Jei savivaldybės sumaniau valdytų savo mokyklų tinklą, per metus visos sutaupytų 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti mokytojams ar vadovėliams, o ne mokyklų šildymo ar valymo sąskaitoms apmokėti. Juolab kad nemažai mokyklų liko pustuštės: 41-oje vienam mokiniui tenka didesnė erdvė nei dviejų kambarių butas – 50 ir daugiau kvadratinių metrų bendro mokyklos ploto.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kretingos r. Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro Kalniškių pradinio ugdymo skyriuje, dviejų aukštų pastate, kurio bendras plotas, Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, yra 400 kv. metrų, mokosi 11 mokinių. Vienam vaikui vidutiniškai tenka beveik vieno kambario buto dydžio patalpų plotas – 36,6 kv. metro. Dar pernai šioje mokykloje mokėsi per 20, užpernai – 30 vaikų.

Kalniškių pradinio ugdymo skyrius – tik vienas pavyzdys, kas lieka po mokyklų tuštėjimo meto. Tačiau tokių „erdvių“ mokyklų be mokinių gali būti ne viename rajone, tad kai kurios savivaldybės, turinčios retesnį mokyklų tinklą, jas išlaikydamos patiria daugiau išlaidų nei kitos, efektyviau valdančios savo švietimo įstaigas.

Sausį pasirodžiusioje Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizėje apie švietimo infrastruktūrą ir finansavimą apskaičiuota, kad 2015-aisiais mokinių ugdymui buvo išleista 452 mln. eurų (1,4 tūkst. eurų mokiniui), o 179 mln. eurų (566 eurus mokiniui) savivaldybės atseikėjo mokyklų aplinkos priežiūrai – šildymui, valymui ir kitoms paslaugoms, tiesiogiai nesusijusioms su ugdymo procesu. Ekspertai skaičiuoja, kad vienam mokiniui skiriamos lėšos savivaldybėse skiriasi beveik tris kartus (Alytaus m. savivaldybė – 1577 eurus, Neringos – 4035 eurus vienam mokiniui), o vienam mokiniui tenkantis mokyklos plotas – taip pat tris kartus (Vilniaus m. vienam mokiniui tenka 10,9 kv. metro, Neringoje – 34,5 kv. metro bendro patalpų ploto).

„Vienam mokiniui vidutiniškai tenka 10–15 kv. metrų mokyklos ploto, tačiau yra nemažai mokyklų, kuriose patalpų plotas vienam vaikui siekia daugiau kaip 30, 40 ar 50 kv. metrų, yra didesnis nei tipinis lietuvio būstas. Būtų galima sakyti, kad toks santykis susidaro dėl specifinių patalpų, pavyzdžiui, baseinų, bet skaičiuojant konkrečiai klasių plotą ta tendencija nesikeičia. Aiškiai matyti, kad toks neefektyvumas dažnesnis nedidelėse mokyklose, kuriose yra iki 200 mokinių. Matyti, kad savivaldybės nespėja prisitaikyti prie mokinių mažėjimo, bet prisitaikyti reikia“, – sako LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

Ji priduria, kad plotų skirtumų esama ne tik tarp skirtingų savivaldybių. Net ir tos pačios savivaldybės vienoje mokykloje mokiniui tenka 20 kartų daugiau ploto nei kitoje. Todėl norint taupiau valdyti švietimo infrastruktūrą pirmiausia užtektų apsidairyti bent kaimyninėse mokyklose, o tada – ir kitose savivaldybėse.

Išlaidos sumažėjo, nes sumažėjo mokinių

Tiesa, jei lyginsime su 2014 m. skaičiavimais, tada išlaidos ugdymui ir mokyklų išlaikymui buvo didesnės – 472 mln. eurų sudarė mokinio krepšelio lėšos, skirtos ugdymui, o aplinkos priežiūrai iš savivaldybių kišenės prireikė 193 mln. eurų. Nors pernai pastatams išlaikyti savivaldybės skyrė 7 proc. mažiau ir sutaupė 14 mln. eurų, išlaidas galima dar gerokai apkarpyti. LLRI skaičiuoja, kad jei savivaldybės racionaliau sutvarkytų mokyklų tinklą ir nelaikytų apytuščių mokyklų, kai kurios jų galėtų sutaupyti iki 2,8 mln. eurų kasmet. Skaičiuojant visas savivaldybes kasmet būtų sutaupoma mažiausiai 22 mln. eurų, kuriuos būtų galima skirti ugdymui – mokytojų atlyginimams ar jų kvalifikacijos kėlimui, vadovėliams ar kitoms ugdymo priemonėms.

„Išlaidų sumažėjimas, palyginti su 2014 m. duomenimis, rodo, kad prisitaikoma prie mokinių skaičiaus mažėjimo. Ugdymui išleidžiama mažiau, bet tai priklauso nuo mokinio krepšelio lėšų, kurių, mažėjant mokinių, natūralu, kad Švietimo ir mokslo ministerija skiria mažiau. Tačiau savivaldybių patiriamos išlaidos, skirtos aplinkos priežiūrai, galėtų sumažėti, valdymas tikrai gali būti efektyvesnis“, – paaiškina LLRI analitikė A.Čepukaitė.

LLRI ekspertai sako negalintys pasiūlyti sumos, kiek savivaldybei turėtų kainuoti aplinkos priežiūra, ar koks turėtų būti optimalus patalpų plotas, tenkantis vienam mokiniui, nes tai geriausiai žino pačios savivaldybės. Vis dėlto, jei iš vienodai mokinių turinčių savivaldybių viena mokyklų aplinkos priežiūrai išleidžia gerokai mažiau, vadinasi, geriau tvarkytis įmanoma ir kitai.

Pavyzdžiui, ir Kauno r., ir Vilniaus r. savivaldybėse mokosi maždaug 8–9 tūkst. mokinių, tačiau Kauno r. savivaldybė aplinkos priežiūrai, skaičiuojant vienam mokiniui, per metus išleidžia 556 eurus, o Vilniaus r. – 1018 eurų. Skaičiuojama, kad jei pastaroji skirtų tiek, kiek Kauno r., per metus Vilniaus r. savivaldybė sutaupytų 2,8 mln. eurų. Arba jei Radviliškio rajonas, kuriame mokosi apie 4,7 tūkst. mokinių, optimizuotų mokyklų tinklą taip, kaip Plungės, kasmet galėtų sutaupyti 2,5 mln. eurų.

„Pačios savivaldybės geriausiai žino, kaip reikia tvarkytis savo kieme, bet puikus pavyzdys yra panašų mokinių skaičių turinčių savivaldybių analizė. Galima pažiūrėti, kaip kitoje savivaldybėje organizuojamas ugdymas, koks mokyklų tinklas veikia, reikia atsižvelgti į tai, kiek yra mokinių ir kiek mokyklų, ar nėra taip, kad šildomas pustuštis pastatas. Galbūt reikia kitaip komplektuoti klases, galbūt nebijoti vieną kitą mokyklą uždaryti ir organizuoti mokinių pavėžėjimą. Natūralu, kad infrastruktūra turi prisitaikyti prie sumažėjusio mokinių skaičiaus, nes jai išlaikyti skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, kurie negali būti leidžiami tuštiems pastatams šildyti“, – komentuoja LLRI atstovė A.Čepukaitė.

Tačiau Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus tikina, esą kai kurios savivaldybės mokyklų tinklą jau taip optimizavo, kad dar labiau susitraukti nebeįmanoma. Jis sako, kad savivaldybės atnaujina švietimo įstaigų pertvarkos planus kas keleri metai, tačiau, nors pagal Švietimo įstatymą jos turi užtikrinti reikalingą įstaigų tinklą, kiti teisės aktai reikalauja dar kitų dalykų, kurie apsunkina mokyklų uždarymą. Todėl išeina taip, kad savivaldybės lyg ir gali daryti kaip tinkamos, bet iš tikrųjų jų laisvė nėra tokia neribota. „Juk pagal vietos savivaldos įstatymą savivaldybė yra biudžetinių įstaigų steigėja, atsakinga už jų išlaikymą, finansavimą, todėl pati ieško būdų, kaip viską padaryti geriau“, – sako J.Mickus.

Jis priduria, kad galima kalbėti apie mokyklų tinklo pertvarką, jų uždarymą ar jungimą, tačiau yra ir kitų priežasčių, kurios tokius užmojus apsunkina. Pavyzdžiui, socialiniai aspektai, kad atleisti žmonės neras kito darbo toje gyvenvietėje arba kad į kaimo vietoves, kurias jaunimas ir taip palieka, uždarius mokyklą, kultūros įstaigas, iš viso niekas nenorės atsikraustyti.

LSA patarėjas ragina ne tik skaičiuoti pinigus, bet ir galvoti apie regionų ateitį – jų išlaikymą ir bent svarbiausių paslaugų užtikrinimą. Pasirodo, tinklo pokyčiams gali kliudyti net ir net tokie žemiški dalykai, kaip atskiro įėjimo įrengimas.

„Mokykla buvo pastatyta penkiems šimtams vaikų, o dabar joje yra 40–60 mokinių. Ką daryti? Pastato juk neiškelsi, kur vaikus dėsi? Neseniai kalbėjau su vieno rajono švietimo skyriaus vadovu, jis pasakojo, kad yra didelis pustuštis mokyklos pastatas, tame pačiame kaime yra ir kultūros centras, ir biblioteka. Atrodytų, galima tas tris įstaigas sujungti, bet tai nėra taip paprasta. Kiekviena savivaldybė nori optimizuoti tinklą, bet turi laikytis reikalavimų, nustatytų įvairiuose įstatymą lydinčiuose teisės aktuose. Pavyzdžiui, yra viešoji biblioteka ir mokyklos biblioteka, jas būtų galima sujungti, į mokyklą perkelti bibliotekos patalpas. Bet ką daryti su įėjimu, kai per mokyklą negali vaikščioti pašaliniai? Vadinasi, reikia remonto, reikia įrengti atskirą įėjimą. O ką daryti, jei biblioteka antrame aukšte, kaip įrengti tą atskirą įėjimą? Lengva pasakyti, bet apie kiekvieną atvejį reikia kalbėti atskirai“, – aiškina LSA patarėjas J.Mickus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

BFL

Atėjus rudeniui savivaldybės viena po kitos pradėjo skelbti pirksiančios ar įrengsiančios socialinius butus, kuriuose galės apsigyventi nuosavo būsto negalintys įsigyti gyventojai. Naujų butų banga padidins galimybes tokį būstą gauti tiems, kurie jo laukia, tačiau problema yra daug didesnio masto: laukiančiųjų – vis dar tūkstančiai.

Gytis KAPSEVIČIUS

Nuo 2016 m. rugpjūčio naujus butus įsigysiančios, įsirengsiančios ar pertvarkysiančios jau paskelbė beveik trečdalis šalies savivaldybių. Štai Šiaulių miestas planuoja padidinti savo socialinių būstų fondą 62 butais, Telšiai – 59, Alytaus miesto ir Ukmergės savivaldybės – po 35, Trakų rajono savivaldybė – 28, Zarasų rajono savivaldybė – 29, Plungės rajono savivaldybė – 25, Šakių savivaldybė – 23, Kalvarijos, Rokiškio ir Utenos savivaldybės – po 20 butų. Apie planus pirkti socialinius butus jau paskelbė Anykščių rajono (6), Kelmės rajono (6), Varėnos rajono (7), Skuodo rajono (10) savivaldybės. Kauno miesto savivaldybė butų pirkimo konkurse nustatė 400 tūkst. eurų įsigijimo sumą.

Klaipėdos miesto savivaldybė į socialinių būstų problemą taip pat pasižiūrėjo gana rimtai: ne tik pirks 10–20 butų, bet ir statys du naujus namus, turinčius 76 butus, taip padidinant savivaldybės socialinių butų skaičių beveik šimtu.

Toks rudeninis socialinių būstų „lietus“ paaiškinamas labai paprastai: savivaldybės dalyvauja Socialinio būsto plėtros programoje, kuriai iki 2020-ųjų numatyta skirti 58,7 mln. eurų. 49,9 mln. eurų padengs Europos Sąjunga, o likusią dalį sudarys savivaldybių lėšos. Iki šios dienos Centrinė projektų valdymo agentūra yra pasirašiusi 57 projektų įgyvendinimo sutartis su 57 savivaldybėmis. Kitų metų pradžioje planuojama įvertinti Vilniaus, Neringos ir Panevėžio miestų savivaldybių paraiškas. Pagal paraiškas numatoma įsigyti 1105 socialinius būstus ir dar 500 atnaujinti.

Kai kas naujus planus ir naujus butus jau suskubo sieti ir su pabėgėlių krize, ypač turint omenyje tai, kad Lietuva iki 2017 m. pabaigos įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ramina, kad pabėgėliai teisės gauti socialinius būstus neturi ir Lietuvoje apgyvendinami ieškant privačių nuomininkų bei tam naudojant iš ES gautas lėšas.

Kol kas buto laukiama dešimtmetį

Padėtis, susijusi su socialiniais būstais, Lietuvoje visuomet buvo gana bloga. 2014 m. pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kad socialiniuose būstuose gyvena apie 27,8 tūkst. šeimų ar asmenų, Dar 32,5 tūkst. žmonių laukė, kol jiems toks būstas bus suteiktas. Iki 2015 m., ministerijos duomenimis, bendra šalies laukiančiųjų eilė padidėdavo po tris procentus kasmet.

Norint sulaukti galimybės apsigyventi socialiniame bute reikia nemažai kantrybės. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybės skelbiamame eilės sąraše pirmi penki eilėje esantys gyventojai savo prašymus yra pateikę 1992–2003 m., vadinasi, penktasis savo eilės laukia jau mažiausiai 13 metų. Vilniuje pirmieji penki eilėje esantys žmonės savo prašymus pateikė 1992–1998 m., Panevėžyje – 1999–2003 m., Marijampolėje – 2004 m., Akmenėje – 2005–2008 m., Ukmergėje – 2008 m., Elektrėnuose – 2005–2008 m.

Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus vedėja Danguolė Netikšienė teigia, kad Klaipėdoje dabartinis vidurkis nuo prašymo padavimo iki realaus apgyvendinimo siekia 11 metų. „Tačiau ši parama asmenims yra reikalinga tuoj pat, kai žmogus atsiduria beviltiškoje situacijoje: bankrutavo, prarado už paskolą pirktą būstą, atsitiko blogų dalykų šeimoje, susirgo baisiomis ligomis ir nebesugebėjo išsimokėti bankui – tokių situacijų būna kiekvieną dieną. Žmonės ateina ir sako: mums reikalinga pagalba, o mes jiems pasiūlome stoti į eilę. Ir laukti 10–11 metų“, – pasakoja uostamiestyje dirbanti specialistė.

Pagal ankstesnį įstatymą buvo galima sudaryti šešis atskirus sąrašus, išskiriant socialiai pažeidžiamiausias grupes, tokias kaip našlaičiai, neįgalieji, jaunos šeimos ir panašiai. Nors ir šiuo metu eilės tvarka netikėtais atvejais gali keistis (pavyzdžiui, kai namų netenkama per gaisrą), dabar sąrašai bendri ir eilės priklauso nuo paraiškų padavimo dienos: kuo anksčiau, tuo daugiau šansų.

Net ir sulaukus savo eilės butas ne visuomet išnuomojamas. Ukmergės rajono savivaldybės Turto valdymo ir apskaitos skyriaus vyr. specialistė Jūratė Kaselienė sako pastebinti ir kitą tendenciją: „Būna taip, kad pasiūlome šeimai nuomotis butą, o ji jo atsisako. Kitaip tariant, nors buto neturi ir stovi eilėje, bet vis tiek renkasi. Čia yra problema – kartais toks rinkimasis prieina prie visiško absurdo. Pavyzdžiui, kai Ukmergės mieste pasiūlius butą šeima renkasi net mikrorajoną ir paaiškina, kad jiems per toli važinėti į darbą. Manau, kad didmiestyje, tokiame kaip Vilnius, žmonės, kai reikia važiuoti iš vieno rajono į kitą dirbti ar nuvežti vaikus, apie tai net nesusimąsto. O mažųjų miestų gyventojai kartais būna gana išrankūs.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Aušra Lėka

Tiesiogiai raseiniškių išrinktas meras pirmąsias metines mini dar turėdamas šį postą, tačiau valdžios, galima sakyti, – nebe: taryba nuvertė administracijos direktorių, vicemerę ir kreipėsi į teismą, prašydama leidimo versti ir merą. Teismo verdikto kaip švilpuko perversmų startams laukiama dar kokiose septyniose aštuoniose savivaldybėse.

Tiesa, tiesioginiai merų rinkimai dėl situacijos Raseiniuose „kalti“ tik tiek, kad apsunkino galimybę merą viens du ir nuversti, todėl tam dabar reikia ir teismo nuomonės. Kai to ankstesnėje kadencijoje nereikėjo, pirmas – Prienų meras – krito po pusantro mėnesio. Be kita ko, visuomeniniams komitetams atstovaujantys merai sugebėjo sutarti su tarybomis, o norimas nuversti Raseinių meras – partinis, patekęs į partijų intrigų mėsmalę.

Ir kitose savivaldybėse, jei mero kėdė braška, tai ne todėl, kad rinkėjai būtų apsirikę jį pasirinkdami, o todėl, kad partijos negali susitaikyti praradusios valdžios kąsnį.

Taip, keli merai debiutantai ir po metų šiame poste atrodo kaip per klaidą atsidūrę ne savo vietoje. Bet negi tinkamas tokiai kėdei buvo ankstesnės kadencijos Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas, apie savo neskaidrius reikaliukus besigyręs keiksmažodžiais.

Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Tad gąsdinimai beveik pasaulio pabaiga, kad tiesioginiai merų rinkimai į valdžią atves beviltiškus populistus, o  savivaldybių tarybų darbas bus paralyžiuotas, jei meras neturės savo daugumos, greičiau išimtis nei taisyklė. Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Raseiniai – lakmuso popierėlis

Raseinių meras „darbietis“ Algirdas Gricius kasdien eina į darbą, bet tik kad ateitų, nes taryba daro, ką nori. Kovos vyksta, tik darbai raseiniškių labui – ne. Ar per metus A.Gricius taip staiga pablogėjo, kad jį reikėjo izoliuoti nuo valdžios?

Prieš metus A.Gricius per mero rinkimus Raseiniuose negali sakyti, kad sutriuškino savo varžovą socialdemokratą, bet laimėjo pakankamai rimta persvara – 9 proc., gerokai atsiplėšęs nuo konkurento jis buvo ir pirmajame rinkimų ture. Kad raseiniškiai išsirinko katę maiše, irgi negalima sakyti: A.Gricius – raseiniškis, čia baigė mokyklą, paskui mokytojavo, beveik dvi kadencijas dirbo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju. Iki išrenkant meru dirbo poros verslo įmonių komercijos direktoriumi, žemės ūkio ministro patarėju.

Esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus.

Tad meras turi ir politinio, ir vadovaujamo darbo patirties, du universitetų diplomus – istoriko ir viešojo administravimo specialisto, ir gimtinės žmonių paramą. Ar tikrai negeba dirbti meru? Ir ką tokio blogo jis padarė, kad kovo 10 d. savivaldybės taryba nusprendė, jog jis pažeidė Vietos savivaldos įstatymą, nevykdė jam priskirtų funkcijų ir dėl to galėjo sulaužyti priesaiką?

Pasirodo, esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, kai socialdemokratai metė „darbiečius“ bei „tvarkiečius“ ir su konservatoriais, liberalais, visuomeninių rinkimų komitetais subūrė naują valdančiąją daugumą, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus. Tad dabar vieni piktinasi, kad meras nesitraukia ir kad taip „darbiečiai“ tiesiog tempia gumą, per tą laiką mėgindami suspėti apžioti kuo didesnį savivaldybės biudžeto kąsnį. Kiti niršta, kad kėsinamasi į demokratiją, nes norima nuversti žmonių tiesiogiai rinktą merą.

Jei nebūtų tiesiogiai rinktas, jis jau būtų be mero regalijų. Bet dabar tam būtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo verdiktas. Jei jis nuspręs, kad priesaika tikrai buvo sulaužyta, o įstatymai pažeisti, savivaldybės taryba trijų penktadalių tarybos narių balsų dauguma galės merą nuversti.

Kovos persikėlė ir į Vilnių: Raseinių mero rinkimuose vos 8 proc. raseiniškių paremtas Seimo narys Remigijus Ačas bando Seime stumti Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurios susiaurintų mero galias. „Siūloma, kad pirmam posėdžiui merui leidžiama pateikti administracijos direktoriaus, jo pavaduotojo, vicemero kandidatūras, o taryba kad ir po mėnesio gali perimti valdžią ir siūlyti savo žmones į šiuos postus, o tu, mere, sėdėk ir lauk, kol kas pakvies kokios juostos perkirpti“, – kritikuoja Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas „darbietis“ Valentinas Bukauskas.

Jis siūlo taisyti įstatymą, kad savivaldybių tarybų nariai, pasinaudodami jo spragomis, negalėtų sukelti tokios sumaišties kaip Ra­sei­niuose, t. y. jei administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar vicemeras nebaigia kadencijos, naujų kandidatūrų siūlymo teisė vis tiek lieka merui.

V.Bukausko manymu, tiesiogiai išrinktiems merams reikėtų dar daugiau galių – kad jie nebūtų tik atstovaujamoji institucija, bet iš dalies perimtų ir administracijos vadovo funkcijas. Bet tam reikia Konstitucijos pataisų.

Žinoma, meras, nors ir išrinktas tiesiogiai, – ne karalius, negali daryti, ką nori. Bet jis – ir ne tarybos marionetė. Tad vienintelis įmanomas kelias – ieškoti tarpusavio kompromiso. Arba, kaip Raseiniuose, bandyti versti merą ir rengti naujus jo rinkimus. Bet taip ir praeis pusė kadencijos, visą paraką naudojant postų ir jų teikiamų gėrybių dalyboms. O kas rinkėjams? Kas liks, jei liks.

Jurbarke nugalėjo diplomatija

Taigi prognozės, kad pirmas kris Jurbarko „vienišius“, mero rinkimuose pats save išsikėlęs Skirmantas Mockevičius ar „darbiečių“ forposte Kėdainiuose netikėtai pergalės vėliavą iškėlęs verslininkas dabar liberalas Saulius Grinkevičius, nepasitvirtino: pirmas bandymas nuversti tiesiogiai išrinktą merą – įprastų partijų pjautynių išdava. Žinoma, daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Jurbarke išoriškai – ramybė. Meras, iki šio posto – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas, ne tik jokiai partijai nepriklausantis visiškas politinis vienišius, bet ir visiškas valdžios debiutantas, sugebėjo su partijomis rasti kompromisą. O taryba čia – margumynas: penki socialdemokratai, penki liberalai, keturi „darbiečiai“, trys konservatoriai, po du „tvarkiečių“, Valstiečių ir žaliųjų sajungos bei visuomeninio komiteto „Jaunoji karta“ ir vienas Liaudies partijos atstovas.

Bet telkė tai, kad naujasis meras – padorus, diplomatiškas, šeimos žmogus. Tuo jo pirmtakas liberalas Ričardas Juška negarsėjo. Daug kam buvo nusibodęs ir ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

„Džiaugiuosi, kad meras S.Mockevičius, o ne R.Juška“, – dabartinį rajono vadovą su pirmtaku liberalsąjūdiečiu lygina tarybos konservatorių frakcijos narys Egidijus Giedraitis.

Ketvirta kadencija tarybos narys, 2009–2011 m. buvęs vicemeru E.Giedraitis pripažįsta, kad konkrečių darbų, už kuriuos naująjį merą reikėtų girti, dar nėra, nes jei per pirmus kadencijos metus naujasis meras kerpa juostelę kokiose įkurtuvėse – tai jo pirmtako pradėtų darbų nuopelnas. Juolab nespėta daug nuveikti, nes dabartiniai ir Jurbarko meras, ir vicemerė, ir administracijos direktorius tokiuose postuose buvo naujokai, tad reikėjo laiko apšilti, susipažinti, kas yra kas. E.Giedraitis neslepia, kad nėra vietos valdžioje ir vienybės kaip kumščio.

Bet už ką nedvejodamas jis giria merą – kad savivaldybės darbe atsirado daugiau atvirumo, viešumo, skaidrumo, glaudesnio bendravimo su rajono bendruomene, geresni žmogiški santykiai. „Nėra, kaip ankstesnėje kadencijoje, slaptų žaidimų, kai kažkas su kažkuo kažką kombinuoja. Atvirumo, skaidrumo stoka ir intrigos – tai blogiausia, kas Jurbarke anksčiau buvo“, – mano E.Giedraitis, pridurdamas, kad per metus mero niekas per daug nekritikavo, jokių nuodėmių ar kompromato neatkasė.

Alytuje lūkesčiai didesni nei rezultatas

Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui pažymį už pirmus metus mažina, ko gero, ir su jo asmeniu sieti didžiuliai lūkesčiai. Populiarusis, didelį autoritetą pelnęs dar valstybės policijos generalinio komisaro poste, V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau per pirmąjį turą (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo vadovaujamas visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje.

„Be to, kad daug viešinamasi, žadėtų pokyčių, rinkimų pažadų vykdymo nematome – sąstingis“, – vertina judėjimo „Už Alytų“ pirmininkas, Ulonų seniūnaitijos seniūnaitis Janis Laurinaitis.

Pradžia buvo graži – sukurta nuolaidų kortelė socialiai remtinoms gausioms šeimoms, kad jos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Kalbėta apie tuoj tuoj į miestą ateisiančius investuotojus. Tačiau, kaip apgailestauja J.Laurinaitis, paskui prasidėjo kažkokių utopinių idėjų svarstymai, užuot ėmusis spręsti miestui svarbias esmines problemas. Jis kritikuoja, kad mažai bendraujama su ministerijomis ir ES pinigų administravimo agentūromis, ieškant pinigų projektams. Be to, jei nauja valdžia būtų užtikrinusi bent kažkokį infrastruktūros gerinimo projektų tęstinumą, būtų daugiau matomų permainų, tačiau Alytuje pasikeitus valdžiai visada nauja šluota naujai šluoja.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą.

Beje, nors „Už Alytų“ lyderis griežtai kritikuoja naująją valdžią, du šio visuomeninio judėjimo atstovai – taip pat valdančiojoje daugumoje. Bet, neslepia, jei ir toliau nebus matyti konkrečių veiklos rezultatų ir nebus atsižvelgiama į judėjimo siūlymus, nežinia, kiek joje liks. „Už Alytų“ atstovas taryboje Valius Mice­vi­čius kritikuoja, kad demonstruojamas palankumas nevietiniams investuotojams, o alytiškiai verslininkai nežino, ko iš jų norėtų savivaldybės vadovai.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą. V.Grigaravičius imponuoja ir bandymais susigrąžinti namo alytiškius, kurie išvykę į užsienį ar kitus Lietuvos regionus. O VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros gru­pės vadovė Rugilė Andziukevičiūtė pozityviai vertina Alytaus mero ir jo komandos pastangas aktyviai bendrauti su užsienio investuotojais ir vietos verslininkais, kurti palankias sąlygas investuotojams.

Šiaulių vadovas – kodėlčiukas

„Viskas vyksta sėkmingai – pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – apsipylė džiaugsmo aša­romis Šiaulių meras Artūras Visockas, minėdamas 100 dienų šiame poste.

Dabar praėjo jau 372 dienos, bet A.Vi­soc­kas vis dar primena smalsų vaiką, uždavinėjantį daug klausimų, nuo kurių kartais darosi ne­patogu prieš potencialius investuotojus ar kokius kitus svarbius asmenis, bet paperkantį savo entuziazmu.

Dviejų nepartinių konkurentų varžytuves dėl mero posto Šiauliuose laimėjęs A.Visoc­kas, pagal išsilavinimą pedagogas, šiame mieste turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę ir vieną kadenciją jau buvo dirbęs Šiaulių miesto taryboje. Garsėjęs kaip aršus valdančiųjų kritikas, pats tapęs valdžios galva netruko suvokti, kad tai ne tas pat, kas šūkaloti iš opozicijos.

Šiaulių miesto tarybos nariui Gintarui Karalevičiui dabartinis meras – ketvirtas, kiek dirba taryboje, ir jis neskuba jo nei girti, nei peikti, sakydamas, kad ir jo pirmtakų darbo rezultatai pasimatė tik po poros veiklos metų.

Prasidėjo reformos savivaldybės aparate, bet rezultatus skaičiuoti anksti. Šiauliuose opi transporto susisiekimo problema, tad svarstoma, kaip sumažinti viešojo transporto kainas, pagerinti susisiekimą juo, sugrąžinti praėjusią kadenciją iš Šiaulių dingusius maršrutinius taksi. Šiauliečiai laukia, kada bus sutvarkytas miesto centras.

Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys.

O R.Andziukevičiūtė Šiaulių merą giria, kad jis sugebėjo suburti stiprią administracijos komandą, prisikviesti gabių specialistų iš kitų miestų ir net užsienio. Būtent tiems specialistams perduotos funkcijos dirbti su užsienio investuotojais ir verslu. Tai nėra dažnas reiškinys Lietuvoje, tačiau tokia praktika sėkmingai taikoma pažangiose užsienio šalyse. Taip pat savivaldybės administracija aktyviai dirba steigdama vieno langelio paslaugas investuotojams, peržiūrimos administracinės funkcijos.

Kokie mero trūkumai? „Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys. Tad šiauliečių labui reikia bendrauti ir su opozicijos atstovais, nes jie taip pat miestiečių išrinkti, atsižvelgti į visų tarybos narių siūlymus. Jei būtų glaudesnis visos tarybos bendradarbiavimas, greičiau pamatytume pokyčius“, – neabejoja G.Karalevičius.

Panevėžys: belaukiant Godo

Šiaulių meras stebina keistuolišku hiperaktyvumu, o Panevėžio, atvirkščiai, lyg lauktų Godo, – tikisi, kad kažkas ateis ir kažką padarys, nors as­muo, kuris turi tai daryti ir inicijuoti, yra jis pats. Rytis Mykolas Račkauskas labai jau neaktyvus, o jį kreipęsi net su kokia idėja žmonės stebisi sulaukę keistos reakcijos: meras leidžia suprasti norįs, kad jį kuo greičiau paliktų ramybėje.

„Didelis nusivylimas. Pažadų vykdymo ne­matyti. Per rinkimų kampaniją pagrindinis akcentas buvo – viskas bendruomenei, bet viskas daroma atvirkščiai, pradedant komunikacija, kuri yra didžiausia mero ir savivaldybės ta­rybos bei administracijos problema. Vien arogancijos, visažinystės demonstravimas“, – visuomenini­am komitetui „Kartu“ atstovaujančiu meru piktinasi šiaulietis žurnalistas Rolandas Meiliūnas.

Nors prieš rinkimus žadėta bendrauti su bendruomene, atsižvelgti į visus siūlymus, dabar mero pasirinktas administracijos direktorius net uždraudė darbuotojams tiesiogiai bendrauti su žiniasklaida, leidžiama tik per Viešųjų ryšių skyrių.

Pagal išsilavinimą architektas, anksčiau konservatorių partijai priklausęs R.M.Rač­kauskas, pasak R.Meiliūno, tarybos posėdžiuose leidžia sau tyčiotis iš kitų tarybos narių. Jei kas pasakė jam nepatinkančią mintį, gali būti viešai su neslepiama ironija kuo išvadinamas arba jam tiesiog išjungiamas mikrofonas. Ta­čiau per tuos metus – nė vieno naujo projekto: viskas, kas padaryta, pradėta ankstesnės valdžios. Reorganizacijos procesas savivaldybėje įstrigęs, nors, Laisvosios rinkos instituto tyrimo skaičiavimais, panevėžiečiams iš penkių didžiųjų šalies miestų procentiškai tenka daugiausia valdininkų.

Demonstruojamas paradinis aktyvumas – susitikimų su įvairiais miesto svečiais ar vietos institucijų atstovais daug, o rezultato jokio. Tačiau miesto verslininkas, paklaustas, kada meras buvo susitikęs verslininkais, tik nusijuokė: „Prieš rinkimus.“

„Aš balsavau už R.M.Račkauską ir kitus raginau. Deja, nėra ne tik proveržio, bet ir pro­švaisčių jam. Meras neturi komandos, kuri turėtų vadybinės patirties: tai tik atsitiktinių žmonių rinkinys – vaidilutės ir kosmonautai, nieko bendra neturintys su viešąja politika“, – kritikuoja R.Meiliūnas.

„Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros grupės vadovė R.Andziukevičiūtė taip pat pastebi, kad didelę tiesioginių užsienio investicijų koncentraciją vienam gyventojui turinti Panevėžio miesto savivaldybė investuotojams labai patraukli, tačiau komandą, dirbančią su užsienio investuotojais, reikėtų stiprinti: „Yra aktyvių, iniciatyvių tarybos narių, tačiau vieno specialisto, atsakingo už investicijas savivaldybės administracijoje, nėra. Panevėžiui reikėtų integraliau žiūrėti į investicijų plėtrą, nes laukia didelės ES investicijos per integruotų teritorijų vystymo programos priemones, o Pa­nevėžio laisvoji ekonominė zona pagreičio niekaip neįgauna.“

Panevėžys, ne vieno panevėžiečio vertinimu, tampa uždaru, vis labiau atsiliekančiu miestu. Bet su meru didelių lūkesčių jie nesieja.

Debiutantai iniciatyvūs ir energingi

Taigi merai debiutantai prie torto su viena žvakele sėda skirtingai nusiteikę. Nors dideliems darbams vieni metai – per trumpas laikas, bet štai Kauną valdantis meras debiutantas, visuomeninio judėjimo „Vieningas Kau­nas“ lyderis, verslininkas milijonierius Vis­valdas Matijošaitis ministrų, valstybės institucijų, verslo organizacijų vadovų ir kolegų merų balsais spėjo nugalėti „Veido“ rengiamuose geriausio Lietuvos mero rinkimuose. Ūkiško mero pastangas tvarkyti miestą ir mažinti biurokratinį aparatą pastebi ir paprasti kauniečiai.

Kauno pastangas pritraukti investicijų giria ir R.Andziukevičiūtė: „Matome savivaldybės pastangas vykdant rinkodaros ir kitas iniciatyvas, telkiant stiprią komandą, kuri investuotojus sutinka išties profesionaliai.“

Tik, kaip pataria specialistė, reikia spręsti A klasės biurų Kauno centre problemą. Ne­pakenktų ir strategiškai peržiūrėti miesto bendrąjį planą, numatyti teritoriją, kur galėtų koncentruotis komerciniai pastatai, motyvuoti, lengvatomis paspartinti procesus, pagreitinant statybos leidimų išdavimą ir teritorijų planavimo procedūras.

„Investuok Lietuvoje“ giria ir Vilniaus merą su jo komanda. Nors kai kas ironizuoja, kad sostinės mero poste debiutavusiam liberalui Remigijui Šimašiui geriau sekasi griauti: Vilnius kaipmat liko ne tik be karių ir kolūkiečių ant Žaliojo tilto, bet ir be R.Šimašiaus pirmtako „Air Lituanica“ bei „Vilnius veža“ .

Statyti, ko gero, sunkiau, bet ir čia yra pa­siekimų: savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, tad turėtų padidėti skaidrumo ir grąžos vilniečiams, šiek tiek mažėja miesto skola, miestelėnai jau vaikštinėja dalyje atnaujintos Neries krantinės, o 100 eurų kompensacija tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželius, sumažino į juos eiles.

„Investuok Lietuvoje“ vertinimu, tarp merų debiutantų ir jų komandų užsienio investicijų pritraukimo požiūriu (tiesa, turint omeny, kad dalis pasiektų rezultatų – ne vienų metų darbo rezultatas, vadinasi, ir buvusios valdžios nuopelnas) aktyviausi ne tik dideli miestai – Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Alytus, bet ir Tauragė. Li­beralas Sigitas Mičiulis, į politiką atėjęs iš verslo, kiekvienam investuotojui sugeba konkrečiai ir kvalifikuotai atsakyti į bet kokį užduotą klausimą, tad jau girdėti atsiliepimų, kad investuotojai renkasi šią savivaldybę, nes čia paskui neturėtų kilti nesusipratimų ar kokių netesybų.

S.Mičiulis giriamas ir už atidumą vietos verslininkams. Be to, jis sugebėjo prisikviesti į savo komandą užsienyje baigusių mokslus tautiečių. Dvigubas pliusas: šie grįžta į Lietuvą, nes turi darbą, o savivaldybei nauda, nes jie pasižymi nauju, platesniu požiūriu į savivaldybės darbą, bendravimą su bendruomenėmis.

„Pagaliau į savivaldybių vadovus atėjo žmonių, kurie turėjo vienokį ar kitokį sąlytį su ekonomika. Tai ypač svarbu, nes žmonės, kurie praktiškai yra sprendę ekonominius klausimus, daug greičiau sprendžia problemas regione, geba sutrumpinti kelią nuo idėjos iki jos įgyvendinimo“, – atėjusiųjų į merus iš verslo privalumus pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jo manymu, dabar pagrindiniai iššūkiai savivaldybėms ir jų merams – kovoti dėl užsienio investuotojų, kad jie kurtų darbo vietas, ir bandyti susigrąžinti į regionus žmogiškąjį potencialą – žmones, turinčius tam tikrų gebėjimų, gebėsiančius dirbti tose darbo vietose.

Štai aktyvumu jau pagarsėjęs Rokiškio meras socialdemokratas Antanas Vagonis bando optimizuoti švietimo sistemą, pritraukti jaunų mokytojų, bendriems projektams suvienyti mokyklas ir jaunuosius verslininkus.

Jauniausias tarp merų, tuomet vos trisdešimties Laisvės sąjungai atstovaujantis Ri­man­tas Klip­čius, rinkimuose nurungęs amžinuoju meru vadintą „darbietį“ Vytautą Vigelį, meravusį Švenčionyse nuo 1996 m., jau giriamas už pa­stangas sudominti užsienio investuotojus. Teigiamai šioje srityje vertinamas ir jauno Kaišiadorių mero konservatoriaus Vytenio Tomkaus darbas.

Kas ką – meras ar taryba?

Apibendrinant kalbintų tiek valstybės ir verslo institucijų, tiek vietos politikų ir paprastų žmonių nuomones apie merų debiutantų pirmuosius metus galima daryti išvadą, kad tiesioginiai merų rinkimai padaugino demokratijos. Daugelio naujųjų merų darbas viešesnis, skaidresnis nei pirmtakų, jie glaudžiau bendrauja su vietos bendruomene. Lig šiol išvengta merų vertimo, o štai praėjusią kadenciją Šilutės meras interpeliuotas bene šešis kartus, kas pusę metų – po interpeliaciją. Baimintasi, kad merais taps kokie vietos oligarchai. Bet kas, jei ne partijos, kai kuriose savivaldybėse užaugino carus?

Net ten, kur merai debiutantai atėjo be daugumą sudarančios savo komandos, išskyrus Raseinius, kol kas laimėjo diplomatija. Beje, iniciatyvos reikia iš abiejų pusių. Štai, kaip pasakoja Biržų politikai, meru išrinkus nacionalistinėse ir antieuropinėse idėjose paskendusį negirdimos Respublikonų partijos lyderį, buvusį Seimo narį Valdemarą Valkiūną, rasti su juo bendrą kalbą tarybai buvo sunku. Bet buvusi merė konservatorė Irutė Varzienė įtikino, kad nieko neišeis, jei taryba bus sau, o meras sau. Taip pamažu imta rasti bendrą kalbą.

Tačiau ne vienoje savivaldybėje, kur meras atėjo vos su keliais bendraminčiais, įtampa di­džiulė. Iš 23 naujokų net apie dešimčiai tenka merauti savivaldybėse, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Ir net jei šiandien jose ramybė, ji gali būti prieš audrą. Balandžio 20-oji, kai laukiama teismo sprendimo dėl Raseinių mero, gali tapti ne sveikinimų pirmųjų metinių poste proga, o merų vertimo pradžia. Apie tokias nuotaikas užsimenama ir merų debiutantų valdomose savivaldybėse – Kaišiadorių, Jurbarko, Tau­ra­gės, Prienų, Varėnos, Kėdainių rajonų,  Šiaulių, Pa­nevėžio.

Merai ironizuoja, kad vienintelė tiesioginių merų rinkimų permaina – kad neliko intrigos lengvai nuversti merą. Bet vis tiek jis – tarybos įkaitas, nes neturi vykdomosios valdžios, kaip yra Lenkijoje ar Vokietijoje.

Beje, Norvegijoje 12 metų trukęs eksperimentas, kai kuriose savivaldybėse įvedus tiesioginius merų rinkimus, pripažintas nevykusiu, nes ten, kur meras neturėjo tarybos daugumos, tvyrojo įtampa. O daugiau teisių merams suteikti norvegai nenorėjo.

Ir Lietuvoje būtų laikas apsispręsti, ar stiprinti merų, ar tarybų galias ir atsakomybę, kad veiklos piliečių gerovei nepakeistų beprasmis galynėjimasis – kas ką.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vadovai nušviečia savivaldos raidos gaires: būtina padidinti savivaldybių galimybes dalyvauti 2014–2020 metų ES fondų investicijų programoje ir leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pajamas.

Lolita Kaminskienė

LSA prezidentas,

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas

– Praėjusiais metais Lietuvoje įvyko pirmieji tie­sioginiai merų rinkimai. Nors įstatymo pa­taisas inicijavo Seimo nariai, aktyviai dalyvavote prieš tai vykusiose diskusijose. Koks LSA vaidmuo tokiais atvejais?

– Dažniausiai mes inicijuojame procesus, galinčius sustiprinti savivaldos savarankiškumą, arba teikiame siūlymus, kaip savivaldą tobulinti.

Apie tiesioginių merų rinkimų bū­tinybę LSA kal­bėjo bene 15 me­­tų. Bet kokiam pokyčiui vi­suo­­menę reikia parengti, ir kartais pa­juokaujame, kad šį kartą buvo pa­sirengta ypač kruopš­čiai. Per tiek metų dalyvavome daugybėje dis­ku­sijų, seminarų, formalių ir ne­for­malių pokalbių, teikėme siūlymus teisės aktų projektams, pristatinėjome kitų ES šalių pa­vyz­džius.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių ko­miteto nariai, inicijavę rin­kimų įstatymo pa­tai­sas, pui­­kiai su­prato, kad visuomenė jau pasirengusi šiai dar vienai de­mokratijos galimybei, ne tik atveriančiai kelią laisvai pasirinkti savo miesto ar vietovės va­­dovą, bet ir įpareigojančiai at­sa­­kingiau atiduoti savo balsą.

– Ar, jūsų akimis, pastangos siekiant įteisinti tiesioginius merų rinkimus pasiteisino?

– Manau, su kaupu. Žinoma, iš ke­­lerių metų per­spektyvos bus galima da­ryti išsamesnes išvadas ir ana­lizuo­ti, kaip tai veikia visuomenę. Ta­čiau jau dabar akivaizdūs keli dalykai.

Rinkėjams buvo labai svarbi ga­­­limybė atiduo­ti savo balsą už kon­kretų žmogų, betarpiškiau su juo bendrauti ir vėliau reikalauti tie­­­­sioginės atsakomybės. Be to, ben­draudamas su me­rais matau, kad ir jie šią atsakomybę rinkėjams suvokia asmeniškiau nei anksčiau – ji juos įk­vepia ir motyvuoja.

Išskirčiau ir trečią momentą: tie­­sioginiai me­­­­rų rinkimai tarsi pa­skatino visuomenę atsigręž­ti ir prisiminti, kad savivalda yra tas valsty­bės kūrimo ir valdymo lygmuo, kuriame kiek­­vienas gy­ve­n­to­jas gali aktyviai da­lyvauti ir ge­rinti savo gy­­ve­ni­mo są­­lygas.

Šiuos teigiamus poslinkius patvirtina ir agentūros „Vilmorus“ pernai spalį atlikta apklausa, ku­ri parodė, kad gyventojų pasitikėjimas savival­­da, nors niekada nebuvo labai didelis, pakilo ir yra didžiausias nuo 2007 m.

Galimybė tiesiogiai rinkti merus buvo įvardyta ir kaip vienas svarbiausių 2015 m. įvykių.

BFL

– Kas suteiktų savivaldybėms dar daugiau sa­va­rankiškumo?

– Asociacijos kasdienis darbas su­telktas būtent ties tuo. Pernai pa­galiau pasiekėme kelis esminius da­­lykus, kurie padės savivaldybėms stiprėti. Pavyzdžiui, nuo šių metų neberibojamas (ne­­­ati­mamas į valstybės biudžeto pa­jamas) sa­vivaldy­­bių biudžetams prognozuojamų savarankiškų pajamų au­gimas virš 21 proc. Tai su­teiks sa­­vival­­dybėms di­desnę motyvaciją ska­­tinti už­im­tumą, verslumą, in­ves­­­ticijas, mažinti emi­graciją ir mig­raciją į didmiesčius.

Džiaugiamės ir dėl to, kad jau antri metai gy­ventojų pajamų mo­kesčio prieaugį dalijasi vals­­­­tybė ir savivaldybės. Labai tei­­­­­­giamų rezultatų davė ir so­cialinės pi­niginės pa­ramos ne­pasiturin­tiems gyventojams teikimo perdavimas sa­vival­dy­bėms kaip savarankiškos funkcijos. Sa­vi­val­dy­bėms pavyksta patį pa­ramos procesą daryti vis skaidresnį, tiks­lingesnį, aktyviai įtraukiant ir vie­tos bendruomenę, o su­­­tau­pytas lėšas pa­nau­doti kitoms so­cialinėms reikmėms.

Būtina grįžti prie diskusijos dėl valstybinės že­mės perdavimo sa­vivaldybėms patikėjimo tei­­­se. Tai labai palengvintų terito­rijų planavimo, in­vesticijų pritraukimo procesus. Savival­dy­bė­­se gausu kuriozinių atvejų, kai, neturėdamos teisės disponuo­­­ti valstybės žeme ir todėl su­­­­­sidurda­­mos su absurdišku spren­­­­­dimų vilkinimu iš Na­­­cio­na­linės že­mės tarnybos ar Tur­to ban­­ko pu­­sės, savivaldybės pra­­randa investuo­tojus ir ga­li­mybes stiprinti vieną ar kitą re­gio­ną ar­ba in­vestuotojui trukdoma vyk­dyti plėtrą, kuri turėtų teigiamos įtakos gyventojams. Todėl tei­gia­mai vertiname bet kokį žingsnį ta linkme, pavyzdžiui per­nai priimtą nuostatą, kad valstybinę žemę bus galima išnuomoti be aukciono regioninės svar­bos projektams įgyvendinti.

Siekiant kuo tolygesnio mūsų ša­lies vystymo­si labai svarbu ir tai, kad savivaldybės kartu su Švietimo ir moks­lo ministerija turėtų ga­li­my­­bę nedideliuose miesteliuose esančias profesines mo­kyk­­las su­jung­­ti su ben­­drojo ugdymo mo­kyk­lomis. To­kioje mokykloje mo­ki­nys baigtų vi­durinę mo­kyklą ir kar­tu galėtų įgy­ti pirmąjį pro­­­fesinį pa­sirengimą.

Svarbiausia, kad atsirastų ga­li­my­­­bė rengti to­kių sričių specialistus, ko­kių labiausiai reikia tam re­gio­nui. Šia­me procese aktyviai da­lyvauti tu­rėtų verslo atstovai. Ben­­dra­­dar­biau­­­dami su re­giono sa­vi­val­­dybėmis ir ministerija jie prisidėtų ren­giant mokymo pro­gra­mas, su­darytų sutartis su profesinė­mis mo­­kyklomis dėl praktikos vietos suteikimo arba tikslinio specialistų parengimo.

Savivaldybės norėtų ir daug ak­tyviau dalyvau­ti priimant esminius už­imtumo politikos spren­di­mus. Vie­tos valdžios, verslo ir mo­­­kymo įstaigų atstovų įtraukimas į šį procesą leis­­tų daug geriau valdyti darbo rinkos situaciją. Vie­na de­cen­­tra­lizacijos for­­mų galėtų būti atsakomybės paskirsty­mas tarp centrinės valdžios ir vietinių partnerių ku­riant vietines užimtumo partnerystes.

Kai kurios savivaldybės siūlo prio­ritetine tvar­­­­ka finansuoti re­gionui svarbaus in­vestuotojo pa­gei­dau­jamos infrastruktūros dalį, taip pat – at­leisti nuo įvairių mo­kesčių naujas, re­­giono gy­ventojus įdarbinančias įmones.

– Ar savivaldybės yra pakankamai motyvuotos pritraukti investicijų?

– LSA pagrindinis uždavinys yra įtikinti centrinę val­­džią suteikti savivaldybėms kuo daugiau „meš­­­­­kerių“ – instrumentų, su kuriais jos galėtų ska­­­­tinti užimtumą, investicijas, ūkinę veiklą, ma­žinti emigraciją.

Kol kas Lietuvos regionai labai ne­tolygūs. 2014 m. pabaigoje vienam Vilniaus miesto gy­v­en­­tojui tekusios tiesioginės užsienio investicijos sudarė 16 313 eurų. Tai yra tūkstantį kartų dau­­­­giau nei kai kuriose kitose savivaldybėse, ku­­­riose investicijos vienam gyventojui sudarė šešis ar net vieną eurą.

Kaip vieną iš būdų gerinant investicinį klimatą regionuose siūlome stiprinti Regionų plėtros ta­­rybų galias bei savarankiškumą. Stiprios Re­gio­­­nų plėtros tarybos galėtų daug efektyviau da­­­­­­ryti tai, ko dabar regionams ypač trūksta, – ini­­­­cijuoti ir įgyvendinti darnią jų plėtrą, apimančią ekonominius, socialinius, švietimo, jaunimo už­imtumo bei kitus interesus.

– Vienas būdų skatinti ekonominį augimą yra Europos Sąjungos investicijos. Ar savivaldybės aktyviai įsitraukė į 2014–2020 m. finansinio laikotarpio programą?

– Projektus savivaldybės jau teikia Regioninės plė­­tros taryboms bei tiems šaukimams, kurie jau paskelbti. Deja, jų kol kas nėra daug, nes ne­­­­­­suderinta daugybė dokumentų, nepatvirtinti įvai­­rūs aprašai ir taisyklės. Dėl to šiuo metu tiksli­­n­amas regioninio prioriteto tarpinstitucinis veik­­los planas ir siekiama lėšas, kurios buvo nu­matytos 2015 metams, perkelti į 2016-uosius ar vėlesnius.

Procesas dar turi įsivažiuoti, juo labiau kad į Lietuvai taip svar­bią regioninę politiką įgyven­dinan­čias prie­­­­­mones 2014–2020 m. bus nu­kreip­­ta 16,8 proc., arba 1,15 mlrd. eu­rų. Pra­ėju­sį fi­nan­sinį laikotarpį bu­vo skirta 10,5 proc.

Daug vilčių teikia ir tai, kad šiuo finansiniu laiko­tarpiu su­jung­­­ti fondai sukuria visas galimybes sa­vivaldai ir verslui kurti bei plėtoti bendrus kompleksinius projektus. Esu įsitikinusi, kad dar­­­ni Lie­tu­vos teritorijų plė­­t­ra yra bendras savivaldos ir vers­­lo interesas.

Tačiau yra ir mums didelį ne­rimą keliančių dalykų. Prieš po­rą metų priėmus Fiskalinės su­tar­ties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, vi­soms (išskyrus tris didžiąsias) savivaldybėms nuo šių metų net kelis kartus su­ma­žintos gryno­­jo metinio skolinimosi investicijoms galimybės. Tai reiškia, kad šių savivaldybių biu­džetai jau šiemet turės būti nedeficitiniai (o Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pėdos mies­­­tų – nuo 2018 m.), ir net mi­­nėtus ES investicijų projektus savivaldybės turės ko­­finansuoti daugiausia ne iš pa­­­siskolin­tų, o iš savų lėšų.

Tai labai riboja daugumos savivaldybių galim­ybes dalyvauti ES investicijų konkursuose. Da­­lis sa­vivaldybių gal ir sugebėtų išskirtiniais atvejais skirti lėšų, bet ne daugiau kaip 3,5 proc. pro­jek­tų vertės. O juk kai ku­riuo­­se pro­jek­tuose, pa­vyz­džiui, skirtuose re­­novuoti geriamojo van­dens tie­kimo ir nuotekų tvar­­kymo siste­mas, rei­ka­lau­ja­ma prisidėti net iki 50 proc.

– Ar yra kokia išeitis, kad savival­­dybės vis dėl to galėtų vykdyti šiuos projektus?

– Taip, LSA ne kartą siūlė Vy­riau­sybei ir Seimui ke­­­lias išeitis, nes negalėdamos dalyvauti 2014–2020 m. ES fondų investicijų programoje savivaldybės praras daugybę plėtros galimybių. Kita vertus, iš visų jėgų besistengdamos pa­sinaudoti ES investicijų teikiamomis galimybėmis jos rizikuoja savo vykdomų funkcijų ir įsipareigojimų vykdymo kokybe. Todėl mes siūlome mažinti savivaldybių prisidėjimo prie projektų savo lėšomis procentą.

Kitas efektyvus būdas yra leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pa­­jamas, o tai geriausiai galima padaryti transfor­­muojant savivaldybių biudžetų pajamų ma­žė­jimui skiriamas bendrosios dotacijos kom­pensacijas į fiksuotą valstybės bendrą do­taciją.

Užs. Nr. BSS 2370

BFL

Ketverius metus Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Lietuvos savivaldybių indekse pirmavusią Klaipėdą aplenkė sostinė. Pirmą kartą indekse sužibėjo dvi geriausiai besitvarkančios mažosios savivaldybės – Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Bendra savivaldybių padėtis pernai pagerėjo: šiek tiek sumažėjo bedarbių, gaunančiųjų socialines pašalpas, padaugėjo veikiančių ūkio subjektų, išduodamų statybos leidimų. Rezultatai būtų dar geresni, jei ne dideli savivaldybių administracijos aparatai. Nors gyventojų mažėja, administracijos pučiasi: pernai

1 tūkst. gyventojų vidutiniškai te­ko 7,34 savivaldybių darbuotojo, o 2013 m. jų buvo mažiau – 7,15.

LLRI prezidento Žilvino Šilėno teigimu, geresnių rezultatų savivaldybėms pasiekti kliudo ir jų teikiamos atliekų surinkimo, daugiabučių administravimo bei kitos paslaugos. Įnoris pačioms aprūpinti gyventojus ūkinėmis paslaugomis savivaldybėms pernai atsiėjo 5,4 mln. eurų nuostolio.

„Savivaldybių valdžia tikrai turi kur pasitempti: mažiau rūpintis, kaip išlaikyti gausias administracijas, nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, nuostolingas įmones. Atvirkščiai – reikia ieškoti būdų pritraukti investuotojų, privataus verslo“, – pabrėžia LLRI prezidentas.

Ž.Šilėnas perspėja, kad net sostinė, pirmą kartą nedideliu skirtumu aplenkusi uostamiestį, rizikuoja prarasti geriausio didmiesčio karūną, jei nesiims priemonių suvaldyti skolai, kuri pernai viršijo metines pajamas ir dar didėjo.

Vilnius į pirmą indekso vietą iškilo dėl geresnės investicinės aplinkos – sostinėje pusantro karto daugiau veikiančių ūkio subjektų nei uostamiestyje, gerokai daugiau išduodama ir verslo liudijimų, statybos leidimų. Todėl pernai vienam vilniečiui teko 15 tūkst. eurų investicijų, o investuotojų susidomėjimas Klaipėda mažėjo.

„Vilnius yra vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame gyventojų ne mažėja, o, priešingai, daugėja. Čia iš pašalpų gyvena mažiausiai žmonių (2,2 proc.), bedarbių yra mažiau nei 7 proc. Tačiau uostamiestis turi savo pranašumų – čia geriau sutvarkytas šilumos ūkis, dėl to ir jos kaina gyventojams mažesnė. Be to, Klaipėda neturi tokių didelių biudžeto problemų kaip Vilnius“, – geriausiai LLRI įvertintų didžiųjų savivaldybių skirtumus vardija Ž.Šilėnas.

Mažųjų savivaldybių reitingo pirmūnės – Klaipėdos ir Kauno rajonų savivaldybės. Jos pernai sugebėjo efektyviau išnaudoti turimus išteklius ir greta esančių didmiesčių kaimynystę – privilioti užsienio investuotojų, skatinti vietinį verslą.

Todėl nedarbo rodikliai geriausiai įvertintose savivaldybėse mažesni nei daugumoje kitų (Kauno r. – 7,7,  Klaipėdos r. – 7,2 proc.), jose perpus mažiau už šalies vidurkį yra gyventojų, gaunančių socialines pašalpas (2,8 proc.). Šiuos rajonus aplenkia ir tuštėjimo problema – per metus gyventojų juose padaugėjo 1,5 proc.

Savivaldybių indekso tyrimo vadovės Aistės Čepukaitės teigimu, prasčiausiai pasirodžiusias savivaldybes kamuoja panašios bėdos – dideli nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, išduodama mažai statybos leidimų, sunku pritraukti investicijų, vangiai kuriasi naujas verslas.

„Ignalinoje darbo neturi kas šeštas gyventojas, Jurbarke – kas septintas, o Alytuje ir Šalčininkuose – kas aštuntas. Reitingo apačioje atsidūrusioje Ignalinoje kas dešimtas žmogus pragyvena tik gaudamas socialines pašalpas. Skirtumai tarp šalies savivaldybių išlieka labai dideli“, – apibendrina A.Čepukaitė.

Po 25-erių atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvoje iki šiol tebėra įamžinti ir pagerbti tautos budelių sovietų okupantų „didvyriai“, raudonieji banditai ir okupacinės valdžios kolaborantai, komunarai, tarybos ir darbininkai. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti pažvelgus į Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžių politiką.

Dovaidas PABIRŽIS
Tai politika, kurios iš tiesų nėra. Nuo Atgimimo pradžios iki pirmųjų nepriklausomybės metų, maždaug tarp 1988–1992-ųjų, Lietuvoje masiškai pakeista didelė dalis gatvėvardžių, kurių pavadinimai buvo atvirai ideologiniai, komunistiniai ar įamžino sovietinių okupantų istorijos naratyvo herojus. Tačiau kai kurie iš šių istorijos šešėlių buvo palikti ar praslydo nepastebėti ir taip pasiliko kaip kultūrinės atminties objektai bent keletui dešimtmečių.

V.Čkalovo gatvė Šiauliuose

Kosmoso, Veteranų, Partizanų, Tarybų – to­kios gatvių pavadinimų lentelės puošia namus vos keliolika gatvių pavadinimų iš viso turinčiame Visagine. Tokių pavyzdžių apstu ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Klaipėdoje galima atrasti Komunarų ir Paryžiaus Komunos gatves. Daugiausia sovietinės okupacijos ženklų išliko Šiauliuose – čia iki šiol pagerbtas Stalino sakalas Valerijus Čkalovas, sovietų partizanė Marytė Margytė, Krymas, Sevastopolis, ką jau kalbėti apie išradėjus, novatorius, darbininkus. Tik šių metų rugsėjį Šiaulių valdžia pagaliau susiprato ir pradėjo V.Čkalovo ir M.Margytės gatvių pavadinimų keitimą.

„Kai sovietiniai karininkai žiūrėdavo į Sąjūdžio demonstracijas, sakydavo – fašistai ne­pribaigti. O čia vis dar yra nepribaigtas so­vie­tinis palikimas. Kosmonautų ar Tarybų gatvės – dalykas, kurį reikėtų išrauti su šaknimis. Vie­tos gyventojams pritrūko istorinio jautrumo ir nuovokos, o paskui galbūt atsirado ir tam tikra globa. Neatsitiktinai kalbame apie Vi­sa­giną ir Klaipėdą, kur sovietinės nostalgijos esa­ma nemažai. Tačiau čia neturėtų būti jokių kom­promisų – tai totalitarinis palikimas. Turėti Ta­rybų gatvę yra tas pats, kas turėti Adolfo Hit­lerio, Vermachto ar Liuftvafės gatves“, – įsitikinęs Seimo narys Mantas Adomėnas.

Jo manymu, apie gatvėvardžių politiką Lie­tuvoje niekas rimtai niekada nemąstė. Prie­miesčių gatvės vadinamos augalų ar gyvūnų vardais ir jau greičiausiai baigiamas išsemti vi­sas „Didysis lietuvių kalbos žodynas“, nors bū­tų galima įamžinti ką nors protingo, pavyzdžiui, suteikti gatvėms kiekvieno Lietuvos partizano vardą. Panašiai buvo pakeisti Vilniaus Ka­­roliniškių rajono gatvių vardai – Vaivo­rykš­tės, Žaibo, Mėnulio ir kitų dangaus kūnų gatvės buvo pervadintos Sausio 13-ąją žuvusiems Lietuvos gynėjams atminti.

Savivaldybės nesupranta reikalo

Gatvių pavadinimų keitimas yra retas reiškinys – savivaldybės to imtis paprastai nenori ir tvir­tina, kad dėl gatvėvardžių keitimo turėtų vie­ningai nuspręsti bendruomenė. Be to, tai tu­ri ir savo kainą – būtina pasikeitusius adresus perrašyti registruose, užkabinti naujas gatvių lenteles. Iš savo kišenės gyventojai paprastai to nėra nusiteikę daryti.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pripažįsta, kad pastaruoju metu tarsi kyla antra diskusijų banga dėl gatvių pavadinimų reikšmės. Tačiau pats meras dėl Paryžiaus Komunos ar Komunarų gatvių vardų pakeitimo nurodinėti nėra linkęs: „Visų pirma tam tikrą iniciatyvą ar bent jau savo nuomonę dėl to, kas juos iš tik­rųjų žeidžia, skaudina ar jaudina, turėtų iš­reikšti bendruomenė. Yra veikianti Gatvių pa­vadinimų ir žymių asmenų įamžinimo komisija, kuri analizuoja ir nagrinėja visus tokius prašymus ir teikimus. Iš viršaus tokie sprendimai ne­­turėtų būti primesti. Ne tik dėl to, kad tai šiek tiek kainuotų, bet ir todėl, kad tai yra bendruomenės toleravimo ar netoleravimo klausimas. Kai kam tie pavadinimai kelia nostalgiją.“

Pasak V.Grubliausko, tradiciškai tokie klausimai iškyla prieš rinkimus, nes tai vienas iš argumentų, padedančių atkreipti į save dėmesį. Tačiau tai tėra pavienių žmonių pareiškimai. Atvejų, kad dėl vieno ar kito pavadinimo gy­ven­tojai vieningai nuspręstų ir kreiptųsi į savivaldybę, meras neprisimena.

Šiauliai – okupantų palikimą saugantis miestas

Atminties politiką ir kultūrą tyrinėjančio istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, gatvėvardžiai, kaip atminties kultūros dalis, ypatingą reikšmę įgauna lūžio laikotarpiais, tačiau jiems pasibaigus šis segmentas istorijos politikoje naudojamas mažai, ir šiuo požiūriu Lietuva reikšmingai nesiskiria nuo kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių. Žlungant komunizmui gatvėvardžių politika patvirtino bendrą „grįžimo į normalybę“ tendenciją, pagal kurią gatvėms buvo stengiamasi grąžinti senuosius, prieš  komunistinį laikotarpį egzistavusius vardus.

„Gatvėvardžiuose puikiai atsispindi ir patys naujausi laikotarpiai – Sąjūdis, kovos už nepriklausomybę. Tai pakankamai stiprus šaltinis, kuris šiaip jau daug ką pasako apie visuomenę, tam tikras jai svarbias vertybes. Jis yra gana konservatyvus ir šiandien, galima sakyti, užsikonservavęs“, – vertina istorikas.

Prieš kelerius metus A.Nikžentaičio atliktas tyrimas rodo, kad populiariausios istorinės asmenybės ar įvykiai Lietuvos miestų ir miestelių gatvėvardžiuose yra Vytautas, Birutė, Že­maitė, Kęstutis, Darius ir Girėnas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Gediminas, laisvė ir Maironis. Šie gatvėvardžiai Lietuvos miestuose ir miesteliuose pasikartoja bent 30 kartų ir daugiau.

Tačiau tuo pat metu Lietuvos miestuose yra gausybė sovietinių veikėjų vardais pavadintų gatvių. Čia pirmauja Salomėja Nėris (27) ir Petras Cvirka (26). Daugiau nei 10 kartų galima susidurti ir su Juliaus Janonio, Liudo Giros, Pergalės gatvių pavadinimais.

Kaip pabrėžia A.Nikžentaitis, atminties kultūrai įvertinti galima pasitelkti sostinės pavyzdį. Ji yra atminties kultūros atspindys visoje šalyje, nes čia koncentruojasi didžiausi intelektualiniai, finansiniai ir kiti resursai. Vertinant gatvėvardžius galima pastebėti, kad iš didžiųjų šalies miestų nuo Vilniaus labiausiai skiriasi Klaipėda ir Šiauliai.

Uostamiesčio išskirtinumas – didžiausias, nes jis suformavo specifinę regioninę istorijos politiką, kai ypač didelis dėmesys yra skiriamas Mažosios Lietuvos istorijai. Todėl Klaipėdoje daug pavadinimų, kurių neatrasime kituose Lie­tuvos regionuose.

Šiauliai išsiskiria tuo, kad čia sovietinės okupacijos palikimo yra daugiausia. „Tam yra keli paaiškinimai, nežinau, kuris iš jų visiškai teisingas. Jei palyginsime gatvėvardžių padėtį su rinkimų rezultatais, matysime, kad Šiauliuose dažniausiai laimi kairieji. Iš to galėtų kilti at­sargi hipotezė, kad atminties kultūra yra vienaip ar kitaip nulemta politinio žmonių elgesio. Kitas paaiškinimas, redukuojantis gana drastišką nuomonę apie šį miestą, – per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti labiausiai, iš esmės miestas kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų“, – aiškina istorikas.

Perversmą šlovinanti gatvė Ukmergėje

Ne visi gatvių pavadinimai likę vien iš sovietinės okupacijos metų. Ukmergėje, palei Šventosios upę, vingiuoja gatvė, pavadinta Gruo­džio 17-osios vardu. XX a. Lietuvos istorijoje ši data žymi vos pradedančios vystytis Lietuvos de­mokratijos pabaigą: 1926 m. šią dieną bu­vo įvykdytas valstybės perversmas, nu­vers­tas prezidentas Kazys Grinius, užimtas Sei­mas, paleista Mykolo Šleževičiaus Vy­riausybė ir įvestas autoritarinis Antano Sme­tonos režimas, išsilaikęs iki pat 1940-ųjų.

Paklaustas apie šios datos reikšmę miestui, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo  nuomonės sakyti nepanoro. Jo teigimu, sa­vivaldybė iš esmės neužsiima gatvių pavadinimų peržiūrėjimu – pagrindiniai pokyčiai įvy­ko po nepriklausomybės paskelbimo, ir šiandien savivaldybė neturi nuostatos kažką revizuoti ar keisti. Pasak mero, gyventojai kartais kreipiasi su tokiais paklausimais ir savivaldybė kiekvieną atvejį įvertina.

„Vis iškyla klausimas dėl vėliavnešių skulptūros, nes ji buvo pastatyta sovietų okupacijos metais, vieni įžvelgia joje ideologiją, kiti ne. Tikrai nagrinėjame tokius dalykus. Viena dalis žmonių labai greitai nori viską sugriauti ir su­naikinti, o kiti yra pragmatikai, pasižiūri, kiek tai kainuos“, – sako R.Janickas.

A.Nikžentaičio vertinimu, Gruodžio 17-osios gatvė Ukmergėje arba Kazio Škirpos – Kaune yra tam tikros visuomenės istorinės są­mo­nės atspindys. Pasak mokslininko, atliktos sociologinės apklausos parodytų, kad perversmas vertinamas gana neutraliai, ir tai galima aiš­kinti kaip reakciją į komunizmo metus – tuo­met kone visa tarpukario Lietuvos istorija buvo nuolat keikiama, o Atgimimo metais neigiami istoriniai dalykai automatiškai pa­versti teigiamais, nesusimąstant, ką jie iš tikrųjų reiškia.

Ryškiausių komunistų režimo veikėjų įvertinimas ir pagerbimas gatvių pavadinimais yra daugiau atsitiktinumas, bet tai visiškai negalioja bendroms ideologinėms sovietų frazėms, iki šiol puošiančioms net didžiausias miestų gatves. Taikos, Draugystės, Partizanų, Ateities ir pa­našūs pavadinimai iš užsienio atvykusiam sve­čiui gali pasirodyti neutralūs, tačiau toks įs­pūdis tikrai nesusidaro geriau pažįstantiems ko­munistinę ideologiją.

Taika, draugystė ir šviesi ateitis

M.Adomėno teigimu, natūralu, kad kai vy­ko visuotinis gatvių pavadinimų keitimas, reikėjo nubrėžti ribą ir sustoti ten, kur pavadinimai jau nėra ideologiniai. Tačiau žmogui, au­gusiam sovietinės okupacijos metais, tokie pa­va­dinimai yra labai gerai pažįstami.

„Tokie pavadinimai – sugadinti bendri žo­­­­džiai, paversti klišėmis, „alergizuoja“. Aš as­me­­niškai juos atpažįstu, bet nesakyčiau, kad į tai reikia labai reaguoti. Kai atsiranda koks Atei­ties forumas, galima ir kitaip in­terpretuoti to­kį pavadinimą. Tačiau, žinoma, jei atsirastų koks tautos didžiavyris, kuriam įamžinti rei­­kėtų gatvės, sakyčiau, kad Ateities ir Drau­­­gystės turėtų būti pirmos pakeistos“, – teigia Seimo narys.

A.Nikžentaičio manymu, tai, kad tokie gatvėvardžiai išliko Vilniuje, Kaune ir kituose mies­­tuose, rodo, kiek mažai būta refleksijos apie sovietinę ideologiją. Pasak istoriko, kai ku­rie žmonės, priiminėję ir tebepriiminėjan­tys sprendimus, nelabai supranta, ką iš tiesų reiš­­kia ši taika, ateitis ar pergalė: „Pri­si­min­ki­me diskusijas apie Žaliojo tilto skulptūras, pa­klauskime, kodėl jos nebuvo nuimtos 1990 ar 1991 m., ir čia rasime atitikmenį su gatvėvardžiais.“

Savivaldybių rinkimai. Už visuomeninius komitetus balsavo daugiau nei kas dešimtas rinkėjas, kai kur jie net laimėjo daugumą mandatų. Nepartiniai pretenduoja turėti per dešimtadalį merų regalijų, o antrajame ture dėl jų kai kur netgi varžosi tarpusavyje.

To niekas neprognozavo. Ne kokioje nykštukinėje savivaldybėje, o viename didžiųjų miestų, Alytuje, nepartiniai pelnė daugumą, o jų iškeltas kandidatas triuškinamai laimėjo mero rinkimus jau pirmajame ture. Kitame dideliame mieste – Šiauliuose dėl mero posto du nepartinių komitetų lyderiai varžysis tarpusavyje, nubloškę visų didžiųjų partijų kandidatus. Konservatorius jų tėvonijose – Kaune bei Panevėžyje kovoje ir dėl vietos tarybų narių mandatų, ir dėl mero postų aplenkė nepartiniai kauniečiai.

Daugiau nei kas dešimtas rinkėjas savo balsą atidavė už pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose galėjusius kandidatuoti visuomeninius komitetus, ir tai šiems suteikė 116 mandatų. 2011 m. pirmą kartą galėję save išsikelti kandidatai laimėjo  aštuoniolika mandatų. Rinkimų lentelėje nepartinius rinkimų komitetus aplenkė tik trys partijos: tradiciškai vietos rinkimuose lyderiaujantys socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir pirmą kartą tokio palaikymo sulaukęs Liberalų sąjūdis.

Debiutuojančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose nepartiniai taip pat sulaukė sėkmės: jau pirmajame ture išrinktas vienas visuomeninio komiteto iškeltas kandidatas, į antrąjį turą pateko dar šeši ir vienas pats save išsikėlęs kandidatas.

Visuomeninių komitetų nariai ir jų iškelti merai – labai skirtingi visais įmanomais aspektais. Jų lyderiai – nuo Kauno milijonieriaus iki Šiaulių fotografo, sugebančio laimėti rinkimus visiškai minimaliais finansiniais ištekliais, nuo buvusio valstybės policijos generalinio komisaro iki tris partijas jau pakeitusio ir dabar į nepartinius atsivertusio politikos veterano, nuo olimpinio vicečempiono iki mokesčių inspekcijos padalinio vadovo.

Palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, kai pirmąkart save galėjo kelti nepartiniai asmenys, tendencijos geros: nors ir dabar sąrašuose nemažai tiesiog politinių migrantų, prieš rinkimus dėl populiarumo bandančių atsiversti į nepartinius, šįsyk kur kas daugiau „grynuolių“ – tikrai visuomenės atstovų, anksčiau nedalyvavusių partijų veikloje.

Išskirtiniausia padėtis susiklostė Alytuje: negana to, kad buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius jau pirmajame ture laimėjo mero postą, sulaukęs net 65,9 proc. rinkėjų palaikymo, bet ir jo vedamas visuomeninis komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 40,3 proc. balsų. Tai jam suteikė dvylika iš 27 mandatų, o antri likę socialdemokratai teturės keturis. Kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad Alytuje nepartiniai laimėjo daugumą. Ligšiolinis Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas nusipelnė vos 9,1 proc. balsų.

Tai, kad savivaldybės taryboje daugumą ir mero postą laimi nepartiniai, reiškia visišką partijų fiasko. Alytuje jos to nusipelnė. Jau nekalbant apie skandalą dėl dabartinio mero keiksmų, apie, išvertus iš jo patvorinės leksikos į bendrinę kalbą, gvelbiamus milijonus, ir nuolatiniai partiniai karai, ir kuklios Alytaus pozicijos „Veido“ bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto reitinguose rodo, kad permainos čia tikrai buvo būtinos.

Beje, alytiškiams partinės rietenos jau tikrai turėjo nusibosti, nes protestus prieš dabartinį merą organizavęs „tvarkietis“ kartu su visa savo partija į Dzūkijos sostinės savivaldybę apskritai nepateko.

Be abejo, visuomenininkų valdomai tarybai gali būti sunku rasti konsensusą, nes visuomeniniuose komitetuose – asmenybių margumynas, o partijos, bent jau teoriškai, turėtų būti labiau „susižaidusi“ komanda, vienijama tos pačios ideologijos. Juolab ne tik Alytuje tokios gerbiamos asmenybės, turinčios ir valdymo patirties, suburti žmonės, tikėtina, bus tikra sėkmė miestui.

Prasta žinia partijoms ir Šiauliuose: kovoje dėl mero posto visuomeninių komitetų iškelti kandidatai visai išstūmė partijų atstovus ir kausis tarpusavyje.

Didžiausio – 16,7 proc. šiauliečių palaikymo pirmajame ture sulaukęs rinkimų lyderis Artūras Visockas vietos valdžioje nėra debiutantas: 2011 m. jis pats save išsikėlė į Šiaulių tarybą ir laimėjo rinkimus. A.Visockas yra baigęs Šiaulių pedagoginį universitetą, fotografas, Šiauliuose turi fotoprekių parduotuvę, kurioje, kaip skundėsi vietos žiniasklaidai, neturi lėšų nė buhalteriui pasisamdyti, orientavimosi sporto klubo „Sakas“ įkūrėjas, vienas talkų „Darom“ iniciatorių, daugelį metų savo lėšomis tvarkantis vieną Šiaulių parką. Vienų požiūriu, jis yra skandalistas, kitų – pilietiškas viešojo intereso gynėjas.

Kai A.Visocką puola vietos žiniasklaida, ginti jį imasi kitas, tik jau nacionaliniu mastu žinomas „kovotojas su sistema“ – Naglis Puteikis. Jis sako A.Visocką senai pažįstantis ir net siūlęsis už jį sumokėti rinkimų užstatą. Tad, anot kai kurių šiauliečių, A.Visockas – Šiaulių Puteikis.

Komplimentas tai ar atvirkščiai – galima ginčytis. A.Visockas kovojo, kad Šiauliuose nebūtų „prichvatizuota“ šilumos gamyba, kad jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimo pavyzdžiu, surinko per 600 puslapių bylą. Per pirmą kadenciją Šiaulių taryboje jis pagarsėjo įvairiais skundais užvertęs teisėsaugos institucijas.

Aktyvus politikas užsitarnavo šiauliečių simpatijas: jų balsais pateko tarp populiariausių šiauliečių vietos žiniasklaidos nominacijose (beje, jose šiemet nepopuliariausiu išrinktas miesto meras socialdemokratas Justinas Sartauskas, nors anksčiau šios partijos lyderiai būdavo tarp populiariausiųjų), buvo TV3 žinių projekto „Lietuvos garbė“ nugalėtojas Metų kaimyno nominacijoje. Beje, A.Visockas pirmą kartą savivaldos rinkimuose rėmimo balsus sugebėjo surinkti tik elektroniniu būdu.

Tačiau akivaizdu, kad visuomenininkas ar opozicijos politikas gali tik viską kritikuoti ir skųsti, o būnant valdžioje jau reikia siūlyti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Ar A.Visockas tą sugebės, jei, kaip prognozuojama, bus išrinktas meru, ligšioline veikla savivaldybės taryboje, kai kurių kolegų vertinimu, ne itin įrodė, bet vienas, be komandos, nelabai tam turėjo ir galimybių. Klausimas, kokį palaikymą turėtų ir išrinktas meru, nes šiauliečiai, nors nuvertę dabartinį merą socialdemokratą, daugiausiai balsų atidavė už socialdemokratus.

A.Visockas neslepia galimybės dirbti su jais kartu, nors prieš rinkimus ir bandė tapti oponuojančios socialdemokratams konservatorių partijos sąrašo vedliu – konservatoriams išsiuntė laišką siūlydamasis būti jų sąrašo Šiauliuose pirmu numeriu su teise peržiūrėti patį sąrašą.

A.Visocko varžovas valdyti Šiaulius – buvęs konservatorius, buvęs Naujosios sąjungos narys ir buvęs socialdemokratas, o dabar nepartinis Valerijus Simulikas, pelnęs 15,4 proc. rinkėjų balsų. Trečią kadenciją Seime dirbančio politiko vardu pavadinto visuomeninio komiteto sąraše jo paties pavardės nėra – jis kandidatuoja tik į merus. Laimės – mes Seimą, ne – neteks atsisakyti mandato: taip V.Simulikas išvengė dilemos, kuriai ryžosi savivaldos rinkimuose dalyvavę parlamentarai.

Paskutinė partija, kurios narys V.Simulikas buvo, – socialdemokratų, tačiau su ja sudarinėti koalicijos politikas sakosi neketinąs. Akivaizdu, kad Šiauliuose apskritai nebus lengva burti tvarią koaliciją, nes 31 nario taryba sudaryta iš devynių partijų ir komitetų atstovų, o merą, kad ir kuris iš dviejų varžovų juo taptų, iškėlęs visuomeninis komitetas rinkimuose balsų daugumos nelaimėjo.

O kauniečių pasirinkimas daugiausiai balsų atiduoti jau kadenciją miesto valdžioje dirbančiam ryškiausiam praėjusių savivaldos rinkimų tikrai visuomeniniam, o ne partijų migrantų sambūriui – verslininko Visvaldo Matijošaičio suburtam „Vieningam Kaunui“ rodo, kad tai ne koks vienkartinis rinkimams suburtas darinys, o rimta komanda, ketverius metus dirbusi, kauniečių požiūriu, efektyviau nei partijų, visų pirma konservatorių, valdančių Kauną beveik visą nepriklausomybės laikotarpį.

Beje, V.Matijošaitis  jau 2011 m. matavosi mero kėdę, tačiau jau lyg ir rankas sukirtę partiniai partneriai politikos debiutantą apmovė ir mero kėdę atidavė vos penktiems rinkimuose buvusiems liberalams, o po dar vieno partinio sandorio regalijas susigrąžino ankstesnės kadencijos meras konservatorius Andrius Kupčinskas. Gerai, kad tiesioginiai mero rinkimai nuo tokių partijų viražų ir nepastovumo apsaugos.

„Vieningas Kaunas“, turintis šešiolika iš 41 mandato (dar kelis laimėjo kiti visuomeniniai komitetai), žada suvienyti visas partijas. Tačiau, pirma, kažin ar gerai valdžia be opozicijos, o svarbiausia – konservatoriai, ko gero, tikrai nesutiks būti jaunesniaisiais broliais. Meras konservatorius A.Kupčinskas, rinkimuose pelnęs 24,6 proc. balsų ir smarkokai atsilikęs nuo V.Matijošaičio (36,85 proc.), ginklų dar nesudeda ir yra pasiryžęs kovoti, nors pergalę jam prognozuoja, regis, tik patys konservatoriai.

Konservatoriai prarado lyderystę ir Panevėžyje – neteko trijų mandatų, o dabartinis meras į antrąjį rinkimų raundą stoja su mažesniu rinkėjų palaikymu nei savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas kandidatas Rytis Mykolas Račkauskas. Šis komitetas Panevėžyje rinkimus laimėjo, o kartu sudėjus nepartinių balsus jie turi beveik trečdalį tarybos.

Dar pora nepartinių iškeltų kandidatų į merus – šiokia tokia anomalija. Socialdemokratė Daiva Kelečienė Zarasuose kovoja dėl mero posto kaip nepartinių sąrašo „Švari savivalda“ kandidatė, o „darbietę“ parlamentarę Audronę Pitrėnienę Skuode remia ir jos partija, ir nepartinių komitetas „Permainų laikas“. Visuomeninių komitetų idėja buvo kitokia – suteikti alternatyvą partijoms, o koalicijas labiau tiktų burti prieš antrąjį merų rinkimų turą. Tačiau rinkėjams, pasirodo, tinka ir toks mišrus variantas, jei tinka kandidato personalija.

O tarp save išsikėlusiųjų dėl mero posto kovoti liko vienas – jurbarkiškis mokesčių inspekcijos padalinio vadovas Skirmantas Mockevičius.

Nors dėl mero posto nekovojo, daugiausiai mandatų laimėjo visuomeninis komitetas Visagine su olimpiniu vicečempionu Jevgenijumi Šuklinu priešaky.

Komitetai savo atstovų turės beveik pusėje savivaldybių. Beje, Vilniuje tokio neatsirado nė vieno.

Galų gale paskutinis klausimas: kodėl partijos, turinčios struktūrą, finansinių ir žmogiškųjų išteklių, ima pralaiminėti visuomenininkams? Reikia pripažinti, kad kovą dėl mandatų ir merų postų visuomeniniams komitetams gerokai palengvino partijų vietinių lyderių skandalai Alytuje ar Panevėžyje. Tačiau Visagine STT net buvusi sulaikyta Dalia Štraupaitė ar į skandalą su prostitutėmis patekęs Anykščių meras Sigitas Obelevičius – rinkimų finale.

Partijos praradimų negali teisinti vien tuo, kad partijos žmonėms nusibodo ir jie ilgisi įvairovės. Kai meras tvarkosi tikrai gerai, kaip socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, jis rinkėjams nenusibosta.

Tad galima sakyti, kad prieš ketverius metus nepartiniai kandidatai savivaldos  nesudrebino, o dabar partijoms reikėtų tikrai labai rimtai persvarstyti savo strategijas, keisti nepopuliarius nacionalinius lyderius ir ieškoti jų kiekvienoje saviveladybėje, jei jos neketina prarasti dar daugiau įtakos. O visuomeniniams komitetams dabar svarbiausia nesukompromituoti pačios nepartinių valdžios idėjos, atlikti žadėtus darbus ir nenuvilti rinkėjų.

16  Tiek tūkstančių asmenų pareiškė norą dalyvauti savivaldos rinkimuose, įvyksiančiuose šių metų kovo 1 d.

400  Tiek kandidatų pageidauja varžytis dėl mero posto.

24  Tiek partijų siunčia savo kandidatus dalyvauti savivaldos rinkimuose.

50  Tiek procentų rinkėjų aktyvumo kovo 1 dieną prognozuoja politologai. Paprastai žmonės į vietos valdžios rinkimus vaikšto pasyviai, bet šįkart jų galima tikėtis daugiau dėl galimybės pirmą kartą tiesiogiai rinkti miestų ir rajonų merus.

280  Tiek kandidatų į savivaldybių tarybų narius iš rinkimų sąrašų išbraukė Vyriausioji rinkimų komisija, nes jie nuslėpė, kad buvo teisti.

2  Tiek kandidatų į merus, nuslėpusių savo teistumą, liko be teisės dalyvauti rinkimuose.

10  Tiek pareiškusių norą dalyvauti rinkimuose asmenų negalės būti renkami, nes tam yra per jauni.

132  Tiek kandidatų Vyriausioji rinkimų komisija išbraukė iš sąrašų už tai, kad jie neteisingai nurodė savo gyvenamąją vietą.

4  Tiek metų trunka savivaldybių tarybų kadencija.

„Veido“ geriausių merų trisdešimtuke – ne tik didmiesčių, bet ir nuo jų nutolusių savivaldybių vadovai, sugebėję padidinti jose gyvenančių žmonių gerovę.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Kiek iš šiųmečio – septintąkart „Veido“ sudaryto geriausių merų trisdešimtuko sulauks tokio pat palankaus rinkėjų įvertinimo kovą pirmą kartą vyksiančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose? Ar juos lydės didesnis gyventojų pasitikėjimas, nei tuos, kuriuos „Veido“ pasitelkti verslo organizacijų, valstybės institucijų vadovai bei kolegos merai ir jų vadovaujamų savivaldybių rezultatai „Veido“ reitinge ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) indekse nustūmė į prastesniųjų trisdešimtuką? Bent jau patys merai – tiek geriausi, tiek prasčiau vertinami – beveik vienodai gerai apie save mano, nes iš pirmojo trisdešimtuko dvidešimt aštuoni, o iš antrojo dvidešimt šeši vėl tikisi gauti merų regalijas.

Kurie iš jų tikrai verti toliau vadovauti savivaldybėms?

Kodėl jie – geriausi

Klaipėda „Veido“ reitinge antrąkart pripažinta turinti geriausią Lietuvoje merą. Tiesa, pirmąkart 2010 m. šį titulą iškovojo tuometis meras liberalcentristas Rimantas Taraškevičius, o dabar – Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis Vytautas Grubliauskas. Uostamiestis keturiskart geriausia didmiesčio savivaldybe tapo LLRI savivaldybių indekse, „Veido“ sudaromose savivaldybių rikiuotėse jis taip pat tarp lyderių.

Ar tai užprogramuota miesto, turinčio uostą, sėkmė? O gal tai gero pirmtakų įdirbio nuopelnas? Ar vis dėlto tai įrodymas, kad dabartinis uostamiesčio vadovas geba ne tik talentingai pūsti trimitą, kuo garsėjo iki tapdamas meru, bet ir ne mažiau profesionaliai valdyti didelį miestą? Ginčytis neverta, nes visi atsakymai teisingi. Belieka pagirti liberalų (ir ne tik partiniu požiūriu) miestą Klaipėdą, mokantį (bent lig šiol mokėjusį) įžvalgiai pasirinkti savo lyderius.

„Veido“ reitingo šių metų lyderiui V.Grubliauskui politologai prognozuoja sėkmę ir debiutuojančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose. „Klaipėda – tradiciškai liberalų miestas, neteko girdėti, kas galėtų mesti jiems rimtą iššūkį. Konservatoriai dėl mero posto varžytis metė Agnę Bilotaitę, bet jau likus mažai laiko iki rinkimų“, – trylikos konkurentų dėl uostamiesčio mero regalijų galimybes lygina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Mažvydas Jastramskis.

Merų reitingo sidabrą pelniusio socialdemokrato Ričardo Malinausko (beje, paties pirmojo, pelniusio „Veido“ geriausio mero vardą 2009 m.) pristatinėti nereikia: merdinčius Druskininkus pavertęs klestinčiu tarptautiniu kurortu, o drąsias vizijas – realybe (o naujų vizijų – dar pilna mero galva), jis čia karaliauja nuo 2000-ųjų.

Beje, žodyje „karaliauja“, be gerojo turinio, kurį mato kiekvienas Druskininkų svečias ir patys druskininkiečiai, dabar turintys gerus darbus, gražią aplinką, išasfaltuotas gatves, yra ir neigiamo užtaiso dozė. Meras nori valdyti viską, tad sukūrė savo veiklą už mokesčių mokėtojų pinigus šlovinantį laikraštį, kurį Žurnalistų etikos komisija pripažino kaip leidžiamą pažeidžiant įstatymus, o teismas tokį sprendimą pripažino teisingu.

Druskininkai – ne karalystė, demokratinio valdymo principų laikytis privalu. Ir nors šaukštas deguto statinę medaus sugadino, kadangi tų statinių Druskininkuose daug, turbūt dauguma savivaldybių svajotų apie merą, kuris geba kurti tokias metamorfozes kaip Druskininkuose. Per rinkimus R.Malinauskui teks atlaikyti dar penkių asmenų konkurenciją. Mažai kas abejoja, kad jam tai pavyks.

Trečias „Veido“ geriausiųjų sąraše – jau trečiąkart sostinės meras, dabar Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis Artūras Zuokas.

Zuokas Pirmasis buvo moderniomis idėjomis trykštantis meras, kurį daugelis miestų būtų mielai klonavęs. Bet atsiskleidė ir tamsioji politiko pusė – neskaidrūs sandoriai, savų verslo protegavimas. Vis dėlto vilniečiai per praėjusius savivaldybių rinkimus jam suteikė dar vieną šansą. Ar labiau gigantiškomis idėjomis – apie savas avialinijas ir panašiomis, dar labiau praskolinusiomis sostinę, nei kasdieniais vilniečių sopuliais, kaip gauti vaikui darželį ar kas nuvalys šaligatvį, kai kiemsargiai negauna algų ir pan., susižavėjęs A.Zuokas vėl užsidės prestižiškiausias mero regalijas?

„Vilniaus pavyzdys rodo, kad tiesioginiai rinkimai suteikia antrą šansą. Abejoju, ar dabar A.Zuokas būtų perrinktas meru, jei būtų balsuojama už jo partijos sąrašą. O asmenybių rinkimuose jis – kaip žuvis vandenyje“, – aiškina politologas M.Jastramskis.

Praktiškai visi tiesioginių mero rinkimų rezultatų prognozuotojai mano, kad antrajame ture A.Zuokas bus ir tikriausiai laimės, tik klausimas, rungdamasis su kuo. Remiantis ankstesnių rinkimų rezultatais, apie 45 proc. kitataučių gyventojų turinčiame mieste labiausiai tikėtina, kad su Lenkų rinkimų akcijos lyderiu Valdemaru Tomaševskiu, nors neatmetamas ir dvikovos su liberalu Remigijumi Šimašiumi scenarijus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip atsitiko, kad kraštą išgražinę projektai akmeniu pakibo po savivaldos kaklu?

Per pastaruosius dešimt metų savivaldybių skolos padidėjo penkis kartus ir šių metų liepos 1 dieną viršijo du milijardus litų. Pusė šalies savivaldybių negali skolintis be ES paramos įgyvendinamiems investicijų projektams, nes yra išnaudojusios skolinimosi limitą. Savivaldybės prasiskolino vykdydamos ES struktūrinių fondų projektus, prie kurių vykdymo turėjo prisidėti ir pačios. Skolos šiems projektams vykdyti sudaro apie pusę visos savivaldybių skolos, o kai kuriose savivaldybėse (Kaišiadorių, Šakių ir Trakų rajonų, Alytaus miesto ir Pagėgių) – ir visus šimtą procentų. Tokią chronišką ligą konstatuoja Valstybės kontrolė, Lietuvos savivaldybėse atlikusi valstybės lėšų ir turto valdymo teisėtumo vertinimą.

Šitaip savivaldybės prasiskolino iš esmės dėl dviejų priežasčių: pirmiausia dėl to, kad privalėjo prisidėti nuosavomis lėšomis prie projektų, finansuojamų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšomis, ir dėl krizės smarkiai sumažintų bei iki šiol neatkurtų biudžeto pajamų.

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas gerai prisimena, kaip  savivaldybių merams buvo „laužomos rankos“, reikalaujant padidinti projektų kofinansavimą net iki 40 proc., kai  2007 m. pabaigoje paaiškėjo, kad 2004–2006 m. Sanglaudos fondo finansuojamiems vandentvarkos ir atliekų tvarkymo projektams įgyvendinti papildomai prireiks daugiau nei milijardo litų.

„Verslas tuomet pasinaudojo situacija ir, ko gero, spekuliatyviai du–keturis kartus padidino statybos darbų kainas vandens tiekimo ir valymo bei atliekų tvarkymo projektuose, palyginti su tomis, kurias Lietuva planavo prieš stodama į ES. Viešųjų pirkimų dalyviai iš esmės vadovavosi tokia logika: galite ir daugiau sumokėti, nes nemokamai gavote ES paramos lėšų. Ir savivaldybės buvo prievartaujamos surasti trūkstamų lėšų – skolintis iš bankų, naudotis kitais įmanomais rezervais, kad tik projektai būtų įgyvendinti“, – pasakoja R.Čapas.

Projektai buvo įgyvendinti, o Lietuva raportavo apie sėkmingai panaudotas ES paramos lėšas: buvo investuotos visos 2004–2006 m. ES finansinės perspektyvos Sanglaudos ir struktūrinių fondų lėšos, įgyvendinta 105,36 proc. Europos regioninės plėtros fondo ir 100,75 proc. Europos socialinio fondo remiamų projektų.

„Veido“ savivaldybių reitingo lyderei vadovauja socialdemokratas, pusei pirmojo dešimtuko – liberalių partijų merai, o autsauderiams – Lenkų rinkimų akcija ir konservatoriai.

Artėjant pasirinkimui, kam atiduoti savo regiono vadžias kitiems ketveriems metams, pravartu būtų paanalizuoti, kurių partijų vairuojamos savivaldybės lemia geresnę gyvenimo kokybę – darbo vietas, didesnes pajamas, investicijas į regioną, saugesnę aplinką. Remiantis gyvenimo kokybę geriausiai atskleidžiančiais rodikliais sudaryto „Veido“ savivaldybių reitingo aukščiausioje pozicijoje – socialdemokratų vadovaujamas Klaipėdos rajonas, o paskutiniame dešimtuke – vos viena jų vedama savivaldybė. Pirmame dešimtuke vyrauja liberalios partijos.

Savivaldybėms autsaiderėms vadovauja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lenkų rinkimų akcijos merai.

Socialdemokratų postų daug, bet nė vieno geidžiamiausio

Šiuo metu daugiausiai – net per trečdalį savivaldybių (21) valdo socialdemokratai. Kai kurias valdo tikrai sėkmingai. Beje, „Veido“ taip pat sudarinėjamuose merų reitinguose (jie skaičiuojami pagal merų, valstybės institucijų bei verslo asociacijų atstovų balsus ir savivaldybės vietą „Veido“ reitinge) iš šešių nugalėtojų – keturi socialdemokratai, po vieną Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos atstovą. Beje, geriausiais išrinkti merai kelerius metus nebereitinguojami, priešingu atveju socialdemokratų lyderystė būtų dar ryškesnė.

Naujausiame „Veido“ savivaldybių reitinge socialdemokratų lyderiaujamų – vos trys, tiek pat kiek Liberalų sąjūdžio, tik šis teturi devynis merus. Gal socialdemokratų lyderystė ne tokia ryški, nes vis dėlto didmiesčiuose, šalia jų esančiuose rajonuose gyvenimo kokybės rodikliai geresni nei kaimiškuosiuose rajonuose, o socialdemokratų „specializacija“ kita – provincija. Socialdemokratai neturi ir seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio mero portfelio: Vilnių valdo Artūras Zuokas, ką tik užregistruotos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis, Kauną – tradiciškai konservatoriai, Klaipėdą – tradiciškai liberalai.

Kažin ar kas keisis ir kitų metų vasario pabaigoje ar kovo pradžioje vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose, nepaisant to, kad Lietuvoje socialdemokratai dabar yra „ant bangos“: sociologinės apklausos nacionaliniu mastu nesutampa su rinkėjų pasirinkimu atskiruose regionuose. Didelės sėkmės tarp miestiečių socialdemokratams neprognozuoja ir šiemet vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose jiems atiduoti balsai: nė viename iš trijų didmiesčių jie nelyderiavo.

O juk tai trečdalis valstybės gyventojų, juolab turinčių didžiausią finansinę, ir ne tik, įtaką valstybei. Socialdemokratams tai skaudama vieta – jie vis išsako siekį bandyti labiau atliepti ir miestiečių lūkesčius. Vis dėlto neatrodo, kad turi ambicijų rimtai varžytis dėl didmiesčių karūnų jau artimiausiuose pirmą kartą vyksiančiuose tiesioginiuose merų rinkimuose: Kaune į kovos ringą dėl prestižinio portfelio nutarė mesti Orintą Leiputę, Klaipėdoje – Liliją Petraitienę. Tačiau didesnė tikimybė, kad konservatorių ir liberalų tėvonijose šių kandidatams konkurenciją gali sudaryti koks visuomenėje populiarus asmuo nei mažiau populiarių čia partijų senbuvės. Dėl kandidato į Vilniaus merus dar varžosi aštuoni socialdemokratai, tačiau ir ten tarp lyderių – partijos funkcionieriai, o charizmatiškų, visuomenėje vizionieriškomis idėjomis garsėjančių vardų tarp jų negirdėti.

Tad kovose dėl didesnių miestų socialdemokratai gali tikėtis nebent išlaikyti Šiaulius, kur europiniuose rinkimuose lyderiavo surinkę penktadalį balsų.

O savose tėvonijose provincijoje sociademokratų, tikėtina, vėl lauks sėkmė: net prasčiausios gyvenimo kokybės savivaldybėse, kurioms diriguoja socialdemokratai, gyventojai prieš juos protestuoti ir bandyti laimę rinkdami kitus, regis, neketina: vos 51 vietoje iš 60-ies „Veido“ savivaldybių reitinge atsidurianti socialdemokratų valdoma Kelmė europiniuose rinkimuose vis tiek juos iškėlė į lyderius.

Socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo savivaldybių tarybų rinkimams partijos vicepirmininko Algirdo Syso prognozėmis, visi esami jų partijos merai bus patvirtinti pretendentais į šį postą naujai kadencijai, nebent patys to nenorėtų. Beje, Europos Parlamento rinkimuose ši partija lyderiavo beveik tokiame pačiame skaičiuje savivaldybių, kiek ir dabar turi merų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m