Sauliaus Žiūros nuotr.

Metų žmonėmis laikraščiai ir žurnalai dažniausiai skelbia prezidentus, premjerus ar ypač sėkmingai dirbančius verslininkus. Bet šįmet „Veidas“ Metų žmogumi išrinko eilinį tikrąja to žodžio prasme – Lietuvos kariuomenės savanorį, Gedimino štabo bataliono jaunesnįjį eilinį 25-erių Raidą Griškevičių. Esekso universiteto finansų ekonomikos bakalaurui ir ISM ekonomikos magistrui, konsultacijų bendrovės „Jostra“ ekonomistui Raidui buvo likę metai, kai galėjo patekti į šauktinių sąrašus, – į kariuomenę šaukiama iki 26 metų. Bet Raidas pasiprašė savanoriu.

Aušra LĖKA

Tokių kaip R.Griškevičius Lietuvos kariuomenėje – daug. Todėl „Veido“ Metų žmogaus titulu su Raidu turėtų dalytis ir kiti penki savano­riai. Tai aktorius Karolis Ma­tu­liauskas – Jasius iš Lietuvos nacionalinio dra­mos teatro „At­ža­ly­no“, Šiaulių apskrityje ūki­ninkaujantis universiteto studentas Rokas Bur­nys, rusų gimnaziją ką tik baigęs Lietuvos jaunių bokso čempionas Viačeslavas Mov­ča­nas, Ukrainoje gimusi Anastasija Cha­fi­zo­va ir grį­žęs iš emigracijos, kad galėtų tarnauti Lie­tu­vos kariuomenėje, Lukas Borisa. Civiliniame gyvenime jų keliai vargiai būtų susiėję. Bet šiandien jie – kaip kumštis. Jie – savanoriai šauktiniai, nutarę išmokti ginti tėvynę ir kiekvieną mūsų.

Buvo siūlančiųjų šauktinius rinkti tik iš be­darbių. Kiti verkė, kad jei devynis mėnesius pa­liks savo ūkį, šis žlugs. Treti antrino: iškristi iš dar­bo rinkos tokiam laikui – žala ir pačiam, ir įmo­nei, kurioje dirbi.

Raidas mąstė kitaip: „Daug nedvejojau: tik išgirdęs, kad atsinaujino šauktinių kariuomenė, suprasdamas to prasmę, iš karto buvau nusiteikęs eiti. Maniau, kad tokių ir daugiau atsiras. Tad jei dar yra stereotipas, kad išsilavinę, darbą turintys žmonės čia neina, tai nesąmonė. Jei padedu laužyti tokį stereotipą – puiku.“

Kai sudėtinga geopolitinė padėtis ir valstybės saugumui kylančios grėsmės privertė šį kovą grąžinti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, devynių mėnesių tarnybai šiemet planuota pašaukti 3 tūkst. jaunuolių. Tiek kviesti neprireikė: šiuo metu jau tarnauja 2093 savanoriai.

Jie – skirtingos gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo. Beveik 40 proc. jų – šiais metais baigusių mokyklas. Daugiau nei kas dešimtas šiemet baigė studijas ar dar tebestudijuoja. 18–20 metų – 56 proc., o vyresnių nei 25 metų – vos 8 proc. Tai daugiausia vaikinai, merginų – vos 3,7 proc.

Tarp tų per 2 tūkst. savanorių – ir tarnauti tė­vynei grįžusių emigrantų, ir ambasadoriaus sūnus, ir televizijos žvaigždė, ir vaikinukas iš viduramžių karybos klubo, lig šiol tik Žalgirio mūšio inscenizacijose žaidęs“ karą, ir daugybė ki­tų jaunuolių, ačiū jiems, apsisprendusių iš­mok­ti mus ginti.

Šešios jaunų žmonių sėkmės istorijos – sėkmės mums visiems istorijos.

Raidas: „Mes – žinia priešui“

Vilnietį R.Griškevičių galima drąsiai priskirti „baltųjų apykaklių“ kategorijai: jaunas, prestižinio išsilavinimo, turi puikų darbą.

Baigęs sostinės Vytauto Didžiojo gimnaziją Raidas studijoms pasirinko Jungtinės Karalystės Esekso universitetą. Įgijęs finansų ekonomikos ba­kalauro diplomą tęsė šios srities studijas Vil­niuje, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Dvejus su puse metų dirba ekonomistu konsul­tacijų bendrovėje „Jostra“.

„Kas yra savanoriai šauktiniai? Tai įrodymas, kad mūsų visuomenė atsakinga, reaguoja į iššūkius ir pati imasi juos spręsti, kad yra pakankamai daug mąstančių žmonių, kurie savo noru ateina į privalomąją karinę tarnybą prisidėti prie gynybos, ir vals­tybei nereikia prievarta jų griebti. Taip siunčiama žinia priešui: nekelkite neramumų, nes jei pa­ban­dysite, tai nebus paprastas pasivaikščiojimas par­ke. Mes pasistengsime, kad jums nebūtų lengva. Tai ir žinia mūsų sąjungininkams, kad mes rimtai žiūrime į gynybą ir esame pasirengę ginti tėvynę. Ir aš atėjau prie to prisidėti. Esu vienas iš sraigte­lių“, – taip Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis R.Griškevičius aiškina savo apsisprendimą.

Ar prie studijų prestižiniuose universitetuose ir prie darbo biure pratusiam žmogui nesukėlė šoko kariškas muštras, nakvynė miške palapinėje ar būtinybė kartu su dvylika šauktinių dalytis vienu kambariu?

Raidas atsako to ir tikėjęsis – kad bus sunku: „Ypač pirmomis savaitėmis viskas buvo sunku – nebuvo nė vieno dalyko lengvo. Viskas čia sunku. Ryte keltis sunku. Sportuoti sunku. Sunku eiti miške nešant rąstą. Sunku naktį nemiegoti, jei reikia. Bet tai ir yra kariuomenė. Kariuomenėje neturi būti smagu – čia mes ateiname ne smagintis. Mūsų darbas – vykdyti sunkias užduotis, kad būtume puikiai ištreniruoti. Mes čia atėjome patirti sunkių ir nemalonių išgyvenimų, nes kariuomenėje reikia paspausti, pripratinti prie nemalonumų, kad jiems ištikus galėtume būti efektyvūs kariai ir vykdyti savo funkcijas.“

Vis dėlto vaikinas nemano, kad jei esi baigęs ekonomiką, tai pratybose miške turėtų būti blogiau nei kitiems. Jo manymu, profesija ar tai, ką veikei prieš kariuomenę, neturi didelės įtakos, nes viskas žmogaus galvoje – kaip jis psichologiškai sugeba pakelti sunkumus. O Raidui darbe tikrai tekdavę patirti sunkumų.

Virkavimus, kad devynis mėnesius specialistui iškristi iš darbo rinkos – didelis praradimas ir jam, ir jo bendrovei, vaikinas atmeta: atvirkščiai – jis grįš įgijęs tokių įgūdžių, kokių neturės kiti jo specialybės žmonės.

Pavyzdžiui, sakoma, kad dabartinė jaunoji kar­ta minkštesnė, labiau išlepinta. „Ka­riuo­me­nė – pui­kus būdas tai išsigydyti. Čia išmoksti bū­ti tvirtes­nis ir psichologiškai, ir fiziškai“, – sako Raidas, pri­­durdamas, kad ir jo bendradarbiai džiaugėsi, pa­­laikė, visi suprato jo norą eiti tarnauti ir laukia su­­grįžtant.

O įmonės darbe darbuotojo praradimas de­vy­niems mėnesiams, žinoma, atsiliepia. „Bet ar tai neįmanomas dalykas? Visko nutinka, pa­vyz­džiui, moterys išeina gimdymo ir vaiko augini­mo atostogų. Nemanau, kad tai didžiulė bė­da, ypač kai tam gali pasiruošti. Įmonei pranešiau iš anksto ir mes tam ruošėmės“, – pasakoja Raidas.

Artimieji, draugė jį taip pat palaikė ir džiaugė­si jo sprendimu, nes matė prasmę. Įdomu, o ar suprato savo bendramokslio žingsnį buvę stu­dijų draugai Didžiojoje Britanijoje? Raidas pa­sakoja, kad tiems, kurie čia negyvena ar ne­sidomi šio regiono geopolitine situacija, sunku suprasti. „Bet tie, kurie supranta, kas čia dedasi, supranta, ko aš čia atėjau“, – sako jaunesnysis eilinis.

Jis džiaugiasi per pirmus kelis mėnesius jau nemažai išmokęs to, ko prireiktų kare. Ką imituoja per pratybas, būna realu. Žinoma, realioje situacijoje stresas turbūt šimtąkart didesnis, bet kilus reikalui jie žinotų, kaip elgtis ir ką daryti.

Po aštuonių savaičių bazinių mokymų visi bu­vo suskirstyti pagal specializacijas. Raidas – kulkosvaidininkas. Sako, kad smagu pradėti mokytis kažką naujo.

Vis dėlto ar prestižinių mokslų ir darbo ra­ga­vu­siam finansų ekonomistui neprasimuša noras pa­siū­lyti efektyvesnę kariuomenės sistemos vadybą? R.Griš­kevičius pripažįsta: ekonomisto žvilgsniu ga­lima vienareikšmiškai pasakyti, kad valstybė nie­ka­da neatliks kažkokių funkcijų (su keliomis išimti­mis) taip efektyviai, kaip atliktų privatus sektorius.

Jei šauktinis pasiūlytų idėjų, kaip efektyvinti veik­lą, kažin ar kas įsiklausytų? „Šiek tiek per anks­ti man ką siūlyti – aš čia dar tik du su puse mė­nesio. Gal baigiantis tarnybai ir vertėtų ką pa­siū­lyti. Kol kas pats turiu daugiau išmokti, o ne ki­tus mokyti“, – šypsosi jaunesnysis eilinis.

Sunkiausia Raidui kariuomenėje buvo išmokti bū­ti komandoje su labai įvairiais žmonėmis. Bet ir to išmoko, ir dabar sako besijaučiąs puikiai integra­vęsis.

Ir nors planų iškeisti ekonomiką į karybą R.Griškevičius neturi, po tarnybos galvoja eiti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kur galėtų vis atnaujinti įgytus įgūdžius. O gal kartu eiti įkalbins ir savo merginą.

Karolis: „Išmoksime daryti tai, ką reikia“

„Ar teko kada vaidinti kareivį? Teko, vokiečių ki­ne filme „Unsere Mütter, unsere Väter“ („Mū­sų motinos, mūsų tėvai“). Gaila, greitai miriau“, – šypsosi savanoris šauktinis Na­cio­na­li­nio dramos teat­ro aktorius 24-erių Karolis Ma­tu­liaus­kas ir pri­du­ria, kad po kariuomenės jau galės pa­de­monstruoti daugiau kario įgūdžių, jei vėl tek­tų pa­na­šus vaidmuo, nes anuomet pirmąkart ginkl­ą ran­kose laikęs.

O jei kas šį trečiadienį nebe pirmą kartą Na­cio­na­liniame dramos teatre žiūrėjo Kazio Binkio „At­žalyną“, gal įžvelgė K.Matuliausko vaidinamo Jasiaus pokyčių (teatro vadovybės prašymu jį išleidžia iš dalinio vaidinti). Ne tik trumpai kirptą galvą, net geriau derančią su tarpukario laikais, apie kuriuos pasakojama spektaklyje.

„Atžalyne“ taip pat yra sąsajų su  kariuomene, patriotiškumu. Jasius labai nori būti karys, lakūnas. „Jaučiu, kad vaidinu truputį kitaip. Dvejus metus vaidintame spektaklyje atrandi, kodėl būtent taip herojus mąstė. Ir pagarbą išmokau taisyklingai atiduoti“, – šypsosi Karolis.

Kai tik prasidėjo diskusijos dėl šauktinių grąžinimo, jis pamanė, jog būtų puiku, jei kuo daugiau ateitų tarnauti savanoriškai, nes tai būtų geras ženklas ir mūsų visuomenei, ir priešiškoms valstybėms, kad esame pasiryžę gintis. „Iš pradžių galvojau, gal būtų galima paraginti kitus, bet paskui nutariau, kad ir pats galėčiau prie to prisidėti, nors buvo ir dvejonių, kaip būtų kariuomenėje man, civiliokui. Bet suprantu mūsų gynybos stiprinimo svarbą ir kodėl reikia savanorių – nes tai puiki at­grasomoji priemonė“, – vilnietis vaikinas pasakoja, kaip vienas pirmųjų su bičiuliu, buvusiu klasės draugu, nuėjo savanoriais atlikti karinės tarnybos.

Mama – vienintelė iš artimųjų sakė, ką čia jis su­galvojęs, nes dėl sūnaus bijojo. Bet kai buvo prie­saika, kai sūnus bučiavo vėliavą, didžiavosi juo.

Kai Karolis apie savo sprendimą pasisakė teatre – ne, niekas nepasukiojo pirštu prie smilkinio, nors jis manė, kad taip gali nutikti. Visi labai apsidžiaugė, labai palaikė. Dabar, kai grįžta iš dalinio į teatrą vaidinti, kolegos sako, kad juo didžiuojasi, ir puola visko klausinėti.

Ko klausia? Vienas dažniausių klausimų – ar gerai maitina. Gerai, nesiskundžia jaunesnysis eili­nis. Nors jei miške per pratybas gerai palakstai, gal ir nelabai užtenka. Klausia, ar vadai nepikti, ar nebaisu.

Vadai, pasitaiko, balsą pakelia, bet kartais reikia, pripažįsta Karolis, pridurdamas, kad visi vadai geranoriški, nusiteikę išmokyti, padaryti šauktinius kuo geresniais kariais.

Vaikinas manė, kad bus sunkiau pakelti fizinį krūvį, tad rengėsi – vasarą bėgiojo, atsispaudimus darė. Tad dabar visai neblogai sekasi. Žinoma, per pratybas miške su pilna kuprine nėra lengva, bet juk ir to reikia.

O kaip bohemiškos profesijos žmogui pavyko priprasti prie kareiviško dienos režimo? Ar lengva jautriai menininko sielai pakelti kareivišką muštrą, jei, kaip rodo pastarojo laiko netektys Muzikos ir teatro akademijoje, būsimi aktoriai neišlaiko net dėstytojų muštro? Prieš beveik dvejus metus studijas baigęs aktorius sako nepatyręs tokių blogybių, apie kurias dabar kalbama, nes jam labai pasisekė su pedagogais – kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus, dėstytoja Viktorija Kuodytė. Bet jis pripažįsta: jei kariuomenėje ir galima įžvelgti kokios netvarkos, tai ryškiai mažiau nei akademijoje.

O pernelyg bohemiškas Karolis sakosi nebuvęs. Nors, teisybė, kariuomenėje kėlimasis šeštą iš pradžių buvo kančia. „Bet per du mėnesius pripratau: dabar pats be penkių šešios pabundi, ir kaip naujas. Ar laisva menininko prigimtis nesipriešina kariuomenės drausmei? Nežinau aktoriaus, kuriam pakenktų disciplina, nes aktoriaus darbas irgi ir sunkus, ir psichologiškai sekinantis“, – mano Karolis.

Dabar jo diena atrodo taip: atsikelia šeštą, padaro mankštą, nusiprausia, himną begiedodami pakelia vėliavą, paskui patikrinimas, ar tvarkingi, kaip barzdą nusiskutę. Po pusryčių iki pietų paskaitos – teorinės, praktinės, testai. Po pietų ir vėl paskaitos. Vakarienė šeštą. Jei viską atlikę, neturi užduočių mokytis, iki devintos – laisvas laikas: vaikinai žiūri televizorių (beje, dabar žiūrėdami karinius filmus šauktiniai jau pastebi ir netikslumų, pavyzdžiui, rodo, kad užlipus ant minos ji sprogsta tik tuomet, kai nuo jos nulipi, o realybėje – iš karto vos užmynus), sportuoja, žaidžia stalo tenisą, skambinasi su mylimosiomis, kas jas turi. Tada nuleidžia vėliavą ir rengiasi miegoti.

„Iš pradžių iki laisvo laiko surinkdavo mobiliuosius telefonus, dabar pirma savaitė, kai juos turime visą dieną. Bet pripranti ir tampi ne toks nuo jo priklausomas. Dabar, kai jį turi visą laiką, net ne toks reikalingas“, – pasakoja Gedimino šta­bo bataliono jaunesnysis eilinis K.Ma­tu­liaus­kas.

O jei pratybų dienos – šauktiniai važiuoja į mišką, įsirengia stovyklavietę, pasistato palapines, po mišką laksto. Naktį praleidžia apkase: stebi aplinką, vadai suvaidina užpuolimą, šauktiniai ginasi. Kartais net kelias naktis miške nakvoja.

Po aštuonių savaičių bazinio kurso šauktiniai paskirstyti pagal specializacijas. Karolis – taiklusis šaulys. „Davė ginklą, važiuojame su instruktoriumi mokytis šaudyti. Ir per pratybas šaudėme – viskas tiksliai suskaičiuota centimetrais, kaip pataikyti“, – džiaugiasi jis naujais įgūdžiais.

O savaitgaliais, tiesa, ne kiekvieną, šauktinius išleidžia namo.

Karolis pasakoja, kad kariuomenė panašiau į tai, ką vaidino filme, nei buvo galima įsivaizduoti: „Žinojau, kad reikės disciplinos, motyvacijos, kad reikia nebūti tinginiu. Vykdyti įsakymus, bet ir mąstyti, ką darai.“

Per tris mėnesius kariuomenėje vaikinas jau daug išmoko: kaip elgtis su ginklu, kaip miške išgyventi, kaip dalyvauti kariuomenės sistemoje, kaip vykdyti įsakymus.

Bet tai dar ne viskas. „Smagu stebėti save ir kitus – kaip keičiamės. Iš pradžių buvome išsiblaškę, plevėsos, o po truputį tampame panašūs į karius. Dabar, kaip pirmomis savaitėmis, jau negalvoji, kad tingi keltis, suvoki, kad reikia, ir eini. Manau, šie įgūdžiai pravers ne tik kariuomenėje – ir civiliniame gyvenime. Bet kokioje situacijoje, bet kuriame darbe išmoksi daryti tai, ką reikia ir kada reikia.“

Rokas: „Mus ugdo būti garbingais piliečiais“

Kol 21 metų Rokas Burnys mokosi ginti tėvynę, rūpintis jo ekologiniu ūkiu tenka seneliui, tenka šiek tiek ir pagalbininkų samdyti. Tiesa, savaitgaliais šauktinius kartais išleidžia namo, tad galima padirbėti. Be to, dabar žiema, nieko daug ir nereikia daryti. Žieminiai pasėliai pasėti. Ka­dangi ūkis ekologinis – žemė netręšiama. Jaunasis ūkininkas planuoja: išeis iš kariuomenės kitąmet birželio 21-ąją, kai prasidės kūlimas. Svarbiausia – nepraleisti javapjūtės.

Kai Rokui buvo šešeri, jo šeima iš Baisogalos Šiaulių apskrityje, jau kelių kartų iš tėčio pusės gimtinės, persikraustė į Vilnių. Bet Rokui labai pa­tikdavo leisti vasaras pas senelius, o paaugęs pra­dėjo domėtis ūkininkavimu.

Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą studijuoti žemės ūkio technologijų. Devyniolikos išsilaikė kombainininko ir traktorininko teises, gavo ūkininko pažymėjimą. Iki tol 90 ha ūkį valdęs senelis metus skyrė anūko mokymui, perdavė visas savo žinias ir patirtį, kaip technikai tepalus keisti, kaip arti, kaip sėti. Taip R.Burnys tapo ūkininku. Visas jo ūkis – ekologinis, jis augina ekologiškus žirnius, kviečius, kvietrugius, rugius.

Paskelbus apie šauktinių kariuomenę jaunasis ūkininkas apsisprendė eiti tarnauti savanoriu. Nors studentų ir nekviečia, jis paėmė metams akademines atostogas. Rokas būryje vienintelis pasiėmęs akademines atostogas – kiti arba jau baigę studijas, arba dar niekur neįstoję. Bet vaikinas nutarė pirma atlikti pareigą tėvynei.

„Tėvas palaikė šimtu procentų, motina irgi, nes žino, kad iššūkius įveikiu, o mano sprendimai tokie, kokie turi būti. Tik seneliai išgyveno, kas prižiūrės ūkį, nes senelis ne per daugiausia turi sveikatos“, – pasakoja Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis.

„Su turima traktorininko kategorija ir šarvuotį galiu vairuoti, tik dar nedavė, gal vėliau kada“, – Rokas džiaugiasi kariuomenėje galėsiantis panaudoti kažką iš savo ankstesnės patirties.

Pravertė ir fizinis pasirengimas, mat devynerius metus lankė krepšinio mokyklą, pripratęs sportuoti. O dar ir muzikos mokyklos penkias klases baigė. Per rikiuotes reikia būgnininko – gal ir jis kada pasisiūlys.

Rokas vis juokauja, bet prisipažįsta: nors žinojo, kad bus geležinė drausmė, kad iš pradžių bus labai sunku, iki dviejų mėnesių kiekviena diena buvo kančia, o paskui, kaip ir tikėjosi, priprato. „Prisimenu pirmą dieną: atrodė, visi nori tau blogo, visi pikti. O dabar matau, kad visi profesionalai, bet be griežtumo, drausmės taip per trumpą laiką mūsų neišauklėtų“, – šypsosi Rokas.

Visiems porą pirmų savaičių buvo žiauriai sun­ku. Nepratę šeštą keltis – vos ne pagaliukus į akis norėjosi kišti, kad neužmigtum, o dešimtą miegoti. Arba į pratybas miške trims paroms išeina: mi­nus keli laipsniai, o turi miegoti palapinėje. Nemanė, kad gyvenime gali taip būti – miškas, šaltis, naktis. Bet, kaip pamena Rokas, susižvalgė visi be žodžių vienas kitą su­prasdami – kelio atgal nėra, tad reikia vienas kitam padėti, reikia stengtis perlipti per save. Palūžti nėra galimybės.

Būryje žmonės labai skirtingi – jauniausiam aštuoniolika, vyriausiam trisdešimt, yra nebaigusių dvylikos klasių, yra ir magistrų, bet, Roko nuomone, gal dėl to paties gyvenimo būdo čia visi susilygina, nejusti didelio skirtumo, koks būtų susitikus civiliniame gyvenime.

Visi suskirstyti po dvylika į kambarį, tik vienintelė būryje mergina turi atskirą. Šešios dviaukštės lovos, kiekvienas turi po spintelę. „Iš pradžių buvo keista, kad devynis mėnesius teks gyventi su žmonėmis, kurių nepažįsti, bet po to pripratome. Visi šaunūs. Nebūtume savanoriai, jei nebūtume šaunūs“, – didžiuodamasis sako Rokas, dabar šau­lys.

Didžiuojasi ne tik jis pats: pasakoja neseniai bendravęs su bendraklasiais. Visi manė, kad jam vėjai galvoje – sakosi buvęs padūkęs vaikas. „O dabar klasės draugai gerbia mane už tai, kad nuėjau savanoriu į kariuomenę, didžiuojasi. Kai klausiu, kodėl jie neina, matau baimę, o gal miestiečiai bijo išsipurvinti. Juk ir miškuose reikia nakvoti – kaimo žmonėms šiek tiek lengviau, pripratę prie gamtos“, – mano jaunesnysis eilinis.

Vis dėlto Rokas įsitikino, kad kariuomenėje juos ne tiek moko su kažkuo kariauti, kiek ugdo garbingais ir dorais piliečiais. „Po poros mėnesių kariuomenėje išėjau savaitgalį į civilinį gyvenimą ir pasijutau labiau pasitempęs, mandagus. Ne­sa­kau, kad iki to buvau nemandagus. Bet visi mes atėjome labai atsipalaidavę, o dabar esame pasitempę. Jei čia garbingų vyrų mokykla, tai jau dabar matyti, kad išeisime kitokie, nei atėjome“, – neabejoja Rokas.

Beje, jam kariuomenėje tenka dar vienas – meilės išbandymas. Pasakojama, kad net 70 proc. porų to neatlaiko. „Bet jei santykiai geri – atlaikys“, – tikisi šauktinis.

Viačeslavas: „Čia mano kariuomenė“

Viačeslavas Movčanas, kaip ir dauguma jų būryje – tik baigęs mokyklą. Vilniuje gimęs, Pabradėje augęs, bet paskui dėl krepšinio treniruočių grįžęs į Vilnių dabar devyniolikmetis atsimena dieną, kai buvo tik paskelbtas pirmas šaukimas: „Buvo ketvirtadienis, sėdėjau mokykloje ir pradėjau galvoti, gal ir man eiti. Iš tėvo pusės visi buvo tarnavę kariuomenėje, prosenelis net Antrąjį pasaulinį karą perėjo. Galvojau, gal palaukti pirmadienio, bet motina pasakė: jei nutarei, eik iš karto. Kitą dieną nuėjau ir užsirašiau.“

Bendraklasiai, draugai nenustebo: jam visuomet patiko viskas, kas susiję su kariuomene, su ginklais, be to, visą gyvenimą sportavęs, Lietuvos jaunių bokso čempionu tapęs, krepšinį žaidęs vaikinas fiziškai buvo užsigrūdinęs kariuomenei, net manė, kad čia bus daug sunkiau. „Fiziškai visai nesunku“, – dabar vertina Viačeslavas.

Jo tėvas yra rusas, motina – lenkė, abu gimę Lietuvoje. Vaikinas, baigęs rusų mokyklą, iš savo aplinkos neišgirdo nusistebėjimų, kur jis čia einąs. „Jei reikėtų ginti Lietuvą, eičiau be svarstymų. Aš – Lietuvos pilietis. Čia mano kariuomenė“,  –  pasakoja Viačeslavas.

Jis džiaugiasi, kad Lietuvos kariuomenės disci­pli­na keičia jį: „Tapau truputį kitoks, ramesnis. Anks­čiau, ypač mokykloje, buvau agresyvesnis“, – pri­sipažįsta Gedimino štabo bataliono jaunesnysis ei­linis. O ir lietuviškai dabar jam daug lengviau kal­bėti.

Viačeslavui patinka kariuomenėje, tik norėtų į labiau kovinį padalinį. Jis net apsisprendęs bent jau 4–5 metus pasilikti kariuomenėje ir svajoja apie tarnybą specialiosiose pajėgose.

Anastasija: „Ginsiu tėvynę“

Dabar devyniolikmetė Anastasija Cha­fi­zo­va gimė Ukrainoje, Charkove. Septynerius me­tus gyveno Ukrainoje, po to grįžo į Lietuvą. Mo­tina – lietuvė, grįžo į jos gimtinę.

Anastasija dabar tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klai­­pėdoje. Ar turėjo įtakos jos pasirinkimui tai, kad Ukrainą užpuolė Rusija, mergina neatskleidžia. Ji sako atėjusi čia ieškoti savo gyvenimo kelio.

„Iš karto po mokyklos nusprendžiau eiti į kariuomenę. Nesu apsisprendusi, ką veikti gyvenime, tad nutariau iš pradžių save išbandyti čia. Taip, merginų kariuomenėje nedaug, bet visada save mačiau labiau nemoteriškuose darbuose. Tad pamaniau, kad bus gera patirtis pamėginti sunkų vyrišką darbą ir suprasti, ar tai man tinka, ar rinktis kitą kelią, nes man patinka ir kurti – mokykloje mokytoja girdavo rašinius, labai patinka ir istorija“, – pasakoja savanorė šauktinė.

Motina ir draugė labai palaikė jos pasirinkimą. O mokykloje visi buvo nustebę, kai rado jos pavardę šauktinių sąrašuose. Bet visi dabar gerbia jos pasirinkimą.

Anastasijos kuopoje – dvylika merginų. Fiziškai jos turi daryti tą patį kaip ir vaikinai, tad kiekvieną vakarą sportuoja, stengiasi neatsilikti nuo jų. Kaip pastebi Anastasija, kai kurios merginos net stipresnės už vaikinus. „Tačiau visi draugiški ir santykiai kuopoje geri“, – džiaugiasi mergina, dabar šaulė.

Žinoma, per keturis mėnesius kariuomenėje buvo visko: „Miške, kai esi šlapias, šalta, galvoji, kam aš čia ėjau. Bet kai tai ištveri, didžiuojiesi savimi ir tikrai jautiesi geriau. Nesigailiu atėjusi į kariuomenę, nes reikia visokios patirties.“

Ar nebijotų eiti su ginklu, jei prireiktų ginti tėvynę? „Būtų baisu, jei prasidėtų karas. Bet tikrai eičiau už tėvynę“, – neabejoja klaipėdietė.

Lukas: „Grįžau iš užsienio tarnauti“

21 metų Lukas Borisa neseniai grįžo iš Lon­do­no. Grįžo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Pen­kio­likos, po devynių klasių, kaunietis Lukas išvažia­vo į Londoną. Jis pasakoja anuomet praradęs motyvaciją mokytis, o anglų kalba sekėsi net ge­riau nei lietuvių. Londone gyveno teta, pusbroliai, tad jis ir neatsispyrė jų pasiūlymui atvažiuoti ten mokytis.

Vaikinas pasirinko studijuoti informatiką „Greenwich Community“ koledže. Tiesa, į koledžą priima tik nuo šešiolikos, o jam trūko poros savaičių. Bet, kaip pats sako, buvęs užsispyręs: atvykęs į svetimą šalį mokytis buvo pasiryžęs lengvai nepasiduoti. Paprašė, kad leistų bent išlaikyti stojamuosius egzaminus. Rezultatai buvo geri, ir jį priėmė. Lukas pasakoja, kad mokslas „prilipo“ – ketverius metus mokėsi, baigė koledžą.

Londone pragyveno penkerius metus, bet, kaip prisipažįsta, neapleido namų ilgesys: „Pa­siil­gau mamos, sesės, šeimos, pasiilgau lietuvių kalbos. Pamačiau, koks tas emigrantų gyvenimas: vis tiek nesijauti kaip namie, nors ir kalbą ge­rai mo­kė­jau, ir draugų turėjau. Pamačiau pasaulį, bet na­mai yra namai: visur gerai, o namie geriausia.“

Londone Lukui teko padirbėti ir viešbučio administracijoje, ir fabrike. Bet administracinis, monotoniškas darbas – ne jam.

Dar Lietuvoje jis buvo susidomėjęs vadinamuoju parkūru – ekstremaliu laipiojimu, tad ir Didžiojoje Britanijoje visur landžiojo po apleistus namus. Jis domėjosi ir istoriniais pastatais, pilimis. Lietuvoje vaikinas juos daugiau tyrinėjo filmuose, knygose, žaidimuose, o Anglijoje keliavo ir pamatė senąsias pilis savo akimis.

Supratęs, kad jo judrumas ir hobis – is­to­rija, ka­ry­­ba puikiai dera kariuomenei, Lukas net no­rėjo ei­ti tarnauti Didžiojoje Britanijoje. Bet Lie­tuvos pi­liečiams negalima turėti dvigubos pi­lie­ty­bės, tad šios minties teko atsisakyti. Be­je, kai jis už­si­min­da­vo apie tai britams, šie idė­­jos negirdavo. Jie, bent kiek teko Lukui susidur­­ti, į tarnavimą ka­riuo­me­nėje nežiūri kaip į labai gar­­bin­gą veiklą, argumentuodami, kad Di­džioji Bri­­­ta­nija siunčia karius į užsienį kariauti sve­timų ka­­rų.

Kaip tik tuo metu dėl Rusijos veiksmų Uk­rainoje ėmė keistis geopolitinė situacija Lietuvoje, ir Lukas nutarė grįžti tarnauti savanoriu šauktiniu Lietuvos kariuomenėje. Informatikos specialistas paskirtas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną Ma­ri­jam­polėje, jis – ryšininkas.

Lukui kariuomenėje viskas patinka: „Ka­riuo­me­nė – ir judrumas, ir darbas, ir pareiga. Tai ir vyriškumo mokykla, ir galimybė gauti daug bendrų žinių bei įgūdžių. Ne tik bėgioji ar po pelkes šliaužioji – stiprėji ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Įgijau pasitikėjimo savimi, išmokau bendrauti. Kariuomenė ugdo atsakomybę ir tvarką. Čia įpranti prie režimo viską daryti pagal darbotvarkę ir laikytis tvarkos. Net grįžęs per laisvadienius namo laikaisi tvarkos.“

L.Borisa atitarnavęs šauktiniams skirtus devynis mėnesius planuoja pasilikti kariuomenėje ir atsidėti tėvynės gynybai.

„Savanorystė – galimybė keisti pasaulį į geresnę pusę ir keistis pačiam“, – tikina savanoriai, mokę vaikus skurdžiose Afrikos bei Pietų Amerikos mokyklose, ištiesę pagalbos ranką benamiams Europos miestuose ar talkinę gyvūnų reabilitacijos centruose.

Daiva Urbienė

„Banalu sakyti, kad savanoriavimas pakeitė mano gyvenimą, tačiau tikrai aukštyn kojomis apvertė daugelį dalykų. Tarkim, pakito gyvenimo būdas: nuo tada, kai pradėjau savanoriauti, visą laisvalaikį ir atostogas skiriu šiai veiklai. Pasikeitė požiūris į gyvenimą, jo prasmę, darbą, karjerą. Anksčiau atrodė, kad karjera mano gyvenime labai svarbi, o dabar taip nebemanau. Atvirkščiai, noriu kuo daugiau išbandyti įvairios veiklos ir galbūt net pakeisti savo darbo profilį, nes atradau, kad man patinka mokyti. Keliaudamas į svečią šalį ir ten dirbdamas bei gyvendamas su kitokiais žmonėmis atlieki savotiškus kultūrinius mainus: kažką tu iš jų perimi, kažko jie iš tavęs išmoksta. Staiga supranti, kad kultūriniai dalykai yra reliatyvūs ir priklauso nuo šalies, kurioje gimei. Galų gale suvoki ir atrandi, kad geriausias būdas save pažinti – tai atiduoti save kitiems“, – apie savanorystės pamokas ir atradimus pasakoja Silvija Guzelytė, gyvenanti Belgijoje ir dirbanti Europos gynybos agentūros Politikos ir planavimo skyriuje.

Panašiai apie savanorystę kalba ir kitos mūsų pašnekovės Miglė Daugnoraitė, beveik dvejus metus praleidusi Pietų Afrikos Respublikos gyvūnų rezervatuose, bei Aurelija Dzedzevičiūtė, VšĮ „Socialinis veiksmas“ vadovė. Pasak jų, savanoriavimas – tai puikus būdas ne tik atrasti save, bet ir pažinti kitą šalį. Juk trumpam nuvykęs į kitą šalį nepažinsi jos kultūros tiek, kiek gyvendamas, mokydamasis ir dirbdamas joje beveik metus. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kad įsilietum į vietos gyvenimo ritmą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Savanorystė – ne tik pagalba žinių ar socialinių įgūdžių stokojantiems žmonėms, gyvenantiems pabėgėlių centruose arba skurdžiose Azijos ar Afrikos šalyse, bet ir gyvenimo pamokos patiems savanoriams, kurie tokiu būdu pamato kitą šalį, susipažįsta su kitokia religija ar kultūra.

Dažnas žmogus krūpteli žvilgtelėjęs į pabėgėlių stovyklose besibūriuojančių žmonių, ypač vaikų, akis. Nors, rodos, jie čia jaučiasi saugesni, nei būtų jautęsi neramumų krečiamuose gimtuosiuose miestuose ir sprogmenų nuniokotuose namuose, tačiau baugščiame žvilgsnyje matyti klausimas: „O kas toliau?“ Supranti, kad būtent dabar tiems žmonėms reikalinga ne tik materiali pagalba, bet ir žinios apie savo teises ir įstatymus, socialiniai įgūdžiai, kurie leistų prisitaikyti naujoje aplinkoje ir siekti savo gyvenimo tikslų.
Žinių reikia ne tik pabėgėliams, bet ir moterims bei mergaitėms šalyse, kuriose dėl įvairių priežasčių apribojamos jų teisės, vaikams ne tik skurdžiose Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse, bet ir išsivysčiusiose Europos valstybėse, kuriose klesti prekyba žmonėmis. Darbščių rankų ir geros širdies žmonių reikia ir Azijos ar Afrikos gyvūnų reabilitacijos centruose, kuriuose priglaudžiami nusilpę, sužeisti ar natūraliomis gamtos sąlygomis išgyventi negalintys žvėrys, priskiriami prie nykstančių rūšių.
Tokiais atvejais ypač vertinga savanorių pagalba. Antra vertus, ši veikla naudinga ne tik likimo nuskriaustiems, vargstantiems ar pagalbos stokojantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie pasirinko savanorio kelią. Tiesa, pinigų už tai niekas nemoka, atvirkščiai, dažnai patiems savanoriams, susiruošusiems į svečias šalis, tenka nemažai susimokėti už bilietą ar būstą ir maistą. Tačiau savanoriaudami žmonės turi galimybę įgyti naujų įgūdžių, išmokti kalbų, pamatyti tokias šalis, į kurias kartais ir turistai retai teužsuka, pažinti naujas kultūras ar religijas ir išmokti daugelio kitų dalykų, tarkime, tolerancijos, diplomatijos ar kalbėjimo prieš auditoriją. Savanoriauti itin populiaru tarp Vakarų europiečių, ypač britų, vokiečių, belgų. Pamažu savanorystė plinta ir tarp lietuvių.

Darbas pabėgėlių centruose Gruzijoje
Tarkime, dvi studijas tik baigusios 26 metų merginos Ieva Grigucevičiūtė ir Aistė Jankauskaitė pagal Europos savanorių tarybos projektą „Žmogaus teisių karavanas“ savanoriavo Gruzijoje. Kartu su lietuvėmis dirbo po du savanorius iš Lenkijos, Ispanijos, Italijos ir Rumunijos. Šie savanoriai važinėjo po visoje Gruzijoje išsibarsčiusius pabėgėlių centrus ir dirbo su vaikų bei paauglių grupėmis, pasakodami ir aiškindami apie žmogaus teises. Iš pirmo žvilgsnio Gruzija – ne ta šalis, kurioje žmonėms reikėtų pasakoti apie jų teises, tačiau savanoriai daugiausia dirbo su per karą iš Abchazijos pabėgusių šeimų vaikais, be to, pabėgėliai centruose ir gyvenvietėse gyvena uždarose erdvėse ir yra gana izoliuoti.
Pasak Aistės, šiuose centruose kartu su gruzinais iš Abchazijos gyvena ir nedidelės armėnų bei azerbaidžaniečių grupelės, ir būdavo akivaizdu, kad šių tautų atstovams, bendraujant vieniems su kitais, stinga tolerancijos. „Tad jiems ir dėstėme, kad kiekvienas gali turėti savo religiją ir kad ją reikia gerbti“, – pasakoja savanorė.
Vaikams nuolat kildavo įvairiausių klausimų, kartais ir visai nevaikiškų. Pavyzdžiui, išklausę apie tai, kad vaikai turi teisę mokytis, kai kurie klausdavo, ką daryti, jei tėvai liepia dirbti ir jie negali atlikti namų darbų. O vienas net teiravosi, ar galėtų pakeisti šeimą.
„Dar viena bėda Gruzijoje yra ta, kad mergaitės čia anksti išteka, o atokesnėse vietovėse tėvai savo atžaloms kartais vis dar parenka antrąją pusę. Tad per seminarus ir pasakodavome, kad tiek merginos, tiek vaikinai turėtų patys pasirinkti žmogų, su kuriuo nori praleisti gyvenimą. Patys gali rinktis ir jiems tinkamiausią laiką tuoktis“, – prisimena Aistė.
Kalbėdamos apie darbą su vaikais ir paaugliais savanorės tikina, kad ir pačios daug ko išmoko, turėjo galimybę geriau pažinti Gruziją.

Draugiškų ir vaišingų žmonių šalis
Kadangi žmogaus teisių karavanas keliavo iš vieno miesto į kitą ir iš vieno centro į kitą, merginos turėjo galimybę ne tik pamatyti kalnuotosios Gruzijos turistinius objektus, bet ir pabendrauti su vietiniais gyventojais. Savanorės vienu balsu tikina, kad tai itin nuoširdžių, draugiškų ir vaišingų žmonių šalis.
„Gruzija gana skurdi, žmonės nelabai turi pinigų, tačiau jie dalijasi tuo, ką turi. Tarkime, vienas sutiktas gruzinas pasakojo, kad neturi pinigų, tačiau visada turi maisto (nes užsiaugina daržovių, laiko gyvulių) ir šiuo gėriu dalijasi su giminėmis ar draugais, vaišina net nepažįstamus žmones“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad gruzinai labai myli lietuvius: tik sužinoję, iš kur yra atvykėliai, tuoj kviečia į namus, vaišina, siūlo paragauti vyno.
„Mane sužavėjo labai draugiški ir glaudūs gruzinų šeimų ir giminių santykiai. Visi vieni kitus prižiūri ir pagelbėja reikalui esant. Pavyzdžiui, jei tėvai miršta, vaikus pasiima giminės ir užaugina kaip savus. Labai įdomu stebėti, kaip, tarkime, net penkiamečiai rūpinasi mažaisiais savo broliukais ar sesutėmis ir visur dar nemokančius vaikščioti nešiojasi kartu“, – pasakoja Aistė.
Ne mažiau nei žmonių draugiškumas ar vaišingumas įspūdingi ir turistiniai Gruzijos objektai. Du trečdalius šalies teritorijos užima vaizdingi kalnai, o bene pačiose vaizdingiausiose jų vietose pūpso senovinės krikščionybės aušrą menančios bažnyčios. Slėniuose garma kalnų upių kriokliai, tyvuliuoja žydri ežerai. Dėmesio verta ir senoji Gruzijos sostinė Mccheta, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Šiame mieste net ir gidų nereikia: istoriniai paminklai – kiekvienoje gatvėje, aikštėje ar skersgatvyje.
Mūsų pašnekovės nemažai laiko skyrė ir karo nuniokotai Abchazijai apžiūrėti. Aistė dar užsuko ir į Kalnų Karabachą. Vėliau, viešėdama Armėnijoje, apžiūrėjo Jerevaną ir gėrėjosi Sevano ežeru bei jo apylinkėmis, kyštelėjo nosį ir Azerbaidžaną. Na, o Ieva autostopu keliavo visiškai neturistiniais maršrutais po Turkiją ir mėgavosi bendravimu su vietiniais gyventojais.
Vis dėlto ne viskas šiose kelionėse kėlė tik malonius jausmus ir įspūdžius. Štai Abchazija merginoms padarė slogų nykumos įspūdį: miestuose daugybė apleistų pastatų, kuriuose anksčiau gyveno gruzinai, o dabar želia medžiai ir vijokliai, mažai žmonių, retai pravažiuoja automobiliai. Tokių namų vaiduoklių pilna ne tik kaimuose, bet ir kiekvienoje miesto gatvėje. Panašų tuštumos jausmą paliko ir Kalnų Karabachas: čia lygiai taip pat niūru ir tuščia.

Savanorystės idėja pastaraisiais metais pradeda plisti įvairiose Lietuvos įstaigose ir institucijose: veikia ne viena ugniagesių savanorių komanda, policijos rėmėjų grupė, į darželius, mokyklas ir net viešąsias bibliotekas atvyksta savanorių iš užsienio.

Įvairių sporto ir kultūros renginių organizatoriai seniai įsitikino, kad festivalio, koncerto ar krepšinio varžybų sąmata gerokai susitraukia, kai talkina savanoriai. Vis daugiau valstybinių įstaigų vadovų taip pat pradeda suprasti, kad be atlygio dirbantys žmonės gali ne tik įnešti naujų vėjų, bet ir padėti sumažinti išlaidas.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius generolas Remigijus Baniulis net iškėlė idėją, kad įtraukus savanorių į ugniagesių komandas būtų galima sutaupyti ne vieną milijoną mokesčių mokėtojų pinigų, skiriamų priešgaisrinės apsaugos sistemai. Be to, be papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto atnaujinti gaisrinių techninę bazę.
„Tarpukario Lietuvoje veikė daugiau kaip 400 savanoriškų ugniagesių komandų. Vakarų Europos šalyse iki šiol išlikusios senos savanorystės tradicijos, netgi Lenkijoje tokių ugniagesių yra apie milijoną.  Mažesniuose Austrijos, Vokietijos miesteliuose ir kaimuose jau seniai veikia tik savanorių komandos. Taigi, remdamiesi mūsų istorine patirtimi bei kitų valstybių pavyzdžiais, galime ir Lietuvoje atverti kelius savanoriams priešgaisrinės apsaugos sistemoje“, – neabejoja R.Baniulis.
Vadovas primena, kad šiuo metu daugelis savivaldybių išlaikomų ugniagesių komandų naudojasi beveik trisdešimties metų senumo technika, dėl skylėto biudžeto ugniagesiai išleidžiami nemokamų atostogų, o išėjusių į pensiją nėra kam pakeisti. Tad, R.Baniulio žodžiais, nieko nesiimant taip veikianti sistema neturi ateities, o tikėtis, kad artimiausiu metu finansavimas padidės kelis kartus, taip pat neverta. Be to, patys provincijoje dirbantys ugniagesiai neslepia, kad budėjimai gaisrinėje prilygsta poilsiui, mat gaisrų gesinti jie išvažiuoja vos kelis kartus per metus, tačiau kas mėnesį gauna tūkstančio litų atlyginimą.
„Kur kas efektyviau visa sistema veiktų ir mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų švaistomi, jeigu rajonuose budėtų ne po du, kaip šiuo metu, ugniagesius, bet vienas, kuris įvykus nelaimei apie ją informuotų, tarkim, penkis ar dešimt savanorių. Jiems galėtų būtų mokama tik už konkretaus gaisro gesinimą. Taip sutaupytume ženklią sumą, kurią galėtume skirti gaisrinėms mašinoms, kitai technikai bei pastatams atnaujinti“, – dėsto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius.
Jis tikisi, kad rudenį Seime bus ne tik svarstomos, bet ir priimtos ugniagesių savanorių darbą įteisinančios įstatymo pataisos.

Ugniagesiai savanoriai gesina gaisrus, užsiima šviečiamąja veikla

Beje, šiuo metu jau dirba ne viena ugniagesių savanorių komanda. Tik kol jų veikla neįteisinta, tai daroma be jokio atlygio, ir dažniausiai budintiems ugniagesiams talkina kolegos po savo darbo valandų. „Yra tiesiog fanatiškai savo darbą mėgstančių ugniagesių, kurie po darbo remontuoja gaisrinius automobilius, tvarko patalpas, o kai reikia, vyksta ir gaisrų gesinti. Tiesa, tokie atvejai nėra dažni – per mėnesį būna trys keturi gaisrai. Dažniau savanoriai užsiima šviečiamąja veikla: organizuoja jaunųjų ugniagesių stovyklas, rengia jiems užsiėmimus, varžybas, bendruomenei veda pirmosios pagalbos kursus. Ypač aktyviai tokia veikla užsiima Kauno rajono ugniagesių savanorių draugija“, – pasakoja Vilniaus rajono ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas Artūras Vaišnoras.
Jis priduria, kad Vilniaus ir Kauno rajonų draugijos, turinčios komandas daugelyje gyvenviečių, o Vilniaus – dar ir savo pastatą bei gaisrinį automobilį, ne vienintelės Lietuvoje. Veiklą taip pat yra pradėjusios savanorių komandos Trakuose, Varėnoje, Tauragėje, Šiauliuose, Alytuje. Jos dažniausiai vienija tarnybą baigusius ugniagesius, tačiau savanoriauja ir aktyvūs bendruomenių nariai, kuriems rūpi saugesnė aplinka. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono ugniagesių savanorių draugija šiuo metu vienija apie 90 narių.
„Pakeitus dalį etatinių pareigūnų savanoriais, norinčiųjų savanoriauti bus dar daugiau. Tikrai ne visi kaimai prasigėrę. Yra daug ūkininkų, smulkiųjų verslininkų, turinčių gamybos cechus, kurie patys arba jų darbuotojai norės padėti, nes žinos, kad nelaimės atveju taip pat sulauks pagalbos. Be to, savanoriai, puikiai pažindami vietos gyventojus, gali atlikti efektyvų prevencinį darbą. Tarkim, nevengiančiam išgerti kaimynui priminti, kad nerūkytų lovoje arba kad laikas susitvarkyti krosnį“, – dar vieną svarbią savanorių ugniagesių veiklos sritį pamini R.Baniulis.

Praėjusį šeštadienį Lietuvoje vyko vienas didžiausių savanorystės renginių – beveik šimtas vaikų iš penkių globos namų dalyvavo vienuoliktus metus organizuojamame renginyje „Būkime kartu 2013“, prie kurio prisidėjo daugiau nei 150 savanorių iš užsienio ambasadų, privačių bendrovių ir viešųjų įstaigų, o renginį globojo Japonijos ambasada Lietuvoje.
„Savanoriavimas yra kupinas iššūkių ir reikalauja ypatingo jautrumo. Tačiau tie, kurie išbandė savanorystę, žino, kad ši veikla suteikia unikalios patirties”, – sako vienas šio renginio organizatorių Andrius Končius.
Beje, jis pastebi, kad savanorystė Lietuvoje iš tiesų įgauna neregėtą pagreitį. Norinčiųjų savanoriauti įvairiuose renginiuose ir projektuose tiek daug, kad net rengiami didžiuliai atrankos konkursai.
Savanoriais remiasi „Maisto bankas“, „Kino pavasaris“, daugelis muzikos festivalių, o šiuo metu vykdoma savanorių, norinčių prisidėti prie Vilniuje liepą vyksiančios „Kultūros nakties“, atranka.
Pastaruoju metu jaunų žmonių su savanorio kortelėmis tenka pastebėti ir anksčiau nematytose vietose. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre savanoriai dirba rūbininkais.
Organizacijos „Kultūros savanoriai“ atstovai, padedantys ne tik šiam, bet ir kitiems Lietuvos teatrams surinkti savanorių komandas, juos mokantys ir koordinuojantys savanorių darbą, tikina, kad norinčiųjų prisidėti prie kultūros ir kartu savomis akimis išvysti teatro užkulisius yra dešimteriopai daugiau nei atrenkama. Beje, šiuo metu „Kultūros savanoriai“ vienija apie 400 savanorių visoje Lietuvoje.
Tyrimų bendrovių duomenimis, Lietuvoje dažniausiai savanoriais tampa 15–19 m. asmenys, studentai, taip pat viengungiai ir kaimo vietovių gyventojai.
Na, o daugiausiai savanorių pritraukia tokios sritys, kaip aplinkosauga ir tvarkymas, pagalba vaikams, jaunimui ir senyvo amžiaus žmonėms, gyvūnų globa. Toliau sąraše rikiuojasi sportas, sveikatos apsauga, slauga, pagalba neįgaliesiems, menas ir kultūra, vietos bendruomenių veikla, politika ir kt.

Kasmet į savanorišką veiklą įsitraukia vis daugiau lietuvių. Be atlygio dirba verslininkai, įmonių vadovai, menininkai, daugėja ir pensininkų, padedančių dar sunkiau gyvenantiems.

Visuomenės nuomonės apklausos skelbia, kad nors kartą savanoriavęs yra jau kas penktas lietuvis. O per pastaruosius trejus metus 9 proc. padaugėjo Lietuvos gyventojų, užsiimančių vienokia ar kitokia savanoriška veikla. Eurobarometro tyrimas „Savanoriškas darbas“ atskleidė, kad pas mus, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, nuolat savanoriauja 24 proc. žmonių. Tiesa, iki Nyderlandų, kur į kokią nors savanorišką veiklą yra įsitraukę net 57 proc. gyventojų, mums dar toli, tačiau vis daugiau lietuvių supranta, kad dalytis galima ne tik pinigais, bet ir dėmesiu, imantis iniciatyvos gražinti savo miestą ar gatvę ir nesitikint už tai jokio atlygio.
Taigi kas skatina žmones vežioti maistą neįgaliesiems, globoti išmestus į gatvę gyvūnus, švarinti ežerų pakrantes, savo lėšomis pažeidžiamoms visuomenėms grupėms kurti interneto puslapius bei juos administruoti, kasmet po penkis kartus dalyvauti kraujo donorų akcijose ir net atnaujinti visą sostinės gatvę?

Pinigai, keičiami į daiktus, laimės nesuteikia

Vienos didžiausių pasaulyje siūlų gamintojų bendrovės „Coats“ Lietuvos padalinio „Coats Lietuva“ generalinė direktorė Rūta Voverytė jau ketvirtus metus priklauso Maltos ordinui. Nors ir eidama atsakingas pareigas, moteris randa laiko organizuoti ne tik kasmetinius ordino renginius, tokius kaip „Maltiečių sriuba“, bet ir buvo pagrindinė aukščiausio Maltos ordino vadovo Didžiojo Magistro Matthew Festingo vizito Lietuvoje organizatorė. Ji suderino pernai pirmą kartą mūsų šalyje viešėjusio Didžiojo Magistro susitikimus su prezidente Dalia Grybauskaite, aukščiausiais Bažnyčios hierarchais.
Be to, R.Voverytė jau ne vienus metus lydėjo Lietuvos neįgaliuosius į Lurdą, ten jai teko stumti jų ratelius, padėti pavalgyti ir pan. O supratusi, kad nori dar labiau pajusti dalijimosi ir pagalbos teikiamą džiaugsmą, Lurde liko savanoriauti keturių šimtų vietų neįgaliųjų ligoninėje – plovė indus ir valė koridorius. „Būna dienų, kai, atrodo, ne vaikštau, o skrendu gatve. Tokios stiprios energijos suteikia besąlygiškas darbas be jokio išskaičiavimo. Ir kuo daugiau dirbi be atlygio, tuo šis jausmas stiprėja, – ką gauna dirbdama Maltos ordine, paaiškina R.Voverytė. – Visi savanoriai jaučia pilnatvę. To ieško visi, bet nusipirkęs, tarkim, daiktą, kurio seniai troškai, laimingas būni vos kelias minutes. Kelionės irgi tik trumpam suteikia laimės pojūtį.“
Beje, R.Voverytė, dar prieš įsitraukdama į Maltos ordino veiklą, su penkiais bendraminčiais trejus metus kiekvieną savaitgalį rinkdavo šiukšles Vilniaus Pilaitės ežero pakrantėse. Mat negalėjo ramiai praeiti pro kalnus iškylautojų paliktų šiukšlių. „Surinkom daugiau kaip keturis šimtus maišų. Vėliau prie mūsų prisidėjo rajono gyventojai, o paskui prasidėjo „Darom“ akcijos. Tad vaizdas dabar gerokai pasikeitęs“, – džiaugiasi moteris.
Dar vienas „Veido“ pašnekovas vilnietis Olegas Mackevičius dirba keliose darbovietėse, studijuoja, vaidina Lietuvos rusų dramos mėgėjų teatre, veda seminarus emocinės paramos telefonu tarnybos „Jaunimo linija“ savanoriams, dalyvauja savižudybių prevencijos „Nebijok kalbėti“ renginiuose. „Per šešerius metus, kuriuos savanoriauju „Jaunimo linijoje“, prie telefono budėjau daugiau kaip tūkstantį valandų, tad dabar galiu savo patirtimi dalytis su pradedančiais savanoriais. O įsitraukiau į „Jaunimo linijos“ veiklą, kai atsigręžęs į prabėgusius metus supratau, kad nieko doro nenuveikiau, tik linksminausi“, – prisimena O.Mackevičius.
Ir priduria, kad penkiolika metų plėtodamas su kompiuterine technika susijusį verslą ir uždirbdamas nemažai pinigų nesijautė laimingas. „Pinigai, keičiami į daiktus, nesuteikia laimės. Didžiausią prasmę jaučiu ir suprantu ne veltui nugyvenęs dieną, kai po pokalbio su ketinančiu nusižudyti žmogumi išgirstu, kad jis dar pagalvos, ar verta kelti prieš save ranką, ir kad šiandien to nedarys“, – pasakoja 34-erių metų vyras.
Jis sako ir pats gavęs daug naudos savanoriaudamas, nes išmoko bendrauti ir girdėti kitus. Pasak O.Mackevičius, tą patį galima daryti ir už pinigus, tačiau tada tai tampa darbu ir rutina, kuri neteikia tokio pasitenkinimo.
Beje, jis dar neatlygintinai penkis kartus (tiek, kiek galima daugiausiai) per metus duoda kraujo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012 m. Londono olimpiada įeis į istoriją kaip geriausiai organizuota olimpiada nuo žaidynių atkūrimo pradžios. Didžiausi nuopelnai dėl to tenka ne kam kitam, o 70 tūkst. savanorių, tarp kurių buvo ir 137 lietuviai.

34 metų Vaida Limanauskaitė pastarąsias keletą savaičių gyveno euforijos kupinu Londono olimpinių žaidynių ritmu. Lietuvos olimpinės misijos savanore dirbusiai lietuvei tai prilygo didžiausios svajonės išsipildymui ir ji tetroško vieno: kad šios olimpinės žaidynės niekada nesibaigtų.
Jau trylika metų Londone gyvenančią Vaidą, kaip ir kitus apie 70 tūkst. olimpiados savanorių, didžiausias pasaulyje sporto renginys visiškai įtraukė. Būdavo dienų, kai ji darbą pradėdavo penktą ryto, o baigdavo tik gerokai po vidurnakčio. Būdama olimpiados savanorė Vaida kiekvieną savaitę turėjo galimybę pasiimti po vieną laisvą dieną, bet nejautė jokio poreikio ilsėtis, priešingai – nenusakoma jėga traukte traukė į Olimpinį kaimelį.

Olimpines žaidynes surengė savanoriai

Su panašia euforija apie ką tik pasibaigusią olimpiadą kalba ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių savanoriai. „Norėčiau kada nors būti palaidota su savanorio apranga…“ – BBC žurnalistei sakė britė Kirsten.
Londono olimpiados savanoriai minioje išsiskyrė ryškiais violetinės ir raudonos spalvų marškinėliais ir tokiomis pat kepurėlėmis, na, o kai kurie lietuvių savanoriai, palaikydami saviškius, vilkėjo žalius marškinėlius. „Dirbti čia yra rojus. Mūsų gyvenime atsivers didžiulė tuštuma, kai visa tai pasibaigs. Bus labai keista, kai nebereikės keltis pusę penkių ryto, o namo grįžti vidurnaktį“, – žaidynių uždarymo išvakarėse guodėsi Mike’as Whittakeris, kuriam olimpiniame Londone patikėta anaiptol ne kiekvienam savanoriui įveikiama užduotis – masažuoti pavargusius sportininkų raumenis, pradedant nuo mažai kam žinomų atletų ir baigiant didžiausiomis žvaigždėmis.
Iš tiesų savanoriai olimpiados dienomis atliko pačius įvairiausius darbus: dirbo asistentais stadione, vežiojo olimpinių delegacijų narius, rūpinosi jų apgyvendinimu ar net papildė žaidynių medicinos personalą, jei tai daryti leido savanorio išsilavinimas. Taigi vieni savanoriai daugiau nei dvi savaites praleido nukreipinėdami žiūrovus į jų vietas stadione, o kitiems nusišypsojo sėkmė visą šį laiką būti šalia didžiausių sporto žvaigždžių ir iš labai arti stebėti, kiek daug jų pastangų pareikalauja išsvajotieji olimpiniai medaliai.
Tarp tų laimingųjų pateko ir 22 metų klaipėdietė Greta Laučkaitė, liepą baigusi architektūros inžinerijos studijas Glazgo (Škotija) universitete. Vos gavusi diplomą namo lietuvė neskubėjo – iš maždaug 240 tūkst. atrankoje į savanorius dalyvavusių pretendentų ji pateko tarp 100 tūkst., kurie organizatorių buvo pakviesti pokalbio, o galiausiai sulaukė kvietimo prisidėti prie spalvingosios Londono savanorių armijos.
G.Laučkaitei, kaip Lietuvos olimpinio komiteto asistentei, teko sutikti ir išlydėti sportininkus, jų trenerius, gydytojus ir kitus delegacijos narius, dirbti vairuotoja bei pasirūpinti, kad nieko nestigtų Lietuvos krepšinio rinktinei, kurios pagalbininkės pareigos jai buvo patikėtos. „Mano darbas buvo užtikrinti, kad vienintelis krepšinio komandos rūpestis būtų varžybos“, – apibendrina Greta.
Per tris savaites lietuvė turėjo tik vieną laisvadienį. Kaip ir visi savanoriai, ji džiaugiasi įgijusi neįkainojamos patirties, be to, turėjusi neeilinę galimybę pabendrauti su sportininkais ir gyvai stebėti rungtynes. G.Laučkaitė matė visas rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos krepšinio rinktinė, buvo arenoje ir tuomet, kai finale dėl olimpinio aukso grūmėsi JAV ir Ispanijos komandos. Beje, po šių varžybų lietuvė prasilenkė su buvusiu Kalifornijos gubernatoriumi Arnoldu Schwarzeneggeriu, kurį pastebėję žiūrovai iškart puolė fotografuoti.
Galimybe gyvai pamatyti sportininkų pasirodymus, kai tik atsirasdavo tam laiko, džiaugėsi ir kita mūsų kalbinta savanorė V.Limanauskaitė.
„Mačiau, kad mūsų krepšininkams pakelti pralaimėjimus buvo tikrai nelengva. Po pralaimėtų rungtynių tvyrodavo tokia didelė įtampa, kad nežinodavai, kur akis dėti. Tuomet stengdavomės nuo jų laikytis atokiau“, – įspūdžius pasakoja ką tik į Lietuvą grįžusi G.Laučkaitė.
Londone lietuvei teko patirti ir keletą nuotykių. Atvykdama į žaidynes Greta visiškai neturėjo patirties vairuoti kairiąja puse, todėl kai jai teko automobiliu vežti per intensyviu eismu garsėjantį Londoną mūsų šaulę Dainą Gudzinevičiūtę ir olimpinės delegacijos vadovą Algirdą Raslaną, manė, kad iš baimės širdis į kulnus nukris. „Stengiausi važiuoti lėčiau, ir visi sakė, kad vairuoju neblogai“, – vėliau lengviau atsikvėpė savanorė.

Savanoriai perima samdomų darbuotojų pareigas

Nė kiek nepagražinsime teigdami, kad Londono vasaros olimpines žaidynes surengė būtent savanoriai. Savanoriai olimpiadose nėra naujiena, bet pirmą kartą olimpiados organizatoriai juos išnaudojo taip efektyviai.
Visų pirma savanorių atsakomybės ribos šiose olimpinėse žaidynėse gerokai prasiplėtė – nemokami savanoriai, tarp kurių buvo daug įvairių sričių profesionalų, perėmė didelę dalį darbų, lig šiol tekdavusių samdomiems darbuotojams. Darbai buvo paskirstyti pagal savanorių patirtį ir kvalifikaciją. Savanorių buvo pilna visur ir jie ne tik skleidė gerą nuotaiką žiūrovams, bet ir atliko išties milžinišką nematomą organizacinį darbą.
Beje, britai jau kuris laikas aktyviai skatina savanorystę ir atleistus samdomus darbuotojus savanoriais keičia jau netgi biudžetinėse įstaigose, tarkime, bibliotekose ar muziejuose. Savanorių bibliotekininkų skaičius per pastaruosius penkerius metus šalyje šoktelėjo net 70 proc.
Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto darbuotojų bei savanorių skaičiaus santykis atrodo tikrai įspūdingai: už algą komitete dirbo apie 7 tūkst., o vien tik už retą progą paspausti mėgstamam sportininkui ranką – apie 70 tūkst. žmonių. Kaip „Veidą“ informavo Londono olimpiados organizacinio komiteto atstovė Julie Burley, į savanorius buvo atrinkti ir 137 lietuviai.
Tiesa, „The Economist“ apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad dar maždaug 100 tūkst. žmonių atliko įvairius organizacinius darbus pagal terminuotas rangos darbų sutartis, o tai reiškia, kad jų darbas irgi kainavo. Be to, nepaisant didžiulės nemokamos darbo jėgos, Londono olimpinių žaidynių sąmata perkopė 9 mlrd. svarų sterlingų, o tai kelis kartus daugiau, nei buvo numatyta planuojant pradinį biudžetą. Ši Londono olimpiada yra pati brangiausia iš visų lig šiol vykusių.
Į olimpines žaidynes buvo mestos didžiulės tiek mokamos, tiek nemokamos pajėgos, kai daugelyje Didžiosios Britanijos viešojo sektoriaus sričių darbuotojų pastaruoju metu buvo nuolat mažinama, todėl britai, žvelgdami į visus šiuos pokyčius ir ką tik pasibaigusias vasaros olimpines žaidynes, įžvelgia nemažai kontrastų. Pavyzdžiui, kad ir toks faktas: gegužę dėl darbuotojų mažinimo Hitrou oro uoste buvo susidariusios didelės eilės prie pasų tikrinimo postų, o štai per olimpiados metu vykusius saugumo patikrinimus minios žmonių judėjo itin greitai, nes tuo rūpinosi daugybė darbuotojų.
Vis dėlto savanorių, kuriems ne tik nebuvo mokamas atlyginimas, bet ir nesuteiktas apgyvendinimas, o miegui kartais net nebelikdavo laiko, indėlis į 2012 m. Londono olimpiadą yra neginčytinas. Būtent dėl beribio savanorių entuziazmo šios olimpinės žaidynės dar ilgai bus prisimenamos ne tik kaip brangiausios, bet ir kaip geriausiai organizuotos. Be to, šiandien galima tik spėlioti, kokia būtų tikroji olimpinių žaidynių kaina, jei ne jų geranoriška pagalba.

Vis daugiau savanorių įtraukiama ir į sporto renginius Lietuvoje
Organizuojant 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje buvo pasitelkta apie pusantro tūkstančio savanorių. Kaip sako Lietuvos krepšinio federacijos vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas, tai buvo pirmas sporto renginys Lietuvoje, kuriame turbūt maksimaliai išnaudotos savanorių pajėgos.
Pasak P.Motiejūno, Lietuvoje yra daug patyrusių, puikiai savo darbą išmanančių savanorių, kurių pagalba nuolat naudojamasi įvairių čempionatų metu. Pavyzdžiui, ką tik Vilniuje pasibaigusio Europos jaunių (U18) krepšinio čempionato organizatorių komandoje dirbo apie dvidešimt samdomų darbuotojų ir apie septyniasdešimt savanorių. „Taigi savanorių buvo triskart daugiau. Tai labai didelė pagalba. Dauguma savanorių yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet ar jie galėtų kada nors pakeisti didžiąją dalį dabartinių samdomų darbuotojų, sunku pasakyti – tokios praktikos mes dar neturime“, – svarsto P.Motiejūnas.
Savo tėvų turizmo įmonėje vadybininku dirbantis 27 metų vilnietis Mykolas Krasnickas vykstant Europos jaunių krepšinio čempionatui visus verslo reikalus atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į savanorišką darbą. M.Krasnickas savanoriu įvairiuose sporto renginiuose dirba nuo 2005 m., kai nutarė įkurti bendraminčius vienijančią Sporto savanorių sąjungą. „Nevengiu jokio darbo. Darau viską, ką reikia. Štai dabar, kalbėdamasis su jumis, nešioju geriamąjį vandenį vykstant komandų treniruotėms“, – pasakoja Mykolas.
Beje, krepšinis – viena nemėgstamiausių vaikino sporto šakų, jis nežiūri nė vienų rungtynių. Tad Mykolui neprikiši, jog savanoriu tapo iš savanaudiškų paskatų – kad galėtų nemokamai žiūrėti rungtynes. „Man tai tiesiog patinka. Savanoriškas darbas tapo mano gyvenimo būdu“, – prisipažįsta vilnietis.
Sporto renginiuose Lietuvoje šiuo metu vienam samdomam darbuotojui paprastai tenka du trys savanoriai. Sporto renginiai Europoje yra ta sritis, kuri savanorių pritraukia daugiausiai. O Lietuvoje daugiau savanorių dalyvauja socialinėje veikloje, gyvūnų globos ir aplinkos tvarkymo akcijose.

Lietuviai ir kiti europiečiai, dalyvaujantys savanoriškoje veikloje (proc.)

Olandai    57
Danai    43
Suomiai    39
Vokiečiai    34
Estai    30
Lietuviai    24
Britai    23
Latviai    22
Rumunai    14
Bulgarai    12
Lenkai    9

Šaltinis: Eurobarometras

Lietuvoje kasmet keli šimtai tūkstančių žmonių bent vienai dienai imasi savanoriškos veiklos. Daugiausiai jų pritraukia organizacija “Mes Darom”, kartą per metus rengianti masinę aplinkos tvarkymo akciją visoje Lietuvoje – vien šiemet į šią akciją įsitraukė apie 210 tūkst. aplinkai neabejingų žmonių.
Labai populiarios ir kitos vienkartinės akcijos – savanorių gausa gali pasigirti du kartus per metus labdaros akcijas organizuojantis “Maisto bankas”. Pasak šios organizacijos plėtros ir komunikacijos vadovo Vaidoto Ilgiaus, kiekvieną kartą akcijoje, trunkančioje vieną savaitgalį, dalyvauja apie 6300 savanorių.
“Maisto bankas” turi ir daugiausiai nuolat dirbančių savanorių – jų visoje Lietuvoje yra apie 200. Antra pagal nuolatinių savanorių skaičių – “Jaunimo linija”, kurioje savanoriauja apie 150 žmonių.
Juos atrinkti, paruošti ir įsitikinti, kad yra tinkami savanorystei, prireikia nemažai laiko ir pastangų. Pasak “Jaunimo linijos” plėtros direktoriaus Valento Nevieros, nuo dienos, kai žmogus pareiškia norą tapti savanoriu iki kol jis ima dirbti linijoje, praeina apie pusmetis, o per tą laiką apie du trečdaliai atkrinta.
Kitose organizacijose savanorių pritraukimui irgi tenka skirti nemažai laiko. Štai tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” projektų vadovė Odeta Karoblytė pasakoja, kad kartą per metus vykstančiame festivalyje savanoriais tapti pageidauja apie 400 žmonių, iš jų per dvi savaites atrenkami apie 130 savanorių. “Pasirenkame labiausiai motyvuotus, atsakingus, nebijančius priimti sprendimus, pagaliau – turinčius pakankamai laiko žmonės”, – atrankos principus atskleidžia O.Karoblytė.

Ką daryti vyresnio amžiaus žmogui, užauginusiam vaikus, baigusiam savo profesinę veiklą, pajutusiam vienatvę ir tuštumą gyvenime?  Atsakymas vienas – surasti save iš naujo savanoriškoje veikloje, padedant gyvenimo vargų prispaustiems žmonėms.

Lietuvos „Caritas“ šešiuose Lietuvos miestuose suorganizavo seminarus, kuriuose kvietė žmones aktyviai įsitraukti į savanorišką veiklą.

Projektas „Vyresnio amžiaus žmonių įtraukimas į socialinę veiklą, teikiant socialines paslaugas“ padėjo plačiai paskleisti žinią apie savanorišką veiklą, kuri išvaduotų juos nuo vienatvės, depresijos, suteiktų bendravimo ir pagalbos kitam džiaugsmą.

„Esame nustebinti, kiek daug yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo energija ir užsidegimu padėti kitiems nenusileidžia, o dažnai ir lenkia jaunimą. Vyresnio amžiaus žmonių patirtis kartu su  jaunystės energija duoda pačius geriausius rezultatus, todėl kvietėme žmones įsitraukiant į savanorišką veiklą, nepamiršti pasidalinti savo gerąją patirtimi su jaunesniais“, – sakė šio projekto vadovas Gediminas Salvanavičius.

„Caritas“ surengtuose šešiuose seminaruose – mokymuose dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, kurie mokėsi socialinio darbo principų, dalinosi savanoriškos veiklos patirtimi.

„Baigiau darbą ir labai liūdna pasidarė, o jėgų kaip nežinau pas ką. Ieškojau, kur save realizuoti, išsivaduoti iš apėmusios depresijos. Pradėjau galvoti, ieškoti, kur eiti. Po kurio laiko atradau „Caritas“ skyrių Klaipėdoje. Esu labai dėkinga, kad mane priėmė. Savanorystė man suteikė galimybę pabūti drauge su kitais, sužinoti ir išmokti naujų dalykų. Aplinkiniai labai stebisi, iš kur tiek jėgų, o aš atsakau paprastai – „Caritas“ duoda. Todėl kviečiu visus įsijungti į savanorišką veiklą, dalintis vieni su kitais savo energija, padėti kitiems“, -  savo savanorystės patirtimi dalinosi ponia Irena, „Caritas“ savanorė iš Klaipėdos.

Visoje Lietuvoje esančiuose „Caritas“ centruose ir parapijų skyriuose darbuojasi daugiau nei du tūkstančiai savanorių. Didelė jų dalis yra ilgalaikiai savanoriai besidarbuojantys įvairiuose projektuose, dienos centruose, labdaros valgyklose, vaikų, senelių globos namuose. Sunkų ir svarbų darbą  atlieka savanoriai, padedantys išdalinti ES pagalbą  maistu. Šiame darbe ypač trūksta vyrų savanorių, kurie padėtų moterims iškraunat sunkvežimius ir skirstant skurstantiems paramą.

„Nuo gruodžio 1 d. prasidės gerąja tradicija tapusi vargstančių paramos akcija „Gerumas mus vienija“, jos metu bažnyčiose, „Caritas“ skyriuose ir kitose vietose savanoriai platins žvakutes, kvies aukoti skurdžiai gyvenančioms šeimoms, jaunimui, seniems ir vienišiems žmonėms, nuo prekybos žmonėmis nukentėjusioms moterims ir jų vaikams“,  – kviesdamas prisidėti prie akcijos ir savanoriškos veiklos, sakė Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas.

Kviečiame visus, jaunus ir vyresnio amžiaus žmones, prisijungti prie „Caritas“  savanorių, kurie, padėdami tūkstančiams Lietuvos žmonių nuolat primena solidarumo su vargstančiais svarbą.

KaunasTIC-savanore

Didysis krepšinis atvyko į Kauną – aštuonios pajėgiausios Europos krepšinio komandos ir daugybė jas lydinčių sirgalių. Kauno miestas pasiruošęs ir visiems miesto svečiams suteiks reikalingą informaciją.

Didžiuliai kiekiai dalomosios medžiagos, stacionarūs informacijos centrai, daugybė savanorių informuos, ką žmonės gali nuveikti čempionato metu Kaune.

„Kaunas šiomis dienomis švęs krepšinį. Kiekvieną dieną vyks varžybos, kitose miesto erdvėse organizuojama daugybė renginių, parodų, ekskursijų ir kitų su krepšiniu susijusių akcijų. Todėl svarbu, kad žmonės būtų informuoti apie tai, kas vyks Kaune. Suprasdami užsienio turistų informavimo svarbą, į Kauno gatves metame didžiules turizmo informacijos centro pajėgas“, – teigia Sigitas Sidaravičius, Kauno regiono turizmo informacijos centro (KRTIC) direktorius. KRTIC kartu su seniausiu Kauno bravoru „Volfas Engelman“ miesto svečiams informuoti paruošė 20 000 lankstinukų su miesto centro žemėlapiu, kuriuos dalins 60 savanorių visame mieste bei 10 informacijos centrų. „Esame pasirengę krepšiniui. Šiandien jau matomas pagyvėjimas Kaune – gatvėse daugėja užsienio turistų. Mūsų dalinami Kauno centro žemėlapiai su pažymėtais svarbiausiais taškais bei, žinoma, „Žalgirio“ arena leis užsienio turistams nepasiklysti ir greitai surasti norimą objektą“, – mintimis dalinasi S. Sidaravičius.

Kartu su Kauno regiono turizmo informacijos centru bendradarbiaujančio bravoro „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus Vytauto Meišto teigimu, šis krepšinio čempionato etapas Kaune bus įsimintinas: „Istorija kartojasi – 21-uosius nepriklausomybės metus Lietuva pasitiko 1939-aisiais ir 2011-aisiais. Tiek tada, tiek dabar Kauną drebina Europos krepšinio čempionatas. Tada laimėjome, ar laimėsime dabar – pamatysime Kaune. Tarp šių dviejų čempionatų skirtumas yra tas, kad dabar savo rinktines palaikyti atvyksta išties daug užsieniečių. Todėl norime jiems prisistatyti ir parodyti Kauną, kaip itin gilias krepšinio šaknis turintį miestą. Tai, jog finalinis etapas vėl rengiamas Kaune, įrodo, kad šis miestas yra Lietuvos krepšinio sostinė“. Anot V. Meišto, renginių mieste per artimiausias dienas vyks išties daug, tad pritardamas S. Sidaravičiui, akcentuoja turistų informavimo svarbą.

Lietuviai, kurie veržėsi į Europos krepšinio čempionato savanorius tikėdamiesi nemokamai stebėti rungtynes, turėjo nusivilti.

Dauguma čempionate triūsiančių savanorių neturi laiko ne tik aistroms aikštelėje, bet ir savo šeimai bei tiesioginiam darbui, tačiau džiaugiasi neįkainojama patirtimi.

Praėjusį trečiadienį, kai Lietuvos rinktinė Panevėžyje grūmėsi su Didžiosios Britanijos ekipa, 57-erių inžinieriaus Raimundo Kireilio, šiuo metu dirbančio nekilnojamojo turto brokeriu, darbo diena prasidėjo apie antrą valandą popiet, o baigėsi tik vidurnaktį. Ne, šį laiką panevėžietis skyrė ne naujų nekilnojamojo turto sandorių paieškoms, o krepšiniui: R.Kireilis yra vienas iš pusantro tūkstančio Lietuvoje vykstančio Europos krepšinio čempionato savanorių. Kaip ir dauguma savanorių, savo darbus ir šeimos reikalus R.Kireilis atidėjo į šalį ir visa galva pasinėrė į krepšinį. Su tėčiu į savanorišką veiklą įsitraukė ir dukra, Vilniaus universiteto antrakursė Rūta.
“Tai toks neeilinis įvykis. Norėjau pamatyti visą virtuvę iš vidaus”, – sako R.Kireilis, kuris dėl tokio posūkio savo gyvenime jaučiasi pakylėtas ne mažiau nei pirmąsias pergales iškovoję krepšininkai.

Pamato tik dalį rungtynių

R.Kireilio noras įgyti naujos patirties išsipildė su kaupu: nekilnojamojo turto brokeriui šiomis dienomis tenka imtis naujų ir netikėtų pareigų, pavyzdžiui, padirbėti vairuotoju ar padėti savo darbą atlikti Antidopingo agentūros pareigūnams. Pranešti komandoms, kad atskiri jų žaidėjai bus tikrinami dėl dopingo, pakviesti gydytoją, suorganizuoti burtų traukimą, o po jų prieiti prie konkrečių žaidėjų, pranešti apie burtų rezultatus ir palydėti iki kabineto, kol bus atliekami dopingo testai, – šituo užsiėmė R.Kireilis ir kiti paskirti savanoriai trečiadienį, kai visa Lietuva užgniaužusi kvapą prie televizorių ekranų stebėjo lietuvių ir britų dvikovą. Burtai lėmė, kad R.Kireiliui pas dopingo kontrolierius teko lydėti Portugalijos ir Lenkijos rinktinių žvaigždes. Taip pat tąvakar dopingo testus atliko lietuviai Robertas Javtokas ir Jonas Valančiūnas.
“Taisyklės mums neleidžia imti iš krepšininkų autografų, kartu fotografuotis. Bet džiaugėmės turėdami retą galimybę šiek tiek pabendrauti. J.Valančiūnas pirmą kartą dalyvavo tokioje procedūroje ir nežinojo, kaip elgtis, – mes jam viską papasakojome, paaiškinome. O kai R.Javtoko paklausėme, kaip jo rankų trauma, po pergalės prieš britus jis buvo tiek kupinas adrenalino, jog patikino, kad jam dabar nieko nebeskauda, ir nusiėmė visus apsauginius įtvarus”, – euforiją po rungtynių, kuria persiėmė ir savanoriai, prisimena R.Kireilis.
Per pirmus du kėlinius tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos R.Kireiliui teko būti tribūnose, tad jis galėjo pažiūrėti dalį rungtynių. Tačiau kas vyko aikštelėje po didžiosios pertraukos, savanoris jau nematė. Rezultatus R.Kireilis sužinodavo tik iš radijo transliacijų. Kiti savanoriai, radę laisvą akimirką, galėjo rungtynes žiūrėti per televiziją savanorių kambaryje. R.Kireilis prisipažįsta, kad lietuviams mėtant tritaškius į britų krepšį jo širdis džiaugsmingai suvirpėdavo, net jei apie tai išgirsdavo tik per radiją. Tądien darbą savanoris baigė tik vidurnaktį, o ketvirtadienį, kai kovėsi Lietuvos ir Lenkijos ekipos, – apie pirmą valandą nakties.
Dalis iš beveik šešių tūkstančių lietuvių (tiek norinčiųjų būti savanoriais anketų iš viso pasaulio gavo Europos krepšinio čempionato organizatoriai: iš jų atrinkta 2200 asmenų, o po mokymų – dabartiniai pusantro tūkstančio savanorių), be abejo, savanoriais siekė būti tik dėl vieno tikslo – kad nemokamai pamatytų taip trokštamas krepšinio rungtynes, į kurias bilietai buvo iššluoti akimirksniu, ar bent akies krašteliu žvilgtelėtų į garsiausias krepšinio žvaigždes. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktoriui Martinui Žaltauskui susidarė įspūdis, kad tokių gudruolių buvo nemažai. “Bet jei jie ir buvo atrinkti, tai turbūt nusivylė – iš tiesų rungtynių savanoriai beveik nemato”, – teigia M.Žaltauskas.
“EuroBasket 2011″ savanorių grupės vadovas Arnas Marcinkus patvirtina, kad savanoriai turi veiklos visų varžybų metu. “Pagrindinis motyvas yra galimybė prisidėti prie šio neeilinio renginio. Juk į čempionatą nukreiptos viso pasaulio akys – jį transliuoja 170 pasaulio šalių. Be to, tai gera mokykla specifiniams įgūdžiams įgyti”, – teigia A.Marcinkus, pridurdamas, kad kiekvienas čempionato savanoris gali drąsiai tai įsirašyti kaip privalumą ir į savo gyvenimo aprašymą.
33-ejų metų Ernestas Abraškevičius, vienos statybinių ir apdailos medžiagų parduotuvės direktorius, kaip ir kitas mūsų pašnekovas R.Kireilis, iki šiol nebuvo dalyvavęs savanoriškoje veikloje. Bet vos išgirdęs apie rengiamą atranką jaunas vyras nusprendė: tai šansas, kurio negalima praleisti. Todėl direktorius išėjo dviejų savaičių atostogų (jei reikės, atostogas žada prasitęsti), bet ilsėtis neturi kada: Europos krepšinio čempionato atidarymo Panevėžio arenoje dieną renginių grupės savanoris E.Abraškevičius darbą pradėjo aštuntą ryto, o į namus grįžo tik antrą nakties. Per atidarymo ceremoniją jam teko patys įvairiausi darbai – pradedant techniniais klausimais ir baigiant žiūrovų žaidimais.
“Aš dvidešimt metų sergu už krepšininkus prie televizoriaus, dar bent dvidešimt rungtynes žiūrėsiu ir ateityje, o progų prisidėti prie tokio renginio jau tikrai nebebus”, – krepšiniui neabejingas E.Abraškevičius tikina nė kiek nesigailintis, kad tuo metu, kai kiti aistruoliai audringai palaiko mūsiškius, muša būgnus ar moja trispalvėmis, jam tenka dirbti. Gyvai jam tenka pamatyti tik kai kurias rungtynių atkarpas. Jį ypač džiugiai nuteikia sirgalių emocijos: girdėdamas visą salę ošiant tokiu garsu, kad, regis, tuoj trūks ausų būgneliai, nejučia ir pats užsikrečia pakilia nuotaika.
E.Abraškevičius šiek tiek graužiasi tik dėl vieno – kad šiuo metu negali skirti pakankamai laiko savo žmonai, besilaukiančiai jųdviejų pirmagimio. Mažylio atėjimo į pasaulį laukiama mažiau nei po dviejų mėnesių. “Žmona manęs nemato, bendraujame telefonu. Ji nesitikėjo, kad būsiu toks užsiėmęs, bet visada žinojo mano krepšinio fanatizmo lygį, – juokiasi E.Abraškevičius. – Na, bet ilgainiui krepšinio aistros nurims ir po čempionato lauksime jau kito džiaugsmo.”

Savanoris – kas ketvirtas lietuvis

Ne visi savanoriai yra pametę galvą dėl krepšinio. Štai vienas vyriausių čempionato savanorių 63-ejų metų kaunietis Edmundas Galvydis, iki pensijos dirbęs žemėtvarkos srityje, yra prisiekęs orientacininkas ir slidinėjimo mėgėjas (kaip pats juokauja, tai kur kas rimtesnės sporto šakos nei krepšinis), o Lietuvą apėmęs krepšinio ažiotažas jį ir džiugina, ir verčia pavydžiai pyktelėti. “Krepšinis, krepšinis, krepšinis… Regis, kitų sporto šakų Lietuvoje nėra. Aišku, aš irgi nesu jam visiškai abejingas – juk kaunietis, bet dėmesio šitam sportui galėtų būti ir mažiau”, – nepiktai, tik griežtokai savo požiūrį dėsto E.Galvydis.
Vis dėlto šalį apėmusi krepšinio karštinė nejučia įtraukė ir E.Galvydį, nes jis nusprendė dalyvauti savanorių atrankoje, o galiausiai buvo ir atrinktas. Dėl čempionato pensininkas net nutraukė šeimos atostogas Labanoro girioje. Vyras juokauja, kad jam, daug laisvo laiko turinčiam “seneliui”, tiesiog suteikė galimybę pasireikšti ir šiek tiek paįvairinti gyvenimą. E.Galvydis čempionate atsakingas už spaudos konferencijų salės priežiūrą, todėl jam tenka bendrauti su žiniasklaidos atstovais, palydėti ir išlydėti trenerius ir kt. “Tikrai įdomu. Žmona gal ir norėtų, kad vyras visą laiką sėdėtų namie, bet kai jis išvyksta, dar brangesnis pasidaro”, – sakė pajuokauti mėgstantis E.Galvydis.
“EuroBasket 2011″ savanorių grupės vadovas A.Marcinkus pabrėžia, kad savanoriai yra viena svarbiausių čempionato grandžių, jie atlieka didžiulį, bet ekonominiu požiūriu sunkiai įvertinamą darbą. Kiek lėšų pavyko sutaupyti į organizacinį darbą įtraukus pusantro tūkstančio savanorių – kokia jų darbo ekonominė vertė, paaiškės nebent po čempionato, nes iki šiol to apskaičiuoti nebuvo mėginama. “Sirgaliai, krepšininkai, treneriai, teisėjai, žurnalistai – visais jais reikia pasirūpinti, suteikti maksimalų komfortą, kad jie galėtų mėgautis reginiu. Savanorių indėlis čia ypač svarbus”, – teigia A.Marcinkus.
Eurobarometro duomenimis, savanoriškoje veikloje dalyvauja 24 proc. lietuvių. Tai atitinka ES vidurkį. Vis dėlto daugiausiai gyventojų dalyvauja vienkartinėse akcijose. Pavyzdžiui, į pastarąją “Maisto banko” maisto produktų skurstantiesiems dalijimo akciją įsitraukė per 6 tūkst. savanorių, o nuolatinei savanoriškai veiklai dauguma lietuvių laiko dar neranda.

Ar dalyvaujate savanoriškoje veikloje? (proc.)
Taip Ne Nežino / neatsakė

Nyderlandai    57    43
Danija    43    57
Suomija    39    61
Vokietija    34    65    1
Airija    32    67    1
Estija    30    70
Prancūzija    24    76
Lietuva    24    76
Latvija    22    77    1
Bulgarija    12    85    3
Portugalija    12    87    1
Lenkija    9    90    1

Šaltinis: Eurobarometras

Kokiose srityse, jūsų manymu, savanoriai labiausiai reikalingi? (proc., galimi keli atsakymai)

Slaugant    70
Teikiant socialinę bei psichologinę pagalbą    53
Teikiant pagalbą stichinių nelaimių atvejais    51
Saugant ir tvarkant aplinką    46
Padedant organizuoti kultūros, sporto ir laisvalaikio veiklą bei renginius    23
Vykdant švietimo veiklą    14
Sunku pasakyti / neatsakė    1

Šaltinis: “Vilmorus”

Čia savanoriavo ir čempionatui rengėsi Klaipėdos ir Šiaulių savanorių grupės.

“Kontrolinės rungtynės savanoriams yra generalinė repeticija prieš artėjantį Europos vyrų krepšinio čempionatą, – sakė Arnas Marcinkus, “EuroBasket 2011″ savanorių grupės vadovas. – Per rungtynes buvo išbandytas savanorių veiklos modelis, kuris bus taikomas ir čempionato metu. Džiaugiamės, kad savanoriai buvo iniciatyvūs, paslaugūs, kiekvieną svečią sutinkantys su šypsena. Stebėjome jų veiklą ir nušlifavome paskutines pasirengimo detales”.

Klaipėdoje buvo surengti ir specialūs IT ir akreditacijų srities savanorių mokymai. “Savanoriai teigė, kad iš profesionalių TEO specialistų sužinojo daug nauja ir dabar užduotys, laukiančios čempionato metu, yra daug aiškesnės”, – sakė A.Marcinkus.

Savanorė Justina Klybaitė (22 m.) džiaugėsi, kad sužinojo ne tik užduotis, laukiančias Europos krepšinio čempionato metu, bet ir naujų draugų susirado. “Nakvynė pajūryje man nebebus problema”, – teigė Klaipėdoje organizatoriams padėsianti vilnietė. VIP sektoriaus savanorė pasitiko svarbius svečius, dėjo jiems apyrankes, nukreipė ir palydėjo į vietas. “Visi savanoriai labai draugiški ir labai vieningi. Bendradarbiaujame su organizatoriais spręsdami, kas dar gali būti pakeista, patobulinta iki čempionato”, – sakė J.Klybaitė.

Prie įėjimo pasitikusi VIP svečius ir rodžiusi jiems kelią savanorė Emilija Rentauskaitė (20 m.) teigė, kad didžiausią įspūdį jai padarė pirmųjų Lietuvos rinktinės kontrolinių varžybų susirinkę stebėti aistruoliai.

“Pirmą kartą mačiau tiek sirgalių vienoje vietoje. Tribūnose nebuvo kitos spalvos, tik žalia. Sirgaliai buvo pasiruošę: apsirengę specialius marškinėlius su kaukėmis, pasiėmę būgnus, dūdeles”, – pasakojo mergina. Pasak jos, nors rinktinė ir pralaimėjo (Lietuva – Slovėnija 70:72), niekas nenusiminė ir toliau dainavo dainas – žinojo, kad tai tik pirmosios kontrolinės varžybos. Pirmą kartą savanoriaujanti mergina sakė, kad jai tai “nereali patiris, už kurią nesinori jokio atlygio”. “Svarbiausia, kad organizatoriai viską labai paprastai paaiškina, pataria, iškart sprendžia kylančias problemas”, – sakė savanorė.

Lietuvoje vyksiančiuose Europos vyrų krepšinio čempionato (“EuroBasket 2011″) renginiuose tapti savanoriais užsiregistravo daugiau nei 6000 asmenų iš viso pasaulio. Po pirmojo atrankos etapo – elektroninių anketų pildymo – į pirmuosius mokymus balandžio mėnesį atrinkti ir pakviesti daugiau nei 2000 savanorių. Po šių mokymų suformuotas ir šešiems čempionato miestams paskirstytas galutinis savanorių skaičius.

Visų šešių miestų savanoriai jau turėjo galimybę išbandyti save skirtinguose krepšinio renginiuose: Alytuje vykusiame Lietuvos krepšinio federacijos taurės finalinio ketverto turnyre, Panevėžyje ir Vilniuje – tarptautiniame jaunimo krepšinio turnyre “Global Games” bei praėjusį savaitgalį uostamiestyje vykusiose kontrolinėse rungtynėse. Netrukus savanoriai bus patikrinti Kauno “Žalgirio” arenoje per Lietuvos rinktinės rungtynes su ispanais, po to – dar Panevėžyje ir Vilniuje, kur Lietuvos rinktinė baigs pasirengimą Europos pirmenybėms.

“Savanoriška veikla paremta asmens iniciatyva, noru padėti, mokytis, tobulėti. Po visų iki šiol vykusių “EuroBasket 2011″ savanorių apmokymų galiu tik pasidžiaugti, kad tose 1500 asmenų gretose yra patikimi, vieningi ir sąmoningi žmonės”, – sakė A. Marcinkus.

2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatas (“EuroBasket 2011″) rugpjūčio 31 – rugsėjo 18 dienomis vyks šešiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Pirmą kartą Europos istorijoje jame dalyvaus 24 geriausios Senojo žemyno komandos.

Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje savanorių atranką koordinuoja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) kartu su “EuroBasket 2011″ organizaciniu komitetu.