Savivaldybėse, kuriose po vasario mėnesį vykusių rinkimų daug kur merai buvo išrinkti ne pagal rinkėjų valią, bet pagal politinę aritmetiką, vienas po kito valdžią susigrąžina tikrieji rinkimų nugalėtojai.

Iš pradžių buvo Prienai, paskui Kazlų Rūda, rudeniop atėjo eilė Kaunui, o dabar Panevėžiui – vienas po kito krinta merai, savivaldybių vadovais tapę ne rinkėjų valia, bet po užkulisinių partijų susitarimų. Į jų vietą grįžta tie, kurių partijos per rinkimus buvo surinkusios daugiausiai balsų.

Nugalėtojai susigrąžino merų postus

Pavasarį „Veidas“ jau rašė, kad savivaldos rinkimai iš esmės vyksta du kartus: pirma rinkėjai išrenka savivaldybių tarybų narius, o paskui šie, pusantro mėnesio (suteikiamo pagal įstatymą) dėlioję valdančiąsias koalicijas, renka merą, jo pavaduotojus, administracijos direktorių – tikrąją miesto ar rajono valdžią. Štai per šiuos antruosius – tikruosius rinkimus neretai atsitinka taip, kad oficialiai laimėjusi partija lieka už valdžios borto, nes visos kitos partijėlės susitarė ir nutarė mesti per bortą nugalėtoją. Dažniausiai vadovaudamosi principu – šitie jau pabuvo valdžioje, dabar duokite ir mums. Rinkėjų valia tokiais atvejais partinius „matematikus“ domina mažiausiai.
Ryškiausiu tokios neteisybės pavyzdžiu balandį tapo Kaunas – ir kaip antras pagal dydį miestas, ir kaip ryškiausias rinkėjų valios nepaisymo pavyzdys: ligtolinė mero Andriaus Kupčinsko vadovauta konservatorių, jaunalietuvių ir liberalsąjūdininkų koalicija po rinkimų iš 41-os vietos savivaldybėje turėjo 19, iš kurių 12 buvo konservatorių. Tačiau po keturių paeiliui koalicijų perderėjimų, išdavysčių ir naktinių susitarimų konservatoriai liko opozicijoje, o meru balandžio viduryje tapo vos tris balsus gavusių liberalsąjūdininkų atstovas Rimantas Mikaitis.
Spalio pabaigoje, jau atstatydintas iš pareigų, R.Mikaitis pripažino meru tapęs jam pačiam netikėtai, ir tai iš esmės buvusi avantiūra. Spalio 27-ąją Kauno mero postą visiškai teisėtai susigrąžino konservatorius A.Kupčinskas, į valdančiąją koaliciją pakvietęs antrą pagal populiarumą mieste Socialdemokratų partiją.
Bet iki valdžios perversmo (veikiau jos teisėto susigrąžinimo) Kaune analogiški procesai vyko ir kitose savivaldybėse, tik ne tokiose pastebimose, kaip buvusi laikinoji sostinė.
Pirmuoju nuverstu naujosios savivaldos kadencijos meru tapo Prienų rajono vadovas konservatorius Juozas Krikštolaitis, savo poste išbuvęs tikriausiai rekordiškai trumpą laiką – vos pusantro mėnesio. Naujasis meras net nespėjo paskirti savo pavaduotojo ir administracijos direktoriaus, kas jam ir buvo prikišta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia priežastis buvo ta, kad konservatoriai susiorganizavo mero postą, nors per rinkimus laimėjo vos tris vietas – dvigubai mažiau nei nugalėtojai socialdemokratai, kurių atstovas Vytautas Bujanauskas nuo birželio ir valdo Prienų rajoną.
Kitas kritęs „uzurpatorius“ buvo liepą iš Kazlų Rūdos mero posto atstatydintas Naujosios sąjungos atstovas Aidas Vaišnora. Nors jo partija per rinkimus laimėjo tik vienu mandatu mažiau nei nugalėtojais (su keturiais mandatais) tapę liberalcentristai, tačiau pati Naujoji sąjunga vasarą, kaip žinoma, nustojo egzistuoti, įsiliejusi į Darbo partiją. O Kazlų Rūdai jau pusmetį vėl vadovauja rinkimus laimėjusios partijos atstovas Vytautas Kanevičius.
Tokie pavyzdžiai, o ypač Kauną susigrąžinęs A.Kupčinskas akivaizdžiai įkvėpė ir penkto pagal dydį miesto – Panevėžio savivaldybių tarybų rinkimų nugalėtojus konservatorius. Jie, rinkėjų valia gavę devynis mandatus iš 31-o, per porinkiminius žaidimus pralaimėjo antroje vietoje likusiems socialdemokratams, kurie meru išrinko saviškį Povilą Vadopolą. Tačiau neseniai, „nubyrėjus“ socialdemokratų frakcijai, taip pat ir kelioms kitoms partijoms persigalvojus, P.Vadopolas buvo atstatydintas, o Panevėžio meru išrinktas konservatorius Vitalijus Satkevičius, vadovavęs miestui ir iki rinkimų.

Mero postą galima pragerti

Vis dėlto ne vien rinkėjų valios nepaisymas gali priversti savivaldybės tarybą atstatydinti net metų nepradirbusį merą. Prieš dvi savaites keitėsi ne tik Panevėžio, bet ir Pakruojo rajono meras. Ligšiolinį rajono vadovą socialdemokratą Saulių Gegiecką (balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatų laukusį ligoninėje) iš posto išvertė saviškiai, neapsikentę „vis besikartojančių netinkamo elgesio momentų, diskredituojančių mūsų skyriaus partijos pirmininką, tuo pačiu ir rajono savivaldybės mero pareigybę“, kaip rašoma oficialiame dokumente.
Žmonių kalba sakant, S.Gegieckas savo postą paprasčiausiai pragėrė. Stebina ne tiek faktas, kad ilgametis (nuo 2004-ųjų) rajono vadovas draugauja su taurele, kiek tai, kad kolegos socialdemokratai vėl išrinko jį į merus, nors, kaip patys teigia, S.Gegieckas ne kartą dėl savo silpnybės yra turėjęs rimtų problemų, žadėjęs pasitaisyti, bet niekaip nepasitaisydavęs. Rimtai partijai tokios klaidos neatleistinos, nors, kaip socialiniuose tinkluose šaiposi Pakruojo opozicinių partijų veikėjai, socdemai ten kitokių kandidatų neturi, tiesiog dabar parinks tokį, kuris išgėręs pajėgia išsilaikyti ant kojų.
Iš šešių jau atstatydintų naujosios kadencijos merų tik buvęs Klaipėdos rajono vadovas Sigitas Karbauskas priklausė rinkimus tvirtai laimėjusiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijai, kuri per pusmetį paprasčiausiai subyrėjo. Vos vieno balso persvarą turėjusi „tvarkiečių“ suburta keturių marginalių partijų koalicija neatlaikė didžiųjų – konservatorių ir socialdemokratų spaudimo, tad nuo rugsėjo Klaipėdos rajonui vadovauja socialdemokratas Vaclovas Dačkauskas.
Šiuo metu kliba ir dar vieno „tvarkiečių“ mero – Raseiniams vadovaujančio Remigijaus Ačo kėdė. Vos per kelis mėnesius savo kadrų politika „statyk visur saviškius, o nepatenkintus atleisk“ R.Ačas nuteikė prieš save pirma vietos ūkininkus, paskui – jį dėl mero posto rėmusius konservatorius. Šie, nors ir turėdami tik du balsus, atsimetę nuo koalicijos gali lemti mero pasikeitimą.

2007–2013 m. Lietuvoje numatoma įgyvendinti apie 200 savivaldos transporto projektų.

Iš pirmo žvigsnio gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje už ES paramos lėšas vykdami daugiausia stambūs kelių rekonstrukcijos ir tiesimo projektai. Iš tikrųjų taip nėra: keliai tiesiami ir remontuojami tiek miesteliuose, tiek gyvenvietėse, tiek kai kuriuose kaimuose. Tai didžiulė paskata plėtoti turizmo ir verslo projektus.
Bakstelkime pirštu į Anykščių rajoną, kuris yra pripažintas kurortine teritorija. Kaip šiame krašte tvarkomi keliai, asfaltuojami žvyrkeliai? Vien šiais metais už 5,2 mln. Lt Anykščiuose rekonstruotos aštuonios miesto gatvės, keletas gatvių ir vietinių kelių išasfaltuota ir rajono seniūnijose. Savivaldybei šie darbai tekainavo mažiau nei 300 tūkst. Lt – didžioji dalis lėšų, beveik 5 mln. Lt, buvo skirta iš Europos regioninės plėtros fondo ir valstybės biudžeto.
„Pasinaudodami ES parama, šiemet Anykščiuose sutvarkėme Ukmergės, Eglėkalnio, J.Tumo-Vaižganto, Švyturio, Spartako, Šaltinio, Vilties, J.Basanavičiaus gatves“, – informavo Anykščių rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjas Albertas Miškinis.
Gatvės ir keliai taip pat pagražėjo Anykščių rajone esančiose Traupio, Troškūnų, Skiemonių seniūnijose. Išasfaltuoti kelių Anykščiai–Storiai, Kriokšlio kaimas–Rubikiai ruožai.
Atlikti rekonstrukcijos darbai iš esmės pakeitė minėtų gatvių ir kelių kokybę – dabar čia paklota asfaltbetonio danga, daugelyje gatvių įrengti šaligatviai ir apšvietimas, prie kelių sutvarkyti kelkraščiai, įrengtos nuovažos.

Kad kelias būtų patogus

„Turistui, keliautojui galimybė patogiai, geru keliu pasiekti lankytiną objektą – labai svarbi. Tai pridėtinė vertė turizmui, – teigia Anykščių rajono turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas. – Pažvelkime kad ir į tokį objektą Anykščių apylinkėse, kaip Karalienės liūnas, – nors aplinka ten puikiai sutvarkyta, tačiau privažiuoti iki jo sunku. Šį objektą pasiekia tik labai užsispyrę keliautojai.“
Pasak pašnekovo, visai kitokia padėtis prie Rubikių ežero: kai rajono savivaldybė išasfaltavo žvyrkelį, vedantį ežero link, vasarotojai džiaugiasi neatsidžiaugia patogiu privažiavimu. O juk išasfaltuoti tik keli kilometrai.
„Vietos gyventojams, kaimo turizmo sodybų šeimininkams iš karto atsirado paskata susitvarkyti aplinką. Į tokią sutvarkytą vietovę lengviau pritraukti ir investicijų“, – neabejoja R.Sereičikas.
Kolegai pritaria ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas: „Valstybinių, regioninių ir vietinių kelių kokybė, žvelgiant iš kaimo turizmo pozicijos, šio verslo plėtrai labai svarbi. Štai viešbučiams, kurie veikia miestuose, ši problema atkrinta, o mūsų asociacijos nariams, kurių sodybos yra kaimų glūdumoje, tai gyvybiškai svarbus aspektas.“

Geriausiai išmano pačios savivaldybės

Kaip panaudoti 2007–2013 m. ES paramą vietiniams keliams ir gatvėms – sprendžia pačios savivaldybės. Kas geriau, jei ne vietos valdžios atstovai, gali žinoti savo miesto ar rajono kelių ir gatvių būklę, gyventojų poreikius, susisiekimo problemas?
2007–2013 m. Lietuvoje numatoma įgyvendinti apie 200 savivaldos transporto projektų. Skiriamos lėšos padeda ir ateityje padės šiuolaikiškai įrengti gatves ir vietinius kelius, pagerinti eismo sąlygas, kurti gražesnį bei saugesnį miestą, kaimą ar gyvenvietę.
Nuo to, kaip bus panaudotos lėšos 2007–2013 m. laikotarpiu, priklausys, kokius regionus, o kartu ir visą šalį, matysime ateityje. Todėl Susisiekimo ministerija ir nusprendė trečdalį visų šio laikotarpio Europos regioninio plėtros fondo lėšų, skirtų transporto sektoriui, atiduoti būtent regionams. O tai beveik 1,2 mlrd. Lt.
„Gaivinant šalies ekonomiką, miestų, miestelių bei rajonų transporto infrastruktūros plėtros projektai strategiškai yra ne mažiau svarbūs nei valstybinės reikšmės“, – įsitikinęs ministerijos kancleris Tomas Karpavičius.
Pasak jo, ES lėšomis regionuose vykdomais projektais norima užtikrinti, kad čia ne tik nesustotų gyvenimas, bet ir atsirastų naujų galimybių plėtoti verslą, turizmą, pritraukti investicijų. „Kurtis verslininkus regionuose skatintų ne tik pigesnė darbo jėga – būtų įvertinami ir susisiekimo infrastruktūros privalumai: galimybė patogiai atsivežti žaliavų, išvežti pagamintą produkciją, patogus privažiavimas klientams. Mūsų užduotis dabar – šias sąlygas padaryti patrauklias“, – pabrėžia T.Karpavičius.

Susisiekimo ministerijos kancleris T.Karpavičius: „ES lėšomis regionuose vykdomais transporto projektais norima užtikrinti, kad ir čia atsirastų naujų galimybių plėtoti verslą, turizmą, pritraukti investicijų“

BFL

Kodėl savivaldybių ir valstybės įmonių vadovai laikė savo vadovaujamų įstaigų bei įmonių pinigus banke „Snoras“, nors jo reputacija daug metų nebuvo pati tyriausia, galiausiai pats bankas irgi nepriklausė didžiausių ir tvirčiausių kategorijai? Ką jie darys dabar, kai dešimtys milijonų biudžetinių pinigų įšalo bankrutavusio banko sąskaitose, o bankroto įstatymas valdiškoms įmonėms ir organizacijoms jokios pirmumo teisės atgauti pinigus nesuteikia?
„Šie klausimai ne man, o Lietuvos bankui, Finansų ministerijai ir Vyriausybei, – teigia Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, paklaustas, koks likimas laukia 3,8 mln. Lt, buvusių tiek savivaldybės einamojoje sąskaitoje, tiek savivaldybės įmonių sąskaitose, kurios buvo laikomos bankrutavusiame „Snoro“ banke. – Ši problema liečia ne tik Druskininkus, bet ir dar 28 Lietuvos savivaldybes. Galiu pasakyti, kad bendra įšaldytų pinigų suma siekia 75 mln. Lt. Pasitarę su kolegomis surašėme ir išsiuntėme raštą į visas valdžios instancijas, laukiame atsakymo ir tikimės.“

„Snoras“ – idealus bankas

R.Malinauskas kategoriškai nesutinka, kad „Snoras“ galėjo būti įtariamas kaip rizikingas bankas. Ne vien todėl, kad apie tokią riziką neperspėjo nė viena iš bankus prižiūrėti turėjusių valstybės institucijų. Maža to, tą trečiadienį, lapkričio 16-ąją, kai po pietų buvo sustabdyta „Snoro“ banko veikla, pirmoje dienos pusėje tiek Finansų ministerija, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė į Druskininkų savivaldybės einamąją sąskaitą „Snoro“ banke pinigus, skirtus socialinėms išmokoms, mokinio krepšeliui, kitoms ūkinėms reikmėms. Savaime suprantama, nusiimti šių pinigų nuo sąskaitos savivaldybė nespėjo.
Įšalusių lėšų likimas merui kelia nerimą, nes pagal įstatymą, jeigu savivaldybė iki metų pabaigos nespėja panaudoti socialinių ir moksleivių pinigų, juos privaloma grąžinti į valstybės biudžetą.
„Net ir šiandien galiu pasakyti, kad „Snoras“ buvo pats geriausias, lanksčiausiai ir patogiausiai klientui dirbantis bankas, – teigia R.Malinauskas. – Savivaldybė kas pusę metų atlieka visų bankų apklausą dėl jų paslaugų ir įkainių. Tvirtinu, kad per pastaruosius trejus, gal net ketverius metus, ypač per krizę, „Snoras“ siūlydavo pačias geriausias sąlygas. Niekuomet nė vienas pinigų pervedimas nebuvo įstrigęs bent vienai sekundei. Tai buvo ne šiaip geriausiai – tai buvo idealiausiai dirbantis bankas. Kai reikėdavo tartis dėl kreditų savivaldybės vykdomiems projektams, tai jeigu po derybų „Snoras“ pasakys, kad sutinka kredituoti, vadinasi, kreditas bus. O kiti bankai galėdavo mėnesių mėnesiais kažką žadėti, mulkinti, galiausiai pasakyti, kad persigalvojo ir kredito neduos.“
Druskininkų meras sako, kad savivaldybė savo sąskaitas laiko ne vien „Snore“, bet ir keturiuose kituose bankuose, įskaitant SEB, „Swedbank“, DNB, tad jis galįs lyginti objektyviai.

Varžo Viešųjų pirkimų įstatymas

„Snoro“ paslaugumas bei palankumas klientui, masinant jį ne tik vienomis didžiausių indėlių palūkanų, bet ir liberaliausiomis aptarnavimo taisyklėmis, tikrai buvo gerai žinomas. Vis dėlto ne visų valstybės įmonių vadovai tuo susigundė. Štai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jeronimas Milius pernai, nepaisydamas įmantriausių vilionių, atsisakė perkelti tarnybos sąskaitą į „Snorą“, tad šiandien gali tik džiaugtis.
„Atvažiuodavo „Snoro“ vadybininkai, skaitydavo paskaitas, kaip naudinga laikyti pinigus jų banke, – pasakoja direktorius „Veidui“. – Man įtarimų sukėlė jau vien tai, kad siūlė pačias didžiausias palūkanas, gerokai didesnes nei didieji, patikrintos reputacijos, Europoje ir pasaulyje pripažinti bankai. Atvirai sakant, „Snoro“ savininkai irgi nekelė didelio pasitikėjimo – juk visi skaitome spaudą, žinome, kas jie tokie buvo.“
Tačiau dalis valdiškų įmonių į „Snorą“ pateko ne visai savo noru. „Teisiniu požiūriu mes neturime tokio apibrėžimo – „rizikingas bankas“, – „Veidui“ paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Jurgis Razma, paklaustas, kodėl lig šiol nėra sukurta sistemos, leidžiančios biudžetinėms įstaigoms ir valstybės įmonėms laikyti savo pinigus tik didžiausio patikimumo bankuose. – Nors akivaizdu, kad būtų gerai tokį apibrėžimą turėti ir taikyti. Dabar biudžetinių įstaigų pasirinkimo laisvę riboja Viešųjų pirkimų įstatymas, reikalaujantis rinktis paslaugų, įskaitant bankinių, teikėją pagal mažiausius siūlomus įkainius. Akivaizdu, kad tai žinodamas „Snoras“, norėdamas pritraukti kuo daugiau pinigų, pasiūlydavo pačias geriausias sąlygas ir pačias palankiausias palūkanas. Tuo remdamosi biudžetinės įstaigos privalėdavo pripažinti jį konkurso laimėtoju.“
Kartu J.Razma pagyrė tų valstybės institucijų vadovus, kurie parodę įžvalgumą nepasidavė „Snoro“ įkalbinėjimams ir apsaugojo biudžeto pinigus. „Daugiausia įklimpo savivaldybių įmonės, kai kurios jų netgi susigundė tokiais dalykais, kaip indėlių sertifikatai, bankų obligacijos, ir net nepagalvojo, kad tokios investicijos nėra šiaip sau indėliai, tad neapdraustos, – stebisi J.Razma. – Tos įmonės, kurios „Snore“ laikė tiesiog einamąsias sąskaitas ir indėlius, automatiškai atgaus viską, kas buvo iki 345 tūkst. Lt, o dėl didesnių sumų stos į bendrą pinigų grąžinimo laukiančiųjų eilę, kurioje jos bus trečioje vietoje, po darbuotojų ir indėlininkų.“
Pasak J.Razmos, tai, kad įmonės valstybinės, ar tai, kad įšalo iš valstybės biudžeto gauti pinigai, jokio pranašumo nesuteikia. Apie kokią nors kompensaciją iš biudžeto irgi negali būti nė kalbos – nebent pačios savivaldybės paskolintų savo įmonių einamosioms reikmėms. „Kol kas man nežinoma, kad dėl įšaldytų sąskaitų iš esmės sutriktų kurios nors valstybinės įmonės veikla, – sako J.Razma. – Gali būti, jog kai kurios valstybinės įmonės pernelyg gerai gyveno, kad laikė savo pinigus vertybiniuose popieriuose. Dabar joms gali tekti peržiūrėti savo investicijų planus.“
J.Razma taip pat nurodo, jog įmonė, vienu metu turinti „Snore“ ir paimtą kreditą, ir įšalusį indėlį, negalės prašyti, kad būtų atliktas įskaitymas, padengiant dalį kredito buvusio indėlio pinigais.

I.Šimonytė: spręsime individualiai

„Valstybės įmonių stebėtojų taryboms dabar bus apie ką pagalvoti ir teks įvertinti įmonių vadovų veiksmus, – teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė, paklausta, kaip ateityje būtų galima išvengti tokių situacijų, kai biudžetiniai ar valstybės pinigai dingsta abejotinos reputacijos bankuose. – Žinoma, pinigus reikia laikyti bankuose, bet iš kur įmonių vadovams polėkis laikyti pinigus ne einamosiose sąskaitose, ne draustuose indėliuose, o indėlių sertifikatuose, kurie turi tokį pat statusą kaip bankų obligacijos ir nėra apdrausti valstybės? Neįsivaizduoju, kokia turi būti situacija, kad įmonė, turinti 2 mln. Lt metinių pajamų, vieną milijoną investuotų į indėlių sertifikatus. O tokį pavyzdį turime. Indėlių sertifikatai – rizikingos investicijos, tad pagal įstatymą jų turėtojai banko bankroto atveju aptarnaujami tik ketvirtoje eilėje. Atskiras klausimas – ar įmonei reikėjo turėti tiek pinigų, kad būtų iš ko investuoti į sertifikatus? Gal ateityje teks nustatyti, kad valstybės įmonės gali investuoti tik į Vyriausybės vertybinius popierius.“
I.Šimonytė nesiėmė vertinti ir to, kaip gali būti sprendžiamas tokių visuomeninę reikšmę turinčių įmonių, kaip „Klaipėdos vanduo“, laikiusios „Snore“ 4 mln. Lt, ar „Dzūkijos vandenų“, turėjusių 2,6 mln. Lt indėlį, pinigų likimas. „Akivaizdu, kad šurmulio bus daug, o spręsti teks kiekvienu atveju individualiai“, – apibendrino ministrė.

BFL

Valstybės kontrolė, įvertinusi Marijampolės, Pagėgių, Alytaus miesto, Kaišiadorių, Pasvalio ir Raseinių rajonų savivaldybių finansines ataskaitas, pažeidimų, ypač viešųjų pirkimų srityje, nustatė beveik visose audituotose savivaldybėse.

Auditoriai nustatė, kad Pagėgių savivaldybė, vykdydama kultūros ir sporto centro pastato rekonstrukciją, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, nes rekonstrukcijos darbų konkurso dalyviams nustatė aukštesnius nei reikalaujama kvalifikacinius reikalavimus, tuo galimai dirbtinai ribodama konkurenciją. Savivaldybė atskiru pirkimu iš projekto rangovo įsigijo papildomų darbų ir prekių, neskelbdama apie šį pirkimą viešai, nors šiuos darbus galėjo atlikti ir kiti tiekėjai. Be to, prekės nepagrįstai įsigytos kaip statybos darbai, o sudarant rangos sutartį buvo pakeistos pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos.

Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai nustatyti ir Pasvalio rajono savivaldybės trijose mokyklose, joms už 315 tūkst. Lt įsigyjant nemokamo mokinių maitinimo paslaugas. Nustatyta, kad vienoje iš sutarčių nenumatytos įsigyjamų produktų kainos, perkant paslaugas pasirinktas netinkamas viešųjų pirkimų būdas, negavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo keistos sutarties sąlygos. Be to, viena mokykla prekes ir paslaugas iš mokinio krepšelio lėšų už 351 tūkst. Lt pirko nepasitvirtinusi supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, tuo taip pat pažeisdama viešųjų pirkimų reikalavimus.

Viešųjų pirkimų pažeidimų neišvengė ir Raseinių rajono savivaldybė. Vykdydama viešosios bibliotekos pastato rekonstrukcijos darbų viešuosius pirkimus, savivaldybė išskaidė bendrą investicijų projekto vertę į dalis pagal konkrečiais metais iš valstybės biudžeto gaunamą finansavimą, o rangos sutartyse nurodė ne fiksuotą, bet galimą sutarties kainą. Viešųjų pirkimų įstatymas pažeistas ir įgyvendinant ES lėšomis finansuojamą savivaldybės vidaus administravimo tobulinimo projektą, todėl savivaldybė įpareigota nutraukti pasirašytą sutartį.

Įvertinus Kaišiadorių rajono savivaldybės finansines ataskaitas, konstatuota, kad vykdant kapitalinį Žąslių vidurinės mokyklos pastato remontą, kurio bendra vertė viršija 3 mln. Lt, savivaldybė neprižiūrėjo projekto vykdymo eigos ir taip pažeidė Statybos įstatymą. Be to, savivaldybė ne pagal paskirtį panaudojo 16,5 tūkst. Lt, skirtų viešiesiems darbams apmokėti, todėl šias lėšas grąžino į valstybės biudžetą.

Pasak auditorių, Marijampolės savivaldybėje dalis mokinio krepšelio lėšų buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį: viena iš savivaldybės mokyklų už 23 tūkst. Lt įsigijo kompiuterinę vaizdo stebėjimo sistemą, nors šios išlaidos turėjo būti finansuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų. Todėl šios lėšos buvo sugrąžintos į valstybės biudžetą. Be to, savivaldybė Nekilnojamojo turto registre neįregistravo dalies valdomo valstybės turto. Po valstybinių auditorių pastabų tai ketinama atlikti iki šių metų rugsėjo.

BFL

Aštuonioms Lietuvos savivaldybėms vadovauja milijonieriai.

Kaip rodo Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateiktos merais išrinktų politikų turto ir pajamų deklaracijos, turtingiausio mero titulas galėtų atitekti Vilniaus miesto vadovui Artūrui Zuokui.

Prieš savivaldos rinkimus jis deklaravo turįs turto ir piniginių lėšų už 5,5 mln. litų. Be to, A.Zuokas yra suteikęs 1,4 mln. litų paskolą, ir pats pasiskolinęs 1,5 mln. litų.

Nedaug nuo jo atsilieka Palangos vadovas Šarūnas Vaitkus. Pagal deklaraciją, jo turtas ir piniginės lėšos įvertintos 5 mln. litų. Jis taip pat turi skolų ir pats yra paskolinę pinigų. Š.Vaitkus prieš rinkimus deklaravo paskolinęs 1,5 mln. litų, o gavęs 400 tūkst. litų paskolos.

Į turtingiausių šalies merų trejetuką patenka ir Varėnos meras Elvinas Jankevičius. Jo bendras turtas sudaro 3,6 mln. litų.

Po to eina Druskininkų vadovas Ričardas Malinauskas su 3,35 mln. litų. Per 2 mln. litų turtą yra deklaravęs Molėtų rajono meras Statys Žvinys.

Milijonieriais taip pat gali vadintis Mažeikių rajono vadovas Antanas Tenys (1,6 mln. litų), Raseinių rajono meras Remigijus Ačas (1,1 mln. litų) ir Tauragės rajono galva Pranas Petrošius (1,1 mln. litų).

Vos septynių merų turtas ir piniginės lėšos viršija pusę milijono. Maždaug trečdalio Lietuvos savivaldybių vadovai deklaravo turintys turto ir piniginių lėšų už 200-350 tūkst. litų.

Kukliausiai atrodo Telšių rajono vadovo Vytauto Kleivos deklaracija. Jis teigia turįs privalomo registruoti turto už 2000 litų ir 6500 litų santaupų.

Jį aplenkė net jauniausias Lietuvos meras Jonavos rajonui vadovaujantis Mindaugas Sinkevičius. Jo deklaracijoje – 15 tūkst. litų.

Iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Po vasarį įvykusių savivaldos rinkimų tik keturios moterys išrinktos vadovauti savivaldybėms.

Birštono vadovės postą išsaugojo Nijolė Dirginčienė, Vilniaus rajono – Marija Rekst. Biržų rajono mere išrinkta Irutė Varzienė, Visagino – Dalia Štraupaitė.

Dauguma savivaldybių vadovų turi aukštąjį išsilavinimą, pora tėra baigę vidurinę mokyklą. Tik keturi nėra susituokę.

Visi anketose VRK nurodė mokantys rusų kalbą. 21 teigė dar kalbantis angliškai, 15 – vokiškai, 11 – lenkiškai.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tvirtina mokantis latvių kalbą, Anykščių vadovas Sigutis Obelevičius – lotynų.

Populiariausia profesija tarp merų – inžinierius. Keturiolikos savivaldybių vadovai turi įvairių sričių inžinierių išsilavinimą. Dvylikai savivaldybių vadovauja pedagogai, šešioms – agronomai, trims veterinarijos gydytojai. Tarp merų esama ir orkestro vadovo, ir žurnalisto, ir kūno kultūros specialisto išsilavinimą turinčių asmenų.

Kaip rodo VRK pateiktų anketų duomenys, maždaug trečdalis merų laisvalaikiu domisi sportu, šeštadaliui patinka medžioti ir žvejoti, keliauti.

Panevėžio miesto meras Povilas Vadopolas tarp mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų nurodė video filmų kūrimą, Rokiškio meras Vidmantas Kanopa – namų tvarkymą ir interjerą, Raseinių galva R.Ačas – gėlių ir kaktusų auginimą, pistoletų bei revolverių kolekcionavimą.

Praėjusią savaitę visose 60 Lietuvos savivaldybių baigti rinkti nauji merai.

Socialdemokratai pagal gautus merų postus lenkia kitas partijas. Kaip rašo dienraštis “Vilniaus diena”, socialdemokratai jau turi 18 merų, kaip ir po praėjusių savivaldybių tarybų rinkimų.

Kitoms partijoms socialdemokratų aplenkti nepavyks, nes merų dar neišsirinko tik trys savivaldybės. Pirmadienį savo vadovus turi išsirinkti Panevėžio rajono, antradienį – Marijampolės ir Vilniaus miestų tarybų nariai.

Valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pagal turimus merus užima antrą vietą – iki šio momento jie turi iš viso 13 aukščiausių postų savivaldybėse. Iki rinkimų konservatoriai turėjo 12 merų postų.

Liberalų ir centro sąjunga bei Liberalų sąjūdis neatsilieka vienas nuo kito – turi po penkis merus. Tiek pat turi ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Tačiau jau pirmadienį ši partija savo merų skaičių gali pagausinti dar vienu, nes Panevėžio rajono vadovu turėtų būti perrinktas valstietis liaudininkas.

Keturis merus turi Tvarkos ir teisingumo partija (TTP), po du -Naujoji sąjunga (socialliberalai) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, vieną – Darbo partija.

Šios dienos skaičiavimais, po rinkimų 25 savivaldybėse buvo išrinkti nauji vadovai, o savo pozicijas ir po rinkimų išsaugojo 32 savivaldybių merai.

Vasario 27 dieną vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose daugiausiai mandatų gavo socialdemokratai – 328, antri likę Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 249.

Darbo partija iškovojo 165 mandatus, partija “Tvarka ir teisingumas” – 155 mandatus, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 147 mandatus, Liberalų ir centro sąjunga – 126 mandatus, Lietuvos liberalų sąjūdis – 98 mandatus, Naujoji sąjunga – 52 mandatus.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija gavo 61 mandatą, dar keturis mandatus Lietuvos lenkų rinkimų akcija gavo kandidatavusi atskirai, Lietuvos centro partija – 19 mandatų.

Krikščionių partija gavo 15 mandatų, Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – 12, Lietuvos liaudies partija – septynis mandatus.

Po 6 mandatus gavo Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Raseinių rajone kandidatavusi koalicija “Rasai” ir Kaune kandidatavusi nepriklausomų kandidatų koalicija. Kaune penkis mandatus gavo koalicija “Vieningas Kaunas”.

– Ar įmanoma ką nors padaryti, kad iš savivaldos valdžios formavimo dingtų tie užkulisiniai susitarimai, kai žmonės į valdžią renka vienus, o valdo kiti?

– Praktiškai nieko, nes įstatymai šitai leidžia. Tai jau politinės kultūros reikalas, kad valdančiosios daugumos formavimo iniciatyva turi būti suteikiama tai partijai, kuri per rinkimus užima primą vietą. Atitinkamai tos partijos lyderis turėtų būti siūlomas į mero postą. Bet tai teorija, o praktikoje žinome, kaip būna. Ir jokiu įstatymu neįpareigosime politikų elgtis kitaip.

– Kai kuriose valstybėse taikomas principas “nugalėtojas gauna viską”, pagal kurį pirmą vietą užėmusi partija gauna visą valdžią, ir jokių koalicijų.

– Teoriškai tokį įstatymą sukurti galima, bet kas Lietuvoje už jį balsuos?! Nė viena partija neatmeta galimybės pasididinti įtaką savivaldybėse išnaudodama dabartinę, užkulisiniams susitarimams palankią tvarką. Bet to, juk tokį principą reikėtų taikyti ir per Seimo rinkimus.

– Tai ką daryti? Susitaikyti su dabartine tvarka, kai dėl valdžios tariamasi nors ir su velniu?

– Būtina keisti visą savivaldos sistemą, daryti kaip Lenkijoje – taikyti griežtą valdžių atskyrimą: tiesiogiai renkamas meras formuoja vykdomąją valdžią, o atskirai renkama savivaldybės taryba tvirtina mero teikiamą biudžetą ir kontroliuoja vykdomąją valdžią.

Dabartinė lietuviška savivaldos sistema kompromituoja pačią žmonių savivaldos idėją. Rinkėjai renka ne vietos valdžią, o tik savo delegatus, kurie paskui tą valdžią patys sau išsirenka. Ir patys ją paskui kontroliuoja, kaip jiems patogiau.

"Veido" archyvas

Be penkių minučių Vilniaus meras A.Zuokas mano, kad visai normalu, kai koaliciją sudaro liberalai, socdemai, darbiečiai ir Rusų aljansas

Valdančiosios koalicijos savivaldybėse kuriamos nekreipiant jokio dėmesnio nei į rinkėjų valią, nei į jas sudarančių partijų programines nuostatas ar vertybinius principus.

Įstatymų leidėjai ne veltui taip sudėliojo, kad tarp savivaldybių tarybų rinkimų ir jų pirmųjų posėdžių, kuriuose renkama naujoji miesto ar rajono valdžia, praeitų pusantro mėnesio. Priešingu atveju vis tiek jokio produktyvaus darbo nebūtų – mažiau nei per mėnesį naujai išrinktieji nesugebėtų susitarti, kurios partijos sudarys valdžią, o šios savo ruožtu negali apsispręsti tol, kol nesutariama dėl svarbiausių, didžiausią galią (taigi ir priėjimą prie pinigų skirstymo) suteikiančių postų: mero, administracijos vadovo, vicemerų.

Kiekvieną kartą šios – vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais – vietų prie lovio dalybos virsta tokiu niekingu turgumi, kad dažnas padoresnis kurios nors partijos veikėjas, ypač dirbantis ne savivaldos, o Seimo ar Vyriausybės lygmeniu, demonstratyviai nuo to nusišalina, remdamasis dar “geležinio kanclerio” Otto von Bismarcko suformuluotu dėsniu: mėgstantys dešrą ir gerbiantys įstatymą niekad neturėtų matyti, kaip daroma viena ir antra.

Rinkimai po rinkimų

Bjauriausia tai, kad dabartinė valdžios formavimo tvarka savivaldybėse leidžia besiderantiems politikams nekreipti jokio dėmesio į rinkėjų valią. Koalicijos dėlionėje nebesvarbu, kuri partija gavo didžiausią vietos žmonių pasitikėjimą, jeigu jos laimėtų balsų savivaldybės taryboje kiekis mažesnis nei pusė. Svarbu, kuri iš valdžią formuojančių jėgų sugeba užsitikrinti tą lemiamą, daugumą sudarantį balsą.

Klasikiniu tokio rinkėjų nuomonės nepaisymo pavyzdžiu po šių savivaldos rinkimų tapo vadinamoji “krabų” koalicija Kaune. Kauno mero Andriaus Kupčinsko vedami konservatoriai antri rinkimai iš eilės iškovojo pergalę, laimėdami 12 iš 41 mandato miesto savivaldybėje. Artimiausi jų varžovai socialdemokratai tegavo šešis mandatus. Kadangi kartu su ligšioliniais koalicijos partneriais jaunalietuviais ir libralsąjūdininkais konservatoriai po rinkimų Kaune turėjo 19 balsų (daugumai reikia 21), A.Kupčinskas įsivaizdavo, kad valdžia jau jo kišenėje, ir prakalbo apie darbų tęstinumą.

Paskubėjo. Mat į Kauno savivaldybę su keturiais draugais pirmą kartą išrinktas vienas turtingiausių lietuvių, “Vičiūnų” savininkas Visvaldas Matijošaitis kone per naktį iš visų kitų partijų atstovų sudarė vadinamąją “krabų” koaliciją, kuri ir pasiskelbė būsianti nauja Kauno valdžia.

Tiesa, šį sykį paskubėjo V.Matijošaitis. Jis apsigavo pasitikėdamas, kaip versle įprasta, partnerių duotu žodžiu. Mat politikoje iki balsavimo rezultatų paskelbimo menkai galioja netgi rašytiniai susitarimai. Tad per mėnesį intensyvių derybų A.Kupčinskas, regis, perviliojo į savo pusę iš pradžių su “krabų” koalicija savo ateitį siejusius keturis “Tvarkos ir teisingumo” partijos atstovus. Mainais už tai šios partijos atstovei, advokatei ir pretendentei į Lietuvos ponias Aušrai Ručienei atiteks Kauno mero postas.

Ne toks visuomenės matomas, bet išmanant, kaip tvarkyti reikalus, labai įtakingas administracijos vadovo postas liks konservatorės Editos Gudiškauskienės rankose.

Kaunas, kaip nesąmoningų užkulisinių derybų pavyzdys, paimtas tik dėl jo dydžio ir, atitinkamai, matomumo. Visiškai analogiškos dėlionės, spjaunant į rinkėjų valią, vyksta ir kitose, mažesnėse savivaldybėse.

Nugalėtojai – už valdžios borto

Štai Plungėje savivaldos rinkimus, iškovoję šešis mandatus, laimėjo liberalcentristai, lygiai kaip Kaune konservatoriai, artimiausius konkurentus lenkdami dvigubai, o jų vadas Algirdas Pečiulis jau dairėsi į mero kabinetą. Tačiau atėjo rinkimų diena, ir liberalcentristai liko opozicijoje, nes valdančiąją daugumą sudarė Darbo, “Tvarkos ir teisingumo” partijų, Tėvynės sąjungos, Socialdemokratų sąjungos, valstiečių liaudininkų ir nepriklausomų kandidatų koalicija, krūvon sudėjusi 16 mandatų.

Lygiai taip pat per valdžios bortą Varėnoje skrido 11 iš 25 mandatų savivaldybėje laimėjusi Lietuvos centro partija, kurios sąrašo lyderis Vidas Mikalauskas vadovavo rajonui net keturias kadencijas ir buvo spėjęs pelnyti vieno iš “amžinųjų merų” vardą. Tačiau nors pergalė ir šį kartą buvo įtikinama, dviejų mandatų vis dėlto pritrūko. Tai viską ir lėmė, nes visos kitos partijos draugiškai parėmė socialdemokratą, Vilniaus savivaldybės Turto departamento direktoriaus pavaduotoją Elviną Jankevičių. Už jį balsavo socdemai, konservatoriai, liberalcentristai, liberalsąjūdininkai, “darbiečiai”, “tvarkiečiai” ir nepriklausomi tarybos nariai.

Analogiška padėtis ir Širvintose. Rinkimus, iškovoję šešis mandatus iš 21, laimėjo Darbo partijos atstovai, tačiau jie, galima sakyti, kaip tokiais atvejais ir pridera, per mero rinkimus liko opozicijoje, o rajonui vadovaus vos tris vietas laimėjusių konservatorių atstovas Vincas Jasiukevičius, kurį parėmė visų kitų šešių partijų atstovai.

Tokios savivaldybės, kaip Kretinga, Utena, Kalvarija, kuriose merais renkami daugiausiai, nors ir ne daugumą, mandatų laimėjusių partijų politikai, jau tradicija tampančių užkulisinių rinkimų fone atrodo kaip išimtys. Lygiai kaip kokio Rietavo savivaldybė, kurioje liberalcentristas Antanas Černeckis laimėjo ne tik mero, bet ir savivaldybės tarybos rinkimus tikrąja to žodžio prasme, iškovodamas 11 mandatų ir 17 galimų. Tokiais rezultatais, kai kuri nors partija pasiekia tikrą pergalę savivaldos rinkimuose, iškovodama daugumą vietų, pasigirti gali tik Lenkų rinkimų akcijos valdomos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės.

Kaip galima paaiškinti faktą, kad savivaldybių tarybose, ypač mažesniuose rajonuose, į vieną koaliciją sugeba susijungti atstovai partijų, kurios aukštesniu lygmeniu – Seimo ar Vyriausybės nieku gyvu nesusitartų, maža to, netgi tartis nesėstų, nes tai būtų palaikyta visų įmanomų principų išdavyste? Sutikit, kad įsivaizduoti Vyriausybės, kurią sudaro konservatorių, paksistų, “darbiečių”, liberalsąjūdininkų ir, tarkime, Artūro Zuoko partijos atstovai, ne tik praktiškai, bet ir teoriškai neįmanoma. O toks mišinys savivaldybės taryboje buvo ir yra norma ir seniai nieko nebestebina.

Paaiškinimai čia būtų du. Vienas – oficialusis, kurį, girdėdami tokius nemalonius žurnalistų klausimus, pateikia partijų vadovai ar ideologai: savivaldos lygmeniu priimami ne tiek politiniai, kiek ūkiniai sprendimai, be to, būna taip, kad “tos blogos partijos X, vadovaujamos labai blogo politiko Y, mūsų rajono atstovas Z yra visai neblogas vyras”, su kuriuo galima turėti reikalų.

Antrasis – tikrasis, tiesiogiai išplaukiantis iš pirmojo: rajonuose valdžią dalijosi ir dalijasi sava “chebra”. Politiškai ir ekonomiškai aktyvių, savarankiškų, kažką nuveikti galinčių žmonių kiekis netgi Lietuvos mastu nėra didelis, o rajone, ypač mažesniame, tokie žmonės skaičiuojami rankų pirštais. Tad iš tikrųjų valdžią formuoja ne partijos, o medžiotojų būreliai, verslo klubai ar netgi bendraklasių susibūrimai.

Žmonės tą mato, ir iš čia kyla jų nusivylimas savivalda, kaip iš tiesų savo išsirinkta valdžia, pereinantis į nusivylimą ir visa valstybinės vadžios sistema.

Liūdna žinia rinkėjams – vietos valdžioje dirbs nebūtinai tie žmonės, kuriuos ką tik išrinkome. Štai per 2007–2011 m. kadenciją vietos tarybos mandato atsisakė net 673 politikai.

Nėra nė vienos savivaldybės, kurioje per kadenciją nebūtų panaikinta kurio nors vietos politiko mandato. Mažiausi pasikeitimai – Varėnos rajone, kur per kadenciją pasikeitė tik du savivaldybės tarybos nariai iš 25-ių, Birštone – trys iš 21-o, Druskininkuose – trys iš 25-ių. Žinoma, per ketverius metus daug kas gali nutikti – žmonės mirė, buvo renkami į pareigas, kurias eidami negalėjo turėti ir savivaldybės tarybos mandato, ir pan. Tačiau tokie pokyčiai greičiau išimtis nei taisyklė.

Yra tokių savivaldybių, kuriose neliko akmens ant akmens. Štai Šilalės rajono taryboje 25 nariai – tiek politikų per kadenciją ir atsisakė mandatų. Tai nereiškia, kad pasikeitė visi tarybos nariai, – trylika iš jų dirba nuo pirmos kadencijos dienos. Tačiau 2007-aisiais per pirmus porą kadencijos mėnesių nepanoro šilališkiams atstovauti ir mandatus lyg karštą bulvę vienas kitam mėtė net dvidešimt vietos politikų: atsistatydino, atsisakė mandatų ar praleido savo eilę, įgiję teisę į mandatą, aštuoni Tėvynės sąjungos, penki Liberalų ir centro sąjungos, penki Socialdemokratų, du Pilietinės demokratijos partijos nariai.

Daugiau kaip pusė iš 673 atsisakiusiųjų mandatų tai padarė pačioje kadencijos pradžioje. Kitaip, kaip rinkėjų mulkinimu, to nepavadinsi.

Apie ką rašysime artimiausiuose numeriuose

“Veidas” Nr. 2, sausio 10 d.

Marginalai
Lietuvos laisvės sąjunga
Lietuvos lenkų rinkimų akcija
Lietuvos pensininkų partija
Lietuvos rusų sąjunga
Partija “Jaunoji Lietuva”
Politinė partija Rusų aljansas
Respublikonų partija
Žemaičių partija
Žemaitijos partija

“Veidas” Nr. 3, sausio 17 d.

Centristai
Darbo partija
Lietuvos centro sąjunga
Lietuvos liaudies partija
Naujoji sąjunga (socialliberalai)
Partija “Tvarka ir teisingumas”

“Veidas” Nr. 4, sausio 24 d.

Liberalai
Liberalų ir centro sąjunga
Liberalų sąjūdis
Tautos prisikėlimo partija

“Veidas” Nr. 5, sausio 31 d.
Kairieji
Lietuvos socialdemokratų partija
Lietuvos socialdemokratų sąjunga
Partija Profesinių sąjungų centras
Socialistinis liaudies frontas

“Veidas” Nr. 6, vasario 7 d.
Dešinieji
Krikščionių partija
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai

“Veidas” Nr. 7, vasario 14 d.
Apibendrinimas – už ką balsuoti

Pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiantys nepartiniai kandidatai didžiausią konkurenciją partijoms žada Vilniuje, Mažeikiuose ir Kaune.

Vasarį vyksiančių savivaldos rinkimų intriga – nepartiniai kandidatai. Tačiau jau dabar aišku, kad nors partijos, susivienijusios prieš bendrą konkurentą, Seime vetavo galimybę visuomeniniams judėjimams kandidatuoti vietos rinkimuose, šie irgi ne pėsti – vis tiek atrado, kaip imti valdžią ne pavieniui.
Schema labai paprasta: oficialiai kandidatai registruojasi kaip pavieniai asmenys, tačiau iš tikrųjų nemažai jų – įvairių judėjimų nariai ir rinkimams rengiasi organizuotai, o paskui beliks tik formaliai susiburti į koalicijas. Atsekti, kokie visuomeniniai judėjimai de facto dalyvauja rinkimuose, nesunku pagal pareiškiniuose dokumentuose nurodomą tą patį politinės kampanijos iždininką.
Taigi pradžia 1:1 – partijos “išdūrė” visuomeninius judėjimus, o šie – partijas. Koks rezultatas bus po vasario 27-osios?

Kas pabučiuos miegančią gražuolę – sostinę?

“Vilnius pastaruosius ketverius metus – kaip mieganti gražuolė. Ne, ne aš bučiniu – rinkėjai gali sostinę pažadinti. Tikiuosi, kad gyventojai suteiks man garbę ir pareigą tęsti miesto klestėjimą, koks buvo 2000–2007 m., kai buvau meras. Jaučiu didelį vilniečių palaikymą, net skirtingų partijų paramą, nes nepartinių dalyvavimas būtent ir leidžia išeiti iš partijų tarpusavio konkurencijos”, – teigia Artūras Zuokas.
Buvęs meras, buvę Seimo narys, buvęs Liberalų ir centro sąjungos narys ir pirmininkas į rinkimus eina kartu su maždaug pusšimčiu nemažai savo srityje pasiekusių sostinės žmonių: savivaldybių politiku Algimantu Vakarinu, sporto atstovais galiūnu Žydrūnu Savicku, krepšinio treneriu Dariumi Maskoliūnu, lyderiaujančiu jaunimu – Miroslavu Monkevičiumi, Edgaru Stanišausku, kultūros, švietimo atstovais. Jie susijungs į koalicinį sąrašą, pavadintą Artūro Zuoko koalicija “Taip Vilniaus atgimimui”.
Tačiau įvairios apklausos prognozuoja skirtingą rinkimų sostinėje baigtį. “Viskas gerai su tais mūsų reitingais. Mes juos pasitikrinome”, – drąsinasi Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, teigdamas, kad Vilniuje ir Kaune, kur šiuo metu merai konservatoriai, jų partiją ir vėl lydės sėkmė.
Konservatorių užsakymu atliktos apklausos duomenimis, Vilniuje ir Kaune jie iš tiesų lyderiai. Tačiau socialdemokratų užsakytoje apklausoje pirmauja socialdemokratai. Žodžiu, kas moka už apklausą, tas ir pirmauja. Abiejų apklausų pirmajame ketvertuke – dar ir Darbo partija bei “Tvarka ir teisingumas”. Paskui juos – A.Zuoko judėjimas. Tačiau partijos pripažįsta, kad apklausos nereprezentatyvios, nes juk norint rimtai patyrinėti rinkėjų nuostatas prieš savivaldybių rinkimus reikėtų surengti 60 apklausų visose savivaldybėse.
Kol nebuvo atmesta tiesioginių merų rinkimų idėja, vidinėmis apklausomis bandyta išsiaiškinti ir atskirų lyderių populiarumą. Čia lyderių trejetukas rikiavosi tokia tvarka: A.Zuokas, “darbietis” Viktoras Uspaskichas, “tvarkietis” Rolandas Paksas (kuris rinkimuose neketina dalyvauti). A.Zuoko lyderystė buvo pakankamai ryški, o lyderių trejetukas dalijosi pusę apklaustųjų simpatijų. Akivaizdu, kad kitos partijos iš tiesų susiduria su rimta problema – sostinėje neturi ryškių lyderių.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius sociologas Vladas Gaidys pastebi dar vieną A.Zuokui palankią rinkimų aritmetiką: Vilniaus mero postą sau besimatuojantys V.Uspaskichas, Kazimiera Prunskienė, Artūras Paulauskas tarpusavyje dalijasi tą patį elektoratą, o A.Zuokui nereikia dalytis praktiškai su niekuo.
Tačiau Vilniuje, žinia, politinių kortų išsidėstymą gali lemti ne tik dabar ir nacionalinėse apklausose pirmaujantis partijų ketvertukas, bet ir abi liberalų partijos bei Lenkų rinkimų akcija.

Kauniečius vilios garsenybės, klaipėdiečius – partijų lyderiai

Pagal savo užsakytas apklausas tiek Vilniuje, tiek Kaune pirmaujantys socialdemokratai skuba džiaugtis, kad štai net tradiciškai konservatoriškas Kaunas, ir tas jau nebe taip palankus Tėvynės sąjungai. Kaunietis politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius taip pat prognozuoja, jog per šiuos rinkimus konservatorių pozicijos gali susilpnėti, tačiau apskritai sunku tikėtis, kad kuri viena partija turėtų ryškesnę persvarą.
Kaune į kovą dėl valdžios stoja ir ambicingi nepartiniai kandidatai. Apie dvidešimt rugsėjį susibūrusio “Vieningo Kauno” judėjimo narių užsiregistravo kaip pavieniai kandidatai. Tarp jų – judėjimo lyderis “Vičiūnų” įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis, architektas Algirdas Kaušpėdas, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, buvusi Kauno dramos teatro direktorė Ina Pukelytė.
Klaipėdai bent jau kol kas prognozuojama likti liberalų tvirtove. Liberalcentristas meras Rimantas Taraškevičius – čia pakankamai populiari asmenybė ir, matyt, pritrauks nemažai rinkėjų balsų. Klaipėdoje nematyti pavienių asmenybių anšlago. “Klaipėdoje partijų lyderiai pakankami ryškūs ir populiarūs, priešingai nei Kaune, kur nematau ryškių asmenybių”, – to priežastį įžvelgia Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis.
Beje, ir socialdemokratų bei konservatorių vidinės apklausos žada Klaipėdoje lyderystę išlaikyti liberalcentristams.

Kai kur pirmauja nacionaliniai autsaideriai
“Savivaldybių rinkimų fenomenas ir tas, kad per vieną dieną vyksta 60 skirtingų rinkimų. Štai visiškai menki nacionaliniu mastu liberalcentristai ar Liberalų sąjūdis, valstiečiai liaudininkai atskirose savivaldybėse išlaiko lyderystę”, – sako politologas A.Krupavičius.
“Jei būtų buvę tiesioginiai merų rinkimai, valstiečių liaudininkų būtų išrinkta tikrai daug, nes visi mato, kokie mūsų merai. O dabar kai kur turime dešimt tarybos narių, bet esame opozicijoje”, – apgailestauja partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Vis dėlto dauguma partijų bent jau oficialiai deklaruoja, kad tikisi smarkiai – kai kas net dvigubai – padidinti turimų mandatų skaičių. Kiti neslepia berengiantys du scenarijus: liberalcentristas Algis Čaplikas sako, kad pagal optimistinį jie tikisi gauti 200, o pagal pesimistinį – 100–120 mandatų.
Partijoms sunku prognozuotis rinkimų baigtį, nes juk į savivaldos rinkimus paprastai teateina apie 40 proc. rinkėjų, tad įvairios apklausos gali pateikti labai iškreiptą vaizdą. Antra vertus, kaip pastebi sociologas V.Gaidys, tose savivaldybėse, kuriose tėra kokie 8–10 tūkst. rinkėjų, balsus lemdavo ne partiškumas, o tai, kas sąrašo pradžioje, – gal, pavyzdžiui, pažįstamas gydytojas ar mokytojas.
Galima prognozuoti, kad rinkėjai gali parodyti ir savo nepasitenkinimą esama vietos valdžia. Jei, kaip dažnai Lietuvoje būna, suveiks švytuoklės principas, dabar laimėti daugiau mandatų – opozicinių socialdemokratų eilė. Vėlgi nacionalinių apklausų skaičiai tinka ne visur, bet, “Vilmorus” duomenimis, nuo 1998 iki 2010 m. maždaug 30 proc. rinkėjų pasitikėdavo savivaldybėmis ir 30 proc. – ne. O 2010 m. šie skaičiai nusviro nepasitikėjimo pusėn: pernai gruodį 23 proc. rinkėjų jomis pasitikėjo ir 36 proc. – ne.

Partijoms reikia ryškių asmenybių

Vis dėlto politologai prognozuoja, kad dėl nepartinių debiuto per savivaldos rinkimus įvyks revoliucija. Didelio pavienių kandidatų anšlago atvėrus jiems galimybę konkuruoti dėl vietos valdžios mandatų šiuose rinkimuose nėra. Nors kai kuriose savivaldybėse politinėms partijoms teks rimčiau pakovoti dėl rinkėjų, yra tokių, kuriose nesiregistravo nė vieno pavienio pretendento. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikisi, kad taip pagaliau atsiras konkurencija užpelkėjusioms partijoms. Nors kartu, žinoma, esti ir pavojų, kad bus išrinkta ir sunkiai prognozuojamų ar neatsakingų piliečių. Bet daugelis Europos šalių tai jau seniai išbandė, tad neišvengiamai ir Lietuva turi atverti nepartiniams galimybę eiti į vietos valdžią.
Klaipėdietis istorikas V.Vareikis mano, kad valinskininkų fiasko politikoje turėtų gerokai atgrasyti rinkėjus balsuoti už politikon besiveržiančius šokėjus ar dainininkus. Atrodo, kad šįsyk populiariojo žanro atstovų bus kur kas mažiau nei rinkimuose į Seimą. Tačiau šįsyk akivaizdžiai daugiau žinomų sporto pasaulio pavardžių.
Žinoma, kai kuriose savivaldybėse nepartiniai kandidatai, ypač jie eina į rinkimus organizuotai, gali pakoreguoti rinkimų rezultatus. Politologas A.Krupavičius prognozuoja, kad ir taip fragmentuotose vietos tarybose bus dar didesnė fragmentacija.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad savivaldybėse, kuriose ryškūs partijų lyderiai – kad ir liberalcentristas R.Taraškevičius Klaipėdoje ar socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, nepartiniai ir nesiveržia perimti valdžios. Tad partijoms geriau apsimokėtų ne bandyti įstatymais apriboti nepartinių judėjimų dalyvavimą rinkimuose, o įsileisti į partijas ir jų rinkimų sąrašų viršų daugiau naujų žmonių ir ugdytis charizmatiškus lyderius.

box
Partijų planai savivaldybių rinkimuose
Partija     Dabar    Planuoja po 2011 m. rinkimų
Turi mandatų    Turi merų     Tikisi mandatų     Tikisi merų
Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai     350    13    350    13–15
Socialdemokratai    302    17    400    per 20
Darbo      101     1     200    *
“Tvarka teisingumas”    168    2    300    8
Valstiečių liaudininkų sąjunga     155     7     200     15
Liberalų ir centro sąjunga    150-180     6    100-200    5–6
Liberalų sąjūdis     52     3    140     **
Iš viso: 1550    60    1526    60
*Partija nėra įvardijusi
**Planuoja dalyvauti sudarant daugumą 20 savivaldybių
Šaltinis: partijų informacija, Vyriausioji rinkimų komisija

Pirmadienis – paskutinė diena registruotis savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviais.

Neužsiregistravusieji politinės kampanijos dalyviais negalės dalyvauti rinkimuose, primena Vyriausioji rinkimų komisija.

Kitų metų vasario 27-ąją vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose pirmą kartą galės dalyvauti ir savarankiškai išsikėlę kandidatai.

Dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose norą jau yra pareiškę per 400 savarankiškų pretendentų, kandidatus ketina kelti ir 15 partijų.

Norintieji būti savarankiškais kandidatais pretendentai turės surinkti tam tikrą savivaldybės rinkėjų parašų skaičių – nuo 100 iki 880, priklausomai nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus.

Asmenys, užsiregistravę politinės kampanijos dalyviais ir pateikę pareiškinius dokumentus, gaus parašų rinkimų lapus.