Savanoriai Trakų atviroje jaunimo erdvėje/ Organizacijos nuotr.

“Sužinojusi, kad mane atrinko į programą Lietuvoje, nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau visas knygas apie šią šalį, kokias jie turėjo“, −  tinklaraščiui Euroblogas.lt sako savanorė Sophie iš Vokietijos. Lietuvoje gyvenanti mergina tvirtina, kad savanorystė užsienyje duoda naują požiūrį, todėl tuos pačius dalykus pradedi matyti kitaip nei anksčiau.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Savanorystė netrunka visą gyvenimą. Tai tik trumpas laikotarpis, kurio metu gali įgyti patirties ir žinių, kaip dirbti ir ką reikėtų keisti savo šalyje, pamatyti, kaip tos pačios problemos sprendžiamos kitose šalyse“, − aiškina savanorė.

Mergina nusprendė išvykti savanoriauti į kitą šalį, nes baigusi mokyklą nežinojo, ką norėtų studijuoti.

Dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.

„Nusprendžiau iš karto dar nestoti, o kažką paveikti užsienyje. Dabar jau žinau, kad norėčiau studijuoti kultūros arba tarpkultūrinę komunikaciją, taip pat galvoju apie mokytojos profesiją“, −  pasakoja Sophie, kuri savanoriauja mokytojo asistente Balsių mokykloje anglų ir vokiečių kalbos pamokose.

Kita savanorė ukrainietė Tatjana savanoriauja Žaislų muziejuje Vilniuje. Ten ji veda ekskursijas anglų ir rusų kalbomis.

„Planavau baigusi studijas išvykti savanoriauti, bet daug greičiau gavau gerą darbo pasiūlymą, kurio nenorėjau atsisakyti. Pradėjau dirbti, bet prabėgus metams pajutau, kad įgijau darbo įgūdžių ir toliau nebetobulėju. Norėjau atsidurti visiškai kitoje  aplinkoje“, − pasakoja Tatjana.

Mergina, dirbusi žmogiškųjų išteklių srityje, dabar veda eksursijas vaikams, lanko ne tik lietuvių kalbos, bet ir psichologijos kursus.

Atsiveža savo patirtį

Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ prezidentė Akvilė Budreckytė tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.

Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės.

Pašnekovė pabrėžia, kad savanoriai užsienyje įgyja naujos patirties, todėl gali tęsti ar pradėti kažką naujo Lietuvoje: „Potencialas, kurį atsiveža šie žmonės, yra didžiulis. Jo neįmanoma įgyti jokioje aukštojoje mokykloje. Tai gyvenimo mokykla.“

Serbas Alexandaras savanoriauja jaunimo centre, besivadinančiame Trakų atvira jaunimo erdve. Jis paaiškina, kad jaunimo centro tikslas yra sukurti erdvę, kurioje jie galėtų veikti ką nori.

„Centro darbuotojai padeda vaikams ruošti namų darbus arba tiesiog išgeria puodelį arbatos kartu. Taip pat ir organizuojame įvairius renginius, o aš vedu anglų kalbos pamokas, rankdarbių užsiėmimus“, − savanorystės patirtimi dalijasi pašnekovas.

Jis neslepia, kad tokio centro idėja jį žavi ir jis ruošiasi panašią vietą atidaryti Serbijoje, savo gimtajame mieste.

Lietuvoje savanoriai jaunesni

Akvilė iš „Saltes“ sako, kad per 11 organizacijos veikimo metų savanoriavimo kultūra Lietuvoje išaugo. „Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės“, − požiūrį į savanorystę iliustruoja pašnekovė.

Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m.

Ji komentuoja, kad Lietuvoje stipriausia yra socialinės srities savanorystė, bet pastaruoju metu populiarėja ir kultūrinės bei sporto savanorystės veiklos.

„Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m. Kadangi Lietuvoje dauguma savanorių yra mokyklinio−studentiško amžiaus jaunuoliai, todėl čia populiari savanorystė jaunimo organizacijose,  renginiuose“, − apie savanorystę Lietuvoje pasakoja Akvilė.

Pasirodo, kad sprendimą vykti savanoriauti į užsienį kartais lemia ir šalies ekonominė situacija. „Daug daugiau savanorių sulaukiama iš Ispanijos, nes ten jauniems žmonėms po studijų  labai sunku susirasti darbą“, − sako savanorių tarnybos atstovė.

Ji pasakoja, kad užsieniečiai savanoriai Lietuvoje pastebi nesišypsančius veidus, gana prastą aptarnavimo kultūrą parduotuvėse ir kavinėse. Jų nuomonę dažniausiai radikaliai pakeičia keliavimas autostopu. „Kai tik išbando keliavimą autostopu, sako, kad lietuviai patys draugiškiausi: ir nuveš, kur reikia, ir pamaitins, ir net nakvynės vietą pasiūlys“, − savanorių įspūdžius komentuoja Akvilė.

Serbas Alexandaras pasakoja, kad prieš atvykdamas į Lietuvą iš ispanų ir italų girdėjo, kad lietuviai šalti, laikosi atstumo, retai šypsosi. Jam pačiam lietuviai pasirodė tiesiog ramūs. Vokietei Sophie lietuviai atrodo labai religingi ir patriotiški.

„Vokietijoje aš niekada nesu giedojusi savo šalies himno, o Lietuvos himną jau giedojau ne vieną kartą. Beje, čia daug kur kaba trispalvės, o Vokietijoje kabinti šalies vėliavas nėra priimtina“, − pastabą apie lietuvių patriotiškumą aiškina Sophie.

Mergina, kaip ir visi užsieniečiai savanoriai, lankė lietuvių kalbos kursus, kurie trunka keletą mėnesių ir, pasak jos, jie nėra labai intensyvūs, nes tetrunka 3 val. per savaitę. Mergina lietuvių kalbos mokosi savarankiškai, bet sako, kad bendrauti lietuviškai sunkiai sekasi, nes pašnekovai dažniausiai atsako anglų kalba.

Kur rasti informacijos apie savanorystės projektus

Visi kalbinti savanoriai atvyko į Lietuvą pagal „Erasmus+“ Europos savanorių tarnybos programą. Pagal ją savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą. Galima pasirinkti savanorystę nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių. Dažniausiai pagal šią programą savanoriui suteikiamas gyvenamasis būstas ir apmokamos transporto išlaidos, taip pat jis gauna pinigų smulkioms išlaidoms.

Tokios organizacijos kaip „Saltes“ ar „Socialus veiksmas“ gali padėti susirasti savanorystės projektą pagal Europos savanorių tarnybos programą. Šie projektai yra finansuojamiEuropos Komisijos.

Dar įvairių savanorystės veiklų Europoje ir visame pasaulyje siūlo gooverseas.com/volunteer-abroad. Čia nemažai savorystės programų yra apmokestintos. Nemažai naujos ir aktualios informacijos apie savanorystės programas ir galimybes rasite ir puslapyje zinauviska.lt.

Karolis Bareckas / Asmeninio archyvo nuotr.

Mokyklos laikais apie savanorystę buvau girdėjęs mažai. Tuo metu šis reiškinys asocijavosi su pasaulio gelbėjimu kur nors Afrikoje ar Azijoje. Vėliau savanorystė įvairiomis formomis po truputį ėmė šmėžuoti mano gyvenime. Savanoriavau muzikos ir kino festivaliuose, treniravau plunksną rašydamas įvairius tekstus bei pagyvenau ekologiškame ūkyje Portugalijoje. 2015-aisiais savanorystei paskyriau nemažai laiko, tad šis tekstas tinklaraštyje Euroblogas.lt ir bus apie juos.

Karolis Bareckas

Neįgalumas nėra stigma

Neįgalumas daugumai žmonių atrodo lyg toli nuo jų pasaulio egzistuojantis reiškinys, su kuriuo susidūrę gatvėje nusukame akis. Savanorystė labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ organizuojamose neįgalių vaikų stovyklose jau iš pat pradžių skambėjo kaip nemenkas iššūkis man. Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, raidos sutrikimai – kadaise mažai ką reiškusios sąvokos staiga įgijo konkrečius pavidalus.

Kai matai sunkiai vaikštantį dvylikametį, rūškanu veidu stebintį tolumoje žaidžiančius vaikus, nori nenori pradedi galvoti, kad šis pasaulis nėra pati teisingiausia vieta.

Bendraudamas su vaikais ir jų tėvais sužinojau apie mokyklas, kurios linkusios nusikratyti neįgalaus vaiko, apie menką užimtumą kaimo vietovėse ir bendraamžių patyčias. Kai matai sunkiai vaikštantį dvylikametį, rūškanu veidu stebintį tolumoje žaidžiančius vaikus, nori nenori pradedi galvoti, kad šis pasaulis nėra pati teisingiausia vieta.

Buvo vaikų su tokiomis sunkiomis negaliomis, kad jie negalėdavo dalyvauti jokiuose užsiėmimuose. Tačiau kai kurie iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo savo sveikų bendraamžių. Kartu spardydavome kamuolį, piešdavome ar eidavome pasivaikščioti, vis iš naujo ieškant būdų, kaip su jais užmegzti ryšį. Supratau, kad neretai jie gali daug daugiau negu įsivaizduoja jų tėvai ir visuomenė, užlipdydama jiems įvairias etiketes.

Ši patirtis emociškai buvo sunkiausia iš visų mano savanorystės patirčių, bet ji nuėmė skraistę nuo pasaulio, apie kurio egzistavimą tik miglotai nutuokiau. Artima pažintis su neįgaliais vaikais leido daug geriau suprasti, kuo jie gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria.

EVS Kroatijoje, arba Dvi medalio pusės

Lietuviai mėgsta vykti savanoriauti į užsienį, pasinaudodami Europos savanorių tarnybos (European volunteering service, EVS) teikiamomis galimybėmis. Skrydžiai apmokami, suteikiamas būstas, skiriami kišenpinigiai, rengiamos vietinės kalbos pamokos ir įvairūs mokymai. „Viskas nemokama“ – kodinis pavadinimas, kuriuo pasinaudojo jau daugybė mūsų tautiečių.

Taip ir aš atsidūriau nedideliame, vos 60 gyventojų turinčiame kaimelyje Kroatijos rytuose. Mano projektas buvo skirtas ekologiškam gyvenimo būdui. Kartu su savanoriais iš Latvijos, Portugalijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos organizavome porą žemės ūkiui ir ekologijai skirtų festivalių, užsiėmėme sodininkyste ir padėdavome vietiniams kaimo gyventojams.

Artimiausia parduotuvė ir paštas buvo už trejeto kilometrų, tad gyvenimas tokioje izoliuotoje vietoje turėjo savo žavesio. Laisvu laiku tyrinėdavome vaizdingas apylinkes, žiūrėdavome filmus ir mėgavomės puikiu Kroatijos klimatu. Veiklos projekte nebuvo daug, todėl turėjome nemažai laisvų dienų. Per tą laiką spėjau pakeliauti po Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Serbiją ir Slovėniją.

Nemažai užduočių būdavo beprasmės arba visai nesusijusios su projekto tikslais.

Jeigu sakyčiau, kad mūsų vykdytas projektas buvo labai prasmingas – meluočiau. Projekto koordinatoriai kartais atrodydavo nelabai žinantys, kokių veiklų sugalvojus savanoriams. Nors šiek tiek išmokau apie ekologiją ir visą EVS patirtį vertinu teigiamai, tačiau vis tiek liko šioks toks kartėlis. Nemažai užduočių būdavo beprasmės arba visai nesusijusios su projekto tikslais.  Pabendravęs su savanoriais iš kitų Europoje vykstančių projektų, supratau, kad nekokybiškų projektų esama visur. Tarpusavyje juokaudavome, kad užtenka viską gražiai aprašyti ir finansavimas jau tavo.

EVS yra puiki galimybė pažinti kitą kultūrą ir išmokti įdomių dalykų, bet projektą reikėtų rinktis itin atidžiai. Praverstų paklausti buvusių savanorių nuomonės ir pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tačiau niekas nebūna tik juoda ar balta. Kroatijoje sutikau saują įdomių žmonių, daug sužinojau apie Balkanus, šiek tiek pramokau kalbos ir turėjau gausybę puikių akimirkų.

Pabėgėlių stovyklos godos

Pasibaigus mano EVS projektui Kroatijoje, nusprendžiau praleisti dvi savaites savanoriaudamas pabėgėlių stovykloje. Norėjosi ne tik nuveikti kažką prasmingo, bet ir pačiam atlikti epizodinį vaidmenį šioje istorijoje. Negatyvus prieglobsčio prašytojų įvaizdis žiniasklaidoje tik sustiprino norą pasižvalgyti po pabėgėlių stovyklą pačiam.

Stovykla – tai didžiulė aptverta teritorija su įvairiais sandėliais, erdviomis, šimtus žmonių talpinančiomis palapinėmis atvykėliams pailsėti, medicinos ir registracijos punktais bei per vidurį einančiais traukinio bėgiais. Policija, kariuomenė ir daugybė humanitarinių organizacijų darbuotojų bei savanorių čia knibždėti knibždėdavo ištisą parą.

Maždaug tūkstantį žmonių talpinantys traukiniai į stovyklą atvykdavo kas kelias valandas. Tada žmones suregistruodavo ir persodindavo į kitą traukinį. Kartais pabėgėliai stovykloje praleisdavo po keletą valandų, o kartais − vos valandą. Dalindavau jiems drabužius, maistą, vandenį ir kitus reikalingus dalykus. Vyrai, moterys, vaikai, kūdikiai, seni ir jauni, stiprūs ir neįgalūs – įvairiaspalvė minia plūsdavo kiekvieną dieną, ieškodama geresnio gyvenimo.

Keista buvo sutikti žmones, kurie ramiu veidu pasakojo, kaip plaukė jūra, kad patektų į Europą arba kaip juos mušė policininkai Makedonijoje.

Šlapi batai, purvini drabužiai ir pavargę veidai tas dvi savaites tapo mano kasdienybe. Niekas nesiteikdavo paaiškinti atvykėliams, kas su jais bus toliau. Taip ir keliaudavo jie iš vieno traukinio į kitą, nežinodami nei kokioje valstybėje yra, nei kuo visa tai baigsis. Sirija, Afganistanas ir Irakas nustojo būti tik kažkokios egzotiškos, tolimos šalys. Dabar už jų stovėjo konkretūs žmonės. Vieni bėgantys nuo karo, kiti – nuo skurdo. Kai kurie iš jų iki Europos keliavo du mėnesius. Du mėnesiai yra nesuvokiamai ilgas laiko tarpas, norint pasiekti išsvajotą gerovės oazę, ne visada trykštančią svetingumu.

Keista buvo sutikti žmones, kurie ramiu veidu pasakojo, kaip plaukė jūra, kad patektų į Europą arba kaip juos mušė policininkai Makedonijoje. Po tokių patirčių jie vis dar sugebėdavo išspausti šypseną ir padėkoti už striukę ar batus, kuriuos jiems dalindavau.

Pabaigai

Šiais laikais savanorystė tapo ir idealiu būdu pigiai paturistauti, ir verslu, ir priemone surasti porą nemokamai dirbančių rankų. Savanorystė man buvo būdas praplėsti savo pasaulio suvokimą ir pažinti visuomenėje stigmatizuojamus žmones. Ne visa savanorystė yra gėris pats savaime. Man šiuo atveju pasisekė, nes radau, kaip suderinti „pasaulio gelbėjimą“ su noru suprasti šalia esantį kitą.

BFL

„Į šį turą atvykti kviečiame ir jauną, ir pagyvenusį, ir jau ragavusį savanorystės duonos, ir tik bandantį apsispręsti. Savanorystės formų yra daug, sričių dar daugiau: jei žmogus mano, kad gali suteikti kitiems pagalbą, taip pat ir pats tobulėti, pasisemti patirties – toks viešas renginys yra pats geriausias būdas užmegzti kontaktus, pabendrauti su savanoriais ir organizacijų atstovais“, – sakė kas nors. „Be to, labai tikimės, kad atvyks ir susidomėję tokios veiklos parama įmonių ir įstaigų atstovai, o taip pat ir personalo darbuotojai, kadangi Lietuvoje korporatyvinei savanorystei dar yra kur augti.“

2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais, kuriais tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje siekiama didinti savanorystės matomumą, skatinti savanorystės pripažinimą, sudaryti savanoriškai veiklai palankesnes sąlygas ir skatinti piliečius įsitraukti į savanorišką veiklą. Todėl ištisus metus 27-iose Europos Sąjungos šalyse yra organizuojamas specialus Europos savanoriškos veiklos metų turas, dabar jis atvyksta ir į Vilnių. Jame dalyvaus Lietuvos savanorių organizacijos. Jos galės pristatyti ir viešinti savo veiklą bei pritraukti potencialius savanorius. Tai taip pat puiki galimybė sutelkti nevyriausybinių organizacijų, valdžios ir verslo įmonių atstovus efektyviam dialogui dėl savanorių statuso ir palankesnių sąlygų savanoriškai veiklai sudarymo.

Lankytojai galės dalyvauti diskusijose apie tarptautinę savanorystę, savanorystę masiniuose renginiuose, verslo įmones ir savanorystės idėjų sklaidą, išgirsti tikrąsias savanorių istorijas ir susipažinti su įvairių organizacijų veikla. Rotušės aikštėje vyks įvairių muzikos, teatro kolektyvų pasirodymai, TEObusas transliuos dokumentinius filmus apie savanorius. Turą užbaigs birželio 23 d. vyksiantis Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forumas ir konferencija.

Renginio atidarymas birželio 21 d. 12 val. Įėjimas laisvas.

"Veido" archyvas

Teisės absolventei E.Andriukaitei savanoriavimas – galimybė sukaupti patirties

Sunkmečiu gerokai suaktyvėjo kvalifikuotų specialistų savanorių paieška. Tokia galimybė naudinga bedarbiams ir absolventams: pirmieji gali išsaugoti savo darbinius įgūdžius ir kompetenciją, antrieji – įgauti patirties.

“Savanorio darbui ieškomi teisininkai, fotografai, ryšių su visuomene specialistai, maketuotojai, vertėjai, buhalteriai”, – tokio pobūdžio skelbimų, kai neatlygintinai dirbti kviečiami kvalifikuoti specialistai, sunkmečiu pasipylė tarsi iš gausybės rago. Iki šiol savanorystė buvo labiau suvokiama kaip pagalba seneliams ar beglobiams vaikams, nereikalaujanti specialių įgūdžių. Dar neseniai mažai kas įsivaizdavo, kad pakankamai gerai atlyginamų specialybių atstovai, kaip teisininkai ar programuotojai, galėtų eiti dirbti nemokamai.

Kai finansavimas susitraukė

Nevyriausybinės organizacijos Savanorių centro projekto vadovė Jurgita Margau aiškina, kad kvalifikuotų specialistų savanorių paieška dabar gerokai intensyvesnė, nes nevyriausybinės organizacijos gauna mažesnį finansavimą, todėl įvairiems darbams atlikti nebegali pasisamdyti kvalifikuotų darbuotojų, kaip būdavo iki šiol.

“Dauguma nevyriausybinių organizacijų iki sunkmečio nesinaudodavo savanoriais, nes turėjo užtikrintą finansavimą. Padėtis keičiasi, o ir visuomenė dabar suvokia, kad savanorystė neapsiriboja pagalbiniais darbais”, – tvirtina J.Margau.

Štai Maltos ordinas šiuo metu ieško vokiečių ir anglų kalbos vertėjų, maketuotojų. Kaip pasakojo Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius Arvydas Bružas, konkrečių specialistų savanorių organizacijai prireikė pirmą kartą. “Anksčiau tokius specialistus samdydavome, o dabar prireikė aukos, nes organizacija plečiasi, visą laiką turime naujų užduočių, idėjų, o tiek lėšų elementariausiai nėra. Savanorystė mums išeitis”, – sakė A.Bružas.

Neseniai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija paskelbė savanorių psichologų atranką, nes ketina steigti ekstremalių situacijų psichologijos centrą, nevyriausybinė organizacija “Kitas variantas” ieško pustuzinio specialistų nuo ryšių su visuomene darbuotojų iki programuotojų, o viešoji įstaiga “Teisingumo aidai” nuolat renka teisininkų savanorių būrį.

Į savanorius gręžiasi ir iki šiol jokių savanorių nekviesdavusios organizacijos. Turbūt sunkiai prieš kelerius metus būtume galėję įsivaizduoti tokį internete pasirodžiusį skelbimą: “Krepšinio klubas ieško savanorio krepšinio klubo vadybininko”. Klaipėdos krepšinio klubo “BC Tekoda” direktorius Rimantas Katelynas aiškino, kad klube žaidžia Klaipėdos regiono krepšinio mokyklas baigę jauni krepšininkai, kuriuos klubas rengia profesionaliam žaidimui.

Anksčiau klubas rasdavo rėmėjų, galėjo darbuotojams ir žaidėjams šiek tiek mokėti, tačiau sunkmečiu tokios galimybės išnyko. “Anksčiau ir pats gaudavau atlyginimą, ir treneriui buvo geriau mokama”, – kodėl priverstas ieškoti savanorio vadybininko, motyvavo R.Katelynas.

O štai Susisiekimo ministerija ieško savanorių rugsėjį Vilniuje vyksiančiam tarptautiniam Interneto valdymo forumui organizuoti ir kviečia studentus, turinčius anglų kalbos ir kompiuterinės įrangos žinių. Pasitelkti savanorius ministeriją verčia sumažintas finansavimas ir įvestas taupymo režimas.

Galimybė pabėgti nuo depresijos

Savanorių centro projekto vadovė J.Margau pastebi, kad prisikviesti kvalifikuotų savanorių sudėtingiau, nes tokie žmonės jau perkopę 25 metus, turi šeimą ir darbą, tad gali kur kas mažiau laiko skirti savanoriškai veiklai. Tačiau sunkmečiu išryškėjo nauja tendencija – savanoriauti ateina bedarbiai. “Dabar dirbti savanoriais ateina daugiausia darbo netekę kvalifikuoti specialistai. Jie nori turėti užsiėmimą ir galimybę pritaikyti savo žinias, kad neprarastų darbinių įgūdžių”, – sako J.Margau.

Nevyriausybinės organizacijos “Kitas variantas”, padedančios moksleiviams ugdyti lyderystės įgūdžius, direktorius Tomas Kaulinskas primena sociologų patarimus, kad žmogui praradus darbą būtina dalyvauti kitose veiklose, nes tuomet mažėja stresas, tikimybė susirgti depresija.

Tokiai nuomonei visiškai pritaria 46 metų vilnietė Olga Januševičiūtė, kuri tapti savanore apsisprendė prieš porą mėnesių – iškart, kai neteko vadybininkės darbo. “Savanoriaudamas jautiesi reikalingas. Dažnai bedarbiai pasijunta nuskriausti likimo, tačiau nereikia užsisklęsti savyje. Be to, darbdavys niekada tavęs neįvertins taip, kaip nevyriausybinės organizacijos vadovai savanorio darbo”, – tvirtina moteris, dirbanti administracinį darbą Savanorių centro biure.

"Veido" archyvas

O.Januševičiūtė: “Savanoriaudamas jautiesi reikalingas”

27 metų rinkodaros specialistė Viltė Glodenytė – aktyvi organizacijos “Kitas variantas” savanorė ryšių su visuomene srityje. Viltė jau pusmetis bedarbė ir mano, kad savanorystė šiuo laikotarpiu jai labai naudinga. “Man šį pusmetį netrūko veiklos, neištiko bedarbių depresija, kai manai, kad savęs nerealizuoji, ir krinta motyvacija. Atvirkščiai, dabar galiu daugiau laiko skirti savanorystei ir atlikti darbus, kurie man duoda naudos, mezgasi ryšiai su žmonėmis. Į organizacijas ateina ir dirbančių žmonių, tad gali sužinoti, kas ieško darbuotojų”, – kuo naudinga savanoriška veikla, atskleidė Viltė.

Beje, kvalifikuotiems specialistams savanorystė gali būti būdas praplėsti akiratį kitoje srityje. Būtent šio motyvo skatinama Viltė ir prisidėjo prie savanorių. “Esu baigusi personalo vadybą. Man ta sritis įdomi, bet praktiškai niekada nedirbau su tuo susijusio darbo. “Kitas variantas” ieškojo žmogiškųjų išteklių specialisto, tad nusprendžiau negaudama atlyginimo įgyti praktikos šioje srityje”, – pasakoja V.Glodenytė, šiuo metu talkinanti ir žmogiškųjų išteklių, ir viešųjų ryšių komandoje.

O štai savanorio krepšinio klubo vadybininko ieškančio klubo “BC Tekoda” direktorius R.Katelynas pasakoja, kad į skelbimą taip pat atsiliepė šiuo metu darbo neturintis žmogus. 27 metų vyras anksčiau pats žaidė krepšinį, baigė krepšinio mokyklą, tačiau patekti į aukštesnį lygį sutrukdė traumos. Jaunas vyras baigęs kūno kultūros specialybę, tačiau pagal profesiją niekuomet nedirbo. Dirbdamas krepšinio klubo vadybininku savanoriu jis stengsis pakeisti ir savo profesiją, nes pastarasis jo darbas buvo nekvalifikuotas.

Savanorystės nauda absolventams

Kvalifikuota savanorystė labai naudinga ir ką tik universitetus baigusiems jaunuoliams – ypač šiuo metu, kai jaunimo nedarbas itin didelis. Darbo biržos duomenimis, liepą į darbo biržas kreipėsi 7,7 tūkst. absolventų. Didžioji dalis jų nedomina darbdavių dėl to, kad neturi jokios patirties.

Viešosios įstaigos “Teisingumo aidas”, teikiančios nemokamą teisinę pagalbą gyventojams, įkūrėjas Lukas Baltrūnas tvirtina, kad prieš pradėdamas ieškoti teisininkų savanorių nerimavo, ar bus norinčiųjų prisidėti prie tokios veiklos. Tačiau apie dvidešimt savanorių teisininkų susirinko vos per du mėnesius. “Nemokamos konsultacijos naudingos patiems teisininkams, nes daugelis kreipiasi be patirties, ką tik baigę teisės studijas”, – sako L.Baltrūnas.

Tokį tikslą turėdama savanoriauja ir šiemet teisės bakalauro studijas baigusi Evelina Andriukaitė, šiuo metu laikinai įsidarbinusi kavinėje. Mergina iš pradžių į “Teisingumo aidą” kreipėsi tikėdamasi, kad darbas bus mokamas, tačiau sužinojusi, kad tai savanoriška veikla, tapo savanore.

Organizacijoje “Teisingumo aidas” nemokamas teisines konsultacijas gyventojams teikia ir Audrius Kvajauskas, šiuo metu taip pat ieškantis nuolatinio darbo. “Savanoriško darbo patirtis neabejotinai pagelbės, nes atliekame praktinius užsiėmimus. Be to, dirbdamas įmonėje specializuojiesi tik vienoje srityje, o mes, teikdami konsultacijas gyventojams, gilinamės į daugelį sričių”, – svarsto antro magistrantūros kurso studentas.

"Veido" archyvas

A.Kvajauskas teikdamas teisines konsultacijas gilinasi į skirtingas sritis

Bedarbiui savanoriavimas gali padėti ne tik išlaikyti savo įgūdžius, bet ir susirasti darbą. Po pusmečio savanoriavimo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijoje pasiūlymo čia įsidarbinti humanitarinės teisės koordinatore sulaukė teisę baigusi Lina Laurinavičiūtė. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė patikino, kad atvejų, kai savanoriui pasiūlomas nuolatinis darbas, buvo ne vienas. “Jei laimime projektą ir ieškome žmonių, pirmenybę teikiame savanoriui, nes jį ilgesnį laiką pažįstame”, – pabrėžia G.Jevgrafovienė.