Pirmasis Naujųjų metų mėnuo atidarys dar vieną kino verslo sezoną su daug žadančiomis premjeromis. Švęsime dvi lietuviškas premjeras, repertuarą šildys bent trys ryškūs pretendentai į “Oskaro” nominacijas, o prancūziško kino mėgėjus džiugins San Sebastiano kino festivalio čempionas Francois Ozonas ir tradicinis renginys “Žiemos ekranai”.

Didelis pasirinkimas. Žanrų mišrainė. Daug pagundų. Nenuspėjami skanėstai. Milžiniška konkurencija. Aktorių siurprizai. Repertuaras tikrai atrodo perkrautas premjerų, ir kažkam bus lemta pralaimėti. Norėtųsi, kad lietuviški filmai išsilaikytų galingi kuo ilgiau, bet jie debiutuoja nelygiomis sąlygomis.
Mūsų Kultūros ministerijos finansavimą gavusi ir trejus metus gaminta “Aurora” (“Vanishing Waves”) premjerą Lietuvoje organizuoja tikrai neatsakingai. Kartu su “Aurora” paleisti ir mokesčių mokėtojų pinigais paremti filmai “Tadas Blinda. Pradžia” ir “Miegančių drugelių tvirtovė” jau seniai pasižymėjo nacionaliniame repertuare. Tiesiog juokingai skamba socialiniame tinkle esantis skelbimas, kad ieškoma savanorių, kurie nemokamai atliktų prodiuserei privalomas užduotis ir skatintų žiūrovus nusipirkti bilietus. Toks atsainus požiūris ir negebėjimas susitarti su platinimo bendrovėmis rodo nepagarbą filmo režisierei ir drąsiems vaidmenims atsidavusiems aktoriams.
Pagal sutartį “Aurora” privalėjo startuoti 2012 m., bet filmas be jokios pateisinamos priežasties vėluoja, nors Europos, Azijos ir Amerikos festivaliuose rodomas jau nuo liepos mėnesio. Čia svarbu paminėti, kad Lietuvoje nėra atsiskaitomybės už išleistus pinigus ir niekas nekontroliuoja įsipareigojimų vykdymo (bent jau kine), o gudrūs prodiuseriai naudojasi valdžios institucijų suteikiama laisve. Belieka tikėtis, kad naujasis Lietuvos kino centras mėgins išspręsti šią opią problemą.
Priminsime, kad užsienyje “Aurora” įvertinta labai prieštaringai ir nevienodai.

Šeimos paslaptys apsinuogina prie švenčių stalo
Nė vieno lito iš valstybės kišenės neprašiusi, privačių rėmėjų lėšomis finansuota ir vos per devynias dienas nufilmuota drama “Tyli naktis” neturėjo tiek daug skambių ambicijų, bet režisierius Maris Martinsonas ir prodiuserė Linda Krukle prieš metus pasirašė sutartį su platinimo bendrove “Meedfilms” ir susitarė dėl konkrečios nacionalinės premjeros datos su “Forum Cinemas”. Svarbu ir tai, kad filmo autoriai investuoja papildomų lėšų į filmo reklamą bei viešinimą, nes turi tikslą užfiksuoti rezultatą ir susigrąžinti minimalistinį gamybos biudžetą.
Kontroversiškas filmas “Tyli naktis” netikėtai atskleidžia M.Martinsono gebėjimą provokuoti ir šokiruoti. Jis užduoda daug labai nepatogių klausimų. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus sumanymai patiks tikrai ne visiems, bet jo geri ketinimai bus pastebėti ir aptarinėjami. Dramoje nėra jokių efektų, santykių aistros kaista kambariuose ir vonioje su trumpu išėjimu į barą, tad visas krūvis tenka aktoriams, parašytoms situacijoms ir jas stebinčiam operatoriui Feliksui Abrukauskui.
M.Martinsono dialogai pasižymi kandžiu humoru ir savita ironija su dvigubu dugnu. Į tironišką homofobo vaidmenį įsijautęs Kostas Smoriginas nardo lyg žuvis vandenyje ir teikia rimtą paraišką “Sidabrinei gervei”. Viktorija Kuodytė ir Leonardas Pobedonoscevas taip pat deramai išnaudoja jiems suteiktą galimybę, bet didžiausių komplimentų nusipelno Valda Bičkutė: drąsiam, provokuojančiam ir intymiam vaidmeniui ryžtųsi ne kiekviena aktorė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Romeo ir Džuljetų desantai sostinės teatrų scenose.

Sausis teatruose prasidėjo kaip reta darbingai. Kol Vilniaus žiūrovai aistringai aptarinėja metų pabaigos premjeras – „Išvarymą“ Nacionaliniame dramos teatre, „Žydrąjį dunojų“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei naujausią Jono Vaitkaus darbą „Eglutė pas Ivanovus“, rodomą režisieriaus vadovaujamame Rusų dramos teatre, į duris jau beldžiasi nauji spektakliai.
Ne visus ir spėjome anonsuoti. Štai Valstybinio jaunimo teatro kamerinėje salėje jau praėjusį savaitgalį parodyta Birutės Mar premjera „Jis ir ji“. Tai spektaklis, sudėliotas iš Julijos Janulaitytės-Biliūnienės ir lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno laiškų bei kūrybos fragmentų. Vaidina B.Mar ir Aleksas Kazanavičius, smuikelį įsimylėjusių širdžių ritmu čirpina Sigitas Rubis.
Vos keletą metų tetrukusi Julijos ir Jonelio meilė (J.Biliūnas mirė tesulaukęs 28-erių) primena Romeo ir Džuljetos istoriją. „Abudu nustebo vienas kitą pamatę; abiejų vienu akiemirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiedviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką“, – rašė J.Biliūnas.

Vėl žaismingoji Žasmina

Kita premjera sausio pabaigoje laukia Kauno valstybiniame dramos teatre: čia sausio 21–22 d. ketinama rodyti Agniaus Jankevičiaus režisuotas „Tris gyvenimo versijas“. Šiai premjerai rengiasi kauniečių dramos aktorių žvaigždynas: Jūratė Onaitytė, Goda Piktytė, Dainius Svobonas ir Sigitas Šidlauskas.
Pjesės autorė – vis labiau Lietuvoje populiarėjanti žydų kilmės prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. 2010 m. teatre „Mens Publica“ buvo pristatyta jos pjesė „Atsitiktinis žmogus“, pernai didelio pasisekimo „Idioteatre“ sulaukė tos pačios autorės pjesė „Menas“. Sakoma, kad Y.Reza į teatro sales sugrąžino ištisą sluoksnį žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką.
Pjesė „Trys gyvenimo versijos“ pasakoja apie diena anksčiau, nei sutarta, netikėtai užplūstančius svečius. O netikėtumai praskleidžia uždangą į tai, ką šeimose įprasta slėpti: kruopščiai saugomą intymiausių namiškių jausmų ir lūkesčių erdvę.

Meilės šmėklos

Metų pradžia ypač dosni atvežtinių reginių. Jau pirmąją metų savaitę po Lietuvą keliavo „Budrugana-Gagra“ rankų šešėlių teatras iš Gruzijos, vadovaujamas režisieriaus Gelos Kandelakio. O sausio pabaigoje Vilnių užplūs ištisa atvežtinių spektaklių lavina.
Daugiausiai sentimentų vyresniems žiūrovams turėtų sukelti kultinė kompozitoriaus Aleksejaus Rybnikovo ir poeto Andrejaus Voznesenskio roko opera „Junona ir Avos“, atvežama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Prieš tris dešimtmečius Maskvoje šiame spektaklyje vaidino Nikolajus Karačencovas, Jelena Šanina, Aleksandras Abdulovas ir kitos Rusijos scenos pažibos, o populiariausias miuziklo arijas atmintinai mokėjo visa Sovietų Sąjunga. Kaip ir XIX amžiaus pradžios rusų keliautojo Nikolajaus Rezanovo ir Amerikoje jo sutiktos merginos Končitos meilės istoriją. N.Rezanovas, grįžęs Rusijon leidimo tuoktis su katalike, susirgęs mirė, o vienuole tapusi mylimoji tolimame krante nepamiršo jo visą gyvenimą. Krasnojarske ant Nikolajaus kapo stovi baltas kryžius, kurio vienoje pusėje iškalti žodžiai „Aš tavęs niekada nepamiršiu“, kitoje – „Aš tavęs niekada nebepamatysiu“. Tai žymiausio ir graudžiausio „Junonos ir Avos“ dueto priedainis.
Iš lietuviškų gastrolių norėtųsi išskirti įdomią klaipėdiečių naujausių spektaklių kolekciją sostinėje. Didžiausio susidomėjimo turėtų sulaukti režisieriaus Gintaro Varno inscenizuota Augusto Strindbergo „Šmėklų sonata“ su aktoriumi Vytautu Paukšte. Tačiau intriguoja ir Igorio Reklaičio monospektaklis „Produktas“ pagal Oskaro Koršunovo Lietuvoje išgarsinto brito Marko Ravenhillo pjesę. Joje aktorius persikūnija į prodiuserį, antrarūšei aktorei pristatantį savo naują scenarijų, turintį ją paversti žvaigžde. Jo siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas ir religinis fundamentalizmas.

Sausio teatrų gastrolės Vilniuje

22 d. 18 val. Rusų dramos teatre – Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklis „Kritimas į tamsą“. Rež. Saulius Varnas
24 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – roko opera „Junona ir Avos“. Rež. Aleksandras Rychlovas (Maskva)
25 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo centre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Saugokite Florą“. Rež. Arvydas Lebeliūnas
26 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Šmėklų sonata“. Rež. Gintaras Varnas
27 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Produktas“. Rež. Tomas Jašinskas

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“.

Labas rytas, Premjere. Sausio 13-osios išvakarės. Premjere, kas jums  asmeniškai įsimintiniausio iš tos lemtingos nakties išliko?

Žinote, dabar po 20 metų, po 21 metų prisimenant tas dienas iš tikrųjų galima prisiminti kaip dienas, kurios buvo skausmingos, tragiškos, bet kartu žvelgiant iš šių dienų perspektyvos tai buvo apgintos laisvės dienos, tai buvo tikros pergalės dienos. Žvelgiant į visa tai, kas vyko nuo pat 1988 metų iki dabar, galima labai paprastai pasakyti, kad Sovietų imperija subyrėjo ne tiek tuo metu, kai byrėjo ir subyrėjo Berlyno siena, bet tuo metu, kai ta imperija atsimušė į mūsų barikadų sieną, kaip tik Sausio 13-ąją. Šios pergalės, šios apgintos laisvės dienos svarba visame tame, kas vyko Sovietinės imperijos byrėjimo laikotarpyje, yra iš tiesų neįkainojama.  Neveltui galima būtų prisiminti tą faktą, kad iš karto po Sausio 13 dienos Maskvos centre rinkosi Maskvos demokratai, Maskvos inteligentai. Mitingas, kuris tuomet buvo organizuotas Maskvoje, buvo pats didžiausias per visus keletą dešimtmečių. Simboliška, kad kaip tik praeitą mėnesį Maskvoje vėl renkantis žmonėms, siekiantiems daugiau demokratijos ir daugiau žmogaus teisių Rusijoje, mes šiandien rinksimės prisiminti Sausio 13 dienos.

Matyt, ne vien mūsų mitingai, bet ir mitingas Maskvoje padėjo perlaužti situaciją?

Be abejo, kad taip.

Sausio 13 dienos byla. 14 žuvusiųjų, virš 1000 nuketėjusių. Ta byla kol kas per dvidešimt vienerius metus apčiuopiamai rezultatyviai nepasistūmėjo. 650 tomų medžiagos, bet turint tuos rezultatus, kokių žmonės laukia, teisingumo, kokio žmonės laukia… Jūsų nuomone, ar šita byla bus kada nors iki galo ištirta? Vis dėlto yra ir kaltinimai nusikaltimais žmogiškumui 21 asmeniui Rusijoje, keliems žmonėms už Rusijos ribų. Tikite, kad tai bus vieną dieną padaryta ar ne?

Be abejo, kad tos bylos tyrimas priklauso ir nuo to, kiek mūsų prokurorams, mūsų teisėsaugos institucijoms pavyksta pasiekti, kad įtariamieji būtų apklausti, kad mums padėtų tų šalių teisėsaugos, kuriose jie šiuo metu gyvena. Kaip žinia, kol kas Rusijos teisėsauga šiuo požiūriu nėra labai bendradarbiaujanti, todėl bylos tyrimas vyksta ne taip sparčiai, kaip mes to norėtume. Aišku, buvo galbūt tam tikro aplaidumo mūsų prokuratūros veikloje prieš keletą metų, bet pastaruoju metu matome pakankamai nuosekliai dirbančią prokuratūrą, aš tikiuosi, kad tas darbas ir toliau bus taip pat tęsiamas. O kai kurių klausimų atsakymų galėsime sulaukti tik tada, kai pačioje Rusijoje vidaus situacija bus pasikeitusi tiek, į tikrų demokratijos vertybių pusę, kad pačioje Rusijoje bus siekiama ir norima rasti atsakymus, į tuos klausimus, kurie rūpi mums apie 1991 m. įvykius, ir kurie turėtų rūpėti ir  pačiai Rusijai.

Na, prisiminėm tikrai Lietuvai svarbius dalykus. Premjere, kalbant apie savaitės aktualijas, savaitės Vyriausybės darbus. Pradėkim nuo vakarykščių, tokių, iš pirmo žvilgsnio gan kuklių,  bet žmonių protestų prie Vilniaus Savivaldybės. Dėl šildymo problemų, dėl šildymo sąskaitų. Dvi grupės piketavo, vieni kaltina Jus, kita grupė  – Artūrą Zuoką. Ir kaltinantys Jus sako, kad Latvija ir Estija pigiau moka už dujas.  Ir tai pateikiama kaip Vyriausybės, Jūsų konkrečiai, energetikos ministro tam tikro tokio politinio  neįgalumo atvejis.

Tai, kad mokame už dujas daugiau nei mūsų kaimynai, yra žinoma pakankamai senai. Žinomi ir mūsų visi veiksmai ir kreipiantis į Europos Sąjungos Konkurencingumo tarnybą, ir pertvarkant dujų ūkį, ir siekiant pastatyti suskystintų dujų terminalą, kad nebūtumėm tiek priklausomi nuo monopolistinių GAZPROM dujų tiekimo.

Bet šioje vietoje turime labai aiškiai matyti, kad, deja, Vilniaus miesto vadovybė, vietoj to, kad tikrai parodytų, jog sugeba suprasti savo šilumos ūkio problemas, jie vis dar stengiasi savo nepadarytus darbus arba savo padarytas klaidas pridengti grynu politikavimu. Reikia atsiminti, kad tos problemos, apie kurias Vilniuje daug diskutuojama, kai vilniečiai staiga pamatė, jog praeitų metų lapkritį, kai temperatūra buvo tokia pat kaip ir 2010 m. lapkritį, staiga šilumos suvartojimas vilniečių butuose išaugo po 15 proc., ir žinoma sąskaitos dėl to taip pat labai ženkliai išaugo, ir tai nieko bendro neturi su kokia nors dujų kaina. Tiesiog Vilniaus šilumos ūkis yra taip nesėkmingai tvarkomas, kad būtent dėl to kenčia vartotojas. Čia Vilniaus miesto savivaldybės vadovybė – tiek meras, tiek visi koalicijos partneriai ­– turėtų kaip nors sugebėti įveikti patys save  ir turėtų suvokti, kad jie yra atsakingi už šilumos ūkį. Taip, kaip Kaune už šilumos ūkį yra atsakinga Kauno miesto savivaldybė, Molėtuose atsakinga  Molėtų savivaldybė.

Na, tai yra suprantama.  Premjere, mums paskambino klausytojas, išgirdęs prieš porą dienų Vilniaus energijos reklamą, kurioje įmonės analitikė teigia, kad Vilniaus energijai tenka tik penktadalis nuo mūsų mokamų šildymo sąskaitų. Tik penktadalis tenka šilumos tiekėjui, visa kita –  dujoms, kitiems dalykams. Žmogus klausia labai paprastai. Tas penktadalis nuo 300 Lt sąskaitos yra 60 Lt, o penktadalis nuo 1000 Lt yra 200 Lt. Žmogus klausia, ar tuo penktadaliu šilumos tiekėjas ir nesuinteresuotas didesniu? Ką Jūs atsakytumėte šiam žmogui?

Aš dar sykį galiu pakartoti paprastą dalyką, kad būtent šis šildymo sezonas parodė, kad išskirtinai Vilniuje su šilumos ūkiu yra tvarkomasi neskaidriai, netinkamai ir neefektyviai. Už tai yra atsakinga Vilniaus savivaldybė.  Todėl šilumos suvartojimas, o nuo jo priklauso, visų pirma, ir  kiek už šilumą turi mokėti vartotojas. Vilniaus miete yra išaugęs šiame šildymo sezone tokiais dydžiais, kad neįmanoma paaiškinti normalia logika. Šioje vietoje tiek Vilniaus savivaldybės vadovo mero A.Zuoko aiškinimai, tiek Vilniaus energijos vadovo aiškinimai yra visiškai neįtikintys ir parodantys, kad, deja, Vilniaus mieste ir savivaldybės vadovai, ir šilumos ūkio vadovai kol kas  nesugeba pripažinti paprastų dalykų, kad jiems reikia ištaisyti klaidas ir grąžinti tai,  kas galbūt nesąžiningai buvo paimta iš vartotojų. Na, ir galų gale aš tikiu, kad į visus klausimus padės rasti atsakymus ir teisėsaugos institucijos.

Jūs kol kas taip atsargiai vertinate pasiūlymą perimti valstybinei įmonei šilumos ūkio valdymą. Beje, bruzda ir kiti Lietuvos miestai. Šiandien skaičiau apie Kazlų Rūdą, Šiaulius, tai čia matyt plečiasi šita problema ne vien Vilniaus mastu.

Aš galiu pasakyti tik tiek, kad savivaldybėms, kurios tvarkosi, kurios turi planus modernizuoti savo šilumos ūkius, kurios supranta savo atsakomybę ir savivaldybių vadovai nebėga nuo tos atsakomybės tvarkytis su šilumos ūkiu, Vyriausybė yra pasiruošusi padėti. Padėti gauti Europos Sąjungos paramą ar lėšų, kurias Lietuva gauna iš taršos leidimų pardavimų. Tomis lėšomis pasinaudojant reikėtų statyti naujas, modernias katilines, kuriose naudojamos ne dujos, o biokuras. Kaip rodo patirtis, tokiose katilinėse gaminama šilumos energija yra pigesnė. O ten, kur savivaldybės nesugeba tvarkytis, Vyriausybė nelabai gali kaip nors padėti, nes, visų pirma, reikia spręsti politinės ir teisinės atsakomybės klausimus.  Tokiu atveju kyla klausimas, ar tokio savivaldybės valdymo neturi keisti kiti instrumentai.

Tai gali tekti padėti savivaldybėms šiek tiek susitvarkyti?

Mes stengiamės padėti ir padedam savivaldybėms, kurios pačios tvarkosi. Jei savivaldybė nesitvarko, tai tuo atveju iš tikrųjų turi partijos, kurios įeina į savivaldybės valdančią koaliciją, apsispręsti, ar jos tikrai yra nepajėgios tvarkytis. Yra opozicija, kuri irgi tuos klausimus turi kelti. O jeigu visiškai nesitvarkoma, tai noriu priminti, ir apie tai, kad tokiu atveju Vyriausybė ir Seimas turi galimybę kelti klausimus, kaip numatyta Konstitucijoje, ar iš tiesų, savivaldybė gali bendrai tvarkytis, ar nereikia kelti klausimų apie tiesioginį valdymą ir panašius dalykus.

Premjere, vakar Vyriausybės posėdyje įteisinta svarstyta galimybė paremti partijas, nuo gyventojų pajamų mokesčio papildomu procentu. Teko girdėti gatvėje apklausiamų žmonių nuomones. Kelios iš nuomonių: „Partijos ir taip gerai gyvena“ – sako dalis žmonių, – „Geriau palikim tuos pinigus biudžete ir taip nelengvas biudžetas“. Ką atsakytumėte taip manantiems piliečiams?

Visų pirma, noriu pastebėti, kad Vyriausybė vakar nieko naujo nenuspendė. Metų pabaigoje Seime yra priimtas įstatymas, kurį inicijavo ir Respublikos Prezidentė, apibrėžiantis naują tvarką, kaip partijos gali finansuoti savo veiklą. Kaip pamenam, tame įstatyme yra iš esmės uždrausta juridiniams asmenims finansuoti partijas. Taip pat yra labai stipriai suvaržyta ir fizinių asmenų, tai yra žmonių, galimybė tiesiogiai finansuot partijas. Numatytas didesnis biudžeto finansavimas ir taip pat numatyta galimybė patiems piliečiams dalį gyventojų pajamų mokesčio, kurį jie moka į biudžetą, skirti ne tiktai labdaros organizacijoms, bet dar papildomai numatant ir galimybę, jeigu žmogus to nori, paremti ir politinių partijų veiklą. Toliau jau politinėms partijoms atsiveria galimybė kalbėtis su žmonėmis, įtikinti, kad jų parama partijom tikrai būtų labai svarbi ir vertinga. Tai yra labai skaidri, labai aiški sistema, ir, be abejo, piliečiai gali apsispręsti, ar jie nori paremti partiją, ar jie nenori paremti partijos, ir pamatysim, kaip seksis toliau.

Dar su partijų parama susijęs klausimas. Šią savaitę daug rašyta apie verslininkų tokį labai staigų, momentinį dosnumą partijoms. Konkrečiai Jūsų partijai 311 tūkst. Lt per keturias dienas suaukojo. Viktoras Uspaskichas sako, kad tai verslininkų atsilyginimas Jūsų valdžiai, Jūsų partijai už gerus sprendimus. Kaip Jūs tą dosnumą įvertintumėte?

Aš tikrai nežinau detalių, kas ir kiek parėmė mūsų partiją. Galime tik pasidžiaugti, kad rėmė, remia. Dabar prasideda naujas etapas ir tokių klausimų nebekils. Todėl ir balsavom už įstatymą, kad juridiniam asmenim būtų uždraustos bet kokios galimybės remti partijas. O toliau iš tikrųjų manau, kad partijoms atsiveria visos galimybės įrodyti ir rinkėjams, ypač šiais metais, rinkimų metais, kad jos yra tikrai vertos rinkėjų pasitikėjimo.

Jūs šiandien susitinkate po poros valandų su Prezidente, Vyriausybė susitinka su Prezidente. Ko tikitės daugiau, Premjere, kritikos ar palaikymo sulaukti Vyriausybei?

Tai tradicinis susitikimas, kuris Prezidentės iniciatyva vyksta kiekvienų metų pradžioje, kai susirinkę aptariam pagrindinius prasidedančių metų darbus. Šie metai tam tikra prasme panašūs ir į praeitus, ir ankstesnius metus, bet kartu ir šiek tiek kitokie. Turėsim galimybę su Prezidente aptarti atsakingos ir patikimos politikos tęstinumo tiek 2012 metais, tiek ir po Seimo rinkimų problemas ir iššūkius. Pagrindiniai darbai šiais metais lieka tie patys. Nesibaigiant euro zonos problemoms, euro zonos krizei, turėsime ir toliau daug dėmesio skirti mūsų šalies finansų stabilumui, mūsų šalies ekonomikos augimo perspektyvų išsaugojimui. Turėsime taip pat daug dėmesio skirti labai svarbiems energetikos projektams, kurie, nuosekliai juos įgyvendinant, ateina prie labai svarbių apsisprendimų. Turėsime keletą svarbių sprendimų susijusių su tolesniu pensijų sistemos reformos įgyvendinimu, su privataus kaupimo sistemos pertvarka. Tai štai tuos darbus, tuos dalykus turėsim galimybę su Prezidente aptarti. O kritikos ir savikritikos mes tikrai nevengiame, o Prezidentės patarimai ar paraginimai visada mums yra tikrai labai vertingi.

Bet šiais laikais, klausant Jūsų, stebint viešąją erdvę tikrai susidaro įspūdis, kad pasakyt gerą žodį apie Vyriausybę, apie valdžią apskritai – tai yra tapę Lietuvoj turbūt, kaip čia pasakyt, žemas lygis, nelygis.

Jūs turite galimybę tai pakeisti.