Vietos valdžios rinkimai. Rinkėjai gerokai pakoregavo politinių jėgų žemėlapį ne tik ir netgi ne tiek regionuose, kiek nacionaliniu mastu. Ką žada Lietuvai brėkštanti nauja politikos era?

Paprastai būdavę patys pasyviausi ir neįdomiausi Lietuvoje savivaldos rinkimai šįsyk išsprogdino per ketvirtį amžiaus užsistovėjusio politinio liūno ramybę. Kas dešimtas  balsavo už nepartinius kandidatus. Rinkėjai ne tik triuškinamai iš vietos tarybų prašlavė „tvarkiečius“, o iš „darbiečių“ ir konservatorių pirmąsyk tiesioginiuose merų rinkimuose atėmė jų tėvonijas, kai kurias atiduodami netgi nepartiniams merams. Bet – to dar nebuvo – vietos rinkimai išspyrė iš postų dviejų didelių partijų nacionalinius lyderius. O liberalus pirmą kartą per visą nepriklausomybės ketvirtį amžiaus užkėlė ant prizininkų pakopos. Maža to, neatmestina, kad tai tik pokyčių preliudija.

Rinkimai niekais pavertė daug priešrinkiminių prognozių. Nors prognozės, kad tiesioginiai merų rinkimai paakins rinkėjus balsuoti aktyviau, nelabai pasitvirtino (aktyvumas buvo vos pora procentinių punktų didesnis nei praėjusiuose savivaldybių rinkimuose), tačiau, gera žinia, nors ir ne be išimčių, nepasitvirtino ir nuogąstavimai, kad pirmąkart tiesiogiai rinkdami merus rinkėjai užkibs ant auksaburnių ar  auksakišenių populistų ar kad merai daug kur bus tik protokoliniai, nes tarybų daugumą sudarys kitų nei meras politinių jėgų atstovai.

Atvirkščiai, žmonės daugiausia baudė neskaidrumo skandalų krečiamus, per rinkimų kampaniją oponentus žeminusius politikus – ir visai nesvarbu, partinius ar ne.

Beje, nepartinius merus išsirinko miestiečiai, o miestų gyventojai – labiau išsilavinę, tad partijoms nelabai išeina žongliruoti klišėmis, kad naivius neišsilavinusius rinkėjus nuo partijų paviliojo populistai. Didesnė tikimybė, kad žmonėms nusibodo partinės rietenos, nes daugelyje tų savivaldybių, kuriose partijos dirbo, o ne niovėsi, nedaug atsirado ir norinčių jas nuversti visuomeninių komitetų. Iš 60-ies merų 35-i buvo perrinkti, iš jų aštuoniolika jau pirmajame ture (trys kitai kadencijai nekandidatavo).

Taigi kas ir kodėl dabar atsitiko vietos valdžios rinkimuose ir kokias permainas tai užprogramavo savivaldybių ir visos Lietuvos politiniame gyvenime?

Ką prognozuoja perbraižytas partijų žemėlapis

Beveik iš fantastikos srities: Darbo partijos gimtinė, sostinė, bastionas, citadelė, forpostas, valstybė valstybėje ar tiesiog Uspaskichgradas – Kėdainiai nušvilpė „darbietę“ kandidatę į merus. Nors iki pergalės pirmajame ture anksčiau jau buvusiai „darbiečių“ sostinės mere Nijolei Naujokienei trūko vos 0,7 proc. balsų, o jos konkurentas Laisvės sąjungos (liberalų) kandidatas Saulius Grinkevičius teturėjo 27,8 proc. paramą, laimėjo jis, nors visi Kėdainiai buvo nuklijuoti „darbietės“ atvaizdu, o ant jo buvo tekinamos įžeidimų srutų upės.

Tiesa, taryboje „darbiečiai“ turi trylika iš 27 mandatų, o zuokininkai – vos penkis. Tad net visiems ne „darbiečiams“ susibūrus į koaliciją darnaus darbo šioje savivaldybėje sunku tikėtis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Veidas“ šįkart uždavė du klausimus, kuriuos sieja nebent tai, kad klausiama apie asmenybių vaidmenį. Šiek tiek daugiau nei trys ketvirtadaliai atsakiusiųjų abejoja, ar tiesiogiai išrinkti merai pagerins savivaldybių darbą. Iškart kyla kitas klausimas – kam reikia tų tiesioginių rinkimų, jeigu jų nauda abejotina? Nebandant pratęsti jau ne vienerius metus trunkančių diskusijų – reikalas juk nuspręstas – vertėtų pasakyti, kad tiesioginiai rinkimai didina rinkėjų savivertę. Netgi šuoliškai didina, o tai ne toks jau menkas dalykas, kada gerovė tikrai nedidėja šuoliškai.

Klausimas apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, be abejo, kilo todėl, kad jis buvo kažkur išnykęs maždaug nuo kovo 6 d. iki 16 d. Didžioji dalis atsakiusiųjų (66 proc.) mano, kad jam pasitraukus agresyvi Rusijos užsienio politika nepasikeistų. Vėlgi kyla klausimas, kas lemia Rusijos veiksmus, jeigu jų nelemia tas, kuriam toje šalyje priskiriama didžiausia galia ir įtaka? Pripažinkime, kad „kolektyvinis Putinas“, kurio ribos gali išsiplėsti vos ne iki visų Rusijos piliečių (dabar jam pritaria 85 proc. rusų), – šiek tiek sudėtingesnė teorija nei paprastas teiginys, jog V.Putinas – diktatorius.

Ar tiesiogiai išrinkti merai pagerins savivaldybių darbą? (proc.)

1                    Manau, kad pagerins          15,6

2                    Abejoju         76,2

3                    Apie tai negalvojau            8,2

Ar pasitraukus V.Putinui, jūsų nuomone, pasikeis agresyvus Rusijos užsienio politikos kursas? (proc.)

1                    Taip               23,2

2                    Ne                 66,0

3                    Apie tai negalvojau            10,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. kovo 12-15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Praėjusiais metais Kaune įvyko bent keturi dideli pokyčiai, ir bent tris iš jų turėjo pastebėti kone kiekvienas kaunietis. Juokeliai apie duobėtas gatves traukiasi į istoriją, galų gale juntamai atpigo būsto šildymas, įsikūrė dar viena didelė užsienio kapitalo įmonė, sukūrusi 200 naujų darbo  vietų, o dvi stiprios Kauno aukštosios mokyklos, atidariusios mokslinių tyrimų centrus, miestą praturtino perspektyviomis mokslo ir verslo jungtimis bei išskirtinės architektūros pastatais.

Žinoma, antrame pagal dydį Lietuvos mieste gerų pokyčių per metus būta gerokai daugiau nei šie keturi. Tačiau bent du dalykai metų pabaigoje miesto gyventojams turėjo nuritinti akmenį nuo širdies arba bent gerokai jį palengvinti: vairuotojai jau pajuto malonumą važiuoti lygiomis miesto gatvėmis, o visi centralizuotu šildymu besinaudojantys miestiečiai – palengvėjimą išvydę sąskaitas už šildymą.

Šildymas toliau pinga

Kauno meras Andrius Kupčinskas pabrėžia, kad principiniai sprendimai, pažaboję brangias rusiškas dujas naudojusios Kauno termofikacijos elektrinės apetitą ir paskatinę konkurenciją šilumos ūkyje, buvo priimti dar 2012 m., kai neeiliniame miesto tarybos posėdyje buvo patvirtintas „Kauno energijos“ investicinis planas, numatęs bendrovės investicijas į šilumos gamybą siekiant sumažinti šilumos kainą. „Kauno energija“ ėmėsi modernizuoti nuosavas jėgaines, buvo sudarytos galimybės privatiems investuotojams statyti biokuro katilines.

„Planą pavyko įgyvendinti, pastaruosius trejus metus buvo labai nuosekliai dirbama, ir dabar matome to darbo rezultatus. Bendrovė „Kauno energija“ vėl tampa rimta šilumos gamintoja bei rinkos žaidėja“, – teigia A.Kupčinskas, vadovaujantis ir „Kauno energijos“ stebėtojų tarybai.

Dujų monopolio nebeliko

Kauno meras šilumos tiekėjams palinkėjo ir toliau šildyti kauniečius už teisingą kainą. Šį mėnesį integruotame Kauno šilumos tinkle šiluma gaminama iš 45 proc. biokuro ir 55 proc. dujų. Šiais metais biokuro dalį tikimasi išauginti iki 70 proc.

Artimiausiu metu į integruotą Kauno miesto šilumos tiekimo tinklą įsilies atnaujintos ir biokurui pritaikytos „Šilko“, „Inkaro“ ir Petrašiūnų jėgainės, priklausančios miestui. Jose bus galima pagaminti net penktadalį viso Kaunui reikalingo šilumos kiekio. Pasak „Kauno energijos“ generalinio direktoriaus Rimanto Bako, bendrovė dar šį šildymo sezoną į Kauno šilumos gamybos rinką „įlies“ net 62 MW naujų biokuro galių. Tai neabejotinai padidins konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir sukurs prielaidas šilumos kainai mažėti.

Taigi Kaunas sugebėjo nutraukti šilumos ūkį apraizgiusį rusiškų dujų monopolį ir jau pasiekė vieną mažiausių šildymo kainų visoje Lietuvoje.

Permainos miesto gatvėse

Kas galėjo pagalvoti, kad vienintelė Rytų Europoje asfalto klojimo mašina „Remix Plus“ padės Kaune pasiekti įspūdingą proveržį tvarkant miesto gatves? Galingas aparatas vienu metu frezuoja seną asfaltą, įkaitusią masę sumaišo, paskleidžia, perkloja iš naujo ir ant viršaus papildomai pakloja 2,5 cm naujo asfalto sluoksnį – vaizdžiai tariant, traiško paskutinius stereotipų apie duobėtą miestą likučius.

Ilgą laiką darbavusis užmiesčio keliuose, užpernai, Kauno miesto savivaldybei ir bendrovei „Kauno tiltai“ pasirašius trejų metų sutartį, mašina atriedėjo į Kauną ir per praėjusius metus iki žiemos naująja technologija sutvarkė ne vieną pagrindinę miesto gatvę. 2014 m. sutvarkyta 18 gatvių – tiek, kiek 2011–2013 m. drauge paėmus. Tai – ir šio sunkiasvorio daugiafunkcio aparato nuopelnas.

Svarbiausių miesto gatvių atnaujinimo darbai vykdyti sutelkus kitose srityse sutaupytas lėšas, sėkmingai pritraukus ES paramą ir nepaisant neproporcingo valstybės lėšų skirstymo (kauniečiai vairuotojai kasmet sumoka per 200 mln. Lt degalų akcizo, o  miestui sugrįžta vos 5–7 proc. šios sumos).

Kaina skiriasi iki dešimties kartų

„Kai kas sako, kad visas pagrindines miesto gatves reikėtų tvarkyti taip, kaip buvo sutvarkytas A.Juozapavičiaus prospektas. Bet tokie darbai kainuotų nuo septynių iki dešimties kartų brangiau. Dabar visi „Remix Plus“ aparatu atlikti darbai miestui atsiėjo apie 16 mln. Lt, o visų tų gatvių rekonstrukcija ankstesnėmis technologijomis būtų kainavusi apie 110 mln. Lt. Tokių pinigų nei savivaldybė kada nors turėjo, nei Vyriausybė niekada neskirs“, – pabrėžia Kauno meras A.Kupčinskas, pridurdamas, kad 2015-aisiais planuojamos ne mažesnės darbų apimtys nei praėjusiais metais.

„Anksčiau nemažai lėšų nuolat tekdavo skirti duobėms tvarkyti. Dabar, su „Remix Plus“ atnaujinus daugelį pagrindinių miesto gatvių, jų lopyti jau nebereikės, todėl atlikusias lėšas galėsime skirti ir mažesnėms gatvelėms tvarkyti“, – žada Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis.

Troleibusas paneigė skeptikų prognozes

Tiesa, 2012–2014 m. dėl paeiliui kapitaliai tvarkomų strateginių miesto transporto arterijų Kauno vairuotojams buvo išties sudėtingi: A.Juozapavičiaus prospektas, Parodos gatvės įkalnė, Panemunės tiltas, K.Petrausko gatvės rekonstrukcija, Savanorių prospekto įkalnės estakada. Viena po kitos keitėsi eismo schemos, apylankinėse gatvėse smarkiai išaugo transporto krūvis, neišvengta spūsčių.

Tačiau kai kelininkų technika apleido suremontuotas gatves, skirtumą pajuto važiuojantieji tiek lengvaisiais automobiliais, tiek viešuoju transportu. O 2014-ųjų spalį į Parodos gatvės kalną užkilo pirmasis troleibusas. Paneigtos skeptikų pašaipos, esą tokios įkalnės troleibusai paprasčiausiai neįveiks, o kauniečiams iš šiaurinės ir  rytinės miesto dalies kelionė iki centro – jau trumpesnė ir patogesnė.

Mikroautobusai – nauji ir patogūs

Gerai sutvarkytos gatvės – ne vienintelė priežastis, dėl kurios kauniečių kelionė iki darbo ar namų tapo ramesnė, saugesnė ir spartesnė. Baigiantis 2014 metams Kaune beveik nebeliko daug sumaišties gatvėse sėjusių senųjų techniškai netvarkingų maršrutinių mikroautobusų. Juos pakeitė keliasdešimt naujų „Mercedes-Benz Sprinter“ mikroautobusų.

Planuojama juose ateityje įdiegti elektroninį miesto bilietą – tai būtų didelis pranašumas, nes autobusais ir troleibusais su elektroniniu bilietu Kaune galima keliauti su persėdimu, papildomai nemokant už kelionę. Tad jaukūs, erdvūs, tvarkingi, tiksliai pagal grafiką kursuojantys mažieji autobusai tampa sklandžia viešojo miesto transporto dalimi.

Pritraukė užsienio investuotojų

Jei jau miesto gyventojui saugiau ir patogiau važiuoti į darbą, gal daugiau atsirado ir darbo? Šiuo požiūriu Kauno teritorinės darbo biržos duomenys – atsargiai optimistiniai: pernai gruodį mieste įregistruota per 2,2 tūkst. darbo vietų, 450 daugiau nei prieš metus.

Kaunas tapo miestu, kurį pastaraisiais metais atranda vis daugiau didelių užsienio kapitalo bendrovių. Spalio pabaigoje Kauno centre oficialiai atidarytas JAV sveikatos apsaugos technologijų ir paslaugų milžinės „Intermedix Corporation“ paslaugų centras. Kompanija, į šį centrą investavusi 17,5 mln. Lt, įkūrė 200 darbo vietų, o ateityje planuoja priimti dar 300 darbuotojų.

Užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinio direktoriaus Arvydo Arnašiaus teigimu, ypač svarbu, kad stambaus tarptautinio investuotojo atėjimas į Kauną ne tik padės plėtoti turimas kompetencijas, bet ir atkreips tarptautinio verslo dėmesį į neišnaudotas galimybes Kaune.

Kompanijos „Intermedix Corporation“ vykdomasis direktorius Kenas Cooke’as pabrėžė, kad kuriant naujas darbo vietas Kauno mieste ypač svarbi bendradarbiavimo su aukštojo mokslo įstaigomis plėtra. Akademiniame mieste, koks nuo seno yra Kaunas, tokiam bendradarbiavimui sudarytos visos galimybės.

Kauno universitetai konkurencingi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu lygiu. Nuolatines studijas Kaune šiuo metu yra pasirinkę daugiau nei tūkstantis užsieniečių. Trys stiprios mokslo įstaigos, susivienijusios į „Santakos“ mokslo ir verslo slėnį, Kaune atidarė filialus, kurie pagal turimą potencialą jau dabar gretinami su garsiuoju JAV Silicio slėniu.

„Santakos“ slėnis vienija Kauno technologijos universitetą (KTU), Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) ir Lietuvos energetikos institutą (LEI). 2014 m. Kaune duris atvėrė KTU Mokslo ir technologijų centras bei Technologinio verslo inkubatorius. Kita „Santakos“ slėnio dalis – LSMU Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras – įsikūrė greta Kauno klinikų.

Slėnyje planuojama sukurti apie 350 darbo vietų. Bendradarbiaujant čia atliekami užsakomieji tyrimai, plėtojamos pasaulinio lygio technologijos, gimsta naujos patentabilios idėjos. O miestas praturtėjo gražia, skoninga, šiuolaikiška architektūra.

Miesto puošmena švyti sutvarkytomis erdvėmis

Žvelgdamas į naujųjų technologijų ateitį, miestas nepamiršo ir garbingos praeities. Galų gale baigta tvarkyti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios aplinka –  šventovę supanti 3,4 tūkst. kv. m ploto aikštė išgrįsta istoriniais akmenimis, rastais rekonstruojant A.Juozapavičiaus prospektą ir Parodos gatvę. Tai, kad buvo panaudoti seni, istoriniai grindinio akmenys, sutaupė miestui daugiau kaip 5 mln. Lt. Įgyvendinus šį projektą už nuopelnus Kristaus Prisikėlimo parapijai Kauno meras A.Kupčinskas buvo apdovanotas ženklu „Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia“.

„Kaunas yra modernus, europietiškas ir gražus miestas, gerbiantis tradicijas ir savo istoriją. Tai miestas, kuriame patogu ir gera gyventi, dirbti, kurti, auginti vaikus ir svajoti. Noriu padėkoti kiekvienam kauniečiui, savo idėjomis ir darbu prisidedančiam prie mūsų miesto tobulėjimo“, – sako Kauno meras A.Kupčinskas.

Dėl darbo savivaldybėse už gerokai mažesnę algą mandatų atsisakė net trys Seimo nariai, diplomatinę tarnybą į savivaldą netikėtai iškeitė ir ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus. Kas skatina politikus grįžti į provinciją, ar jų motyvai nuoširdūs?

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) jau rengiasi liepos 3 d. vyksiantiems Seimo rinkimams vienmandatėje Klaipėdos apygardoje, mat joje išrinktas Vytautas Grubliauskas po savivaldos rinkimų atsisakė mandato ir neseniai buvo išrinktas Klaipėdos meru. Toks V.Grubliausko sprendimas mokesčių mokėtojams kainuos apie 600–700 tūkst. Lt. Maždaug tiek, VRK pirmininko Zenono Vaigausko teigimu, kainuos rinkimai.

Dėl kitų Seimo narių – Raseinių r. meru tapusio “tvarkiečio” Remigijaus Ačo ir Vilniaus vicemero postą užėmusio Darbo partijos atstovo Jono Pinskaus sprendimo pasukti į savivaldą VRK rūpesčių mažiau, nes jų vietas parlamente užėmė kiti sąrašo kolegos. Tačiau toks politikų karjeros posūkis rinkėjams kelia daug abejonių, ypač kai mandato atsisakoma dėl posto provincijoje ir dar už mažesnį atlyginimą. “Taip, mano alga bus apie 1500 Lt mažesnė, – apskaičiavo R.Ačas.

– Bet juk ir pragyvenimo išlaidos Vilniuje ir Raseiniuose skiriasi. Sostinėje už sumuštinį pietums gali sumokėti apie 20 Lt, o Raseiniuose ir turėdamas 30 Lt per savaitę išsiversi.” R.Ačas kategoriškai neigia kaltinimus, esą į savivaldą sukama pasipinigauti. Ir atremia, kad būti meru, nors ir provincijoje, maloniau nei Seimo nariu. “Dabar į Seimo narį žiūrima kaip į kokį kenkėją”, – teigia naujasis meras.

Tuo tarpu J.Pinskus prisipažįsta, kad jį nustebino faktas, esą Vilniaus meras ir vicemerai gauna praktiškai tokią pat algą, kaip ir, pavyzdžiui, Kazlų Rūdos vadovai. Vicemeru tapęs J.Pinskus sako tik dabar pasiaiškinęs, kad jo alga sumažės keliais tūkstančiais litų. Tiesa, dėl to pernelyg nesikremta: J.Pinskus taip pat tikina atėjęs dirbti miestui ir pasirengęs daug nuveikti.

O štai Neringos meru išrinktas ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus primena, kad jo, kaip mediko, karjera prieš 45 m. prasidėjo būtent Nidoje, ryšiai su šiuo kraštu nenutrūko ir vėliau. Todėl dabar, pasak A.Vinkaus, jis nusprendė grįžti ir atiduoti sukauptą patirtį Neringos žmonėms.

Vis dėlto, ar galima tikėti politikų nuoširdumu? Politologas Alvidas Lukošaitis apibendrina, kad Seimo narių argumentas, esą savivaldoje galima daug nuveikti, yra labai platus. O ką tai iš tiesų reiškia ir kiek tai nuoširdu, paaiškės tik jiems dirbant.

Ir po šių rinkimų vėl geriausiai jaučiasi tie, kurie juose nedalyvavo ir nebalsavo. O iš tų, kurie balsavo, dauguma nusivylę, – juk tas jų balsavimas nieko vertas. Įsivaizduokime, balsuoja žmogus už kurią nors partiją, ji surenka daugiausiai balsų, bet valdančiąją koaliciją sudaro gerokai mažiau mandatų gavusios partijos.

Arba kitas atvejis: balsuoja rinkėjas už tradicinę partiją ir kartu pasisako prieš populistus, tačiau po rinkimų partija, už kurią jis balsavo, susideda su, tarkime, populistinėmis Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijomis ir sudaro valdančiąją koaliciją. Kaip tokiu atveju jaustis rinkėjui? Ką apskritai tas jo balsas reiškia, jei niekas negali prognozuoti, kas nutiks po rinkimų, jei bet kas gali jungtis su bet kuo, svarbiausia – paimti valdžią. Taip diskredituojama pati koalicijos samprata. Tai ir nulemia paradoksą, kad jau praėjus savaitei po rinkimų nemažai žmonių būna nepatenkinti rinkimų rezultatais, net jei juose ir balsavo. Ir tai visiškai nekeista.

Partijų vadovai tuomet pasirenka labai keistą taktiką ir ima tvirtinti, kad jie nesikišą į savo partijos skyrių apsisprendimą ir pasirinkimą vietos valdžioje. Kitaip tariant, jiems nei šilta, nei šalta, jei konservatoriai susideda su “darbiečiais”, socdemais ar “tvarkiečiais”. Tai aukščiausias politinės nekultūros laipsnis. Ir paskui tie partijų lyderiai dar drįsta priekaištauti rinkėjams, esą šie nepilietiški, nesubrendę, lengvai pasiduodantys manipuliacijoms. O ką tie rinkėjai gali padaryti?

Iki šių rinkimų visiems nusivylusiems partijomis buvo siūloma balsuoti už nepriklausomus kandidatus. Bet dabar paaiškėjo, kad ir šis variantas ne ką geresnis, nes tarp tų nepriklausomų kandidatų išties nepriklausomų labai jau nedaug, o po rinkimų “nepriklausomieji” susijungė į keisčiausius darinius.

Tiesą sakant, priežasčių būti nusivylę rinkėjai turi labai daug, nes jie mulkinami pačiais įvairiausias būdais: juk partijos į savivaldos rinkimų sąrašus įtraukia savo lyderius, tačiau šie dirbti savivaldybių tarybose net minčių neturi; arba surašo partija savo rinkimų programą, kurios net patys nariai neskaito, ką jau kalbėti apie tų programų vykdymą.

Žinoma, partijos pasiteisinimą turi, esą jos sudarė koaliciją su kitomis partijomis, taigi savo programų įgyvendinti nebegali. Tačiau po tokių atvejų mes pereisime į kažkokį kitokį lygmenį, kažkokią kitokią erdvę, kur nei programų, nei pažadų, nei lankstinukų, nei reklamų apskritai nebereikės. Mes tiesiog žaisime rinkimus, balsuosime baksnojimo metodu arba mesime kauliukus, nes koks skirtumas, už ką balsuoti, kai Lietuvoje teliko viena partija – “Valdžios ėmimo”.

Nuvilniję savivaldos tarybų rinkimai paliudijo, kad tampame demokratine šalimi. Neatpūtė nei diktatoriški Rytų kaimynės, nei revoliucija alsuojančios Afrikos vėjai. Šiemet Lietuvos rinkėjai penkiais procentais buvo aktyvesni nei 2007 m. Daugiausiai balsų surinko tradicinės partijos ir ryškūs lyderiai. Tai rodo visuomenės brandą.

Seimui atsisakius rinkimų kampanijos per radiją ir televiziją, nebuvo progos išvysti, kaip diskutuoja savivaldybės tarybos nario kėdės siekiantys žmonės. Nors visi 16 tūkst. kandidatų galimybės pasisakyti nebūtų turėję, susidaryti vaizdą, kuris turi įdomesnę idėją, geriau formuluoja mintį, stebint gyvas diskusijas rinkėjams būtų buvę lengviau, nei apžiūrinėjant retušuotus plakatus ar skaitant rinkimų šūkius.

Nauja tvarka lėmė, kad kandidatai buvo parduodami tarsi katė maiše. Galimybę priminti apie save turėjo įtakingos ir lėšų nestokojančios partijos bei verslininkai arba su pramogų pasauliu susiję žmonės.

Rinkimų kampanijos vakuumas skatino kandidatus ieškoti kitokio rakto į rinkėjų širdis. Svarbu buvo šmėžuoti laikraščiuose, plakatuose, internete. Vieni gyrėsi esą sveiko proto dešinieji, antri žadėjo vesti tiesiai į ateitį, tarsi būtų koks kitas pasirinkimas, treti žadėjo kitoniškumą – “turi būti kitaip”. Tačiau paskaičius jų programas paaiškėjo, kad jos naujos ir gaivios kaip praėjusių metų žibutės.

Bene toliausiai pristatydamas save pažengė viešųjų ryšių techniką įvaldęs Artūras Zuokas. Žinodamas, kad aktyviausia visuomenės dalis žinias renka internete, vienoje svetainių ne tik sekė pasakas apie 6400 Lt 2020-aisiais sieksiančias algas, bet ir paskelbė pasaulyje žinomo britų aktoriaus Jeremy Ironso agitacinį tekstą. Šis užmojis, be abejo, žavi. Gerai neištardamas A.Zuoko pavardės, pasaulio kino garsenybė agitavo už jį todėl, kad, kaip sakė, Vilniuje gerbiami pėstieji, kad užėjus į sostinėje esantį restoraną anksčiau nei meniu jo šunims būdavo atnešami dubenys su vandeniu, kad Vilnius turi puikų senamiestį.

“Nors ir vogė, Vilniui šį tą gero padarė”, – taip dažnai kalbėjo vilniečiai, apsisprendę balsuoti už A.Zuoką. Charizma, energija, įsimenančios, kad ir beprotiškos, idėjos lėmė šio kandidato sėkmę. Gebėjimu bendrauti ir burti aplink žmones jis dažnai lyginamas su Algirdu Brazausku.

Taigi paaiškėjo, kad ne tekstų turinys, o dažnas šmėkščiojimas viešojoje erdvėje ir darbai, nors ne visi sklandžiai atlikti, lėmė, kad daugiausiai balsų Vilniuje laimėjo A.Zuoko koalicija. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia. Turėdamas valdžią, jis galės užlopyti byrėti pradėjusį Gedimino prospektą ir pasirūpinti, kad sostinėje iš tikrųjų būtų gerbiami pėstieji bei globojami keturkojai.

Dar vienas šių rinkimų bruožas – aktyvi ir netgi įžūloka rinkimų kampanija ir plačios kandidatų kišenės. Oficialiai skelbiama, kad partijos rinkimams surinko 10 mln. Lt. Lietuvoje yra 1526 mandatai, tuomet, padalijus suaukotus pinigus, vieno mandato kaina siekia 6553 Lt. Beveik kaip A.Zuoko pasakoje apie vidutinį vilniečio atlyginimą, sieksiantį 6400 Lt.

Apie tautos išmintį byloja ir tai, kad pramogų žvaigždės, jų draugai ir sugyventiniai liko už borto. Tai dar vienas brandžios visuomenės bruožas. Pasisekė tiems visuomenės atpažįstamiems kandidatams, kurie pasirinko ryškų partijos ar judėjimo lyderį. Būtent jis, kaip vėliava, nulėmė sėkmę rinkimuose. Tariamų žvaigždžių nustūmimas į pakraštį reiškia, kad rinkėjai pamažu ima suvokti, kad ne kiekviena virėja, net ir gyvenanti žvaigždės ar turtingo dėdės namuose, gali valdyti savivaldybę. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, čia reikia žinių ir įgūdžių.

Visuomenės brandą rodo ir tai, kad tradicinės partijos turi savo elektoratą. Daugiausiai – 328 mandatus iškovojusios Socialdemokratų partijos lyderis rūstauja dėl prastų rezultatų, tačiau šiemet partija gavo 20 mandatų daugiau nei 2007 m. Tik neįžvalgus lyderis gali nesidžiaugti tokia sėkme.

Ryškus A.Zuoko tipo lyderis pagelbėjo ir Darbo partijai, kuri, palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, irgi padidinto mandatų skaičių – nuo 111 iki 165. Tačiau kitai partijai, kurios lyderis dėl vietos reitingų lentelėse neturėtų skųstis, – “Tvarkai ir teisingumui” – Fortūna nebuvo tokia palanki: praėjusį kartą jie surinko 181, šiemet tik 155 mandatus. Abi partijos galėjo surinkti daugiau balsų, jeigu jų lyderiai dirbtų Vilniuje, ne Briuselyje.

Baigiant skaičiuoti balsus vėl atgijo politinis turgus. Liberalų ir centro sąjungos, surinkusios 126 mandatus, atstovas Algis Čaplikas pareiškė, kad kai A.Zuokas sugalvos grįžti į partiją, gal partija jį ir priims. Įkvepianti A.Čapliko drąsa ir pasitikėjimas! Jeigu liberalai nebūtų draskęsi tarpusavy, galėjo laimėti pusę merų postų. Ir lėšų rinkimams būtų reikėję mažiau.

Tai, kad tradicinės partijos susirinko įprastus balsus, galima vertinti ir kitaip. Gal tai ženklas, kad už tradicines partijas balsuojantys rinkėjai vengia permainų? Daugiausiai už savo kandidatus balsavo lenkai, Vilniuje iškovoję antrą vietą – 11 mandatų, kurie turėtų suteikti vietą prie derybų stalo dalijantis postus. Ir kas gali žinoti, kas taps naujuoju Vilniaus meru.

“Eurostatas” paskelbė, kad 2009 m. kas šeštas Lietuvos gyventojas neturėjo tualeto ir vonios. Duomenys, stulbinantys dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenę. Neskaičiuojant baseinų ir pramogų centrų, Vilnius turi vienintelę viešąją, paprastiems miestiečiams prieinamą pirtį Savičiaus gatvėje. Tačiau nė viena partija nei judėjimas nepasiūlė rūpintis ne tik dvasine, bet ir fizine žmonių švara. Nuo senų laikų lietuvio sąmonėje pirtis atlieka ritualinį vaidmenį. Be to, politikai taip pat mėgsta pirteles, tik privačias, kuriose tvarko visokius reikalėlius, ir nebūtinai švarius.

Pirtis politikams praverstų kaip nuoširdaus ir nesavanaudiško bendravimo pavyzdys. Sutinku čia lenkių, lietuvių, čigonių. Apie kokią naudą galima galvoti, kai ateini turėdamas vienintelį tikslą – nusiprausti, išsiperti, pailsinti kūną ir sielą. Niekur kitur neteko matyti tokių nuoširdžių ir draugiškų santykių, kaip viešojoje Vilniaus pirtyje. Jokio nacionalinio klausimo! Stebėdamas, kaip viena kitą trina lietuvė ir rusė, lenkė ir čigonė, su kokia meile ir atsidavimu viena kitą vanoja palaimą dalijančios moterys, suvoki darnios visuomenės vaizdą. Štai kur galima mokytis bendravimo ir tarnystės! Juk ir Biblija moko nuolankumo, plaunant kitiems kojas. O kas yra politika? Tai tarnavimo Tautai ir Valstybei pavyzdys.

Sakoma, kad rinkimai prasideda kitą dieną po rinkimų. Ar ne laikas, ponai politikai, į viešąją pirtį?

"Veido" archyvas

Savivaldos rinkimuose debiutavę nepriklausomi kandidatai laimėjo 5 proc. mandatų, bet daugiausiai geidžiamiausiuose Vilniuje ir Kaune

Vyrauja nuomonė, kad nei vieni laimėjo, nei kiti pralaimėjo tiek, kiek prognozuota, o pirmą kartą dėl mandatų vietos valdžioje kovoję nepriklausomi kandidatai didelės revoliucijos nepadarė. Tačiau ar iš tikrųjų taip?

Situacija anekdotiška: dauguma didesniųjų partijų savivaldybių tarybų rinkimus įvardijo kaip savo sėkmės istoriją, nors rinkimų kovos visi laimėti negali. Žinoma, jei net Arūnas Valinskas, kurio Tautos prisikėlimo partija negavo nė vieno mandato (“prisikėlėliai” laimėjo tris, tačiau kaip koalicijos “Už mūsų Neringą” nariai), neįžvelgia pagrindo manyti, kad partija rinkimuose pasirodė prastai, ką jau kalbėti apie kitus.

Tačiau faktas akivaizdus: iš tikrųjų rinkimai nugalėtojus išaiškino tik aštuoniose iš 60-ies savivaldybių, kuriose rinkėjai už kurią nors vieną partiją atidavė daugiau kaip pusę balsų, na, dar keliose, kuriose lyderiai turi per 40 proc. mandatų. Kitur – rinkimai baigėsi, bet pagrindinė kova dėl valdžios dar tik prasideda. O joje nepriklausomi kandidatai užsimojo užimti du strateginius partijų postus.

Opozicija lenkia valdančiuosius 12,5 proc.

Dažnas rinkimų rezultatų vertinimas, kad žinios apie valdančiųjų mirtį buvo tokios pačios ankstyvos kaip ir apie opozicijos triumfą, teisingas tik iš dalies. Taip, prognozuotas švytuoklės principas šįsyk suveikė ne taip ryškiai, tačiau ne politikuojant, o skaičiuojant reikėtų pripažinti, kad opozicinės partijos paėmė viršų. Susumavus parlamente turinčių frakcijas opozicinių partijų gautus mandatus, jos atsiriekė 43,5 proc. mandatų pyrago. Valdančiosioms partijoms teko gerokai mažiau – 31 proc.

Jei suskaičiuosime tų pačių partijų kraitį 2007 m. vietos valdžios dalybose, dabar valdančiojoje daugumoje esančios partijos tuomet laimėjo 37,7 proc. mandatų. Labai panašiai – 38,3 proc. buvo laimėjusios dabar opozicinės partijos. Taigi 0,6 proc. atotrūkis per ketverius metus padidėjo iki 12,5 proc. Valdantieji prarado 6,7 proc., o opozicija prisipliusavo 5,2 proc. vietų savivaldybėse.

Kertinės opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius didžiuojasi partijos pasiektu rekordu: socdemai dar nėra turėję tiek daug – 328 mandatų visose 60-yje savivaldybių. Tačiau jis neslepia pralaimėjimo kartėlio Vilniaus savivaldybėje ir nedelsdamas žada reformuoti šio skyriaus darbą.

O įtakingiausia valdančiųjų partija – Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, skaičiuojant abiejų, tuomet dar nesusijungusių partijų 2007 m. gautus mandatus, jų prarado net 101. Netgi vieni, be krikščionių demokratų, konservatoriai prieš ketverius metus buvo gavę 20,6 tūkst. daugiau rinkėjų balsų nei dabar jungtinė partija.

Nevienodai sekėsi tiek valdančiosioms, tiek opozicinėms partijoms: opoziciniai “darbiečiai” ir valdantysis Liberalų sąjūdis padidino mandatų skaičių, o “tvarkiečiai” bei Liberalų ir centro sąjunga jų prarado.

Subliūško iliuzija atgimti į didžiosios politikos užribį nustumtiems Artūrui Paulauskui su Naująja sąjunga ir Kazimierai Prunskienei su nauja Liaudies partija.

O vos ne rinkimų sensacija vadinama Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija “V.Tomaševskio blokas”, tiesą sakant, sensacija tik Vilniaus mieste: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jie tradiciškai sutriuškino varžovus, o Lietuvos mastu su 61 mandatu tėra aštunti.

Rinkimų aritmetikoje komiškai atrodo partijų prognozės prieš rinkimus. Pavyzdžiui, “tvarkiečiai” deklaravo planus laimėti 300 mandatų, o gavo tik 155. Didžiausia tikimybė, kad partijų strategai ne tiek buvo netoliaregiški, kiek nesėkmingai bandė savo hiperbolizuotu optimizmu įkvėpti rinkėjus ir sugluminti politinius oponentus. Keisti ir aiškinimai, kodėl nepavyko pasiekti išsikeltų tikslų. Štai Krikščionių partijos, laimėjusios penkiolika mandatų vietoj planuotų 90–100, lyderis Gediminas Vagnorius tai motyvavo tuo, jog pirmąkart dalyvaujant rinkimuose “stebuklai neįvyksta”, lyg būtų užmiršęs, kad nuo A.Valinsko Tautos prisikėlimo partijos atskilę krikščionys būtent dėl tokio stebuklo prieš porą metų ir atsidūrė politikoje. O jei prisiminsime Naujosios sąjungos, “darbiečių” ar “tvarkiečių” debiutą rinkimuose, tai Lietuvoje tokie stebuklai vyksta praktiškai per kiekvienus Seimo rinkimus.

Ne mažiau keista antroji G.Vagnoriaus nurodyta priežastis – kad per savivaldos rinkimus daugiau balsuota už vietos, o ne šalies lyderius, nors išrinkti 52 Seimo nariai ir net trys europarlamentarai. Galima ginčytis ir dėl trečios priežasties – kad viską lemia pinigai: K.Prunskienės Liaudies partija išleido pusę milijono, tačiau telaimėjo septynis mandatus.

Balsuoja, lyg tiesiogiai rinktų merą

Dar viena įdomioji rinkimų matematika – kiek rezultatai skiriasi nuo prieš pat savivaldos rinkimus vykusių sociologinių apklausų duomenų. Štai per “Vilmorus” ir “Lietuvos ryto” apklausą, už ką žmonės dabar balsuotų Seimo rinkimuose, partijų rikuotėje “Tvarka ir teisingumas” buvo antri, o po rinkimų liko ketvirti. Socdemai buvo pirmi, bet su 13,3 proc. reitingu, o rinkimuose pelnė net 21,5 proc. Liberalcentristus per apklausą rėmė 1,7 proc., o per rinkimus – 8,3 proc. Procentų skirtumus galėjo lemti ir akivaizdi savivaldybių rinkimų specifika: čia rinkėjai dažnai renkasi, už ką balsuoti, pagal sąrašo lyderį – lyg tiesiogiai rinktų merą.

Štai nacionaliniu mastu beveik nulinė Centro partija Varėnoje laimėjo vienuolika iš 25 mandatų, tad, tikėtina, Vidas Mikalauskas ir toliau išlaikys mero postą. Turbūt drąsiai galima lažintis, kad jei Druskininkų meras Ričardas Malinauskas būtų metęs socialdemokratus ir perėjęs į bet kurią kitą partiją ar tapęs nepartiniu, jis vis tiek būtų rinkimų lyderis. Amžinuoju meru Ignalinoje tituluojamas nuo 1995 m. savivaldybei vadovaujantis valstietis liaudininkas Bronis Ropė.

Ir, atvirkščiai, lyderių blankumas pražudė socialdemokratus Vilniuje, o Klaipėdoje apskritai nė viena partija, išskyrus abejus liberalus, jau ne pirma kadencija nė neturi ryškių lyderių.

Daugelyje savivaldybių, žinoma, išskyrus geidžiamiausią Vilnių, kur varžėsi partijų lyderiai, Seimo nariai ir net europarlamentarai, pasitvirtino taisyklė: kur nėra stiprių partijų lyderių, ten buvo daugiau vadinamųjų nepriklausomų kandidatų.

Ar nustumti lyderį – tolygu paminti rinkėjų valią

Politologai, beveik vienu balsu prognozavę, kad pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiantys ne partijų sąrašų kandidatai užsistovėjusio politinio vandens smarkiai nesudrums, pasirodė teisūs tik iš dalies. Taip, rinkimuose varžėsi vos 505 tokie kandidatai, tai sudarė 3 proc. viso jų skaičiaus. Jie laimėjo 76 mandatus, t.y. 5 proc. mandatų daugmaž kas trečioje savivaldybėje. Daugiau kaip trečdalį balsų jie teturi trijose – Vilniuje, Kaune ir Raseiniuose.

Tačiau kvepia tikra revoliucija, nes ir tikroje, ir laikinojoje sostinėje nepriklausomieji turi nemažų šansų tapti merais. Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija sulaukė netgi didžiausio vilniečių palaikymo, nors tegavo 17,7 proc. balsų. “Vieningo Kauno” atstovai laikinojoje sostinėje buvo treti, tačiau susibūrusi koalicija, kurioje nėra rinkimų lyderių konservatorių, į merus siūlo “Vieningo Kauno” lyderį nepartinį verslininką Visvaldą Matijošaitį.

Ar bandymas nustumti rinkimų lyderį – rinkėjų valios pamynimas? “Teisiškai problemos nėra – koalicija formuojama iš rinkėjų išrinktų asmenų. Tačiau tai jau politinės kultūros klausimas. Turėtų būti moralinis įsipareigojimas rinkėjams valdančiąją koaliciją leisti formuoti gavusiems daugiausiai balsų, priešingu atveju rinkėjai nusivilia, nebemato prasmės balsuoti, nes vis tiek neaišku, kas nutiks po rinkimų”, – mano politologė Ieva Petronytė.

Antra vertus, nepriklausomų kandidatų debiutas vietos valdžios rinkimuose vis dėlto šiek tiek sukompromitavo pačią idėją. Nepriklausomi kandidatai demokratinėse šalyse būna vietos bendruomenių lyderiai, o ne politiniai migrantai, nors pas mus iš 505 “nepriklausomų” kandidatų 215 ankstesniuose rinkimuose arba nerinkiminėje veikloje buvo atstovavę įvairioms Lietuvos partijoms.

Vis dėlto nepriklausomų kandidatų šansai laimėti prestižinius ir įtakingiausius abiejų didmiesčių merų postus – karti piliulė partijoms, turinti jas versti gydytis nuo stagnacijos.

Tad rinkimų išvada akivaizdi: kai dėl mandato konkuruoja panašios partijos, abi pralaimi. O kai savivaldybėje valdančiąją koaliciją tenka lipdyti iš penkių ar šešių ir dar gana skirtingų partijų, daug garo nueina pozicijoms derinti, o ne savivaldybės problemoms spręsti. Antra, be charizmatiškų lyderių rinkimus laimėti darosi vis sunkiau. Trečia, neleidusios kandidatuoti visuomeninėms organizacijoms, partijos tik sukėlė daugiau chaoso. Tad laikas dabar pat, nelaukiant kitų rinkimų, imti keisti savivaldos įstatymus, svarstyti Europoje įsitvirtinusios daugiapakopės savivaldos sistemą, tiesioginių merų ir seniūnų rinkimų idėją, leisti kandidatuoti visuomeninėms organizacijoms.

O jei kam nepatinka vietos valdžia, belieka priminti, kad ją išrinko mažuma – 45 proc. rinkėjų.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad tautinių interesų politikoje sureikšminimas atitolina nuo Vakarų demokratijos.

“Manau, kad partijų ir politikų skirstymas vien pagal tautiškumą atitolina mus visus, visą Lietuvą nuo vakarietiškos demokratijos”, – Žinių radijui trečiadienį sakė Seimo pirmininkė.

Paprašyta pakomentuoti savivaldos rinkimuose Vilniuje 11 mandatų iškovojusios Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicijos “Valdemaro Tomaševskio blokas” sėkmę, I.Degutienė sakė, kad rezultatus lėmė ir kalbos apie tariamą tautinių mažumų diskriminavimą Lietuvoje.

“Koalicijos rinkėjų aktyvumą nulėmė turbūt pastaruoju metu net ir Europos Parlamente vis skambančios spekuliacijos, kaip ir Lietuvoje, neva tautinės mažumos Lietuvoje yra diskriminuojamos. Užaštrinti iš tikrųjų tie tautiniai klausimai”, – dėstė I.Degutienė.

Ji pažymėjo, kad sėkmė Vilniuje lydėjo ne vienus lenkų atstovus, bet jų koaliciją su Rusų aljansu.

“Kai kas dabar interpretuoja, kad lenkai Vilniuje sustiprėjo, tai dar kartą akcentuoju, kad šįkart Vilniuje tai buvo lenkų ir rusų koalicija. Kitas dalykas – juk Lietuvoje gyvena ne vien tik lenkai ir rusai, bet yra ir baltarusiai, ir žydai, ir ukrainiečiai, ir kitos tautybės. Jeigu partijos ar judėjimai bus kuriami tiktai pagal tautiškumą ir keliami tiktai tautinių interesų klausimai, tai kažkaip visi bendražmogiški, bendravalstybiniai žmonių interesai lyg ir nusiplauna”, – apgailestavo I.Degutienė.

Tačiau ji pabrėžė, kad “žmonės padarė tokį pasirinkimą, vadinasi, reikia skaitytis su ta žmonių nuomone”.

"Veido" archyvas

Nors dalios nepriklausomų kandidatų – politinės “prostitutės” ar šiaip oportunistai, tačiau tikėtina, kad jų dalyvavimas rinkimuose padidins rinkėjų aktyvumą

Politinis žaidimas: raskite dešimt skirtumų tarp partinių ir nepartinių kandidatų, tarp skirtingų partijų programų, tarp tos pačios partijos programos praėjusiems ir šiųmečiams savivaldybių rinkimams.

“Gal aš blogas pilietis, bet savivaldos rinkimai manęs visai nedomina. Tai komedija ir visiška nesąmonė. Laidoje “Duokim garo” susirinkę saviveiklininkai daužo būgnus, ir visai nesvarbu, kaip jie tai daro, – jiems smagu, ir tegu groja. Klumpakojį gali šokti, kiek nori, bet kaip gali valstybę, miestą ar rajoną valdyti nieko nemokėdamas ir nieko už tai neprašydamas? Kokia čia valdymo teorija”, – piktinasi prestižinės Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.

Garsus advokatas Kęstutis Lipeika sako, kad jam, kaip rinkėjui, pasirinkimo nepadaugėjo, nors pirmą kartą į vietos valdžią ir leista kandidatuoti nepriklausomiems kandidatams. “Lyg ir norėtųsi pakeisti tą amžiną partijų sąrašą. Gal ir yra koks vertas dėmesio žmogus, tačiau iš to, ką matome jų prisistatymuose, – vienas gerai sunkumus kilnoja, kitas šokinėja į aukštį, bet kad galėtų tvarkyti savivaldybę, man labai abejotina. Demokratiniame pasaulyje nepartiniai dalyvauja vietos valdžioje, bet jie būna labiau pasirengę šiam darbui”, – neabejoja K.Lipeika.

O ekspremjeras Aleksandras Abišala sakosi esąs sisteminis žmogus: “Ir politikoje turi būti sistema, o ne koks nerišlus rinkinys. Niekaip neįsivaizduoju, kaip tie nepriklausomi savivaldybių tarybų nariai funkcionuos ir dirbs.”

Skeptiškai nusiteikęs ir autoritetingas verslininkas, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, buvęs Vyriausybės kancleris Robertas Dargis: “Kandidatų pasirinkimas – net akys raibsta, 145 numeriai. Tačiau bendruomenės net savo seniūno negali rinktis, viskas primetama, tad dabar tik dar kartą bandoma iškreiptu būdu suvaidinti demokratiją. Savivaldybių tarybos greitai taps vykdomaisiais komitetais, kurie tik vykdys centrinės valdžios valią.”

Kuo daugiau skirtingų sričių autoritetų ir aktyvių piliečių teiravomės apie jų lūkesčius dėl artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų, tuo labiau įsitikinome, kad, ko gero, teisi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja politologė Morta Vidūnaitė, kad iš savivaldos rinkimų kažko tikisi tik kandidatai – arba toliau išsilaikyti valdžioje, arba į ją patekti. Visi kiti tikrų pokyčių vargu ar laukia.

Ar tikrai geri pokyčiai neįmanomi, ieškojome atsakymo apibendrindami “Veido” rašinių ciklą apie tai, ko galime tikėtis iš naujos kadencijos savivaldybių tarybų.

Partijos toliau mulkina rinkėjus

Nieko nauja – nepriklausomų kandidatų konkurencija partijų neatbaidė nuo klasikinėmis tapusių rinkėjų mulkinimo schemų. Jei naiviai tikėtume politikais, jau galėtume kelti hipotezę, kad po savivaldybių rinkimų Lietuvą ištiks politinė griūtis. Pirmiausia turėtų griūti Vyriausybė, nes net keturi ministrai aktyviai kažką žada rinkėjams, vadinasi, jei jie sąžiningi, matyt, ketina pažadus ir įgyvendinti. Liberalų sąjūdžio atstovai Vyriausybėje žada: vienas – kelius ne lopyti, o tiesti, kitas – įvesti apsaugą mokyklose, trečias – neleisti valdžiai švaistyti pinigų. Tačiau nė vienas jų savivaldybių tarybų rinkimuose net nekandidatuoja. Kaip save diagnozavusių sveiko proto dešiniaisiais, nelabai logiškai skamba jų, atstovaujančių valdančiajai daugumai, užmojis neleisti valdžiai (t.y. sau?!) švaistyti pinigų, keista girdėti susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio saviplaką, kad kelių priežiūros sistema ydinga.

Dar vienas ministras – Liberalų ir centro sąjungos į Vyriausybę deleguotas Raimundas Palaitis – net savo partijos rinkimų sąraše įrašytas, nors kartu tikina neketinantis atsisakyti ministro portfelio.

O jei rinkimuose sėkmė lydėtų Seimo narius, 23 jų lyg ir mestų parlamentaro mandatą. Dar didesnis stebuklas – rinkimuose į žemiausią valdžios pakopą kandidatuojantys ketvirtadalis Lietuvai net Europos Parlamente atstovaujančių politikų: “darbietis” Viktoras Uspaskichas, “tvarkietis” Juozas Imbrasas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Tačiau nerimauti, kad nukraujuos Seimas ar Europarlamentas, nėra pagrindo, mat garsių pavardžių savininkai neslepia eisią į savivaldybes tik tuo atveju, jei užsitikrinsią vadovaujamus postus.

Kiti, jau supratę, kad dar vienai kadencijai į Seimą jų niekas nerinks, bando rezervuotis atsarginį šansą po poros metų. O dažniausiai parlamentarai tiesiog “paskolina” pavardę rinkėjams mulkinti.

Tradiciškai partijų sąrašuose – ne tik neketinantys į vietos valdžią eiti sostinėje įsikūrę politikai, bet ir vis tie patys jau ne kartą žadėję ir pažadų netesėję amžinieji sąrašų senbuviai. Tiesa, toliau nuo pirmųjų sąrašų numerių yra naujų vardų. Bet ko norėti iš kokių liliputinių partijų, jei net socialdemokratai rinkėjus vilioja prigesusia skandalų ir TV šou žvaigždele Greta Šapkaite-Valuckiene, lyg valstybės paslaptį slepiančia, ką ji lig šiol nuveikusi partijoje ir ką ketinanti nuveikti. O juk socialdemokratai turėtų suprasti, kad pagrindinis partijų koziris konkurencinėje kovoje ir su kitomis partijomis, ir nepriklausomais kandidatais – ne kokios šapkaitės, o tokie kompetentingi bendrapartiečiai, kaip Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ar kiti.

(Ne)partiniai, (ne)priklausomi, (ne)savarankiški

“Partijos išsigimė dėl kraujomaišos”, – teisingai diagnozuoja A.Zuoko ir Vilniaus koalicijos kandidatė, garsi viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.

Deja, panagrinėjus, kas tie nepartiniai kandidatai, akivaizdu, kad daugeliui jų nė kiek ne mažiau tinka R.Vanagaitės partijoms priskirta “darinio prie lovio” etiketė. Bent jau būtent tuo garsėjo ir dabar nepartinis, o kadaise buvęs Liberalų ir centro sąjungos vadovas Artūras Zuokas.

Sunku tikėtis, kad A.Zuokas ir kiti buvę įvairių partijų nariai, neišlaikę autoriteto net tarp savo bendrapartiečių, iš esmės pasikeis nuo to, kad persikrikštys nepriklausomais. O tokių tarp kandidatų labai daug. Štai dvi kadencijas Mažeikių meras Vilhelmas Džiugelis po bendrapartiečių konservatorių kandidatų sąrašo reitingavimo liko tik dešimtas, tad subūrė koaliciją, kurioje jis – pirmas. Raseiniuose nepriklausomų kandidatų koalicijoje “Rasa” – neseniai nuverstas rajono meras “tvarkietis” Petras Vežbavičius, kaip atskiras kandidatas rinkimuose dalyvauja ir dabartinis rajono meras liberalas Dainius Šadauskis. Sostinės savivaldybę savarankiškai šturmuoja neseniai specialiųjų tarnybų sulaikytas buvęs “Vilniaus vandenų” vadovas socialdemokratas Darius Norkus, po teismus vaikščiojantis kitas socialdemokratas, buvęs Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas. Dar viena anomalija – Veiklių mažeikiečių koalicija, kurios beveik pusę sudaro vienos įmonės darbuotojai.

Akivaizdu, kad savivaldybių rinkimuose leidžiant dalyvauti ne partijų sąrašų kandidatams omenyje turėti ne ką tik buvę partijų nariai ar net merai. Beje, Vyriausiosios rinkimų komisijos internete skelbiamoje buvusių rinkimų dalyvių duomenų bazėje galima atrasti, kad net 215 iš 505 nepriklausomų kandidatų ankstesniuose rinkimuose arba nerinkiminėje veikloje yra atstovavę įvairioms Lietuvos partijoms.

Nepartinį demokratinį judėjimą įsteigęs eksparlamentaras teisininkas Kęstutis Čilinskas dvirtina, kad tai, kas dabar vyksta, buvo galima numatyti. Štai artėjant rinkimams į jų organizaciją pradėjo veržtis įvairių partijų žmonės, tad jie pakeitė įstatus, kad judėjime nebūtų partijų atstovų. “Tačiau judėjimams neleista dalyvauti rinkimuose, tad iš pricipo nutarėme nedalyvauti ir pavieniui, nes supratome, jog bus, kaip ir nutiko, – kad partijos šitą nišą išnaudos prastumti saviems, prisidengdamos nepartinių vardu”, – apgailestauja K.Čilinskas.

Jis įsitikinęs: “Nepriklausomų kandidatų dalyvavimo rinkimuose idėja sukompromituota, ir ateityje vis tiek turės būti pakeistas įstatymas, kad galėtų dalyvauti bendruomenės, visuomeninės organizacijos, judėjimai. Dabar partijos išsigando konkurencijos, Seimas to neleido, tad per šiuos rinkimus tarp nepriklausomų dauguma šešėlinių partijų kandidatų.”

Štai Vilniuje iš A.Zuoko ir Vilniaus koalicijos 51 kandidato – 27 anksčiau dalyvavę Liberalų ir centro sąjungos veikloje arba atstovavę šiai partijai savivaldybių, Seimo ar Europos Parlamento rinkimuose; sąraše yra ir buvusių “Fronto”, “Tvarkos ir teisingumo”, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narių. O partijų laidojimo akciją surengęs “Vilniaus – mūsų reikalo” lyderis Valdemaras Stančikas – buvęs centristas, liberalcentristas, vėliau Tautos prisikėlimo partijos atstovas; antra partijų laidotojų sąraše – buvusi socialdemokratė, vėliau Algirdo Paleckio bendražygė Jūratė Žeimienė.

Šiauliuose “nepartinių” sąrašui vadovauja Seimo narys, ką tik buvęs socialdemokratas Andrius Šedžius.

Magiškąjį žodelį “nepartinis” į koalicijos pavadinimą įsirašė “Nepartinė koalicija Elektrėnų kraštas”, nors visi šeši jai atstovaujantys politikai praėjusiuose rinkimuose kandidatavo kaip Naujosios sąjungos arba Tėvynės sąjungos atstovai. O Panevėžyje kandidatuojantis Dainius Ožalas savo anketoje nurodė sustabdęs narystę Tėvynės sąjungoje iki kovo 3 d. Trakuose į Jonų koaliciją susibūrę du Jonai, ir tie abu partijos “Frontas” atstovai Jonas Sadovskis ir Jonas Tvardauskas.

Nenuostabu, nes žodelis “nepartinis” ar “nepriklausomas” – tikrai magiškas. Kaip tvirtina visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys, apklausoje, vykusioje tada, kai dar net nebuvo paskelbtos nepriklausomų kandidatų koalicijos, įrašius atsakymo variantą “nepriklausomi kandidatai”, jis iš karto sulaukė daugiausiai – 21 proc. balsų, o tarp partijų pirmaujantys socialdemai liko antri su 18 proc. “Spontaniška reakcija į žodžius “nepriklausomas kandidatas” yra simptomas, kad nepriklausomi kandidatai turi šansų savivaldybių tarybų rinkimuose”, – neabejoja V.Gaidys.

Beje, iš 505 save iškėlusių kandidatų tik 143 liko savarankiški, o kiti susibūrė į 28 koalicijas. Didelė jų dalis ir prieš rinkimus jau buvo susibūrę į judėjimus, tačiau, Seimui neleidus jiems dalyvauti rinkimuose, tiesiog laikinai pabuvo “individualistais”.

Čia keistokai nuskamba į sostinės valdžią besiveržiančios vyriausiosios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės retorinis kausimas, o kuo jie blogesni už dabartinius savivaldybininkus. Bet juk tikslas – kad nepriklausomi kandidatai pravarinėtų užsistovėjusį politinį kraują, o ne kad ateitų tie patys persidažę partiniai ar mažai prognozuojamos, nei nuovokos, nei patirties analizuoti situaciją ir priimti sprendimus neturinčios personos.

Sunku rasti kontrargumentų ir B.Burgio skepticizmui: “Niekaip negaliu suprasti, kodėl esant kapitalizmo santvarkai žmonės eina dirbti nemokamo darbo. Tokių, kurie iš altruistinių paskatų dirbtų tėvynės labui, ir tik dėl garbės, – vienetai, o į savivaldybes veržiasi šimtai. Nelegaliai susitvarkyti savo reikalų? Pasirengti dirvą būsimai veiklai ar ėjimui į Seimą? Esant kapitalizmo santvarkai, jei kažką kas kėsinasi daryti nemokamai, reikia labai giliai pažvelgti, kodėl jis tai nori daryti. Čia ne socializmas, o valstybė – ne krišnaitų bendruomenė. Valstybė yra toks mechanizmas, kurio visi smagračiai turi būti ištepti, tinkamai sukabinti, turi būti aišku, kas teikia energiją, kas gauna rezultatą, koks jis turi būti. Žmonės į tai nesigilina, sako – aš noriu, ir viskas. Norėti nedraudžiama.”

Verslo konsultantas A.Abišala taip pat mano, kad tie, kurie linkę į politiką, turi eiti į partijas ir bandyti taisyti padėtį gerindami tas partijas. O nepartinis žmogus, kuris neketina dalyvauti politikoje, ir savivaldoje nelabai gali ką nuveikti.
“Na, pabus pavienis kandidatas kadenciją. O kokia jo atsakomybė? Rinkėjai dažnai pasiduoda šou atributams, pašaliniams blizgučiams, o ne iš esmės žiūri, kokias programas kandidatai turi, ką realiai yra padarę”, – pritaria ir R.Dargis.

O nepriklausomiems kandidatams dar lengviau nei partijoms žadėti, kas ant seilės užeina, kaip kad A.Zuoko ir Vilniaus koalicija reklaminiuose šūkiuose – 6400 Lt vidutinę algą vilniečiams kažkodėl 2020 metais. Blogiausiu atveju pasiteisins, kad tai partijos neleido realizuoti gražių idėjų.

Partijos žada, ko netesės

Pasak “Vilmorus” vadovo V.Gaidžio, jų tyrimai rodo, kad rinkėjų pasirinkimą, už kurią partiją balsuoti, taip pat labiausiai lemia ne partijų programos ar ideologinės nuostatos, o partijos lyderio, kitų partinių patrauklumas. Deja, kaip pastebi verslininkas R.Dargis, per 21 nepriklausomybės metus susiformavusi partinė sistema nė iš tolo neprimena tokios, kokia turėtų būti ir kokia veikia Vakarų Europoje: kad tarp partijų vyktų idėjų kova, kaip reikėtų valdyti šalį, o žmonės pagal tai rinktųsi, už ką balsuoti.

“Veido” ekspertai, vertinę visų partijų rinkimų programas, konstatavo, kad, deja, visoms būdingos tos pačios blogybės: žadama tai, ko būtų kvaila nenorėti, tačiau dažnas pažadas – ne savivaldos kompetencijos, neaišku, nė už kokias lėšas, nė kokiomis priemonėmis įgyvendinamas. Net ir ekspertų gerai įvertinta Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų programa, palyginti su 2007 metų, gerokai nuvilia, nes matyti, kiek daug esminių darbų nenuveikta. O kai kurios partijos apskritai nesivargina kurti rimtų programų.

Tai nė iš tolo neprimena vakarietiškos demokratijos, kai, pasak KTU Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. dr. Algio Krupavičiaus, partijos jau prieš pusmetį skelbia konkrečias programas ir bendruomenės diskutuoja, kas pasiūlė geresnių problemų sprendimo būdų. O jie, beje, priklauso nuo partijų ideologinių nuostatų, pavyzdžiui, kiek į viešųjų paslaugų piliečiams teikimą įsileidžiama privataus kapitalo.

Visų rinkimuose dalyvaujančių partijų programose žadama artėti prie žmogaus, suteikti daugiau galių seniūnijoms. Tačiau, kaip pabrėžia M.Vidūnaitė, kiaurą žiemą nevalytos Vilniaus gatvės rodo, kad Lietuvoje vietos valdžia labai toli nuo gyventojų kasdienių rūpesčių. “Tai, kad Vilniaus meras įsikūręs taip aukštai dangoraižyje, turi savo prasmę…” – ironizuoja politologė.

Savivaldos be galių nebūna

M.Vidūnaitė taip pat primena, kad Lietuvoje – vienas mažiausių savivaldos lygių Europoje. Beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tarptautiniai ekspertai būriais skatino Lietuvos Vyriausybę atlikti savivaldos reformą, kuri suteiktų daugiau finansinių galių savivaldybėms, o seniūnijos taptų atskiru savivaldos lygiu.

R.Dargis taip pat neabejoja, kad visų pirma reikia apsispręsti, kokią vietą mūsų valstybės gyvenime užima savivalda, ir įstatymiškai įtvirtinti galias bei išteklius, o jau tada galvoti, kokie lyderiai kuriame mieste galėtų kurti subalansuotą miesto gyvenimą. Dabar savivaldybės neturi galių bent kiek reikšmingiau prisidėti prie vietos gyventojų gerovės kūrimo – net jei savivaldybė gauna daugiau pajamų, centrinė valdžia jas gali atimti. O Druskininkai, R.Dargio manymu, labiau išimtis, atsitiktinis stebuklas, nei taisyklė.

Apibendrinant, politologės M.Vidūnaitės manymu, galima tikėtis, kad Seimo sprendimas leisti kandidatuoti nepriklausomiems kandidatams šiek tiek pagyvins frigidišką Lietuvos demokratiją. Nors dalis tų nepriklausomųjų – politinės “prostitutės” ar šiaip oportunistai, tačiau tikėtina, kad jų dalyvavimas rinkimuose padidins rinkėjų aktyvumą.

O tikri nepriklausomi kandidatai, t.y. niekada nepriklausę jokiai partijai ar bent jau politiškai neparsidavinėję, pasiųs ženklą kitiems “paprastiems” mirtingiesiems, padrąsins kandidatuoti per kitus savivaldybių rinkimus. Juk vietos valdžia neturi būti kaip kažkokia prabangos prekė, prieinama tik išrinktiesiems – politinių partijų šulams, labiau pasiturintiems verslininkams ar kitiems tradiciškai įtakingiesiems.

“Tačiau į savivaldybių tarybas patekus nepriklausomiems kandidatams Lietuvos savivalda automatiškai netaps veiksmingesnė ir skaidresnė. Bėda ta, kad Lietuva iki šiol taip ir neįgyvendino reformos, kuri iš esmės sustiprintų savivaldą ir priartintų valdžią kuo arčiau prie žmonių. Lietuvos savivaldybės paprasčiausiai turi per mažai valdžios. Kitais žodžiais tariant, Lietuvoje yra per mažai savivaldos”, – apibendrina politologė.

Ekonomikos ekspertė E.Ulvidienė

Krikščionių partija

“Programa” – 12 sakinių, prasidedančių “kurti, mažinti, remti, reikalauti, vertinti, išsaugoti”. Abstraktu, tinka visur ir visada, beveik visoms ideologijoms. Sunku ekonominiu aspektu susieti kai kuriuos teiginius, pavyzdžiui, “remti prioritetinę švietimo ir kultūros plėtrą” ir “iki minimumo sumažinti vietos mokesčius”. Netgi šeimoje, kurioje nėra nė vieno ekonomisto, nekiltų abejonių, ar neturint pajamų ir santaupų galima nuskristi į kosmosą. Nėra nė vieno konkretaus pasiūlymo, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Išsami, nemažai konkrečių rimtų pasiūlymų (naujų darbo vietų kūrimas per šiuolaikinius biomasės energetikos projektus ir pan.). Tačiau būtent universalumas yra ne tiek privalumas, kiek trūkumas. Maišomos vietinės ir centrinės valdžios funkcijos bei galios ekonomikoje. Susidaro įspūdis, kad laimėjusi daugumą per savivaldybių rinkimus partija sugebės paveikti centrinę valdžią ir įves progresinį pajamų mokestį, padidins minimalų atlyginimą ir išspręs kitus uždavinius, viršijančius savivaldybių kompetenciją.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Siekiai puikūs, bet deklaratyvūs. Iškelta labai daug tikslų ir nebeaišku, kurie pagrindiniai, tad mažas finansų pyragas padalijamas visiems po lygiai. Apie žinomas negeroves įsipareigoja pranešti visuomenei ir teisėsaugai, užuot pasiūlę konkrečių prevencinių priemonių. “Investuotojai savivaldybėse turėtų asmeninį vadybininką.” O kokios jų funkcijos, atsakomybė, galios? Žada skatinti namų renovaciją. Jei valdantieji per dvejus metus tai darė vėžlio žingsniu, ar savivaldybėse darys stručio greičiu?

Viešojo administravimo ekspertas V.Smalskys

Krikščionių partija

Programa labai abstrakti. Verslo plėtra bei darbo vietų kūrimas – ne tik savivaldybių, bet ir bendras valstybės valdžios reikalas. Valdymo skaidrumo skyrelyje – visiems žinomi dalykai, o kaip kovoti su neigiamais reiškiniais, aiškiai nėra pasakyta. Matyti, kad partija susipažinusi su viešojo valdymo modernizavimo principais (mini konkurencines viešųjų paslaugų teikimo sąlygas, piliečių dalyvavimą priimant savivaldybių sprendimus).

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Dalis punktų – centrinės valdžios kompetencija. Kaip galimadaryti įtaką aukštųjų mokyklų programoms, kad ugdymas vyktų natūralioje kaimo aplinkoje? Universitetai patys jas nusistato. Atsispindi socialinės atsakomybės bei solidarumo principai. Akcentuojama regionų plėtra ir finansinis savivaldybių savarankiškumas, gyventojų dalyvavimas priimant sprendimus – tai rodo, kad partija susipažinusi su šiuolaikinio viešojo valdymo tendencijomis.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Moderni ir vakarietiškais principais sukurta savivaldybių rinkimų programa. Ryškiai matomi konservatyvūs bendruomeniškumo principai. Atsispindi tokios viešojo valdymo modernizavimo tendencijos, kaip el. valdžios plėtra, savivaldybės ir bendruomenių bendradarbiavimas, seniūnijų galių stiprinimas, tvarkos grupių kūrimas siekiant padėti policijai, socialinio solidarumo skatinimas ir kt.

Politologė I.Petronytė

Krikščionių partija

Panašu į populistinę deklaraciją: punktai šeši, planai dideli, tačiau neaišku, kaip juos ketinama įgyvendinti. Neišlaikomas biudžeto balansas: lėšas leisti ketinama plačiai (mažinti šilumos kainą ir komunalinius mokesčius, išsaugoti kaimo mokyklas, plėtoti vietos sveikatos paslaugų tinklą), tačiau alternatyvos, kaip surinkti daugiau biudžeto lėšų, nesiūloma. Pabrėžiama – “reikalauti”. Klausimas – kieno? Programoje rašoma, ką darys partija savivaldybėje, tad toks žodynas netinka.

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Pakankamai konkreti, daug idėjų, tik be reikalo suplaktas nacionalinis ir savivaldos lygmuo. Tai žalioji programa – daug ekologijos, energetikos dalykų. Pagirtinas gebėjimas pateikti mechanizmus, kaip bus siekiama tikslų (atliekų rūšiavimas, saulės kolektoriai, ekologiški produktai mokyklose ir kt.). Vyrauja el. entuziazmas – prieš popierizmą, už atviro kodo programos įvedimą. Jei kas siūloma, iš karto ieškoma, kur rasti tam lėšų. Įdomios idėjos apie mokesčius netvarkantiesiems savo aplinkos.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Gana konkreti programa, derinama prie aktualijų – įvertinamos ES lėšų panaudojimo galimybės. Daug dėmesio skiriama vertybėms. Ypatinga svarba teikiama darbo vietoms kurti. Atkreipiamas dėmesys į gyventojų įtraukimą į valdymą. Ne tiek daug naujų idėjų, bet pažangu, kad jos įteisinamos programinėse nuostatose. Išskirtas viešumas, kai kalbama apie valdymo išlaidas. Įdomios idėjos – verslo ir nevyriausybinių organizacijų prižiūrimos aplinkos tvarkymo “atsakomybės zonos”.

Politologas V.Morkevičius

Krikščionių partija

Nematyti nei konkrečių būdų tezėms įgyvendinti, nei įsipareigojimų rinkėjams.

Valstiečių liaudininkų sąjunga

Dokumentas visiems gyvenimo atvejams. Pradžioje parašyta, kaip jis buvo sudarytas, – nesuvokiama, kam to reikia. Pristatomas kaip pagalbinis dokumentas partijos nariams – kaip partijos programa gali būti pagalbinis, o ne įpareigojantis dokumentas? Vadinasi, neaišku, ar jis bus įgyvendinamas. Yra ir gerų minčių, remiasi savo patirtimi, nori ją perkelti ir į kitas savivaldybes.

Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai

Pradedama nuo vertybių deklaravimo, paskui pereinama prie konkrečių įgyvendinimo priemonių dabar realiai egzistuojančioms ir 2011–2015 m. spręstinoms savivaldos problemoms. Akcentas į bendruomenę. Įdomus siūlymas – sudaryti sąlygas bendruomenėms už savo lėšas įsirengti automobilių stovėjimo aikšteles, gėlynus ir kt., kurti zonas, kurias prižiūrėtų organizacijos.

Nauju politiniu reiškiniu, esą turėjusiu įnešti gaivos ir permainų į užsistovėjusią Lietuvos politinių partijų pelkę, skelbti savarankiškai savivaldybių rinkimuose išsikėlę kandidatai – iš tiesų nieko neįnešė, nebent senų politinių partijų kvapą.

Vienos politinės partijos rinkimų štabas suskaičiavo, kad iš visų 500 savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvaujančių save išsikėlusių kandidatų, net 200 ankstesniuose rinkimuose yra buvę įvairių Lietuvos partijų atstovai.

Pavyzdžiui, iš Vilniuje po buvusio mero Artūro Zuoko vėliava susibūrusių 51 politiko, 27 anksčiau yra dalyvavę Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) veikloje, šiame sąraše taip pat yra buvusių Tvarkos ir teisingumo partijos, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovų. Daug buvusių LiCS aktyvistų ir kitoje savarankiškai besikeliančių kandidatų “Bendruomenių lyderių koalicijoje”. Dar vienai vilniečių koalicijai “Vilnius – mūsų reikalas” vadovauja buvęs liberalcentristas, vėliau su Arūno Valinsko “prisikėlėliais” kartu ėjęs Valdemaras Stančikas.

Ypač įdomi “Nepartinė koalicija Elektrėnų kraštas” – visi šeši jos politikai praėjusiuose rinkimuose dalyvavo kaip Naujosios sąjungos arba konservatorių atstovai. O štai Šiauliuose nepartinius kandidatus į rinkimus veda Seimo narys, buvęs socialdemokratas Andrius Šedžius.

Politinį gyvenimą analizuojantis blogas kurmis.org suskaičiavo ir išanalizavo, kad visų savarankiškai išsikėlusių kandidatų amžiaus vidurkis yra 44 metai, tarp jų – 83 proc. lietuvių, po kelis lenkus, rusus ir žemaičius, yra ir vienas latvis. Beveik 79 proc. šių kandidatų moka rusų ir tik 48 proc. – anglų kalbą. Šio blogo autoriai taikliai pastebi, kad amžiaus ir mokamų užsienio kalbų statistika vargu ar leidžia tikėtis su savarankiškais kandidatais ateisiant naujos kartos politiką.

Tiek už, tiek prieš konservatorius bei valstiečius liaudininkus agituos jų pačių darbai, nes jie ir dabar savivaldybėse turi nemažą dalį valdžios.

Nors ženkli dalis savivaldybių paneigia Lietuvos didžiojoje politikoje įsigaliojusią švytuoklės aksiomą – tie patys merai postuose išsilaiko net po keliolika metų, vis dėlto į rinkimus valdantiesiems eiti sunkiausia, nes tenka aiškintis, kodėl netesėti ankstesni pažadai. O Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, dabar savivaldybėse turintiems daugiausiai mandatų tarp visų partijų – net 350 ir siekiantiems išlaikyti šias pozicijas, šįsyk dvigubai sunkiau, nes jie įeina ir į Seimo valdančiąją koaliciją, tad negali pasiteisinti prasta įstatymų baze, o partijos reitingai nacionaliniu mastu gerokai žnektelėję žemyn.

Valstiečių liaudininkų sąjunga mandatų savivaldybėse neturi nė pusės tiek, kiek turi konservatoriai, bet įsitvirtinusi kai kuriose kaimiškosiose savivaldybėse ir tikina, kad ten, kur jų merai (o jų septyni), nereikia nė agituoti – rinkėjai balsuos už valstietišką ūkišką partiją. Priminsime, kad valstiečiai liaudininkai dėl valdžios varžosi 49-iose savivaldybėse, tikisi būti populiariausių partijų trejetuke ir šaiposi iš keleriopai menkesnių sociologinių prognozių.

O dar vieną šiame “Veido” rašinių apie partijų programas savivaldybių rinkimams ciklo rašinyje apžvelgiamą – Krikščionių partiją galima apibūdinti kaip įžūloką rinkimų debiutantę. Išsamesnei ir konkretesnei programai parašyti ji laiko negaišo, idėjų ir jų įgyvendinimo būdų ieškoti nesiėmė, tačiau kandidatus kelia net 40-yje iš 60-ies savivaldybių, kas, kai kurių “biednesnių” partijų lyderių teigimu, terodo, kad tai turtinga partija. Rinkimų debiutantai užsimoję laimėti 90–100 mandatų. Pagal dabartinius partijos reitingus kol kas tai atrodo labiau savęs drąsinimas ar konkurentų gąsdinimas nei realybė.

Tad kokiais įsipareigojimais rinkėjams grįstas šių partijų optimizmas sužibėti kovoje dėl savivaldybių mandatų?

Ką žada konservatoriai?

Suteikime galią seniūnams. Grąžinkime pinigus seniūnams. Kaimo vietovėse jie turi būti renkami tiesiogiai. Steigsime bendruomenių savivaldos fondą. Bus steigiami bendruomenių savisaugos fondai. Gyvenamųjų rajonų gyvybingumą ir saugumą užtikrins žmonių srautai, kuriuos lems mažos kaimynystės parduotuvėlės ir kavinukės. Per ateinančius ketverius metus renovuosime visas mokyklas ir vaikų darželius. Įgyvendinsime programą “Klasėje – ne daugiau kaip 24 vaikai”. Remsime ir plėtosime bibliotekų veiklą mieste ir kaime. Atsibodo eilės poliklinikoje – balsuok už mus. Baigsis nomenklatūrinis upelių ir ežerų, gražiausių pakrančių privatizavimas. Savivaldybės turės užtikrinti pigiausią šilumos tiekimą, ypač nustatyti teisingą šilumos kainą. Turime sudaryti verslui vienodas, skaidrias ir teisingas sąlygas. Laikas grąžinti į savivaldybes paprasčiausią padorumą ir tikrajai savivaldai tarnaujantį idealizmą bei iniciatyvą.

Pripažinkime, visai neblogi siūlymai. Visa problema, kad jie – iš konservatorių ir krikščionių demokratų 2007 m. savivaldos rinkimų programos. Galima teisintis, kad niekas anuomet neprognozavo pasaulinės ekonomikos krizės, be to, programą įmanoma įgyvendinti, jei turi daugumą. Tačiau kas trukdė konservatoriams įgyvendinti nuostatą dėl padorumo ir idealizmo savivaldoje? Ar jos praktinė išraiška – tuomet konservatorių mero sostinėje Viliaus Navicko auksinė mintis, kad saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus? Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna skaityti pažadus apie visas renovuotas mokyklas ir darželius, bibliotekų kaime plėtrą ar “teisingas” šildymo kainas. Tiesa, šįsyk iš programos išmesti 2007 m. dokumente buvę nusiskundimai, kad centrinė valdžia stabdo geras idėjas, nes dabar konservatoriai ir yra toji centrinė valdžia.

Naujoje programoje vėl jojama ant to paties arkliuko – bendruomenių įtraukimo į vietos savivaldą, daugiau teisių suteikimo seniūnijoms, šiek tiek perfrazuoti ankstesni siūlymai savomis lėšomis pagražinti aplinką. Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius žada ypatingą dėmesį skirti savivaldybių kontroliuojamam šilumos ūkiui sutvarkyti, kuo sparčiau atsisakant rusiškų dujų ir pereinant prie vietinių atsinaujinančių žaliavų naudojimo, kas ne tik didintų energetinę nepriklausomybę, bet ir užtikrintų mažesnes šildymo kainas, sukurtų naujų darbo vietų.

Konservatoriai dievažijasi “renovuoti visus viešosios paskirties pastatus”, “visomis pastangomis skatinti daugiabučių ir privačių namų renovaciją”. “Tačiau jei valdančioji koalicija daugiau nei dvejus metus vėžlio žingsniu vykdo gyvenamųjų namų renovaciją, ar laimėję savivaldybių rinkimus stručio greičiu įvykdys šį pažadą? Juolab kad šiems tikslams įgyvendinti nėra nė vieno konkretaus pasiūlymo”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto lektorė dr. Erstida Ulvidienė.

Ekonomistė kritikuoja, kad konservatorių siekiai, nors ir puikūs, bet deklaratyvūs, tikslų daug, tad nebeaišku, kurie pagrindiniai. Naiviai skamba “apie žinomas negeroves įsipareigojame pranešti visuomenei ir teisėsaugai”, kai reikia ne tik pranešti, bet ir pasiūlyti konkrečių prevencinių priemonių, kurios neleistų savivaldybėse vešėti minėtoms negerovėms.

Tiesa, atskirų savivaldybių programos, kaip ir pridera, kur kas konkretesnės. “Pavyzdžiui, Šiaulių programoje vadovaujamasi pagrindine partijos programa, bet darbai detalizuojami iki pat mažiausių, pavyzdžiui, vandentiekio įvedimo kapinėse. Tokie detalizuoti planai rodo atsakomybę rinkėjų atžvilgiu, ką konkrečiai partija įsipareigotų laimėjusi rinkimus”, – atkreipia dėmesį Pilietinės visuomenės instituto projektų koordinatorė politologė Ieva Petronytė.

Nepaisant trūkumų, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjo doc. dr. Vainiaus Smalskio nuomone, konservatorių programa – moderni ir sukurta vakarietiškais principais, joje atsispindi tokios viešojo valdymo modernizavimo tendencijos, kaip el. valdžios plėtra savivaldybėse, savivaldybės ir piliečių bendruomenių bendradarbiavimas, seniūnijų galių stiprinimas ir kt. Programoje išsitenka ir Katalikų bažnyčios socialinio mokymo principai.

Ar valstiečiai liaudininkai vaikosi nepartinių mados

“Lietuvoje socdemai – dešinieji, konservatoriai – kairieji, o mes patys sau, pagal interesus – valstietiški, ūkiški”, – savo ideologines pozicijas dėsto Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jų partijos pranašumas kaimiškose savivaldybėse – ir tas, kad reta partija pabrėžia padėtį kaime.

Tačiau R.Karbauskis neslepia apmaudo, kad po 2007-ųjų rinkimų, nors partijakai kuriose savivaldybėse buvo tarp lyderių, vis tiek liko opozicijoje, nes kiti susivienijo prieš ją į koalicijas. “Pažiūrėkite, kas darosi – savivaldybėse konkursus laimi vis tos pačios bendrovės, ir dar susijusios su kuo nors iš valdžios. Mes taip nedarome, nesame turėję jokios bylos dėl korupcijos”, – kodėl kitos partijos vienijasi prieš valstiečius liaudininkus, savo versiją dėsto partijos lyderis.

Valstiečiai liaudininkai savo programoje iš tiesų siūlo nemažai vertingų dalykų. Tiesa, pasak R.Karbauskio, padėtis savivaldybėse skirtinga, todėl kiekvienai parengta po atskirą programą, o bendroji, kaip joje rašoma, “gali būti įgyvendinta tiek valstybės, tiek ir savivaldos institucijų lygmenyje”. Tą bene labiausiai ir kritikavo “Veido” ekspertai.

Politologą Vaidą Morkevičių nustebino, kad programa vadinama pagalbiniu dokumentu partijos nariams. “Kaip partijos programa gali būti pagalbinis dokumentas? Tai turėtų būti įpareigojantis dokumentas. Vadinasi, neaišku, ar jis bus įgyvendinamas”, – įsitikinęs politologas.

Aptariamoje programoje painiojamos vietinės valdžios ir centrinės valdžios funkcijos bei galios ekonomikos srityje. “Susidaro įspūdis, kad laimėjusi daugumą savivaldybių rinkimuose ši partija sugebės savo galiomis paveikti centrinę valdžią ir įves progresinį pajamų mokestį, padidins minimalų atlyginimą bei įgyvendins kitus uždavinius, aiškiai viršijančius savivaldybių kompetenciją”, – kritikuoja E.Ulvidienė.

Ekonomistė valstiečių liaudininkų programoje rado ir nemažai konkrečių rimtų siūlymų, pavyzdžiui, dėl naujų darbo vietų kūrimo per šiuolaikinius biomasės energetikos projektus ir pan. O politologė I.Petronytė giria valstiečius liaudininkus, kad jie pateikia mechanizmus, kaip bus siekiama tikslų (atliekų rūšiavimas, saulės kolektoriai, ekologiški produktai mokyklose ir kt.), jei kas siūloma, iš karto ieškoma, kur rasti tam lėšų.

Vis dėlto valstiečių liaudininkų lyderio R.Karbauskio samprotavimai, kad bendra programa per vietos rinkimus neįmanoma, politologės I.Petronytės manymu, šiek tiek kvepia pasidavimu nepriklausomų kandidatų madai. “Galima pamanyti, kad partija neturi bendrų principų, kuriais remdamasi imasi konkrečių darbų. Arba štai valstiečių liaudininkų Tauragės skyriaus vadovas partijos tinklalapyje pareiškė esąs prieš politinių partijų kišimąsi į bendruomenių gyvenimą. Bendruomenės savarankiškumas iš apačios – gerai, bet galima įtarti, kad tezės prieš partijų kišimąsi – mados ir populiarumo vaikymasis, nes ir partijų nariai yra bendruomenės dalis ir negali būti nuo jos atskirti”, – pabrėžia I.Petronytė.

Krikščionys nori reikalauti, o ne daryti

Rinkimuose debiutuojanti Krikščionių partija, nors tikina puoselėjanti ambicingus planus 25-iose savivaldybėse turėti savo frakcijas, vis dėlto dar patenka į kitą politinio svorio kategoriją nei konservatoriai ar valstiečiai liaudininkai.

Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius žada keisti situaciją, kad vietos valdžia, kaip yra dabar, nebūtų stipriai veikiama pavienių verslo grupių, kad nebūtų neskaidriai naudojamos lėšos, o Vilnius nebūtų pavienių politikų ambicijų objektas – tarnautų visiems vilniečiams ir taptų Šiaurės Europos regiono ekonomikos, kultūros bei politikos centru.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip krikščionys to pasiektų, nes jų programa – vos dvylika sakinių, prasidedančių skambiais žodžiais “kurti, mažinti, remti, reikalauti, vertinti, išsaugoti…”

Politologei I.Petronytė pasirodė keista, kad krikščionys pabrėžtinai rašo “reikalauti”. Klausimas – kieno? Juk programoje rašoma, ką darys partijos nariai, išrinkti į vietos tarybą, tad toks žodynas visai netinkamas. Politologė bandė partijos tinklalapyje ieškoti kandidatų konkrečių komentarų, kaip jie ketina įgyvendinti partijos pažadus rinkėjams, tačiau bergždžiai. “Kyla įtarimas, kad bandoma eiti į vietos valdžią remiantis asmenybėmis, tačiau visiškai neaišku, kokiomis priemonėmis ketinama įgyvendinti partijos idėjas”, – tvirtina I.Petronytė.

Dešinesnieji špaguojasi tarpusavyje

Beje, ši ekspertė akreipia dėmesį, kad konservatorių ir valstiečių liaudininkų programose – kelios besikartojančios temos: visuomenės įtraukimas į savivaldybių darbą, el. entuziazmas, energetinės alternatyvos. “Tai gali būti būsimų koalicijų sąlyčio taškai”, – teigia politologė. Tačiau dabar valstiečiai liaudininkai kratosi bet kokios ideologinės giminystės su kitomis partijomis ir save apibūdina kaip ūkininkus valdžioje, tuo atkartodami nepartinių judėjimų kandidatų šūkius.

Krikščionių partijos lyderis G.Vagnorius linkęs atsižadėti ideologiškai giminingų konservatorių: “Pirmiausia bendradarbiautume su centro dešiniosiomis partijomis, taip pat su socialdemokratais, kurie šiandien kartais stipriau atstovauja vakarietiškai orientacijai nei Tėvynės sąjunga.”

Tėvynės sąjungai, anot konservatoriaus Pauliaus Saudargo, dūrį peiliu į nugarą įsmeigė net koalicijos partneriai Liberalų sąjūdis: rinkimų šūkyje jie prisistato esantys sveiko proto dešinieji. Suprask, tradiciškai dešiniaisiais laikomi konservatoriai – nesveiko proto. Šie neliko skolingi atkirsdami, kad psichiatrijos ligoninėje taip pat visi manosi esantys sveiko proto.

Kol giminingos partijos niaujasi tarpusavyje ar bando būti panašios į nepartinius judėjimus, iš pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvaujančių kiek daugiau nei pusės tūkstančio nepartiniais ar nepriklausomais save vadinančių kandidatų beveik 400 tapo “priklausomi”, t.y. susibūrė į koalicijas, o 200 “nepartinių nepriklausomųjų” jau anksčiau yra dalyvavę rinkimuose kaip įvairių partijų kandidatai.

Rinkėjams tikrai prireiks nemažai blaivaus proto atsirinkti, kas yra kas.