulio šėrimas“, – sako D.Gurauskienė.

Lietuvoje ūkių modernumas nėra tolygus. „Galima sakyti, taip atsitiko todėl, kad skirtingi regionai skirtingai specializuojasi. Jei imtume nuo šalies šiaurės iki pietų einančią vidurio sritį, kuri žemdirbystei palankiausia, tai čia vyrauja augalininkystė, taip pat yra daržovių ar sodų ūkių. Žemaitijos ūkiams palankesnė gyvulininkystė, tiesa, tokių ūkių galėtų būti daugiau. Rytų Lietuvoje, Zarasuose, Molėtuose, Utenoje dažnai nė su žiburiu nerasi augalininkystės ūkio. Ten orientuojamasi į papildomus verslus – kaimo sodybas, žaliavų perdirbamą“, – dėsto D.Ruzgienė.

Dėmesys žaliavų perdirbimui pačiuose ūkiuose, kad būtų eksportuojamos ne žaliavos, o didesnės pridėtinės vertės produktai, Lietuvos ūkininkams taip pat yra iššūkis. Tokie ūkiai turi daugiau galimybių daugiau uždirbti, taip pat atlaikyti geopolitines ir kitokias krizes.

„Kažkodėl mūsų ūkininkai rinkai vis dar daugiausia pateikia tik žaliavą, o juk turėtume stengtis daugiau žaliavos perdirbti Lietuvoje. Tai reiškia ir papildomas darbo vietas, ir didesnę pridėtinę vertę, ir didesnius valstybei sumokamus mokesčius. Geriau išvežti ne pieną, o sūrį“, – svarsto Elektrėnų ūkininkas S.Stirna.

Jis savo auginamas avis skerdžia pats ir parduoda skerdieną. Kukliais ūkininko skaičiavimais, vien tai turėtų padidinti jo pelną 27 procentais.

Vaiva Sapetkaitė