"Veido" archyvas

Rinkėjų valia Liberalų sąjūdis Kaune buvo aštuntas, tačiau jų atstovas R.Mikaitis politinėje loterijoje išlošė mero portfelį

Maždaug ketvirtadalyje savivaldybių rinkimų favoritai negavo mero posto, o trečdalyje užprogramuotas nestabilumas, nes valdančiosios koalicijos margos ir trapios.

Kauno mero rinkimai – politinio cinizmo etalonas, tačiau jo knibžda nemažoje dalyje savivaldybių. Vietos valdžios rinkimai neretai tampa farsu, nes juos laimi vieni, o valdžią pasidalija susivieniję rinkimų autsaideriai. Pasigirsta siūlymų keisti įstatymą, kad rinkimų favoritų negalima būtų nustumti nuo valdžios. Bet, ko gero, verčiau būtų pereiti prie tiesioginių merų rinkimų, nes, kaip rodo analizė, žmonės regionuose ir dabar balsuoja visų pirma už savo pažįstamus ir gerbiamus žmones, nepaisydami, kuriai partijai jie priklauso.

Tačiau kol kas apskritai neaišku, ar politikai norės ką keisti vis labiau rinkėjus ignoruojančių partinių žaidimų sistemoje.

Laimėti mūšį – dar ne karą

Neginčytina: laimėti rinkimus – vadinasi, laimėti daugiau kaip pusę mandatų. Vis dėlto rinkimuose dalyvaujant 23 partijoms ir dar nepartiniams kandidatams tai labai sunku. Tik aštuoniose iš 60-ies savivaldybių viena partija gavo daugiau kaip pusę mandatų. Tradiciškai Lenkų rinkimų akcija be didesnės konkurencijos valdys Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, socdemai – Birštoną ir Druskininkus, Kėdainiai – “darbiečių”, Pagėgiai – “tvarkiečių”, Rietavas – liberalcentristų, o Ignalina – valstiečių liaudininkų tėvonija.

Vis dėlto turėtų egzistuoti tegu įstatymu ir neprivalomas principas, kad bent kiek labiau į priekį išsiveržę rinkimų favoritai turėtų galimybę siūlyti savo merą. Kaunas šiuo aspektu aplenkė pats save. Pirmiausia nusispjauta į rinkėjus ir suburta nepriklausomo kandidato Visvaldo Matijošaičio vadovaujama koalicija be rinkimuose didžiausios kauniečių paramos sulaukusių konservatorių. Paskui konservatoriai iš desperacijos dar labiau paniekino miestelėnų valią ir, kad gautų nors kiek valdžios, mero kėdę atidavė prieštaringai vertinamai advokatei, politikos naujokei “tvarkietei” Aušrai Ručienei, nors “Tvarka ir teisingumas” kauniečių valia rinkimuose tebuvo ketvirti penkti.

Beje, šie jau buvo sukirtę rankomis su “krabų koalicija” pravardžiuotais V.Matijošaičio bendraminčiais, bet galiausiai patys liko politinės išdavystės auka. Laikinosios sostinės mero portfelį netikėtai gavo jokiose jo dalybose nedalyvavęs liberalsąjūdininkas Rimantas Mikaitis.

Tragikomiška, bet Liberalų sąjūdis į Kauno tarybą pateko, kaip sakoma, per Marytės plauką: partijų, gavusių mandatų, rikiuotėje buvo aštunti, paskutiniai. Liberalsąjūdininkus parėmė tik 5052 kauniečiai, 4,6 proc. balsavusiųjų.

Skaičiuojant, kokiam procentui visų rinkimų teisę turinčių kauniečių atstovauja Liberalų sajūdis, skaičiai dar menkesni – 1,9 proc. Pirmumo balsų R.Mikaitis gavo vos 2,3 tūkst.

Taip, įstatymai nepažeisti, miesto vadovas išrinktas teisėtai. Tačiau ar normalu ir padoru, kad Kauno meras kaip ir teturi 1,9 proc. kauniečių jam patikėtą mandatą? Ar apskritai verta Kaune rengti rinkimus, jei su miestelėnų nuomone taip “skaitomasi”?

Tai ne vienintelė savivaldybė, kurioje rinkimų lyderiai negavo mero posto. Tokių maždaug ketvirtadalis, ir netgi tose savivaldybėse, kuriose viena kuri partija turėjo ryškią persvarą. Štai, atrodė, Varėnoje mero postas beveik garantuotai liks Centro partijai, laimėjusiai rinkimuose 11 iš 25 mandatų. Tačiau kitos susivienijo ir mero regalijas padovanojo tretiems rinkimuose buvusiems socialdemokratams, už kuriuos balsavo mažiau nei kas dešimtas varėniškis.

Plungės mero portfelis atiteko “tvarkiečiams”, nors rinkėjai jiems skyrė tik šeštą poziciją ir jie tepelnė 7,2 proc. rinkimuose dalyvavusiųjų balsų, o skaičiuojant nuo visų rinkimų teisę turinčiųjų – vos 3,1 proc. Skuode rinkimus laimėjo Tėvynės sąjunga, o meras – iš liberalsąjūdininkų, kurie rinkimuose buvo ketvirti, turinčių 10,7 proc. balsavusiųjų ir 4,3 proc. visų balso teisę turinčių skuodiškių mandatą. Zarasuose socdemai, po rinkimų šventę pergalę, mero postą buvo priversti atiduoti konservatoriams, kurie, rinkėjų nuomone, teverti būti treti: už juos balsavo 12,4 proc. rinkėjų, arba 6,9 proc. zarasiškių.

“Labiausiai jaudina situacija, kai kuri nors partija turi rimtesnę persvarą, o partiniai žaidimai viską apverčia aukštyn kojom ir vietos valdžią suformuoja kitos partijos. Rinkėjai tai vertina labai jautriai. Kyla valdžios teisėtumo, pasitikėjimo ja problemų. O pasitikėjimas pasiekęs kritiškai žemą ribą”, – nerimauja politologas Alvidas Lukošaitis.

Tačiau politikams tai nė motais. Štai į Kauno merus nesėkmingai besiveržusi A.Ručienė sako, kad jos, kaip teisininkės, visai neglumina, jog “tvarkiečiai” rinkimuose liko vos ketvirti penkti, mat įstatymai nedraudžia rinkimų autsaideriams galiausiai tapti jų nugalėtojais.

“Man neįdomios tokių atsitiktinių veikėjų kalbos. Yra teisė, įstatymai ir yra teisingumo, padorumo standartai. Partiniai žaidimai neturėtų sumindžioti elementarios kultūros dalykų. Tai cinizmo viršūnė, kai partijos “įjungia durnių” ir mano, kad niekas nieko nesupras. Pagal tai galima spręsti, koks vienų ar kitų partijų santykis su rinkėjais”, – neslepia apmaudo A.Lukošaitis.

Mandatų ir merų proporcijos skiriasi

Problemą aštrina ir tai, kad cinišką požiūrį per merų rinkimus demonstravo praktiškai visos partijos, kurios tik turėjo tokią galimybę. Ironiška, kad Kaune konservatoriai virkavo apie pagarbą rinkėjų valiai, bet kitur patys nustūmė rinkimų favoritus be jokių moralinių skrupulų.

Beje, dažniausiai merų postus sugeba nugvelbti didžiosios partijos – socdemai, konservatoriai, nes, matyt, turi didesnę politinių žaidimų patirtį. Jei palyginsime gautų mandatų ir turimų merų postų proporcijas, mažesnėms partijoms gauti merų postų proporcingai gautų mandatų kiekiui nepavyksta. Valstiečių liaudininkų lyderis Ramūnas Karbauskis įsitikinęs, kad esant tiesioginiams merų rinkimams jie laimėtų kur kas daugiau merų postų, o dabar mandatų laimi, o postus dalijasi kiti.

Beje, konservatoriai sunkiau randa koalicijos partnerių nei socdemai. Bet šiųmetis Tėvynės sąjungos noras trūks plyš gauti sostinės mero postą visiškai anekdotiškas, nes, pasirodo, norint neprileisti prie valdžios Artūro Zuoko, visos sąjungos priimtinos, be jokių ideologinių skrupulų.

Vis dėlto analizuojant kelių pastarųjų savivaldybių rinkimų mandatų dalybas akivaizdu, kad savivaldybės apskritai kairėja, o socialdemokratai atsiriekia vis didesnę vietos valdžios dalį. Kaip žinome, konkursai į savivaldą auga kaip ant mielių: 2002 m. buvo 6,6 kandidato į vieną vietą, o šiemet – vienuolika. Kodėl – atskira tema, bet negalima atmesti ir korupcijos šešėlio, krintančio tai ant vienos, tai ant kitos savivaldybės. Reali galia – ne valstybės, o vietos valdžios institucijose. Gal tai paaiškina ir tai, kodėl visos priemonės ir visi partneriai tinkami siekiant merų postų. Tačiau tokios nevienalytės sąjungos nežada savivaldybių darbo stabilumo.

Stabilumas – abejotinas

Šiandien garantuotas stabilumas – minėtose aštuoniose savivaldybėse, kuriose viena kuri partija turi daugiau kaip pusę balsų. Bent jau kol kas vienybe dvelkia Širvintų rajone, kur save išsikėlęs Vincas Jasiukevičius per mero rinkimus pelnė 20 tarybos narių balsų iš 21-o, Akmenėje, kur socdemas Vitalijus Mitrofanovas surinko 23, Radviliškyje, kur konservatorius Antanas Čepononis pelnė 23 iš 25-ių balsų, Neringoje, kur socdemą Antaną Vinkų parėmė 13 narių iš 15-os.

Vadovaudamiesi praėjusios kadencijos patirtimi, kaip potencialiai stabilias išskyrėme tas savivaldybes, kuriose merai per rinkimus gavo du trečdalius ir daugiau balsų. Tačiau maždaug tokiam pat kaip ir 2007–2011 m. kadencijos procentui savivaldybių – beveik trečdaliui – gresia perversmai. Jei kadencijos pradžioje jie sugebėjo suburti vos vienu kitu balsu gausesnę nei pusės tarybos narių koaliciją, tikėtina, valdžios svarstykles bus bandoma nusverti į kitą pusę.

“Politologijos teorija sako: jei koalicijoje daugiau kaip trys partneriai, lauk problemų. Jei tie partneriai dar ir ideologiškai programiškai eklektiški, lauk dar didesnių problemų. O nevienalytiškumo, priešingų ir net priešiškų nuostatų programų ar elgesio vieni su kitais pavyzdžių daug”, – pastebi politologas A.Lukošaitis.

Mūšiai prasidėjo nuo pat pirmųjų naujos kadencijos posėdžių. Švenčionių rajone vienuolika iš 25 politikų antradienį trenkė durimis, už kurių likusieji meru perrinko Naujosios sąjungos atstovą Vytautą Vigelį. Liberalcentristai, Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos, Liberalų sąjūdžio atstovai tokio demaršo ėmėsi įtarę, kad nepriklausomam kandidatui Dariui Veličkai noras varžytis dėl mero posto praėjo neatsitiktinai, o po geroko oponentų spaudimo.

Zarasų rajono pirmąjį posėdį socialdemokrai prilygina perversmui: daugiausiai balsų taryboje iškovoję ir keturiolikos narių koaliciją sudarę socialdemokratai balsuojant patyrė išdavystę ir neteko mero posto. Meru išrinktas konservatorius Arnoldas Abromavičius, nors Tėvynės sąjunga gavo vos tris mandatus iš 25-ių. Varėnoje jau socialdemokratai, tepelnę tris mandatus, atėmė mero postą iš keturias kadencijas rajonui vadovavusio 11 iš 25-ių mandatų pelniusios Centro partijos atstovo Vido Mikalausko.

Plungės rajone mero regalijas matavosi rinkimų favoritų liberalcentristų atstovas Algirdas Pečiulis, tačiau sutartos koalicijos partneriai perbėgo pas oponentus ir meru tapo šeštų pagal rinkėjų balsus “tvarkiečių” atstovas Albinas Klimas. Plungę valdys ideologiškai įdomi kompanija: “darbiečiai”, “tvarkiečiai”, konservatoriai, Socialdemokratų sąjunga, valstiečiai liaudininkai ir nepriklausomi kandidatai.

Pasikeitė trečdalis merų

Praėjusių kadencijų patirtis rodo, kad margos koalicijos didžiąją dalį energijos leido tarpusavio santykiams aiškintis. 2007–2011 m. savivaldybių tarybų kadencijoje beveik trečdalis – devyniolika iš 60 savivaldybių – keitė merus. Tiesa, aštuoniose iš jų postus dėl įvairiausių priežasčių perėmė bendrapartiečiai – kas padarė karjeros šuolį į Seimą, kas privalėjo trauktis dėl teisėsaugininkų pareikštų įtarimų, du merai mirė.

O vienuolikoje savivaldybių įvyko perversmai, t.y. valdžią perėmė kitų partijų atstovai. Dažnoje, kai jau koalicijos imdavo griūti lyg kortų nameliai, tai ne po vieną kartą. Kazlų Rūda per vieną kadenciją turėjo keturis merus (vienas jų mirė). Tik kadencijos pabaigoje ketvirtuoju pagaliau tapo rinkimų favoritų liberalcentristų atstovas.

Kalvarijoje po praėjusių savivaldybių rinkimų valdžią partijos dalijosi bemaž keturis mėnesius. Žinoma, kai taryboje 21 vieta, o mandatus laimėjo dvylika partijų, nelengva suderinti pozicijas. “Darbietis” meras atsilaikė vos mėnesį ir pasitraukė. Kadangi kiti “darbiečiai” neturėjo nei patirties, nei išsilavinimo, postą atidavė krikdemams. Jų atstovas neišbuvo poste nė metų ir jį jau pakeitė Naujosios sąjungos atstovas, kuriam dar teko atlaikyti ir interpeliaciją.

Jurbarko rajone konservatoriai perversmo ėmėsi po Seimo rinkimų, pareiškę, kad pasikeitė politinė situacija, tad reikia keisti ir merą. Nuvertė “tvarkietį”, bet mero postas atiteko ne konservatoriams, o liberalcentristui.

Iki farso buvo priėjusi situacija Vilniuje, kai ant tos pačios kėdės bandė susėsti ir “tvarkietis” Juozas Imbrasas, ir konservatorius Vilius Navickas, mat abu save laikė merais. Tačiau kadencijos pabaigoje mero regalijų neturėjo nė vienas.

Detektyvu kvepėjo Trakų rajono savivaldybė. Kyšių ėmimu apkaltintas socialliberalas Vytautas Petkevičius mero portfelį perdavė bendrapartiečiui Edmundui Malūkui, bet neilgam – šis poste neišbuvo nė metų. Jį prarado po anekdotiškos situacijos: opozicija išėjo iš tarybos posėdžio, tad nesant kvorumo meras jį nutraukė. Tada opozicija grįžo ir išrinko naują merą liberalcentristą.

Išeitis – tiesioginiai merų rinkimai

Nereikia nė spėlioti, kiek tokiose savivaldybėse nuo politinių žaidimų lieka laiko piliečių reikalams. Nors vienareikšmiškai pasakyti, kad nestabiliose savivaldybėse gyventi blogiausia, negalima. Štai, pagal “Veido” sudarytą savivaldybių pernai metų reitingą, merus keitusi Kalvarija atsidūrė priešpaskutinėje vietoje, Trakai – 41-oje iš 60-ies, bet Kazlų Rūdai politikų pjautynės turėjo mažiau įtakos – ji buvo penkiolikta.

Nėra vienos taisyklės ir kas geriau – merai, karaliaujantys dešimtmetį ir daugiau, ar rotacija, neperžengiant sveiko proto ribų. Štai amžinuoju Ignalinos meru vadinamo Bronio Ropės Ignalinos rajonas “Veido” savivaldybių reitinge – vos 37-as, tačiau ignaliniškius tai tenkina ir jie valdžios neverčia. O kito amžinojo mero, ne kartą įvairiuose rinkimuose pelniusio geriausio Lietuvos mero vardą, Ričardo Malinausko vadovaujami Druskininkai – šešti ir per porą metų pakilo net 31 vieta.Vis dėlto, politologo A.Lukošaičio pastebėjimu, paprastai demokratijos sąlygomis ilgesnė nei dviejų kadencijų valdymo trukmė nepageidautina.

Beje, arti trečdalio praėjusios kadencijos merų ir vėl išrinkti. Partijų lyderio ir potencialaus mero asmenybės patrauklumas lemia daugelio pasirinkimą. Paradoksas, bet, pavyzdžiui, sostinėje jau penktus savivaldybių rinkimus laimi partija, kurios sąrašo vedlys arba Rolandas Paksas, arba Artūras Zuokas. Pakeičia jie partiją – keičiasi ir rinkimų nugalėtojas. Pastarieji šios taisyklės nepaneigė.

Tad, kaip pabrėžia politologai, tiesioginiai merų rinkimai iš dalies išspręstų rinkėjų valios nepaisymo problemą geriau nei pasigirstantys siūlymai įstatyme įrašyti, kad rinkimų favoritas turi teisę formuoti valdančiąją daugumą. Gal tai neleistų, kaip dabar, meru tapti politikui, kurį remia 1,9 proc. rinkėjų.

Praėjusią savaitę į Vilnių suvažiavo pusė šalies merų. Jie atvyko į “Veido” organizuotą renginį pagerbti geriausiais 2010-aisiais pripažintų kolegų. Po oficialiosios dalies teko pabendrauti su daugeliu iš jų. Pokalbiai nuteikė ir maloniai, ir liūdnai. Maloniai todėl, kad paaiškėjo, jog Lietuvos savivaldos valdžios viršūnėje turime daugiau nei dešimt tikrų šviesulių, tikrų lyderių, kurių galvos tiesiog pramuštos idėjų. O liūdna pasidarė todėl, kad gerų merų pavydu kitiems regionams, kitoms savivaldybėms. Matant, kiek visko vyksta Druskininkuose, Klaipėdoje, Ignalinoje, Kaune ar Radviliškyje, šiems miestams ir rajonams tikrai galima baltai pavydėti gerų merų ir gerų jų komandų.

Pagal naujų projektų skaičių, pagal idėjų novatoriškumą, pagal elementarų tvarkymąsi, pagal palankius žmonių vertinimus atrodo, kad Lietuvos sostinė yra Druskininkai arba Klaipėda, bet tikrai ne Vilnius. Na, nesiseka tikrajai sostinei su merais. Per pastarajį dvidešimtmetį gal tik porą trejetą metų merai stebino gerąja, o ne blogąja prasme. Pilkąjį periodą išgyvenome ir pastaruosius trejus metus. Nors gal ir ne visai pilką, bent vienoje srityje mūsų sostinė žengė tikrai stulbinamą žigsnį, už kurį Vilnių galima paskelbti skolų sostine. Juk bendros Vilniaus skolos jau pasiekė 1,2 mlrd. Lt. Na, tiek to, esame visiškai prasiskolinę, tai gal nors šimtai projektų, šimtai naujų statybų Vilniuje pradėta?

Deja. Nei originalių projektų, nei novatoriškų idėjų. Vietoj to tik kone pusmetrio storio ledu padengti šaligatviai, kas antra gatvėse deganti lempa ir pasibaisėtinas tarnautojų abejingumas arba korumpuotumas. Na, galbūt naujasis meras Raimundas Alekna bus tas proveržis, tik kad jam iki rinkimų nebedaug laiko liko. Be to, ir tikslus jis visai kitokius dabar turi kelti: ne kaip Vilnių įstumti į klestinčių miestų lygą, o kaip išsrėbti bent kiek milijonų skolos ir patvirtinti biudžetą, kuris miestui leistų bent jau išgyventi.

Todėl ir pavydime kitiems miestams ir rajonams jų valdžios ir merų. Jie juos turi jau keletą metų ar visą dešimtmetį, ir šiuose regionuose progresas vyko visus pastaruosius metus, tad jie ėjo ir nuėjo. Tarkime, tie patys Druskininkai. Prieš dešimt metų tai buvo viena labiausiai atsilikusių, tiesiog apgailėtina savivaldybė, o šiandien – pavyzdinis klestintis regionas. Vadinasi, užtenka vos dešimtmečio taip stulbinamai pakeisti gyvenimo kokybę. O jei tai būtų vykę visoje Lietuvoje, būtų kažkas nerealaus. Bet nėra. “Ar nesinorėtų bent idėjomis ar patarimais padėti kilti ir kitiems regionams”, – klausiu Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus. “Norisi, – atsako abu, – tik kad nelabai kam tų mūsų patarimų reikia. Jei ką nors siūlai, dar įsižeidžia.” Taigi ir žengia kiekvienas rajonas skirtingu keliu, o jų gyventojai išbando šių eksperimentų ar elementaraus neveiklumo rezultatus. O juk galėtų būti kitaip.

Vasario 27-ąją vyksiantys savivaldybių tarybų rinkimai valstybės biudžetui atsieis 2 mln. brangiau nei vykę prieš ketverius metus.

2007-aisiais savivaldos rinkimams išleista per 15 mln. litų, šiemet skirta -17 mln. litų, rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Į šią sąmatą telpa ir daugiau kaip pusė milijono litų, skirtų vasario 13-ąją Marijampolės apygardoje vyksiantiems naujo Seimo nario rinkimams surengti.

Praėjusių metų rudenį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prašė Finansų ministerijos savivaldos rinkimams numatyti 26 mln. litų, tačiau ši patarė gyventi taupiau.

Didžioji dalis -10,4 mln. litų – iš rinkimams skirtų lėšų bus skirta rinkimų komisijoms. Vien atlyginimams 16 tūkst. komisijose dirbančių asmenų išmokėti prireiks 7,4 mln. litų.

VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino, kad taupant lėšas teko kiek sumažinti komisijų narių algas bei pačių komisijų skaičių. Kai kur trumpinamas jų darbo laikas, gerokai apkarpyta rinkėjų pavėžėjimo programa.

“Daugelis savivaldybių planuoja skirti transportą tik miškingiausiose vietovėse gyvenantiems rinkėjams arba ten, kur atstumai iš tiesų labai dideli”, – sakė Z.Vaigauskas.

Pirmą kartą per šiuos rinkimus VRK privalės organizuoti visų į savivaldą kandidatavusių asmenų finansinių išlaidų nepriklausomą auditą. Anksčiau tokį patikrinimą vykdė Valstybinė mokesčių inspekcija.

VRK turės konkurso būdu parinkti nepriklausomas audito kompanijas, kurios atliks kandidatų finansinės veiklos patikrinimą. Tam komisija prašė papildomai skirti 4 mln. litų, tačiau negavo.

VRK neskirs nė lito kandidatų agitacinėms laidoms per komercinius radijo bei televizijos kanalus apmokėti, anksčiau tam buvo planuojama 3 mln. litų. 1,2 mln. litų VRK skyrė ir rinkimų apylinkėms aprūpinti kompiuteriais.