Kasmet sausio 13-ąją liepsnojantys laužai primena Lietuvos žmonėms, kokią kainą prieš beveik ketvirtį amžiaus sumokėjome už laisvę.

1991-ųjų sausį Lietuvos laisvės gynėjai atsilaikė prieš sovietų kariuomenės bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir sugrąžinti Lietuvą į sovietinę imperiją. Už istorinę pergalę tauta sumokėjo krauju – žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

„1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgę brutalios jėgos, apgynėme savo tėvynę, savo namus, kalbą ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų laisvę išsaugojo mūsų vienybė – nepalaužta ir nenutildyta. Vienybė, kurią privalome stiprinti ir branginti kiekvienas“, – tautai minint Laisvės gynėjų dieną sakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šią sausio 13-ąją jau tradiciškai visose šalies mokyklose, įstaigose, žmonių namuose pleveno vienybės ir atminties žvakutės. Antradienio vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai pakeltos valstybės vėliavos, Seime surengtas Sausio 13-osios metinių minėjimas. Jau 24 kartą surengtas bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ šįmet buvo rekordiškai gausus – jame dalyvavo per 4300 bėgikų.

Sausio 13-osios bylą tiriantys Generalinės prokuratūros prokurorai keletą metų nesiėmė jokių procesinių veiksmų joje, teigia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas Stasys Šedbaras.

Jo vadovaujamas komitetas gavo atsakymus iš Generalinės prokuratūros dėl atliktų veiksmų šioje rezonansinėje byloje, pranešė LNK Žinios.

“Jeigu dvejus-trejus metus joks procesinis veiksmas neatliekamas, specialiai klausėme ir gavome atsakymą, įvertinti galime, kad institucija neatliko tų funkcijų, kurias turėjo atlikti. Tyčia ar netyčia – niekas neprisipažins, bet faktas – kad sistema neveikė taip, kaip turėjo veikti”, – sakė S.Šedbaras.

Jo teigimu, nors prokurorai šioje byloje keitėsi, esminių postūmių nebūta nuo 1994 metų.

“Kokie bebuvo prokurorai kokių nors ypatingų veiksmų nuo 1994 metų, jei bet kurią pavardę bestumėt, kokių nors esminių sprendimų, siūlymų tikrai nebuvo”, – tvirtino parlamentinio komiteto vadovas.

Generalinis prokuroras Darius Valys nevertina kolegų darbo ir nekomentuoja dabartinio tyrimo eigos.

“Tyrimo grupė dirba, ir daugiau mes informacijos šiandien, deja, negalime suteikti (…) Veiksmas visada vyksta, palaukite truputį rezultatų”, – sakė jis.

Pernai rudenį Seime kilo skandalas, kai parlamento vadovė Irena Degutienė ir kai kurie kiti valdantieji politikai ėmė kaltinti Generalinę prokuratūrą neveiklumu tiriant 1991 metų Sausio 13-osios įvykių bylą.

I.Degutienė pavedė TTK atlikti parlamentinį tyrimą, ar prokurorai nevilkino šios rezonansinės bylos tyrimo.

Parlamentinio tyrimo komitetas kol kas nepradėjo, anot S.Šedbaro, renkama su tuo susijusi medžiaga.

1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje, kai karine jėga mėginta nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių žmonių.

Daugelis Sausio 13-sios bylos kaltinamųjų, tarp j

Arvydas Kšanavičius

Ne tas yra galingas, kuriojo galybė
Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,
Kurio galią skelbtų griuvėsių daugybė,
Sudegintų turtų, žmonių nužudytų… (V. Kudirka)

Niekuomet nesustojanti laiko versmė nusineša į nebūtį viską, kas laikina ir nereikšminga. Tačiau jinai nepajėgi išbraukti iš žmonių atminties tų akimirkų, kurios ilgainiui tapo nemirtingumo simboliais, įprasminančiais amžinąją Gėrio ir Blogio kovą. Tokiomis akimirkomis visada iškyla hamletiškas klausimas: būti ar nebūti? Pasirinkusieji buvimą neišvengiamai atsiriboja nuo kintančių kasdienybės iliuzijų ir, kurdami Istoriją, tampa laisvės puoselėtojais bei jos gynėjais.

Prieš 20 metų šiam pasirinkimui, kai 1991-ųjų sausį atėjo ištikimybės laisvei išbandymo metas, pasiryžo ir Lietuva, vieningai ištardama žodį „būti“. Neišsigandusi okupacinės kariuomenės kulkų ir tankų vikšrų, jinai visam pasauliui pademonstravo savo pasirinkimo stiprybę. Sausio 13-osios žudynių organizatoriai iš kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę atėmė gyvybę, tačiau nesugebėjo atimti laisvės troškimo, giliai įleidusio šaknis į tautos sielą.

Turbūt daugelis dar prisimena, kaip tą kraupią Sausio 13-osios naktį susijaudinusio diktoriaus balsas per Lietuvos radiją ištarė kruviną tikrovę apibūdinančius žodžius: „Čia Lietuvos radijas. Kalba Lietuvos radijas. Lietuvos Respublikos piliečiai, atėjo išbandymų metas. Tėvynei ir mums, jos piliečiams, kilo grėsmingas pavojus. Tarybų Sąjunga visa savo jėga ir klasta vėl, kaip ir 1940-iaisiais, kėsinasi į Lietuvos suverenumą, trypia jos žmonių laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai, jie puola…“

O po kiek laiko eterį apgaubė klaiki nežinios ir nerimo tyla…

Tačiau netrukus kitas balsas iš visos širdies skelbė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Kalba Lietuvos radijas! Pranešame, kad reguliariosios Lietuvos radijo programos šiurkščiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasiryžę žengti 1990 metų kovo 11-osios dienos nubrėžtu keliu. Kreipiamės į visus, kurie mus girdi. Smurtu galima palaužti, užkimšti mums burnas, tačiau niekas neprivers išsižadėti Laisvės ir Nepriklausomybės!“…

Ir visas pasaulis netrukus sužinojo apie Lietuvos tragediją.

Tad mintimis sugrįžkime į tų lemtingų dienų verpetą ir pasklaidykime kruvinojo savaitgalio dienoraščio lapus, su nostalgija prisiminkime, kai, užmiršę tarpusavio nesutarimus, kvailas ambicijas, tapome vieninga tauta, susitelkėme, kad pasiektume svarbiausią tikslą – išsaugotume Lietuvos Respublikos valstybingumą.

1991 m. sausio 11-oji, penktadienis

Vilnius, 11.45 val. Okupacinės Sovietų Sąjungos (SSRS) kariuomenės desantininkų šarvuočiai ir tankai užgrobė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamentą. Netrukus karinės technikos kolona pajudėjo Spaudos rūmų link. Apie 12 val., panaudojus brutalią jėgą, jie buvo užimti. Čia pralietas taikių žmonių kraujas, iš pastato išvaryti rūmų darbuotojai.

Pirmąja auka tapo Spaudos rūmus saugojęs Vytautas Lukšys, technikumo moksleivis, kurio galvą smarkiai sužalojo sužvėrėjusio desantininko kulka.

Prasidėjo kruvinasis savaitgalis, įvykių liudininkų atmintyje palikęs siaubingus prisiminimus ir begalinį skausmą.

„Visam gyvenimui įstrigo Spaudos rūmų šturmas, – pasakoja žurnalistas B. Šaknys. – Kaip jie puolė! Nieko nepaisydami pyškino virš durų, kulkos varpė sieną. Tikros kulkos. Gūžėsi, glaudėsi prie motinų vaikai, vyrai dengė moteris savo krūtinėmis. Ir tų šūvių tratesy suskambo „Oi, neverk, motušėle…“

(Paradoksalus erdvės koordinačių sutapimas: lygiai prieš metus, 1990 m. sausio 11-ąją, „perestroikos architektas“, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas tuose pačiuose Spaudos rūmuose, kurių fasadą dabar negailestingai varpė sovietinės kulkos, bauginamu tonu aiškino Lietuvos „kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovams“, esą Lietuvai, jeigu ji atsiskirtų nuo SSRS, pasekmės būtų labai liūdnos.

Pranašišką galią turėjo žodžiai, ištarti tuomet dar būsimojo Nobelio taikos premijos laureato M. Gorbačiovo (šią premiją, beje, jis gaus Sausio 13-osios išvakarėse, 1990 metų pabaigoje). Mat, jo nuomone, „taip susikomplikuotų žmonių santykiai, kad tai atblokštų atgal visą Sąjungą, kiekvieną tautą, patirtume didelių nuostolių“…)

…Norėdami įbauginti žmones, kariai visą 1991 m. sausio 11-ąją su šarvuočiais kursavo Vilniaus gatvėmis. Vienas tankas, pažeidęs eismo taisykles, užvažiavo ant sunkvežimio, vežusio Panevėžio vaikams skirtus žaislus. Vairuotojas J. Žiaunys buvo sunkiai sužeistas.

Prasidėjus raudonojo teroro akcijoms, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis bandė susisiekti su SSRS prezidentu, tačiau dialogas neįvyko. Mat M. Gorbačiovas „pietavo“.

Tuo tarpu apie 20 tūkstančių žmonių, remiančių teisėtą Lietuvos valdžią, budėjo Nepriklausomybės aikštėje priešais LR Aukščiausiąją Tarybą.

Tą pačią sausio 11-ąją po Spaudos rūmų okupacijos buvo grobiami ir kiti svarbūs valstybiniai objektai. Tarp jų – Medžiotojų ir žvejų draugijos pastatas, archyvas, Nemenčinės TV retransliacijos centras.

Lietuvos suverenitetui priešiškos jėgos paskelbė svarbiausių transporto objektų streiką, nustojo veikti, aerouostas, o vėlų vakarą kariškiai užėmė Vilniaus geležinkelio mazgą.

LKP CK (SSKP platforma) biuro narys J. Jermalavičius paskelbė, kad suformuotas nacionalinio gelbėjimo komitetas (NGK), kuris esą „imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą“. „Saugumo sumetimais“ apie komiteto sudėtį neinformuojama.

Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi į Lietuvos Respublikos žmones įspėjama, jog Sovietų Sąjungos „agresyvūs veiksmai, panaudojant net ginkluotą jėgą, kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei“. „Imperija turi milžinišką prievartos aparatą, – pabrėžiama dokumente, – tačiau ji negali išrauti iš mūsų širdžių ryžto ir troškimo išsaugoti savo Tėvynės nepriklausomybę. (…) Lietuvos Respublikos piliečiai! Savo ištverme, rimtimi, susitelkimu, moraline jėga saugokime savo Tėvynę“.

1991 m. sausio 12-oji, šeštadienis

Drumsdama nakties ramybę, po Vilnių vėl važinėja sovietų karinė technika. Apie 2 val. nakties Valakampiuose apsupamas ypatingosios paskirties policijos dalinys, kurio 32 pareigūnai pereina į Lietuvos nepriklausomybės priešų pusę. Dar po poros valandų puolama Policijos akademija. O V. Landsbergio trys bandymai susisiekti su SSRS vadovu, Nobelio taikos premijos laureatu M. Gorbačiovu vėl nesėkmingi…

Šią dieną pasirodė pirmasis „Laisvos Lietuvos“ numeris, kurį išleido Spaudos rūmuose užgrobtų redakcijų – „Aitvaro“, „Atgimimo“, „Echo Litvy“, „Gimtojo krašto“, „Golos Litvy“, „Kurier Wilenski“, „Lietuvos ryto“, „Literatūros ir meno“, „Mažosios Lietuvos“, „Respublikos“, „Tiesos“, „Vakarinių naujienų“ ir „Vilniaus laikraščio“ žurnalistai.

LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“, kuriame SSRS veiksmai traktuojami kaip atvira karinė agresija. AT Prezidiumas ir Vyriausybė įgaliojami sudaryti Laikinąją gynybos vadovybę. Nutarime sakoma, kad „Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atveju turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui“.

O tūkstančiai patriotų ir toliau saugojo Lietuvos parlamentą, televizijos komitetą, televizijos bokštą bei tarpmiestinę telefonų stotį, šventai tikėdami šio akto kilnumu ir didybe.

Apgaulingą dienos rimtį vėlų vakarą išsklaidė iš Šiaurės miestelio pajudėjusi karinio transporto kolona. Neišvengiamai artėjo kruvinojo savaitgalio kulminacija.

1991 m. sausio 13-oji, sekmadienis

Vilnius, 2 val. nakties. Okupacinės kariuomenės tankai ir nužmogėję desantininkai, žudydami beginklius žmones, užėmė radijo ir televizijos komiteto pastatą bei televizijos bokštą.

Radijo diktorius A. Sadukas prisimena: „(…) Į Konarskio gatvę įsuka pirmoji greitosios pagalbos mašina ir sustoja prie paradinių Radijo durų. Paskui ją slinkę šarvuočiai važiuoja toliau, paskui juos – du trys dengti sunkvežimiai. Sunkvežimiai suka į žmonių minią ir sustoja. Iš jų iššoka daug, labai daug kareivių ir išsirikiuoja prieš žmones ir prieš Radijo pastatą. Visi jie su ginklais rankose, su šalmais. Operacija atliekama labai greitai. Po kariškių komandos kareiviai meta į žmones kažkokius sprogstamuosius paketus.

Klyksmas, pradeda šaudyti iš automatų į žmonių pusę“.

„Pirmas reginys, kurį išvydau televizijos bokšto prieigose, – gyva žmonių siena, užstojusi tankams kelią, – pasakoja mokytoja pensininkė J. Krupavičienė. – Siena tyli, tarsi suakmenėjusi, kartkartėmis sulinguodama nuo tankų gausmo ir pragariškų šūvių. Nors stovėjau prie pat tanko vamzdžio, kuris spjaudė ugnį, baimę įstengiau užgniaužti – tebūnie kas bus…“

Okupavus Vilniaus radiją ir televiziją, netikėtai transliacijas pradėjo Kauno radijas, vienintelė dar neužgrobta radijo stotis Lietuvoje, bei Kauno TV studija. Žurnalistas M. Patašius kalbėjo: „Mieli Lietuvos žmonės! Mano mieli broliai ir sesės, Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė mūsų kaimyninės šalies kolaborantai. Tačiau Lietuva dar gyva! Čia kalba Kaunas! Kauno redakcija. (…) Eteryje būsime tol, kol galėsime…“

Kaip netrukus paaiškėjo, Kauno TV signalus užfiksavo Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, o palydovo pagalba – net ir JAV. Kaunas tuo metu buvo Lietuvos langas į pasaulį, laikinoji informacijos skleidimo sostinė.

Tuo tarpu Vilniuje iš tankų per garsiakalbius pranešinėjama, kad valdžią į savo rankas paėmė NGK – nacionalinio gelbėjimo komitetas. Skelbiama apie komendanto valandos įvedimą.

Tačiau teisėtai išrinktų ir Kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybę atkūrusių tautos atstovų Aukščiausioji Taryba, nepaisydama išorinės grėsmės, ir toliau dirbo, o tėvynainiai ištikimai saugojo savąjį parlamentą.

Visas civilizuotas pasaulis sužinojo, kad Sausio 13-ąją nepasotinamas Kremliaus molochas, turintis įgimtą savybę nuolatos plėstis, pareikalavo keturiolikos taikių žmonių gyvybių ir šimtų sužeistųjų kraujo.

Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę garbei paskelbiamas trijų dienų gedulas.

Gyvybės ugnį savosios valstybės aukurui padovanojo Loreta Asanavičiūtė (g. 1967 m.), Virginijus Druskis (g. 1969 m.), Darius Gerbutavičius (g. 1973 m.), Rolandas Jankauskas (g. 1969 m.), Rimantas Juknevičius (g. 1966 m.), Alvydas Kanapinskas (g. 1952 m.), Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939 m.), Vytautas Koncevičius (g. 1941 m.), Vidas Maciulevičius (g. 1966 m.), Titas Masiulis (g. 1962 m.), Alvydas Matulka (g. 1960 m.), Apolinaras Juozas Povilaitis (g. 1937 m.), Ignas Šimulionis (g. 1973 m.) ir Vytautas Vaitkus (g. 1943 m.).

Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešu laišku Laisvės gynėjams dėkoja visiems Lietuvos žmonėms, kurie 1991-aisiais apgynė šalies nepriklausomybę.

“Prieš dvidešimt metų tapome didelės tragedijos, brutalaus ir ciniško nusikaltimo, o kartu – didžio pasiaukojimo, tikrojo didvyriškumo liudininkais. 1991-ųjų Sausio 13-ąją Lietuva dar kartą patvirtino sau ir pasauliui, kad galutinai ir neatšaukiamai pasirinko tiesą, laisvę ir orumą, kad yra pasirengusi šias vertybes ginti iki paskutinio kraujo lašo”, – laiške rašo I.Degutienė.

Seimo pirmininkė pabrėžia, kad tuomet kraujo lašas buvo ne tik simbolis – jis virto realybe, kai įniršę žudymo profesionalai puolė žudyti beginklių Lietuvos žmonių.

“Puolė, bet turėjo pripažinti savo bejėgiškumą – mūsų šalis jau buvo pasikeitusi: tai buvo ne marionetinė imperijos kolonija, o Valstybė. Su savo tiesa ir istorija, su tautine ir valstybine atmintimi, su savo piliečiais, iš visų šalies miestų ir

kaimų tomis dienomis skubėjusių į Vilnių ginti savo laisvės”, – teigia I.Degutienė.

Parlamento vadovės įsitikinimu, tauta nenugalima, kai tautos dvasioje ir atmintyje iškyla visų laikų jos laisvės gynėjai nuo Pilėnų iki Žalgirio, nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios savanorių iki pokario partizanų, kai pavienio žmogaus

gyvenimas ir tikėjimas sutampa su esančių šalia gyvenimu ir tikėjimu.

“Galima užimti vieną ar kitą pastatą, galima gąsdinti ir žudyti jos žmones, o nužudytus ir sužeistus dar ir šmeižti, tačiau tai – tik laikinos apgailėtinos agresorių konvulsijos, kurias matėme prieš dvidešimt metų”, – laiške Laisvės gynėjams rašo Seimo pirmininkė.

1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių žmonių. Sovietų kariai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos parlamento vadovė Irena Degutienė tvirtino, kad “nereikėtų daryti problemos” iš to, kad Lenkija į Sausio įvykių minėjimą Vilniuje siunčia Seimo vicepirmininkės vadovaujamą delegaciją.

“Nedarykite problemų ten, kur jų nėra. Kodėl manęs neklausiate, kodėl neatvyksta Estijos parlamento pirmininkė? Kodėl neklausiate, kodėl neatvyksta kitos valstybės parlamento pirmininkas? Aš kvietimų tikrai daug išsiunčiau”, – antradienį žurnalistams sakė I.Degutienė, paklausta, kaip vertina lenkų sprendimą į iškilmes nesiųsti aukščiausio rango delegacijos.

Pasak Lietuvos Seimo vadovės, parlamentų pirmininkai ir jų pavaduotojai kvietimus atvykti į kitoje valstybėje vykstančius renginius sprendžia pagal savo užimtumą.

Ji pranešė gavusi Lenkijos Senato pirmininko Bogdano Borusewicz’iaus (Bogdano Borusevičiaus) laišką, kuriame šis dėkoja už kvietimą ir teigia “dėl pareigų šalyje” negalintis atvykti.

“Norėčiau pabrėžti, kad lenkai gyvai pamena 1991 metų kruvinus Sausio įvykius Lietuvoje. Lenkijos visuomenė prisimena broliškosios Lietuvos auką ir lietuvių sumokėta kainą, kad galėtų gyventi laisvoje Tėvynėje”, – teigė B.Borusewicz’ius.

“Atvyksta didelė Lenkijos tiek dabartinio parlamento, tiek buvusio 1990 metų parlamento delegacija. Jai vadovaus Seimo pirmininko pavaduotoja Eva Kierzkowska (Eva Kežkovska)”, – pabrėžė I.Degutienė.

Tačiau ji atsisakė komentuoti Lenkijos dienraščio “Rzecpospolita” antradienio pranešimą, kad Lenkija nesiųs aukšto lygio delegacijos į Sausio 13-osios įvykių minėjimą Vilniuje, taip parodydama poziciją dėl lenkų tautinės mažumos padėties.

Laikraštyje cituojamas Lenkijos Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas Robertas Tyszkiewiczius (Robertas Tiškevičius) sakė, kad “šalta ir santūri Lenkijos reakcija – tai atsakymas į paskutiniojo meto Vilniaus politiką lenkų mažumos Lietuvoje atžvilgiu”.