BFL

Pirmąją naujojo mero darbo dieną jo pirmtakas su savo senąja gvardija savivaldybėje kilnojo taurelę. „Dabar meras Grigaravičius, kodėl jis leidžia – klauskite jo“, – sunkiai liežuvį vartė žurnalistų užkluptas ligtolinis meras. Taip priešiškai buvo sutiktas ne tik tiesiogiai išrinktas Alytaus meras.

Aušra LĖKA

Per pirmąsias simbolines 100 dienų kovą tiesiogiai žmonių išrinktiems 22 merams debiutantams teko atlaikyti sunkių išbandymų valdžia. Tiesioginių rinkimų oponentai net gąsdino, kad žmonių išrinkta savivaldybės galva gali būti neveiksni, mat jei neturės rėmėjų daugumos, negalės suformuoti nei vicemerų komandos, nei savivaldybės administracijos vadovybės, nei priimti kokių kitų sprendimų. Bet visur merams pavyko suburti valdančiąją daugumą, nors kai kuriems tai kol kas ir yra didžiausias pirmųjų 100 dienų laimėjimas.

Kartu prie starto linijos stoję 22 pirmąkart tokį postą pelnę merai – šiandien jau kiek skirtingose vietose darbų distancijoje.

Alytus: taryba triūsia be opozicijos

Alytaus meras Vytautas Grigaravičius kartu su kitais alytiškiais mynė miesto dviračių takais. Sėdėdamas kabinete, kad ir kaip vaizdžiai būtų nupasakoti šių trasų absurdai ar net pavojai, nebūtų taip akivaizdžiai pamatęs problemų ir sumąstęs jų sprendimo būdų.

Nors tvoskė karštis, mero pakviesti alytiškiai, kai kurie tiesiai po maudynių, su vaikais, atėjo prie jų miesto garsiausio „vaiduoklio“ – buvusios autobusų stoties pastato. Taip, meras jau kreipėsi į jo dabartinius savininkus – „VP grupę“ oficialiu raštu. Bet ir eiliniai alytiškiai nori patarti merui, ką daryti, kad sklypas miesto centre pagaliau būtų tvarkomas, net siūlo įsteigti fondą, į kurį jie aukotų pinigus ir išpirktų ankstesnių miesto valdžių parduotą sklypą.

Lyg ir kvepia „zuokizmu“ – buvęs sostinės meras tikrai mokėjo pasirodyti viešumoje ten, kur daug žmonių ir daug televizijos kamerų. Bet V.Grigaravičius tikina, kad čia ne populizmas, o noras pripratinti gyventojus aktyviai dalyvauti sprendžiant problemas ir galimybė iš jų gauti informacijos, ką ir kaip reikėtų taisyti. Beje, mero mobiliojo telefono numeris skelbiamas viešai ir jis uoliai atsiliepia, kad ir kas skambintų.

„Vienas pagrindinių mūsų akcentų einant į rinkimus buvo pažadinti visuomenę, kad ji nebūtų abejinga. Ir žmonės labai aktyvūs, reaguoja, teikia siūlymus. Dabar įsteigti ar steigiami bendravimo su bendruomene ir jos tiesioginio įtraukimo į miesto valdymą instrumentai – visuomeninės tarybos, vietos veiklos grupė, kuri svarstys ES lėšomis finansuojamus projektus. Taip galėsime visi susitelkę kartu dirbti miesto labui. To ir ėjome į tarybą“, – primena V.Grigaravičius.

Buvęs populiarusis, autoritetą pelnęs valstybės policijos generalinis komisaras, po to – saugos paslaugas teikiančios bendrovės „AS Double Invest“ vadovas V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau pirmajame ture (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje. Maža to, kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad dauguma Alytaus tarybos – nepartiniai. Toks buvo alytiškių atsakas apie savo neskaidrius reikaliukus keiksmažodžiais besigyrusiam merui socialdemokratui Jurgiui Krasnickui ir nuolat besiriejusioms partijoms.

Ne tik meras, bet ir 19 iš 27 tarybos narių – vietos valdžios debiutantai. „Tai ir pranašumas, nes jie nauju kampu žvelgia į darbus, problemas, tarybos nario elgesio kultūrą, ir trūkumas, nes stinga patirties. Bet džiugu, kad ir tarybos naujokai, ir senbuviai dirba vieningai“, – sako meras.

Prie visuomenininkų prisijungus didžiajai daliai savivaldybės tarybos narių, iki šiol ji dirba be oficialiai pasiskelbusios opozicijos.

Pagalių kaišymo į ratus iš senųjų tarybos narių V.Grigaravičius sako dabar nejaučiantis. Nuomonių skirtumų būna, ir tai natūralu, bet didelės kritikos dėl kokių veiksmų ar neveikimo nepastebėjęs.

Vis dėlto savivaldybės aparate dalis žmonių, nors ir yra kompetentingi, bijo priimti sprendimą, parodyti iniciatyvą, laukia komandos, kad pirštu parodytų viršesnis pareigomis. Arba, pavyzdžiui, į eilinį raštą atsakoma paskutinę termino dieną, nors problemą buvo galima išspręsti per kelias dienas.

Meras neslepia: kas nekeis požiūrio į darbą, su tais teks atsisveikinti. Bet galvų kapojimo akcijos tikrai nerengiamos, juolab administracijos aparatas buvo sumažintas krizės metu ir po to neišaugo, tad jis optimalaus dydžio. Dabar kiekviena pareigybė analizuojama pagal specialią programą: kas ką veikia, ar pakankamas krūvis, ar nėra perteklinių procedūrų, o suvedus į sistemą išryškės, gal kurį skyrių reikia pastiprinti, o kitur gal krūviai per maži.

Sudėtingiausias atvejis, su kuriuo merui per šias 100 dienų teko susidurti, kai pavaldžios savivaldybei įmonės – poliklinikos vadovas viešoje vietoje panaudojo smurtą prieš savo draugę, ir dar mažamečio vaiko akivaizdoje. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Poliklinikos vadovas prarado mano pasitikėjimą. Sudaryta komisija. Žiūrime, kad nepadarytume klaidos, nes čia ir žmonių likimai, ir teisiniai dalykai“, – sako V.Grigaravičius.

Naujajai miesto valdžiai tenka vaduoti Alytų ir iš finansinių bėdų. Situacija nepavydėtina ir nuolat blogėjo jau keletą metų. Naujoji valdžia stengiasi taupyti visur, kur gali, – nuo reprezentacinėmis vadinamų išlaidų sausainiams iki šimtus tūkstančių siekiančių sutarčių už miesto tvarkymo paslaugas ar vykdomus viešuosius pirkimus. Pavyzdžiui, ankstesnė valdžia už miesto žaliųjų plotų šienavimą mokėjo iki 240 eurų už ha, nors yra bendrovių, kurios šiuos darbus atlieka už kainą iki 85 eurų.

Alytaus skola šių metų pradžioje siekė beveik 19,5 mln. eurų, skolinimosi limitas beveik išnaudotas.

Naujoji valdžia netruko išsiaiškinti, kodėl ji taip augo. Ne tik todėl, kad neūkiškai permokėjo už darbus. Miestas vykdo daug ES finansuojamų projektų, kuriems skolinasi iš bankų. Didžiąją dalį šios skolos, įgyvendinus projektus, ES grąžina. Bet jau keletą metų šie sugrįžtantys pinigai buvo naudojami ne bankų paskoloms grąžinti ir investicijoms, o švietimo įstaigų skoloms ir išlaidavimui apmokėti. Kitaip sakant,  gyventa ne pagal pajamas.

Maža to, dauguma projektų vėluoja, tad ne vienu atveju teko grąžinti nepanaudotas ES lėšas. Pavyzdžiui, dėl beveik metus vykdytų pirkimo procedūrų miestas privalėjo sugrąžinti net milijoną eurų perspektyvinei gatvei tiesti. O ir neva baigti projektai piktina aplaidumu. Tarkime, Alytaus pramonės parke dauguma sklypų nėra parengti statyboms, teritorijoje yra sodybų, daržų, ganomos karvės.

Mieste pastatyti du biokuro katilai, bet šiluma nepinga. Atlikta analizė parodė, kad privertus šilumos tiekėjus pirkti kurą biržoje, rinkos kainomis, ir pakeitus kainos nustatymo formulę šilumos kaina gyventojams galėtų mažėti iki 30 proc. Bet, pasak šilumos gamintojų, niekas dėl kainos mažinimo į juos pastaraisiais metais nesikreipė.

Merą stebina ir tai, kad Alytuje nedarbas siekia apie 12 proc., bet čia pat yra ir laisvų darbo vietų. Galimos to priežastys – nedideli atlyginimai, todėl žmonės renkasi gauti išmoką iš darbo biržos. Tad investicijų paieška – viena iš prioritetinių darbo krypčių. V.Grigaravičius pasakoja, kad jei sėkmingai pasibaigs pradėtos derybos, į Alytų turėtų atsikelti keletas įmonių. O kai atsiras konkurencija darbo rinkoje, ir kiti darbdaviai turės didinti atlyginimus, gerinti darbo sąlygas. Štai buvusiose „Alytaus tekstilės“ patalpose turėtų įsikurti „Plastos“ padalinys. Su meru susitikę verslininkai sakėsi buvę maloniai nustebinti mero geranoriškumo ieškant galimybių pritraukti verslą į savo vadovaujamą miestą.

Alytus keičiasi ir nuo mažesnių, bet svarbių darbų. Kas mėnesį skelbiant savivaldybės tarybos narių išlaidas padaugėjo viešumo ir skaidrumo. Patvirtintas didžiausias savivaldybės galiomis įmanomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokestis už apleistus pastatus. Keičiamos prekybos viešosiose vietose taisyklės, nes dabartinės neskatina mobilios prekybos ir sąžiningos konkurencijos dėl prekybos plotų. Viename lopšelyje-darželyje pradėta rinkti vaikų su autizmo spektro sutrikimais grupė. Įrengtas nemokamas belaidis internetas Miesto sode.

Už simbolinį 0,85 euro mokestį Sporto ir rekreacijos centre dušu gali naudotis karšto vandens namuose neturintys alytiškiai ar pravažiuojantys dviratininkai.

V.Grigaravičius, paprašytas įvardyti tris pokyčius, kuriems per jo kadenciją įvykus Alytuje jis galėtų pasakyti ne veltui ėjęs į merus, pirmiausia įvardija siekį, kad alytiškiai nebebūtų nusivylę, jog niekas nesikeičia ir nepasikeis, kad patys realiai dalyvautų miesto valdyme.

Antra, naujų darbo vietų kūrimas: kad per kadenciją Alytuje atsirastų ne viena gamykla ir nemažai darbo vietų.

Trečia, turi pagerėti socialinė situacija. Meras pasakoja: „Rinkimų kampanijos metu susitikęs su daugiavaikėmis šeimomis buvau taip sukrėstas, kaip sunkiai jos gyvena, kad visą laiką pratylėjau, žodžio negalėjau ištarti. Nutarėme sukurti nuolaidų kortelę, kad tos šeimos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Iniciatyvą parėmė jau pora dešimčių miesto įmonių. Drauge tikrai galime padaryti daug gerų darbų.“

Jurbarkas: politikos vienišius – nebe vienas

V.Grigaravičiaus startas – įspūdingas. Tiesa, jis tam turėjęs ir porą savaičių daugiau laiko, nes laimėjo rinkimus jau pirmajame ture, be to, jo komanda, su kuria ėjo į rinkimus, turi daugiausia mandatų.

Kur kas sunkesnė situacija prognozuota Jurbarke, kur tiesioginiuose rinkimuose meru tapo save išsikėlęs politikos vienišius – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas Skirmantas Mockevičius. Pagal išsilavinimą inžinierius mechanikas ir teisininkas laisvalaikiu griežė smuiku, šoko liaudies šokius, o ne dalyvavo kokios partijos veikloje. Lig tol nedirbęs nei vietos, nei kokioje kitoje valdžioje, jis neturėjo ir savo komandos. Bet politikos debiutantui pavyko iš posto išversti Jurbarko galvą liberalą Ričardą Jušką savo, kaip pavyzdingo šeimos žmogaus, pavyzdžiu, kuo ligšiolinis meras, švelniai tariant, pasigirti negalėjo.

Nuogąstauta, kad merui nepavyks suburti daugumos. Bet, kaip pasakoja Jurbarko miesto ir rajono laikraščio „Mūsų laikas“ korespondentė Lina Juškaitienė, 15 tarybos narių iš 25 koalicijos sutartis pasirašyta ir dabar jie visi labai tvarkingai balsuoja. Tad mero vienišiumi jau nebepavadinsi.

Koaliciją, pasak L.Juškaitienės, telkė tai, kad naujasis meras – padorus šeimos  žmogus. Kitus gal suvienijo tai, kad dabar opozicijoje esantys liberalai buvo tarsi bendras priešininkas, nes daug kam buvo nusibodęs ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

Ar buvę valdantieji stipriai kritikuoja naująjį merą? „Dabar Jurbarkas pirmą kartą turi stiprią opoziciją“, – šypsosi L.Juškaitienė. O merui dažniausiai prikišama, kad jis neturi patirties, tad Savivaldybių asociacijoje neturėdamas pažinčių negali būti geras savo rajono lobistas. Per ligšiolinės valdžios kadenciją Jurbarkas tikrai gražėjo, išlipo iš probleminio rajono kategorijos. Tačiau sunku įvertinti, kiek tai ankstesnio mero ir jo lobizmo nuopelnas.

Naujasis meras kokių rimtų sprendimų, vadinasi, ir klaidų, padaryti nespėjo. Jis kol kas susipažįsta su darbu. S.Mockevičius – atviras gyventojams, sako, kad į jį bet kas gali kreiptis, dalyvauja renginiuose. Nauja valdžia, priešingai nei pirmtakai, siekia visuomenę įtraukti į rajonui svarbių sprendimų priėmimą, pavyzdžiui, miesto bendruomenės atstovų grupė patarinės, kam skirti ES pinigus. Atsirado daugiau viešumo, skelbiamos mero, savivaldybės administracijos vadovo darbotvarkės, informacija apie jų veiklą.

„Meras – savas tarp gyventojų. Kaip žmogus, jis labai imponuoja. Tikrai neabejoju jo padorumu, sąžiningumu, jo siekiais politikoje. Bet kaip seksis toliau, dar sunku prognozuoti, nes politikoje yra visokių intrigų, manipuliacijų, o S.Mockevičiui stinga politinės patirties. Bet tikiuosi, kad gerų norų vedamas jis pasieks, ką žadėjo“, – mano L.Juškaitienė.

Tiesa, naujosios valdžios šimtadieniui atliktoje apklausoje 19 proc. jurbarkiškių jos darbą įvertino neigiamai, 18 proc. – teigiamai, o net 37 proc. teigė pokyčių neįžvelgiantys. Nelabai tų pokyčių ir galėjo būti, kai savo vedliu rinkėjai pasirinko debiutantą, kuris dar tik mokosi šio darbo. Dar reikia laiko įsitikinti, ar tai atsipirks.

Visišką politikos debiutantą pasirinko tik jurbarkiškiai. Kiti pirmąkart išrinkti merai buvo dirbę vietos valdžios tarybose, Seime ar, kaip V.Grigaravičius arba jo buvęs pavaduotojas Policijos departamente Kęstutis Tubis, buvo vadovavę stambioms nacionalinio lygio valstybės institucijoms. Net pralaimėjęs buvęs Anykščių meras Sigutis Obelevičius giria K.Tubį, kad šis gražiai tęsia darbus, siekdamas Anykščius paversti tikru kurortu, o ne pramonės centru, kaip buvo užsimoję kai kurie kiti pretendentai valdyti Anykščius.

Šiauliai: juokas pro ašaras, ašaros iš džiaugsmo

Tačiau viena – šūkaloti iš opozicijos apkasų, kita – patiems imtis atsakomybės už vadovavimą miestui. Šiaulių, kur net varžytuvių dėl mero posto finale nebuvo partijų atstovų, meras Artūras Visockas, laimėjęs rinkimus, taip apibūdino savo pasirengimą valdyti miestą: „Esame žali kaip šviesoforas, bet ir žali, nes daug ko nežinom, o todėl klausime žmonių.“

Pedagogo išsilavinimą turintis A.Visockas Šiauliuose turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę. Tiesa, privalumas, kad prieš tapdamas meru kadenciją jau dirbo Šiaulių miesto taryboje. Į ją buvo išrinktas kaip save išsikėlęs kandidatas, rinkimams teišleidęs 12 Lt.

Vieni jį laikė skandalistu, kiti – pilietišku viešojo intereso gynėju, Šiaulių Puteikiu.  A.Visockas pagarsėjo kova, kad Šiauliuose nebūtų privatizuota šilumos gamyba, o jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimu, surinko per 600 puslapių bylą. Įvairiais skundais jis buvo užvertęs teisėsaugos institucijas.

Bet opozicijai – vieni standartai, merui – kiti. O emocingasis A.Visockas, kėlęs šypseną rinkimų kampanijos metu, ne ką rimčiau atrodo ir mero poste. Minėdamas šimtadienį mero poste, jis apsiverkė, tiesa, iš džiaugsmo ir susijaudinimo, gavęs iš savo bendraminčių 100 kamuoliukų su palinkėjimais. Jis gyrėsi turintis komandą, kokią galima „tik sapne sapnuoti“, programą, kurioje „užkoduotas milžiniškas potencialas“.

Beje, komanda jau byra: atsistatydino socialdemokratas vicemeras Domas Griškevičius, užtikrinęs koalicijai vieno balso persvarą. Šiauliuose 31 nario taryba – margumynas: čia 9 partijų ir komitetų atstovai, o A.Visocko komanda yra laimėjusi 6 mandatus.

Meras džiūgauja, kaip jam puikiai sekasi: savivaldybėje sumažinta popierizmo, vis daugiau žmonių ateina pas merą išdėstyti nuomonės. Vilniaus pavyzdžiu nutarta skirti 70 eurų vaikams, lankantiems privačius darželius, pagaliau sustabdytas seniai abejonių kėlęs „Menų inkubatoriaus“ projektas. „Viskas vyksta sėkmingai – net pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – pareiškė A.Visockas ir dėkojo Dievui, kad padeda mokytis mero darbo.

Tačiau, anot šiauliečio Seimo nario Edvardo Žakario, dabartinė miesto valdžios situacija primena plaukimą pasroviui, garsiai rėkiant ir smarkiai taškantis. Ir kiti šiauliečiai Seimo nariai negaili naujajam merui kritikos už nepakankamą aktyvumą kovojant už dabar skrydžius jau nutraukusį Šiaulių oro uostą, pasigenda strateginio planavimo.

Maža to, nors meras save vadina „principų sargu“, kai kurių kaltinimų, kuriais žarstėsi iš opozicijos varpinės, dabar sulaukia jau pats. A.Visocko aplinkoje – Valstybės kontrolės ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kritikuotas veikėjas, kilo abejonių dėl automobilių pirkimo skaidrumo. Pats buvęs visuomenininkas, dabar meras kitų visuomenininkų veiklą jau menkina, vadindamas neesmine.

Kol kas neatrodo, kad ir nauja Panevėžio valdžia prikels miestą iš sąstingio, nors tiesiogiai išrinktas meras Rytis Mykolas Račkauskas ir tikina, esą gyvenimas eina pirmyn. Savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas architektas R.M.Račkauskas, anksčiau konservatorius, aršiai kritikuoja pirmtako konservatoriaus paliktą situaciją savivaldybėje. Bet ir pats sulaukia kritikos.

Panevėžiečių mažėja, tad mažiau reikėtų ir valdininkų. Laisvosios rinkos tyrimo skaičiavimais, šiuo metu tūkstančiui panevėžiečių tenka 2,8 valdininko ir tai yra daugiausia iš penkių didžiųjų šalies miestų. Nors per rinkimų kampaniją R.M.Račkauskas žadėjo neišvengiamus struktūrinius pokyčius savivaldybės administracijoje, per tris mėnesius žadėto audito nė nepradėjo, nors kitos savivaldybės reformas jau vykdo. Net atvirkščiai: administracijos direktoriui nuo pirmosios darbo dienos paskirta 50 proc. atlyginimo priemoka, nors ankstesnė valdžia tenkinosi 30 proc. priemoka, kalbama apie naują verslo konsultanto etatą.

Vilnius ir Kaunas: pinigų upelių tvenkimas

Kauną valdantis verslininkas milijonierius Visvaldas Matijošaitis meru dar praėjusią kadenciją netapo tik dėl partijų užkulisinių žaidimų. Antrą kadenciją Kauno miesto taryboje dirbantis visuomeninio komiteto „Vieningas Kaunas“ lyderis šįsyk taryboje mandatų daugiau nei patrigubino – dabar jie pirmauja turėdami net 17 iš 41.

V.Matijošaitis prisipažino, kad atėjus į šias pareigas jam daug kas pasirodė keista, ypač tokie brangūs viešieji pirkimai. Tad naujasis meras nuo pirmųjų dienų poste užsibrėžė sustabdyti neefektyvų pinigų tekėjimą, o sutaupytus pinigus skirti toms sritims, kurioms jų labiausiai reikia.

Taupyti pradėta nuo pačios savivaldybės: jos administracijos reforma bus baigta jau rugsėjį, iš 786 darbuotojų liks 630, taip miestas per metus sutaupys apie 2 mln. eurų.

Taupoma ir kitur. Gatvių duobės sėkmingai lopomos, ir tai daroma 40 proc. pigiau nei valdant merui konservatoriui. Miesto žaliųjų plotų tvarkymo kainą pavyko sumažinti 18 proc., gatvių ženklinimo – 34 proc. Dešimtys tūkstančių eurų sutaupyta ir peržiūrėjus įvairių projektų finansavimą, kai kuriuos objektus administruoti perdavus privačiam operatoriui. O stengiantis pritraukti verslo iki minimumo sumažinti žemės mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifai.

Žadami nauji projektai Nemuno saloje. Tikimasi, kad iki kitų metų vasaros pabaigos darželiai priims visų kauniečių vaikus.

Nežinia kur tekančių pinigų upelių tvenkimas – ir debiutavusio sostinės mero poste liberalo Remigijaus Šimašiaus leitmotyvas. Nors ir nevienareikšmiškai vertinta, kad meras palaidojo savo pirmtako „Air Lituanica“ projektą, sostinės biudžetui nuo to tikrai palengvėjo, nes į projektą investuota apie 17 mln. eurų. Sostinės savivaldybė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dar vieno A.Zuoko projekto – „Vilnius veža“ aplaidžiai tvarkytos apskaitos ir turto iššvaistymo. Būdama viešosios įstaigos dalininkė, savivaldybė „Vilnius veža“ 2014 m. iš savo biudžeto suteikė beveik 0,5 mln. eurų dotaciją veiklai.

Nauja ne tik laikinosios, bet ir tikrosios sostinės valdžia sugeba miestą tvarkyti kur kas pigiau. Pavyzdžiui, bus tvarkoma daugiau kapinių, bet apie 85 tūkst. eurų per metus pigiau. Savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, iki kitų metų jų bus 60 proc.

Kuo toliau, tuo daugiau Vilniaus savivaldybės ir jos kontroliuojamų įmonių duomenų tampa visiškai atviri. Savivaldybė pradėjo viešinti vykdytus mažos vertės pirkimus, nuomojamų žemės sklypų duomenis, o nuo šiol atveria ir savo biudžeto duomenis. Beje, nors džiaugtis anksti, valdantieji deklaruoja per 100 dienų jau sumažinę miesto skolą 2,4 proc. (8,6 mln. Eur).

100 eurų kompensacija vaikus vedantiems į privačius darželius – tik vaikų darželių reformos pradžia. Įvykis: tiek ginčijusis pagaliau nuo Žaliojo tilto nukelti sovietiniai „balvonai“. Ėmė kursuoti naktiniai autobusai. Nauja valdžia net fotografuoja Neries krantinėje pagaliau pakeistas atšokusias plokštes. Smulkmena? Jei taip, kodėl anksčiau neištaisyta? O jei dar bus tesėtas pažadas 20 proc. sumažinti vilniečiams šilumos kainą, R.Šimašius nusipelnys vilniečių padėkos.

Kėdainiai: didžiausia sensacija – dauguma

O Laisvės sąjungos (liberalų), dabar jau Liberalų sąjungos atstovo, „Daumantų LT“ vadovo Saulius Grinkevičiaus pergalė Kėdainiuose buvo beveik iš fantastikos srities: sutriuškinti „darbiečius“ jų partijos forposte atrodė neįmanoma. Paskui atrodė neįmanoma merui suformuoti daugumą be „darbiečių“, mat taryboje jie buvo laimėję 13 iš 28 mandatų, o Laisvės sąjunga – vos penkis.

Seime net bandyta prastumti Kėdainiams „subalansuotą“ įstatymo projektą, kad, merui per du mėnesius nesugebėjus taryboje patvirtinti vicemerų ir administracijos vadovo, rengiami nauji rinkimai. Bet S.Grinkevičiui pavyko suburti 14 narių koaliciją, o aptrupėję „darbiečiai“ sudarė 11 narių opoziciją, du tarybos nariai liko nepriklausomi.

„Kai meras renkamas tiesiogiai žmonių, jis įgyja visai kitą politinį svorį. Tai tikrai padėjo lengviau suformuoti koaliciją. Jei tai nebūtų tiesioginiai rinkimai, būtų buvę sunkiau tai padaryti. Po rinkimų buvo klausimas, ar man pavyks suformuoti koaliciją tokią, kokią noriu suformuoti, t.y. be Darbo partijos. Pavyko, ir tai laikau vienu pagrindinių darbų per pirmą 100 dienų“, – sako S.Grinkevičius.

Taip, opozicija kritikuoja, bet meras nesistebi – tokia jos priedermė. Tiesa, pasak jo, už darbus kritikos per daug nesulaukia, bet, pavyzdžiui, kritikuojama, kad savivaldybės direktorius dukart išvažiavo į komandiruotę. Jei nevažiuotų, turbūt irgi kritikuotų, sakytų – nieko nedaro.

Nors kai kurie kiti merai debiutantai rastą situaciją prilygina košmarui, S.Grinkevičius epitetais nesimėto, juolab rajono padėtis jam ne naujiena, nes jis pats taryboje jau 11 metų. Taip, kelia abejonių buvę viešieji pirkimai – ne visada būdavo pasirenkamas optimaliausias variantas. Naujasis meras žada, kad visi nauji konkursai bus pigesni, nei anksčiau mokėta.

S.Grinkevičius džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti 7 uždaryti planuotus bibliotekų filialus kaimuose, dar du bus atkurti. Bus pailgintas gatvių apšvietimo laikas. Patvirtintos strateginio plėtros plano iki 2020 m. pataisos, nustatytos pagrindinės kryptys, kaip bus investuojamos ES struktūrinių fondų, savivaldybės biudžeto ar skolintos lėšos.

Didelių „valymų“ savivaldybės administracijoje meras neplanuoja, juolab, Laisvosios rinkos instituto tyrimo duomenimis, Kėdainių rajonas pagal administracijos skaičių – prie efektyviausių skaičiuojant 1000 gyventojų. Yra pora vadovaujančių žmonių, apie kuriuos gyventojai atsiliepia kritiškai. „Bet ir tų nepuolam keisti, tai reikia daryti apgalvotai, nes žmonės – didelis turtas, nesimėto“, – sako Kėdainių rajono meras.

Vienas didžiausių mero siekiamų tikslų – padaryti žmones ir valdžią partneriais, savo miesto, rajono šeimininkais. „Daug susitikinėjame su seniūnais, seniūnaičiais, diskutuojame, ginčijamės kaip su lygiais partneriais, o ne atvažiuojame, paskaitome paskaitą, pažadame, kad pastatysime vasiukus, ir išvažiuojame. Dažnai sakome, kad Lietuvoje daug demokratijos. Tačiau ji tokia, kad tik valdžiai atrodo, jog jos daug, o paprasti žmonės nustumti“, – mano Kėdainių rajono meras.

Turi atsirasti pasitikėjimas, kad valdžia kalbasi kaip žmogus su žmonėmis, kad daro darbus, kuriuos su jais aptarė. Turi būti abipusis ryšys. Tada, kaip tikisi meras, žmonėms bus aktualiau, kodėl tiek daug netvarkos, ne taip kaip dabar – ne mano reikalas, valdžia turi padaryti.

Taip, reikia gatves asfaltuoti ir namus renovuoti, bet, pasak S.Grinkevičiaus, ir diktatoriškose šalyse gatvės išasfaltuotos. Bet sukurti žmonėms komfortą gerai jaustis, kad jie nebesakytų, jog Anglijoje geriau nei Lietuvoje, nemokame. Ir ne vien nuo pinigų tai priklauso.

Po 100 dienų Kėdainių meras pripažįsta: tai ilgas ir sunkus darbas. Apskritai čia visi darbai trunka ilgiau nei versle. „Verslo įmonei vadovauti truputį paprasčiau, linksmiau ir esi smarkiai laisvesnis. Tapęs meru tos laisvės turiu mažiau, o atsakomybės ir įsipareigojimų daugiau. Būdamas įmonės vadovu turi idėją, pažiūri į biudžetą, pasitari su kolektyvu, ir darom, o po pusmečio jau turi rezultatą. Savivaldybėje mechanizmas sukasi lėčiau, nes priklausome nuo ministerijų, nuo Vyriausybės ir Seimo sprendimų, savivaldybės specialistų lankstumo. Mane, mėgstantį pamatyti greitą rezultatą, tai trikdo“, – sako 24 metus verslo įmonei vadovavęs S.Grinkevičius.

Rinkėjai: apsiriko ne daugiau nei partijos

Paanalizavus tiesiogiai žmonių pirmąkart išrinktų merų startą akivaizdu: rinkėjai apsiriko ne daugiau nei apsirikdavo partijos, partine aritmetika, o ne rinkėjų valia nulemdavusios, kas bus meras. Ta pačia politinės aritmetikos valia kai kurie poste nesulaukdavę nė 100 dienų. Praėjusią kadenciją Prienų meras krito po pusantro mėnesio.

Baubas, kad merai bus neveiksnūs, tik protokoliniai, nes tarybų daugumą sudarys kitų nei meras politinių jėgų atstovai, pasirodė baisesnis nei realybė net tuo atveju, kai išrenkamas pats save išsikėlęs politikos vienišius.

Nuogąstavimai, kad pirmąkart tiesiogiai rinkdami merus rinkėjai užkibs ant auksaburnių ar auksakišenių populistų kabliuko, pasitvirtino ne daugiau, nei balsuojant už partijas.

Tiesa, naujų merų derlių sverti po pirmųjų 100 dienų ankstoka. Tačiau neabejotinas pasiekimas, jog net keli nauji merai jau sugebėjo susiderėti, kad darbai būtų nudirbti net keliskart pigiau nei lig šiol, ir taip būtų sutaupyta milijonai eurų. Daug merų debiutantų viešesni ir skaidresni už pirmtakus.

O ten, kur rinkėjai apsišovė, kaltinti gali tik save ir saugotis grėblio kituose rinkimuose. Ne tik merams – ir rinkėjams reikia mokytis.

Iš 60 tiesiogiai išrinktų merų 22 – debiutantai

Pirmąkart tiesiogiai renkant merus iš 60 savivaldybių daugiau kaip trečdalyje, 23-ijose, vadovo regalijos teko tokio posto debiutantams (vienas naujokas išrinktas pakartotiniuose rinkimuose).

Triumfavo nepartiniai: jie laimėjo 5 savivaldybėse, iš kurių 4 – didelių miestų, o Šiauliuose net varžėsi tarpusavyje. 4 nepartiniai merai atstovavo piliečių rinkimų komitetams, o jurbarkiškis S.Mockevičius – apskritai vienas lauke karys, save išsikėlęs kandidatas.

Jau pirmajame rinkimų ture pergalę šventė vienas šio posto naujokas – buvęs policijos generalinis komisaras alytiškis V.Grigaravičius. Beje, Anykščių meru tapo ir jo buvęs pavaduotojas, dabar liberalas K.Tubis.

Tarp merų debiutantų – net keli turtingi verslininkai. Kauniečių išrinktas V.Matijošaitis deklaravo 13,8 mln., skaičiuojant litais, turtą. Jį lenkia Biržams vadovaujantis negirdimos Respublikonų partijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, tuomet valdęs Latvijos „Voldemars“ įmonių grupę. Trečias tarp turtingiausių debiutantų (3,1 mln. Lt) buvo tuometis bendrovės „Daumantai LT“ direktorius S.Grinkevičius, sensacingai laimėjęs rinkimus Kėdainiuose .

O neturtingiausias tarp naujokų – socialdemokratas zarasiškis Nikolajus Gusevas, deklaravęs vos 3,8 tūkst. Lt turto, ligtolinis Zarasų rajono vicemeras.

Merais išrinkti dar du ligtoliniai vicemerai. Du liberalai į mero regalijas iškeitė Seimo nario mandatus: Vilniuje – R.Šimašius ir Varėnoje – Algis Kašėta.

Naujokai nurungė net amžinaisiais vadintus merus: „darbiečio“ Švenčionių rajono mero Vytauto Vigelio erą, trukusią nuo 1996 m., užbaigė Laisvės sąjungai atstovaujantis Rimantas Klipčius.

Iš 23 naujokų 7 tenka vadovauti savivaldybių taryboms, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Tad kai kuriose pagrindinis 100 dienų darbas buvo suburti valdančiąją daugumą.

Beje, trys savivaldybės – Trakų, Širvintų ir Šilutės rajonų – merus įgijo tik birželį, po pakartotinių rinkimų, mat kovą vykusių rezultatai panaikinti dėl įvairių pažeidimų. Ankstesni skandalai nesutrukdė Širvintose „darbietei“ Živilei Pinskuvienei pakartoti kovo mėnesio rezultato ir debiutuoti mero poste. Dar pora merų buvo nušalinti, nes vyksta teisminiai procesai. Tad realiai darbų merai šiose savivaldybėse nė nepradėjo.

Galima konstatuoti: pats blogiausias rinkėjų pasirinkimas – balsuoti už abejotinos reputacijos veikėjus.

Tiesioginiai savivaldybių galvos rinkimai sukels problemų vieno asmens partijoms ir visus politikus vers prisiminti jų ideologines takoskyras.

Aušra Lėka

Rinkti vietos valdžią – specifinis rinkimų žanras. Čia „negalioja“ nacionalinių partijų reitingų skaičiai, nes kiekvienoje iš 60-ies savivaldybių – savos meilės ir nemeilės. Tiesa, daugelis savivaldybių tarybų taip susisluoksniavusios, kad daugiausiai rinkėjų pasitikėjimo pelniusios politinės jėgos neretai lieka opozicijoje, o valdžios postus sugeba pasiimti politinių derybų dėl koalicijų meną geriau įvaldžiusios didžiosios partijos. Dabar maždaug trečdalis merų – atstovai ne tų partijų, kurios pirmavo per rinkimus.

Savivaldos rinkimuose negalioja ir nacionalinių rinkimų svarstyklių formulė, kai kaskart balsuojama prieš esamą valdžią. Būtų didelė nuostaba, jei Kaune rinkimus prakištų konservatoriai, Klaipėdoje – liberalai ar Šalčininkuose – Lenkų rinkimų akcija, ir visai nesvarbu, kaip jie vadovavo savivaldybei.

Ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimai įneš ženklių pokyčių į savivaldą?

Nepartiniai didelio poveikio neturės

Per praėjusius savivaldybių rinkimus pirmąkart galėję kandidatuoti nepartiniai revoliucijų nepadarė – vos keliose savivaldybėse sudarė konkurenciją, o išrinkti nei savivaldybių skaidrumo, nei efektyvumo apčiuopiamai nepadidino. Daug ir nebuvo galima tikėtis, nes beveik pusė „nepartinių“ buvo partiniai migrantai.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad ir 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose partijos, nors visų keikiamos, ir liks labiausiai pageidautinos rinkimų dalyvės. Didžiosios partijos siūlys rinkėjams savo sąrašus praktiškai visose savivaldybėse, vadinasi, jos turi stiprias pozicijas visoje Lietuvoje. Didžioji dalis merų taip pat bus iškelti partijų. Rinkimų kampanijoje pretenduoja dalyvauti 58 visuomeniniai rinkimų komitetai, tačiau pusėje savivaldybių, net Vilniuje, tokių neatsirado.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojo, ekonomikos ir politikos programos direktoriaus dr. Vincento Vobolevičiaus įsitikinimu, nepriklausomi kandidatai neturėjo poveikio rinkimuose ir, ko gero, neturės, nes Lietuva – maža valstybė, turinti kuklius žmogiškuosius ir gana koncentruotus finansinius išteklius, o dauguma finansinių išteklių turinčių žmonių, kuriems teko turėti reikalų su politika savivaldos lygmeniu, rado būdų, kaip tuos reikalus sutvarkyti per savivaldoje esančias partijas. Kam dabar remti nepartinius susivienijimus, ypač kai jų žmogiškieji ištekliai atrodo riboti?

Tad nors savivaldybių rinkimai kai kuriose šalyse net vadinami komunaliniais, toliau vyraus didžiosios partijos. Galima prognozuoti, kad, skaičiuojant merų portfeliais, vėl pirmaus socialdemokratai, šiuo metu turintys net per trečdalį merų postų. Panašiai tiek savivaldybių jie buvo lyderiai ir per 2014 m. Europos Parlamento rinkimus. Tačiau jie seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos mero posto, nepirmavo čia nei 2012 m. renkant Seimą ar 2014 m. – Europos Parlamento narius, tad niekas čia neprognozuoja jiems sėkmės ir savivaldybių rinkimuose.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratai, dabar turintys beveik ketvirtadalį merų postų, galima prognozuoti, vėl valdžią ims derybomis dėl koalicijų, o ne rinkėjų balsais. Nepaisant, kad Europos Parlamento rinkimuose konservatoriai laimėjo didžiausią rinkėjų paramą, pirmavo vos septyniose savivaldybėse.

Kitos partijos kažkokiam didžiuliam sėkmės proveržiui pagrindo neduoda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos regionų savivaldybės vis dažniau ieško partnerių, kurie padėtų užtikrinti darnų bei spartų miestų ir jų rajonų vystymąsi. Kovo 14 dieną sutartimi bendradarbiavimas buvo patvirtintas tarp Rokiškio rajono savivaldybės ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), o kovo 22 dieną universitetas patvirtino bendradarbiavimą ir su Ukmergės rajono savivaldybe.

Sutartyse pabrėžiamas siekis efektyviai panaudoti Lietuvos aukštojo mokslo potencialą ir taip spartinti darnų miestų bei jų rajonų vystymą.
„Gyventojų regionuose mažėja, o valstybės politika šiuo atžvilgiu nėra aiški, tad savivaldybės pačios imasi iniciatyvos. Stiprindami bendradarbiavimą su savivaldybėmis siekiame, kad studentai universitete įgytas žinias pritaikytų grįžę į savo gimtuosius miestus bei skatintų jų pažangą ir darnų vystymąsi“,– teigė VGTU Integracijos ir karjeros direktorė Vilma Navikienė.
Aukštųjų mokyklų ir savivaldybių bendradarbiavimo svarbą akcentavo ir Rokiškio rajono savivaldybės meras Vytautas Vylys: „Bendradarbiavimas su universitetu ypač svarbus mūsų specialistams, kurie gali būti arčiau mokslo naujovių, sužinoti aktualiausias naujienas, pasisemti patirties iš mokslininkų. Toks bendradarbiavimas padeda žvelgti toliau dirbant kasdienius darbus.”
Architektūros, Aplinkos inžinerijos, Statybos ir kitų fakultetų studentai aktyviai įtraukiami į bendradarbiavimo procesus. Savo baigiamuosiuose darbuose jie renkasi analizuoti miestų problematiką, ruošią ir pristatinėja pasiūlymus darniai miesto plėtrai, nagrinėja įvairius urbanistinės raidos aspektus.
VGTU jau vykdo bendrus projektus su dešimčia Lietuvos rajonų bei miestų savivaldybių, o su Neringos, Tauragės, Zarasų regionais universitetas bendradarbiauja jau daugiau nei 10 metų. Šį kartą VGTU įsipareigojo diegti mokslo rezultatus Rokiškio bei Ukmergės plėtroje  ir gamyboje, atlikti mokslines, menines ir taikomąsias ekspertizes bei kitaip panaudoti mokslinį potencialą teikiant konsultacijas darnaus miesto vystymo klausimais, dalyvaujant bendruose projektuose bei atliekant mokslinius tyrimus.
Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) yra viena didžiausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, siekianti tapti technikos ir inžinerijos mokymo bei tyrimų lydere Baltijos šalyse. VGTU yra vienintelis technikos universitetas Baltijos šalyse patekęs į „QS pasaulio universitetų 2012/13 m. reitingą“. Universiteto tikslas ugdyti itin profesionalius, kūrybiškus bei socialiai aktyvius specialistus, kurie gebėtų sėkmingai įsitvirtinti tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslo ir darbo rinkose.

Druskininkų meras, Savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas sako, jog atėjęs į premjero postą pirmiausia suteiktų savivaldybėms daugiau galių tvarkytis pačioms, o nedarbo problemas regionuose siūlytų spręsti pertvarkant mokesčių sistemą.

„Į premjero postą tikrai nepretenduoju“, – pradėdamas pokalbį skuba patikinti pažangiausios šalies savivaldybės vadovas socialdemokratas R.Malinauskas. Tačiau priduria, kad idėjų ir pasiūlymų, kaip galima būtų spręsti regionų problemas, kad jų atskirtis mažėtų, o gyventojai iš mažų miestų ir miestelių nebebėgtų, turi daug. Tad kokių pertvarkų jis imtųsi, jei būtų Vyriausybės vadovo vietoje?

Savivaldai – daugiau galių

Viena didžiausių problemų, pasak R.Malinausko, kad iš savivaldybių daugeliu klausimų atimta teisė priimti sprendimus, o atsakomybė palikta. „Pavyzdžiui, paimkime kad ir energetikos sritį, šildymą: visa atsakomybė palikta savivaldai, o sprendimai priiminėjami Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ar dar aukščiau. Man tai visiškai nesuprantama, taip neturi būti, – tvirtina Savivaldybių asociacijos vadovas. – Kodėl mes leidome sau sukritikuoti Energetikos ministerijos parengtą paskutinį Šilumos ūkio įstatymo projektą – nes jame savivaldybių galios dar labiau mažinamos, mums norima palikti tik nustatyti šildymo sezono pradžią ir pabaigą. Įtaka mažinama, o visa atsakomybė – lieka. Leiskite savivaldybėms nustatinėti šilumos kainas, o tada kritikuokite, kad nepadarome visko, kad jos būtų mažesnės.“
Pasak R.Malinausko, energetika yra tik vienas pavyzdžių: daugelyje sričių savivaldybės jaučiasi bejėgės ką nors keisti, nes jos nebepriima sprendimų. Druskininkų mero nuomone, šiuo požiūriu apskričių reforma padėtį regionuose tik pablogino: pasak R.Malinausko, apskričių naikinimas jų funkcijas centralizuojant buvo akivaizdi klaida, tokia praktika esą nebetaikoma nė vienoje pažangioje šalyje.
„Kas gi atsitiko: ar mes turėjome tikslą sumažinti biurokratinį aparatą ir paslaugas gyventojams teikti efektyviau, ar mes tik vienur sumažinome etatus, o kitur juos iš naujo steigiame. Mano supratimu, vykdant šią reformą turėjome eiti priešingu – decentralizacijos keliu, priartinant paslaugas arčiau žmonių, o atsitiko atvirkščiai. Gal tada ir gyventojams nereikėtų nuolat pas merą ar vicemerą su savo bėdomis lakstyti. O realybė tokia, kad jei mes anksčiau gūžčiodavome pečiais ir rodydavome į apskritis, tai dabar nukreipiame gyventojus į Vilnių, nes tos funkcijos kaip nepriklausė savivaldai, taip iki šiol ir nepriklauso.“
Dar viena esminė problema, kurios turėtų imtis premjeras, pasak R.Malinausko, yra nulinis Vyriausybės, Seimo ir savivaldybių nebendradarbiavimas. Mero nuomone, padėtis šiuo klausimu apverktina: jau tapo įprasta, kad atskiri Seimo nariai savivaldybes skundžia teismams net neišdiskutavę ginčijamų sprendimų.

Siūlo mažinti mokesčius

Vis dėlto ką daryti, kad regionuose kurtųsi darbo vietos, o žmonės iš jų taip masiškai nebebėgtų į didžiuosius miestus ar užsienį? Kokias R.Malinauskas čia mato išeitis?
Druskininkų meras ir čia įžvelgia valstybinės politikos spragas – pašnekovo teigimu, Lietuva ilgą laiką didžiausią dėmesį skyrė Vilniaus ir kitų didmiesčių plėtrai, o regionai ir labiau nuo sostinės nutolę miestai palikti skursti. Dabar esą ir matome tokios strategijos pasekmes. „Ne kartą esu sakęs, jog galime tik dėkoti Dievui, kad Lietuvoje sostinė ir uostas yra skirtinguose miestuose, nes tuomet turėtume dar blogesnį Rygos variantą, kur sukuriama berods 80 proc. viso Latvijos Bendrojo vidaus produkto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visai neseniai Lietuvos žiniasklaidoje gan plačiai nuskambėjo prezidentės veto Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisoms. Prezidentė rėžė, kaip įprasta, gan smarkiai, jog Lietuva renkasi biurokratinę naštą didinantį savivaldybių smulkinimą, kai Europa eina savivaldybių stambinimo keliu ir tokių klaidų nebekartoja.

Europa, iš tikrųjų, eina savivaldybių stambinimo keliu, tačiau reikia pažvelgti ir į bendrą Europos paveikslą. Savivaldybės Lietuvoje jau yra vienos didžiausių Europoje. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje. 2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų, kai Lietuvoje šis skaičius buvo beveik 10 kartų didesnis (54 780 gyventojų). Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Stambinant savivaldybes, vykdant vadinamąją amalgamaciją, valstybės, kurios turėjo ar tebeturi nedideles ir rinkėjams itin politiškai atskaitingas savivaldybes susiduria su gyventojų pasipriešinimo problema. Natūralu, jog gyventojai gan pagrįstai bijo, jog didesnės savivaldybės nutolins sprendimų priėmimą nuo piliečių.

Pats Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisų priėmimas automatiškai nesąlygotų savivaldybių smulkėjimo Lietuvoje. Palaipsniui, galbūt, atsirastų viena ar kita savivaldybė. Tad, bendras savivaldybių skaičius Lietuvoje tikrai neišsipūstų, jis nei padvigubėtų, nei patrigubėtų. Juolab, kad savivaldybės kūrimui reikia atitikti ir kitas sąlygas, pavyzdžiui, savivaldybės centras turi turėti bent 3000 gyventojų. Šią sąlygą atitinkančių miestų Lietuvoje yra viso labo apie dešimtį (Žiežmariai, Šeduva, Venta, Kuršėnai, Ariogala ir .t.).

Prezidentūros spaudos tarnyba pareiškė, jog veiksmingiausiai dirba 40 000 gyventojų dydžio savivaldybės. Kokiais šaltiniais buvo remtasi taip ir nepaaiškinta. Dėl optimalaus savivaldybių vieningo sutarimo nėra. Šiuo klausimu yra atlikta nemaža įvairių studijų bei tyrimų. Iš tiesų, yra tokių tyrimų, kurie ekonomiškai efektyviausią savivaldybės dydį brėžia ties 40 000 gyventojų riba. Tačiau prezidentūra, jei rėmėsi šiais tyrimais, tai nutylėjo, jog kalbama apie ekonominį efektyvumą. Esant tokio dydžio (40 000 gyventojų) savivaldybei- sumažėja administraciniai, savivaldybės teikiamų paslaugų kaštai, kitaip tariant pradeda veikti masto ekonomija. Politinis efektyvumas šiuo atveju lieka nuošalyje. Mažesnėse savivaldybėse ryšys su vietos valdžia paprastai yra glaudesnis, piliečių dalyvavimas ir pasitenkinimas savivalda taip pat yra aukštesnis.

Viską vertindami tik ekonominio efektyvumo kriterijais galime prieiti iki to, jog pati demokratija yra brangi ir ne itin efektyvi, o administracinės išlaidos galėtų būti sumažintos panaikinant savivaldybes ar paleidžiant parlamentą. Manau, jog Lietuvoje atsirastų nemažai palaikančiųjų šią idėją. Tačiau, ar mes koncentruodamiesi tik į ekonominį efektyvumą pasieksime, jog žmonės taptų pilietiškesni, labiau įsitrauktų į vietos valdymo reikalus, jog vietos valdžios institucijos įgytų daugiau pasitikėjimo. Be to, tvarus visuomenės ir valstybės vystimasis yra neįmanomas.

Tyrimų nagrinėjančių, ieškančių optimalaus savivaldybių dydžio netrūksta. Dauguma jų ieško to taško, kur masto ekonomija iš tiesų pradeda veikti, koncentruojamasi daugiausia į ekonominius rodiklius. Kai kurie tyrinėtojai diskutuodami dėl optimalaus savivaldybės dydžio įtraukia ir politinio efektyvumo kriterijus. Tuomet, jų nuomone, optimalus savivaldybės dydis svyruoja ties 20 000 gyventojų riba. Kiti teigia, jog ir mažos savivaldybės (5000-10 000 gyventojų) gali puikiai ir efektyviai tvarkytis (Bodkin and Conklin). Taigi, tyrimų yra įvairių ir negalima pagriebus vieną bandyti pritaikyti savo kurpaliui. Rutgers Viešųjų reikalų bei administravimo mokyklos tyrėjai 2009 m. apžvelgė tyrimus vykdytus optimalaus savivaldybių dydžio ir efektyvumo srityje. Išvadose pabrėžiama, jog daugelyje tyrimų teigiama: mažos savivaldybės paprastai nėra mažiau efektyvios už dideles, išskyrus specializuotas paslaugas. Didesnės savivaldybės paprastai efektyviau tvarkosi su daug kapitalo reikalaujančiomis paslaugomis (capital- intensive services), tokiomis kaip komunalinės paslaugos, vandens tiekimas ir nuotėkų sistemos. Lietuvos atveju tai į tą įeitų ir ES projektų įgyvendinimas. Mažesnės savivaldybės paprastai yra efektyvesnės teikiant, vadinamąsias darbui imlias paslaugas (labour intensive services), tokias kaip teisėtvarkos institucijų, ugniagesių darbas. Mažesni struktūriniai vienetai šiuo atveju leidžia geriau tvarkytis.

Toje pačioje Danijoje, kurioje savivaldybės neseniai buvo sustambintos, reikalaujama, jog savivaldybė turėtų bent 20 000 gyventojų, tačiau išimtys taikomos atokesnėms, mažiau išsivysčiusioms teritorijoms. Reikia pažymėti, jog Danijos regionai ir sustambintos savivaldybės yra atsakingos ir už didesniąją dalį visos valstybės išlaidų. 2009 m. regionai bei savivaldybės Danijoje išleido net 64 proc. visų valstybės viešųjų išlaidų. Lietuvoje tais pat metais savivaldybių išlaidos buvo 26 proc. visų viešųjų išlaidų tenkančių valstybei. Tiek Danijoje, tiek Suomijoje, tiek Švedijoje savivaldybės nustato ir vietos mokesčių dydį. Šios valstybės turi labiausiai finansiškai nepriklausomą savivaldą Europoje. Verta pažymėti, jog pasitikėjimas savivalda šiose šalyse taip pat yra vienas aukščiausių Europoje.

Tiesa, patys Danijos tarybų nariai post-reforminėje apklausoje pripažino jų galimybės daryti įtaką sprendimų priėmimui sumažėjo, sustiprėjo valstybės kontrolė, didelę įtaką įgijo vietos biurokratijos darbuotojai.

Tiesioginiai merų rinkimai

Sutinku, jog vietos gyventojų aktyvumą ir glaudesnį ryšį su vietos valdžia galima paskatinti ir kitais būdais, tačiau ta linkme judama lėtokai. Ar tiesioginiai merų rinkimai tam padėtų? Galbūt… Tačiau pažvelgus į Europos praktiką kyla abejonių

Anot prezidentūros, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių kur tiesiogiai renkamos tik savivaldybių Tarybos. Jeigu omenyje turėti tiesioginiai mero rinkimai, tai iš 27 ES valstybių tiesiogiai merai yra renkami tik 8- iose valstybėse, netiesiogiai merus renka (juos skiria arba Taryba arba valstybė)- 17 ES valstybių, 2-oje šalyse sistema yra mišri (Federacinėse Vokietijoje ar Austrijoje tai priklauso nuo regiono). Tiesiogiai merus renka daugiausia rytų ir vidurio Europos valstybės (Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, taip pat Kipras ir Italija). Tiesioginių mero rinkimų sistema yra populiari ir Vokietijoje, tačiau visos kitos senosios Europos valstybės merus renka netiesiogiai (Prancūzija, Ispanija, Suomija, Belgija, Liuksemburgas, Danija, Švedija ir t.t.). Dalis valstybių eksperimentuoja su tiesioginių mero rinkimų sistema, kaip, pavyzdžiui, Jungtinė karalystė ar Norvegija, tačiau jos nesiryžta plačiai įgyvendinti tokių reformų.

Argumentai už tiesioginius merų rinkimus visur yra panašūs- didesnė politikų atskaitomybė, didesnis gyventojų susidomėjimas ir įsitraukimas į vietos politiką. Teigiama, jog tuo pačiu savivalda turės savo lyderį su aiškiu gyventojų mandatu, kuris galės jai atstovauti ir santykiuose su centrine valdžia, ir diskusijoje su galimais investuotojais. Kita vertus, bijoma, jog pernelyg stipri mero pozicija gali atgrasinti naujų žmonių įsiliejimą į Tarybą, kadangi buvimas opozicijoje reikš ne ką daugiau nei šauksmą tyruose. Tai gali sumažinti susidomėjimą ir Taryba ir demokratinės kontrolės galimybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog stiprus meras ir vieno asmens kontrolė gali padidinti ir korupcijos tikimybę. Skandalų savivaldybėse Lietuvoje tikrai netrūksta.

Mūsų kaimynai lenkai gan teigiamai vertina tiesioginius merų rinkimus, tačiau pastebėtina, jog didesnių pokyčių jie neatnešė.

Seniūnijų galių stiprinimas

Idėja stiprinti seniūnijas yra tikrai verta dėmesio, tačiau ta linkme praktiškai nejudama. Netgi atvirkščiai- Vilniuje užsimota seniūnijas naikinti. Vien tik, tiesioginiai seniūno ar seniūnijos sueigos rinkimai problemos neišspręstų. Reikia stiprinti pačias seniūnijų galias, mat jos ir yra arčiausiai žmogaus esanti institucija. Tai ypatingai aktualu kaimiškosiose seniūnijoje kur rajono centras dažnai yra tolokai nuo seniūnijos centro ir seniūnijos gyventojų interesai dažnai yra užgožiami rajono centro problemų. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą.

Galima bent jau įpareigoti savivaldybės Tarybą konsultuotis su Seniūnijos sueiga tam tikrais seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų teigiančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Visgi, reikia pažvelgti kaip realiai galima priartinti savivaldą prie žmogaus. Lietuvoje yra netgi pakankamai kurioziškų situacijų. Štai, pavyzdžiui, Kuršėnai teturi seniūnijos statusą, kuri realiai nėra niekas daugiau kaip struktūrinis savivaldybės padalinys. Taigi, nors pats miestas gyventojų skaičiumi (13 000) gali lygintis su nemaža dalimi Lietuvos savivaldybių, jo gyventojų galimybės spręsti miesto problemas yra pakankamai ribotos.

Reikia pripažinti, jog stebuklingos burtų lazdelės nėra ir išspręsti problemą vienu mostelėjimu nepavyks, tačiau svarbu ieškoti problemų sprendimo kuriant realią savivaldą, aktyviau įtraukiant gyventojus spręsti savo bendruomenės reikalus. Visa tai reikšmingai prisidėtų prie stiprios ir gyvybingos pilietinės visuomenės kūrimo.

Darius Šavolskis

Lietuvoje jau keleri metai nerimsta diskusijos dėl savivaldos reformos. Ieškoma vis geresnio ir efektyvesnio savivaldos modelio.

Štai, prieš kurį laiką buvo pratęstas savivaldybių Tarybų kadencijų laikas nuo trejų iki ketverių metų. Politikų veiksmai daugiau primena trypčiojimą vietoje- iš esmės, nesutariant ir nesiryžtant nuspręsti kuria kryptimi turi pasukti lietuviškasis vietos savivaldos modelis. Pastaruoju metu diskutuojama dėl tiesioginių merų rinkimų, tačiau kita, mano nuomone, aktuali ar net aktualesnė problema Lietuvos savivaldoje yra menkas bendruomenių įtraukimas į ją.

Lyginant įvairių ES šalių savivaldos modelius, pirmiausia į akis krenta savivaldybių dydžių skirtumai. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje ir jos finansinę situaciją.

2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų. O kaip gi šiame kontekste atrodo Lietuva? Mūsų šalis bene 10 kartų viršija ES vidurkį- vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius siekia 54780 gyventojus vienai savivaldybei. Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Lentelė Nr.1

Atrodo kiek keista, tačiau Lietuvoje savivalda kurta ant sovietinio kurpalio- nedaug jį pakoreguojant. Rajonai tapo pagrindiniu savivaldos lygmeniu, iš esmės nekeičiant nei teritorinės organizacijos nei jų pavadinimo. Mūsų kaimynai pasuko kiek kitu keliu. Nors šiuo metu Estija ir Latvija taip pat turi vieną savivaldos lygmenį, tačiau jie nusprendė kurti mažesnes savivaldybes tam kad vietos valdžia būtų arčiau žmonių. Estijoje šiuo metu yra 226 savivaldybės ir jose gyvena vidutiniškai 5930 gyventojų, Latvijoje 119 savivaldybių ir vidutiniškai 18820 gyventojų. Mūsų pietinės kaimynės, Lenkijos, savivaldybėje vidutiniškai gyvena 15400 gyventojų. Mažiausios savivaldybės Europoje gyventojų skaičiumi yra Čekijoje, Slovakijoje ir Prancūzijoje- kur savivaldybės gyventojų skaičius nesiekia ir dvejų tūkstančių.

1999- aisiais metais Lietuvoje įgyvendinta savivaldos reforma nežymiai pakoregavo teritorinę savivaldos struktūrą- įkurtos naujos Elektrėnų, Rietavo, Pagėgių, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybės, pakoreguotos esančių savivaldybių ribos, įsteigtos seniūnijos. Tačiau savivaldybių skaičius Lietuvoje išliko nedidelis- viso labo 60, taigi net mažiau nei nykštukinėje Maltoje, kurioje yra 68 savivaldybės. Principo “vietos valdžia arčiau žmonių” įgyvendinimas Lietuvoje nukenčia dėl didelio savivaldybių dydžio.

Lentelė Nr. 2

Tyrinėtojai, politikai dažnai diskutuoja apie optimalų savivaldybių dydį. Ieškoma balanso tarp efektyvaus paslaugų teikimo ir tikros vietinės demokratijos. Sutariama tik dėl vieno- optimalaus modelio nėra. Dalyje valstybių savivaldybės yra mažytės vos su keletu tūkstančių gyventojų, kitose kaip Lietuvoje ar Didžiojoje Britanijoje jos yra didelės su dešimtimis tūkstančių gyventojų. Tai yra du kraštutiniai modeliai Europos Sąjungoje. Mažytės savivaldybės nors ir priartina sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą iki piliečių, bendruomenių, tačiau joms dažnai kyla problemų dėl kokybiško paslaugų teikimo, stambių projektų įgyvendinimo ar investicijų pritraukimo. Štai, Belgijoje mažos savivaldybėms paprasčiausiai dažnai neturi finansinių resursų, žmoniškųjų išteklių, kad galėtų kokybiškai valdyti įvairias programas. Tos pačios problemos kamuoja ir Prancūziją, Slovakiją.

Pastarųjų dešimtmečių savivaldybių teritorinės organizacijos reformų vyraujančioji kryptis yra savivaldybių stambinimas (amalgamacijos procesas). Tą įtakojo ir nuo 1980-ųjų populiarėjusi Naujosios viešosios vadybos (New public management) koncepcija, demografiniai bei socialiniai pokyčiai, tokie kaip pvz. visuomenės senėjimas. Savivaldybės sustambintos Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, ir mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Paprastai amalgamacijos procesas sukelia nemenką vietinių gyventojų pasipriešinimą. Demokratinis procesas dažnai pristabdo vykdomas reformas- vengiama pernelyg paminti vietos gyventojų, bendruomenių interesus, taip pat egzistuoja ir tam tikras institucinis pasipriešinimas- mat, mažinant savivaldybių skaičių mažėja tiek administracinių, tiek politinių postų skaičius. Prancūzijoj, Italijoj savivaldybių stambinimas ir susiliejimas buvo skatinamas per įvairius savanoriškus procesus, skiriant papildomą ir finansinę paramą naujoms bendradarbiavimo iniciatyvoms. Savanoriškas savivaldybių susiliejimas paprastai nėra sėkmingas.

Angliškoji savivaldybių stambinimo reforma daug kritikuota kaip sukūrusi per dideles savivaldybes, kurios dėka piliečiai nutolo nuo vietos valdžios institucijų, įskaitant ir rinkiminio aktyvumo sumažėjimą.

Mūsų šalyje taip pat suvokta, jog savivaldybės yra per didelės. Savivaldą priartinti prie žmonių pabandyta įsteigus seniūnijas, tačiau jos, nors ir teikia kai kurias, itin ribotas paslaugas gyventojams, tėra struktūrinis savivaldybės vienetas. Neretai kaimiškųjų savivaldybių gyventojai skundžiasi, jog savivaldoje jie lieka užmiršti, visą veiklą vietos valdžiai koncentruojant į savivaldybės centrą. Iš tikrųjų, daugelis tokių seniūnijų gyventojų neturi praktiškai jokių svertų paveikti vietos valdžią. Rinkimuose į savivaldybės Tarybą- seniūnijos gyventojų balsai paprastai paskęsta visos savivaldybės balsų sumoje. Nepriklausomiems kandidatams net jei ir lemta patekti į savivaldybės Tarybą- praktiškai nėra šansų paveikti sprendimų priėmimą. Taip jau sukonstruota vietos valdžios politinė sistema. Savivaldybės politikai natūraliai pirmiausia rūpinasi rajono centru, tuo tarpu kaimiškųjų seniūnijų ar atokesnių urbanistinių teritorijų gyventojų rūpesčiai dažnai lieka pamiršti.

Priminsiu, jog pagal Europos savivaldos chartijos 4 straipsnį viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys valdžios organai. Tai Lietuvoje yra seniūnijos. Regis, seniūnijas ir jų galias reikėtų stiprinti, tačiau pavyzdžiui, Vilniuje vykstantys procesai naikinant seniūnijas suka kita kryptimi.

Žinoma, šiuo metu nebūtų racionalu Lietuvoje esančias savivaldybes suskaidyti į 550 seniūnijų kaip pagrindinių savivaldos vienetų. Tai reikštų ne tik išaugusius administravimo kaštus, biurokratijos augimą, bet ir lemtų daugelį jau mano šiek tiek anksčiau minėtų sunkumų atsiradimą (prastesnė kai kurių viešųjų paslaugų kokybė, sunkumai pritraukiant investicijas ir pan.). Juolab, ir visoje Europoje vyrauja tendencija stambinti savivaldybes, žinoma, ne iki to lygio kaip Lietuvoje.

Ar Lietuvoje stengiamasi priartinti vietos valdžią arčiau žmonių? Trumpai galima atsakyti- taip, bet nepakankamai. Pastaruoju metu imamasi vis daugiau priemonių įtraukti bendruomenes į vietos valdymą, vietos gerovės kūrimą- skatinant bendruomenių kūrimąsi, sudarant vietos veiklos grupes ar įsteigiant seniūnaičio institutą. Dar viena neseniai startavusi sveikintina iniciatyva yra Vietos bendruomenių savivaldos programa, kuria siekiama skatinti bendruomenes siūlyti bei leisti pačioms spręsti kaip panaudoti valstybės lėšas vietos bendruomenių socialinėms, švietimo ar kultūros reikmėms. Finansinė programos apimtis yra ribota, viso labo 8 milijonai litų, tačiau tai suteiks galimybę bendruomenėms įgyvendinti vieną ar kitą joms svarbų projektą (suremontuoti ar įrengti vaikų žaidimų aikštelę, paremti sunkiai besiverčiančius bendruomenės narius).

Seniūnaičių instituto sukūrimas lyg ir turėjo paskatinti stichiškai pradėjusių kurtis bendruomenių įtraukimą į vietos valdymą. Tačiau daugeliu atveju seniūnaitijos yra dirbtinės – jų ribos dažnai ignoruoja organiškai susiklosčiusias bendruomenių ribas (ar tai būtų susiję su parapijų, ar dvarų, ar urbanistinių bendruomenių ribomis). Žinoma, negalima kaltinti tik savivaldybių, kad jos nesikonsultuoja su vietos gyventojais, tačiau dažnai ir vietos bendruomenės yra pasyvios. Kitas neigiamas aspektas yra seniūnaičių galios. Seniūnaičiai pagal įstatymus turėtų būti bendruomenės atstovai seniūnijoje, tačiau jų teisės yra tokios ribotos, kad nei jų rinkimai nei veikla negali pritraukti didesnio visuomenės dėmesio. Šiuo atveju, norint sustiprinti žemiausią vietos valdžios grandį būtų galima svarstyti galimybę suteikti daugiau teisių seniūnaičiams ir jų sueigai, kuriai vadovauja seniūnas. Galbūt, net patį seniūno institutą paversti renkamu. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą. Galima būtų numatyti seniūnijos referendumą jai svarbiais klausimais, ar netgi suteikti galimybę keisti administracinę priklausomybę savivaldybei- atsižvelgiant į ekonomines ir socialines realijas. Didesnis funkcijų perdavimas seniūnijoms lemtų ir tam tikrą finansinių srautų perskirstymą, tam kad jos galėtų veikti efektyviau.

Galų gale, ką galima padaryti minimaliai- tai tiesiog, įpareigoti savivaldybės Tarybą atsiklausti seniūnaičių sueigos ar su ja pasikonsultuoti tai seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų sakančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Tačiau nepamirškime, jog pagal vieną kertinių Europos Sąjungoje- subsidiarumo principą- sprendimus turi priimti kuo artimesnė piliečiams institucija. Dar svarbiau yra tai, jog reali vietos savivalda ir aktyvesnis gyventojų įsitraukimas į savo bendruomenės reikalus reikšmingai prisidėtų kuriant stiprią pilietinę visuomenę.

Darius Šavolskis

BFL

Tikriausiai visi jau pamiršo tuos laikus, kai virtinės autobusų iš Lietuvos veždavo vandens procedūrų trokštančius tautiečius į Mikolaikas Lenkijoje. Mat jau šešeri metai toks vandens pramogų parkas (tik daug didesnis) veikia Druskininkuose. O pernai vasarą duris atvėrė dar vienas unikalus turizmo objektas – „Snow arena“ – didžiausia (ir vienintelė Baltijos šalyse) dengta arena, kurioje galima slidinėti ištisus metus. Tad visą rudenį ir iki pat sausio vidurio, kol šalyje nebuvo sniego, čia besiveržiančių žmonių su slidėmis srautas išaugo tris kartus. Tačiau net kai ir yra sniego, arena nestovi pustuštė.
Tad, atrodytų, Druskininkų „galva“ Ričardas Malinauskas jau tikrai galėtų bent trumpam snustelėti ant laurų. Kur tau: meras vardija naujas ar jau pradėtas statybas. Visų pirma po kelerių metų šis kurortas turės įspūdingus Kultūros ir kongresų rūmus su didžiausia Lietuvoje (tūkstančio vietų) koncertų sale, dviem kino teatrais, parodų galerija, patalpomis seminarams bei repeticijoms rengti, teatro studijomis ir t.t. Naujajame centre planuojama organizuoti ne tik kultūros renginius, bet ir tarptautines konferencijas bei simpoziumus.
Jau netrukus atvykusieji į Druskininkus nebepriklausys nuo kaprizingo lietuviško oro: jų paslaugoms bus įrengtas dengtas milžiniškas baseinas su jūros bangų mūša ir tikro smėlio kopomis. O kai švies saulė, baseino stogas… tiesiog atsivers. „Jei padarėme žiemą vasaros metu, tai galime ir atvirkščiai – žiemą sukurti vasarišką kampelį“, – naujausia idėja dalijasi meras R.Malinauskas.
Įgyvendinant projektą planuojama praplėsti Druskininkų vandens parką ir pietinėje Nemuno pusėje sukurti vasaros malonumų oazę, kurioje ištisus metus, net šalčiausiomis žiemos dienomis, bus galima pasilepinti saule, pažaisti paplūdimio tinklinį ar tiesiog pasimėgauti vasariška šiluma.
Po metų kitų po šį kurortą bus galima pasižvalgyti ir iš oro. Ne, ne oro balionu. Nuo miesto centro iki minėtos sniego arenos 45 m aukštyje bus nutiesta keltuvų trasa (1,1 km ilgio). O meras vis vardija: dar atsiras B2 kategorijos oro uostas (lėktuvams iki 70 vietų), kuriame, reikalui esant, vyks automobilių ar motociklų žiedinės lenktynės.
Visi Druskininkų savivaldybės planai – realūs, mat miesto bei įvairių fondų investicijos į kurorto plėtrą jau keleri metai kasmet viršija 100 mln. Lt. Ir tai – be privataus kapitalo, kuris jau senokai pajuto investavimo skonį šioje oazėje tarp Dzūkijos pušynų.

Lankytojų srautas bus koreguojamas

Dabar dauguma Druskininkų poilsiautojų – tai atvykėliai iš kaimyninių šalių. Visų pirma iš Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos (pernai jų pagausėjo dvigubai). R.Malinauskas ir jo komanda linkę keisti minėtą balansą: į kurortą pailsėti bei pasisveikatinti atvykstančių svečių iš Vakarų bei Rytų turėtų būti daugmaž po lygiai. Tad Druskininkai, pirma, ketina aktyviau ieškoti potencialių klientų Skandinavijoje. Antra, kurortas daug tikisi iš Vokietijos bendrovės „KUTOR Gmbh“ atstovų apsilankymo. Mat svečiai neslėpė susižavėjimo kurortu ir pasiūlė bendradarbiauti, siekiant sudominti Vokietijos ligonių kasų finansuojamus ligonius.

Sparčios plėtros paslaptis

Šiuo metu Druskininkai džiaugiasi jau išsprendę sezoniškumo problemą – unikalūs turizmo objektai, aukščiausio lygio sveikatinimo bei gydymo paslaugos kurortą pamėgusius svečius skatina čia vėl sugrįžti. Sparti Druskininkų plėtra pastarąjį dešimtmetį matoma ir plika akimi, ir suskaičiavus nuolat gausėjančius turistų srautus: Turizmo departamento duomenimis, pagal atvykusių poilsiautojų skaičių 2011 m. Druskininkai aplenkė net ir laikinąją sostinę Kauną.
Neįtikėtina Druskininkų plėtros paslaptis taip ir prašosi būti atskleista. Druskininkų meras R.Malinauskas, paprašytas pasidalyti kurorto sėkmės receptu, nusišypsojęs tarė: „Paslaptis labai paprasta – reikia tiesiog nuoširdžiai mylėti savo darbą ir miestą, kuriame gyveni. O toliau, kaip ir visur kitur, norint pasiekti trokštamų rezultatų, reikalingas darnus komandinis darbas.“

Demokratinis pasaulis valdžią decentralizuoja, Lietuva – atvirkščiai.

Vilniaus centrui valdyti užtenka vieno Artūro Zuoko, o mažiau svarbūs pakraščiai gali turėti ir seniūną. Taip nusprendė sostinės taryba. Greitai gal nebereiks nė merų: juk panaikinus apskričių administracijas svarbiausius – žemės valdymo klausimus perėmė centrinė valdžia, o ne savivaldybės. O jei Seimo pirmininkė dievažijasi, kad tik iš žiniasklaidos sužinojo apie sprendimus dėl „Snoro“ banko, nes Vyriausybė ir Lietuvos bankas taip sutarė su prezidente, gal nebesame parlamentinė valstybė ir jai valdyti užtenka prezidentės?
Vertinant vakarietiškais standartais, pagal valdžios centralizavimą Lietuva – unikali valstybė, arba tiesiog savivaldos karikatūra.

Seniūnijos – bloga institucija ar blogai dirba?
Nuo balandžio 1-osios Vilniuje iš 21-os turėjo likti tik penkios seniūnijos, esančios toliausiai nuo miesto centro: Grigiškių, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių ir Verkių. Vietoj šešiolikos panaikintų seniūnijų būtų įsteigta kažkodėl vienuolika biurų (kodėl ne šešiolika?), kuriuose savivaldybės departamentams atskaitingi darbuotojai teiktų paslaugas gyventojams. Kas mieliausia žmonių ausiai – būtų atlaisvinta per 1,6 tūkst. kv. m patalpų, o savivaldybės biudžetas jau šiemet sutaupytų apie 1,2 mln. Lt. Ištuštėjusias patalpas ketinta panaudoti bendruomenės reikmėms arba privatizuoti mažinant savivaldybės skolas.
Demokratija, žinia, brangiausia, bet atsiperkanti valdymo forma, nes netiesiogiai piliečiams brangiausiai atsieina labai centralizuotos ir autoritarinės valdžios sprendimai. Tiesa, sprendimas naikinti seniūnijas priimtas vadovaujantis lyg ir demokratišku instrumentu – piliečių apklausa: net 60 proc. vilniečių pareiškė nežiną, ką veikią seniūnijos, o septyni iš dešimties nesinaudoją seniūnijų paslaugomis. Seimo narys Vytenis Andriukaitis, prieš porą dešimtmečių dirbęs darbo grupėse, modeliavusiose Lietuvos teritorinę administracinę reformą, šaiposi, kad kaip paklausi, taip ir atsakys, o žmonės gal ir A.Zuoko meru nenorintys. Gal verta surengti apklausą?
Esminio klausimo, kas ydinga – pačios seniūnijos, kaip institucija, ar jų darbo kokybė, sostinės valdančioji dauguma neanalizavo, Nesigilino ir į tai, kodėl demokratinis pasaulis eina priešinga kryptimi – plečia savivaldą.
Sostinės tarybos sprendimo panaikinti šešiolika seniūnijų galiojimą sustabdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje funkcijas laikinai atliekanti Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje Rasa Noreikienė, bet labiau dėl formalių procedūrų – apklausos procedūrų neatitikties numatytoms Vietos savivaldos įstatyme. Dabar arba Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi pati panaikinti savo sprendimą (kuo sunku patikėti), arba ginčą spręs teismas.

Vieninteliai su vieno lygmens savivalda
„Dabartinės miestų seniūnijos nėra tikroji savivalda, o tik supaprastintas savivaldybės teritorijos tvarkymo vienetas. Seniūnai ne renkami, o skiriami partiniu principu. Tačiau jei seniūnijų Vilniuje sumažės, valdžia nuo žmonių dar atitols, kas teritorinio valdžios padalijimo požiūriu – abejotina reforma. Gal centralizacija norima pasiekti didesnės įtakos?“ – daro prielaidą geografas doc. dr. Vidmantas Daugirdas, gilinęsis į valstybės teritorinės savivaldos problematiką.
Jis sako, kad Lietuva unikali teritorinio valdymo ir savivaldos požiūriu: „Tai vienintelė pasaulyje valstybė, teturinti vieno lygmens savivaldą, išskyrus visiškai mažutes valstybes, kaip Lichtenšteinas ar Monakas, kuriose smulkiau padalyti valdžios į daugiau lygių nebeišeina.“
Specialistas primena, kad net sovietmečiu rajonai buvo suskirstyti į apylinkes – žinoma, savivalda buvo menama, bet teritorinio skirstymo požiūriu buvo dvi pakopos. Latvija, atkūrusi nepriklausomybę, savivaldos lygmenį paliko ir apylinkėms, o mes ne. Vakarų demokratinėse valstybėse savivalda mažiausiai dviejų, o kai kur – ir keturių penkių pakopų. „Pas mus valdžia toli nuo nuo piliečių, neturime žemiausio lygio savivaldos, kuri žmonėms aktualiausia, – seniūnijų, valsčių su renkamais jų vadovais. Žadėta teritorinė reforma įstrigusi, galima sakyti, sužlugdyta, nes tinkamas laikas jai įgyvendinti praleistas“, – apgailestauja V.Daugirdas.
Seimo narys V.Andriukaitis pritaria: įvykdyta reforma absoliučiai nepavykusi, nes neįgyvendinta savivaldos koncepcija – ji vieno lygio, nesuvokiamas bendruomenių vaidmuo. „Darbo grupėse, 1990–1992 m. rengusiose administracinės teritorinės reformos projektus, diskutavome, kad turėsime 120 veiksnių savivaldybių, 10–12 savivaldžių apskričių, o bendruomenių savivalda bus nuo gatvių komitetų iki nacionalinių žemės ūkio, pramonės rūmų su valstybės jiems skirtomis funkcijomis ir renkamomis pareigybėmis. Tačiau savivaldos reforma įstrigo ir numirė. Kiek Lietuvoje miestų, kurie gali turėti puikią savivaldą, – Kuršėnai, Daugai, Simnas, Pabradė, Dūkštos. O apskričių tarybos galėjo būti renkamos, turėti savo biudžetus ir pačios spręsti savo reikalus. Tačiau įtvirtinome, kad valdymą organizuoja Vyriausybė“, – kritikos negaili V.Andriukaitis.
Politikos senbuvis atkreipia dėmesį, kad kaimyninėse ES šalyse, net mažesnėje už Lietuvą Latvijoje renkamų vietos valdžios narių skaičius – 1765 – didesnis nei pas mus, o Lenkijoje savivalda net penkiapakopė, čia į vietos valdžią renkama net per 46 tūkst. atstovų.
Skandinavijoje – tūkstančiai komunų, grafysčių tarybos, o tik tada – nacionalinis lygmuo, o kur dar gausus nevyriausybinis sektorius, forumai, kuriems valstybė perleidžia funkcijas. Vokietijoje – penkiapakopė sąranga: savivaldybė, sritis, apskritis, regionas, žemė. Islandijoje – komunos, apskritys, parlamentas – tripakopė valdžios sistema, nors valstybėje tėra 230 tūkst.gyventojų.
„Lietuva – viena iš nedaugelio centralizuoto valdymo valstybių, kuriose didelė dalis gyventojų nedalyvauja jokiuose valdymo procesuose. Norime tik vieno vado – prezidento ir tvirtos rankos. Štai koks paradoksas: po beveik 22 nepriklausomybės metų niekas nekalba apie daugiafunkcę daugiapakopę valstybės valdymo sąrangą. Tai ne demokratija, o karikatūra“, – piktinasi V.Andriukaitis.

Reikia išspręsti konstitucinę problemą
Reikia didinti demokratinių renkamų vietų skaičių, daugiau valstybės funkcijų skirti bendruomenei, bent jau palikti daugiau savivaldybės administracinių teritorinių padalinių arčiau žmonių, tačiau veikiama atvirkščiai – valdžia centralizuojama. V.Andriukaičio manymu, Vilniuje naikinant seniūnijas judama būtent tokia kryptimi, užuot siūlius Konstitucijos pataisas, kad seniūnai būtų renkami ir didžiuosiuose miestuose atsirastų mažieji municipalitetai – kaip Danijoje didžioji Kopenhaga ir dar dešimt–dvylika municipalitetų joje. Ar tikrai lempas sukinėti ar gatves šluoti būtinai reikia centralizuotai?
O kai kurie bandymai Lietuvoje vaidinti savivaldos plėtrą primena parodiją. Štai Savivaldos įstatymo nuostata dėl seniūnaičių institucijos steigimo gali įeiti į istoriją kaip labiausiai ignoruojama. Nors dar 2008 m. rudenį Seimas balsavo, kad savivaldai stiprinti seniūnijas būtina skaidyti į seniūnaitijas, o patys gyventojai iš saviškių turi išsirinkti visuomeniniais pagrindais dirbantį seniūnaitį, Kaune tokius planuojama rinkti tik dabar. Net ten, kur seniūnaičiai išrinkti, jie retai dirba duodami naudos bendruomenei, nes teturi kuklų patariamąjį balsą. „Sunku net pasakyti, ar tai nenoras dalyvauti bendrų reikalų svarstyme, ar žmonės nenori šios institucijos, nes supranta, kad seniūnaičiai negali nieko padaryti, todėl nevertina to kaip rimto dalyko“, – svarsto teisininkas dr. Petras Ragauskas.
ES laikosi vieno principo – valdžia turi būti kuo arčiau žmonių. „Freedom House“, kitos tarptautinės organizacijos ir ekspertai baksnoja į Lietuvą, kaip nesugebančią įvykdyti europinės savivaldos reformos – su kelių lygių savivalda, renkamais jos vadovais, su daugiau sprendimo teisių ir finansinių galių žemesnėms valdymo grandims.
„Daug metų kalbama apie tiesioginius merų, seniūnų rinkimus, tačiau tam reikėtų keisti Konstituciją. Turime konstitucinę problemą ir neturime valios ją išspręsti”, – atkreipia dėmesį P.Ragauskas.
Štai dėl merų tiesioginių rinkimų sutarimas lyg ir yra, bet nerandama balanso, kaip išskaidyti atsakomybę turint tiesiogiai renkamą merą ir savarankišką vykdomąją valdžią. O jei tiesiogiai rinktume seniūnus, jie būtų atskaitingi ne tarybai, o rinkėjams. Vadinasi, taryba neturėtų galių seniūnui nurodyti, ką jis privalo daryti, ar taikyti drausminimo priemones, atleisti iš darbo.
„Dabar sistema aiškesnė ir patogesnė tuo požiūriu, kad aišku, kas atsako už blogus sprendimus. Esant kelių pakopų savivaldai išsiskaidytų ir atsakomybė. Plečiant renkamų pareigūnų ratą, reikia gerai viską pasverti, kad nekiltų dar didesnio sąmyšio. Beje, dar vienas klausimas – ar žmonės nori rinkti seniūnus. Taigi mūsų dabartinės politinės kultūros kontekste yra tam tikrų grėsmių plečiant savivaldą, tačiau tai nereiškia, kad nereikia bandyti sistemos sustyguoti”, – pabrėžia P.Ragauskas.
Deja, išeičių neieškoma, o pastarojo laikotarpio sprendimai rodo, kad patekome į užburtą nepasitikėjimo ratą. Vilnius nori naikinti seniūnijas, nes jos neva nieko nesugeba, centrinė valdžia neduoda savivaldybėms spręsti žemės klausimų, nes šios korumpuotos. Seimas neinformuojamas apie Vyriausybės sprendimą nacionalizuoti banką, nes nepasitikima, kad šis nenutekins informacijos. Sunku nuneigti: nepasitikėjimas – ne be pagrindo. Tačiau pasitikėjimas ir atsakomybė – tiesiogiai susiję. Lietuvai reikia plėsti vakarietišką valdymo sąrangą, paremtą principu – valdžia turi būti kuo arčiau žmonių. Jei tai nepriimtina, negi norime būti vienvaldė monarchija?

Geografas V.Daugirdas: „Lietuva – unikali pasaulyje valstybė, teturinti vieno lygmens savivaldą.“

Lietuvos savivaldoje – mažiau renkamų asmenų nei pas kaimynus
Į vietos valdžią renkamų asmenų skaičius    Tenka 1 tūkst. gyventojų
Lenkijoje    46 248    1,2
Latvijoje    1765    0,8
Lietuvoje    1526    0,5
Šaltinis: Statistikos departamentas, rinkimų komisijos

Praėjusiais metais ilgo ir kantraus darbo vaisius raškęs Kaunas nežada sustoti. Atidaręs didžiausią Baltijos šalyse areną bei priėmęs šimtus tūkstančių į tarptautines Hanzos dienas ir Europos krepšinio čempionato finalinį etapą atvykusių svečių, antras pagal dydį šalies miestas drąsiai žvelgia į ateitį ir rengiasi naujiems iššūkiams.

Po praėjusių metų savivaldos rinkimų Kaune įvykusių netikėtų politinių rokiruočių, praėjus vos pusei metų, laikinosios sostinės taryboje viskas grįžo į savo vėžes: valdančiąją koaliciją kartu su partneriais sudarė daugiausiai mandatų iškovojusi TS-LKD, o miesto meru antrai kadencijai buvo išrinktas didžiausio kauniečių pasitikėjimo sulaukęs Andrius Kupčinskas.

Arenos nauda miestui – milžiniška
„Neabejotina Kauno sėkmė – per trejus metus iškilusi ir atidaryta „Žalgirio“ arena, – paklaustas apie praėjusiais metais svarbiausius mieste įgyvendintus projektus, patikino A.Kupčinskas. – Toliau – pernai gegužę vykęs stambus renginys, Tarptautinės Hanzos dienos, rudenį toje pačioje „Žalgirio“ arenoje praūžęs Europos vyrų krepšinio čempionato finalinis etapas. Na, ir neabejotinai svarbi Kaunui oro uosto plėtra. Tai tokie būtų pagrindiniai akcentai. Taip pat norėčiau išskirti pasiektą susitarimą, kad būtų tęsiamas svarbus projektas – „Girstučio“ sporto komplekso renovacija. Be to, Kaune pradėta vykdyti A.Juozapavičiaus prospekto rekonstrukcija. Taip pat įvyko Panemunės tilto rekonstrukcijos darbų konkursas, darbus ketinama pradėti šįmet.“
Nemuno saloje statant „Žalgirio“ areną, vis pasigirsdavo abejonių, ar Kaunui reikia tokio statinio, ar bus suspėta laiku. Pasak Kauno mero, pirmasis arenos veiklos pusmetis jau įrodė, kad toks objektas miestui neabejotinai naudingas.
„Visų pirma „Žalgirio“ arena per sporto vadybos apdovanojimus jau pripažinta Metų infrastruktūros objektu. Atidarius areną į Kauną atvyksta didžiausios pasaulinio garso muzikos žvaigždžės. „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda tapo daugiausiai žiūrovų Eurolygos namų rungtynėse sulaukiančia komanda, – pabrėžia A.Kupčinskas. – Pagaliau svarbiausia – Europos vyrų krepšinio čempionato finalai vyko naujoje arenoje. Tai vieni įsimintiniausių praėjusių metų įvykių Kaune.“

Didžiausias renginys istorijoje
Kalbėdamas apie didžiausią kultūrinį renginį per visą Kauno istoriją – Tarptautines Hanzos dienas, meras neslepia, kad ši šventė pranoko visų lūkesčius. Nors nėra tikslios statistikos, manoma, kad šiame pavasarį vykusiame renginyje galėjo apsilankyti iki 700–800 tūkst. žmonių iš beveik šimto Hanzos sąjungai priklausančių Europos miestų.
„Liaupsių šventės organizatoriai sulaukia iki šiol. Džiaugiasi ir verslininkai. Daug ką pasako faktas, kad Tarptautinės Hanzos dienos buvo pripažintos geriausiu praėjusių metų kultūros turizmo renginiu Lietuvoje“, – teigia meras.
O kalbėdamas apie kitus miesto laimėjimus, meras išskiria tarptautinio Kauno oro uosto plėtrą. „Viena esminių aplinkybių – prieš kelerius metus atidaryta pirmoji Rytų Europoje „Ryanair“ bazė, išplėsta skrydžių geografija. Miestas iškart pajuto turistų pagausėjimą, atsigavo Senamiestis ir Laisvės alėja, o viešbučiai ir kavinės sulaukė daugybės lankytojų. Pernai Kauno oro uostas aptarnavo beveik 8 proc. daugiau keleivių nei užpernai. Keleivių šiame oro uoste gausėja jau devintus metus, daugėja ir naujų krypčių – dabar iš Kauno tiesiogiai galima pasiekti 19 Europos oro uostų. Todėl Kauno miesto savivaldybė toliau rems oro uosto plėtrą“, – tvirtina Kauno miesto vadovas.

Tikslas – išardyti energetikos monopolį
„Miesto mero užduotis – žiūrėti keletą metų į priekį ir priimti Kaunui naudingą strategiją. Mero postas nėra tikslas – tai priemonė rezultatams pasiekti. Esu reiklus ne tik sau, bet ir kitiems, nevengiu atsakomybės. O greitų rezultatų nebūna. Greiti gali būti tik populistiniai sprendimai, – pabrėžia A.Kupčinskas. – Vienas esminių momentų yra energetikos monopolio išardymas Kaune. Mūsų koalicija principingai siekia ir sieks, kad į miestą ateitų daugiau šilumos tiekėjų ir šiluma atpigtų. Tai nėra vienadieniai žingsniai, bet mūsų kryptys aiškios. Suomijos kapitalo UAB „Fortum Heat Lietuva“ jau patvirtino 200 mln. eurų investiciją į naujos kogeneracinės jėgainės statybą Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Norą Kaune statyti biokuro jėgaines yra pareiškę ir kiti nepriklausomi šilumos tiekėjai. AB „Lietuvos energija“ taip pat ketina investuoti  270 mln. Lt ir modernizuoti Petrašiūnų elektrinę.“
Kalbėdamas apie kitus ateities planus, A.Kupčinskas visų pirma išskyrė Laisvės alėjos rekonstrukciją bei Kongresų ir parodų rūmų statybos Kaune idėją.

Keista, labai keista – vis daugiau ženklų, kad ši Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė išbus visą ketverių metų kadencija.

O juk sąlygos jai dirbti visus ketverius metus buvo tiesiog ekstremalios, nemeilė ir prakeiksmai pačiam A.Kubiliui ir visam Ministrų kabinetui liejosi per kraštus. Įvairaus plauko prognozuotojai skelbė, kad ji išsilaikys ne ilgiau nei pusmetį, o jau po metų tai tikrai iš Vyriausybės neliks akmens ant akmens. Bet ji tebestovi dar vis. O ir ministrų kaita buvo menka. Beje, ir tie pakeitimai buvę į gera.
Čia derėtų prisiminti, kad tokia stabili Vyriausybė Lietuvoje labai neįprasta. Juk 1990–2004 m. pagal Vyriausybių kaitą pirmavome Europoje, ir toji, kuri išsilaikydavo pusantrų metų, būdavo vadinama stabilumo etalonu. Svarbu paminėti, kad dabartinė Vyriausybė išsiskiria dar ir tuo, kad joje aštuoni ministrai iš keturiolikos yra tikri profesionalai ir netgi šviesuoliai, jei lygintume su skirtingų partijų šiuo metu skelbiamais šešėliniais ministrais, tai yra asmenimis, kurie taptų ministrais, jei toji partija po šiemet vyksiančių Seimo rinkimų švęstų pergalę.
Tarkime, pažvelgus į šešėlinę Socialdemokratų vyriausybę, verkti norisi. O panagrinėjus Darbo partijos ar “Tvarkos ir teisingumo” šešelinius ministrus – tai net ir verkti nebesinori. Katastrofa. Jokių naujų veidų, jokių naujų idėjų, ir vienetai profesionalų, bet ir jiems, tarkime, iki dabartinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės lygio – šviesmečiai.
Kalbantis su užsienio šalių ambasadoriais Lietuvoje, ne kartą teko girdėti nuogąstavimų, kad jiems neramu dėl būsimų ministrų, – jų kvalifikacijos ir požiūrio. Juk tai gali lemti tiek energetikos, tiek susisiekimo, tiek švietimo projektų ateitį, tiksliau, jų sustabdymą. O tai būtų nekokios žinios mūsų valstybei.
Įdomu tai, kad šiai Vyriausybei gerinant stabilumo rekordus, nestabilumo rekordus demonstruoja vietos valdžia, kurioje per pastaruosius dvylika mėnesių permainų tiek, kiek anksčiau neįvykdavo per visą kadenciją. Taigi Vyriausybė ir savivaldybės, regis, susikeitė vietomis. Jei per metus virsta šeši merai, jei Specialiųjų tyrimų tarnyba kas dvi savaitės semia tai merus, tai vicemerus, sutikite, tai ne šiaip smulkūs rutininiai persistumdymai. O kur dar skandalai dėl alkoholio padauginusių merų. Kitaip tariant, pavyzdžiai iš savivaldybių nelabai įkvepia.
Tačiau negalima suabsoliutinti: net ir dešimt skandalų savivaldybėse dar nereiškia visos savivaldos nuosmukio. Yra ir pozityvių pavyzdžių, ir jų net daugiau nei negatyvių. Būtent juos ir siekia atskleisti “Veidas”, jau ketvirtą kartą rengdamas geriausių merų rinkimus ir pristatydamas geriausiąjį merą. Juo tapo Neringos vadovas Antanas Vinkus. Žinia, kad antroje vietoje atsidūrė sostinės meras Artūras Zuokas, žinoma, turėtų sukelti nemenką rezonansą, tačiau jei už šį teistą savivaldybės vadovą balsuoja patys merai, viceministrai, verslo organizacijų vadovai, tai “Veidas” negali to ignoruoti. Juk mūsų savaitraštis ne pats renka geriausius merus, o tik organizuoja jų rinkimus.

Kauno meras Andrius Kupčinskas: „Valdžios formavimo principai Lietuvoje tebėra laukiniai“

VEIDAS: Vienas po kito į mero postus grįžta savivaldybių rinkimus laimėjusių, bet po partinių dėlionių kurį laiką opozicijoje turėjusių dirbti partijų atstovai. Tai dėsningumas?
A.K.:  Be abejo, tai natūralus procesas. Rinkimų rezultatai buvo aiškūs, bet kai kur tiesiog neatsispirta pagundoms. Kaune tai buvo matoma ypač ryškiai, kai natūrali rinkėjų valia buvo pakeista per vieną naktį, sudarius sandėrį ir meru nutarus rinkti atstovą partijos, kuri vos vos peržengė rinkimų barjerą. Valdžios pagunda lėmė, kad nebuvo paisoma nei susitarimų, nei viešai duotų garbės žodžių, paneigiant sveiką protą.
Prisipažinsiu, jautėmės išduoti, tačiau kartu supratome, kad artėjant tokiems Kaunui svarbiems renginiams, kaip Hansos dienos ir Europos krepšinio čempionatas, negalime rizikuoti miesto įvaizdžiu ir klibinti valdžios, nors jau vasarą ji vos laikėsi. Regis, ankstesnė koalicija tik tiek ir tesiekė, kad išsilaikytų iki Seimo rinkimų ir pasinaudotų mero postu, kaip tramplinu rinkimuose. Išlaukėme pusmetį ir tuomet atkūrėme rinkėjų pareikštą valią.
VEIDAS: Kaip manote, ar tiesioginiai merų rinkimai, apie kuriuos kalbama nebe pirmi metai, galėtų būti saugiklis nuo dažnos savivaldybių valdžios kaitos?
A.K.: Labai norėčiau, kad Seimas, ypač tie šimtas Seimo narių, kurie padėjo savo parašus po siūlymu daryti pataisą Konstitucijoje ir įvesti tiesioginius merų rinkimus, padarytų išvadas iš pastarųjų mėnesių įvykių savivaldybėse. Nes atrodo, kad dabar visi užsiėmę biudžetu, paskui bus užsiėmę Seimo rinkimais, ir vėl viskas nusikels į nežinia kada.
Lietuvos demokratija, ypač savivaldos srityje, dar labai jauna, valdžios formavimo principai, galima sakyti, laukiniai. Vertėtų pasimokyti iš labiau patyrusių skandinavų ar, pavyzdžiui, prancūzų. Skandinavijos savivaldybėse priimta, kad ta partija, kuri per rinkimus gauna daugiausiai balsų, sudaro pirmojo naujosios tarybos posėdžio darbotvarkę ir siūlo kandidatus į visus postus. Tik tuomet, jeigu mero išrinkti nepavyksta, prasideda derybos.
Prancūzijoje savivaldybės renkamos dviem etapais: per pirmąjį išrenkama du trečdaliai tarybos narių, o likęs trečdalis – per antrąjį etapą, kuriame teisę dalyvauti įgyja tik dvi partijos, pirmajame etape surinkusios daugiausiai balsų. Tokia tvarka garantuoja, kad taryboje visuomet būna aiški ir tvari dauguma. Prie tokios valdžios formavimo praktikos prieita per ilgą laiką patyrus, kaip žalinga neturėti aiškios, rinkėjų, o ne vėlesnių susitarimų suformuotos daugumos.
Na, ir reikėtų teisiškai apriboti terminą, kurį naujai išrinkta savivaldybės taryba turi valdančiajai koalicijai formuoti. Dabartiniai faktiniai pusantro mėnesio skatina norą sudarinėti užkulisinius sandėrius. Kaip su kolegomis juokaujame, nepasiduoti pagundai perfomuoti koaliciją galima nebent tuo atveju, jeigu visi jos nariai iki pirmo posėdžio gyvens uždaryti vienoje patalpoje.

Labiausiai prasiskolinusių miestų lenktynėse Kaunas ėmė vytis Vilnių, per pusmetį biudžeto deficitą padidinęs 40 mln. Lt. Negana to, iš laikinosios sostinės atvirai tyčiojasi dar ir Kauno termofikacinę elektrinę privatizavęs „Gazpromas“, ignoruojantis savo įsipareigojimą investuoti 350 mln. Lt. O visa tai vainikuoja politinė sumaištis Kauno miesto savivaldybės taryboje ir mero kaita. Nuo šių aktualijų ir pradėjome pokalbį su praėjusį ketvirtadienį inauguruotu Kauno meru Andriumi Kupčinsku.

VEIDAS: Kaunas pasižymi dažna merų kaita ir tai miestui naudos neduoda. Jei esate tikras Kauno patriotas, galbūt ir jums derėjo tiesiog racionaliai dirbti opozicijoje ir nesistengti įnešti sąmyšio vadžios olimpe?
A.K.: Tai, kas įvyko naktį iš balandžio 13 į 14-ąją, – jaunos, besiformuojančios politikos ydos, kai sulaužomi koaliciniai susitarimai ir meru išrenkamas mažiausiai rinkėjų balsų gavusios partijos atstovas.
Nors ir būdami opozicijoje, iškart pasakėme, kad nepolitikuosime dėl Kaunui svarbių įvykių: Europos vyrų krepšinio čempionato ir „Hanza“ tarptautinių dienų, siekdami nepakenkti tarptautiniam miesto prestižui. Kaip pastebėjote, mūsų frakcijos laikysena iki čempionato pabaigos buvo labai santūri. Bet pastebėjome, kad mūsų pradėti projektai stabdomi, pavyzdžiui, Karinių oro pajėgų perkėlimas iš Fredos į Aleksotą, kur miestas galėjo, ir manau, vis dar gali, išlošti investicijoms patrauklią teritoriją. Matėme, kad opozicijos balsas į dangų neina.
Iš tiesų tai, kas įvyko pastaruoju metu, – daugumos žmonių lūkesčių pateisinimas. Manau, kad į miesto tarybą išrinktas politines jėgas tai pamokys paisyti gyventojų valios ir to, kad garbės žodis turi dominuoti ne tik rinkiminiuose šūkiuose, bet ir gyvenime.
VEIDAS: Ar manote, kad tvarkiečiai, socialdemokratai, liberalcentristai ir jaunalietuviai gali būti tvirtos koalicijos partneriai?
A.K.: Dabartinė partijų koalicija tikrai stipresnė už buvusią, susidėjusią iš 6 partijų. Stabilumas bus didesnis, juo labiau kad į valdančiąją daugumą įeina Tėvynės sąjunga, turinti didžiausią frakciją miesto taryboje. Tvarkant miesto komunalinį ūkį dominuoja daugiau ne ideologijos, o ūkiniai sprendimai. Neatmetu galimybės ateityje dirbti ir su liberalų sąjūdžiu, ir su kitomis opozicijoje veikiančiomis frakcijomis.
VEIDAS: Kaip vertinate tokią situaciją, kai praėjusią kadenciją pasisakėte prieš Jūsų pirmtako Arvydo Garbaravičiaus vykdomą politiką, o šią – jau einate kartu obuoliauti?
A.K.: Pagrindinė kritika A.Garbaravičiui buvo dėl energetikos ir dėl sporto rūmų statybos. Negalėjome pritarti prancūzų bendrovės pasiūlymui kosmine kaina įpiršti koncesijos sutartį už 780 mln. Lt. Dabartinė Žalgirio arena pastatyta už 214 mln. Lt. Galima ginčytis, kas būtų gražiau – prancūziškas „ledkalnis“ ar lietuviškas „devynkampis“, bet finansinę naudą mes matome, o areną suspėta pastatyti iki krepšinio čempionato, nors prieš tai buvo daug „pranašysčių“, jog nespėsime.
Taip pat kritikavome 2002 m. Kauno termofikacinės elektrinės pardavimo „Gazpromui“ sutartį. Pastarasis pirkėjas konkurso metu pasiūlė 2 mln. mažesnę kainą nei suomių bendrovė, bet pažadėjo investuoti beveik 100 kartų daugiau nei suomiai – 400 mln. Lt. Matome, kad laimėtojas pripažintas dėl tariamai didesnių investicijų, tačiau iki šiol investuota tik apie 50 mln. Lt. Be to, pagal pirmtakų sudarytą sutartį su „Gazpromu“ iki 2018 m. iš šio energijos tiekėjo elektrinės miestas įsipareigojo pirkti 80 proc. energijos. Taip užkertamas kelias į rinką ateiti kitiems investuotojams, galbūt gaminantiems energiją iš alternatyvių šaltinių.
Dabartiniu metu A.Garbaravičiaus liberalcentristai pasisako prieš „Gazpromo“ planus. Taigi mano pozicija nepasikeitė, o jei kiti praregėjo – tai Kaunui nuo to tik geriau.
VEIDAS: Žadate sumažinti šildymo kainą kauniečiams. Net Prezidentė nesiryžo to pažadėti, o jūs rizikuojate žarstyti tokius pažadus.
A.K.: Aš ir dabar sakau, kad galima sumažinti šildymo kainą, jei iš „Gazpromo“ išreikalausime žadėtas investicijas. „Kauno energija“ laimėjo arbitražo teismą dėl neįvykdytų įsipareigojimų, priteistos netesybos. Taigi vienas kelias – pasirinkti LEO variantą ir nacionalizuoti bendrovę, nes sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Kitas kelias, kuris ir man būtų priimtinesnis, sutarti, kad pasikeitus ekonominei logikai tas pats investuotojas atnaujintų miesto šilumines trasas. Geriau bloga taika, nei geras karas.
VEIDAS: Pristatydamas savo veiklos planą savivaldybės Tarybai sakėte, kad svarbiausias darbas bus subalansuoti 2012 m. miesto biudžetą. Ką reikia balansuoti ir kokioms sritims skirsite daugiau dėmesio?
A.K.: Vis dar probleminius metus po krizės 2010-uosius baigėme idealiai. Pritrūko tik 1,5 mln. Lt per 800 mln. Lt dydžio Kauno biudžete. O šiandien jau turime 41 mln. Lt biudžeto deficitą. Jį reikia kuo skubiau mažinti.
Kalbant apie prioritetus, tenka konstatuoti, kad grandiozinių darbų kitais metais nenusimato, o vadinamuosius „minkštuosius“ darbus atlikinėsime ir toliau. Prioritetas – Panemunės tilto remontas, nes prasidėjo A.Juozapavičiaus prospekto rekonstrukcija ir remontuojant pagrindinį prospektą, tilto negalime palikti nuošalyje.
Manęs dažnai klausia, kodėl Laivės alėjos nelaikau prioritetu? Jos grindinys dar atlaikys, o štai sugriuvus strateginę reikšmę turinčiam tiltui, jungiančiam Panemunę su Šančiais, Aleksotu ir Rokais, didelių nepatogumų pajus ir gyventojai, ir verslininkai. Pasaulyje mačiau nemažai didmiesčių, kur labiau nutrintos trinkelės nei “Laisvės alėjoje”. Svarbu, kad joje virtų gyvenimas.
VEIDAS: Būtent to jūsų minėto gyvybingumo ir pasigendama “Laisvės alėjoje”.
A.K.: Panemunės tiltui reikia apie 80-100 mln. Lt, A.Juozapavičiaus prospektui – 41 mln. Lt, o “Laisvės alėjai” tektų atidėti dar apie 80 mln. Lt. Dabar užsikrauti daugiau kaip 200 mln. Lt išlaidų miestas negali, todėl alėjos rekonstrukciją planuojame pradėti 2013-2014 m.
Ši miesto širdis nebuvo pamiršta ir iki šiol. Dėl gyventojų saugumo pakeitėme šviestuvus už 2,5 mln. Lt. Alėjoje esančios lauko kavinės buvo atleistos nuo papildomų rinkliavų. Knygynams, restoranams, kavinėms, galerijoms pritaikėme ne 0,9, o 0,6 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo turto vertės. Tai buvo didelė paskata smulkiam ir vidutiniam verslui atsigauti alėjoje ir senamiestyje.
Jei kadencijos pradžioje alėjoje buvo 36 nuomojamos parduotuvės su tuščiomis virtinomis, dabar nesurastume nė dešimtiems. Didelį postūmį alėjos gyvasčiai suteikė su komunikacijos bendrovėmis pasirašyta nemokamo interneto paslaugų sutartis.
VEIDAS: Nors Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, tačiau tikro proveržio, kad lygiuotųsi su Vilniumi, Klaipėda ar Druskininkais – jam trūksta. Kodėl?
A.K.: Antrosios Nepriklausomybės laikotarpiu Kaunui didelį šleifą uždėjo daugelio pramonės įmonių bankrotas. Tačiau bene didžiausią smūgį sudavė ištisų finansinių holdingų: EBSW, „Sekundė“ griūtis. Dėl to ne tik žmonės prarado santaupas, bet buvo gerokai sustabdytas Kauno ekonominis vystymasis.
Bet mane įkvepia Kauno istorija, kai tarpukario Nepriklausomybės laikotarpiu Kaunas buvo visos Lietuvos pasididžiavimas. Per 20 metų iš carinės Rusijos miesteliūkščio Kaunas išaugo į Vakarų Europos lygio miestą, pramintą mažuoju Paryžiumi. Manau, kad mes galime atgaivinti tokį miesto įvaizdį. Tačiau aš nesu stebukladarys, kad staiga miestas nušvistų ryškia šviesa, kaip kokia akinanti lemputė. Tačiau šviesa iš Kauno ryškėja ir tai jaučiama.
Didelę ekonominę naudą Kaunui davė prieš porą metų atėjęs tarptautinis oro vežėjas „Ryanair“: tiek dėl naujų darbo vietų, tiek dėl turistų traukos. Ši bendrovė Kaune įsteigė pirmąją Rytų Europoje bazę.
Žvelgiant iš Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos pusės, Kaunas, manau, galėtų būti jų vartai į Europą. Mes turime moderniausius lėktuvų takus visoje Lietuvoje, sostinės oro uostas neturi tiek plėtros galimybių, kiek Karmėlavos. Ne veltui dvimiesčio strateginiame plane numatyta Kaune turėti nacionalinį oro uostą.
Svarbu ir tai, kad Kaunas turi didelį akademinį potencialą, kurį reikia čia ir pritaikyti. Todėl Darbo birža, Kauno technologijos universitetas ir Kauno oro uostas pasirašė 3 mln. Lt vertės sutartį apmokyti 80 studentų, kurie 2 metus dirbs „Ryanair“ bazėje.
VEIDAS: Viešumoje nemažai kaltinimų jums dėl papildomo užmokesčio už darbą švenčių dienomis. Vis dėlto neatsisakote gauti papildomo užmokesčio už viršvalandžius, o juk politiko darbo diena nesibaigia oficialiomis darbo valandomis.
A.K.: Kiekvienas darbas turi būti atlyginamas ir visiems galioja tos pačios Darbo kodekso nuostatos. Visos šios istorijos metu nutylėta, kad kas mėnesį atsisakiau ir sutaupiau apie 7 tūkst. Lt mero reprezentacinių išlaidų, bet akcentuojama, kad „prisidėjau“ po 100-200 Lt už laiką, pavogtą iš šeimos savaitgaliais. Matoma 20 tūkst. Lt per visą kadenciją, bet nematoma 84 tūkst. Lt kasmet. Aišku, į priekaištus atkreipiau dėmesį ir juos įvertinsiu, bet elgsiuosi pagal įstatymus.
VEIDAS: Pamėginkite trimis sakiniais sugundyti užsienio arba Lietuvos turistus atvykti į Kauną pailsėti ir papramogauti bent tris dienas.
A.K.: Tai žalias miestas (Green City), pietinių valstybių turistus traukiantis vėsiomis vasaromis, be to, kaip retas kuris kitas miestas, išsidėstęs tarp dviejų upių (santaką mano iniciatyva sutvarkėme ir atidengėme jos grožį). Kaunas – kitokios kultūros, ne tik masinės, bet ir kameriškesnės, išskleistos po regionus, lopšys. Tai taip pat ir labai sportiškas miestas, o Kauno žmonės – patys veikliausi ir sportiškiausi Lietuvoje.