Aštuntą kartą „Veido“ sudarytas Lietuvos savivaldybių reitingas atskleidė, kad pajūrio savivaldybėse gyvenimo kokybė bene aukščiausia.

Tarp Lietuvos vaikinų gana populiarus posakis: kuo arčiau jūra – tuo gražesnės merginos. Jauni vyrai juokauja, kad pajūrio moterys – ypač patrauklios net ir gražuolių krašte Lietuvoje. Vis dėlto galima teigti ir kitaip: kuo arčiau jūra – tuo geresnis gyvenimas.

Savaitraščio „Veidas“ atliktas 2014 m. Lietuvos savivaldybių reitingas atskleidė, kad pajūryje įsikūrę miestai gyvenimo kokybe lenkia didžiąją dalį kitų šalies savivaldybių. Net sostinė, ne vienus metus iš eilės neturėjusi jokios konkurencijos, šiemet aukščiausią reitingo poziciją užleido Klaipėdos rajonui.

25-erių Gediminas, kaip ir daugelis mokyklos abiturientų, iš gimtojo Jurbarko patraukė į Vilnių, kur įgijo inžinieriaus specialybę. Tačiau šiuo metu vaikinas gyvena Klaipėdoje ir dirba pagal savo profesiją.

„Iš Vilniaus į Klaipėdą persikrausčiau dėl palankesnių darbo sąlygų. Čia kitaip žiūrima jauną, ką tik mokslus baigusį žmogų, neturintį rimtos patirties. Uostamiestyje jis vertinamas kaip galintis tobulėti specialistas, kuris yra kur kas imlesnis, lankstesnis nei „įsikirmijęs“ bei patirties prikaupęs darbuotojas. O ieškodamas darbo sostinėje, kai prašiau atlyginimo, kuris leistų bent jau neprašyti pragyvenimui pagalbos iš tėvų, darbdavys tik pasijuokdavo, kad esu „be patirties“ ir „nelabai kam reikalingas“, – apie savo patirtį ieškant darbo ir bandant statyti gyvenimo pamatus dviejuose Lietuvos miestuose „Veidui“ pasakoja Gediminas.

39-erių metų įvairiose įmonėse vadovaujamas pareigas ėjusio Sauliaus istorija – šiek tiek kitokia. Baigęs mokyklą Kaune, vyras išvyko studijuoti į Vilnių, kur gyveno keliolika metų, tačiau 2006 m. nusprendė kelti sparnus skrydžiui 300 kilometrų į vakarus ir apsistojo Klaipėdoje. Čia jis gavo darbą didelėje tarptautinėje įmonėje.

Kvietimas prisidėti prie stiprios į tarptautines rinkas orientuotos bendrovės vadovų komandos buvo tas iššūkis, kuris ir lėmė Sauliaus apsisprendimą bent laikinai palikti sostinę. Pasak jo, pirmaujančios Klaipėdos regiono bendrovės sostinei niekuo nenusileidžia. Jūrų uosto ir Klaipėdos LEZ veiksnys lėmė, kad Klaipėdoje jau daug metų sėkmingai veikia nemažai modernių įmonių, kuriose taikomi aukščiausi vadybos ir personalo valdymo standartai, o aukščiausios grandies vadovams siūlomi atlyginimai atitinka, o kai kada net lenkia Vilniaus lygį.

Vis dėlto po trejų metų Sauliaus kelias vėl pasuko sostinės link. „Pasirinkimas pateisino visus lūkesčius – vadovų komanda buvo tikrai stipri, profesinių iššūkių ir galimybių taip pat netrūko, tad profesinės ambicijos ir lūkesčiai buvo visiškai patenkinti. Tačiau sprendimas grįžti atgal į Vilnių taip pat nebuvo netikėtas – grįžimas dirbti į sostinę buvo natūralus tolesnis karjeros etapas“, – savo karjeros vingius aiškina Saulius.

Paklaustas, kokį įspūdį padarė gyvenimas uostamiestyje, vyras tikina: nors ekonomiškai Klaipėda gali prilygti Vilniui, žmonės ten kitokie: „Jūros vėjas praskaidrina galvas. Klaipėdiečiai šiek tiek skiriasi nuo sostinės gyventojų, nes yra labiau atsipalaidavę, mažiau skubantys, itin draugiškai ir šiltai bendraujantys.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, ilgametis Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pastebi didesnį šios Vyriausybės dėmesį savivaldai, nors tobulinti visada yra ką. Apie tai – pokalbis su jau dešimt metų LSA vadovaujančiu R. Malinausku.

VEIDAS: Daug kalbama apie investicijas, verslo plėtrą ir darbo vietų kūrimą regionuose. Ar ši Vyriausybė imasi konkrečių žingsnių, kad padėtis gerėtų?

R.M.: Po ilgų diskusijų ir įrodinėjimų Vyriausybė pagaliau imasi žingsnių, kurie leis savivaldybėms didinti ekonominį ir finansinį savarankiškumą. Finansų ministerija pateikė metodikos įstatymo projektą, jame bus įteisintas stabilus savivaldybėms tenkantis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) procentas, kurio nebus galima mažinti didėjant GPM įplaukų į nacionalinį biudžetą prognozei. Tai garantuos, kad GPM įplaukų prieaugį proporcingai pagal nustatytą procentą pasidalys ir valstybės, ir savivaldybių biudžetai (o ne tik valstybės, kaip buvo iki šiol). Tokiu atveju, jei didės GPM įplaukos savivaldybių teritorijose, savivaldybių biudžetai gaus daugiau pajamų iš GPM.

Jei Seime įstatymo pataisos bus priimtos, jau 2015 m. savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms finansuoti padidės 150–170 mln. Lt. Tai pagerins savivaldybių darbą ir padidins motyvaciją skatinant darbo vietų kūrimą, verslumą, investicijas ir mokestinių pajamų augimą.

Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tarp regionų visada bus skirtumų, jei verslui didžiuosiuose miestuose, ir rajonuose bus nustatyti tie patys mokesčiai ir nebus jokių lengvatų. Kitose šalyse savivaldybės turi didesnes mokesčių reguliavimo galimybes, skirtas užimtumui, verslumui ir investicijoms skatinti.

VEIDAS: Ar šie savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos pakeitimai turės įtakos savivaldybių skoloms?

R.M.: Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų prieaugį. Dėl tos priežasties labai sumažėjo savivaldybių lėšos ir padidėjo kreditiniai įsiskolinimai, kurie trukdė ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Skaičiai kalba patys: 2009 m. savivaldybių skolos sudarė 147,2 mln. Lt, o 2013 m. siekė apie 400 mln. Lt. Dėl tokių didelių įsiskolinimų daugelis savivaldybių nebegalėjo skolintis, ir taip iš dalies buvo užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko pasiekti, jog metinis savivaldybės grynojo skolinimosi limitas būtų ne 10, o 15 proc., ir savivaldybių darbas nebūtų paralyžiuotas.

Kalbant apie finansus reikia paminėti kultūros darbuotojų atlyginimus. Nuo metų vidurio jiems didinti skirta 25 mln. Lt, iš kurių 11 mln. 362 tūkst. Lt teko savivaldybių darbuotojams.

Gerų rezultatų pasiekėme per LSA vadovų susitikimą su ministru pirmininku – vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tvarkyti 2014 m. finansavimas padidintas nuo 20 iki 25 proc., o 2015 m. – iki 30 proc. Taigi žingsnis po žingsnio judame gerų sprendimų link.

VEIDAS: Mokyklose neseniai nuaidėjo Rugsėjo 1-osios skambutis. Pedagogų bendruomenė, ypač rajonuose, šiuos mokslo metus sutinka su šiokiu tokiu palengvėjimu. Čia esama ir Lietuvos savivaldybių asociacijos nuopelno.

R.M.: Rugsėjo 1-ąją rajonų ir kaimų mokyklos sutinka šiek tiek turtingesnės ir ramesnės. 2014 m. mokinio krepšelio lėšos, net sumažėjus mokinių skaičiui, buvo paliktos švietimo sistemoje. Šiais metais ši suma sudarė per 60 mln. Lt.

Iki tol LSA ne kartą kreipėsi į Seimą, Vyriausybę bei Švietimo ir mokslo ministeriją, kad mokinio krepšelio lėšos dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus nebūtų atimtos iškart nuo rugsėjo 1-osios, šias lėšas paliekant savivaldybėms. Taip bent iš dalies būtų kompensuoti praradimai dėl mokinio krepšelio metodikos netobulumų ir natūralaus rajono mokyklų tuštėjimo.

Po kelerių metų pertraukos 2014 m. mokinio krepšelis padidintas 38 Lt, o 2015 m. bus padidintas dar 15 Lt.

LSA taip pat pasiekė, kad būtų pakeistos mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, siekiant išsaugoti kaimų ir miestelių mokyklas bei leisti joms akredituotis.

Tiesioginiai merų rinkimai

VEIDAS: Apie tiesioginius merų rinkimus kalbama jau 15 metų. Kodėl reikia tiesioginių merų rinkimų, kas gali keistis savivaldos srityje?

R.M.: Tokiam savivaldos modeliui LSA pritarė jau 2006-aisiais. Žmonės taip pat seniai pasisako už. Apklausos rodo, jog didžioji visuomenės dalis nori, kad meras būtų išrinktas jų sprendimu, o ne tarybos narių susitarimu.

Taigi tiesioginiai merų rinkimai turėtų užtikrinti ir didesnį rinkėjų dalyvavimą. Pajutę galimybę patys išrinkti savo miesto ar rajono vadovą, gyventojai aktyviau įsitrauks į savivaldą. Žmonės pavargo nuo žaidimų, kai taryboje vienu ar keliais balsais meras keičiamas kas pusmetį. Nauja sistema garantuos didesnį savivaldybės darbo stabilumą, nes pakeisti merą bus sudėtingiau: reikės ne tik tarybos, bet ir vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriame bus nurodyta, ar yra teisėta priežastis nušalinti merą.

Norint kokybiškų permainų savivaldos srityje reikia susitelkti bendram komandiniam darbui, kad būtų įgyvendinti rinkimų pažadai ir realizuoti žmonių lūkesčiai.

Patikėta daugiau teisių

VEIDAS: Ilgą laiką kalbama, kad savivaldybėms reikėtų suteikti daugiau teisių savarankiškai priimti sprendimus. Ar tai tik deklaracijos?

R.M.: Ekonominės krizės laikotarpiu buvo dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus. Pašalpų būdavo išdalijama daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse paramos gavėjų prašomos sumos didėjo beveik dešimt kartų. Tokia padėtis ilgiau tęstis negalėjo, todėl priimtas teisingas sprendimas pačioms savivaldybėms spręsti, kam skirti socialinę paramą.

Be abejo, savivaldybėms padaugėjo darbo, tačiau svarbiausia tai, kad sumažėjo piktnaudžiavimo pašalpomis atvejų ir pašalpos dabar mokamos tiems, kuriems jų iš tikrųjų reikia. Svarbu ir tai, kad nustatant socialinių pašalpų poreikį aktyviai įsitraukė seniūnijos, bendruomenės. Tai žmonės, kurie geriausiai žino socialinių pašalpų gavėjų padėtį ir problemas.

Jei kalbėsime apie finansinę išraišką, perdavus šią funkciją savivaldybėms ir sugriežtinus Piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, skaičiai pradėjo smarkiai keistis. Jei palyginsime praėjusių metų pirmąjį pusmetį su šių metų tuo pačiu laikotarpiu, pamatysime, kad socialinių pašalpų gavėjų savivaldybėse sumažėjo beveik trečdaliu: nuo 215 tūkst. iki 159 tūkst. Šiais metais socialinėms pašalpoms savivaldybės vidutiniškai panaudojo 28 proc. mažiau lėšų nei pernai metų pirmąjį pusmetį.

Todėl šiandien mes galime kalbėti apie sutaupytas lėšas, kurias savivaldybės skiria socialinių paslaugų plėtrai, būsto ir aplinkos pritaikymui neįgaliesiems, gyvenimo sąlygų gerinimui globos namuose bei kitiems svarbiems darbams, gerinantiems žmonių gyvenimą. Šiomis lėšomis savivaldybė gali mažinti ir kreditinius įsiskolinimus.

Akivaizdu, kad savivaldai suteikus daugiau teisių ir atsakomybės situacija labai pagerėjo.

VEIDAS: Kaip dar savivaldybės padeda asmenims, kuriems reikalinga socialinė parama?

R.M. Atkreipčiau dėmesį ir į socialinio būsto poreikį. Šiuo metu socialinio būsto savivaldybėse laukia daugiau nei 31 tūkst. šeimų ir asmenų. Eilės kasmet didėja, o savivaldybės aprūpina būstu tik apie 850 šeimų kasmet, tad socialinio būsto visiems pageidaujantiems reikėtų laukti 20 ir daugiau metų.

Pernai buvo parengtas ir su LSA suderintas naujo Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo projektas, jame numatytos priemonės, pagerinančios aprūpinimą socialiniu būstu: numatoma kompensacija už socialinio būsto nuomą bei galimybė privatizuoti neišpirktus būstus, kuriems netaikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Dabar savivaldybėse yra 12 514 būstų, kuriuos būtų galima leisti žmonėms privatizuoti, o gautas lėšas panaudoti savivaldybių socialinio būsto plėtrai. Dėl šio įstatymo į Seimą žiūrime su didele viltimi, nes tai būtų didžiulė socialinė parama žmonėms, laukiantiems būsto.

VEIDAS: Daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija – viena aktualiausių šių dienų temų. Ar svarbus šiame projekte savivaldybių vaidmuo?

R.M. Daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija aktuali jau beveik dešimtmetį. Tačiau daug metų, kai už renovaciją buvo atsakinga ministerija, beveik niekas nevyko. Nuo 2013 m. pradžios į šį procesą įsitraukus savivaldybėms, jaučiamas žymus poslinkis į priekį. Per šį laiką savivaldybės atrinko ir į atnaujinamų daugiabučių namų sąrašus įtraukė daugiau nei 2500 energiškai neefektyvių namų, parengė 58 savivaldybių energinio efektyvumo didinimo programas.

Kartu su savivaldybėmis parengti ir suderinti beveik 1900 investicijų projektų, tai yra tris kartus daugiau nei per visą daugiabučių atnaujinimo programos laikotarpį. Artimiausiais mėnesiais energinio efektyvumo didinimo projektų skaičius perkops 3 tūkst. ribą, o juk per laikotarpį nuo 2005 iki 2013 m. galime suskaičiuoti vos 500 renovuotų namų. Tai, mano manymu, viską ir pasako.

Renovacijos pažanga rodo, kad vietoje stovėjęs renovacijos procesas įsibėgėjo tuomet, kai aktyviai įsitraukė savivaldybės. Tikimės, jog tai bus įrodymas valdžios institucijoms, kad savivalda reikia pasitikėti ir suteikti jai daugiau savarankiškumo, nes didesnės teisės – tai pirmiausia atsakomybė ir didesnės prievolės vietos gyventojams.

Prieš prasidedant ekonominei krizei ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. jį jaučia tik valstybė.

Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) netrukus rinksis į dvidešimtąjį suvažiavimą. Regis, atidengtos visos savivaldą slegiančios problemos, bet reikiamų sprendimų nėra. Ypač didelį smūgį savivaldybėms sudavė ekonominė krizė ir jos laikotarpiu priimti sprendimai. Nors kalbama, kad kuo daugiau funkcijų reikia perduoti savivaldybėms, realybė liudija ką kita: savivaldybėms savarankiškumo nepadaugėjo.
Šiame suvažiavime dar kartą bus priminta apie netesėtus valdžios pažadus, įvardytos ekonominės krizės pasekmės Lietuvos savivaldai ir pasiūlyta, kaip tikslingai jas šalinti.
LSA prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pripažįsta, kad ši Vyriausybė labiau įsiklauso į savivaldybių nusiskundimus. Tačiau ypač skaudina, kad per pastarąjį laikotarpį neatsirado pasitikėjimo savivalda iš kai kurių Seimo narių, tam tikrų ministerijų pusės.

Siekti ekonominės naudos nemotyvuojama
Pasak LSA direktorės Romos Žakaitienės, visos Vyriausybės kalba apie darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą į regionus, tačiau per mažai kreipiama dėmesio, kad tai daryti savivaldybėms trūksta motyvacijos.
LSA jau ne vienus metus įtikinėja, kad savivaldybių motyvaciją gerokai pakerta savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies neteisėtas mažinimas ir savivaldybių biudžetų savarankiškų pajamų didėjimo ribojimas. Belieka tikėtis, kad ši Vyriausybė ryšis priimti regionų plėtrą užtikrinančius sprendimus.
Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų padidėjimą. Dėl tokio pakeitimo GPM prognozuojamos įplaukos į valstybės biudžetą 2013 m., palyginti su 2012-aisiais, padidėjo net 25 proc. Būtent tokios pajamų dalies neteko savivaldybės.
Jei kuriame nors regione atidaroma gamykla ir atsiranda naujų darbo vietų, savivaldybės gyventojai to nejaučia, nes surenkami didesni mokesčiai paskirstomi kitiems.
Todėl suvažiavime LSA dar kartą siūlys keisti Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą ir neriboti savivaldybių pajamų didėjimo, nustatant, kad savivaldybėms tenkančiam GPM procentui skaičiuoti kaip pagrindas turi būti imamas einamiesiems metams patvirtintas galiojantis GPM procentas.
“Suvažiavime priimsime rezoliuciją, siūlydami, kad vėl būtų taikoma ikikrizinio laikotarpio finansavimo metodika, kai ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. augimą jaučia tik valstybė”, – pabrėžia R.Žakaitienė.
Tada padidėtų paskatos savivaldybėms dar aktyviau skatinti darbo vietų išlaikymą ir kūrimą, verslumą, investicijas, ekonomikos plėtrą bei mokestinių pajamų didėjimą savo teritorijoje. Taip padidėtų galimybės užtikrinti kuo didesnį valstybės biudžeto ir kitų fondų pajamų gausėjimą.
LSA ne kartą kreipėsi į valstybės valdžios ir valdymo institucijas prašydama spręsti savivaldybių biudžetų subalansavimo problemas, kad gyventojų pajamų mokesčio įplaukos būtų teisingai padalijamos tarp valstybės ir savivaldybių, atsižvelgiant į ekonomikos augimą ar traukimąsi. Asociacijos nuomone, savivaldybių finansinė būklė pagerės ir pradelsti įsiskolinimai sumažės tik tada, kai Seimas ir Vyriausybė patobulins ar atkurs savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio procento nustatymo formulę ir neberibos savivaldybėms planuojamų savarankiškų pajamų didėjimo.

Skęsta skolose
Pastaraisiais metais nustatant savivaldybėms tenkantį GPM procentą iš savivaldybių buvo atimamas visas planuojamas GPM įplaukų natūralus prieaugis ir atiduodamas tik valstybės biudžetui. Dėl to atsirado didelių pradelstų kreditinių įsiskolinimų, kurie trukdo ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Savivaldybių pradelsti kreditiniai įsiskolinimai 2009 m. sudarė 147,2 mln. Lt, o šiemet siekia jau 391,4 mln. Lt ir, palyginti su 2009-aisiais, padidėjo 244,2 mln. Lt.
Dėl tokių didelių skolų daugelis savivaldybių nebegali skolintis, todėl iš dalies užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus, nes reikalaujama, kad savivaldybė savo lėšomis prisidėtų ne mažiau kaip 15 proc. Ką daryti, jei savivaldybės tokių lėšų neturi? Taigi LSA prašo sumažinti savivaldybių prisidėjimo dalį nuo 15 iki 7,5 proc.
Kitas savivaldybių skaudulys – per ekonominę krizę dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus, jos suma pasiekė daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse tokių paramos gavėjų prašomos sumos didėjo daugiau nei aštuonis kartus. Todėl savivaldybėms iš valstybės biudžeto reikėjo skirti vis daugiau specialiųjų tikslinių dotacijų socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms išmokėti.
“Negerai, kad specialioji tikslinė dotacija buvo paskirta tiesiog pravalgymui. Šiuos pinigus reikėjo panaudoti gyventojų užimtumo didinimui, jų įtraukimui į darbo rinką ar panašiems tikslams. Kai ši funkcija buvo perduota savivaldybėms, matome, kad padėtis smarkiai pagerėjo”, – pabrėžia LSA vadovė.
Šiuo sprendimu socialinės pašalpos tenka tiems, kuriems jų tikrai reikia. Savivaldybės tuo suinteresuotos ekonomiškai, nes joms paliekama socialinėms pašalpoms skirta, bet nepanaudota lėšų dalis.
Tačiau šis pavyzdys bene išskirtinis, nes daugelyje sričių savivaldybių sprendimų priėmimo laisvę badoma riboti. Pavyzdžiui, iki šiol vandens kainą galėjo nustatyti pačios savivaldybės, bet Seime svarstomas įstatymo projektas, ir ši funkcija greičiausiai bus atiduoda Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK).
R.Malinauską stebina ir kai kurie valdžios sprendimai, susiję su šilumos ūkiu. Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės buvo priverstos šilumos ūkį perduoti privačioms įmonėms. VKEKK turėjo prižiūrėti ir patikrinti privatininkus, kad šie nenuskriaustų žmonių. Tačiau dabar kalčiausios liko savivaldybės, neva nesugebančios sukontroliuoti privačių įmonių savininkų ir apriboti jų pelnų. Išties socialinio teisingumo turėtų siekti valstybės institucijos, tokios kaip jau minėta VKEKK.
“Susidaro įspūdis, kad funkcijos, su kuriomis nesusitvarko valstybė, perduodamos savivaldybėms, – stebisi LSA prezidentas. – Šios, būdamos arčiausiai žmogaus ir praktiškai žinodamos padėtį, su sunkumais susitvarko. Pavyzdžiui, atliekų srityje savivaldybės problemas geriau ar blogiau išsprendė, daugiabučių namų renovacija taip ir nepajudėjo, kol nebuvo įtrauktos savivaldybės, socialinės paramos mokėjimas optimizuojasi, kai šią funkciją perėmė savivaldybės.”
Savivaldybėms reikėtų rodyti daugiau pasitikėjimo ir perduoti tas funkcijas, kurias jos galėtų vykdyti geriau. Tačiau kol kas vis dar yra kitaip.
Vilniaus universiteto docentas dr. Egidijus Bikas ir dėstytoja Irma Kamarauskienė, atlikę išsamų tyrimą, nustatė, kad Lietuvos politika finansų srityje tik iš dalies atitinka Europos vietos savivaldos chartiją. Fiskalinės decentralizacijos principas, o kartu ir savivaldybių savarankiškumas dar nėra įgyvendintas tokiu lygiu, kuris atitiktų tikros savivaldos reikalavimus.

Savivaldybių biudžetai santykinai mažėja
R.Malinauskas pabrėžia, kad valstybės biudžetas grįžo į laikotarpį iki krizės, o savivaldybių biudžetai, deja, kaip buvo sumažinti 2009-aisiais, taip ir liko neatkurti. Kai kurių savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms atlikti sumažėjo net apie 30 proc. Niekas nepaneigs, kad per pastaruosius metus įvairios prekės ir paslaugos tik brango.
“Jei savivaldybės atgaivina įvairius bendruomenės objektus, parkus, skverus, rūpinasi savo miestais ir sugrąžina jiems europietišką veidą, infrastruktūros išlaikymo sąnaudos tik didėja. Tačiau savivaldybių biudžetai – anaiptol. Taigi LSA suvažiavimo rezoliucijoje ir bus sakoma: leiskime gyventi ne tik valstybei, bet ir savivaldybėms ikikriziniu biudžetu”, – sako LSA prezidentas.
Pabrėžtina, kad savivaldybių biudžetų pajamų dalis nacionalinio biudžeto pajamose pastaraisiais metais mažėjo nuo 13 proc. 2008 m. iki 10,84 proc. 2012-aisiais. Tačiau valstybės biudžeto pajamos gerokai didėjo jau nuo 2011 m. Labiausiai akis bado savivaldybėms neskirtos lėšos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Pavyzdžiui, 2011–2012 m. savivaldybėms buvo skirta apie 200–220 mln. Lt valstybės biudžeto asignavimų. Tai du kartus mažiau, nei planuota skirti 2008 m. O kelių padėtis savivaldybėse labai prasta. Patobulintą asfalto ir trinkelių grindinio dangą turi tik apie 16 proc. vietinių kelių bei gatvių.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atsigręžė į regionų problemas, įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamos diskusijos, į jas įtraukiant ir savivaldos atstovus. Belieka viltis, kad savivaldos atstovų žodis bus išgirstas ir reikiamos įstatymų pataisos padarytos.

GPM prognozuojamų įplaukų į valstybės biudžetą padidėjimas (proc.)
2012 m. (palyginti su 2011 m.)    20
2013 m. (palyginti su 2012 m.)    25

Savivaldybių biudžetų pajamų savarankiškoms funkcijoms atlikti pokyčiai 2008–2014 m.
Planas (mln. Lt)
2008    2009    2010    2011    2012    2013    2014
Savivaldybių biudžetų pajamos savarankiškoms funkcijoms    3843,532    3844,055    3326,995    3154,346    3235,417    3433,785    4235,516
Kasmetinis savivaldybių pajamų pokytis        0,532    –517,06    –172,649    81,071    198,368    801,731
Savivaldybių išlaidų pokytis dėl centrinės valdžios sprendimų:
išlaidų padidėjimas    258,588    0    138,043    597,241
išlaidų ekonomija    225,025    173,134    0
Realus savivaldybių pajamų pokytis, įvertinant išlaidų pokytį    –258,065    –292,035    0,485    81,071    60,325    204,49
Realus savivaldybių pajamų pokytis 2014 m., palyginti su 2008 m.     –203,729

Mūsų šalis – sparčiausiai nykstanti gyventojų skaičiumi ne tik Europoje, bet jau ir pasaulyje. Net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos jau dabar apgyvendinta retai arba labai retai – viename kvadratiniame kilometre tegyvena nuo 1,5 iki 12,5 žmogaus. Net 4200 buvusių apystambių savivaldybių gyvenviečių ištuštėjo, jose neliko nė vieno gyventojo. Prognozuojama, kad jau apie 2030 m. mūsų gali likti vos du milijonai.

Trečius metus Vilniuje gyvenantis maisto produktų technologijos specialybės studentas šakietis Antanas Grigaitis, kaip ir absoliuti dauguma jo kraštiečių, po studijų žada likti ir kurtis sostinėje, o gal kitame didesniame mieste.
Kas turėtų įvykti, kad šis jaunuolis ir jo bendraamžiai grįžtų į Šakius, į savivaldybę, patenkančią tarp labiausiai per pastaruosius dešimt metų tiek dėl vidinės (daugiausia į didmiesčius), tiek dėl išorinės (daugiausia į ekonomiškai pajėgesnes kitas Europos Sąjungos šalis) migracijos nukentėjusių savivaldybių gretas?
„Pirmiausia, – pragmatiškai vardija Antanas, – Šakiuose turėtų atsirasti daugiau darbo vietų. Juk čia nėra nė vieno fabriko, o didžiausias darbdavys pačiame rajono centre tėra savivaldybės administracija. Tad šiandien į Šakius grįžta nebent Kaune, A.Stulginskio universitete, mokslus baigę stambiųjų ūkininkų vaikai. Dar čia lieka tie, kurie nesvajoja apie perspektyvesnę ateitį.“
Antra Antano nurodyta sąlyga – kad darbo vieta Šakiuose būtų siūloma su ne mažesne nei 3 tūkst. Lt alga.
Panašiai kalba ir buvusi kėdainietė Aistė Kaladytė, po studijų Tarptautinėje verslo mokykloje likusi sostinėje ir įsidarbinusi draudimo brokere. „Aš sutikčiau grįžti į Kėdainius tik jei ten gyventų ir gerą darbą turėtų mano galimas sutuoktinis ir aš pati gaučiau gerą darbą, už kurį būtų mokama 3–4 tūkst. Lt dydžio alga“, – tvirtina mergina.
Bet, pasak šios pašnekovės, jokio protų viliojimo iš sostinės ar kitų didmiesčių į Kėdainius nevyksta, be to, apskritai stinga informacijos apie laisvas darbo vietas šiame rajone. „Kėdainiuose yra nemažai įvairaus dydžio įmonių, bet jų savininkai priima į darbą ne ką tik mokslus baigusius jaunus profesionalus, o savo gimines, artimuosius, ar pažįstamus”, – įsitikinusi Aistė..
A.Grigaitis atkreipia dėmesį, kad Šakiuose tėra vienas protų medžiotojas – IT įmonės savininkas Algirdas Ungulaitis. Jis į Šakius parsiviliojo net keletą jaunų šakiečių, jau spėjusių įleisti šaknis didmiesčiuose. „Bet taip mąsto ir elgiasi tik vienas Šakių verslininkas“, – apibendrina mūsų pokalbininkas.
Antano, Aistės ir jų bičiulių nuomone, kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos apsisprendimui grįžti tėviškėn, – viešosios paslaugos: darželių, mokyklų, poliklinikų, ligoninių, viešojo maitinimo įstaigų bei laisvalaikio leidimo vietų įvairovė ir kokybė.
Deja, analizuojant gyvenimo kokybę savivaldybėse pačiais įvairiausiais pjūviais, prielaidų, kad jaunimas netrukus grįžtų į savo miestus ir vėl išjudintų senatve dvelkiančią provinciją, absoliučioje daugumoje rajoninių savivaldybių nematyti. O štai remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m., kai buvo atliekamas gyventojų surašymas, iki 2011 m. gyventojų surašymo labiausiai nukraujavo Visaginas, kuriame gyventojų per dešimtmetį sumažėjo net 25,3 proc., toliau rikiuojasi Pagėgiai (22,4 proc.), Akmenės r. (22 proc.) ir Jurbarkas su Ignalina (po 21,4 proc.).
Liūdna, bet šis sąrašas ilgas: analizuodami detaliau matome, kad per pastarąjį dešimtmetį gyventojų daugėjo tik trijose žiedinėse Lietuvos savivaldybėse: Klaipėdą juosiančiame Klaipėdos rajone – 7,4 proc., Vilnių supančiame Vilniaus rajone – 6,2 proc. ir Kauną apglėbiančiame Kauno rajone – 3,2 proc. O visose kitose daugiau nei penkiasdešimtyje Lietuvos savivaldybių gyventojų per dešimtmetį tik mažėjo.
Jei nagrinėtume tik pačius rajonų centrus ir nežvilgtelėtume giliau, į jų kaimiškąsias seniūnijas, vaizdas atrodytų dar ganėtinai patrauklus. Bet vos tik paanalizuoji kaimiškųjų seniūnijų gyvenimo pokyčius, supranti, kad daugelio rajonų savivaldybių perspektyvos labai liūdnos – jos nebeturi jokios ateities. Ar taip teigti nėra per drąsu? Paklauskime mokslininkų.

43 seniūnijoje pernai negimė nė vienas vaikas

Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė Lietuvos gyventojų nykimo savivaldybėse nedramatizuoja. „Mes, demografai, remiamės kas dvejus metus sudaromomis Jungtinių Tautų bei ES statistikos biuro „Eurostat“ prognozėmis, kurios Lietuvai nėra tokios jau pesimistinės. Štai naujausioje, 2011 m. atliktoje prognozėje nurodoma, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens apie 2,5 mln. gyventojų. Taigi tokio emigracijos masto, koks buvo, jau nebebus“, – tikisi pašnekovė.
O štai Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas įsitikinęs, kad JT prognozės pernelyg optimistinės. „JT vertina situaciją pagal pastarųjų metų tendencijas, bet nevertina ilgalaikių praeities tendencijų. Mes, Lietuvos socialinių tyrimų instituto geografai, jau antrą dešimtmetį stebime, tiriame ir analizuojame pokyčius Lietuvos regionuose, todėl mūsų prognozės kur kas pesimistiškesnės – manau, per artimiausią dešimtmetį neteksime dar apie kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.“, – prognozuoja V.Daugirdas. Taigi 2020 m. mūsų veikiausiai teliks vos du milijonai.
Mokslininkas prisipažįsta, kad net jo žmona (su kuria pasikalba apie šiuo metu Socialinių tyrimų centre atliekamą tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“) nenori tikėti sutuoktinio Lietuvai prognozuojamu apokaliptiniu scenarijumi. „Bet aš ne politikas, aš mokslininkas, kalbu tai, prie kokių išvadų prieiname atlikę mokslinius tyrimus, – dėsto V.Daugirdas. – Faktas tas, kad nuo 2000 m., kai pradėjome vykdyti aktyvią stebėseną, priėjome prie išvados, jog Lietuvoje sparčiai daugėja itin retai apgyvendintų teritorijų, kuriose gyventojų tankumas toks pat kaip Mongolijos stepėse ar Sacharos dykumoje, tai yra vos du trys gyventojai viename kvadratiniame kilometre. Štai 2000 m. retai apgyvendintų teritorijų, kurių viename kvadratiniame kilometre gyveno iki 12,5 žmogaus, tebuvo 41, o 2006 m. – jau 70, o 2012 m. – net 183 seniūnijos. Be to, net šešiose teritorijose gyventojų tankumas nesiekia nė penkių gyventojų viename kvadratiniame kilometre. O juk problemos esmė ta, kad šios 183 seniūnijos užima net 45 proc. visos mūsų šalies teritorijos.“
Taigi, V.Daugirdo žodžiais, galime teigti, kad tampame retai apgyvendintu kraštu. Be to, pasak šio mokslininko, kartu su kolegomis iš Socialinių tyrimų centro nagrinėjančio retai apgyvendintų teritorijų Lietuvoje plėtimąsi, per artimiausius 15–20 metų beveik visos kaimiškos teritorijos bus retai apgyvendintos.
Vilniaus universiteto profesorė demografė Dovilė Krupickaitė sako taip pat mananti, kad kaimiškose seniūnijose netrukus liks tik “špitolės”. Mat jau šiandien, kaip atkreipia dėmesį docento V.Daugirdo suburtų mokslininkų grupė, Lietuvoje yra net 43 seniūnijos, kuriose pernai negimė nė vienas vaikas. Kai kuriose jų nė vieno naujagimio neužregistruota jau antrus metus iš eilės. O kur dar dešimtys seniūnijų, kuriose per metus gimsta tik nuo vieno iki dviejų naujagimių.
Pati geriausia padėtis tarp visų vadinamų retai apgyvendintų teritorijų yra Viešvilės seniūnijoje (Jurbarko r.). Čia vaikai iki 15 metų amžiaus sudaro net 19,2 proc. visų seniūnijos gyventojų. Bet net jei visi šioje, pagal vaikų skaičių geriausioje, seniūnijoje šiuo metu gyvenantys vaikai liktų čia kurti savo ateities, jie vis tiek nepagimdytų tiek vaikų, kad bent jau išliktų toks pat gyventojų skaičius, koks yra šiandien. Ką jau kalbėti apie mažiausiu gimstamumu išsiskiriančią Labanoro seniūniją, kurioje vaikai tesudaro vos 6,9 proc. visų seniūnijos gyventojų.
O jei remsimės Statistikos departamento duomenimis, matysime, kad mokinių Lietuvoje nuo 2000 iki 2011 m. sumažėjo net 35 proc., arba po 5–6 proc. kiekvienais metais. Todėl buvo uždarytos net 1045 mokyklos, arba net 44 proc. visų šalies mokyklų. O dar apie 300 ugdymo įstaigų bus uždaryta per artimiausius kelerius metus.
Tiesa, politikai stengiasi, kad kaimo mokyklos būtų išsaugotos, paverčiant didesnių, rajonų centrų mokyklų filialais. „Bet tik laiko klausimas, kada ir šie filialai bus uždaryti. Ir tai bus natūrali baigtis, – prognozuoja V.Daugirdas. – Beje, daugybė tokių mokyklų yra ką tik renovuotos: pastatas tviska iš tolo savo sienų baltumu, langų blizgesiu, spalvingomis klasėmis. Deja, nebėra kam jose mokytis. Ir ne vienas seniūnas mums skundžiasi, girdi, jie nesugebėjo prognozuoti, kad nebebus mokinių, – dar prieš porą metų atrodė, kad mokykla gali veikti toliau, bet šįmet teko uždaryti.“
O ir ne vienas seniūnas tyrimą atliekantiems mokslininkams yra pripažinęs, kad kaimuose lieka dažniausiai tik tas reprodukcinio amžiaus jaunimas, kuris nesugeba emigruoti ir kurio “darbas” yra alkoholis.
Geografai, padedami seniūnų, fiksuoja daugybę kaimų, kuriuose apie 40 proc. visų gyventojų yra pensininkai: tai esantys Labanoro, Marcinkonių ir Tauragnų seniūnijose. „Tiesa, oficialiais duomenimis, šiose seniūnijoje pensininkų tėra nuo 34,4 iki 41,4 proc., bet iš tikrųjų, pasak seniūnų, – net 50 proc. ir dar daugiau. Mat kai kurie vietiniai senučiukai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur, – pasakoja docentas. – Oficialiosios statistikos duomenimis, 2011 m. be gyventojų buvo net 4200 gyvenviečių, bet iš tikrųjų daugiau, mat dešimtyse seniūnijų gyvybė sukruta tik vasarą. Štai Salako (Zarasų r.) seniūnas netgi prasitarė, girdi žiemą jiems belieka užkalti daugelio gyvenviečių langus, nes nebėra kam gyventi, žmonės čia atvažiuoja tik vasaroti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos savivaldybių iš bankų paimtų paskolų suma per ketverius metus išaugo net 1,64 karto: nuo 1,062 mlrd. iki 1,737 mlrd. Lt. Kai kurioms savivaldybėms skolos tapo nebepakeliamu akmeniu po kaklu. O ar esama būdų, kaip tas skolas sumažinti?

Lietuvos savivaldybių pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. išaugo 2,4 karto, nuo 137,3 mln. iki 326 mln. Lt. Pagal bendros skolos, kuri susideda iš bankų paskolų ir įsiskolinimų savivaldybių paslaugų teikėjams, dydį šiuo metu rekordus viršija Vilniaus savivaldybė, iš viso jau turinti per 950 mln. Lt skolų.
Kai kurioms savivaldybėms skolos tapo milžiniškais, jas skandinančiais  akmenimis po kaklu, ir tai jau ima atsiliepti tiek tų miestų įmonėms, tiek gyventojams. “Iš tiesų kuo didesnė savivaldybės pradelsta skola, palyginti su jos gaunamomis pajamomis, tuo mažiau galimybių ji turi skolintomis lėšomis pradėti naujus projektus. Kreditoriniai įsiskolinimai – tai nesugebėjimas laiku atsiskaityti tiek su verslo įmonėmis, tiek su savivaldybėms priklausančiomis visuomeninio transporto, šilumos, vandens, elektros energijos ir kitomis įmonėmis. Dėl tokių skolų savivaldybės negali laiku nei išmokėti algų darbuotojams, nei atsiskaityti su bankais, nei sumokėti mokesčių valstybei“, – teigia Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėjas finansų klausimais Rimantas Čapas.
Savivaldybė, kurios pradelsta skola tam tikru metu siekia 46 proc. visų jos gautų pajamų, nebeturi teisės skolintis pinigų iš Lietuvos komercinių bankų savo lėšomis inicijuojamiems investicijų projektams įgyvendinti.
Tiesa, Europos struktūrinei paramai gauti savivaldybėms tokios skolos limitas yra didesnis – 75 proc. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį Alytaus miesto savivaldybės skolos sudarė daugiau kaip pusę jos gautų pajamų – 51,5 proc. Tai reiškia, kad Alytus tą dieną nebeturėjo teisės skolintis savo lėšomis finansuojamiems investicijų projektams įgyvendinti, tačiau ES lėšomis finansuojamiems projektams kofinansuoti skolintis dar galėjo.

Vilniui Lietuvos bankai nebeskolina

Vilniaus meras Artūras Zuokas pripažino, kad bendras sostinės paskolų iš bankų ir finansinių institucijų portfelis šiuo metu yra apie 460 mln. Lt, panašiai sudaro ir finansiniai įsipareigojimai įvairių paslaugų teikėjams „Taigi bendra skola šiuo metu siekia apie 950 mln. Lt”, – skaičiuoja A.Zuokas.
Palyginkime: Londonas, kuriame gyvena per 8 mln. gyventojų, šiuo metu iš viso turi 348 mln. JAV dolerių skolų (939 mln. Lt). Taigi mažiau nei Vilnius, kuriame gyventojų 15 kartų mažiau nei Londone. Kredito reitingų agentūros „Moody“s“ investuotojų tarnybos ekspertai pabrėžia, kad Londono skolų valdymo praktika jau daug metų yra apdairi ir konservatyvi, todėl jai suteiktas AAA ilgalaikio skolinimosi reitingas. Tai aukščiausias reitingas, kurį „Moody“s“ suteikia savivaldybėms. Beje, tokį reitingą Londonas gauna jau 36 metus paeiliui. Tai šiam miestui teikia galimybę mažinti skolinimosi sąnaudas. Kitaip tariant, Londonas paprastai skolinasi su 2–2,2 proc. palūkanomis.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad mūsų sostinė atsidūrė aklavietėje, tačiau kaip liudija užsienio, o ir kai kurių Lietuvos miestų patirtis, išeičių vis dėlto esama. Tad kaip labiausiai prasiskolinusios Lietuvos savivaldybės galėtų sumažinti šimtamilijonines skolas?
Visų pirma prasiskolinusios savivaldybės galėtų žengti Kauno pavyzdžiu. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas sako, kad per praėjusius metus antro pagal dydį Lietuvos miesto savivaldybė bendrą savo skolą sumažino net 30,2 mln. Lt. Šiuo metu Kaunas turi apie 174 mln. Lt skolų, arba 5,5 karto mažiau negu Vilnius. Kauno pasirinktas skolos mažinimo būdas nebuvo sudėtingas: 14 mln. Lt skolą leido sumažinti iš savivaldybės įmonių paimti dividendai, o 16 mln. Lt skolos nurėžė palankios sutartys su bankais: tai yra senų kredinių linijų pakeitimas naujomis su ypač palankiomis palūkanomis. Paprasčiau tariant, dabar bankai bent jau Kauno miestui skolina už kelis kartus mažesnes palūkanas nei anksčiau. Ir vien tai leidžia sutaupyti milijonus.
Regis, panašiai netolimoje ateityje ketina elgtis ir sostinė. “11 mln. Lt bus sutaupyta per artimiausius dvejus trejus metus perfinansavus esamas skolas kito banko išduotomis paskolomis už mažesnes palūkanas. Jas viešo konkurso būdu perėmė DNB bankas, pasiūlęs geresnes sąlygas, kurios ateityje ir leis sutaupyti apie 11 mln. Lt“, – paaiškino Vilniaus meras.
Taip pat sostinės savivaldybė sutarė su bankais atidėti skolų išmokėjimo terminus, iš jų ir 79 mln. Lt grąžinimą bankrutavusiam bankui „Snoras“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmą kartą atliktas savivaldybių veiklos tyrimas liudija dalies mažųjų savivaldybių neūkiškumą.

Šiandien gyvenimo kokybė įvairiuose Lietuvos regionuose labai skirtinga. Tai lemia daugybė veiksnių bei niuansų: ne tik investicijos, ES parama ar finansavimas iš biudžeto, bet ir mero veiksmai, savivaldybės biurokratinis aparatas, jo darbo efektyvumas ir išlaikymo sąnaudos.

Valdymo išlaidų lyderės

Kaip paaiškėjo iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atlikto savivaldybių veiklos tyrimo, formaliai pačios turtingiausios Lietuvoje yra kurortų savivaldybės. Jose vienam gyventojui tenka didžiausia biudžeto lėšų dalis. Šio sąrašo viršuje – Neringos savivaldybė, kurioje vienam gyventojui tenka net 6,1 tūkst. Lt. Toliau rikiuojasi Birštonas, kur vienam gyventojui tenka 5,7 tūkst. Lt, Palanga – 3,5 tūkst. Lt ir Druskininkai – apie 2,9 tūkst. Lt. Pirmajame dešimtuke pagal lėšas, tenkančias vienam gyventojui, taip pat atsiduria Akmenė – 3 tūkst. Lt, Zarasai – 2,8 tūkst. Lt, Varėna – 2,7 tūkst. Lt, Joniškis, Raseiniai ir Ignalina – po 2,6 tūkst. Lt.
O mažiausiai lėšų (nuo 1,7 iki 2 tūkst. Lt), kaip rodo VRM savivaldybių veiklos tyrimas, vienam gyventojui tenka Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos rajonų, Panevėžio miesto, Tauragės, Šalčininkų, Alytaus, Marijampolės, Visagino ir Šiaulių rajonų savivaldybėse.
Tiesa, analizuojant, kokios yra realios savivaldybių galimybės savarankiškai planuoti darbus ir išlaidas, aiškėja, kad kai kurios santykinai didelį biudžetą valdančios savivaldybės savarankiškoms funkcijoms vykdyti teturi vos penktadalį ar dar mažiau visų biudžeto lėšų.
Finansiškai savarankiškiausia – jau minėta kurortinė Neringos savivaldybė, savarankiškai valdanti net 61,4 proc. viso savo biudžeto. Kitaip tariant, šią savo biudžeto dalį savivaldybė gali skirti įvairioms socialinėms ir ekonominėms programoms įgyvendinti, savivaldybės biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešosioms paslaugoms teikti.
Daugiau kaip pusę viso biudžeto savarankiškai tvarko ir Palangos (57,7 proc.), Akmenės (55,4 proc.), Klaipėdos miesto (52,9 proc.) bei Kauno miesto (51,2 proc.) savivaldybės. Toliau pagal geriausias galimybes savarankiškai finansiškai tvarkytis rikiuojasi Šiaulių miesto, Visagino, Kauno rajono, Klaipėdos rajono ir Vilniaus miesto savivaldybės. Tiesa, sostinės valdžios finansinio savarankiškumo rodiklis tesiekia 44,7 proc.
O mažiausiai savarankiškų finansinių išteklių turi mažosios savivaldybės: Birštonas (vos 18,9 proc.), Pagėgiai (33,2 proc.), Zarasai (34 proc.), Raseiniai (34,1 proc.) ir Varėna (35 proc.).
Bet kai kurios savivaldybės, kad ir kiek turėtų savarankiškų lėšų, labiau linkusios jas skirti ne miestelėnų, o valdininkijos gerovei. Štai kuklių savarankiškų finansinių išteklių turinti Pagėgių savivaldybė yra valdymo išlaidų lyderė – net 13,17 proc. visų išlaidų ji valdininkijai išlaikyti. Toliau rikiuojasi Neringa, tam skirianti beveik 13 proc., Rietavas – 9,8 proc., Širvintos – 9,7 proc., Ignalina – 8,4 proc., Elektrėnai – 8,3 proc., Palanga – 8,3 proc., Molėtai – 8,1 proc. ir Vilniaus rajono savivaldybė – 7,9 proc.

Labai skirtingos proporcijos

Įdomiausia, kad taupiausios atrodo ir mažiausią dalį visų lėšų valdininkijos aparatui skiria penkių didžiųjų miestų savivaldybių administracijos: Klaipėdos (1,8 proc.), Panevėžio (3,2 proc.), Šiaulių (3,4 proc.),Vilniaus (3,6 proc.) ir Kauno (3,9 proc.). Toliau rikiuojasi penkios rajoninės savivaldybės: Ukmergės, Marijampolės, Vilkaviškio, Jurbarko ir Biržų. Šiose savivaldybėse valdymo išlaidos tesudaro kiek daugiau kaip 4 proc. viso biudžeto lėšų.
Jeigu savivaldybių valdymo išlaidas nurodytume ne procentais, o pinigais, pamatytume, kad didžiausia našta gyventojams tarnautojai yra Neringoje: vienam gyventojui tenka net 790 Lt savivaldybių valdymo išlaidų. Toliau eina Pagėgiai – 336 Lt, Palanga – 290 Lt ir Zarasai su Rietavu – po 221 Lt.
Na, o mažiausiai biurokratinis aparatas kainuoja didžiųjų miestų gyventojams, ir tai natūralu: pavyzdžiui, Klaipėdoje vienam gyventojui tenka tik 39 Lt savivaldybės valdymo išlaidų, Panevėžyje – 64 Lt, Šiauliuose – 73 Lt, Vilniuje – 80 Lt, o Kaune – 87 Lt. Iš mažesnių savivaldybių derėtų paminėti Vilkaviškio rajoną, kuriame vienam gyventojui tenkančios savivaldybių valdymo išlaidos sudaro 97 Lt.

Kodėl vieni Lietuvos regionai vystosi ir gražėja daug sparčiau nei kiti, kodėl juose nemažėja gyventojų, kodėl jie pritraukia daugiau investuotojų? Viską, pasirodo, lemia trys dalykai: ar šis regionas atrado, kuo yra išskirtinis, ar jo valdžia turi daug idėjų bei iniciatyvumo ir ar jo bendruomenė aktyvi bei pati nori gerinti savo gyvenimo kokybę.

“Pirmiausia reikia svajonės ir idėjos, tada reikia pinigų, o jau tada galima tikėtis proveržio. O jei nėra nei svajonių, nei idėjų, tai ir tikėtis nieko neverta”, – neabejoja Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, pats ne tik savo idėjomis, bet ir jų įgyvendinimu visą Lietuvą stebinantis jau dvylika metų.
Naujausia jo idėja – Druskininkuose prie vandens atrakcionų parko įrengti dar vieną uždarą areną su dirbtine jūra ir paplūdimiu, kuri veiktų ištisus metus. “Kai bus gražus, saulėtas oras, stiklinis stogas nuvažiuos ir žmonės galės degintis, o kai bus apniukę, poilsiautojai galės mėgautis vandens voniomis ir žaisti paplūdimio tinklinį”, – aiškina R.Malinauskas.
“Veidas” nusprendė pasidomėti, kokias idėjas puoselėja kitų miestų ir rajonų centrų vadovai ir kokius projektus planuojama įgyvendinti skirtinguose Lietuvos regionuose.
Kaip paaiškėjo, kitur fantazija šiek tiek skurdesnė, bet svarbiausia, kad jos vis dėlto esama: taigi vieni planuoja naujus kongresų, konferencijų ir koncertų rūmus, antri – daugiafunkcį žiemos sporto kompleksą, o treti – karjerų pritaikymą turizmui ir rekreacijai (išsamenį planuojamų projektų vaizdą galite matyti lentelėje). Galbūt ketvirtadalis jų netaps tikrove, bet be jų apskritai nieko nebūtų.
Beje, įdomios idėjos, projektai traukia ir investuotojus. Šį pavyzdį puikiai iliustruoja Palanga, kurioje šiemet pradėjo veikti vaikų žaidimų parkas, pradėta statyti sporto salė su universalia danga, šalia kitąmet bus atidarytas 8 tūkst. kv. m SPA pastatas su viešbučiu, maitinimo bei konferencijų erdvėmis. Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Palanga sudomino dar ir turtingą investuotoją iš užsienio, kuris apleistoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie “Statoil” degalinės miestui pastatys naują didžiulę autobusų stotį, o šalia jos – maždaug 4 tūkst. kv. m ploto prekybos ir pramogų centrą. Be to, dar ir finansuos šalia būsimo komplekso esančios Vėžių gatvės dalies rekonstrukciją.
Šie pavyzdžiai rodo, kad galimybių stipriai keistis turi ne tik Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, bet ir kiti Lietuvos regionai. Tad kaip jiems sekasi ir kas jiems galėtų padėti?

Svarbiausia – naujos darbo vietos

Chemijos mokytoja dirbanti dviejų vaikų mama Jurgita Ragauskienė Zarasų rajone gyvena jau trylika metų. Jos žodžiais, per tuos metus Zarasai smarkiai pasikeitė: miestas išgražėjo, buvo restauruotas parkas, atsirado baseinas, esama įvairiausių renginių. Taigi veiklos Zarasuose tikrai netrūksta. Šeimoms su vaikais – taip pat. Vienintelis šio miesto trūkumas – darbo vietų stygius. Todėl, pasak moters, norėdami išlaikyti jaunus žmones miesto valdžios vyrai turėtų daugiau galvoti apie naujų darbo vietų kūrimą.
Pasidomėjus, kokius projektus Zarasų savivaldybė artimiausiais metais ketina įgyvendinti, paaiškėjo, kad jos užmojai gana platūs. 2008 m. Zarasams buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas, todėl siekdama veiksmingiau panaudoti turizmo išteklius Zarasų miesto valdžia planuoja plėtoti turistų traukos centrus: ketinama atnaujinti paplūdimį, sutvarkyti apžvalgos rato skverą ir net įrengti kalnų slidinėjimo trasų bei snieglenčių parką.
Dviračio zarasiškiai neišradinėja – pasirodo, dar 1937 m. šiame mieste veikė pirmasis Lietuvoje žiemos sporto centras su tramplynu, skirtu šuoliams su slidėmis. Pasak savivaldybės atstovų, visi planuojami projektai ne tik skatins turizmą, bet ir leis sukurti naujų darbo vietų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos skyriaus vadovas dr. Donatas Burneika neabejoja: Zarasai potencialo tapti turistų traukos objektu tikrai turi. Tik pabrėžia, kad slidinėjimo trasos – sunkiai atsiperkanti investicija, juk slidinėjimo sezonas Lietuvoje nėra ilgas. Todėl tokių projektų verslininkai paprastai nesiima. Juos įgyvendinti realu tik gavus ES lėšų, kai savų pinigų pridėti reikia ne daugiau nei penkiolika procentų. Jeigu būtų kitaip, greičiausiai mūsų šalyje tokių trasų būtų gerokai daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

BFL

“Veidas” jau šeštą kartą pristato gyvenimo kokybės tyrimą šalies miestuose ir rajonuose bei skelbia juodųjų teritorijų žemėlapį. Visą publikacijos tekstą galėsite skaityti savaitraštyje “Veidas” nusipirkti žurnalą PDF formatu ardesu http://www.veidas.lt/veidas-nr-38 arba “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Regionų ateities peizaže – varganos špitolės
Ignalina ir Zarasai, Pasvalys ir Anykščiai, Lazdijai, Joniškis ir Akmenė, Pagėgiai, Kelmė ir Varėna – tai dešimt savivaldybių, kuriose, skaičiuojant vienam tūkstančiui gyventojų, daugiausiai socialinės rizikos šeimų, daugiausiai socialinių išmokų gavėjų, daugiausiai ilgalaikių bedarbių ir daugiausiai vaikų, gaunančių nemokamą maitinimą mokykloje.
Remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto analize, Ignalinos ir Akmenės rajonuose mokesčių mokėtojai sudaro jau tik nuo 15 iki 23 proc. visų gyventojų.
Ir šį sąrašą rajoninių savivaldybių, kuriose vyrauja socialinė neviltis, kuriose labiausiai pasiturintys gyventojai yra pensininkai, būtų galima tęsti. Iš esmės prie mirštančių miestų ir rajonų būtų galima priskirti daugumą savivaldybių, nutolusių nuo penkių didžiųjų miestų daugiau kaip penkiasdešimt kilometrų ir esančių nuo magistralinių kelių toliau kaip dešimt–dvidešimt kilometrų.
Rajoninės savivaldybės, nutolusios nuo Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno daugiau kaip per pusšimtį kilometrų, kas penkerius metus praranda vidutiniškai po dešimtadalį gyventojų. Ir tai tik oficialioji statistika. (…)

Vilnius, Klaipėda ir Kaunas dar sparčiau “siurbs” provinciją
D.Krupickaitė ne kartą yra teigusi, kad daugelį regionų problemų išspręstų valstybės gimstamumo skatinimo politika. Tą patį kalba ir urbanistas M.Pakalnis. Jis cituoja “Eurostato” prognozes, kad jei jau dabar nepadidės gimstamumas, tai po aštuonerių metų Lietuvoje gyvens tik 2,5 mln., o apie 2050–2060 m. – vos 2 mln. gyventojų. “Tiesa, kai aš apie tai prakalbau dar 2004-aisiais, buvau politikų nušvilptas: jie aiškino, girdi apie 2020-uosius Vilnius būsiąs milijoninis miestas, o Lietuvoje gyvensią apie puspenkto milijono žmonių, nes esą lietuviai po visų netekčių išspręsdavę demografines problemas, – pasakoja M.Pakalnis ir apibendrina: – Bet iš tikrųjų visą laiką demografines problemas Lietuvoje sprendė tik kaimiečiai.

M.Pakalnis taip pat pastebi, kad nors dauguma bėgančių iš periferijos lietuvių traukia į sostinę, nei Vilnius, nei kiti du didmiesčiai nėra patogūs ir palankūs šeimoms – Lietuvoje nėra būstų, atitinkančių šiandieninį šeimų gyvenimo modelį: su saugiu uždaru kiemu ir jaukia buto ar namo erdve, kurioje galėtų bendrauti visa šeima.
“Kadangi pirkėjai nebuvo reiklūs, pirko net nepastatytus butus-sekcijas, kai iš laiptinės kiekvienas patenka į savo erdvę, tai statytojai ir nesistengė siūlyti aukštesnės kokybės.”
Kartu pašnekovas pabrėžia, kad ateityje Lietuvos didmiesčiai turėtų sekti Vienos, Hamburgo, Roterdamo ir kitų Vakarų Europos didmiesčių pavyzdžiais, kai savivaldybė išperka iš gyventojų senus daugiabučius, juos griauna, o paskui stato kokybiškus namus miestų centre, o ne plečia miestą į užmiesčio kvartalus.
Miestas, pasak SĮ “Vilniaus planas” vyr. architekto M.Pakalnio, turi būti plečiamas kompaktiškai: tankinant teritorijų užstatymą pačiame mieste. O vietoj per visą miestą besidriekiančių miškų turėtų būtų įrengiamos tikros žaliosios zonos su vaikų žaidimų aikštelėmis, suoliukais, gėlynais, fontanėliais, tvenkinukais, kaip yra Londono, Paryžiaus ar Hamburgo centre. (…)

1. Vilniaus m.

2. Neringa

3. Klaipėdos m.

4. Kauno m.

5. Klaipėdos raj.

6. Utenos raj.

7. Kauno raj.

8. Mažeikių raj.

(…)

(Pilnoje lentelėje – visos 60 savivaldybių)

Visą lentelę galėsite studijuoti nuo pirmadienio savaitraštyje “Veidas” “iPad” planšetėje ar užsisakę “Veido” elektroninę versiją PDF formatu adresu

http://www.veidas.lt/veidas-nr-38

Pirmą kartą apibendrinus vietos valdžios valdomų įmonių rezultatus konstatuota, kad jos valdomos nepakankamai efektyviai.

Antrus metus rengiamose valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitose – stulbinami pokyčiai: veiklos pelnas darbuotojui padidėjo iki 10,8 tūkst. Lt, nors 2009 m. šis rodiklis buvo su minuso ženklu – nuostolis siekė 5,1 tūkst. Lt, grynasis pelnas su mokesčiais valstybei per trejus metus padidėjo daugiau nei dešimtkart – nuo 24,5 mln. iki 246,6 mln. Lt. Valstybės biudžetas dividendų ir pelno įmokų 2009 m. gavo 41 mln., o pernai, skaičiuojant su planuojamais dividendais, 524 mln. Lt. Valstybė šiuo metu yra 145 įmonių pagrindinė akcininkė ar savininkė, jose dirba 41 tūkst. darbuotojų.
Ūkio viceministras Adomas Audickas neabejoja, kad šeimininkiškas požiūris į savo įmones tikrai padarė įtakos jų efektyvumui, tačiau rezultatų šuolio neaiškina vien sugriežtėjusia kontrole – juk atsigauna ir ekonomika.
Tačiau pirmąkart pabandžius apibendrinti ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatus, tokių ekonomikos atsigavimo šuolių nematyti. Žinoma, objektyviau vertinti galima tik lyginant to paties profilio įmones, o ne tiesmukai savivaldybių su valstybės valdomomis ar skirtingų savivaldybių.
Vis dėlto pirmą kartą Ūkio ministerijos atlikta vietos valdžios valdomų įmonių analizė rodo, kad akivaizdaus rezultatų gerėjimo jose nė negalėjo būti, nes dauguma jų dirba neefektyviai, joms nesuformuluoti tikslai, jos neturi strateginių planų, neatskirtos komercinės ir socialinės jų funkcijos.

Valdo ir vaistines, ir pirtis, ir knygynus, ir turgus

Visų savivaldybių valdomose 262 įmonėse dirba 19,8 tūkst. darbuotojų. Įmonių turtas 2011 m. sudarė 8,5 mlrd. Lt, o t. y. 1,2 mlrd. Lt daugiau nei prieš porą metų, pardavimo pajamos – 2,4 mlrd. Lt, t. y. 75 mln. Lt daugiau nei kriziniais 2009-aisiais. Daugiausiai turto valdė Vilniaus miesto – 1,8 mlrd. Lt, o didžiausią apyvartą  – 503 mln. Lt – pasiekė Kauno miesto savivaldybių įmonės.
Prastėjančius savivaldybių valdomų įmonių rezultatus – vietoj 93,3 mln. Lt pelno 2009 m. ir 29,5 mln. Lt 2010-aisiais pernai patirtas 833 tūkst. Lt nuostolis – lėmė dėl didėjusių kuro kainų prastėję savivaldybių valdomų centralizuoto šilumos tiekimo įmonių rezultatai. Įmonių nuosavo kapitalo grąža 2011 m. buvo nulinė, nors 2009-aisiais siekė 2,6 proc. Pernai Kauno ir Klaipėdos miesto savivaldybių valdomų įmonių grąža sudarė po 1,8 proc., o kitų didžiųjų miestų nesiekė nė 1 proc.
Savivaldybių įmonių finansiniai įsiskolinimai per dvejus metus pasistiebė nuo 632 mln. iki 702 mln. Lt. Čia taip pat didžiausią įtaką turėjo šilumos tiekimo įmonės: pavyzdžiui, Šiaulių savivaldybės įmonių skola labiausiai stybtelėjo dėl 43,8 mln. Lt didesnių nei užpernai paskolų termofikacinei elektrinei statyti.
Savivaldybės savo pavaldume dažniausiai stengiasi išlaikyti komunalinių paslaugų, transporto, šilumos, vandens tiekimo įmones. Tačiau ar joms reikia savų vaistinių, knygynų, kino teatrų, pirčių, laidotuvių namų, architektūros biuro, gydomosios gamybos įmonės ar sporto, turizmo reikmenų įmonės?
„Nenurodinėjame, kokias įmones valstybė ar savivaldybė turi turėti, bet jei jau turi, jas valdyti reikia kokybiškai. Savivaldybė turi aiškiai įsivardyti tikslus, kodėl turi vieną ar kitą įmonę – ar jos reikia miesto infrastruktūrai užtikrinti, ar teikti socialinę paslaugą, kurios neteikia privatus verslas. Bet visuomet verta analizuoti, gal labiau apsimoka subsidijomis paskatinti to imtis privatų verslą, nes ne tik Lietuvos, bet, pavyzdžiui, Švedijos valstybės valdomos įmonės nėra tokios efektyvios kaip privačios”, – mano A.Audickas.
Tačiau, jo nuomone, savivaldybės turi domėtis, ar gyventojams paslaugos teikiamos kokybiškai, kas jas beteiktų – savivaldybės valdoma įmonė, koncesininkas ar privatus verslas, o kainų reguliuotojas turėtų užtikrinti, kad nebūtų sudaryta galimybė įmonėms gyventojų sąskaita turėti viršpelnius. Pavyzdžiui, „Vilniaus energijos“, kuri patikėta koncesininkui, grąža – apie 50 proc. – kelia klausimų ir prašosi papildomos analizės, pabrėžia A.Audickas.
Be to, jis siūlo savivaldybėms, Savivaldybių asociacijai pasvarstyti, gal įmanoma apjungti kelių savivaldybių kai kurias įmones, optimizuojant jų veiklą. Dabar tokių tarpsavivaldybinių įmonių tėra dešimt.

Klaipėda vis daugiau darbų patiki privačiam verslui

Stebina ir atskirų savivaldybių rezultatų žirklės. Tiesa, norint išsiaiškinti, ką jie reiškia, reikia gilesnio lyginimo. „Pavyzdžiui, gal kuri savivaldybė nutarė subsidijuoti gyventojus, todėl įmonės pelnas nedidelis, bet tai nereiškia, kad įmonė veikia efektyviai”, – aiškina A.Audickas.
Arba štai žvelgiant į skirtingų miestų savivaldybių įmonių valdomo turto skaičius Klaipėdą lenkia ir Panevėžys, ir Šiauliai. Bet tai – daugiau komplimentas Klaipėdai, nei atvirkščiai. „Klaipėdoje buvo per šimtas savivaldybės valdomų įmonių, o dabar liko dešimt, daugiausia susijusių su socialinėmis paslaugomis”, – aiškina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Nors savivaldybė valdo ne visas, o 75,2 proc. šilumą teikiančios „Klaipėdos energijos” akcijų (beveik 20 proc. parduota užsienio kapitalui, 5 proc. – kitiems akcininkams), miesto valdžia kontroliuoja, kad gyventojams nereiktų brangiau mokėti už šilumą. Savivaldybė valdo „Klaipėdos vandenį“, „Gatvių apšvietimą“, regioninį atliekų tvarkymo centrą. Po ilgų diskusijų politikai neleido privatizuoti pirties, diskutuojama dėl tikslingumo savivaldybei valdyti du turgus.
Klaipėdos miesto savivaldybė nebeturi jokios komunalinės įmonės. „Analizuojame, gal reiktų susigrąžinti kokius 10 proc. šiukšlių vežimo paslaugų. Šiandien visa ši rinka liberalizuota, bet šiukšlių vežėjai niekaip jos nepasidalina ir, kai tik savivaldybė paskelbia konkursą, jo rezultatus ima skųsti”, – komentuoja J.Simonavičiūtė.
Klaipėdos savivaldybė iš savo įmonių gauna ir dividendų, pavyzdžiui, iš „Klaipėdos energijos“ per metus apie 3 mln. Lt, turgų – apie 300 tūkst. Lt. „Tačiau mūsų tikslas – ne vaikytis pelno ir dividendų, o kad kiekviena savivaldybės valdoma įmonė racionaliai dirbtų, turėtų savo įmonių tikslus, patenkintų savo investicijų poreikius, bet ir gyventojai nepermokėtų už paslaugas“, – pabrėžia J.Simonavičiūtė.

Atsiliekame ir nuo pasaulinio etalono, ir nuo kaimynių
Taigi vienos savivaldybės tvarkosi, kitos ne. Kas turi galios priversti jas tai daryti? Ar ką gali pakeisti Ūkio ministerijos parengta ataskaita? „Įtakos daryti negalime, nes pagal Konstituciją atskirtos valdymo sritys, bet galime didinti tų įmonių skaidrumą viešindami ir lygindami šių įmonių duomenis. Geriausias instrumentas – savivaldybės gyventojų domėjimasis vietos valdžios valdomų įmonių darbo efektyvumu”, – mano ūkio viceministras A.Audickas.
Kol kas savivaldybės skiria per mažai dėmesio įmonių skaidrumui: trūksta viešai prieinamos informacijos apie įmonių veiklos ir finansinius rezultatus, netgi ne visos vietos valdžios valdomos įmonės laikosi įstatymų ir pateikia finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui – tokių yra 37-ios (12 proc.).
Daug metų tinkamai nekontroliuotų tiek valstybės, tiek ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatai neatitiko į juos investuoto mokesčių mokėtojų kapitalo. „Veidas“ prie vieno stalo buvo susodinęs valstybės įmonių ir Ūkio ministerijos atstovus: įmonių vadovai įrodinėjo, kad Vyriausybės „nuleisti“ indėlio į valstybės biudžetą planai – nerealūs, žlugdantys įmones. Tačiau dividendai ir pelno įmokos, lyginant su 2009 m. pernai išaugo 1169 proc., o įmonės ne žlugo, bet ėmė efektyviau dirbti, parengė kokybiškus strateginius planus, kad pasikeitus valdybai būtų užtikrintas tęstinumas, įmonės negyventų nuo rinkimų iki rinkimų. Ūkio ministerija siūlo į tokių įmonių valdybas įtraukti ne tik politikų deleguotus, bet ir nepriklausomus kompetentingus narius.
Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas, girdamas Ūkio ministeriją, kad ši į Lietuvos valstybės valdomų įmonių ataskaitą įtraukė savivaldybių valdomas įmones, tiki, jog jų inventorizavimas – pirmas žingsnis efektyvesnio jų valdymo link. „Efektyviam šių įmonių valdymui labai svarbu atskirti tas įmones, kurios teikia grynai komercinio pobūdžio paslaugas nuo tų, kuriomis siekiama dar ir kitų, strateginių, socialinių ir kitų nekomercinių tikslų. Kai įmonės teikia tik komercinio pobūdžio paslaugas, valstybės tikslas turėtų būti ne pelningesnis jų valdymas, o jų atsisakymas. Pavyzdžiui, LLRI Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, savivaldybės turi apie 200 pirčių, laidojimo namų, daugiabučių administravimo paslaugas teikiančių įmonių, kirpyklų, knygynų“, – pabrėžia ekspertas. Jis atkreipia dėmesį, kad savivaldybių valdomos įmonės nėra vienintelis turtas, kurio valdymo efektyvumą reikia didinti. LLRI Lietuvos savivaldybių indekse taip pat vertina ir savivaldybių turimas viešąsias įstaigas, valdomą nekilnojamą turtą. Šio turto valdymui efektyvinti taip pat reikia skirti ne mažiau dėmesio.
Kol kas nei vietos, nei centrinė valdžia nemoka valdyti įmonių pagal geriausią pasaulinę praktiką. Baltijos bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (Baltic Corporate Governance Institute) atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje gerokai atsiliekame ne tik nuo pasaulinio etalono, bet net nuo kaimynių Latvijos ir Estijos.

Savivaldybių valdomų įmonių (SVĮ) rezultatai 2011 m.

Turtas (mln. Lt)
8 529
Vilniaus SVĮ    1 828
Kauno SVĮ    1 205
Klaipėdos SVĮ    216
Kitų SVĮ    5 280

Pardavimo pajamos (mln. Lt)
2 385

Vilniaus SVĮ    393
Kauno SVĮ    503
Klaipėdos SVĮ    212
Kitų SVĮ    1 277

Veiklos pelnas (mln. Lt)
23,4
Vilniaus SVĮ    0,8
Kauno SVĮ    11,9
Klaipėdos SVĮ    7,7
Kitų SVĮ    3

Finansiniai įsipareigojimai (skolos) mln. Lt
702
Vilniaus SVĮ    100
Kauno SVĮ    167
Klaipėdos SVĮ    6
Kitų SVĮ    429

Darbuotojų skaičius
19 778
Vilniaus SVĮ    1 597
Kauno SVĮ    3 055
Klaipėdos SVĮ    867
Kitų SVĮ    14 259

Savivaldybių valdomų centrinės šilumos tiekimo įmonių (CŠTĮ) grynasis pelnas (mln. Lt, 2011 m.)
“Vilniaus šilumos tinklai”    2
“Kauno energija”    13,5
“Klaipėdos energija”    7,3
Visų savivaldybių valdomų CŠTĮ    24,1
Šaltinis: Ūkio ministerija

Lietuvos savivaldai trūksta savivaldos – kaip iššifruoti šią dažnai savivaldybininkų kartojamą frazę, aiškinamės su Savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene.

R.Ž.: Savivaldybės visada kartoja, kad nenori tapti vykdomaisiais komitetais, – jos nori būti savarankiškesnės. Funkcijų centralizacija ar, atvirkščiai, jų primetimas savivaldybėms neklausiant, ar jos gali jas įgyvendinti, ir dar be reikiamo finansavimo, – viena esminių problemų Lietuvoje. Tą pastebi ne tik pačios savivaldybės: Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžios kongreso monitoringo grupė, šiemet po vienuolikos metų vėl vertinusi, kiek savivalda Lietuvoje atitinka Europos vietos savivaldos chartiją, pasigedo daugiau finansavimo savivaldybėms deleguotoms funkcijoms atlikti, bendruomenių nuomonės priimant sprendimus, didesnės valdžios decentralizacijos, kad jos institucijos būtų kiek įmanoma arčiau žmogaus.
Daug buvo tikimasi iš apskričių reformos – kad savivaldybės galės priimti daugiau sprendimų. Deja, funkcijų padaugėjo mažai.
VEIDAS: Merai labiausiai piktinasi, kad savivaldai neperduota tvarkyti žemė. Ar tai iš tiesų didysis regionų plėtros trukdis?
R.Ž.: Jei savivaldybėms būtų atiduota žemės disponavimo – ne nuosavybės – teisė, būtų lengviau pritraukti investuotojų, operatyviau įgyvendinti projektus. Europoje beveik visur savivaldybės disponuoja žeme, į tai jau antrą kartą atkreipė dėmesį ir minėta Europos Tarybos monitoringo grupė.
VEIDAS: Tačiau aiški ir priežastis, kodėl priimtas toks sprendimas: korupciniai skandalai savivaldybėse neduoda pagrindo pasitikėti.
R.Ž.: Visuomenės apklausų duomenimis, savivaldybėmis žmonės pasitiki labiau nei Vyriausybe ar Seimu. O savivaldybių yra šešiasdešimt, tad kai kurioje nors vienoje nutinka kas blogo, prilimpa visoms.
Ne tik Lietuvoje centrinė valdžia tikina, kad ji geriau tvarkys reikalus, nes valdo biudžetą. Bet turėdamos savarankišką biudžetą, ir savivaldybės galėtų gerai tvarkytis. Dabar jos iš tiesų labai priklausomos nuo centrinės valdžios, o pasitikėjimą juk gali įgyti tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, jog tikrai galima jomis pasitikėti.
VEIDAS: Kokių funkcijų, be disponavimo žeme, savivaldybės nori, bet negauna?
R.Ž.: Jei jau savivaldybės pagal įstatymą yra už kurią nors sritį atsakingos, pavyzdžiui, už šilumos ūkį, tai norėtų būti atsakingos iki galo – kad joms leistų ir nustatyti šilumos kainas. Baiminamasi, kad prieš rinkimus tai būtų politizuojama – neva numušamos kainos, taip sužlugdant šilumos tiekimo įmones. Bet rinkimai vyksta ir į centrinę valdžią, o prieš juos priimama visokių populistinių dalykų.
VEIDAS: Vis dėlto savivaldybės labai skirtingos: teisės vienodos, bet prieniškiai priversti už šilumą mokėti beveik dvigubai brangiau nei molėtiškiai.
R.Ž.: Pagrindinis šilumos kainos dėmuo – kuro kaina, o ji priklauso ir nuo valstybės politikos, kiek deramasi, kad ji būtų mažesnė. Dabar visi sako: būtų pigiau, jei visur šildymui būtų naudojamas biokuras. Tačiau reikia prisiminti, kad gavusios ES struktūrinių fondų pagalbą pačios savivaldybės turėjo nuspręsti, kur investuoti: į vandentvarką, biokuro katilus ar kitą opiausią regionui problemą. Tos savivaldybės, iki kurių buvo nutiesti dujų vamzdžiai, investavo į kitas sritis, nes dujos buvo pigios, kiti buvo priversti ieškoti kuro alternatyvų. Šiandien pastarieji išlošė – moka už šilumą pigiau.
Savivaldybės deda visas pastangas, kad per ateinantį 2014–2020 m. ES finansinį laikotarpį ES paramą investuotų į biokatilus, mat nors biokuras pigesnis už dujas, jei savivaldybės pertvarkytų šilumos tiekimą tik skolindamosi iš bankų, šilumos kaina būtų dar didesnė nei dabar.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad vis daugiau savivaldybių reiškia norą perimti į savo rankas šilumos, kitas komunalinių paslaugų įmones? Kodėl Lietuvoje negalioja aksioma, kad privačios įmonės tvarkosi efektyviau?
R.Ž.: Negalima sakyti, kad paslaugų kainą lemia nuosavybės forma. Savivaldybės nori ne tiek perimti įmones, kiek kitokios kainų už paslaugas nustatymo metodikos. Dabar gyventojai nebepajėgia susimokėti už šilumą, tikinama, jog sumažinus kainas įmonės bankrutuotų, bet paskui paaiškėja, kad jos dirba pelningai, ir tie pelnai didesni, nei galėtų būti. Savivaldybės garantuoja, kad jei jos turėtų daugiau įtakos nustatant šilumos kainas, šios būtų mažesnės. Bet vėl žadama kažką atimti iš savivaldybių, atiduoti valstybės įmonei.
VEIDAS: Vis dėlto kas lemia didžiulius skirtumus tarp savivaldybių, pradedant gatvių valymu žiemą? Gal dėl to ir linkstama labiau pasitikėti viena nacionaline įmone?
R.Ž.: Daug kas priklauso nuo tarybų narių reiklumo. Tačiau nevienodi ir savivaldybių finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, priskirtos prie probleminių ar esančios Ignalinos atominės elektrinės regione gavo papildomą finansavimą. Arba štai Vilnius surenka daugiau gyventojų pajamų mokesčio, bet yra donoras kai kurioms kitoms savivaldybėms, todėl negali vykdyti norimų investicinių projektų, turi skolų. Savivaldybių finansavimo metodika neturėtų būti tokia, kad visas krūvis būtų užkrautas vienam ar dviem miestams.
Jau ne kartą keltas klausimas, ar savivaldybės turi išgyventi tik iš gyventojų pajamų mokesčio. Pokyčių esama: padidindamos turto mokestį jos jau gali priversti juridinius asmenis geriau tvarkyti savo turtą. Visame pasaulyje turto mokestis yra savivaldybių, bet pas mus jį moka tik juridiniai asmenys.
Be to, kitokia turėtų būti ir Lietuvos regioninė politika. Dešimt regionų plėtros tarybų, į kurias įeina merai ir tarybų nariai, turėtų turėti daugiau funkcijų, rūpintis to regiono bendrais projektais, o ne tik padalyti nelabai didelius europinius pinigus. Žinoma, norėtųsi, kad regioninei politikai 2014–2020 m. iš ES būtų skirta ne 11 proc., kaip dabar, o kur kas didesnė suma.
VEIDAS: Tačiau mūsų savivaldybės skiriasi ne tik viena nuo kitos. Ypač didžiuliai skirtumai tarp mūsų provincijos savivaldybių ir, tarkime, Vakarų Europos savivaldybių – ten lauko tualetų neberasi.
R.Ž.: Dėl to kaltas ir mūsų pripratimas. Pavyzdžiui, vykdant geriamojo vandens  ES reikalavimus daug kur nutiesti vamzdžiai, bet kai kur žmonės kategoriškai atsisako prisijungti, jei tik reikia už savo pinigus nutiesti kelis metrus trasos. Jie motyvuoja, kad šulinio vanduo skanesnis.
VEIDAS: Savivaldybės nori daugiau finansinio savarankiškumo, bet mažuma merų sugeba rasti investuotojų, imtis ambicingų projektų.
R.Ž.: Viskas priklauso nuo žmonių: jei savivaldybėje – darbinga, kūrybinga, stipri komanda, galima laukti gero rezultato. Gaila žiūrėti, kaip sunkiai dirba tos tarybos, kurių merams visą laiką reikia laviruoti tarp partijų, stengiantis išsilaikyti. Todėl Savivaldybių asociacija jau seniai siūlo įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Tai turėtų stabilizuoti darbą savivaldybėse, sutelkti jas ūkinei veiklai, o ne politinei kovai.
VEIDAS: Kaip suprasti: savivaldybės skundžiasi, kad turi per mažai funkcijų, tačiau jas gavusios vėl dejuoja nepajėgiančios jų vykdyti?
R.Ž.: Per ketverius metus savivaldybių biudžetai sumažinti 607,7 mln. Lt, o funkcijos tos pačios. Džiaugiamės, kad atsirado nors viena – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri ne buldozerio principu primetė naują tvarką, o pasiūlė eksperimentą: savivaldybėms prisiimti atsakomybę skirstant socialines pašalpas. Manau, kitąmet bus dar daugiau norinčiųjų prisidėti prie šio eksperimento.
Asociacija turi dar vieną siūlymą: savivaldybėms leisti sutaupytas lėšas pasilikti kitoms socialinėms reikmėms, ir tada nebereiks nė eksperimento. Savivaldybės kelia klausimą tik dėl kompensacijų už šildymą: jei šiluma brangs nepaisant savivaldybių valios, tai turi likti valstybės deleguota funkcija su tam skirtais biudžeto pinigais.
VEIDAS: O kaip savivaldybės vertina siūlymus joms perimti daugiabučių renovavimą?
R.Ž.: Vis daugiau diskutuojama, kad savivaldybių įmonės būtų atsakingos už atskirų kvartalų renovavimą, būtų kredito ėmėjos. Savivaldybės to nesikrato: asociacija pasirašė susitarimą su Aplinkos ministerija, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Bet siūlome susieti renovavimo programą su kompensacijomis už šildymą, nes šiandien įkalbinti renovuoti namą žmones, gaunančius kompensacijas, beveik neįmanoma.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje stringa savivaldos reforma? Likome vieni iš nedaugelio ES teturinčių vieną savivaldos lygį?
R.Ž.: Dar 2007 m. asociacija pareiškė savo nuomonę: Lietuvoje savivalda užtektinai reformuota. Daugiau savivaldybių steigti nereikia, nes dabartinės tokio dydžio, kad jų biudžetas sudaro galimybes jas vystyti, o lėšų patrupinimas nieko gero neduotų. Beje, ir Europoje, pavyzdžiui, Danijoje, Latvijoje, kitose šalyse, savivaldybės stambinamos.
Pas mus kai kas siūlo visoms seniūnijoms suteikti savivaldybių statusą – tada jų turėtume 550. Bet jau šiandien savivaldybėms regionuose trūksta kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, architektų. Antra, tokiu atveju iš biudžeto išlaikoma valdininkų armija didėtų, bet klausimas, ar užtikrintume didesnę jų paslaugų kokybę. O juk apskričių reforma siekta mažinti biurokratų kiekį.
Ko tikrai trūksta, tai žmonių dalyvavimo savivaldoje. Ieškome būdų, kaip stiprinti bendruomenes: atsirado seniūnaičių institucija, 8 mln. Lt suma skiriama bendruomenių projektams – gavusios po 100 ar 200 tūkst. Lt jos pačios apsisprendžia, ar keliuką asfaltuoti, ar kultūros centre salytę įsirengti.
VEIDAS: Bet ar jūs pažįstate savo seniūnaitį?
R.Ž.: Nei jį rinkau, nei pažįstu. Seniūnaičiai prigijo kaimiškose vietovėse, kur buvo stiprios bendruomenės. Dažnai vyksta diskusijos, ar miestuose apskritai reikalingos net seniūnijos, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Panevėžyje jų nėra. Nors miestų teritorijos didelės, gyventojų daug, bet jų savivaldybės pajėgios užtikrinti ir seniūnijų funkcijų vykdymą.
VEIDAS: Koks yra siektinas savivaldos Lietuvoje modelis ir kaip jį pasiekti?
R.Ž.: Savivaldybės nori teisių, nebijo atsakomybės ir siekia tokios sistemos, kuri leistų dirbti stabiliai. Dabar egzistuojančios galėtų pakankamai gerai tvarkytis, jei tik bus tam reikalingas finansavimas, atsiras daugiau tiesiai į savivaldybę ateinančių mokesčių – gyventojų pajamų, turto, gal net dalis PVM. Reikia, kad savivaldybės aiškiai žinotų, už ką jos atsako, ir kartu su centrinės valdžios institucijomis – darbo birža, mokesčių inspekcija ir kt. – spręstų tos teritorijos problemas. O stabilumo pridėtų ir tiesioginiai merų rinkimai.

“Įgyti pasitikėjimą savivaldybės gali tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, kad jomis tikrai galima pasitikėti.”

BFL

– Su kokiomis nuotaikomis savivaldybės įžengė į naujuosius metus?
R.Ž.: Su gana įvairiomis. Asociacijai pagaliau pavyko pasiekti, kad šiemet savivaldybių skolinimosi limitai būtų atkurti iki 2011 m. lygio. Tai reiškia, kad svarbūs europiniai projektai savivaldybėse galės būti tęsiami. 2012 metai bus rekordiniai savivaldybėms panaudojant Europos Sąjungos ir kitų šalių paramos lėšas, tačiau nepamirškime, kad šiems projektams įgyvendinti naudojamos savivaldybių pajamos, skirtos savarankiškoms funkcijoms atlikti (jos ir taip skurdžios), arba skolintos lėšos.
Savivaldybėms, be abejo, daug rūpesčių sukėlė „Snoro“ banko griūtis. Gerai, kad Vyriausybė gana greitai sureagavo ir padėjo savivaldybėms užtikrinti atlyginimų bei socialinių išmokų mokėjimą, be to, suteikė galimybę skolintis iš valstybės. Tačiau skolinimasis vis tiek yra su palūkanomis, ir metų pabaigoje skolą reikės grąžinti. Labiausiai savivaldybės baiminasi, ar „Snoro“ turtas bus realizuotas iki šių metų pabaigos ir bus įmanoma atgauti indėlius, antraip 2013-ieji bus dar sudėtingesni metai.
Jei kalbėsime apie biudžetą, šiemet nuo savivaldybių nukirpta dar 75 mln. Lt. Iš viso nuo 2008-ųjų iš savivaldybių be jokio teisinio pagrindo buvo atimta apie 612 mln. Lt (2009 m. – 150; 2010 m. – 127,7; 2011 m. – 260 mln. Lt).
Kitas ypač skaudus dalykas – 107 mln. Lt sumažintas moksleivio krepšelis, tad savivaldybės priverstos keisti klasių dydį, kai kuriais atvejais sujungti mokyklas, ir tai daroma tik bandant išgyventi.
– O kaip savivaldybės vertina naujos socialinių pašalpų mokėjimo tvarkos įvedimą?
R.Ž.: Turime penkias savivaldybes – Akmenės, Panevėžio, Raseinių, Radviliškio ir Šilalės rajonų, kurios pačios pasisiūlė išbandyti naująjį modelį: teikti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams kaip savarankišką funkciją.
Noriu pasidžiaugti, kad bene pirmą kartą toks svarbus siūlymas išbandyti naują metodą nebuvo stumiamas buldozeriniu būdu ar privalomai nuleistas iš dangaus. LSA įdėjo daug pastangų, kad tokio modelio efektyvumas pirmiausia būtų išbandytas bandomosiose savivaldybėse ir įsitikinta, ar, įtraukus vietos bendruomenę į paramos teikimo ir organizavimo procesus, paramos teikimas taps tikslingesnis bei veiksmingesnis. Labai džiaugiamės, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išgirdo mūsų argumentus. Juo labiau kad visi sutariame dėl esminio tikslo – mokėti socialines išmokas tik tiems, kuriems tikrai reikia, o visus kitus skatinti dirbti, užsiimti savo verslu.
– Ar dažnai savivaldybių ir aukščiausiosios valdžios bendradarbiavimas būna toks sklandus?
R.Ž.: Esame pasiekę iš tiesų nemažai – vien tai, kad visi svarbūs su savivalda susiję teisės aktai turi būti derinami su LSA, leidžia mums stiprinti savivaldos pozicijas ir ginti gyventojų interesus. Pagrindiniai mūsų darbo įrankiai – derybos, vietos specifikos išmanymas ir profesionalių specialistų argumentai. Todėl būna keblu, kai tų argumentų ne tik nesiklausoma, bet tiesiog nukertama kaip kirviu – bus tik taip ir ne kitaip. Visa apibendrinta Lietuvos savivaldybių nuomonė, kuriai atstovaujame, tiesiog ignoruojama.
Sudėtinga ir tai, kad savivaldybėms primetami vis nauji įsipareigojimai, kuriems atlikti neskiriama lėšų. Arba iš pradžių skiriamas dalinis finansavimas, o vėliau jis mažinamas ar iš viso panaikinamas. Savivaldybių teisės toliau siaurinamos, geriausias to pavyzdys – kišamasi į tas sritis, už kurias pagal Lietuvos įstatymus atsakingos savivaldybės: tai vandens ūkis ir atliekų tvarkymas. Pavyzdžiui, visais būdais bandoma apsunkinti savivaldybių dalyvavimą arba išstumti jas iš tam tikrų veiklos sferų įsileidžiant privatų operatorių. Taip netrukus sulauksime situacijos, apie kurią vis dažniau diskutuojama šilumos ūkyje: dar neseniai buvo skatinama nuomoti jį privačioms įmonėms, o dabar linkstama prie perdavimo valstybei.
– Šilumos ūkis savivaldybėms apskritai yra viena opiausių sričių.
R.Ž.: Šiandien savivaldybių vaidmuo šilumos ūkio sektoriuje formalus, nors savivaldybės yra šilumos ūkio savininkės ir yra labiausiai kaltinamos dėl didelių sąskaitų. Tačiau realiai šilumos kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Savivaldybių darbą apsunkina ir aiškios valstybės politikos šilumos sektoriuje nebuvimas.
Asociacijos pozicija šiuo požiūriu aiški – savivaldybės yra pasirengusios prisiimti atsakomybę, tačiau nori turėti ir teisę priimti sprendimus.
– Ar visuomet tokiais svarbiais klausimais pavyksta suderinti visų 60-ies savivaldybių poziciją?
R.Ž.: Visi sprendimai asociacijoje priimami per savivaldos interesų prizmę. Jei nacionalinė valdžia prima sprendimą, kuris kenkia savivaldai, asociacijos nariai vieningai pasisako prieš tai, nepaisydami priklausomybės valdančiųjų partijai ar opozicijai. Tai didelis stimulas dirbti.

Savivaldybėms nesugebant tinkamai atlikti šilumos ūkio savo miestuose priežiūros – savo konstitucinės pareigos, Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą apie tiesioginio valdymo įvedimą, sako premjeras Andrius Kubilius.

„Jeigu savivaldybės nesugeba vykdyti joms pagal Konstituciją tenkančių pareigų ir atsakomybės, Konstitucijoje numatyta labai aiški veiksmų logika. (…) Jeigu visiškai yra nesitvarkoma, noriu priminti, kad tokiu atveju Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą, kaip numatyta Konstitucijoje, ar iš tiesų gali toliau savivaldybė bendrai tvarkytis, ar nereikia kelti klausimo apie tiesioginius valdymus ir panašius dalykus“, – ketvirtadienio rytą „Žinių radijui“ teigė Premjeras.

ELTOS pranešimu, A. Kubilius pabrėžė, jog Vyriausybė daro viską, kad už dujas būtų mokama mažiau – siekiama pastatyti suskystintų dujų terminalą, pertvarkant dujų ūkį, tačiau šilumos vartojimo išaugimas Vilniuje su dujų kaina nesusijęs.

Pasak Vyriausybės vadovo, už šilumos ūkio priežiūrą atsakingos savivaldybės ir Vilniaus meras Artūras Zuokas bei jo koalicijos partneriai tai turi suvokti, o tai, ką jie daro dabar, kaltindami Vyriausybę – “grynas politikavimas”, dengiant savo klaidas. Šilumos ūkio tvarkymą būtent išskirtinai Vilniuje Premjeras apibūdino kaip neskaidrų ir sakė, kad nei A. Zuoko, nei „Vilniaus energijos“ vadovų paaiškinimai dėl situacijos nėra įtikinami.

“Vilniaus mieste savivaldybės ir šilumos ūkio vadovai kol kas nesugeba pripažinti, kad jiems reikia ištaisyti klaidas ir grąžinti tai, kas galbūt buvo nesąžiningai paimta iš vartotojų. Galų gale, aš tikiu, kad į visus klausimus atsakymus rasti padės ir teisėsaugos institucijos”, – teigė A. Kubilius.