Ketvirtadienį, atstatydinus Kauno miesto merą Rimantą Mikaitį, laikinai, kol bus išrinktas kitas Kauno meras, savivaldybei vadovaus dabartinis mero pavaduotojas socialdemokratas Kęstutis Kriščiūnas. Apie tai praneša naujienų agentūros.

Ketvirtadienį Kauno miesto taryba nesvarstė klausimų dėl vicemerų atleidimo iš einamų pareigų ir naujų savivaldybės vadovų išrinkimo.

R. Mikaitis – keturioliktasis Kauno miesto meras – ne pirmas patyrė skaudžias interpeliacijos pasekmes. Savivaldybės istorijoje interpeliacijų būta ir anksčiau, tačiau Kauno miesto mero postus iki šiol buvo praradę du politikai. Vienas jų mero kėdėje sėdėjo kiek ilgiau nei mėnesį, kitas – daugiau nei metus.

Tiesa, buvo tokių išrinktųjų, kurie mero kėdės atsisakė savo noru ar po sėkmingai pasibaigusių Seimo rinkimų, ar įtikinti koalicijos partnerių, kad “taip reikia, nes tokia yra politinė valia”.

Politinės valios pareiškimą – sprendimo atleisti R. Mikaitį projektą – šį kartą pasirašė 21 Kauno miesto tarybos narys.

Diskusijų dėl to sprendimo tarybos posėdyje nebuvo. Tačiau R. Mikaičiui, meru išbuvusiam daugiau nei pusę metų, suteikta proga pasisakyti. Jis teigė tikėjęs, kad susitelkus galima siekti permainų, kurių taip laukia kauniečiai, nes koalicijoje, sudarytoje iš 6 politinių jėgų, buvo ir patyrusių politikų, ir profesinėje veikloje daug nuveikusių žmonių.

“Deja, ne visais savivaldybės darbais galiu didžiuotis. Sakau atvirai: man dažnai būdavo gėda dėl kai kurių mūsų valdininkų ar politikų veiksmų – atsainaus požiūrio, aplaidžiai ar net sąmoningai vilkinamų sprendimų. Dėl to atsiprašau visų kauniečių.

Vis dėlto aš tikiu, kad galime dirbti kur kas sėkmingiau. Tačiau tam reikia vienos sąlygos: visi Kauno tarybos nariai – ir koalicijos partneriai, ir opozicija – miesto reikalus turi spręsti atvirai ir skaidriai, o ne regzti slaptus sandėrius Laisvės alėjos kavinėse”, – sakė prieš balsavimą dėl interpeliacijos Kauno meras R. Mikaitis, kviesdamas koalicijos partnerius ir visą Kauno miesto tarybą nepasiduoti kelių “dumblo specialistų” ir Laisvės alėjos šešėlinių kardinolų provokacijai bei netapti jų įrankiais”.

Lietuvos liberalų sąjūdžio (Kauno miesto taryboje – 3 atstovai) deleguotas meras R. Mikaitis sakė tikįs, kad koalicijoje ir visoje miesto taryboje dominuoja sveikos jėgos. Intrigas, pasak jo, rezga tie, kurie myli ne Kauną, o yra įsimylėję save ir pinigus.

“Matome daug požymių, rodančių, kad Kaunas atgimsta. Norėtųsi, kad šis procesas vyktų kuo greičiau. Todėl prašau jūsų palaikymo – neleiskime Kauno klampinti į dumblą, o leiskime jam atsitiesti”, – kolegas ragino politikas.

Mažai kas savivaldybėje abejoja, kad po mero atstatydinimo naujai susidarančioje valdančiojoje koalicijoje dominuos daugiausiai Kauno miesto tarybos mandatų (12) turintys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių konservatorių partijos atstovai. Jų partneriais, kaip ir prieš tai buvusios kadencijos pradžioje, tampa Lietuvos socialdemokratų partijos nariai (6). Taip pat, – partijos “Tvarka ir teisingumas” atstovai (3) ir Lietuvos liberalų ir centro sąjungos nariai(3).

Pažymėtina, kad kelias kadencijas iš eilės sugebėdavę pritapti prie valdančiųjų “Jaunosios Lietuvos” partijos atstovai priversti trauktis į opoziciją. Kol kas šios partijos vedlys Stanislovas Buškevičius tebėra Kauno miesto mero pavaduotojas. Kaip ir opozicijoje dirbti pasirengusios koalicijos “Vieningas Kaunas” jauniausias (iš 5 tarybos narių) vicemeras Povilas Mačiulis.

Neoficialiai teigiama, jog pastarieji du mero pavaduotojai savo postų neišsaugos. Tačiau socialdemokratai naujoje valdančioje koalicijoje gali suderėti du vicemerų portfelius.

Greta mero pavaduotojo K. Kriščiūno vicemere gali tapti ir Seimo narės Birutės Vėsaitės padėjėja, partijos Kauno skyriaus pirmininkė Orinta Leiputė. Dar viena vicemero kėdė, spėjama, bus siūloma “Tvarkos ir teisingumo” partijos atstovui.

Į Kauno miesto mero kėdę pretenduoja sugrįžti visą praėjusią kadenciją joje sėdėjęs (ir interpeliaciją, kuri baigėsi jo sėkme, išgyvenęs) konservatorius Andrius Kupčinskas. Tačiau, kaip jis sakė naujienų agentūrai ELTA, kol kas dar anksti spėlioti “kas bus, jeigu bus…”

Galutinį žodį skirstant vadovaujančius politinius postus tars miesto taryba. Jos valia bus apsispręsti, ir ar palikti toliau eiti pareigas socialdemokratą Antaną Navakauską, tebevadovaujantį Kauno miesto savivaldybės administracijai.

Prognozuojama, kad administracijos direktoriaus pavaduotojai – opozicinių partijų – Darbo ir “Jaunosios Lietuvos” – atstovai bus priversti su postais atsisveikinti.

Ketvirtadienio popietę Kauno tarybos posėdis (jo darbotvarkėje – apie 40 klausimų) tęsiasi toliau. Kito posėdžio, kuriame bus sprendžiami kitų politinių postų Kauno miesto savivaldybėje pasiskirstymo klausimai, data dar nenustatyta.

Pastaruoju metu Lietuvos politikoje vis labiau įsigali principas – nėra idėjinių sąjungininkų ir idėjinių priešų, yra tik partneriai ir konkurentai, kurie keičiami atsižvelgiant į situaciją ir interesus.

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.

Apie tai plačiau – jau ateinantį piradienį “Veide”

Vasario pabaigoje vykusiems savivaldos rinkimams partijos ir savarankiški kandidatai surinko 13,59 mln. litų, tačiau išleido daugiau - 15,66 mln. litų, rodo Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateiktos finansinės ataskaitos.

Turtingiausia partija per rinkimus buvo valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), išlaidžiausia – Liberalų sąjūdis, likęs su didžiausia skolų kupra.

TS-LKD nurodė, kad rinkimams pavyko surinkti 2,42 mln. litų. Visų lėšų partija net nesugebėjo išleisti. Konservatoriai deklaravo, kad rinkimai jiems atsiėjo 2,37 mln. litų.

Savivaldos rinkimų laimėtojai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) iš rėmėjų gavo 1,76 mln. litų, tačiau išleido daugiau – 1,9 mln. litų.

Trečią vietą pagal surinktų lėšų sumą užima Liberalų ir centro sąjunga. Ji nurodė gavusi 1,579 mln. litų pajamų ir išleidusi 1,83 mln. litų. Po rinkimų liberalcentristams reikės grąžinti ketvirtadalį milijono skolų.

Opozicinės Darbo partijos piniginėje per rinkimus buvo 1,39 mln. litų, ir jai pavyko šiek tiek sutaupyti. “Darbiečiai” agitacijai ir kitoms reikmėms išleido 1,34 mln. litų.

Su didžiausiais finansiniais įsipareigojimais po rinkimų liko Liberalų sąjūdis. Surinkęs 1,274 mln. litų, jis išleido 2,52 mln. litų. Partijai teks grąžinti beveik 1,27 mln. litų skolų.

Milijoną rinkimams surinko ir išleido partija “Tvarka ir teisingumas”.

Pusės milijono litų viršijantį biudžetą savivaldos rinkimams turėjo dar dvi partijos – Lietuvos liaudies partija (618 tūkst. litų) ir Naujoji sąjunga (587 tūkst. litų). Kitų partijų surinktos aukos buvo mažesnės.

Respublikonų ir Žemaitijos partijų finansinėse ataskaitose nurodyti nuliai, Pensininkų partijos sąskaitoje tebuvo 6274, Profesinių sąjungų centro – 8000 litų.

Pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvavę save išsikėlę kandidatai bendrai surinko 1,34 mln. litų aukų ir rinkimų kampanijai išleido 1,43 mln. litų. Tarp jų didesniais biudžetais išsiskyrė koalicija “Vieningas Kaunas” su 335 tūkst. litų bei Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija su 351 tūkst. litų.

Kai kurie nepriklausomi kandidatai ir jų koalicijos deklaravo rinkimuose dalyvavusios be cento kišenėje, kai kurie – su 200, 500 litų.

VRK pateikti duomenys rodo, kad politikai rinkimuose agitavo daugiausia už lėšas, surinktas iš juridinių asmenų. Įvairios bendrovės ir įmonės bendrai partijoms bei nepriklausomiems kandidatams paaukojo per 7 mln. litų. Tai yra daugiau nei pusė visų politinei kampanijai surinktų lėšų.

4 mln. litų partijos skyrė iš savo lėšų, 900 tūkst. litų kandidatams davė fiziniai asmenys, per 800 tūkst. litų sunešė patys kandidatai, beveik 600 tūkst. litų panaudota valstybės biudžeto asignavimų.

Praktiškai visus surinktus pinigus partijos ir kandidatai išleido politinei reklamai. Už reklamą spaudoje sumokėta 4,6 mln. litų, televizijoje ir išorinę reklamą – po 2 mln. litų, internete – beveik milijoną, kitomis priemonėmis skleidžiamą reklamą – beveik 4 mln. litų.

Iš viso vasario 27-ąją vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo 16 tūkst. 404 kandidatai, iš jų 505 – išsikėlę savarankiškai, visus kitus iškėlė 23 partijos. Didžioji dalis nepriklausomų kandidatų, per 400, jungėsi į koalicijas.

Vasario pabaigoje vykusių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatais patenkinti ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, o didelė dalis lietuvių rezultatus vertina abejingai, rodo naujos apklausos rezultatai.

Naujienų agentūros BNS užsakymu RAIT atliktoje apklausoje 4 proc. respondentų teigė, kad jie yra labai patenkinti rinkimų rezultatais, 19 proc. sakė, kad yra “iš dalies patenkinti”.

Maždaug tiek pat sakė esantys nepatenkinti rezultatais – 15 proc. yra nepatenkinti ir 9 proc. labai nepatenkinti.

28 proc. apklaustųjų pasirinko atsakymą, jog yra “nei patenkinti, nei nepatenkinti” rezultatais, 17 proc. respondentų atsakė, kad jiems neaktualu ir rinkimais nesidomi.

Per vietos valdžios rinkimus vasario 27 dieną daugiausia mandatų iškovojo socialdemokratai, kuriems savivaldybių tarybose atstovaus 328 politikai. Antroje vietoje su 249 mandatais liko Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai.

Daugiau nei šimtą mandatų taip pat laimėjo Darbo partija (165), partija “Tvarka ir teisingumas” (155), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (147), Liberalų ir centro sąjunga (126).

Apklausa atlikta netrukus po rinkimų – kovo 4-13 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 metų. Apklausos rezultatų paklaida neviršija 3 proc.

Jis uostamiesčio vadovo poste keičia liberalcentristą Rimantą Taraškevičių.

Pirmajame naujosios Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje jis buvo vienintelis kandidatas. V.Grubliausko kandidatūrą palaikė 21 tarybos narys iš 31.

Klaipėdoje dėl valdančiosios koalicijos formavimo susitarė penkių partijų atstovai – Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, Rusų aljanso, partijos “Tvarka ir teisingumas” bei socialdemokratų.

Liberalų sąjūdis uostamiesčio taryboje gavo septynis mandatus. Antrą-trečią vietas pasidalijo liberalcentristai ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), gavę po penkis mandatus. Po tris mandatus gavo socialdemokratai, Rusų aljansas, “tvarkiečiai” ir “darbiečiai”, du mandatus iškovojo Rusų sąjunga.

Druskininkų meru antradienį perrinktas ilgametis savivaldybės vadovas socialdemokratas Ričardas Malinauskas.

Per mero rinkimus pirmajame Druskininkų tarybos posėdyje R.Malinauskas konkurentų neturėjo. Jo kandidatūrą palaikė 21 iš 25 tarybos narių.

Socialdemokratas Druskininkams vadovauja nuo 2000-ųjų.

Socialdemokratai per pastaruosius savivaldos rinkimus čia laimėjo 17 mandatų iš 25.

Tris vietas gavo Liberalų ir centro sąjunga, po dvi – “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”, į tarybą taip pat pateko nepriklausomas kandidatas Rimantas Žūkas.

Panevėžio mero rinkimus antradienį laimėjo vietos socialdemokratų lyderis Povilas Vadopolas.

Jam nusileido kiti du kandidatai – ligšiolinis meras konservatorius Vitalijus Satkevičius ir valstietė liaudininkė Gema Umbrasienė.

P.Vadopolas sulaukė 18 tarybos narių palaikymo, V.Satkevičius – 11, o G.Umbrasienė – aštuonių.

Panevėžyje į koaliciją susibūrė keturios partijos, tarp kurių nėra daugiausia balsų – devynis – iškovojusios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir tris vietas turinčių valstiečių liaudininkų.

Koalicija iš septynių socialdemokratų, trijų Liberalų sąjūdžio atstovų, trijų “darbiečių”, keturių “tvarkiečių” bei prie pastarųjų frakcijos prisijungusio nepriklausomo kandidato Tado Labučio taryboje turi 18 mandatų iš 31.

P.Vadopolas dirbo meru ir praėjusioje savivaldybės tarybos kadencijoje – nuo 2008-ųjų birželio iki 2010-ųjų sausio. Jis buvo išrinktas po interpeliacijos iš pareigų pašalinus ankstesnį miesto vadovą konservatorių Vitą Matuzą.

Tačiau 2009-ųjų gruodį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad V.Matuzas atleistas iš merų neteisėtai, ir panaikino tarybos sprendimą naujuoju meru išrinkti P.Vadopolą.

Tuomet Panevėžio politikai išrinko naują miesto vadovą – 2010-ųjų sausį P.Vadopolą mero kėdėje pakeitė konservatorius Vitalijus Satkevičius, kuris Panevėžiui vadovavo kiek daugiau nei metus.

Telšių rajono savivaldybės meru antradienį vykusiame pirmajame naujos kadencijos tarybos posėdyje išrinktas socialdemokratas Vytautas Kleiva.

Jį palaikė 19 tarybos narių, tuo metu šio posto taip pat siekęs dabartinis meras “tvarkietis” Valdemaras Ramšas gavo aštuonis balsus.

Valdančioji koalicija Telšiuose suformuota be daugiausiai balsų iškovojusių “tvarkiečių” – jie per rinkimus gavo aštuonis mandatus, bet dirbs opozicijoje.

Valdančiąją koalicija sudarys septyni socialdemokratai, šeši “darbiečiai”, du konservatoriai, du valstiečiai liaudininkai ir du Krikščionių partijos atstovai.

Pagal į koaliciją susibūrusių partijų susitarimą, vicemero postas turėtų atitekti “darbiečiui” Petrui Kuizinui, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi turėtų tapti socialdemokratas Saulius Urbonas.

Anykščių rajono meru toliau dirbs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Sigutis Obelevičius.

Rajono vadovu antradienį vykusiame pirmajame naujosios savivaldybės tarybos posėdyje S.Obelevičius perrinktas 20 balsų dauguma iš 25.

Su juo varžytis ketino socialdemokratas Alvydas Žala, bet vėliau jis savo kandidatūrą atsiėmė, tad S.Obelevičius rinkimuose konkurentų neturėjo.

Anykščiuose septynis mandatus iš 25 iškovojo TS-LKD, šešis – socialdemokratai, keturis – Darbo partija, tris – partija “Tvarka ir teisingumas”, po du – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Liberalų ir centro sąjunga, dar vieną – nepriklausomas kandidatas Arvydas Krikščiūnas.

Šakių rajono savivaldybės meru antradienį pirmajame naujos tarybos posėdyje perrinktas iki šiol rajonui vadovavęs valstietis liaudininkas Juozas Bertašius.

Jis Šakių rajonui vadovavo nuo 2003 metų.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai Šakiuose iškovojo 14 mandatų iš 25.

Po keturias vietas naujoje taryboje turi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Lietuvos socialdemokratų partija, po vieną – Liberalų ir centro sąjunga bei partija “Tvarka ir teisingumas”. Tarybos nario mandatą taip pat gavo kaip nepriklausomas kandidatas išrinktas Edmundas Rinkevičius.

Konstitucija reikalauja, kad rinkimai būtų sąžiningi ir teisingi, bet tokiais negalima pavadinti Lietuvos savivaldybių rinkimų, teigia teisininkas K.Čilinskas, komentuodamas  Vyriausios rinkimų komisijos pranešimą, kad vien per kovo 28 dieną vykusį VRK posėdį buvo konstatuota, jog net 129 naujai išrinkti savivaldybių tarybų nariai neatsisako savo buvusių pareigų ir neima savivaldybės tarybos nario mandato. Iš viso jų yra daugiau kaip du su puse šimto. Tai – įvairių partijų veikėjai, Seimo nariai, europarlamentarai. Jų vietas užims kiti, kurių žmonės gal būtų nerinkę. Bet kuriuo atveju rinkėjai čia neturi pasirinkimo galimybės, sako K.Čilinskas.

Anot advokato, visiems aišku, kad savivaldybės tarybos mandato atsisakantys politikai įsirašo savivaldybių tarybų rinkimų sąrašus rinkėjams apgauti, kad rinkėjai balsuotų už tarybos narius, tarp kurių bus patyrusių ir rinkėjams žinomų politikų. Tačiau po rinkimų tie politikai rinkėjams atsuka užpakalį ir su juo vėl įsitaiso Seimo nario ar Europarlamento kėdėje.

Pasak teisininko, siekiant sumažinti šį rinkėjų mulkinimą, būtina imtis bent dviejų priemonių. Pirma, į savivaldą kandidatuojantys Seimo nariai ir kiti, kurie turi atsisakyti turimų pareigų, kad galėtų tapti savivaldybių tarybų nariais, turi kartu su kitais kandidato dokumentais pateikti pasižadėjimą, kad išrinkti, jie atsisakys turimų pareigų, kliudančių būti savivaldybių tarybų nariais. Beje, čia reikia priminti, kad statutinių pareigūnų atžvilgiu Seimo nariai šiuo požiūriu yra reiklūs: Seimo narių priimtas įstatymas reikalauja, kad pareigūnai 65 dienas iki rinkimų iš viso išeitų iš savo pareigų, nebūdami garantuoti, ar bus išrinkti. Todėl nėra rizikuojančių. Taip politikai mažina konkurentų skaičių.

Na, o antra priemonė rinkėjus apgaudinėjantiems politikams: jie turėtų būti svarstomi ir baudžiami pagal Politikų elgesio kodeksą už šiame kodekse nustatytų sąžiningumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei reikalavimų pažeidimą, teigia K.Čilinskas.

Ketvirtadienio pavakarę dėl valdančiosios koalicijos formavimo Šiauliuose susitarė didžioji dauguma į naują tarybą išrinktų politikų, į mero postą jie ketina siūlyti socialdemokratą Justiną Sartauską.

Jo partijos kolega, kaip vienas iš kandidatų į merus anksčiau įvardytas Arvydas Mockus, BNS teigė nesuprantantis, kaip reikės dirbti be opozicijos.

Susitarimą pasirašė 26 iš 31 naujosios tarybos narių: 10 mandatų rinkimuose laimėję socialdemokratai, po keturis atstovus taryboje turintys “tvarkiečiai” ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), po tris mandatus laimėjusios Darbo partija bei Liberalų ir centro sąjunga ir du atstovus turintis Liberalų sąjūdis.

Už koalicijos ribų liko tris atstovus turinti Naujoji sąjunga ir du nepriklausomai kandidatavę politikai, BNS sakė A.Mockus. Tačiau, anot jo, Naujosios sąjungos atstovai buvo žadėję prisijungti prie socialdemokratų frakcijos.

“Mes buvome nusprendę, kad ir Naujoji sąjunga bus kartu, bet dėl jų aš nežinau. Kaip čia bus, man tai įdomiai atrodo. Aš nesu toks jau patyręs politikas, bet nelabai suprantu, kaip be opozicijos dirbti”, – stebėjosi socialdemokratas.

Anot A.Mockaus, derantis dėl koalicijos, jo kandidatūra į merus netiko kai kuriems koalicijos partneriams, tad į šį postą pretendentu pasirinktas jo partijos kolega Justinas Sartauskas.

“Sakė, kad aš per daug aktyvus ir per daug neprognozuojamas, tai jie priėmė mus tik su viena sąlyga, kad bus J.Sartauskas meras”, – BNS sakė jis.

A.Mockaus žodžiais, į kitus postus konkretūs kandidatai dar nenumatyti, tačiau susitarta dviejų vicemerų kėdes patikėti “darbiečiams” ir “tvarkiečiams”, administracijos direktoriaus – TS-LKD, dviejų jo pavaduotojų – Liberalų sąjūdžiui bei Liberalų ir centro sąjungai, dviejų mero patarėjų – “tvarkiečiams” ir konservatoriams.

Savivaldą galima traktuoti labai įvairiai: ir kaip “savą valdą”, ir kaip “savo valdžią”, ir kaip “savų valdymą”, ir kaip “savy valdymą”, ir kaip “valdymą sau”.

Na va, ir išsirinkome valdžią. Esame įpratę taip vadinti savo išrinktuosius po kiekvieno balsavimo – nesvarbu, Seimo ar vietinės valdžios atstovais jie tampa. O pasirodo, kad svarbu. Net pavadinimai abiejų skiriasi: vieni valdžion patenka, kiti – tik savivaldon. Bet atrodo, kad skirtumų ir patys išrinktieji nelabai mato. Bent jau pasiklausius jų ima atrodyti, kad ne pastato, kuriame jų kėdė stovės, aura, bet pati kėdė ar joje nutūpusio užpakalio savininką apvainikuosiantis vardas gerokai žavesnis tampa. Žiūrėk, Seimo nario ženklelis vieną menkiau šildo nei kokio nors rajono vicemero titulas. Nesvarbu, kad kaime, bet valdžios viršūnėje… Ir vėl “valdžios”…

Tai vis dėlto ar tikrai neverta atkreipti dėmesio į tą, atrodytų, tik lingvistinį skirtumą tarp žodžių “valdžia” ir “savivalda”? O man atrodo, kad savivaldos terminas savyje ir nemažai psichologinių prasmių slėpti turėtų. Turėtų, bet ar tikrai savivaldybėse sėdintieji apie tai pagalvoja? Ką gi, pažiūrėkime, kokių minčių iš to galėtų kilti.

Savivaldą pirmiausia galime įvardyti kaip “savą valdą”. Taigi taigi, savo valdą, kurioje ir imame šeimininkauti kaip privataus namo kieme. Norime – dangoraižius sau ir paskui mus į savivaldybę suėjusiems pasistatome, o paskui nebežinome, kaip jų išlaikymą apmokėti ir apskritai kam parduoti ar išnuomoti. Norime – galime dar patogiau gyvenimą susikonstruoti: kadangi ne tautinės daugumos atstovas esu, o taip norėčiau savo galią parodyti, tai gatves imu ir pervardiju į savąją kalbą. Ir nusispjaut, kad valstybę, kuriai vis dėlto, nors ir vietinėje valdžioje, atstovauju, kažin kaip supainiojau.

Savivaldą galime ir “savo valdžia” pavadinti. Savo – suprask, mano. Jei mano, tai pats galiu ir daryti, ką noriu. Nesvarbu, kad tą valdžią man žmonės davė, bet kam į juos dėmesį kreipti: juk jau davė… Tada imu savo valdžią ir formuoti. Ir nesvarbu, kad mane valdžioje matyti nori gal tik koks dešimtadalis, o beveik pusė kitus įvertino. Juk galiu surankioti dar penketą tokių vargdienių kaip aš ir sukurpti valdžią! Koks skirtumas, kad vieni liberalais save vadina, kiti – raudonąją socializmo rožę atlapuose nešioja, o treti apskritai nelabai kokią ideologiją turi – svarbu tik valdžią gauti ir savo versliuką pastiprinti. Svarbu tik viena – mano valdžia!

Savivaldą galėčiau iššifruoti ir kaip “savy valdymą”. Labai jau šis pavadinimas psichologiškai skamba. Panašu į žmogų, kuris tiesiog sugalvoja ką nors, kas jam patinka, ir pradeda įgyvendinti – nei su kuo taręsis, nei pasidomėjęs, kaip jo idėjos gyvenamajai vietovei pasitarnaus. Nesvarbu, kad pinigų stokojam, bet galim kokį gigantišką muziejų miesto centre pastatyti! Koks skirtumas, kad pasaulyje mažai yra miestų sau tai leidžiančių, o menininkai apskritai jo verte abejoja. Bet man patinka! O jei netinka, tai dar kokią idėją sugalvosiu, pavyzdžiui, parūdijusį vamzdį išlankstysiu ir upės pakrantėje įsmeigsiu – tegul menu vadinasi.

Galiu savivaldą ir “savų valdymu” pavadinti. Pažįstama ši praktika mūsų tėvynėje. Tik valdžia pasikeitė – tuoj savus į šilčiausius postus susodiname. Labiau tai aukščiausiems valdymo ešelonams būdinga. Atėjo nauji – žiūrėk, jau ministerijose sekretoriai valstybės sekretoriais virsta. Tie išėjo, kiti atėjo – štai valstybės sekretoriai kancleriais pavirto. Ir koks skirtumas, kad tokios transformacijos pinigus kainuoja: tenka konkursus skelbti, vienus atleisti, kitus priimti, visokias išmokas padalyti. Svarbu, kad savų valdymas būtų! Bet juk ir savivaldybėse daugybė įmonių, firmų ir firmelių slepiasi – ir ten savų reikia…

Savivalda dar ir “valdymas sau” gali būti. Labai norėtųsi tikėti, kad nebeturime tokių, kurie į valdžią savo gerovės užsitikrinti eina. Tik kad patirtis neretai ką kita rodo. Atėjau, pamačiau, prasukau palankius kreditus ar palankiausias verslo sąlygas sau ar savo artimiesiems, ir ramu. O jei pagaus, paskelbsiu, kad tai politinių priešininkų provokacija. Ir apskritai – dirbu gerai, varžovai jaučia pavojų, tai ir bando iš posto išversti. Tereikia trupučio fantazijos, ir rasiu būdą mundurui išsiskalbti.

Galima būtų ir dar kaip nors savivaldos pavadinimą šifruoti, bet vis kas negero į galvą lenda. Vis apie save, savo, sau… O kurgi žmonės? Juk jie valdžią sau rinko, o ne ant savo galvos nuleisti bandė. O į juos mažai kas dėmesį kreipia. Nors ne, kreipia, ir dar kaip: keturias savaites iki rinkimų mes, rinkėjai, galime šlovės spinduliuose maudytis. Visi norintieji minkštose kėdėse nutūpti mus ant rankų nešioja, aukso kalnus žada, visokias šilumas fantazijose pigina. Ir koks skirtumas, kad atėję į valdžią greitai visa tai pamiršta, bet mes bent mėnesį tikrais valdovais pasijuntame.

Bet rinkimai praeina, ir prasideda “savo valdų” ar “savų valdymo” periodas. Tada žmogus jau nebereikalingas. Jis tegali grūmoti kumščiais ir keiksnoti savo paties išsirinktą valdžią. Savo valdžią, kurioje lyg ir mes patys turėtume dalyvauti. Tam juk ir savivalda. Nors kiekvienai valdžiai tas tinka. Ir supranta žmogelis, kad vėl “ne tuos išsirinko”, bet pamiršo, jog rinko tai ne mąstydamas, bet fantazijose skraidydamas ar kažkuriuos kitus nubausti norėdamas.

Ir vis dėlto savivalda, matyt, didelė jėga turėtų būti. Ne saviems valdžioje, bet mums, jei laiku suprasime, kad galime pareikalauti atsakymų iš tų, kurie vos atėję ima “savų valdžią” kurti. Gaila, kad mes labai drąsūs tampame tik tada, kai niekas mūsų nemato. Pažiūrėkite, kokie drąsuoliai interneto komentarų platybėse plaukioja. Tai tada ir mūsų valdžiai viešumas tampa nereikalingas, jie “savy valdymą” ima kurti – juk niekas nepareikalaus pasiaiškinti, o už akių anksčiau ar vėliau vis tiek nuteis.

Man norisi savivaldą dar kitaip iššifruoti. Ne kaip “savą valdą”, “savų valdymą” ar “savy valdymą”, bet kaip “susivaldymą”. Susivaldymą kur nors giliai paslėpti abejingumą kitiems, norą nagus riesti į save, galiausiai – savo sąžinę. Ir tik tada, matyt, tikrai pajusime, kad savivalda nėra vien valdžia kitiems, bet ir savo egoistiškiausių troškimų suvaldymas.

Politologai įsitikinę, kad tiesioginiai merų ar seniūnų rinkimai pasiteisintų tik tuo atveju, jei būtų reformuotas visas savivaldos mechanizmas, kaip buvo padaryta Estijoje ar Lenkijoje

Lietuvoje savivalda toli gražu nėra vietos žmonių valdžia, o toks mechanizmas, koks veikia dabar, nė iš tolo neužtikrina žmonių interesų atstovavimo vietos lygmeniu.

“Juokinga klausytis, kai per radiją meras aiškina, kad rūpinsis šiukšlių išvežimu iš kiemų, nors tai turėtų būti visai ne jo funkcija. Tokie pasisakymai kas kartą primena, kaip blogai Lietuvoje padalyta valdžia ir kad visiškai nefunkcionuoja savivalda, be to, paaiškina, kodėl tos šiukšlės taip dažnai lieka neišvežtos”, – tvirtina politologas prof. Antanas Kulakauskas.

Visų pirma Lietuvoje labai sujauktas valdžių atskyrimas: meras atlieka vykdomosios valdžios funkciją, nors turėtų būti strategas, idėjų generuotojas. “Tiesa, jis skiria tarybos direktorių, kuris ir turėtų būti tas vykdytojas, tačiau paklauskite bet kurio vilniečio, ar nors vienas žino, kas dabar yra miesto tarybos direktorius”, – aiškina A.Kulakauskas.

“Tokia sistema išplauna atsakomybę, nes niekas už nieką neatsakingas, o tarybą kontroliuoja ne žmonės, bet pati taryba”, – ironizuoja profesorius, pabrėždamas bene svarbiausią su savivalda susijusią problemą – atsakomybės nebuvimą.

Jo nuomone, viena svarbiausių bėdų, kad savivaldos lygmeniu valdžią kontroliuoja ne tie, kurie arčiausiai jos – paprasti gyventojai, o pati valdžia. “Keistai atrodome su tokia tvarka, kai meras aiškina, kad nieko negalėjo pakeisti, nes vienaip ar kitaip nubalsavo taryba. Tarybos direktorius aiškina, kad nieko negalėjo padaryti, nes turėjo klausyti mero.

O taryba apskritai niekam neprivalo aiškintis, todėl su gyventojais net nemato reikalo tartis”, – Lietuvoje veikiantį savivaldos mechanizmą kritikuoja A.Kulakauskas.

Rezultatas liūdnas: sprendžiant vietos klausimus, aktyviai savo nuomonę reiškia iki 5 proc. gyventojų, nors kitose Europos Sąjungos šalyse skundžiamasi, kad aktyviai vietos reikaluose dalyvauja “tik” trečdalis gyventojų.

Politologų nuomone, tokį menką įsitraukimą sprendžiant svarbiausius gyvenimo klausimus lemia būtent pats mechanizmas. “Lietuvos savivalda – rezervato principu suorganizuotas politinis daržas, kai kiekviename aptvare kiekvienas augina savo morkas ir neturi atsiskaityti prieš kaimyną”, – savivaldos spragas nurodo politologas Tomas Janeliūnas.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje nėra elementaraus atsiskaitymo gyventojams, ir tai juos eliminuoja iš dalyvavimo sprendžiant jiems svarbius klausimus, o valdžiai atriša rankas priimti sprendimus savo nuožiūra, nebijant gyventojų kontrolės.

Tad savivalda tampa tuo daržu, kuriame galima prisiauginti morkų žiemai: daugelis politikų dalyvauja vietos valdžios rinkimuose genami noro atstovauti ne vietos gyventojų, o savo pačių interesams.

Tokios pat problemos – kad ir kur durtum pirštu. Tarkim, politologų nuomone, vietos interesų atstovavimo požiūriu neveiksnios Lietuvoje ir seniūnijos, nes jos neturi jokio savarankiškumo. “Seniūnijos Lietuvoje – tai tiesiog centrinės valdžios filialai. Jos daro tai, kas joms nurodoma”, – aiškina politologas. Paprastai sakant, seniūnija irgi neatstovauja gyventojų interesams, tad yra ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia.

Tiesioginiai rinkimai – nebūtinai išeitis

Lietuvoje dažnai mėgstama sakyti, kad esmines su savivalda susijusias problemas išspręstų tiesioginiai mero, o gal ir seniūno rinkimai. Negalima nesutikti, kad bent jau teoriškai tai turėtų padidinti einančiųjų į šias pareigas atsakomybę rinkėjams. Tačiau ekspertai mano, kad net jei tokie rinkimai galėtų būti sveikintini, jie giluminių problemų neišspręstų.

Viena vertus, kai kalbama apie mero rinkimus, reikia iki galo išgryninti, kas vis dėlto yra meras ir kokios turi būti jo funkcijos – atstovaujamosios ar vykdomosios, jei jis bus renkamas tiesiogiai. Juk Konstitucinis Teismas išaiškino, kad atstovaujamoji ir vykdomoji valdžia turi būti atskirta net ir savivaldoje, ir nurodė, kad tiesiogiai renkamo mero įgaliojimus būtina griežtai apibrėžti: jis turi būti arba atstovaujamosios valdžios atstovas ir vadovauti tarybai, arba vykdomosios valdžios atstovas, panašiai kaip dabartinis administracijos vadovas.

Šiuo atveju merą galima palyginti su valstybės valdžios pareigūnais: meras turi būti arba kaip Seimo pirmininkas, arba kaip Vyriausybės galva – premjeras. Bet nei Seimo pirmininkas, nei premjeras tiesiogiai nerenkami.

Vis dėlto tai tik viena problema. Kita – kad merai dabar atsakingi už labai didelę teritoriją. “Pats gyvenu Pavilnyje, ir su Grigiškėmis ar Lazdynais bendro turiu tik tiek, kiek tai yra viso miesto strateginiai klausimai”, – dar vieną problemą nurodo A.Kulakauskas.

Juk iš tiesų Neringos mieste gyvena mažiau žmonių nei, tarkime, Vilniaus Karoliniškių mikrorajone, bet šis savo mero neturi, o štai neringiškiai – turi.

Politologų nuomone, šią situaciją pataisytų dviejų lygių savivalda, kai savivaldybės išskaidomos į dar smulkesnius teritorinius vienetus, turinčius savo “asmeninius” administratorius, besirūpinančius tik tai vietovei svarbiais klausimais.

“Galėtų egzistuoti du ar net trys savivaldos lygmenys, o bendras meras galėtų būti renkamas lyderis. Jo funkcija galėtų būti globalesnės problemos, vizijų kūrimas. Smulkiais, kasdieniais reikalais galėtų rūpintis tiesiogiai renkami seniūnai”, – išeitį siūlo T.Janeliūnas.

Beje, jo nuomone, seniūnais tokiu atveju derėtų rinkti ne politikus, o būtent administratorius. “Ir vis dėlto forma dar nieko nereiškia. Svarbiausia, kad atsirastų atsakomybės jausmas”, – apibendrina politologas.

Kaimynų pavyzdys

Kaip tą atsakomybės jausmą išsiugdyti – sunkus klausimas, tačiau galbūt pavyzdžiu galėtų tapti kaimynai.
Politologai sutartinai tvirtina, kad tokios nefunkcionalios savivaldos kaip Lietuvoje apskritai nėra nė vienoje kaimyninėje šalyje, tad mokytis galime iš bet ko – blogiau vis tiek nebus. Negana to, Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje nėra dviejų lygių savivaldos, tad aišku, ko turime siekti, – būtent dviejų, o gal net ir trijų lygių savivaldos.

Prisiminkime, kad tokia savivalda Lietuvoje funkcionavo iš esmės visais laikais, pradedant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, baigiant sovietmečiu. Ir tik nuo 1995-ųjų šalyje įtvirtinta tokia savivalda, kokia yra dabar.

Kaimyninėse šalyse tokių problemų niekas nebeatsimena. Estai savivaldos reformą įgyvendino dar 1992-aisiais, ir ji yra viena pavyzdinių Europoje. Latvijoje šis procesas pradėtas 2009 m., ir jei ne krizė, matyt, būtų jau užbaigtas. Tačiau, politologų tikinimu, tinkamiausias Lietuvai vis dėlto Lenkijos pavyzdys.

Tiesioginius merų rinkimus Lenkija įvedė dar 2002-aisiais. Šalyje veikia trijų lygių savivalda, o gyventojų interesams puikiai atstovaujama.

Partijos ir pinigai

Dar vienas neretai keliamas klausimas – kad savivaldybės yra neprastas partijų pajamų šaltinis. “Tai, kad savivaldos rinkimuose dalyvauja partijoms priklausantys kandidatai, – natūralu. Nenatūralu tai, kad dažnai partijos žvelgia į savivaldos rinkimus per išskaičiavimo prizmę”, – aiškina T.Janeliūnas.

A.Kulakausko nuomone, net ir partijoms nepriklausančių kandidatų atsiradimas sąrašuose šios problemos neišsprendžia, nes tokie kandidatai būna tarsi savotiška partija viename asmenyje – lygiai su tokiais pat išskaičiavimais.

Beje, jei kalbėsime apie pinigus, su savivalda yra susijęs dar vienas dalykas – tai savivaldybių biudžetai. Kalbintų merų teigimu, tai net didesnė problema nei ydingas savivaldos mechanizmas, mat Vyriausybė vykdo tikslingą centralizacijos politiką: stengiasi savivaldybių rankas laikyti surištas, ir tai iš esmės stabdo bet kokius procesus.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas bei Ignalinos rajono meras Bronis Ropė įsitikinęs, kad savivaldybėms kas metai sugalvojama naujų prievolių, už kurių atlikimą pinigų nenumatoma. Maža to, jų, pasitaikius pirmai progai, nuolat mažinama, tad savivaldybės Lietuvoje tapo savotiškomis melžiamomis karvėmis.

“Atrodo, Vyriausybė dar nesuprato, kad mažinant lėšas savivaldybėms stabdomas verslo ir Lietuvos ūkio atsigavimas, o tai gilina nedarbo problemą bei socialinių išmokų didėjimą. Iš bedarbių bei menkos namų ūkio perkamosios galios surenkama mažiau pajamų mokesčio – taigi mažėja biudžeto pajamos. Juk viskas tarpusavyje susiję. Marinant savivaldybes kenčia visi gyventojai ir pati valstybė”, – tvirtina B.Ropė.

Iš viso šiemet iš valstybės biudžeto dotacijos savivaldybių biudžetams siekia 3,36 mlrd. Lt, o iš viso šiemet, kaip planuojama, savivaldybės gaus 6,2 mlrd. Lt pajamų.

Tik penktadalis Lietuvos gyventojų gerai ir labai gerai vertina kadenciją baigiančių savivaldybių darbą. Daugiau nei ketvirtadalis jų mano, kad vietos valdžia dirbo blogai ir labai blogai.

Tai rodo BNS užsakymu atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimo kompanijos RAIT atlikta apklausa.

Labai gerai savivaldybių darbą įvertino 2,8 proc. apklausos dalyvių. 18 proc. jų teigė, kad vietos valdžios dirbo gerai.

Blogos nuomonės apie vietos valdžios darbą buvo 17,2 proc., labai blogos – 10,5 proc. apklaustųjų.

Didžioji dalis – 40 proc. – respondentų savivaldybių veiklą įvertino patenkinamai.

11,4 proc. gyventojų negalėjo atsakyti į šį klausimą.

Geresnėsnės nuomonės apie savo savivaldybę buvo mažų gyvenviečių atstovai. Ketvirtadalis apklaustųjų, gyvenančių vietovėse iki 2000 gyventojų, tvirtino gerai vertinantys vietos valdžios darbą. Tuo metu šalies vidurkis – 18 procentų.

Daugiau didmiesčių (per 180 tūkst. gyventojų) gyventojų buvo blogos nuomonės apie savo savivaldybę. 22,6 proc. (šalies vidurkis – 17,2 proc.) jų pažymėjo atsakymą “blogai”.

Pagal atsakymus atskirose savivaldybėse, didžiausias teigiamų atsakymų balansas buvo Akmenės, Pasvalio, Kėdainių, Kelmės rajonuose. Daugiausia neigiamų vertinimų sulaukė Šalčininkų, Radviliškio, Mažeikių rajonų, Šiaulių miesto savivaldybės.

Apklausos rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.

Per reprezentatyvią apklausą, vykdytą 4-27 dienomis, apklausta 1020 15-74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų.

Lietuvos partijų kultūra nuo vakarietiškosios nuotolusi šviesmečiais: iki savivaldybių rinkimų likus pusantro mėnesio, dauguma partijų programų dar neparengusios, o kai kurios iš viso ketina apsiriboti deklaracijomis pagerinti savivaldą ir žmonių gyvenimą.

Tradiciškai prieš rinkimus “Veidas” pradeda analizuoti juose dalyvaujančių partijų potencialą, rinkimų pažadus ir galimybes. Suskirstę partijas į grupes pagal jų ideologijas ir veiklos pobūdį, skelbsime septynių rašinių ciklą, kurį užbaigsime save išsikėlusių kandidatų apžvalga.
Vertindami partijų pasirengimo rinkimams profesionalumą ir intelektinį potencialą, didžiausią dėmesį skiriame rinkimų programoms – ką jose žadama nuveikti, ar programinės nuostatos yra realios, ar jas įmanoma įgyvendinti savivaldybių tarybų politikams. Tačiau iš visų aštuonių šiame numeryje pristatomų partijų galutines rinkimų programas jau yra parengusios tik dvi – Lietuvos rusų sąjunga (LRS) ir Rusų aljansas (RA). Rinkimams rimtai besiruošianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) kol kas yra parengusi išsamią ir įtaigią programą Šalčininkų savivaldybei, tačiau dar tebederina kitų 10 savivaldybių, kurias šiemet šturmuoja, programas.
Užbėgdami už akių žvilgtelėjome, ar rinkimų programas jau yra parengusios tos partijos, kurių ketinimus analizuosime vėlesniuose “Veido” numeriuose. Paaiškėjo, kad net rimčiausios Lietuvoje politinės jėgos – parlamentinės partijos – savivaldos rinkimams ruošiasi atmestinai. Politikoje šiuo metu lyderiaujantys konservatoriai bendrą vasario 27 d. vyksiančių rinkimų programą tvirtins sausio pabaigoje, tada bus baigtos derinti ir konkrečios programos atskiroms savivaldybėms.
Politikos senbuviai socialdemokratai bendrą programą jau skelbia, o pažadai atskirų savivaldybių rinkėjams taip pat bus baigti rengti tik sausio pabaigoje. “Tvarka ir teisingumas” taip pat jau skelbia politines deklaracijas bendrojoje šiems rinkimams skirtoje savo programoje, tačiau planai atskirose savivaldybėse vis dar derinami. Darbo partija tiek bendrąją, tiek atskirų savivaldybių programas žada paskelbti šią savaitę. Liberalų sąjūdis prieš kurį laiką pradėjo socialinį projektą “Veikli savivalda”, kuriame pirminiai ekspertų siūlymai pildomi piliečių pastabomis, kaip pagerinti konkrečių savivaldybių rinkėjų gyvenimą, – jos pagrindu per sausį ir ketinama parengti rinkimų programą. Liberalų ir centro sąjunga bendrąją programą jau skelbia, o ketinimus atskirose savivaldybėse žada pranešti iki sausio vidurio.

Gerai organizuotos politinės jėgos nėra

Sociologas, tyrimų bendrovės “Vilmorus” vadovas dr. Vladas Gaidys sako negalintis nieko pasakyti apie pirmajame savivaldybių rinkimams skirtame “Veido” straipsnyje pristatomų partijų populiarumą – jos pačios individualių tyrimų neužsakinėja, o per visuotinius nuomonės tyrimus “Vilmorus” klausia tik dėl tų partijų, kurios turi savo atstovų Seime. Iš pirmosios partijų grupės šiuo metu didžiojoje politikoje dalyvauja tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), turinti tris atstovus parlamente ir vieną – Europos Parlamente. Ją apklausose nuolatos remia panašus, svyruojantis apie 2–3 proc., rinkėjų skaičius.
Kitų nuomonės tyrimo bendrovių apklausose dar šmėžuoja ir prieš beveik dvejus metus įkurtos Žemaičių partijos pavadinimas – ją remia apie 1 proc. visos Lietuvos rinkėjų. Bet gali būti, kad daugelyje Žemaitijos savivaldybių sąrašus keliančią partiją vietoje parems kur kas daugiau rinkėjų – lygiai kaip ir LLRA, jau ne vienuose rinkimuose laiminčią absoliučią daugumą balsų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei surenkančią įtakai daryti pakankamą mandatų skaičių Vilniaus mieste.
V.Gaidys pabrėžia, kad pirmąsias išankstines prognozes, kaip savivaldybių rinkimuose seksis kuriai partijai, bus galima išvysti tik prieš pat rinkimus, kai bus klausiama žmonių nuomonės dėl visų užsiregistravusių ir reikalingus dokumentus iki nustatytos datos sugebėjusių pristatyti partijų. Praėjusią savaitę jų liko 23, kai iš sąrašo buvo išbraukta rinkimuose norėjusi dalyvauti, bet Teisingumo ministerijai duomenų apie registruotą narių skaičių nepateikusi Žemaitijos partija.
Politologas Alvidas Lukošaitis stebisi, jog kol kas negirdėti ir nematyti, kad rinkimams rimtai ruoštųsi iki šiol nežinomos Žemaičių, Respublikonų, Pensininkų partijos. “Juk jau matėme pavyzdžių Lietuvoje: laimėti čia gali bet kas, bet svarbu ryškiai įsirėžti į rinkėjų sąmonę, įkalti jiems į galvą savo ypatingumą, skirtumą nuo kitų politinių jėgų, kažką aiškiai ir artikuliuotai pažadėti. Tačiau tarp šių rinkimų naujokų tokios gerai organizuotos politinės jėgos nėra”, – tvirtina ekspertas. Dėl to jis daro išvadą, kad minėtos partijos ir nepuoselėja rimtų ketinimų imti valdžią.
Politologė Jūratė Novagrockienė antrina, kad naujoms, nežinomoms partijoms varžytis šių metų rinkimuose bus dar sunkiau nei paprastai, nes nepriklausomi save išsikeliantys kandidatai greičiausiai bus tokių marginalinių, neretai radikaliai kalbančių politinių jėgų, o ne politikos senbuvių tradicinių partijų konkurentai.
Dėl to specialistė prognozuoja, kad šiemet vargu ar bepasikartos Kauno partijų Lietuvos laisvės lygos (LLA) ir “Jaunosios Lietuvos” (JL) ankstesnių metų sėkmė. “Be to, šių partijų lyderiai lyg ir prarado savo radikalumą – Vytautas Šustauskas visuomenės akyse liko labiau juokdariu nei kovotoju, o besifilmuojantis, sportuojantis Stanislovas Buškevičius tapo panašus į šoumeną”, – sako polotologė.
A.Lukošaitis priduria, kad šios dvi partijos taip ir nevirto rimtomis politinėmis organizacijomis, kurios turėtų aktyvius padalinius kituose Lietuvos regionuose, nes jos buvo ir tebėra tik vieno žmogaus tribūna. Be to, net ir radikalūs politikai turi sugebėti rimtai dirbti, pasiekti ir visuomenei parodyti konkrečių rezultatų, o du minėti politikai iki šiol pasižymėjo tik garsiomis kalbomis arba spalvingomis akcijomis.

Sėkmės neprognozuoja

Patys šių partijų lyderiai su tokiu vertinimu nesutinka ir vardija savo nuveiktus darbus. V.Šustauskas pasakoja per vadovavimo Kaunui pusmetį 2000 m. neleidęs grąžinti savininkams nė vieno namo, kol nebuvo suteiktas kitas būstas ten gyvenantiems žmonėms, tapęs pirmuoju miesto vadovu, kuris atsisakė priedo prie algos, išsprendęs badavusių bankrutuojančio “Inkaro” gamyklos darbininkų problemą. “Be to, per 25 metus politikoje aš atlikau milžinišką darbą demokratijai: savo įsimintinomis akcijomis išmokiau lietuvius nebijoti protestuoti, streikuoti ir garsiai reikšti savo nepasitenkinimą”, – savimi žavisi politikas.
O S.Buškevičius kalba apie savo ryškiausią darbą – jis apskundęs teismui Kauno savivaldybės tarybos sprendimą įsteigti lošimo namus kultūros paveldo saugomame kino teatre “Daina”. “Tai buvęs akivaizdus korupcijos pavyzdys. Vieną kartą taryba balsavo prieš leidimą įrengti kazino, o po kurio laiko, kai su politikais jau padirbėjo verslininkai, dauguma balsavo už”, – piktinasi tarybos narys.
A.Lukošaitis sutinka, kad daugumos neturinčių radikalių politikų reikia tiek Seime, tiek savivaldybėse. “Jie – atsvara, opozicija daugumai, stebi ją ir kontroliuoja. Jų uždavinys – atverti pūlinius, garsiai apie juos kalbėti. Tačiau tokiam darbui atsidavimo, nuoseklumo, pajėgios komandos reikia ne mažiau, nei dirbat daugumoje. Deja, Lietuvoje apie radikalių opozicionierių nuoseklumą galime tik pasvajoti”, – vertina politologas.
“Veido” pašnekovai kol kas nesiima vertinti atgimstančios Respublikonų partijos ambicijų – per mažai apie ją informacijos, jokių viešų pareiškimų, nėra ir programos. Partijos pirmininkas Valerijus Pečiulevičius pasakoja, kad po jos steigėjo Kazimiero Petraičio mirties kelerius metus partija merdėjo, tačiau dabar keletas aktyvistų nutarė ją atgaivinti. “Pavadinimas geras, reputacija nesugadinta – kam kurti kažką naujo”, – dėsto dabartinis vadovas. Pasak jo, bus sudaryti trys sąrašai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kuriuose – verslininkai, sportininkai, norintys tapti politikais ir prisidėti prie miestų ūkio tvarkymo.
Pensininkų partijos, kuri ketina kandidatuoti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose, šansai vertinami skeptiškai. “Jau būta nesėkmingų bandymų nešti pensininkų vėliavą. Tačiau šis elektoratas, nors ir aktyvus rinkėjas, dažniausiai renkasi didžiąsias partijas”, – sako A.Lukošaitis.
Žemaičių partija teoriškai galėtų turėti neblogų šansų – ji kalba apie vietos žmonių vertybes, interesus, tad savivaldybių rinkimai jai yra palanki terpė. Juolab kad sumažėjo painiavos, kai iš rinkimų iškrito Žemaitijos partija, – dvi žemaičių partijos atsirado steigimo stadijoje, po vienu stogu netilpus keliems ambicingiems lyderiams. “Bet žemaičiai – atsargūs, pasvarstantys, kažin ar jie taip ir puls prie naujų, konkrečių darbų dar nenuveikusių politikų”, – svarsto J.Novagrockienė.
Lygiai kaip žemaičių nesutarimai, rinkėjus trikdo ir rusų tautinei mažumai atstovaujančios dvi politinės partijos – Lietuvos rusų sąjunga (LRS) ir Rusų aljansas (RA). Pastaroji aktyvi tik Klaipėdoje, kur šiuo metu turi tris mandatus ir gali tikėtis panašaus populiarumo šiemet. LRS sąrašus kels Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine – tačiau politologai abejoja, ar jiems pavyks laimėti daugiau, nei dabar turimi penki mandatai, nes didelė konkurencija su LLRA ir tuo pačiu RA. “Apskritai, jei sugebėtų numaldyti savo ambicijas ir susivienyti, bendra lenkų ir rusų partija taptų reikšmingu Lietuvos politikos žaidėju, bet dabar – viskas atvirkščiai”, – tvirtina A.Lukošaitis.
LLRA porgnozuojama stabili, metai po metų Vilniaus krašte pasikartojanti sėkmė. Tačiau politologai abejoja, ar pasiteisins šios partijos užmojai valdžią išplėsti ir Elektrėnuose, Molėtuose, Druskininkuose, Zarasuose.

Požiūris į programas – nerimtas
Kodėl valdžios siekiančios partijos vis dar nėra parengusios pagrindinio dokumento – programos su savo vizija ir idėjomis, ką darys tuose miestuose ir miesteliuose, kurių vadovais pretenduoja tapti?
“Veido” kalbintų politinių jėgų vadovai tvirtino, kad programos rengiamos neva kaip tik dabar ir sausio pabaigoje rinkėjai jas jau galės nagrinėti.
Šiuo metu programas turi LRS ir RA, o LLRA jau ne tik parengė, bet ir išspausdino spalvotą leidinį lenkų kalba Šalčininkų rajono gyventojams, kuriame ne tik išdėstyta bendra partijos ideologija, bet ir išvardyti konkretūs suplanuoti darbai kiekviename rajono miestelyje. Deja, kitoms savivaldybėms LLRA programų dar nėra parengusi. “Dėl Šalčininkų mums buvo lengva – daug metų ten dirbame, mintinai žinome vietines problemas. O kituose rajonuose, ypač tuose, kur rinkimuose dalyvaujame pirmą kartą, mūsų žmonės turėjo pirma įsigilinti, apibendrinti”, – paaiškina partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis.
“Nežinau, kodėl ir kada partijos susigalvojo, kad programos yra nesvarbios ir jų niekas neskaito. Visuomenės nuomonės tyrimai rodo ką kita”, – sako politologė J.Novagrockienė.
Pasak jos, Vakaruose yra priešingai: gerokai iki rinkimų partijos pradeda viešai kartoti savo manifestus, pagrindinius pažadus, stengiasi rasti kodus, kurie pabrėžtų jų skirtumus nuo kitų politinių jėgų. Nedovanotina nepagarba rinkėjams ji laiko partijų poziciją savivaldos rinkimams pateikti bendrą ideologinę savo programą. “Čia turėtų būti pristatomi konkretūs darbai, identifikuojamos problemos, kurios kiekviename mieste skirtingos”, – pabrėžia politologė.
“Programų neturėjimas – amžina Lietuvos politikos bėda. Tai liudija prastą partijų organizacinę struktūrą, silpną intelektinį potencialą. Jos žino viena: norime valdžios. Jūs ją mums duokite, o tada jau nuspręsime, ką su ja daryti”, – kritikuoja A.Lukošaitis.
Jo tokia padėtis nestebina. Politologas cituoja prieš keletą metų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atliktą tyrimą apie Lietuvos partijų potencialą tolimesniuose nuo centrinių būstinių kampeliuose. “Atvirai sakant, rezultatai liūdinantys: dauguma žmonių pagyvenę, jiems nesvarbu, kokiai partijai priklausyti, – keista, kad partijos apskritai dar funkcionuoja”, – pabrėžia ekspertas.

Boxas

“Veido” ekspertai vertina partijų programas
Lietuvos rusų sąjunga – 4,5 balo
Vyrauja gana abstraktūs pažadai. Pradedama nuo Konstitucijos, baigiama šūkiais. Tezės gana tikslios, nukreiptos į rusų tautinę grupę. Teiginys, kad partijos kandidatai – darbo žmonės, rodo, kokio elektorato tikimasi. Programa gana demagogiška. Matyti, kad, remiantis viešujų ryšių abėcėle, bandyta sudėlioti keletą rinkiminės retorikos minčių, apeliuojant į rinkėją, sukalbant maldą apie korupciją, suveliant keletą antikonstitucinių, bet akivaizdžiai populistinių intarpų.

Politinė partija Rusų aljansas – 5,5 balo
Programa jau gerokai konkretesnė, dokumentas šiek tiek geriau artikuliuotas. Atsižvelgiama į Klaipėdos miesto ir jo gyventojų poreikius. Tačiau neišryškinti prioritetai, per daug problemų, programa per ilga. Yra nerealių teiginių, pažadų, kurių vietos valdžia negali įvykdyti. Pavyzdžiui, užtikrinti papildomo ugdymo efektyvumą, remti aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, kovoti su nusikalstamumu. Matyti, kad partija suvokia konkrečios savivaldybės problemas, bet jai stinga politinės patirties. Tai deklaracijų sankaupa, kurią ketinama pateikti nereikliam rinkėjui.

Lyderių citatos prie portretų
Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas Vytautas Šustauskas
“Kaunas taps miestu, kuriame arba bus įgyvendinta reali savivalda, arba prasidės revoliucija. Miesto reikalus turi tvarkyti miestiečių išrinkti tarybos nariai, o ne Vyriausybės pienburniai, vis mėginantys įvesti tiesioginį valdymą. Ligoninių, mokyklų, troleibusų ir autobusų parkų jungimas – tai reikalai, dėl kurių turi spręsti miesto bendruomenė.”

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis
“Kol kas esame regioninė partija, bet jau per šiuos rinkimus turime ambicijų tapti nacionaline: savo kandidatus iškelsime 11 savivaldybių. Tęsiame jau pradėtus konkrečius projektus – statome vaikų darželius, socialinius centrus, remontuojame gatves, įrengiame jų apšvietimą, pereiname prie biokuro katilinėse. Juk savivaldos politikų veikla ir yra tam, kad patogesnis būtų kasdienis vietos žmonių gyvenimas.”

Lietuvos pensininkų partijos pirmininkas Vytautas Kadžys
“Ilgai laukėme ir tikėjomės, kad kažkuri partija vykdys savo pažadus rūpintis pensininkais – deja, tokių neatsirado, todėl dabar rinkimuose dalyvaujame patys. Daugelį pensininkų problemų gali spręsti ir vietos valdžia: tai viešojo transporto lengvatos, palankesnė sveikatos priežiūros įstaigų tvarka. Nesijungsime į jokias frakcijas – būsime atidūs ir priekabūs valdančiųjų stebėtojai.”

Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas Sergejus Dmitrijevas
“Savivaldybių tarybos turi aktyviau naudotis savo teisėmis spręsti vietos žmonių reikalus. Palaikysime aktyvių piliečių iniciatyvas, stengsimės uždrausti naujas statybas poilsio zonose, ginsime rusų tautybės žmonių teises įgyti visapusį išsilavinimą gimtąja kalba, inicijuosime Rusijos kultūros ir informacijos centro steigimą, sieksime aktyvesnės socialinio būsto plėtros.”

Partijos “Jaunoji Lietuva” pirmininkas Stanislovas Buškevičius
“Pirmas uždavinys – palengvinti verslininkų gyvenimą: tik sukūrę naujų darbo vietų, surinkdami daugiau mokesčių, turėsime iš ko spręsti visus kitus kultūros, sporto, miesto tvarkymo reikalus. Plėtosime Kauno, kaip upių sostinės, koncepciją. Išliksime nepriklausomi, todėl balsuosime tik pagal savo sąžinę, atidžiai stebėsime valdančiųjų koalicijų veiklą dėl korupcinių veiksmų.”

Politinės partijos Rusų aljanso pirmininkė Tamara Lochankina
“Pseudopatriotiniai lozungai mums nepriimtini – manome, kad daug ir sąžiningai dirbantis žmogus Lietuvoje gali gerai gyventi, nepriklausomai nuo tautybės. Klaipėdoje ir toliau rūpinsimės vaikų darželių remontu, nakvynės namų plėtra, ramiu dialogu su politine dauguma spręsime rusų mokyklų problemas. Skatinsime ir pritarsime idėjoms, kurios stiprina Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, įvaizdį.”

Respublikonų partijos pirmininkas Valerijus Pečiulevičius
“Mūsų sąrašuose – bendraminčiai iš verslo ir sporto pasaulio. Atsibodo iš šalies stebėti, kaip miestų politikai daro nesąmones, visiškai nesitardami su gyventojais. Stadionai statomi miestų centruose, kurie ir taip užsikimšę, o priemiesčiuose tvyro plynės, šilumos ūkiai neįsileidžia alternatyvios energetikos. Skatinsime vaikų ir paauglių sporto mokyklų kūrimą.”

Žemaičių partijos pirmininkas Egidijus Skarbalius
“Dauguma mūsų partijos narių – jauni žmonės, dar nenusivylę Lietuva ir norintys ją pakeisti. Mūsų vertinimu, turi išaugti savivaldybių tarybų įtaką – vietos politikai kur kas geriau už sostinėje sėdinčius žmones žino, kaip mieste optimizuoti mokyklų, ligoninių, policijos skyrių tinklą. Beje, mes nedalyvausime partiniuose žaidimuose, vien dėl įtakos padidinimo nesijungime su kitomis partijomis.”

Sausio 13 d. savarankiškai išsikėlę asmenys baigia registruotis savivaldybių rinkimų komisijose.

Sausio 17 d. savarankiškai išsikėlę asmenys baigia rinkti rėmėjų parašus.

Sausio 24 d. baigiama partijų kandidatų registracija VRK.

Sausio 28 d. VRK paskelbia kiekvienoje savivaldybėje rinkimuose dalyvaujančių partijų, savarankiškai išsikėlusių asmenų ir koalicijų sąrašus; traukiami eilės numerio burtai.

Vasario 19 d. baigiama įteikti rinkėjo korteles.

Vasario 23–25 d. išankstinis balsavimas savivaldybių pastatuose, taip pat ligoninėse, kariuomenės padaliniuose, kalėjimuose.

Vasario 24–26 d. balsavimas namie.

Vasario 26 d. rinkimų agitacijos pabaiga.

Vasario 27 d. 7–20 val. balsavimas rinkimų apylinkėse.

Kovo 3–6 d. VRK tvirtina galutinius rinkimų rezultatus, išduoda savivaldybių tarybų narių pažymėjimus.

Šaltinis: VRK