sausioIV

„Iki Gedimino pilies užsiropščiu tiesiai stačiuoju šlaitu, nes taką pilies gynėjai apliejo vandeniu – jei kas veržtųsi, ledu būtų sunku užkopti. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esu. Sakau: Treinys, Nerijus, šiandien turiu budėti“, – prisimena vienas iš 1991-ųjų Lietuvos laisvės gynėjų, be kurių šiandien nebūtume laisvi. Jam teko užduotis saugoti valstybės laisvės simbolį – Trispalvę.

Aušra LĖKA

Šiandien 46-erių dailininkas Nerijus Trei­nys šypsodamasis sako skaičiuojąs veislines karves. Na, netiesiogine prasme: jis dir­ba dizaineriu maketuotoju VĮ Žemės ūkio in­formacijos ir kaimo verslo centre, maketuoja įvairius žemės ūkio srities statistikos ir kitus leidinius.

Tačiau tai tik dalis jo gyvenimo. Kita – lyg ano Sausio tąsa. „Aš ir šiandien jaučiuosi ka­reiv­is“, – be pompastikos, bet visiškai rimtai sa­ko Nerijus. Kartais jis vėl apsivelka karinę unifor­mą – kokių sukakčių proga, eidamas pas duk­rą į mokyklą papasakoti apie Sausio įvykius ar vaidindamas kine. Ne, jis joks aktorius ir vaidin­ti teko tik masinėse scenose tokius kaip jis pats – žmones iš minios, gynusius Lietuvos laisvę.

Jis – ir daugybės Lietuvos institucijų ženklų, uniformų, apdovanojimų autorius. Jo ranka pridėta ir prie Sausio 13-osios medalio, kuriuo ir pats apdovanotas. Daug uniformų, bet ne tik savų – ir priešų, jis nupiešė ir kino filmams. Nau­jausias jo darbas – BBC „Karas ir taika“. Karas ir taika vis susipina jo gyvenime ir kūryboje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp Trispalvės gynėjų – ir pankai, ir dailininkai

Nerijus – vienas paskutinių lietuvių, kurie dar buvo priversti paragauti ir Sovietinės armijos kariškos košės. Dailės akademijoje nebuvo ka­rinės katedros, tad vaikinukus po pirmo kur­so paėmė į sovietų armiją.

1989-ųjų rugsėjį, grįžus į dailininko-dizainerio specialybės studijas, Lietuva jau kvėpavo At­gimimu. Pažįstamas šaulys paakino vaikiną dėtis prie jų. 1990 m. rugsėjį Trakų pilyje Ne­rijus davė šaulio priesaiką.

Šauliai eidavę į mitingus padėti policijai palaikyti tvarką, o 1991 m. sausio 8 d., kai „jedinstvininkų“ organizuoto protesto akcijos dalyviai bandė įsiveržti į parlamentą, Šaulių są­jungoje apsispręsta: čia jau rimta, reikia pradėti budėjimus. „Pasakyta traukti visiems ginklus, iš kur kas gali – ginsimės. Vilniaus štabas šaulius pradėjo skirstyti į postus – kas prie parlamento, kas prie Vyriausybės, kas prie televizijos ar dar kitur. Vienas tokių postų buvo Ge­dimino pilies bokšte saugoti Trispalvę. Dai­lės aka­demijoje kaip tik buvo egzaminų sesija, ren­gėmės peržiūroms, o Gedimino pilis čia pat“, – Nerijus pasakoja, kaip jis, tuomet 21-ų „dai­­liokas“, tapo Trispalvės sergėtoju.

Asmeninio archyvo nuotr.

Budėti reikėjo naktimis. Naktį į kruvinąją Sausio 13-ąją buvo ne jo budėjimas, tad su bū­si­mąja žmona, buvusia bendraklase, budėjo prie parlamento. Tai neišdildomi prisiminimai: neužmirštama bendrumo būsena, kai visi laikosi kaip vienas, dalijasi kuo gali. Paragina trimis žiedais susijuosti, ir susijuosia visi lig tol nepažįstami žmonės. Šalia stovėjo gydytoja, ji patarė: jei pradės šaudyti, reikia išsižioti – tai ap­saugos ausų būgnelius. Moterys, vaikai raginami išeiti, nes gali prasidėti puolimas. Keli iš­ei­na, bet dauguma lieka.

Kitą dieną po kruvinosios nakties nuo keturių vakaro Nerijus turėjo budėti Gedimino pi­lies bokšte. Nuotaika buvo slogi. Iš Utenos au­to­bu­sais, kuriais Sąjūdis vežė norinčiuosius bu­dėti prie parlamento, atvažiavę Nerijaus mama su tė­čiu atvežė jo šaulio uniformą. Tėvai žiūrėjo su vi­dine baime, bet palaikė sūnaus pa­si­ry­žimą ginti lais­vę. Tėvas, dabar jau amžiną atilsį, bu­vo pa­triotas iki kaulų smegenų. Jo dėdė bu­vo partizanas, sovietų nušautas. Mama irgi bi­jo­jo dėl sū­naus, bet padavė Nerijui uniformą, su­prasdama, kad jis turi tai padaryti. „Žinoma, galėjau sakyti, kad susirgau, neiti į bu­dėjimą. Bet pagalvojau: jei aš neisiu, kitas neis – ateis priešai ir užmėtys kepurėmis“, – savo būseną prisimena Nerijus.

Sausio 13-osios ketvirtą valandą popiet šaulys užlipo stačiuoju šlaitu iki Gedimino pilies. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esąs. Jis atsakė. Šie liepia palaukti, pa­siskambina į parlamentą, į štabą, klausia, ar toks turi ateiti. Tada atidaro duris ir tuoj pat vėl užstumia, užremdami muziejiniais eksponatais – patrankų sviediniais.

Per pirmus budėjimus Gedimino pilies bokšto muziejaus darbuotojai išeidavę, užrakindavę duris, o Trispalvės saugotojai budėdavę su strypais lauke, jei kokie „jedinstvininkai“ ar chuliganai pultų. Juk jei nuplėštų Trispalvę, būtų negarbė.

Sausio 13-ąją muziejininkai jau buvo išėję, visus raktus palikę pilies gynėjams. „Jei laisvės nebūtume apgynę, pirmiausia būtų puolę raudonos vėliavos iškelti, kad „vlastj pomenialas“ (valžia pasikeitė – rus.). Sausio 12-ąją budėję šau­liai pasakojo, kad apie 23 valandą prie pat kalno papėdės atvažiavo sovietų kareivių pilnas sunkvežimis. Trispalvės sergėtojai nuo pilies bokšto viršaus matė, kaip kareiviai su automatais išlipa parūkyti, vėl sulipa į sunkvežimį. Matyt, laukė komandos: jei parlamentą už­ima, keičiasi valdžia, vadinasi, keičiami ir simboliai“, – pasakoja Nerijus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bokšte tamsu. Atsiduoda benzinu – pristatyta butelių su benzinu, jei prireiktų, mėtyti iš bokšto ant užpuolikų. Senovinės ietys iš muziejinių vitrinų išimtos ir pastatytos prie durų – jei pultų, ir jomis būtų gynęsi. Keli medžiokliniai, keli mokomieji šautuvai.

„Ėmė šiurpulys, nes suvokiau: jei kas ims tą vėliavą – labanakt, visi žūsim“, – bebaimiu ne­apsimetinėja Nerijus.

Vyrai, nesiskutę kelias dienas, nužiūrėjo jį, o jis – nematytus vėliavos sergėtojus, nes prieš tai bu­vo budėjęs su kitais. Susipažino. Nerijus at­pažino ir tik iš žurnalų puslapių pažįstamas pankroko žvaigždes Varveklį (Vykintą Darių Ši­manską) ir Atsuktuvą (Nerijų Pečiūrą). Čia buvo ir dailininkų – tapytojas Igoris Piekuras, po­­ra vitražistų. „Dailiokai“ tomis dienomis gar­sėjo kaip ne bailiai: su strypais ir prie parlamento stovėjo, kadruose, kur Sausio 13-ąją so­vietų tankai traiško žmones prie Televizijos bokšto, stambiu planu matyti ir dar vienas Ne­rijaus bendrakursis – Juozas Statkevičius.

Prie Trispalvės flagštoko buvo priklijuotas už­rašas „Opasno. Zaminirovano. Danger“ – ru­­­siškai „Pavojus. Užminuota“ ir angliškai – „Pa­vojus“, kad, jei priešas pasiektų vėliavą, nors kiek sugaištų ją pakeisti. Bet nei ten buvo užminuota, nei ką.

Pilies papėdėje buvo karinė komendantūra. Iš bokšto jo gynėjai su žiūronais stebėjo judėjimą: kai kareiviai sušokdavę į sunkvežimį ar du, skambindavo į parlamentą ir informuodavo. O išaušus sausio 14-osios rytui iš bokšto buvo matyti, kaip Sporto rūmuose pradedama rengtis aukų laidotuvėms.

Po to Nerijui Gedimino pilyje teko budėti dar porą kartų. Šis postas buvo panaikintas gal kovo mėnesį, kai viskas nurimo ir čia vėl pradėjo dirbti muziejus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įvertintas ir savo paties sukurtais apdovanojimais

Tuoj po kruvinosios nakties, sausio 17 d., oficialiai atkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Vienas Šaulių sąjungos atkūrėjų Rim­vy­das Mintautas paklausė Nerijaus, gal jis galįs nupiešti ir savanoriams ženklą, kaip buvo nu­pie­šęs visą šaulių atributiką, bet reikia vos ne per naktį. Nupiešė. Susitarė susitikti savanorių štabe parlamente.

Priėmė tuometis savanorių vadas Jonas Ge­čas. Jis ir pasiūlė ateiti į SKAT dirbti etatiniu dar­buotoju. „Sakė kalbėjęs su keliais garsiais dai­lininkais, bet jie į savanorius žiūrintys nepatik­liai, nėjo, o, sako, tu jaunas, nebijai – ateik. Taip atsidūriau savanorių štabe“, – prisimena Nerijus.

Kai tėvams pasisakė stojąs į kariuomenę, tėtis sako: „Pasiimk kastuvą ir einam.“ Pa­si­ro­do, už garažo buvo užkasęs Lietuvos kariuome­nės smetoninio karininko brauningą su Ge­di­mino stulpais. Jį saugojęs nuo 1946 m., kai dar pats buvo paauglys. Jei būtų radę – kalėjimas. Su tuo brauningu vėliau Nerijus, kaip savanoris, eidavęs į budėjimus ir tik prieš kokius penkerius metus, kai liepta atiduoti ginklus, nors ir buvo oficialiai jį registravęs, žmonos paragintas su juo atsisveikino.

Kartais iš kokio budėjimo reikėjo eiti tiesiai į paskaitas Dailės akademijoje, tad trečiakursis pradėjo atei­dinėti su uniforma. Kokia nuostaba! Vie­nos bendrakursės sako, kad patinka vyrai su uni­forma. Kai kurie dėstytojai šaiposi: „O, saldotas (rusiškai – kareivis) atėjo. Bet žiūrėk – arba paišai, arba eini kariauti, nes gali būti iš­mestas.“ Priešiškumo buvo sočiai. Užtat Di­zai­no katedros vadovas Tadas Baginskas pagarbiai žiūrėjo į karį. Taip N.Treinys ir baigė studijas jau dirbdamas SKAT.

Svarbiausias Nerijaus darbas buvo kūrybinis. Ka­riuo­menei reikėjo visko – ir visokių ženk­lų, ir pažymėjimų. Nieko nebuvo. Dai­lininko etato irgi nebuvo, tad buvo įvardytas ir SKAT orkestro muzikantas ir dėstytojas. At­ly­gi­nimą mokėjo ne kažkokį, bet didesnį nei stipendija. N.Treinys sukūrė pirmąją Lietuvos kariuome­nės atributiką, skiriamuosius ženklus, vėliavas, emblemas, uniformos elementus, ap­do­vanojimus. Tai bu­vo patys produktyviausi dai­lininko me­tai: jis su­kaupęs visų savo darbų ar­chyvą, ir 1991–1992 m. segtuvai – storiausi.

Prie jo sėkmės prisidėjo ir pažintis su Henry Gaidžiu – trečios kartos Amerikos lietuviu, privačiu kolekcininku, turinčiu didžiausią užsie­nyje karinę Lietuvos kolekciją, įvertintą keliais milijonais dolerių. Ji siekia Tado Kosciuškos sukilimą, iš aukcionų supirkta kardų, šautuvų, pistoletų, kai kurių neturi net Lietuvos muziejai.

H.Gaidį Nerijus susirado 1991 m., apie jį per­skaitęs JAV lietuvių leidžiamame žurnale „Ka­rys“. „Aš brūkšt jam, parašau, kad esu toks ir toks, kuriu kariuomenei, gal galite pasidalyti me­džiaga. Ir jis man atsiuntė knygų apie pa­saulio karines uniformas. Lietuvoje tokių kny­gų buvome nematę, visi seiles varvino, kad tu­riu. O jei turi iš ko mokytis – ir gudrus“, – šypsosi N.Treinys.

Už privačius, pasiskolintus ir H.Gaidžio pi­nigus 1994-aisiais jis dvi savaites viešėjo Ame­­rikoje. Pažįstamas pulkininkas, anksčiau lan­kęsis Lietuvoje, ir po Pentagoną pavedžiojo, pa­­vyko apsilankyti JAV karinės heraldikos institute (United States Army Institute of He­ral­dry), kur lietuvis dailininkas turėjo unikalią pro­­gą stebėti, kaip JAV kuriama karinė atributika ir uniformos.

Su Ne­rijumi susidraugavęs JAV kolekcininkas H.Gaidis giminių Lietuvoje neturi, tad jį va­dina gimine, o kai kas ketverius penkerius me­tus atvažiuoja į Lietuvą, apsistoja jo namuose.

H.Gaidžiui jau 70 metų, jis svarsto, ką daryti su kolekcija. Žinoma, jo vaikai už ją gautų milijonus, bet jis norėtų padovanoti Lietuvai, tik nori matyti, kad ji nebus ištampyta, išvogta. Tad šiandien dar vienas Nerijaus rūpestis – kad kolekcija atkeliautų į Lietuvą.

Lietuvos kariuomenėje N.Treinys tarnavo daugiau nei trejus metus. 1994 m. jam pasiūlė dirbti architektu dizaineriu Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Alga buvo gal penkiskart didesnė nei kariuomenėje. Jauna šeima nuomojosi butą, pinigų reikėjo. Paskui jis šešerius metus dėstė dizainą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau turėjo savo verslą.

„Išėjau iš kariuomenės, nes pamąsčiau: Sovietinė kariuomenė jau išvesta, o jei prireiks, vėl visi susirinksime ir kovosime“, – sako „civilioko“ gyvenimą pasirinkęs N.Treinys.

Vis dėlto ir tolesnė jo, kaip dailininko, kūryba buvo paženklinta krikšto kariškose organiza­cijose: jis ir toliau kūrė ženklus, medalius, uniformas. Sukūrė Lietuvos policininkų, ugniagesių, muitininkų, pasieniečių, Valstybės saugumo departamento, FNTT, STT darbuotojų uniformas. Kūrė įvairius ženklus bei atributiką ir civilinėms institucijoms – A.Gustaičio aviacijos institutui ar Lietuvos banko apsaugos ir inkasacijos darbuotojams, įvairius ženklus boksininkams ar gimtinės žmonėms: jo sukurtos Utenos apskrities viršininko ir Utenos mero grandinės ar Utenos garbės piliečio garbės ženklas.

N.Treinys prisidėjo ir prie valstybės apdovanojimų kūrimo: dirbo Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto darbo grupėje, parengė valstybinių apdovanojimų techninius brėžinius, pakoregavo jų dizainą, sukūrė naujo pavyzdžio or­dinų medalius. Pridėta jo rankos ir prie Sau­­sio 13-osios medalio – jis sukūrė jo kaspiną. Šiuo medaliu, kaip ir keliais kitais savo paties sukurtais, įvertintas ir jis pats.

Šiandien N.Treinio sukurtais garbės simboliais pagerbiami ir taikių kovų nugalėtojai: jis sukūrė ir unikalius, itin meniškais pripažintus Europos krepšinio čempionato, 2011 m. vykusio Lietuvoje, medalius. Dailininkas Pre­zi­den­tės paskirtas Lietuvos heraldikos komisijos nariu.

Bet 2008 m. prasidėjo krizė, valstybei reikėjo taupyti – nereikėjo nei naujų uniformų, juo la­biau naujų ordinų. Tad dailininkas ėmėsi dar­bo kur kas žemiškesnėje srityje: dabar jis rengia maketus ir maketuoja įvairius Žemės ūkio ministerijos leidinius, knygas, bukletus. „Turiu nuolatinį atlyginimą, kas yra gerai, nes kūrybinis darbuotojas vieną mėnesį gali už galvos stver­tis, nes nespėja, o kartais visai nėra dar­bo“, – sako N.Treinys.

Kareiviškos „mados“ ekspertas

Bet ir civilio N.Treinio gyvenime neblėsta ka­ro ir taikos leitmotyvas. Be jo, kaip karinių uniformų ir karybos konsultanto, neapsieina ne tik lietuviškų, bet ir Holivudo karinės tematikos filmų kūrėjai. Čia jam labai praverčia dar dirbant Lietuvos kariuomenėje sukauptas di­džiu­lis archyvas: kai pradėjo kurti įvairius ženk­lus, vėliavas, kitą Lietuvos kariuomenės at­ributiką, jis ėmė domėtis, kaip atrodė vokiečių, rusų ar lenkų kariai, kokie buvo jų ženklai ir kodėl tokie.

Tokios žinios labai pravertė konsultuojant filmų, kuriuose yra herojų kariškių, kūrėjus. Pir­­mas filmas, į kurį Nerijus buvo pakviestas kon­sultantu, buvo „Vienui vieni“ – apie partiza­ną Juozą Lukšą-Daumantą. Ten ir kariškiai, ir NKVD, ir amerikiečių kariuomenė, ir partizanai, reikėjo žinoti daug detalių, pavyzdžiui, kiek žvaigždučių dėti ant antpečių. Po šio filmo žinia apie karybą išmanantį dailininką pasklido ir dabar jis jau dirbęs gal 15-oje filmų, ne tik lie­tuviškų („Vienui vieni“, „Ledinis bučinys“, „Eks­kursantė“, „Mes dainuosim“, „Laiškai So­fijai“, „Kai apkabinsiu tave“ ir kt.), bet ir gal tri­juose Lietuvoje filmuotuose Holivudo.

Nerijui teko ir filmuotis. „Jau pirmajame, kuriame dirbau, „Vienui vieni“, visus – ir partiza­nus, ir enkavėdistus išrikiuoja, aš patikrinu, ar teisingai uniformos sudėtos. Bet vaidinantieji masinėse scenose – ne kariškiai, žmonės iš gatvės, nemoka su šautuvais elgtis, tai aš einu ir aiškinu, kad taip negalima ginklo laikyti. Re­ži­sierius pamatė ir kostiumų dailininkės klausia: „Ar turi dar vieną uniformą?“ Ta sako turinti. Apvilko, partizanų būrio vadu padarė“, – kaip tapo „artistu“, pasakoja Nerijus.

Taip jis dar porą kartų pakliuvęs į filmavimą. Vaidino net… beveik save – filme apie Sau­sio 13-ąją „Mes dainuosim“.

Naujausias N.Treinio darbas – ir Lietuvoje filmuotas „BBC One“ kanalo „Karas ir taika“. Anksčiau jis buvo pajuokavęs, kad dirba kino filmuose, kur trys ar penki kareiviai, o kad kokį „Karą ir taiką“ padarius! Ten tai kariuomenės! Ir štai užpernai prieš Naujuosius skambina kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė ir sako, kad yra užsakymas – „Karas ir taika“. Klausia Ne­ri­jų, ar imsis. Bet pirminių eskizų reikėjo per po­rą dienų, nes ji važiuojanti į Prahą, kur yra di­džiuliai kino studijoms nuomojamų uniformų san­dėliai (pasirodo, tai didžiulė verslo šaka), kad tarp šimtų kostiumų žinotų, ką rinktis.

Taip į N.Treinio gyvenimą atėjo dar vienas karas ir dar viena taika. Pernai birželį filmas baig­tas, šiuo metu vyksta didžioji premjera. Fil­mą nupirko ir JAV, Kanada, Australija, kitos šalys. Gal pamatysime ir Lietuvoje. O kol kas dai­lininkas rodo savo nupieštų visų uniformuotų herojų aprangos komplektus su kiekviena de­tale – net batpadžio piešiniu: Balkonskis, Na­­poleonas, Kutuzovas, Bagrationas…

Čia reikia ypatingo tikslumo: žinoti, kokiame jis tuo metu buvo pulke, kokį turėjo laipsnį ir kiek ordinų. O kai filmuojamas vienas ar ki­tas epizodas, aprengėjai paima tuos Nerijaus pieš­tus lapelius ir pagal juos rengia aktorius. N.Treinys taip pat dalyvauja šiame procese – sukabina medalius, akselbantus, viską sutikslina. Beje, britų dailininkai ir istorikai dar tikrino lietuvio dailininko darbo tikslumą, bet Ne­rijus džiaugiasi pastabų negavęs.

„Labai įdomi patirtis, faktiškai besisiejanti su 1991-aisiais, su karyba“, – vertina dailininkas. Susisiejo su ano meto įvykiais ir įspūdžiai, kurių jis patyrė dvi savaites filmuojant „Karą ir taiką“ Peterburge.

Visas britų komandos aptarnaujantis personalas buvo iš Lietuvos, bet jiems padėti pasamdy­ta ir vietinių. N.Treinys prisimena, kad kelias die­nas tvyrojo slogutis: „Tarp ir jaunesnių, ir ma­­no amžiaus, ir vyresnių – baisi nostalgija so­viet­m­ečiui. Iš pradžių net mestelėdavo: „Fa­šis­ty prijechali“ („Fašistai atvažiavo“ – rus.). Ne­apy­kan­ta mums baisi, kadangi mes „natovcy“ (NATO nariai – rus.). Matau, kaip kostiuminin­kų padėjėjos skolinasi po 200 rublių, o tai du su trupučiu euro, pavalgyti, bet nesiskundžia, nori pasirodyti, kad Rusijos patriotės, ken­čia dantis sukandusios. Tačiau keiksnoja, kad Gorbačiovas išdavė, Jelcinas „pijokas“ ir tik Putinas traukia rusus, nuo kelių ant kojų stato. Rusai turi tikėjimą tuo, kas kalbama viešu­moje, – o kalbama, kad viskas gerai, nors rea­­lybėje nieko gero nematyti.“

Bet paskui, kaip pasakoja Nerijus, prasidėjo „liaudies diplomatija“: lietuviai pakvietė kartu dirbančias ruses papietauti, pavaišino. Bandė vengti politinių temų, ėmė kalbėti apie šeimas, kaip pas jus, kaip pas mus. Nerijus pastebėjo, kad labiausiai propagandos paliesti tie, kurie ne­buvę Baltijos šalyse. Tarkim, viena rusė be­rūkant lauke klausia, ar lietuviai iš tiesų spjauna gatvėje rusams į veidą.

„Klausiu, ar čia perkeltine prasme. Ne, sa­ko, tiesiogiai. Klausiu, ar jai spjovė, ar kas pa­sa­kojo. Sako girdėjusi per televiziją, kad taip vyksta Druskininkuose. Sakau, atvažiuok, galiu pasitikti, palydėti, pati pamatysi. Bet žmonės propagandos apdoroti“, – pasakoja Nerijus.

Tiesa, dažų ir teptukų, skirtų dailininkams, par­duotuvėje inteligentiška pardavėja paklausė, ar jis ne „pribaltijskij“. Pasakojo pati penke­rius metus Karmėlavoje gyvenusi, mat tėvas buvo karininkas, sako, būtų įdomu dabar atvažiuoti. Tuoj šypsena, pataria – šitų dažų nepirk, pirk šituos. Bet daug kitų sutiktų rusų labai ne­kaip lietuvių atžvilgiu nusiteikę. N.Treinys pa­sakoja, kaip kostiumų dailininkė D.Petrulytė susikirto su vairuotoju dėl Ukrainos: tas pradėjo varyti ant ukrainiečių, o ji sakanti – ko lendate ten. „Jau maniau, kad susimuš“, – ginčo karščio neužmiršta Nerijus.

Ir šiandien viduje jaučiasi kareiviu

Šiandien N.Treinys sako tebesidomintis ka­rinėmis temomis, sekantis, kas vyksta, skaitantis knygas, susijusias su šia tema, – kariuomenė jam labai įdomi ir brangi.

Dėmesio stoka Lietuvos laisvės gynėjas ne­si­s­kundžia: savanorių štabas kviečia į kariuomenės šventes, Radvilų gimnazija, kurioje mo­kosi dukra, – į Sausio 13-osios paminėjimą, o jis mielai velkasi uniformą ir eina.

Jis tebėra šaulys. Kiekvienais metais Šaulių sąjungai ką nors sukuria – tai kokį medalį, tai uni­formą, tai vėliavą. Šaulių sąjungoje, kiek pa­sikeitė vadų, su visais tvirtina draugavęs, gi­ria naują vadą – Liudą Gumbiną. Sako, kad da­bar, kai padai svyla, valstybė šaulius pradėjo rem­ti, o prieš keletą metų požiūris buvęs gana keistas.

N.Treinys priklauso ir Karių veteranų asociacijai. Joje – apie 500–700 žmonių. Jie susitinka per Kariuomenės dieną, Vasario 16-ąją, kitas valstybės šventes. O pas asociacijos prezidentą pulkininką leitenantą Joną Kliauzą veteranai susiburia ir per Jonines. Kariuomenės kū­rėjų savanorių sąjunga taip pat kartais sukviečia veteranus.

Anksčiau Nerijus yra va­žiavęs Norvegijon, Švedijon į tokių pat karių rezervininkų, dabar civilių, šaudymo varžybas. Jis pasakoja, kad Europoje, JAV labai stiprios rezervo karių organizacijos. Štai garsieji Danijos aludariai Carlsbergai didelę dalį milijonų testamentu paskyrė rezervo kariuomenei, sukūrė fondą jai remti, kad rezervininkai galėtų važinėti po šaudymo varžybas. Ten didžiausios karininkų ramovės, klubai – sukurta visa atskira infrastruktūra. Tas pats ir Švedijoje, Didžiojoje Bri­tanijoje, kitur. Mums dar toli iki to.

Bet, neabejoja Nerijus, jei Lietuva nebūtų buvusi sovietų okupuota, tai irgi būtų turėjusi. „Apskritai būtume kaip danai. Štai žemės ūkio statistika rodo, kad 1939 m. sviesto ir kiaulienos Lietuva parduodavo daugiau nei Danija, abi šalys pagal daugelį rodiklių stovėjo šalia. Bet danai paskui buvo laisvi, o mes okupuoti“, – Nerijus savo istorines žinias dabar pildo ir informacija iš jo maketuojamų leidinių žemės ūkio tematika. Ir priduria: po 10–15 metų Lietuvoje tikrai bus dar geriau. Juk kai palygini, kas buvo prieš 25 metus ir dabar, koks kontrastas.

N.Treinys šiandien džiaugiasi, kad iš arti matė, kaip kūrėsi Lietuva, kad tame dalyvavo, rizikavo savo gyvybe, ir ne beprasmiškai. „Kovo 11-oji, žinoma, labai svarbi, bet Sausio 13-oji uždėjo laisvės antspaudą. Da­bar kai kas kritikuoja, kad mes turėjome tiek au­kų, o estai sugebėjo be jų. Bet kur tie kritikuotojai buvo tuo metu? Manau, turime didžiuotis, kad nesėdėjom po šluota. Jei mes būtume nieko nedarę, nebūtų sujudėjusi sovietinė imperija. Jie mums už tai neatleis ir visą laiką būsime blogi, nes mes, Lietuva, pradėjome griauti sovietinės imperijos pamatus“, – mano Nerijus.

Vyras prisipažįsta: viduje jis ir dabar kareivis, nors jau daug metų civilis. O 1991-ųjų sausio patirtis ir civiliame gyvenime jam pravertė. Nerijus sako jautęs, kad žmonės juo labiau pasitiki, nes buvo išbandytas ekstremaliomis sąlygomis. Arba būna kritinių situacijų – kitiems stresas, nežino, ką daryti, o jis prisimena, į kokias yra patekęs anuomet, ir dabartinė problema pasirodo esanti jokia tragedija.

„Kariuomenė priverčia išmokti pasirengti pavojams. Juk jei kare supanikuosi ar neiššaus ginklas, ar pritrūksi šovinių – nuo to priklauso ta­vo gyvybė, o kariuomenė priverčia išmokti bū­ti tam pasirengusiam, kad tokių dalykų ne­nu­tiktų. Arba, pavyzdžiui, neatvežė dvi dienas val­gyti – negi badu mirsi, turi būti tam pasirengęs, turėti porą žiauberių duonos“, – aiškina Nerijus.

Jis neabejoja, kad kariuomenėje įgyta patirtis pravers gyvenime ir dabartiniams šauktiniams. Tai ypač svarbu dabar, kai visai arti Lie­tu­vos, Ukrainoje, galima sakyti, vyksta karas. „Karas lyg pereina per visas mūsų kartas: ir se­neliai mūsų jį išgyvenę, ir tėvai, ir vis ateina nau­ji išbandymai. Todėl mūsų namuose visiems ke­turiems šeimos nariams yra kariški komplektai“, – pasakoja Nerijus.

Keturios kariškos uniformos, tiesa, tikra lietuviška, su skiriamaisiais ženklais – tik Ne­ri­jaus, nes jis – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas. Kitos – amerikietiškos, bet kariškos, nes kariška striukė šilta, funkcionali, ne iš Gariūnų, kuri gražiai atrodo, bet pabūk su ja tris valandas šaltyje. Kariniame komplekte – po gertuvę ir keturios penkialitrinės pūslės van­dens, maisto rezervas, kuriuo vis pasirūpina Nerijaus žmona: patikrina produktų galiojimą, jei šeima suvalgo atsargai skirtus makaronus, naujų nuperka. Stovi ir benzino kanistras.

Nerijus tikina, kad žmona tam pritaria, nelaiko jo karą žaidžiančiu berniuku. O apie tokį Trei­nių pasirengimą juodai dienai žinantys privačių namų kvartalo, kuriame jis gyvena, kaimynai, jei dingsta elektra ar vanduo, skambina ir klausia, gal gali pasidalyti vandens atsargomis.

Beje, 1991-ieji Nerijui buvo visomis prasmėmis ypatingi: tais metais jis susituokė su buvusia bendraklase, su kuria mokėsi nuo pirmos klasės, Edita, architekte. Su ja tą kruviną Sau­sio 13-osios naktį kartu budėjo prie parlamento.

Dabar jų sūnui Augustinui 22-eji, jis – universiteto trečiakursis, dukra Emilija – dvyliktokė. Sūnus – „tiksliukas“, matematikas, gerai iš­ma­no informacines technologijas. „Šiuolaikinėje kariuomenėje tokie praverstų, nes viskas ten kompiuterizuota, – pastebi Nerijus ir pridu­ria: – Jei reikėtų, jis eitų į lietuvišką kariuome­nę ir tarnautų, bet kad veržtųsi – ne.“

O Emilija vis prašo papasakoti apie to Sau­sio, patikrinusio, kiek kiekvienam mūsų brangi laisvė, įvykius, jai įdomios visokios detalės, ji su tėčiu ir į karines šventes važiuoja. Kartą su dukra Nerijus aplankė ir Gedimino pilies bokšto muziejų. Rodė tuos pačius eksponatus, ku­riuos matė 1991-ųjų sausį, šarvus, kuriuos buvo užsidėjęs, ir šalmą, kurį užsimovęs po to vos vos nusiėmė…

„Dabar atrodo, kad tai buvo lyg netikra. Bet iš tikrųjų tai buvo tikra ir labai pavojinga. Ti­kiuosi, kad ateityje tai nepasikartos, niekas nesikėsins į mūsų laisvę ir tai liks tik kaip naujosios Lietuvos istorijos faktas, kuris, deja, buvo“, – sako Trispalvės sergėtojas, vienas iš eilinių žmonių minios, be kurios šiandien neturėtume laisvės.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Pateikiame įvairių Lietuvos žmonių atsiminimus apie Sausio įvykius, kuriais jie pasidalino socialiniame tinkle “Facebook”. O ką jūs atsimenate? Kokia jūsų patirtis? Mums visiems, ateities kartoms svarbu tai. Pasidalinkime savo atsiminimais.

Rašytojas, visuomeninis veikėjas Vytautas V.Landsbergis:

Sausio 13-ąją patyriau ne Vilniuje. Mūsų žvalgybininkai buvo gavę informaciją, kad mano šeima yra sekama (tuomet gyvenome atokioje trobelėje Pavilnyje), jie įtarė (buvo gavę perspėjimų), kad sovietinės jėgos ketina mus imti įkaitais ir gali šantažuoti tėvą, kad šis atsisakytų Lietuvos Nepriklausomybės kurso. Be to, buvo sugautas kažkoks jų šnipelis, nuosekliai fotografuodavęs mūsų gyvenamąją aplinką – kas ateina, kada išeina.

Aplankau tėvuką, kuris vaikšto neperšaunama liemene ir niekaip nepraranda humoro jausmo.

Tad mums buvo rekomenduota kuo staigiau dingti į atokesnę vietą, kur būtume mažiau matomi ir pažeidžiami. Taip su žmona, besilaukiančia antrojo vaiko, ir vienerių metų sūnum Jonu atsidūrėme Druskininkuose, kompozitorių poilsio namuose; o kai (jau po sausio 13-os) ir ten tapo neberamu, teko kelis mėnesius pagyventi Lenkijoje.

Sausio dienas prisimenu itin savotiškai: kas kelios dienos važiuoju iš Druskininkų į Vilnių aplankyti tėvus, pravažiuoju pro kelias Parlamento užkardas, aplankau tėvuką, kuris vaikšto neperšaunama liemene ir niekaip nepraranda humoro jausmo. Jo kabinete pianinas – kartais pagroja Čiurlionį, ant stalo krūvos popierių, jo paties redaguojamų laiškų, kreipimųsi į kitų valstybių vadovus, eilėraščių.

Žurnalistas Artūras Jančys:

Laidų apie žvejyba vedėjas Paulius Korsakas:

Pamenu 1990 gruodžio pradžioj grįžau iš Soviet army. Buvau vienas iš paskutiniujų kuriam teko. Ir šūdą iš ten pabėgsi, labai jau toli buvo ,,nutrenkę,,. Paskambinau skambučiu į duris, tėvas mane apsikabino, nusišypsojo ir vienu rankos mostu nuplėšė nuo mano uniformos CA antpečius. Spyrėm tuos ,,pagonus,, į kampą, uniformą įtariu mama kažkur sudegino, nes taip jos ir nemačiau. Sėdėjom prie stalo, pasakojo man apie Nepriklausomybės paskelbimą ir kur aš dabar esu. Aš visą laiką sėdėjau išsižiojęs, nes laiškuose kiek supratau bandydavo man iš namų rašyt, kas vyksta.

Sėdėjom prie stalo, pasakojo man apie Nepriklausomybės paskelbimą ir kur aš dabar esu. Aš visą laiką sėdėjau išsižiojęs.

Tačiau tie laiškai iki manęs neateidavo, tokia buvo cenzūra. Ir aišku juos skaitydavo ir uždrausdavo koks mano tautietis dirbęs tos pačios SA trečiame skyriuje. Visą informaciją apie Laisvę gėriau kaip ištroškęs ,,duchas,, prie dykumos šulinio. Visada besąlygiškai tikėjau savo Tėčiu. Už pusantro mėnesio kartu su juo buvome prie parlamento, apsikabinę, viskam pasiruošę. Ačiū tau Tėti ir ačiū tau Lietuva. Ačiū už mano Laisvę.

Politikas, Seimo narys Eligijus Masiulis:

1991 m. Sausio 13-ąją man buvo 16 metų. Tą lemtingą vakarą su draugais išgirdome, kad žmonės yra kviečiami rinktis budėti prie Klaipėdos merijos Liepų gatvėje. Nelabai suprasdami, kas gali įvykti, šį kvietimą priėmėme kaip nuotykį, galimybę vakare pabūti su žmonėmis miesto centre. Gyvenimas sausio 12-osios vakarą Liepų gatvėje virė. Buvo daug žmonių, dalino karštą arbatą, sumuštinius. Buvo kažkokia improvizuota muzika su didžėjumi po atviru dangumi. Nuotaika buvo pakili, o atmosfera – fantastiška. Visi – draugiški ir vieningi. Prasidėjo pokalbiai prie laužų, kaip ginsimės, jei pasirodys kareiviai. Naivus paauglio heroizmas ir jokio jaudulio. Kai naktį grįžau namo, iš mamos didelių ir sukrėstų akių supratau, kad Vilniuje vyksta labai baisūs dalykai, kad tai gali būti svarbiausia naktis Lietuvos istorijoje, kad tai išlikimo naktis!

Politikė, Seimo narė Rasa Juknevičienė:

#‎SuPergalėsdiena‬!

Dieną prieš Sausio 13- osios naktį buvo didžiulės įtampos, susikaupusios nuo sausio 8-osios, atoslūgis. Jau iki tol Aukščiausioji Taryba dirbo dienomis ir naktimis. K.Prunskienės provokacija sukeliant kainas be jokių kompensacinių mechanizmų buvo ženklas pradėti valstybės perversmą. Sausio 8 d. “liaudis” atakavo Aukščiausiąją Tarybą, Misiukonio vadovaujama milicija “supainiojo” valandas ir apsauga atvyko valanda vėliau. Sąjūdis organizavo svarbiausių objektų apsaugą, žmonės organizuotai važiavo iš visos Lietuvos.

Juk tik nesveikas žmogus gali sakyti, kad nebuvo jokios baimės.

Sausio 12 – ąją su manimi Vilniuje buvo ir artimieji. Iš Panevėžio atvažiavo tėtis, mama, brolis, iš Tiltagalių kartu su jais – babytė. Man tai buvo labai svarbu. Juk tik nesveikas žmogus gali sakyti, kad nebuvo jokios baimės.

Iš vakaro vaikščiojome aplinkui Aukščiausiąją Tarybą su Sąjūdžio pasvaliečiais. Jie atvažiavo keliais autobusais. Ten, kur dabar vartai į pagrindinį Seimo įėjimą, buvo scena, altorius. Žmonės dainavo, buvo laikomos šv.Mišios. Nuėjome iki Vyriausybės rūmų, dabar ten Užsienio reikalų ministerija, buvo kaip niekada iki tol ramu. Kas nežino, dabartiniuose Vyriausybės rūmuose tebedirbo dvi persidalinusios komunistų partijos.

Girdėjosi šūviai, matėsi blyksniai. Apsikabinau su tėvais ir nubėgau į Aukščiausiosios Tarybos vidų.

Paskui jie pradėjo važiuoti. Prie Aukščiausios Tarybos žmonių susirinko dar daugiau. Minioje žinios sklido iš lūpų į lūpas, daugelis turėjo nešiojamus radijo imtuvus. Po vidurnakčio, kai pradėjo šaudyti prie bokšto, buvau ties Aukščiausiosios Tarybos šiauriniu kampu nuo upės. Girdėjosi šūviai, matėsi blyksniai. Apsikabinau su tėvais ir nubėgau į Aukščiausiosios Tarybos vidų. Čia deputatų nebuvo daug, bet jie pradėjo rinktis.

Man atrodo, kad viskas visiems taip gerai žinoma, jog ir dabar rašant atrodo, kad labai kartojuosi…

Su Pergalės diena! Apgynėme juk, gyvename, kuriame.

Tegu nedrįsta vėl čia savo kruvinų rankų kišti

Gynybos blogeris Aleksandras Matonis:

Kuo daugiau laiko prabėga, tuo labiau supranti, koks istoriškai svarbus buvo šis laikotarpis. Ir ypač keista, kad jautiesi pats tapęs fotografinių plokštelių ir magnetinių juostelių rinkiniu, saugančiu vaizdus, garsus iš tos epochos. Krašto apsaugos departamento pastatas (sovietmečiu statytas kaip DOSAAF būstinė, tiems kas neprisimena sovietinio marazmo, tai Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), kurį vieną pirmųjų užgrobė sovietų kariuomenė, buvo vos už pusantro šimto metrų nuo mano namų. Ir kelios dienos prieš sausio 13, ir po jos, kai toliau gyvenome lyg tų svetimkūnių nebūtų, kasryt keliaudamas į paskaitas universitete, praeidavau pro juos, rūkančius, į stotelę, kol vieną rytą, o tai jau buvo po gero pusmečio, rugpjūčio pučo žlugimo, jų neliko. Kartu išnyko ir solidolio bei dyzelino kvapas, ypač tas išmetamųjų dujų kvapas, kuris ypač buvo jaučiamas žiemą, kai sovietiniai kariai nuolat šildydavo techniką.

Kiekvienas horizontalus paviršius užstatytas buteliais, iš kurių kakliukų kyšo skudurai (molotovo kokteiliai).

Bet šiandien noriu prisiminti kai kuriuos vaizdus ir emocijas iš sausio 13-sios nakties Aukščiausiojoje Taryboje. Keliose vietose įskeltas veidrodinės vitrinos (pirmojo aukšto fojė) stiklas – žymė po ATAS vyrų atremto “jedinstevininkų” šturmo. Ant palangių suversti krėslai, kėdės, ant fojė grindų vis dar besirangančios priešgaisrinės žarnos. Moteris su didžiule kartono dėže, iš kurios vis traukia ir siūlo visiems aplinkiniams baltos forminės duonos sumuštinius su dešra. Tos dešros kvapas susimaišęs su benzino kvapu. Kiekvienas horizontalus paviršius užstatytas buteliais, iš kurių kakliukų kyšo skudurai (molotovo kokteiliai).

Didelis, stambus žmogus, pavarde Eiva, su amerikietišku akcentu aiškinantis gynėjams, į kurią vietą reikia durti peiliu.

Šoninės laiptinės su nežinia kokiu būdu ore kabančiais mediniais turėklais, nes visos turėklų atramos – maždaug metro ilgio nikeliuoto plieno vamzdžiai – išsukinėti, tapę ginklais. Didelis, stambus žmogus, pavarde Eiva, su amerikietišku akcentu aiškinantis gynėjams, į kurią vietą reikia durti peiliu arba armatūros smaigu, kad priešas akimirksniu būtų neutralizuotas. Iš dėžių visiems dalinamos dujokaukės, brezentinis krepšys, vėliau tabaluojantis ant šono, ir mintis – ok, jei bus didelis gaisras, tai juk guma išsilydys ant veido? Kas blogiau, ar uždusti dūmuose, ar išsilydyti? Kino kameros tarškesys.

Trečiojo aukšto užtemdytas koridorius, ant palangės prisėdęs kunigas R.Grigas, uždėjęs ranką ant vieno iš dviejų prie jo klūpinčių jaunų žmonių galvos. Kažkoks vaikinas, pagal to meto madą, susikišęs megztinį į džinsus, darantis atsispaudimus. Maždaug penkiasdešimtmetis su ūsais, stumdantis šen ir ten atramą savo mažakalibriam TOZui, ieškantis geresnio šaudymo kampo. Du dėduliai su šiltais medžiokliniais batais, su medžiokliniais dvivamzdžiais ir diržais, prikaišiotais raudonų kartoninių šovinių.

Lyg iš niekur atsiradęs labirintas – smėlio maišų užtvaros su mažomis angomis šaudymui, išdygusios ten, kur jų nebuvo dar užvakar. Sulysę, nemiegoję, kelias dienas nesiskutę “landsberginiai apsauginiai”, kurių daugumą atpažįstu ir dabar, o su kai kuriais esame draugai. Užtemdyti kabinetai, kuriuose kažkas ištisai kalba telefonais. Deputatų salė, iš pradžių beveik tuščia, bet paryčiui beveik visiškai užsipildžiusi. Pokalbių nuotrupos: “Šimėnas, Šimėnas”. Rytas, šviesa languose.

Politikas, Seimo narys Audronius Ažubalis

Prieš 25-erius metus, dirbdamas profesoriaus V.Landsbergio atstovu spaudai, turėjau galimybę betarpiškai dalyvauti ir stebėti, kas lemtingą Sausio 13-osios naktį vyko Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko kabinete ir jo prieigose. Tai buvo ilgas laukimo vakaras, kupinas nelengvų pokalbių, vėliau tapusių istorinėmis akimirkomis.

Tą neeilinę naktį man kilo mintis pagal galimybes fiksuoti įvykius – mėginti viską įrašyti į audio kasetę ateities kartoms. Šiandien, artėjant vienai svarbiausių mūsų tautos istorinių datų, kada ir vėl pasipils įvairiausi Sausio 13-osios įvykių vertinimai ir interpretacijos, siūlau visiems dar kartą susipažinti su vienu iš nedaugelio išlikusių autentiškų pirminių šaltinių, liudijančių istorinę tiesą.

Tie, kam patogiau skaityti, o ne klausytis tą vakarą atlikto audio kasetinio įrašo, įvykių stenogramą ras šioje nuorodoje.

Politologas Vilius Ivanauskas

1991 m. sausio įvykiai man labiausiai primena tą naktį, kai nutrūko televizijos transliacija, kai važinėjo tankai, kai vaiko sąmonei atrodė, jog prasidės karas. Įsirėžė į atmintį tos barikados bei sausio 13-osios aukų laidotuvės. Mokykloje kelias dienas buvo atostogos, Sitkūnų televizija (berods) transliavo laidotuves, tada prieš lietuvių kalbos pamokas kelis mėnesius meldėmės už sausio 13-osios aukas.

Vienais metais tu mokaisi apie Leniną, o kitais – tu “stumdai” kramtoškes kieme, renki skardinių kolekciją ar pradedi kolekcionuoti lietuviškus pašto ženklus.

Tačiau tai buvo labai rimtas atskaitos taškas, nes nuo tada gyvenimas pradėjo riedėti iki tos Lietuvos, kurią turime šiandieną. Kauno (Sitkūnų) televizija transliavo multikus (gerai pamenu “Tikrieji vaiduoklių medžiotojai”), kurie buvo iki tol neprieinami, po truputį pradėta rodyti MTV klipų ir kita produkcija, šalia smunkančios gamybos viską valdė prekyba. Pridygo metaliniai kioskai, pats kaip ir daugelis alytiškių, ne kartą važiavau į Lenkiją, iš ten ir kasečių, ir kramtomųjų gumų atsiveždavom. Žiūrėjom tuo metu įsteigtą “Tele-3″ ir vienuolę Barbarą sakančią “Listen”:) Žodžiu, gyvenimas neįtikėtinai pagreitėjo ir įsisiūbavo, sunku suvokti tą pokytį, kai vienais metais tu mokaisi apie Leniną, o kitais – tu “stumdai” kramtoškes kieme, renki skardinių kolekciją ar pradedi kolekcionuoti lietuviškus pašto ženklus.

Irgi atpažįstat save? Beje, baisūs buvo visokie “mafukai, urlai, forsai”, su draugais rinkomės alternatyvą – jaunimo subkultūras. Žodžiu, po sausio 13-osios patyrėme neįtikėtinas transformacijas. Įdomu atsisukti ir įvertinti pokyčius.

Diplomatas Rolandas Kačinskas

<< Pasitinkant 25-ąsias Sausio 13-osios metines. Asmeniniai prisiminimai>>
Mano kartai buvo lemta sulaukti sąmoningos jaunystės ant Atgimimo bangos keteros. Studijų VU Gamtos fakultete pradžia 1989 m. sutapo su cunamio greičiu besirutuliojančiais įvykiais, į kuriuos vienaip ar kitaip įsijungė nemaža dalis Gamtos fak. studentų, ypač geologų ir geografų. Pirmas mano, kaip studento sąlytis su tais įvykiais buvo dalyvavimas slaptoje Vilniaus Saulėtekio alėjoje stovėjusio Lenino ir Kapsuko paminklo nukėlimo operacijoje vieną labai ankstų 1989 m. rudens rytą.

Greitai Atgimimo banga visą šalį atnešė į Kovo 11-ąją. Studentams „užuniversitetinė“ veikla tais laikais rūpėjo labiau nei mokslai ir studijos. Gerai, kad ir nemažai dėstytojų gyveno panašiu ritmu.

Man tą naktį žmonės buvo kaip vienas organizmas. Kaip jūra.

Naujųjų 1991 m. sulaukiau bendrabutyje, M.K.Čiurlionio 27. Buvo žiemos studijų sesija. Ruošėmės egzaminams, įskaitoms. Bet neilgai. Įtampa augti pradėjo apie sausio 7 d., kainų pakėlimo dieną. Nors kažko ypatingo žmonių nuotaikose bei veiduose nebuvo matyti, viduje buvo neramu. Kita vertus, neramu būdavo kiekvieną kartą pažiūrėjus „Vremia“…

Toliau augant įtampai, tikrai daug Gamtos fak. studentų atsiliepė į kreipmąsį budėti prie svarbių visuomeninių pastatų.

Lemtingą naktį praleidau prie Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Kiekvienas iš mūsų ten buvusių savyje nešiojasi savą įspūdį, prisiminimus, emocijas. Man tą naktį žmonės buvo kaip vienas organizmas. Kaip jūra. Pasiekus žinioms apie žudynes prie TV bokšto, ta žmonių jūra pradžioje suošė, subangavo, o po to kažkaip susitelkė, susiglaudė. Ir nurimo. Iki šiol prisimenu tą ritmingą žmonių lingavimą skambant dainoms…

Prie Seimo pastato vėliau praleidau dar daug žiemos dienų ir naktų. Kovos ginklai buvo nenustojantys degti laužai, pašnekesiai, dainos ir šokiai, optimizmą palaikė geraširdžių žmonių atneštų sumuštinių skonis ir kava.

Tuo metu kiek neorganizuotas VU Gamtos fak. studentų dalyvavimas to meto įvykiuose išaugo į rimtesnę struktūrą – 1991 m. vasario mėnesio pabaigoje buvo suformuotas Vilniaus Universiteto SKAT studentų būrys, kurio nariu tapau ir aš. Steigiamasis susirinkimas kaip tik vyko bendrabutyje, kuriame gyvenau – Čiurlionio g. 27. Dalyvavo maždaug 15-20 studentų. Būrio vadu tapo Rolandas Tučas, buvęs mano kambariokas, o jo pavaduotoju – geologas Vytautas Račkauskas.

1991 m. kovo 17–30 d. gavom užduoti vykdyti LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugą. Beveik dvi savaites praleidom Aukščiausioje Taryboje. Ryškiausias epizodas iš budėjimo – vieną vakarą AT rūmuose paskelbta ypatinga padėtis. Užėmėm mums paskirtą postą, tik kad ginklų beveik nebuvo. Mūsų būrys turėjo vos kelis karabinus ir “Molotovo“ kokteilius. Ačiū Dievui, jų neprireikė.

Vėliau saugojom dar kelis strateginius objektus. Plačiau apie VU studentų savanorių veiklą galite sužinoti šiame straipsnyje: http://naujienos.vu.lt/…/istorijos-akimirka-jie-buvo-karia…/

1990-1991-asisis daugelis mano studentų draugų vienu metu buvo ir studentai, ir kariai, ir politikai.

Žiūrint į 25-erių metų senumo įvykius iš šios dienos perspektyvos, supranti, kad tik tokiomis akimirkomis gimsta tauta ir valstybė, suvoki, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybės. Taip pat suvoki, kad kiekvienai kartai ateina toks momentas, kai kiekvienas iš mūsų turi pasirinkti, užimti tam tikrą poziciją. 1990-1991-asisis daugelis mano studentų draugų vienu metu buvo ir studentai, ir kariai, ir politikai. Įdomu tai, kad daugeliui jų 1990-ųjų pasirinkimams tapo savotišku atskaitos tašku, vertybiniu kelrodžiui tolesniame gyvenime.

Bet svarbiausi, kad šiandiena mes galime džiaugtis tuo, kas buvo atimta iš mūsų tėvų ir senelių – LAISVE.

Niekada NEUŽMIRŠKIME savo laisvės kainos, neužmirškime savo svajonių ir troškimo gyventi.

Žurnalistas Martynas Žilionis:

Aš tikrai žinau, kur šiąnakt buvau prieš 25 metus. Namie. Prienuose. Su tėvais, močiute ir broliu prie nespalvoto televizoriaus, rodančio 3 kanalus. Ir prisimenu, kad paskutinę Bučelytę rodė (tiesa, tik vėliau sužinojau, kas tai buvo).

O kitą dieną su tėvais ėjome į Prienų centrinėje aikštėje rengtą susibūrimą. Ten sužinojau, kad žiemos atostogos prasitęs ir galiu neišgyventi dėl to, kad neišmokau per jas užduotų kažkiek kažokių eilėraščių (Salomėjos?). O grįžtant iš aikštės man aiškino, kad štai partkomas, jį užėmę kareiviai ar “kaloborantai”.

Po kelių dienų su klase važiavome į Vilnių – į Konarskio gatvę, kurioje kalbėjau radijui (“Martynas iš 5b klasės”) ir prie TV bokšto.

Prisimenu ir niekada nepamiršiu.

Sausio 12 d., ketvirtadienį, 20 val. į Šv. Jonų bažnyčią ramiam susikaupimui pakvies koncertas „In Memoriam“, skirtas Sausio 13-sios aukoms atminti.

Minint 21-asias kovos už laisvę metines, gražia tradicija tapusiame renginyje suskambės sausio 13-sios įvykių inspiruotas Alfredo Schnittke‘s kūrinys „Sutartinės“ styginių orkestrui bei italų melodijos meistro Gioachino Rossini šviesos ir vilties kupinas „Stabat Mater“, neretai tituluojamas vienu vertingiausių šio žanro pavyzdžių per visą muzikos istoriją.

Koncerte dalyvaus solistai Sandra Janušaitė (sopranas), Inesa Linaburgytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Vladas Bagdonas (bosas), valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys), Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergej Krylov), diriguojami Povilo Gylio, bei aktorius Ramūnas Abukevičius.

„G. Rossini „Stabat Mater“ ypatingas tuo, jog kenčiančios Motinos paveikslą kompozitorius talentingai kūrė ne per skausmo ir liūdesio intonacijas, o pasitelkdamas nepaprasto grožio, skaidraus melodingumo sąskambius. Būtent todėl, prabėgus 21-riems metams nuo lemtingų Lietuvą ir pasaulį sukrėtusių įvykių, norime kviesti šioje istorinėje sukaktyje įžvelgti daugiau vilties, nei gedulo“ – kalbėjo valstybinio choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Povilas Gylys.

Į nemokamą už Lietuvos laisvę kovojusių ir žuvusių pagerbimo koncertą Šv. Jonų bažnyčioje kviečia renginio organizatoriai – LR kultūros ministerija, LR krašto apsaugos ministerija, Lietuvos nacionalinė filharmonija, VšĮ „Cantus Firmus“ ir valstybinis choras „Vilnius“. Koncertas taip pat bus tiesiogiai transliuojamas Lietuvos televizijos.

Interviu Austrijos žiniasklaidai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad KGB karininkas Michailas Golovatovas turėjo būti sulaikytas 40 dienų ir kad ji yra nusivylusi Austrijos elgesiu.

Pateikiame tinklalapyje Diepresse.com publikuojamą Lietuvos vadovės interviu vertimą.

Austrijos prokurorai praėjusią savaitę du kartus reikalavo konkrečiau apibrėžti Europos arešto orderį, kuriuo remiantis turėjo būti suimtas M. Golovatovas. Kodėl jis nebuvo parengtas geriau?

Mes laikėmės Europos arešto orderio standartų. 2008 metais Europos Komisija paskelbė pranešimą apie praktinio taikymo arešto orderius, ir Austrijoje taip pat yra minėta ataskaita. Austrija yra paprašiusi išlygos nusikaltimams iki 2002 metų, kai Europos arešto orderis automatiškai pripažįstamas kaip prašymas dėl ekstradicijos. Austrija turėjo Lietuvai suteikti 18 arba net 40 dienų reikiamai informacijai pateikti, tačiau davė tik keletą papildomų valandų.

Teigiate, kad M. Golovatovas turėjo būti suimtas 40 dienų?

Šiais metais Lietuva prašė Italijos sulaikyti vieną ieškomą asmenį, kuriam buvo išduotas Europos arešto orderis. Italai tai padarė ir mes turėjome 40 dienų informacijai pateikti. Toks yra Europos standartas.

Kokių tolimesnių veiksmų imsis Lietuva?

Pirmiausia norime Austrijos paaiškinimų, kurie apibrėš, kaip Europos arešto orderiai bus taikomi ateityje. Ar gali nusikaltimais žmogiškumui įtariami asmenys apsistoti Austrijoje? Kitais žodžiais tariant, ar gali austrai taip elgtis – tai turi būti paaiškinta.

M. Golovatovas taip pat netrukdomas keliavo Suomijoje, Kipre ir Čekijoje.

Jo arešto orderis Lietuvos prašymu išduotas tik 2010 metų spalio mėnesį.

Ir po to laiko M. Golovatovas keliavo po ES šalis.

Tai reiškia, kad Europos arešto orderis kai kuriose ES šalyse nieko nereiškia. Tai yra blogas pavyzdys visai Europai.

Ar jūs nusivylėte Austrija?

Leiskite man apibūdinti taip: aš esu nustebusi. Šis sprendimas diskreditavo Europos šalių teisinį bendradarbiavimą. Mūsų visuomenė yra šokiruota, jaučiame neteisybės jausmą. Tarsi ES valstybė narė išdavė kitą narę.

Ar manote, kad Austrija patyrė spaudimą iš Rusijos?

Jei prokuroras nusprendžia mažiau nei per 24 valandas, priešingai Europos arešto orderio nuostatoms, tada, žinoma, kyla įtarimas, kad ten buvo daug įvairių priežasčių.

Ar Lietuva dėl to kreipsis į Europos Sąjungą?

Mes turime dar nuspręsti. Bet tai kelia bendrą klausimą, ar nusikaltėliai gali laisvai keliauti visoje Europoje? Tai yra Europos teismų problema, ne tik Lietuvos ir Austrijos.

Kokią įtaką tai turės dvišaliams santykiams tarp Austrijos ir Lietuvos?

Kadangi mes esame ES nariai, turime solidarizuotis ir vieni kitus palaikyti.

Austrijos naujienų tinklalapis kurier.at rašo, kad antradienį pirmą kartą pasipylė aštri kritika iš pačios austrų pusės savo teisėsaugai, kurios atstovai praėjusį penktadienį nė 24 valandų neišlaikė Vienos „Schwechat“ oro uoste suimto M. Golovatovo ir leido jam grįžti į Rusiją.

Suimtąjį paleidę austrų teisėsaugininkai aiškina galėję nepaisyti Europos arešto orderio. Kai 2002-aisiais buvo priimtas sprendimas dėl šios teisinės pagalbos priemonės, Austrija pasiprašė išimties, ir esą dėl to visiems įtariamiems nusikaltimams iki 2002 m. yra taikoma senoji teisė.

Tačiau net ir tokiu atveju asmens, įtariamo karo nusikaltimais, paleidimas per keletą valandų, nesuteikiant pakankamai laiko atsiųsti papildomą informaciją, jau ir patiems austrams pradeda atrodyti nesuprantamas.

Faktas toks: austrų tarnybos turėjo Lietuvai suteikti neabejotinai daugiau laiko. M. Golovatovas turėjo būti sulaikytas iki 48 valandų. Esant problemoms dėl teisės aktų persiuntimo, arba kai reikia išversti dokumentus, šis terminas gali būti dar labiau prailgintas“, – prikiša kurier.at.

Kritikos strėles Austrijai laido ir Europos politikai. Štai Europos Sąjungos komisarė teisingumo reikalams Vivianne Redding užsiminė apie Austrijos negeranorišką elgesį: „Teisine prasme šitas klausimas aiškus. Politiškai tai visai kitas dalykas. Kiekviena ES valstybė narė yra įsipareigojusi savo partneriams nuoširdžiai padėti“.

Austrų Europos Parlamento narys ir Europos socialistų partijos vicepirmininkas Hannesas Swoboda dienraščiui „Die Presse“ pareiškė, jog „Austrija šiuo atveju pasielgė labai nejautriai ir visiškai nesolidariai“. Anot jo, Austrijos užsienio reikalų ministras Michaelis Spindeleggeris elgėsi „kažkiek įžūliai“.

Interneto portalų komentatoriai, pirmadienį kontraversiškai vertinę M. Golovatovo paleidimo atvejį, šiandien išsijuosę peikia Austrijos vyriausybę ir teisėsaugą.

Kurier.at portalo lankytojas „Zeiten Wende“ rašo: „Visais įmanomais atvejais Austrijos teisėsauga dirba labai labai lėtai, jei išvis dirba. O šito KGB ruso atveju – labai labai greitai“.

Diepresse.com komentatorius „hansee“ teisinasi, kad „Austrija negali būti laikoma atsakinga, šiuo atveju kaltos tos figūros, „dūdinės“ partijos, kurios nuolat žlugdo šalies ekonomiką ir didina įsiskolinimus“.

Interneto portaluose netrūksta ir ciniškų komentarų. Derstandard.at skaitytojas Adamas Markusas postringauja: „Baltijos šalys – mažos nereikšmingos valstybės su per viršų besiveržiančiu nacionalizmu, nesibaigiančiu priešų ieškojimu, suklastota praeitimi ir noru pelnytis iš kitų sunkaus darbo bei įpročiu sureikšminti visus nesvarbius dalykus. Kai gerai pagalvoju, prie šito būrio puikiai tinka Austrija. Galima net pasakyti, kad toks tokį sutiko“.

Antradienio vakarą spaudos konferencijoje jis pažymėjo, kad nors ir nėra griežto termino, kada kitai šaliai reikia pranešti apie sulaikytą jos ieškomą asmenį, tačiau „tarpusavio bendradarbiavimo principai ir paieškos principai reikalauja, kad tokia informacija būtų teikiama nedelsiant“. M.Golovatovas Vienos oro uoste buvo sulaikytas ketvirtadienio vakarą, tačiau Lietuvos pareigūnams apie tai buvo pranešta tik penktadienio rytą.

„Nepriklausomai nuo to, pagal kokias procedūras mes eisime ir koks bus tas teisinis pagrindas, vis tiek vertinant informacijos prašymo pateikimo tempus, laiką galima aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad faktiškai Lietuvos Respubliką buvo siekiama pastatyti į tokią padėtį, kad negalima būtų pateikti visų įmanomų duomenų per jų įsivaizduojamą trumpiausią laiką“, – žurnalistams aiškino A.Neviera.

Jis pažymėjo, kad Lietuvos išduotas Europos arešto orderis buvo prieinamas austrams anglų kalba, tačiau Lietuvos pareigūnai per kelias valandas turėjo išversti 13 lapų pranešimą apie įtarimąjį į vokiečių kalbą.

„Jei kalbėtume apie oficialius kanalus, tai prašė per įmanomai trumpiausią laiką. (…) Turint omenyje tai, kad mes Austrijai nusiuntėme pranešimą apie įtarimą, lietuvišką variantą 13 puslapių parodydami, kokios apimties yra pranešimas ir kiek laiko reikia pateikti vertimą į vokiečių kalbą, tai įmanomai trumpiausias laikas tikrai nėra tos valandos, apie kurias buvo kalbėta neoficialiu lygmeniu ir jos buvo keičiamos kas valandą“, – aiškino generalinio prokuroro pavaduotojas.

„Konkretūs skaičiai buvo 12 val., pirma valanda, antra valanda. (…) Mes pateikėme, jei kalbėtume apie laikotarpį nuo jo sulaikymo momento, praktiškai per parą. Čia įskaitant ir nakties metą, ir Austrijos Respublikos delsimo laikotarpį, kuomet Lietuvos Respublika nebuvo informuojama apie to asmens sulaikymą“, – sakė A.Neviera.

Pasak jo, Austrijos pareigūnai Lietuvai argumentavo, kad jų prokuroras turi pareigą paleisti asmenį į laisvę per kuo trumpesnį laiką. Tačiau Generalinės prokuratūros atstovui kilo klausimas, ar para tokio pobūdžio įtarimams – dėl nusikaltimų žmogiškumui – įvertinti yra pakankamas laikas. Jis tvirtino, jog austrų pareigūnų prašomų dokumentų greičiau išversti nebuvo įmanoma.

Pasak A.Nevieros, Lietuvos pareigūnams kyla klausimų ir apie M.Golovatovo sulaikymo aplinkybes.

„Ar jis buvo patalpintas į tam tikrą patalpą, kurioje laikomi sulaikomi asmenys, ar jis tiesiog buvo vadinamojoje tranzitinėje zonoje oro uoste, į kurią ir atskrido? Vertinant informacijos prieštaringumą, galima tokį klausimą kelti. (…) Mes dar užklausime jų apie šitą momentą, kadangi tai tikrai yra mus dominantis faktas“, – sakė prokuroras.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys sukritikavo Austriją, kai praeitą savaitę nepraėjus nė parai po sulaikymo ji paleido nusikaltimais žmoniškumui įtariamą buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą. Jis vadovavo KGB specialiojo dalinio „Alfa“ būriui, Sausio 13-ąją šturmavusiam Vilniaus televizijos bokštą.

Dienraštis „Die Presse“ praneša, kad, ko gero, Rusijos saugumui – FSB tebedirbantis M.Golovatovas iki šiol Europoje lankėsi bent 8 kartus. „Die Presse“ rašo, kad Lietuvos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį šiam asmeniui 2010 m. spalio 18 d. Tačiau net ir tada tai nesukliudė M.Golovatovui 8 kartus lankytis Europos Sąjungos šalyse: Kipre, Suomijoje ir Čekijoje.

1949 m. gimęs rusas nuo 1972 m. dirbo KGB,o nuo 1974 m. jo specialiame padalinyje „Alpha“. 1979-1980 m. jis tarnavo kaip politikų asmens sargybinis Afganistane.

Nuo 1993 m. M. Golovatovas turi privatų verslą – įkūręs saugos bendrovę „Alpha B“. Saugumo struktūrų ekspertas Andrejus Soldatovas, kalbėdamas su „Die Presse“, spėjo, kad M. Golovatovas tik formaliai yra pensininkas,o iš tiesų tebedirba rusų Saugumui – FSB. Taip leidžia manyti ir faktas, kad jis vadovauja sporto organizacijoms, kurios priklauso FSB kontroliuojamam susivienijimui „Dynamo“.

Austrijos žiniasklaida nušviečia skandalą tarp Vilniaus ir Vienos dėl KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo, pabrėždama kad tai sukėlė rimtą diplomatinę krizę tarp šalių. Apie tai praneša šalies ir pasaulio naujienų agentūros.

“Ledynmetis tarp Vienos ir Vilniaus”, – skelbia “DiePresse.com”. Cituojamas premjeras Andrius Kubilius, kuris apkaltino Austriją “nepaisant europietiško solidarumo” Tuo tarpu Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino austrų žinybų veiksmus “politiškai nepateisinamais”.

O ką apie tai sako kita pusė? Austrijos užsienio reikalų ministras Michaelis Špindelegeris (Michael Spindelegger) teigia, kad Lietuva neišnaudojo termino reikalingiems duomenimis apie M. Golovatovą pateikti. Todėl prokuratūra ir nusprendė jį paleisti. O politikai ęsą čia niekuo dėti.

M. Špindelegeris sako jau aptaręs situaciją su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu ir yra pasirengęs tai padaryti dar kartą, jei tik šis norės.

Austrijos žalieji pareikalavo nuodugniai ištirti M. Golovatovo paleidimą. Austrija esą neturi pagarsėti kaip “tarptautiniu mastu ieškomų despotų ar karo nusikaltėlių tranzito ar poilsio vieta”.

Anot daugelio užsienio žiniasklaidos pranešimų, diplomatinis konfliktas dėl paleisto KGB karininko aštrėja. Lietuva iškvietė į Vilnių konsultacijų savo ambasadorių Austrijoje. O tai esą yra antra pagal griežtumą sankciją diplomatijoje po ambasadoriaus atšaukimo neribotam laikui.

Šis portalas taip pat cituoja M. Špindelegerį, kad Austrija yra teisinė valstybė su nepriklausomomis teisingumo žinybomis, kurios ir priima sprendimus. Tuo tarpu kitų šaltinių pranešimu, austrų generalinė prokuratūra priklauso šalies teisingumo ministerijai, todėl M. Golovatovo byla yra grynai politinė. Kai kurių ekspertų nuomone, dėl visko kaltos rusiškos dujos: austrai visai nenori, kad rusai jiems „užsuktų kranelį“ arba pabranginų dujas. Tuo tarpu mažos Lietuvos interesai – antraeilis dalykas.

Krizė tarp Lietuvos ir Austrijos didėja, skelbiama ir apie protesto akciją prie Austrijos ambasados Vilniuje, kurioje dalyvavo keli šimtai žmonių, tarp jų – keli Lietuvos parlamento deputatai. Incidentų protesto metu neužfiksuota. Kai kurie mitingo dalyviai laikė plakatus su užrašais “Gėda!” ir “Putino draugai!”.

Diplomatiniai santykiai tarp Austrijos ir Lietuvos praėjusiomis dienomis labai greitai atšalo, tai, kad Lietuvą šį incidentą vertina labai rimtai, esą rodo ambasadoriaus atšaukimas iš Vienos. Jei kuri nors ES šalis išduoda tokį arešto orderį, kita šalis narė turi jį vykdyti, nusikaltimo, kuriais kaltinamas asmuo, įrodymų valstybė neprivalo pateikti.

Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

1991 metų sausio 13-osios nakties žudynių minėjimas pažadino seniai nutolusius atsiminimus. Jų buvo visokių ir visur: žiniasklaidoje, gatvėse ir skveruose. Kiekvienas turėjo savo istoriją ir pasakojo, kur tuomet buvo ir ką veikė. Kiekvieno atskirai nuopelnai tarsi nereikšmingi, tačiau suvienyta tautos dvasia tapo nepajudinama lyg monolitas ir tvirta tarsi titanas.

Atsiminimuose, ar jie būtų lietuvių, ar atsiprašymo žodžius tarusiųjų rusų, vėl visi tapome lygūs – žmonės, kovoję dėl tautos laisvės. Rišlūs sakiniai ir padrikos nuotrupos patvirtino, kad ir vėl kaip prieš dvidešimt metų viršų ėmė emocijos – ne protas ar racionalus išskaičiavimas. Iki šiol akyse matau vyrą, plikomis rankomis atėjusį ginti Spaudos rūmų.

Skanduodamas “okupantai, lauk”, gynėjas kilnojo į viršų dešinę, jo tvirtai sugniaužtas kumštis nutrenkė praeinančio kareivio kepurę. Kariškis, nors ir ginkluotas, nepuolė beginklio kovotojo. Sustabdė laisvės gynėjo dvasia ir vidinis nusiteikimas.

Žmogaus valia ir atsisprendimas lemiamomis akimirkomis turi didesnę reikšmę ir svorį nei ginklai ar kariuomenės. Ko vertas tarpusavy kariaujančių ir niekuomet nesutariančių dešimties leidinių išleistas bendras leidinys “Laisva Lietuva”, okupantams išvarius žurnalistus iš Spaudos rūmų. Trijų šimtų tūkstančių tiražas išdalytas nemokamai. Jokių politinių užsakymų, sąskaitų suvedinėjimo, išankstinių nuomonių. Tikras pilietinės visuomenės pavyzdys. Atsiminimuose tiek daug žodžių “nemokamai”, “nelaukiant naudos”, “gera valia”. Skamba tarsi iš fantastikos knygų. Tą savaitę visi pamiršo zvonkes, pikules ir kitas dabartinio laiko “žvaigždutes”.

Minėjimo dienomis daugelis atvirai prisipažino užklupti dvasinių pagirių. “Žiūrėjome su dukra studente Lietuvos televiziją, rodančią dokumentinius kadrus apie Sausio 13-ąją, ir verkėme, – sakė bičiulė. – Vėl pajutome ore tvyrančią rimtį ir ramybę, kai bendrą kalbą rasdavai su nepažįstamu, kai aikštėje prie parlamento jausdavaisi tarsi bažnyčioje per mišias. Buvo bendras tikslas ir panašūs bendros ateities planai.”

Džiaugiausi po tiek metų sutikusi laisvės gynėjus, kurių garbanas palietė šalna, o jaunatviškas žvilgsnis užleido vietą išminčiai. Praėjus dvidešimčiai metų du Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ginčijosi nesutardami, kurioje rūmų vietoje juodu tuomet buvo. Vienas sakė Sausio 13-osios naktį buvęs poste parlamente, kitas jam priminė, kad šis tuomet buvęs ligoninėje prie gimdančios žmonos.

Žinių laidose išvydau žurnaliste pristatytą moterį, kuri pasakojo, kas tuomet vyko Žurnalistų sąjungoje, priglaudusioje Lietuvos televizijos žmones. Tuomet buvau dvidešimtmetė dienraščio žurnalistė, o tą ponią prisimenu kaip Žurnalistų sąjungos bufetininkę. Kai kavos norėdavo merginos, turėdavo ilgai palaukti, nes pirmenybė buvo teikiama vyrams. Šiandieniniai žurnalistai turbūt neprisimena tų laikų dalyvių, o kiti tuo naudojasi, kurdami naują, savaip pakoreguotą istoriją. O gal dabar bufetininkių laikai?

Žinau mažiausiai porą laisvės gynėjų, kurie tąnakt miegojo, tačiau vėliau buvo apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Ne paslaptis, kad valdžia mėgsta pataikūnus ir pritarėjus. Kalbėtojų bei svečių sąrašai irgi sudaromi atsižvelgiant į politinę konjunktūrą. Ačiū Dievui, kad šiandien daug kas atsimena, kas tuomet vyko, ir turi autentiškus savo liudijimus.

Ne be reikalo sakoma: mes atgysime savo knygose. Todėl svarbūs ne tik aukštų pareigūnų, bet ir paprastų, “eilinių” žmonių atsiminimai. Jie padės atkurti bendrą vaizdą ir suvokti prieš dvidešimtmetį išsiskleidusią tautos dvasią bei jos galias. Lietuvai labiau reikia Tautos istorijos, ne Gugenheimo muziejaus. Kiekvienas čia galėtume būti ekskursijos vadovu ir vis praplėsti ekspoziciją. Čia vietos atsirastų ir iki šiol nežinomoms moterims, kurios žudynių dienomis savaitę dirbo rūsyje, kad garantuotų valstybės vadovų telefono ryšį su pasauliu. Tebūnie čia ir atsiminimų, kad “kai kas” tą tragišką naktį “palūžo iš siaubo ir pasitraukė iš valstybės posto, atėjo kitą dieną pelenais galvą barstydamas, šnekėdamas be ryšio, ir jam buvo atleista”, o kai kas – “slėpėsi “Draugystės” viešbutyje po lova”.

Pirmą kartą po Sausio tragedijos teigiama prasme buvo pavartotas žodis “šlovė”. Apie žuvusiųjų šlovę kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Žodis “šlovė”, tarsi gerai paslėptas ir saugiai saugotas šeimos stalo sidabras, ištrauktas ir šiomis dienomis. Nuo vaikystės ir sovietinės okupacijos šlovė buvo tapatinama su saulę 1940-aisiais Lietuvai atvežusiais okupuotos valstybės intelektualais ir sovietų kareiviais, mėgstančiais prisiminti 1945 metų gegužės 9 dieną.

Likę gyvi sovietiniai veteranai, gegužės pradžioje išsitraukiantys gausius ir žvangančius ordinus, vis minėdavo žodį “šlovė”, kuri įsmigo mūsų sąmonėje kaip okupacijos dalis. Tačiau galima ir būtina šlovinti savo tautos vaikus, kurie paaukojo gyvybę ant valstybės aukuro. Šlovė gali būti tapatinama ir su šių laikų didvyriais. Būtina suvokti, kad turime ne tik Šapokos, bet ir šių laikų istoriją, skatinančią patriotizmo ir tautinio pasididžiavimo jausmus.

Bičiulių dvidešimtmetės dukros, tokios kaip aš tada, šiandien studijuoja Lietuvoje ir užsienyje. Joms po kojomis – visas pasaulis. Viskuo nepatenkinti sovietų valdžios šlovintojai šiandien turi teisę kritikuoti valdžią ir dėti į šuns dienas reitingų čempionus. Tai irgi tos nakties laimėjimas.

Kamuojamas dvasinių pagirių ne vienas bičiulis prisipažino mąstęs, ar teisingai gyveno tą dvidešimt nepriklausomybės metų, ar viską padarė taip, kaip reikėjo ir geriausia ne tik jam asmeniškai, bet ir tautai bei valstybei. Po pagirių ateinančios šviesios, nors ir skausmingos mintys turėtų būti ženklas, kad šlovės ir šviesos bus daugiau.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prašneko apie būtinybę steigti bendriją. Nuostabu tai, kad šiais mobiliųjų telefonų, interneto ir savotiškos vienatvės laikais žmonės vėl nori bendrauti, dalytis. Didesnis džiaugsmas išgirsti balsą, išvysti akis, nei sėsti prie interneto ar imti į rankas mobilųjį telefoną. Beveik kaip tada, prieš 20 metų.

"Veido" archyvas

Televizijos bokšto gynėjų narsa ir pasiaukojimas tapo visų laisvės kovų simboliu

Minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį svarbu prisiminti ne tik tą naktį žuvusius Televizijos bokšto gynėjus, bet ir visus, kritusius dėl Lietuvos laisvės per pastaruosius 200 metų.

Lietuvos kalendoriuje yra ne viena šlovinga ir tragiška data, žyminti mūsų tautos ir valstybės kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, savanorių ir partizanų kovos, trėmimai, Kražių skerdynės ir Romo Kalantos auka. Vienas, mums artimesnes, atsimename labiau ir jautriau išgyvename, kitas, nutolusias laike, žinome nebent iš šykščių aprašymų istorijos vadovėliuose ir vargu ar jaučiame stiprią asmeninę sąsają.

Sausio 13-oji – visų laisvės kovų atminimas

Vis dėlto jau du dešimtmečius svarbiausia, labiausiai laisvės kovas ir jų dalyvių auką įprasminanti diena Lietuvoje yra Sausio 13-oji. Diena, kai savo viduje jau agonijos apimta, bet išoriškai dar labai stipri sovietų imperija savo priešmirtiniuose traukuliuose pabandė užsmaugti prieš dešimt mėnesių atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Maskvoje ir Vilniuje sėdintys agresijos planuotojai įsivaizdavo, kad su pradiniais valstybės kūrimo sunkumais susidūrę Lietuvos piliečiai nusivils tiek kasdienių prekių stygiumi, tiek politikų nesutarimais ir padės nuversti “buržuazinių nacionalistų” valdžią. Ar bent jau nesipriešins tiems, kurie ateis jos versti.

Imperijos sostinė įprastai apsiriko. Šimtai tūkstančių tik ką atsikūrusios valstybės piliečių išėjo jos ginti. Nors per laiką, prabėgusį po Sausio 13-osios, gimė, užaugo ir į savarankišką gyvenimą išėjo Lietuvos piliečių karta, bet ir ji, kiek tenka pastebėti, išgyvena Sausio įvykius kaip asmeninę patirtį.

Gerai pamenu tą stebėtiną bendrumo ir vienybės jausmą, apėmusį Lietuvą Sausio įvykių dienomis. Pats tą naktį su kaimynais stovėjau prie Sitkūnų retransliatoriaus bokšto, vėliau su bendradarbiais ir draugais, kartu su šimtais tokių pačių kauniečių, naktimis budėdavome Laisvės alėjoje netoli Kauno televizijos studijos, kad prireikus būtų kam ją ginti.

Nė vienas kitas 1991-ųjų kovų dėl laisvės įvykių – pasieniečio Gintauto Žagunio žūtis, Medininkų skerdynės, savanorio Artūro Sakalausko žūtis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prieigose paskutinę Maskvoje žlungančios komunistų reakcijos sukelto pučo dieną – nesukėlė tokio pojūčio, kaip Sausio 13-oji. Regis, ne man vienam, nes nė vienas šių įvykių neminimas taip nuoširdžiai ir plačiai. Tiek todėl, kad Sausio įvykiuose vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo didesnė tautos dalis, tiek todėl, kad būtent tomis dienomis visi suprato, jog Lietuvos kovoje dėl laisvės įvyko esminis lūžis. Jei nepalaužė sausį, nebepalauš jau niekada.

Visa, kas dėjosi vėliau – referendumas dėl nepriklausomybės, “Gulbių ežeras” per Ostankino televiziją, Kauno gatvėse patruliuojantys, bet kažkokie sutrikę desantininkai, atrodė dėsninga įvykių raida, kai visi jau žino, kad viskas baigsis gerai. Nors kai šiais laikais skaitome tuomet mažai žinotus didžiosios politikos dokumentus, negalime atsistebėti, per kokį stebuklą ir kokiomis mažomis aukomis Lietuva išsivadavo iš sovietų imperijos glėbio.

Todėl gal būtų teisinga, kad laikui bėgant Sausio 13-oji, kaip Lietuvos kovų dėl nepriklausomybės kulminacija, taptų minima kaip visų per daugiau nei du šimtmečius galvas už valstybės laisvę paguldžiusių sukilėlių, savanorių ir partizanų atminimo diena.

Už mūsų ir jūsų laisvę!

Atsakymas į kausimą, nuo kada derėtų pradėti skaičiuoti Lietuvos kovas dėl laisvės, nėra paprastas. Nemažai šia tema rašęs istorikas Romas Batūra mano, kad prie tokių jau priskirtinos ir lietuvių kovos su kryžiuočiais. Nors vis dėlto, ramiai žiūrint, tai buvo normali to meto feodalinių valstybių santykių būsena. Kaip ir vėlesnės Abiejų Tautų Respublikos kovos su maskvėnais, totoriais, švedais ar turkais.

Tikra pirmoji kova dėl laisvės buvo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kilęs Tado Kosciuškos vadovaujamas 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimas prieš Rusijos imperiją. Nors sukilimo metu pats T.Kosčiuška nuo vadovavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms nušalino Jokūbą Jasinskį, reiškusį pernelyg plačias būsimosios Lietuvos valstybės savarankiškumo idėjas, vis dėlto tai buvo pirmas kartas, kai siekdama žmonių paramos lenkakalbė bajorija kreipėsi į lietuvius lietuviškai. Apie šį sukilimą, jo metu iš rusų išvaduotą Vilnių mename kaskart, žvelgdami į vieno sukilėlių vadų – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Arkikatedrą ar eidami J.Jasinskio gatve.

Svarbiausia, T.Kosciuškos sukilimo metu gimęs šūkis “Už mūsų ir jūsų laisvę!” tapo visų tolesnių kovų prieš imperinės Rusijos priespaudą šūkiu. Praėjus dviem šimtams metų nuo sukilimo dienos šiuo šūkiu nešinas į Arkikaderos aikštę išėjo Lietuvos Sąjūdis, taip nutiesdamas tiesioginę jungtį su pirmaisiais laisvės kovotojais. Deja, nežinome, kiek jų tuomet žuvo, nes niekas – nei savi, nei priešai nevedė tokios statistikos. Tačiau aukos, ypač turint omenyje gana nedidelį pačių sukilėlių kiekį – apie 10 tūkst. ir tai, kad kautis atviruose mūšiuose buvo bandoma su triskart gausesne Rusijos kariuomene, turėjo būti nemenkos.

T.Kosčiuškos sukilimas buvo numalšintas, bet laisvės siekiai tik plito, apimdami vis didesnius gyventojų sluoksnius. Buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje pakakdavo užaugti naujai kartai, ir jos atstovai nedelsdami griebdavosi ginklo. Kaskart darydami išvadas iš savo tėvų klaidų.

Kitas, 1831-ųjų metų, Lenkijos ir Lietuvos sukilimas, istoriko Antano Kulakausko požiūriu, turėjo visus šansus būti pergalingas, jei ne sukilėlių vidaus rietenos ir menka valstietijos parama bajorams. Nors Užnemunės sukilėlių komisaras Mikalojus Akelaitis, kreipdamasis į valstiečius, rašė: “Kai su lenkais susidėsma, visi šlėktomis, bajorais būsima” (tai yra žadėjo visiems lygias pilietines teises), tačiau tai buvo tik pavieniai šūkiai. Tad nors sukilėliai labai gretai išlaisvino beveik visą Lietuvą (didžioji Rusijos kariuomenės dalis kovėsi Lenkijoje), netrukus bajorai liko be kareivių, o Žemaitijoje sukilėlių kariuomenė netgi slopino valstiečių maištą.

Per sukilimą žuvusiųjų vėlgi niekas neskaičiavo. Įvairiais vertinimais, Lietuvoje galėjo žūti iki 5 tūkst. vyrų, dar apie 8500 sukilimo dalyvių bei rėmėjų buvo perduoti teismui.

Šiuolaikinės lietuvių tautos gimimas

“1831-ųjų sukilimas pralaimėjo tik per klaidą, o 1863-iųjų sukilimas, kilęs netrukus po baudžiavos panaikinimo, iš anksto buvo pasmerktas žlugti, ir vienintelė sukilėlių viltis buvo pagalba iš Anglijos ir Prancūzijos, – sako A.Kulakauskas. – Nepaisant to, šis sukilimas, tiksliau, jo pasekmės, sudarė sąlygas moderniai lietuvių nacijai formuotis.

Žymus išeivijos istorikas Vincas Trumpa savo knygoje “Lietuva XIX amžiuje” baudžiavos panaikinimą ir sukilimą pavadino naujosios Lietuvos Jonu Krikštytoju”.

Sukilimas Lietuvoje išties buvo beviltiškas – jį pradėjęs buvęs Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas su savo keturiais tūkstančiais menkai apmokytų vyrų, bandžiusių kautis tvarkinga to meto kovos rikiuote, jau gegužės mėnesį ties Gudiškiu buvo visiškai sumuštas, pateko į nelaisvę ir netrukus sukilimą žiauriai slopinusio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu pakartas. Tačiau Konstantino Kalinausko, kunigo Antano Mackevičiaus toliau vadovaujamas sukilimas plėtėsi, nes į lietuviškai mestą laisvės šūkį šį kartą atsiliepė tūkstančiai Kauno gubernijos valstiečių, pradėjusių partizaninį karą.

Paradoksalu, bet būtent nereguliari partizaninė taktika, sukilėlių taikyta Lietuvoje, pasirodė daug veiksmingesne ir pridaranti daug mažiau nuostolių. Per pusantrų sukilimo metų jame, istorikų skaičiavimais, dalyvavo apie 66 tūkst. sukilėlių, iš jų kas dešimtas žuvo 321 mūšyje su Rusijos kariuomenės daliniais, kurie į pabaigą savo eilėse skaičiavo 140 tūkst, karių. “Koriko” pravardę pelnęs generalgubernatorius M.Muravjovas pedantiškai apskaičiavo, kad po sukilimo jis pakorė 128 dalyvius, 972 išsiuntė į katorgą, 1427 ištrėmė į Sibirą, 345 atidavė į rekrūtus, o į Rusiją iškeldino per 6 tūkst. sukilėlių. Iš viso represijos palietė 9361 bajorą, kunigą, miestietį ir valstietį.

Imperija pergudravo pati save

Žiauriai numalšinę 1863-iųjų sukilimą rusai nutarė imtis tradicinės imperinės “skaldyk ir valdyk” taktikos, atplėšdami lenkus nuo lietuvių, bajorus nuo valstiečių. Po sukilimo ekonominės valstiečių išbaudžiavinimo sąlygos caro įsakymu tapo geriausios Rusijoje, tuo sudarydamos prielaidą savarankiškam pasiturinčių valstiečių sluoksniui atsirasti. Sluoksniui, kuris jau turėjo pinigų leisti savo vaikus į mokslus, nors kartais – nelegalius.

Imperijos politika buvo tokia – Užnemunėje, priklausiusioje autonominei Lenkijos carystei, lietuvių kalba imta skatinti, gimnazijas su dėstoma lietuvių kalba baigę moksleiviai galėjo pretenduoti į stipendijas mokytis Maskvos universitete. Dėl to Suvalkija tapo Jono Jablonskio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų lietuviškos šviesuomenės bei tautinio atgimimo šauklių tėvyne.

Kauno gubernijoje, priklausiusioje Rusijai, lietuvių kaba buvo uždrausta ir per mokyklas buvo suplanuotas rusinimas, bet vyskupo Motiejaus Valančius ir kunigų pastangomis kiekvienas doras katalikas žinojo, kad leisti savo vaiką į rusišką mokyklą yra nuodėmė. O privalomojo pradinio mokslo Rusija nesugalvojo.

1897-aisiais Rusijos imperijoje buvo atliekamas visuotinis gyventojų surašymas.Jį atlikti padėję prancūzų specialistai buvo šokiruoti: Kauno gubernija buvo atsidūrusi paskutinėje vietoje pagal valdiškų mokyklų lankomumą – į jas ėjo vos 7 proc. moksleivių. Tačiau raštingų buvo net 54 proc., ir šiuo rodikliu Kauno gubernija nusileido tik Latvijai, Estijai, Maskvai ir Peterburgui! Negana to, 90 proc. rašyti ir skaityti mokėjo “užsienio”, tai yra lietuvių kalba.

Tad 1863-iųjų sukilėlių aukos nebuvo beprasmės – jų krauju palaistytoje žemėje, kaip ir pranašavo Z.Sierakauskas, sudygo “Lietuvos sėkla, ateityje pražydusi skaisčiais laisvės žiedais”. Po keturių dešimtmečių Vilniuje susirinkęs Didysis Seimas parodė, kad lietuviai tapo nacija, pasirengusia kurti savą valstybę. 1918–1920 metų nepriklausomybės kovos, pareikalavusios pusantro tūkstančio Lietuvos savanorių gyvybių, nebūtų buvusios įmanomos be 1863-iųjų sukilėlių padėto prado.

Laikas atminti visus kritusiuosius

Gaila, kad 1863-iųjų sukilimas šių dienų lietuvių istorinėje sąmonėje tarsi nustumtas į paraštę. Sukilėlių kapais Lietuva nusėta ne ką mažiau nei 1944–1953 metų partizanų kapais, dar ir šiandien jų žūties vietose statomi kryžiai, o visame katalikiškame pasaulyje garsus Kryžių kalnas atsirado kaip atminimas apie 1863-iųjų sukilėlius, bet paminklai jiems stovi tik provincijoje. Šiauliai, Panevėžys, Biržų giria, Paberžė, Dūkštas sukilėlius mena, o Vilniaus Lukiškių aikštėje, kurioje buvo nužudyti visi sukilimo vadai, jiems skirtą atminimo akmenį galima rasti tik žinant, kur jis yra.

Maža to, Antano Dimžlio skulptūra “1863-iųjų sukilėliai”, sovietmečiu vietoje kryžiaus pastatyta ant Šiauliuose sukilėliams skirto paminklo, atgimimo metais buvo nuplėšta ir netgi nuvežta į Grūto parką. Ten, beje, kažkokie atmintį praradę veikėjai tuo pat metu buvo nugabenę ir 1831-ųjų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės paminklą. Laimei, susizgribta, bet centrinio paminklo, skirto sukilėliams, nėra iki šiol.

Nėra iki šiol ir paminklo Lietuvos partizanams, sudėjusiems didžiausią auką kovose dėl laisvės. Daugiau nei dešimtmetį trukusio karo mūšiuose žuvo ir gulage nukankinta per 100 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų. Pokario partizanų kova labai susisieja su 1863 metų sukilėlių kovomis – būdama nuo pat pradžių pasmerkta, ji tapo tais daigais, iš kurių išaugo Lietuvą į atgimimą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą atvedusi karta.

Būtų prasminga, jei ir pagerbtume juos vienoje vietoje ir vienu metu. Sausio 13-oji ir Lukiškių aikštė tam labai tiktų. Juk jie visi kovojo ir žuvo dėl to paties – dėl Lietuvos laisvės.

Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prieštaringai vertinamo veikėjo Algirdo Paleckio pareiškimo, esą prieš 20 metų sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės daliniams mėginant nuversti Lietuvos valdžią, “saviškiai šaudė į savus”, BNS ketvirtadienį patvirtino prokuratūra.

Pasak Vilniaus apygardos prokuratūros, tyrimas A.Palckio atžvilgiu pradėtas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSSR ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą.

Griežčiausia bausmė, kurią įstatymas numato už minėtą nusikaltimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Ikiteisminį tyrimą atliks Vilniaus miesto apylinkės, o kontrolę vykdys Vilniaus apygardos prokurorai.

Apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius kalbėjęs A.Paleckis pareiškė: “O kas buvo sausio 13 dieną prie bokšto? Ir, kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus”.

Į prokurorus dėl šio pareiškimo kreipėsi parlamentaras Kęstutis Masiulis, kuris nurodė, kad toks pasisakymas menkina 1991 metų sausio 13-ąją žuvusių ir sužeistų žmonių atminimą bei įžeidžia visų Lietuvos laisvės šalininkų jausmus.

1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Kariškiai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę