BFL

Jau nemažai prišnekėta apie tai, kiek, kaip ir kodėl Dalia Grybauskaitė remia dabartinę valdančiąją daugumą. Čia noriu ištirti visai naują situaciją. Ar galima ilgalaikė Prezidentės ir TS-LKD partijos sąjunga? Prielaidos tokiam netikėtam svarstymui yra, tačiau jos ne tiek akivaizdžios, kiek giluminės.

Per porą prezidentavimo metų išryškėjo D. Grybauskaitės politinės nuostatos. Ir kalba, ir veiksmais Prezidentė akivaizdžiai rodo esanti plačių centro dešinės pažiūrų. Bandymai pripaišyti jai socialistinius ar priešingai – kraštutinio liberalizmo įsitikinimus skamba kvailai. Tai tik primityvus kabinėjimasis.

Vakarų pasaulyje šiai politinei krypčiai kaip tik ir atstovauja krikdemų- konservatorių partijos. Štai jums ir tikras vertybinis galimos ilgalaikės sąjungos pagrindas!

Bėda tik, kad Lietuvoje vertybės dažnai painiojamos. Vis dar niekaip nesusiformuojančiai politinei sistemai vadų ambicijos ir grupuočių karai daro daug didesnę įtaką nei pažiūros ar įsitikinimai. Tačiau anksčiau vėliau šita makalynė turi baigtis.

Taigi, minėtoms pusėms supratus atsiveriančias galimybes, jų sąjunga taptų visą sistemą ugdančia ir stabilizuojančia grandimi. Naudinga ji būtų ir abiems sąjungos subjektams. Prezidentė dar labiau sustiprintų savo įtaką ir kartu įgytų tokį ilgalaikį politinį svorį, kokį turėjo Algirdas Brazauskas. Būdama už jį aktyvesnė ir labiau vakarietiška, ji nuveiktų labai daug.

TS-LKD tai būtų šansas nelikti opozicijoje po kitų rinkimų. Dar daugiau. Tai būtų ir partiją iš vidaus ugdantis veiksnys. Juk tokios sąjungos suteiktas patrauklumas pridėtų ne tik rinkėjų. Į partiją ateitų daugiau žmonių, kurie būtų užsidegę atnaujinti valstybę. Gerokai sustiprėtų partijos vertybinis etosas ir gyvastingumas.

Kas tokiai visiems naudingai sąjungai labiausiai trukdo? Problemų turbūt daugiau pačioje partijoje. Dalis jos narių ir rėmėjų iš principo nemėgsta D. Grybauskaitės. Bet juk nėra tokio lyderio, kurį mėgtų visi net ir tos pačios politinės jėgos nariai. Todėl rimtesnis trukdis gali būti tik asmeninės partijos viršūnėje esančių veikėjų ambicijos. Štai tas ambicijas, protingai mąstant, ir reikės kuo skubiau slopinti.

Kadencijos pradžioje Prezidentė jau bandė megzti glaudesnius ryšius su TS-LKD frakcija Seime. Kalbėta apie jos atstovo dalyvavimą frakcijos posėdžiuose. Nepavyko. Situacija tuo metu dar nebuvo tokia, kokia yra dabar. Trūko aiškumo, ką visa tai galėtų duoti.

Dabar jau akivaizdu, kad toks bendradarbiavimas pakeltų ne vien partijos, bet ir viso Seimo autoritetą. Išankstinis problemiškiausių įstatymų aptarimas ir derinimas gerokai sumažintų Prezidentės veto skaičių. Šiaip ar taip, Seimas vis tiek jiems paklūsta. Tai kam tas bereikalingas viešas murkdymas į pridarytas bėdas?

Paanalizavus Prezidentės vetuotus įstatymus, matyti, kad ji visada gynė viešąjį interesą ir bendrąjį gėrį. Išskyrus vienintelį atvejį, kai grubiai suklydo vertindama Pilietybės įstatymą. Čia išankstinis pasiaiškinimas jau pačiai Prezidentei būtų padėjęs susidaryti teisingesnį vaizdą.

Ir dar, kas labai įsidėmėtina. Didžioji dalis Prezidentės veto saugojo kaip tik vakarietiškai suprastos krikščioniškosios  demokratijos principus. Tad galime sakyti, kad D. Grybauskaitė gynė esmines partijos vertybes nuo pačios partijos. Vėliausias pavyzdys – buvęs perdėm liberalus ir bendrojo gėrio principus pažeidžiantis Miškų įstatymas.

Dar reikėtų stabtelti ties išskalambytu populizmo baubu. Ar ši Prezidentė yra populistė ir todėl konservatoriams su ja nepakeliui?

Anaiptol. Prezidentė nepataikauja visuomenei tenkindama žemiausius jos instinktus, kas ir būtų svarbiausias blogojo populizmo bruožas. Ji tiesiog atliepia teisėtus visuomenės lūkesčius. Taip ir turi elgtis geras politikas demokratinėje santvarkoje. Juk „demo-kratija“ reiškia liaudies valdžią.

Beje, didžiausia Europos Parlamente krikdemų-konservatorių frakcija taip ir vadinasi: Europos liaudies partijos (European People‘s Party) frakcija. Šią partiją 1976 metais įsteigė įvairių šalių krikdemų atstovai. Pati krikščioniškosios demokratijos idėja 19 a. pabaigoje kilo iš siekio apimti patį plačiausią visuomenės sluoksnį ir ginti jo interesus.

Taigi būtina skirti gerąjį ir blogąjį populizmą. Ir suprasti, kad šią etiketę dažniausiai klijuoja siaurus grupuočių interesus atspindintys propagandininkai. Didžiosios visuomenės dalies interesą jie supranta kaip pavojų jų pačių interesams.

Čia iš D. Grybauskaitės galima daug ko pasimokyti. Gerojo populizmo svarbos nesuvokimas ir yra didžiausia Andriaus Kubiliaus aplinkos bėda. Sakau „aplinkos“, nes vargu, ar koks nors politikas sąmoningai nori būti nepopuliarus. Tiesiog aplink šį premjerą nėra specialistų, gebančių teikti tinkamų komunikavimo su visuomene receptų.

Žinoma, ir visai partijai būtų naudinga išsivaduoti iš tam tikro uždarumo, galvojimo tik apie ištikimąjį savo elektoratą, kuris sudaro gal tik keliolika procentų visos visuomenės. Tą padaryti buvo pavykę tik per 1996-ųjų rinkimus.

Tapdama iš tikrųjų demokratine politine jėga, TS-LKD privalo įsitvirtinti plačiame centro dešinės spektre. Kitaip toje plačioje nišoje visą laiką bus bandomos kurti naujos ir naujos partijos. Kol galų gale kažkam pavyks.

Tik sąjunga su tokias pačias vertybes ginančia Prezidente gali užtikrinti TS-LKD partijai ilgalaikę sėkmę.

BFL

Kalba Seime ir prasidėjęs dviejų prezidentavimo metų aptarimas verčia atidžiau pažvelgti į Dalios Grybauskaitės inicijuotus Lietuvos politikos pokyčius. Šįkart susitelkime ties užsienio reikalais.

Manau, čia neįvyko kažkokių esminių perversmų, tačiau atsirado naujas ir labai svarbus akcentas. Tai – ne vien žodinis, kaip anksčiau, o realus suvokimas, kad užsienio politika visų pirma turi tarnauti nacionaliniam interesui ir pratęsti vidaus politikos siekius.

Toks suvokimas rodo valstybės politinio elito brandą. Deja, mūsų šalyje jis dar nėra savaime suprantamas. Net ir Užsienio komiteto posėdžiuose, kur susirinkę, ko gero, didžiausio intelekto ir išsilavinimo Seimo nariai, akcentuoti nacionalinį interesą nėra visiškai įprasta. Tai lemia nusistovėjęs mąstymo tipas ir aiškaus tikslo stoka.

Dalis politikų nesupranta, kad jie yra tiesiog tautos atstovai, todėl net ir užsienio reikaluose privalo visų pirma galvoti apie savo šalies gerovę.

Dažnai kalbame apie vienijančio tikslo išnykimą po to, kai buvome priimti į svarbiausias Vakarų struktūras. Bet juk dar svarbiau yra kurti saugią ir klestinčią valstybę. Ir užsienio politika čia kartais gali būti net reikšmingesnė nei vidaus.

Posąjūdinių ir pokomunistinių Lietuvos politikų, diplomatų, iš dalies ir apžvalgininkų karta vis dar gyvena ankstesnio tikslo šešėlyje. Svarbiausia buvo integruotis į Vakarus, o tuo pačiu išreikšti Vakarų interesą Rytų Europoje. Tuo pagrįsta buvo ir „regioninės lyderystės“ strategija. Tačiau tai jau praeitis. Naujoji Prezidentė grąžino užsienio politikai nacionalinio intereso – o tai reiškia ir pragmatiškumo – svarbą.

Žinoma, demokratijos plėtra Rytų kryptimi ir toliau yra mūsų nacionalinis interesas. Nereikia tuo abejoti. Tačiau dalyvauti šiame procese mums dera ne tuščiomis deklaracijomis, o realiai, protingai ir tik tiek, kiek tai nekenkia svarbesniam mūsų interesui – žmonių gerovei ir saugumui.

Tai vertybinių prioritetų klausimas. Kas mums svarbiau: Lietuvos žmogus ar noras pasipuikuoti kokioje nors tarptautinėje konferencijoje?

Santykių su Baltarusija pavyzdys čia pats tinkamiausias. Tariama parama diktatoriui Lukašenkai įvardijama kaip didžiausia Dalios Grybauskaitės klaida. Ar tikrai? Jeigu tai nesėkmė, tai ką Lietuva dėl to prarado?

Manau, kol kas dar niekas neprarasta. Kodėl? Nes didieji kritikai neatsako į svarbiausią klausimą: o ką Lietuva ten norėjo atrasti? Demokratiją, žmogaus teises? Puiku. Tačiau, koks mūsų nacionalinis interesas dabarties Baltarusijoje, o ne idealių abstrakcijų pasaulyje?

Visų pirma mums reikia draugiškos, glaudžiai su mumis bendradarbiaujančios, nepriklausomos ir demokratiškos Baltarusijos. Žodį „demokratiškos“ sąmoningai rašau pabaigoje. Turime suprasti, kad šioje pasaulio dalyje demokratėjimo procesas yra absoliučiai neišvengiamas. Skiriasi tik jo formos. Kai kurios jų gali būti mums labai pavojingos.

Dabar atsakykime į dar vieną klausimą. Kas labiau atitiktų Lietuvos interesą artimiausiais metais: draugiška, rinkos laisvę pamažu didinanti ir mūsų verslą įsileidžianti nepriklausoma Baltarusija su Lukašenka ar į visišką Rusijos oligarchų nuosavybę perėjusi „valstybė“ be Lukašenkos?

Kaip tik antras variantas yra labiausiai tikėtinas, jei dabartinė finansų krizė ims kelti Baltarusijoje politinę sumaištį. Turime suvokti – mūsų svarbiausia (taip, nes ilgus amžius buvome viena valstybė) kaimynė stovi istorijos kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Kur ji pasuks, stipriai lems ir Lietuvos ateitį.

Aleksandras Lukašenka šiuo metu labai sėkmingai taiko atvirkštinę Buridano asilo strategiją. Jis stovi tarp dviejų šieno kupetų tarsi negalėdamas pasirinkti iš kurios ėsti, nors iš tikrųjų tik laukia, kuri šieno kupeta pasirodys esanti didesnė. Jeigu Vakarai dabar padarys neatitaisomą klaidą ir atiduos Baltarusiją Rusijai – taip tarsi bausdami diktatorių vardan demokratijos vertybių – labiausiai nukentės ne kas kitas, o Lietuva.

Mąstantiems nacionalinio intereso lygmeniu tai – akivaizdu. Todėl ir Dalios Grybauskaitės bandymai patraukti Lukašenką į savo pusę buvo strategiškai teisingi. Priešingi veiksmai naudingi tik Rusijai.

Todėl jokiu būdu negalima pasiduoti kritikams, rėkiantiems apie nederamus kontaktus su diktatoriumi. Gal tai bus nepopuliaru, tačiau kaip tik dabar būtina imtis tarpininkavimo. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tiesiog privalo skirti Baltarusijai jos prašomą papildomą paskolą. Jos sąlygos turi būti šiek tiek geresnės nei siūlomos iš NVS šalių banko. Rusija už tai reikalauja, kaip sako pats Lukašenka, „banditiškos privatizacijos“.

Beje, šie žodžiai buvo pasakyti NVS viršūnių susitikime Kazachstane. Ten pat Lukašenka prašneko apie bausmės dovanojimą politiniams kaliniams, taip tarsi parodydamas, kad vėl ima gręžtis į Vakarus. Gudrusis autokratas, atrodo, bus viską gerai apgalvojęs. Kaliniams malonė būtų suteikta pasibaigus teismams, į kurių sprendimus jis tariamai negalėjo kištis, o svarbiausia – gavus pinigų iš TVF.

Nacionalinio intereso gynimo požiūriu įsidėmėtinas ir dar vienas dalykas. Lukašenka ypatingai priešinasi dujotiekio privatizavimui, o tai reiškia – atidavimui Rusijai. Mūsų prezidentas Algirdas Brazauskas, deja, nebuvo toks atsargus.

Čia nesirengiu teigti, kad diktatorius valstybės interesą kartais gali ginti geriau nei demokratas. Bet laikinos autokratijos naudą nepriklausomybei išlaikyti ir nacijai formuoti yra pabrėžę netgi tokie liberaliosios demokratijos šaukliai, kaip Francis Fukuyama.

Taigi mūsų Prezidentė Baltarusijos atžvilgiu yra teisi. Sava diktatūra geriau nei svetima oligarchija. Ir atrodo, šiuo metu A. Lukašenka iš tikrųjų yra svarbiausias Baltarusijos nepriklausomybės garantas.

Juk šita kaimynė neturi ir artimiausiu metu neturės ES suteiktų bent jau formalių demokratijos ir suverenumo garantijų, kokias turi tarkim Latvija. Todėl oligarchų įsiviešpatavimas jai būtų pražūtingas. O juk tokį demokratėjimo scenarijų lemtų iš Rusijos valdoma Kirgizijos tipo revoliucija mūsų pašonėje.

Tad gal ramybė ir lėtos reformos Baltarusijoje geriau ne tik mūsų pragmatiniu požiūriu? Gal tai geriau ir Baltarusijos žmonėms?

Pripažinę šią tiesą, nutiltų ir užkietėję naujosios politikos kritikai. Mat pragmatinis interesas šiuo atveju gina ir bendrąsias vertybes.

Seimo narys Saulius Stoma užregistravo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pataisą, kuria siūloma praplėsti asmenų, galinčių užimti kontrolieriaus pareigas, ratą.

“Šiuo metu įstatymas numato, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolieriumi gali tapti tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Tačiau akivaizdu, jog šios pareigos neapsiriboja vien teisinių klausimų sprendimu” – pastebi Seimo narys.

Atsižvelgdamas į tai S. Stoma siūlo numatyti, jog kontrolieriaus pareigas galėtų užimti ir psichologinį ar sociologinį išsilavinimą turintis asmuo. “Šios pareigos, kurios tiesiogiai susijusios su vaikų gerove, reikalauja ne tik teisinių žinių, tačiau ir psichologinio, sociologinio išsilavinimo. Esant didesniam pasirinkimui, būtų sudarytos sąlygos kontrolieriumi apskirti asmenį, galintį maksimaliai užtikrinti vaiko interesų apsaugą” – sako S. Stoma.

Seimo narys Saulius Stoma užregistravo baudžiamojo kodekso pataisas, kurias priėmus būtų sugriežtintos bausmės asmenims, išnaudojantiems vaikus seksualiniais tikslais.

“Europos Komisijos duomenimis, 10–20 proc. Europos vaikų patiria seksualinę prievartą ir kai kurių rūšių seksualinio smurto tebedaugėja. Tuo tarpu Lietuvoje atlikti naujausi tyrimai atskleidė ir šiurpinančią mūsų šalies statistiką – seksualinę prievartą patiria viena iš keturių mergaičių ir vienas iš šešių berniukų. Taigi akivaizdu, jog mums būtina atsižvelgti į tokį pasiūlymą, nes Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės yra neadekvačios padaromai žalai ir neatgraso nuo vaikų išnaudojimo.” – pastebi Seimo narys.

S. Stoma pabrėžia, jog šiuo įstatymo projektu ne tik siekiama veiksmingiau kovoti su vaikų seksualine prievarta, išnaudojimu ar pornografija, bet ir įteisinti bausmes asmenims, informacinėmis ar ryšių technologijomis siūlantiems vaikui susitikti, kai siekiama seksualinių veiksmų.

“Šiuo metu, kai vaikai daug laiko praleidžia bendraudami internetinėje erdvėje, atsiranda atvejų, kuomet suaugusieji užmezga su jais kontaktus, kviečia susitikti, kartais net nedviprasmiškai siūlydami kokio nors pobūdžio seksualinius veiksmus. Jei būtų priimtas šis įstatymo projektas, tokie asmenys, pasiūlę vaikui susitikti, siekdami seksualinių veiksmų ir ėmęsi realių veiksmų, kad toks susitikimas įvyktų, susilauktų baudžiamosios atsakomybės” – aiškina savo siūlymą parlamentaras.

Seimo narys Saulius Stoma įregistravo Seimo statuto pataisas, kurios reglamentuoja iki šiol neapibrėžtas Seimo narių atostogas. Kasmetinės atostogos būtų galimos tarp sesijų, pritarus valdybai. Įteisintos būtų ir nėštumo, gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos.

„Jau septinti metai Seimo nariai, saugodami savo laisves, nepaiso Konstitucinio Teismo įpareigojimo įstatymu reglamentuoti atostogų tvarką“, – teigia S. Stoma. – „Be to, toks neapibrėžtumas leidžia net atostogaujant naudotis parlamentinei veiklai skirtomis lėšomis“.

Konstitucinis Teismas dar 2004 m. liepos 1 d. nusprendė, kad „įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas. Taip pat pažymėtina, jog Seimo nario atostogų įstatyminis įtvirtinimas užtikrintų ir tai, kad nebebūtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui“.

Šiandien Seime vykusioje TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojo Kęstučio Masiulio ir frakcijos nario Sauliaus Stomos spaudos konferencijoje valdančiosios daugumos atstovai kritikavo opozicijos ketinimą inicijuoti Seime tyrimo komisiją dėl neva Vyriausybės daromo spaudimo teisėsaugai.

„Nuo 2000 metų Lietuvoje valdė socialdemokratai. Kas pasiekta per tą laiką? Suklestėjo „bičiulių“ klanai, įsigalėjo „švogerystė“, žmonės nusivylė teisėsauga. Teisingumas išnyko. Tai žino visi“, – teigė K. Masiulis.

Parlamentarai neabejojo, kad tikrasis socialdemokratų inicijuojamos komisijos tikslas yra nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų ir sustabdyti permainas.

„Visuomenė laukia, kad politikai netrukdytų teisėsaugai atlikti savo pareigų. Jei korumpuoti pareigūnai atleidžiami, staiga kyla didžiulis triukšmas. Triukšmauja tie, kurie siekia išlaikyti supuvusią sistemą“, – teigė S. Stoma.

„Pedofilijos skandalas parodė, kad susidūrus su sudėtingesne byla teisėsauga negeba dirbti, o Seime kuriama komisija įsisenėjusių teisėsaugos problemų neišspręs. Tai galima padaryti tik ryžtinga politika, kurią šiuo metu vykdo premjeras ir Respublikos prezidentė“, – sakė frakcijos seniūno pavaduotojas Kęstutis Masiulis.