Iki savivaldybių tarybų rinkimų liko mažiau nei mėnuo. Pats laikas apsispręsti, į kieno rankas atiduoti savo miesto, miestelio ar rajono valdžią. Pabrėšiu – būtent vietos valdžią, nes, deja, nemažai rinkimų dalyvių į savivaldos rinkimus žiūri tik kaip į tarpinį jėgų patikrinimą prieš “tikrus”, tai yra Seimo, rinkimus. Tad ir pažadus atitinkamus (tiksliau, savivaldos rinkimams visiškai netinkamus) dalija. Betgi žmonėms savo kasdieniame gyvenime kur kas dažniau tenka susidurti su vietos savivalda, o ne su “didžiąja” valdžia.

Pradėsiu nuo tarsi smulkmenų: pirma, balsuosiu už tą partiją, kuri pabarstys šaligatvius. Taip, taip – nors sniegas nuo šaligatvių sostinėje valomas visai pusėtinai, bet žengti smėlio ir druskos mišiniu pabarstytu šaligatviu šią žiemą dar neteko. Kuo tai baigiasi, politikams gali papasakoti tūkstančiai rankas, kojas bei kitas kūno dalis susižalojusių vilniečių. Pats nevairuoju, tačiau daugelio draugų ir taksistų nuomone, šią žiemą itin prastai barstomi ne tik šaligatviai, bet ir gatvės.

Įtariu, kad ligšiolinis savivaldybių taupymas gatvių ir šaligatvių tvarkymo sąskaita per rinkimus valdantiesiems atsilieps daug skaudžiau nei sąskaitos už šildymą, dėl kurių dabar tiek daug triukšmo, bet kurios, tiesą sakant, nuo pernykščių ne ką skiriasi.

Antra, balsuosiu už partiją, kuri parengs ir pasiūlys veiksmingą būdą visą laiptinę ar net namą terorizuojantems kaimynams sutramdyti. Tiems, kurie savo butus paverčia šiukšlynais ar gyvulių tvartais (teko savo akimis matyti), pro kurių duris ir langus kaimynus puola tarakonų legionai. Ir kuriems nieko negalima padaryti, nes jie užsidaro savo “tvirtovėse” ir neįsileidžia nei policijų, nei inspekcijų. O paskui grasina kaimynams, kad užlies jų butus vandeniu ar patykos su pamazgų kibiru. Ir taip tęsiasi metais. Arba tokiems, kurie gali mėnesių mėnesiais gręžti, pjauti ir kalti sienas, grindis bei lubas, paversdami aplinkinių gyvenimą tikru košmaru. Svarbiausia, esant veiksmingai savivaldai, tokios problemos turi būti sprendžiamos per keletą valandų, daugiausiai – dienų, o ne mėnesiais tampantis po valdiškas instancijas.

Trečia, balsuosiu už partiją, kuri sutvarkys miesto piktžaizdes. Dėl kurios priimtų sprendimų ir veiksmų Kirtimų čigonų taboras nustos būti narkotikų platintojų gūžta, o aplinkinių gatvių gyventojams nebereikės vakarais slapstytis nuo pinigų dozei ieškančių narkomanų. Kuri sostinės centre stypsančią krūvą puvėkų be kanalizacijos ir vandentiekio nustos vadinti “kultūros paveldu”, vietoje jo įrengdama šiuolaikišką verslo, pramogų ar gyvenamųjų namų kvartalą.

Kuri nebeleis kelioms dešimtims apsišaukėlių blokuoti iniciatyvos sutvarkyti šunparkius, brūzgynus, pakrantes bei kitus “bomžynus” ir aiškiai apibrėš, kas gali vadintis rajono bendruomene ir kalbėti visų jo gyventojų vardu.
Gaila, kol kas tokios partijos nematau.

Norint tapti savivaldybės tarybos nariu šiemet teks įveikti kur kas didesnį konkursą nei rinkimuose prieš ketverius metus. Šįsyk į 1526 mandatus pretenduoja per 17 tūkst. kandidatų, vadinasi, daugiau nei vienuolika į vieną mandatą. Praėjusiuose savivaldybių rinkimuose buvo išrinktas kas devintas kandidatas.

“Vienas kitas dar nukris tikrinant, ar visi atitinka kandidato į savivaldybių tarybas reikalavimus, pavyzdžiui, ar yra sulaukę 20 metų, ar yra deklaravę gyvenamąją vietą toje savivaldybėje, kurioje siekia kandidatuoti rinkimuose. Tačiau konkurencija šįsyk vis tiek didesnė nei praėjusiuose savivaldybių rinkimuose”, – sutinka Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Konkurenciją šįsyk padidino ir pirmą kartą savivaldybių tarybų rinkimuose kandidatuosiantys nepriklausomi kandidatai. Jų – 515. Kur daugiausia nepartinių kovotojų dėl mandatų, ten ir viena didžiausių konkurencijų dėl jų – Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose.

Visus rekordus sumušė Vilnius: čia į 51 vietos valdžios kėdę pretenduoja net keturženklis skaičius – 1105 kandidatai, iš jų 120 savarankiškų. Taigi konkursas vos ne dvigubai didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje – beveik 22 pretendentai į vieną mandatą. Toliau rikiuojasi kiti didieji miestai – Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, po kurių – Mažeikiai, kur į 27 tarybos vietas pretenduoja net 86 savarankiški kandidatai.

O štai Neringoje, Druskininkuose ir Skuodo rajone konkursas dėl mandatų beveik perpus menkesnis nei vidutiniškai Lietuvoje.

2007 m. rinkimuose didžiausia konkurencija taip pat buvo Vilniaus mieste – čia išrinktas kas tryliktas kandidatas, Visagine – kas dvyliktas, Kauno mieste – kas vienuoliktas. Mažesnė konkurencija buvo Druskininkuose ir Biržų rajone – išrinktas kas penktas kandidatas, Skuode – kas šeštas.

"Veido" archyvas

Į kokį rinkėją taikosi socialdemokratinės partijos – milijonierių ar vargetą, siekiantį pakeisti dabartinę valdžią ar joje esantį?

“Veido” ekspertai, šįsyk vertindami kairiųjų partijų programas savivaldybių rinkimams, socialdemokratiškiausiu ir konkrečiausiu įvardijo Socialdemokratų sąjungos dokumentą. Tačiau šią partiją rinktis galės tik vienuolikos iš 60-ies savivaldybių rinkėjai. Socialistinis liaudies frontas kandidatus kelia kas dešimtoje, o partija “Profesinių sąjungų centras” – vos trijose.

Kad šios trys partijos ir Socialdemokratų partija, kurią jie kaltina tolstant nuo socialdemokratinių idealų, – nelygiaverčiai politiniai žaidėjai, rodo ir jų pačių lūkesčiai: Socialdemokratų partija siekia laimėti rinkimus ir gauti ne mažiau kaip 400 mandatų, o kitus kairiuosius džiugintų ir 10–25 mandatai.

Socialdemokratų partija ir dabar savivaldybėse turi daugiausiai merų – net septyniolika. Bet tai taip pat ženklas, kad jai tenka ir daugiau nei ketvirtadalis atsakomybės dėl mažėjančio pasitikėjimo savivaldybėmis ir gausėjančios korupcijos jose. Taigi visų pirma – ką kairiosios partijos žada keisti, kad taip nebūtų?

Kova su korupcija – ne prioritetas

“Visos kairiosios partijos savo programose neskiria pakankamai dėmesio korupcijai ir skaidrumui. Tai stebina, nes, Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimo duomenimis, gyventojai korupciją nurodo kaip vieną esminių socialinių problemų Lietuvoje, o dažnas gyventojas teigia davęs kyšį būtent savivaldos įstaigoje”, – programoms kritikos negaili “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Štai Specialiųjų tyrimų tarnybos statistika rodo, kad per šią besibaigiančią savivaldybių tarybų kadenciją savivaldybėse buvo pradėta arti pusšimčio bylų. Nemažai skandalų garsiai prasidėjo, tyliai užgeso, tačiau retorinis klausimas: dažniau dėl įrodymų stokos ar dėl nusikaltimo nebuvimo?

“Mūsų partijos bičiuliams bandoma kelti daug kaltinimų. Operatyviai reaguojame – net atitraukdami tuos žmones, kad nekristų šešėlis ant visos partijos. Bet didžioji dalis kaltinimų nepasitvirtino – ir dėl Panevėžio mero Povilo Vadopolo, ir dėl Birštono merės Nijolės Dirginčienės. Tikimės, kad žmonės tai įvertins. Susikompromitavęs ankstesnis Alytaus meras Česlovas Daugėla prie Socialdemokratų partijos buvo prisidėjęs neseniai, tačiau pamatę, kad jo veikloje socialdemokratijos nedaug, pašalinome jį iš partijos”, – konstatuoja Juozas Olekas, vadovaujantis Socialdemokratų partijos savivaldybių rinkimų centriniam štabui.

Nors savivaldybių vadovybė vis dažniau tampa STT “kliente”, S.Muravjovą stebina, kad savo rinkimų programose partijos neskyrė ypatingo dėmesio viešųjų finansų ir viešųjų pirkimų skaidrumui. Juk esant padidėjusiam viešumui galima atsakyti į daugybę šiuo metu neatsakytų klausimų apie savivaldybių vykdomus viešuosius pirkimus, sprendimų pagrįstumą ir galimus politikų interesų konfliktus. S.Muravjovas pastebi, kad tik Socialdemokratų sąjunga ir Socialdemokratų partija programose mini žemėtvarkos skaidrumo klausimus, nors ir gyventojai, ir valstybės tarnautojai statybos ir rekonstrukcijos leidimų išdavimą bei žemės paskirties keitimą laiko vienomis neskaidriausių procedūrų Lietuvoje.

S.Muravjovas giria partijas, kurios savo programose vienaip ar kitaip žada siekti skaidresnio ir atskaitingesnio savivaldybės darbo. Pavyzdžiui, Socialdemokratų sąjunga ir Socialdemokratų partija pateikia konkrečius tikslus, tarp kurių – atitinkamai “sąlygų korupcijai valdininkų tarpe išgyvendinimas” bei “biurokratizmo mažinimas, viešųjų konsultacijų mechanizmas, valstybės tarnautojų atrankos sistemos skaidrinimas, jų kvalifikacijos kėlimas”. Partijų programose kalbama apie piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimą. “Tačiau neaišku, ką partijos planuoja daryti kokybiškai kitaip negu iki šiol”, – teigia “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas.

Esminių savivaldos pokyčių nesiūlo

Kairiosios partijos nepersistengė ieškodamos realių bei veiksmingų pokyčių ir kitose savivaldos srityse. “Socialdemokratų partija – tradicinė, tokia ir jos programa: tik truputį kitaip pakeisti žodžiai, atsirado reakcija į sunkmečio problemas. Bet rašoma abstrakčiai, nors parlamentinės partijos, turinčios nemažai valdžios savivaldybėse, gali daug daugiau padaryti”, – pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros profesorius dr. Antanas Kulakauskas.

Šiek tiek konkretesnė ir įdomesnė Socialdemokratų sąjungos programa. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertę Kaetaną Leontjevą maloniai nustebino, kad sąjunga atskyrė tuos savivaldos klausimus, kuriuos ji galėtų spręsti tik Seimo lygmeniu (nors tarp siūlymų savivaldai vis dėlto pasitaikė siekių, kuriuos įgyvendinti gali tik įstatymų leidžiamoji valdžia). Politologas A.Kulakauskas giria sąjungą, kad ši įrašė į programą dvipakopę savivaldos valdymo sistemą, seniūnijas paverčiant pirmąja pakopa, didinant jų skaičių.

Tačiau, jo pastebėjimu, abeji socialdemokratai iš esmės nesiorientuoja į visavertę savivaldą, nesiūlo esminių pokyčių, o pabrėžia vietos bendruomenės, seniūnijų svarbą. Dauguma partijų per šiuos rinkimus žada kiekvieną vietinį projektą derinti su vietos bendruomene, profsąjungininkų partija ketina visokeriopai stiprinti seniūnijų ir bendruomenių vaidmenį, konsultuotis ne tik su specialistais, bet ir gyventojais, kurti visuomenines patariamąsias komisijas.

“Visa tai gerai, bet ne komisijoms tenka politinė atsakomybė, sprendimus ne jos priima. Be to, tos komisijos paprastai sudaromos iš politikų pasirenkamų žmonių, tad sunku pasakyti, kiek jos atstovauja bendruomenėms. Norint, kad atstovautų, jas reikia rinkti. Bet Lietuvoje įprasta: jei valdžios žmonės pasikvietė mokslininką, tai jau sako, kad jis atstovauja mokslininkų bendruomenei. Niekam kitam jis neatstovauja, tik pats sau”, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Politologo įsitikinimu, efektyviausios būtų seniūnijų tarybos, tačiau ne seniūno pasiskiriamos, o renkamos ir turinčios kontrolės funkciją.

Žada “kreipti daugiau dėmesio” ir “gerinti”

Ekspertai nedaug tesurado vertų dėmesio konkrečių siūlymų ir tobulinant paslaugų gyventojams teikimą ar kitas savivaldybių kompetencijos sritis. “Sveikintinas Socialdemokratų partijos siekis į savivaldybes pritraukti daugiau investicijų, tačiau programos autoriai nekonkretizuoja, kokiu būdu tai bus daroma. Norima, kad savivaldybių įmonės dirbtų efektyviai, tačiau pasisakoma prieš privatizaciją, nors privatus sektorius paprastai dirba efektyviau už valdišką sektorių”, – kritikuoja LLRI ekspertė K.Leontjeva, Socialdemokratų partijos siūlymus prilygindama siekiui sukurti socialistinį rojų, tik, deja, nepasakant, už kokias lėšas.

Socialdemokratų sąjunga, nors ir pateikė konkretesnę programą nei kitos kairiosios partijos, dažnai taip pat neužsimena apie siūlomų projektų finansavimo šaltinius. Štai ji pasisako prieš mokyklų ir ligoninių tinklo optimizavimą uždarant konkrečias įstaigas kaimo vietovėse, siūlo plėsti sporto ir poilsio aikštelių tinklą, savivaldybių butų fondą, tiesti aplinkkelius. Tačiau, kaip pastebi K.Leontjeva, vien viešojo transporto parkų eksploatavimo išlaidų sumažinimas nepadėtų to įgyvendinti, o juk programoje nėra pažadų mažinti kitas išlaidas ar gauti pajamų privatizuojant turtą.

O Profesinių sąjungų centro programą politologas A.Kulakauskas prilygino utopiniam socializmui. K.Leontjeva pritaria, kad trys ketvirtadaliai programos yra abstraktūs siekiai “plėtoti”, “užtikrinti” ir “sudaryti sąlygas”.

Socialistinio liaudies fronto programą tesudaro vos penki populistiniai ideologiniai šūkiai. “Žadama nusavinti privatų turtą nacionalizuojant privačias komunalines bendroves, bet nepateikiama argumentų, ką toks veiksmas padėtų pasiekti ir kodėl jis būtų atliekamas. Tokio siūlymo realizavimas reikštų mažėjantį suvalstybintų įmonių efektyvumą, didesnes sąnaudas, tad neaišku, kaip būtų įgyvendinamas kitas siūlymas – mažinti komunalinių paslaugų kainas.

Nacionalizavimas sustiprintų valdžios, kaip neprognozuojamo partnerio, įvaizdį ir dar labiau apsukintų valdžios pastangas prisitraukti privačių investuotojų į elektrinės statybą, viešosios ir privačios partnerystės projektus ir kt.”, – kritikuoja K.Leontjeva.

A.Kulakauskas šioje programoje taip pat teįžvelgia populistinius, antikapitalistinius, bolševikinės prigimties šūkius, kurių dauguma prieštarauja Lietuvos įstatymams.

Socialdemokratų partija mutuoja

Vis dėlto, jei piliečiai taip nusivylę savivaldybėmis, kurių daugiau kaip ketvirtadaliui dabar vadovauja Socialdemokratų partijos merai, kodėl kitos kairiosios partijos rinkėjams siūlo tokią menką alternatyvą – kelia kandidatus geriausiu atveju šeštadalyje savivaldybių? Liaudies frontas ir Profsąjungų centras savivaldos rinkimuose debiutuoja, tačiau Socialdemokratų sąjunga jau jokia naujokė. Galų gale gal Socialdemokratų partija, “Veido” ekspertų manymu, ne ką nauja pažadėjusi savo programoje, bent jau pasiūlys per rinkimus naujų asmenybių?

Žinoma, negali nesutikti su Socialdemokratų partijos savivaldybių rinkimų centrinio štabo vadovu J.Oleku: kai partija siūlo rinkėjams net 2500 kandidatų sąrašą, o dabar turi 302 mandatus, akivaizdu, kad didžioji dalis kandidatų – nauji.

“Maždaug šimtui kandidatų šie rinkimai pirmieji. Ir nevaikščiojame po muzikines grupes, ieškodami kandidatų, nemanome, kad su gera daina bus sutvarkyti reikalai – turime išsiugdę rezervą”, – tikina J.Olekas.

Tačiau pirmaisiais numeriais Socialdemokratų partijos sąrašuose įrašytos net ir per skandalus linksniuotos pavardės. “Vilniuje Socialdemokratų partijos narys Romas Adomavičius labai simbiotiškai dirbo su kitais tarybos vadovais parceliuodami miesto turtą, stengėsi privatizuoti savivaldybės įmones, kurios teikia viešąsias paslaugas, atstovavo stambaus kapitalo, o ne viešajam interesui”, – kritikuoja Socialdemokratų sąjungos lyderis Arvydas Akstinavičius.

Tai, jog R.Adomavičius – rinkimų sąrašo lyderis, jo manymu, yra tipiškas pavyzdys, kad Socialdemokratų partija tolsta nuo savo pavadinimo. Tačiau J.Olekas kritiką bando atremti: “Taip, buvo klaidų. Pavėluota ir reakcija dėl sostinės gatvių nuvalymo. Bet pastarieji kolegos Romo pareiškimai, kad imasi žingsnių monopolininkams suvaldyti, nekelia abejonių.”

Vis dėlto Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis tikina, kad, jų partijos disponuojamais tyrimų duomenimis, mutuoja ne tik Socialdemokratų partija, bet ir jos rinkėjai. “Algirdo Brazausko pirmojo ir antrojo laikais už juos balsavo “biedniokai”, provincija, o paskui jų elektoratu tapo valdininkai, vidutinių ir didesnių pajamų, valdžios aparato žmonės, nes partijos vykdė jų interesus atitinkančią politiką. Varguoliai nuėjo prie kitų partijų. Dabar “Fronto” konkurencinis laukas – daugiau “Tvarka ir teisingumas”, Darbo partija, o su Socialdemokratų partija beveik nesikerta”, – tikina A.Paleckis, beje, buvęs socialdemokratas, o ir pats – iš turtingesnių visuomenės narių.

“Veidas” taip pat yra suskaičiavęs, kad Seime daugiausiai turtuolių – Socialdemokratų frakcijoje, vadinasi, ši partija ir savo kandidatais kelia turtingesnius partiečius.

Kitos kairiosios partijos savo silpnumą aiškina ir, jų manymu, mažesnėms partijoms diskriminacine partijų finansavimo sistema, ir partijų rėmėjų netoliaregiška politika remti valdžios partijas, ir per aukštu rinkimų balsų barjeru.

Apibendrinant “Veido” ekspertų išvadas galima teigti, kad Socialdemokratų partija savo programoje per daug nesistengė pasiūlyti kokių naujų priemonių padėčiai keisti vis labiau piliečių pasitikėjimą prarandančiose savivaldybėse, kurių daugiau kaip ketvirtadaliui dabar vadovauja. Socialdemokratų sąjunga idėjų turi, tačiau jos ir partijos “Profesinių sąjungų centras” politiniai raumenukai per silpni ką keisti. O Socialistinio liaudies fronto programa – tai ne tik sunkiai įgyvendinami, bet ir geriau neįgyvendintini radikalų šūksniai.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Vidas Urbonavičius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti, ar Artūro Zuoko viešas siūlymas fiktyviai registruotis bute Vilniuje neturi nusikaltimo požymių.

V.Urbonavičiaus teigia, kad melagingų deklaravimo duomenų pateikimas savivaldybių tarybų rinkimų metu sudaro prielaidas atsirasti tikrovės neatitinkančiam, suklastotam rinkėjų sąrašui, ir yra aiškus asmuo, tyčiniais veiksmais skatinantis tokių duomenų teikimą”.

Anot V.Urbonavičiaus, kviesdamas fiktyviai registruotis Vilniuje esančiame bute A.Zuokas nusižengia draudimui sudaryti melagingą rinkėjų sąrašą, dėl to konservatorius kreipėsi ir į Vyriausiąją rinkimų komisiją.

“Manau, kad A.Zuokas, rinkimuose kandidatuodamas ir savo visuomeninio judėjimo sąrašą keldamas tik Vilniuje, siekia fiktyviai sostinėje įregistruoti žmones, gyvenančius kituose miestuose, kurie vėliau galbūt balsuos už jį. Tačiau tai itin nesąžiningas ir galimai nusikalstamas veiksmas, kadangi tokiu būdu per rinkimus būtų iškreipta tikroji vilniečių valia”, – TS-LKD išplatintame pranešime cituojamas V.Urbonavičius.

Nepriklausomų kandidatų koaliciją į sostinės tarybą rinkimuose vedantis Vilniaus buvęs meras A.Zuokas, kalbėdamas apie situaciją, jog dalis Vilniuje gyvenančių ir dirbančių žmonių savo gyvenamąją vietą yra registravę kitur, todėl jų gyventojų pajamų mokesčiai nepasiekia sostinės, pasiūlė visiems registruotis Užupyje patalpas turinčios bendrovės adresu.

Administracinių teisės pažeidimų protokolas už fiktyvią registraciją numato įspėjimą arba 20-50 litų baudą.

Pats A.Zuokas kaltinimus atremia teigdamas, jog įstatymas, kurio galimu pažeidimu jį kaltina konservatoriai, pažeidžiamas jau seniai, nes, jo teigimu, apie 50 tūkst. Vilniuje gyvenančių ir dirbančių žmonių gyvenamąją vietą yra deklaravę kituose rajonuose, tad jų deklaracija, įstatymo rėmuose, irgi yra “fiktyvi”.

“Konservatoriai su tokiais išvedžiojimais ir keistu įstatymų interpretavimu grasina tiems 50 tūkst. Vilniaus gyventojų, kurie čia gyvena, čia dirba, čia veda vaikus į darželius, bet yra registruoti ne Vilniuje. Aš galiu pažadėti viena – kad tapęs Vilniaus meru supaprastinsiu visas biurokratines procedūras, ir čia gyvenantys žmonės galės laisvai deklaruoti gyvenamąją vietą”, – sakė A.Zuokas.

Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) apskųstas Mažeikių meras Vilhelmas Džiugelis, į savivaldos rinkimus vedantis nepriklausomų kandidatų būrį ir sąrašo pavadinime nurodęs savo pareigas.

Merą rinkimų prievaizdams apskundė save į šios savivaldybės tarybą išsikėlusi kandidatė Daiva Šideikienė. Jai užkliuvo Mažeikių vadovo suburtų nepriklausomų kandidatų sąrašo pavadinimas – “Mero Vilhelmo Džiugelio jungtinė lyderių koalicija”.

Tokiam pavadinimui neprieštaravo nė vienas esantysis sąraše. Priešingai, visi palaikė šią idėją”Mažeikių meras V.Džiugelis teigia, kad ,tokiam pavadinimui neprieštaravo nė vienas esantysis sąraše. Priešingai, visi palaikė šią idėją, kad jam pavyko pritraukti 20 žinomų rajono politikų, verslo ir kultūros veikėjų į rinkimų koaliciją.

Skundą VRK pateikusi D.Šideikienė neabejoja, kad parinkęs sąrašui minėtą pavadinimą V.Džiugelis pasinaudojo savo tarnybine padėtimi, nes įterpė šiuo metu einamas pareigas. Kandidatė rinkimų prievaizdams pabrėžė mananti, jog tai – šiurkštus įstatymo pažeidimas. Mažeikiškė įsitikinusi, kad meras yra pareigybė, o ne privilegija. Galbūt ir kiti kandidatai norėtų prieš savo vardą ar pavardę “prisegti” titulą, bet tai daryti draudžia įstatymas.

Ji stebėjosi, kodėl V.Džiugelio suburtos koalicijos pavadinimas neužkliuvo Mažeikių rinkimų apygardos komisijai. Mat pareigų įvardijimas esą gali būti interpretuojamas kaip rinkėjų papirkinėjimas.

V.Džiugelis pasakojo, jog jis, vicemeras Rimantas Norkus bei tarybos nariai Paulius Auryla, Regina Kateivienė ir Dalia Jurgaitienė šioje kadencijoje ilgą laiką dirbo kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos atstovai.

“Tačiau partijų vadovybės mus “nubuksavo” į žemas vietas rinkimų sąrašuose, todėl sustabdėme savo narystę partijose ir nutarėme kandidatuoti savarankiškai”, – sakė Mažeikių vadovas.

Jis tikino, kad sąrašo pavadinimas bus pakeistas, jei tai padaryti įpareigos VRK.

Šios komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas patvirtino gavęs D.Šideikienės skundą ir jį tirsiantis.

“Gali būti, kad nurodysime iš pavadinimo išbraukti žodį “mero”. Kol kas nieko panašaus nesame nagrinėję, todėl reikės labiau įsigilinti į šią situaciją”, – sakė jis.

"Veido" archyvas

Politologas V.Vobolevičius

• Liberalų ir centro sąjunga. Nemaža dalis – rekomendacijos nacionalinei valdžiai. Mirga frazės “būtina itin ryžtingai spręsti”, “dėsime visas pastangas”. Vengiama konkrečių įsipareigojimų, tačiau stipriai akcentuojami ligšioliniai laimėjimai savivaldos ir nacionalinėse arenose. Temos būdingos liberaliosioms partijoms – individo iniciatyvos išlaisvinimas, verslo skatinimas, konkurencija, bet pateikiama ne tiek daug konkrečių pasiūlymų, naudingų šiai rinkėjų grupei. Kuria visų galų meistrės, kiekvienai rinkėjų grupei kažką siūlančios partijos įvaizdį.

• Liberalų sąjūdis. Dalijami pažadai, kurių įgyvendinimo realistiškumas, geriausiu atveju, menkas, bet pasiūlyta ir konkrečių, realiai įgyvendinamų sprendimų (pavyzdžiui, mokyklų teritorijų atsisakymas, kad moksleivių krepšeliai migruotų ir skatintų konkurenciją tarp švietimo įstaigų). Daug siūlymų itin aktualūs šią politinę jėgą palaikančiai pasiturinčių, išsilavinusių, mieste gyvenančių rinkėjų grupei (pavyzdžiui, dalį savivaldybių projektų kofinansuoti suinteresuotiems privatiems asmenims, energiją išgauti iš atsinaujinančių šaltinių).

Ekonomikos ekspertas J.Čičinskas

• Liberalų ir centro sąjunga. Programos autoriai skaitę apie tai, ko reikia, kad gyvenimas miestuose ir miesteliuose būtų geresnis. Bet eiti į rinkimus su tokiu gerus norus terodančiu tekstu yra liudijimas apie prarastą orientaciją. Liberalizmo nuostatų programoje yra (įstatymiškai įteisinti tvirtesnę viešojo ir privataus sektorių parterystės plėtrą ir kt.), tačiau iš esmės programa sudaryta pagal blogiausius programų žanro reikalavimus (“gerinsim”, netgi “ryžtingai”, ir taškas). Surašyta, kur ir ką partija gerintų, nė vienu žodeliu neparodant, kad supranta, jog bet koks “gerinimas” reikalauja papildomų lėšų. Kol apie tai nekalbama, programa tėra beprasmis tekstas.

• Liberalų sąjūdis. Laikosi kai kurių liberalizmo ideologijos principų, bet gausoka realių miestų problemų ignoravimo. Klaida ar sąmoningas rinkėjų mulkinimas yra pažadas “… suskaidysime vertikalias monopolijas šildymo srityje” – tai joks žygdarbis, bet nieko nesakoma apie horizontalią monopoliją – kai mieste ar miesto rajone vienintelė kokias nors paslaugas teikianti įmonė. Žadama viešai skelbti informaciją apie visas savivaldybės išlaidas, pamirštant, ką liberalai smarkiai gerbia – komercines paslaptis. Siūlymams prireiks rimtų išlaidų, o kol neaišku, kur jas gaus, pažadai tėra penktoko rašinys tema “Ką daryčiau, jei staiga gaučiau milijoną”.

Teisininkas V.Jurkevičius

• Liberalų ir centro sąjunga. Nėra tinkamai suvokiami vietos savivaldybės esmė ir savivaldybių institucijų kompetencijos ypatumai. Kai kurie siūlymai rodo, kad tai ne politinės partijos, o tam tikros nevyriausybinės organizacijos veiklos gairės. Neįvertina savo, kaip politinės partijos, teisinio statuso ypatumų ir panašu, kad nesuvokia, kokiais būdais galima atstovauti gyventojų interesams savivaldos lygmeniu. Dalis 2011 m. programos nuostatų iš esmės dubliuojasi su 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų programos teiginiais.

• Liberalų sąjūdis. Trūksta teisinių priemonių nurodytiems tikslams įgyvendinti (žada, kad kiekvienas galės reikalauti tiesioginės politikų atsakomybės, tačiau savivaldybių tarybų įgaliojimai įgyvendinami kolegialiai). Siūloma, kas jau yra galiojančiuose teisės aktuose (dėl viešų konkursų skelbimo ir kt.). Yra siūlymų, susietų su vertinamojo pobūdžio kriterijais, galinčiais sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą (neefektyvias savivaldybių įmones žada privatizuoti, tačiau neaišku, kaip jos bus identifikuojamos).

Regionų, politinės geografijos ekspertas V.Daugirdas

• Liberalų ir centro sąjunga. Šūkiai, siekiai, abstrakcijos, niekuo su savivalda ar savivaldybėmis nesusiję teiginiai, savigyra. Žinoma, konkretumas įpareigoja, o lozungai lengviau patraukia. Partijos ideologija ir identitetas mažiau svarbus nei “patikti” atskiroms rinkėjų grupėms, kurioms atsiranda specialių punktų (kaimui, pensininkams ir kt.). O juk kai kurioms visuomenės grupėms liberalai tradiciškai nepataikauja. Programa labiau tinka Lietuvai, Vilniui, o ne visoms savivaldybėms.

• Liberalų sąjūdis. Lyg ir primena konkretų veiksmų planą, pateikta konkrečių techninių pasiūlymų (“elektroniniu būdu bus galima gauti” ir kt.). Tačiau būtų geras planas, jei visi teiginiai būtų su nuorodomis, kaip jų bus pasiekta. Populizmu dvelkia siūlymai mažinti teritorijų planavimo dokumentų, neaišku, kaip partija savivaldybėje sudarys sąlygas “kurti kūrybiškumu grįstą mokyklos atmosferą…” ir kt. Žadama vykdyti viešosios rimties trikdymo, gatvių švaros ir t.t. kontrolę. Tai jos iki šiol nebuvo?

Šios savaitės  “Veido” numeris bus plačiai aptarinėjamas ir teigiamame, ir neigiamame kontekste. Tarp geriausių merų atsidūrusieji tikriausiai džiaugsis, o neatsidūrusieji neabejotinai kaltins, kad nugalėtojai už vietas susimokėjo, kad visas šis projektas specialiai surengtas prieš rinkimus.

Tačiau čia derėtų paaiškinti, kad geriausius merus “Veidas” renka jau ne pirmus metus, ir visada tai darydavome būtent šiuo metu, tai yra metų pradžioje. Apie tai, kad geriausi merai bus paskelbti šiandien, pranešta jau prieš tris mėnesius, apie tai kabėta ir su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku.

Utenos meras Alvydas Katinas jau prieš du mėnesius piktai aiškino, kad renkantieji geriausią merą tariasi tarpusavyje, balsuoja partiniu pagrindu, tai yra už savo partietį. Negana to, A.Katinas pareiškė netgi žinąs, kas taps geriausiu meru, – neva konservatorius arba liberalas. Tačiau jo prognozės visiškai neišipildė: pirmą vietą užėmė valstiečių liaudininkų atstovas Bronis Ropė. O dešimtuke esama ir socialdemokratų, ir centristų, ir Pilietinės demokratijos partijos atstovų, taip pat konservatorių bei liberalų. Kitaip tariant, didžiulė įvairovė.

Beje, tik du iš visų balsavusiųjų balsavo už savo partijos narius, ir jų balsai nebuvo įskaityti. O keliasdešimt balsavo kaip tik priešingai – už kitoms partijoms priklausančius merus. Svarbu ir tai, kad šiemet apklausos dalyvių skaičių dar labiau padidinome – iki 180. Tai yra buvo apklausiama 60 merų ir 120 įvairių valdžios institucijų, konfederacijų, asociacijų vadovų ir atstovų. Taigi mitas apie balsavimą partiniu pagrindu subliūško.

Jurbarko rajono savivaldybės meras Ričardas Juška atsiųstame laiške priekaištauja, kad mūsų rengiamuose geriausių merų rinkimuose gerai pasirodyti gali tik didžiųjų savivaldybių merai. Esą kaimiškųjų rajonų savivaldybių vadovai niekada nesudarys konkurencijos didžiosioms savivaldybėms – ne ta svorio kategorija. Tačiau šiemet per geriausio mero rinkimus pirmose dviejose pozicijose atsidūrė Ignalinos ir Radviliškio merai. Ar šiuos miestus galima vadinti dimiesčiais? Vargu. Taigi paaiškėjo, kad ir šis mitas klaidingas.

Dar keletą argumentų norėtųsi pateikti ir vis burnojantiesiems, kad merai už aukštas vietas reitinguose susimoka. Nei pirmosios vietos laimėtojas B.Ropė, nei Ignalinos savivaldybė, nei jokia kita Ignalinos institucija ar įmonė per pastaruosius penkerius metus “Veide” nėra nei užsakę, nei pirkę nė vienos reklamos, nė vieno žodžio. Tą patį galima pasakyti apie pusę pirmajame dešimtuke esančių merų.

Mūsų tikslas visiškai kitoks. Šiuo projektu tiesiog siekiame sužinoti ir paskelbti, kas yra geriausias meras, kaip jis dirba, kuo skiriasi nuo kitų, kaip garsina savo miesto vardą, kaip kuria savo komandą, kaip pritraukia investicijų, ES paramos, kokį vadybos modelį yra pasirinkęs. Tai turėtų skatinti konkurenciją tarp merų ir siekį tapti geriausiam. Kitaip tariant, projekto tikslas – išskirti geriausius merus, kurių asmeninės savybės ir profesionalumas būtų sėkmingo vadovavimo pavyzdys kitiems. Nes tik lyginant su kitais geriausiai pasimato, kas yra kas.

"Veido" archyvas

Liberalios pakraipos partijos ir visuomeniniai judėjimai kausis ne tik dėl to paties elektorato, bet ir panašiomis priemonėmis – populistiniais pažadais.

Tarp pirmųjų šešiolikos partijų, kurių pažadus prieš savivaldybių rinkimus jau įvertino “Veido” ekspertai, Liberalų sąjūdis (LS) pelnė kol kas aukščiausią balą – aštuntuką. Vis dėlto ir ši partija neišvengė populistinių šūkių, nors liberaliosioms partijoms tai turėtų būti mažiau būdinga. Tačiau populizmu liberalsąjūdininkus nepavejamai pralenkė Liberalų ir centro sąjunga (LCS). O Tautos prisikėlimo partija, kaip ir į liberalų elektoratą pretenduojantys nepartiniai kandidatai, atstovaujantys Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicijai “Taip Vilniaus atgimimui” bei “Vieningo Kauno” judėjimui, visai neskelbia savo programų.

Tad kiek liberalizmo principų yra liberaliomis prisistatančių partijų pažaduose prieš savivaldybių rinkimus?

Didžiausia nuodėmė – populizmas

“Mes už geresnę gyvenimo kokybę”, – savo programoje rašo liberalcentristai. “O kas prieš? – juokiasi Vilniaus universiteto doc. dr. Vidmantas Daugirdas. Regionų, politinės geografijos ekspertas sako: – Programos neturi savo veido. Tokios jos tiktų ir kitoms partijoms, kitiems rinkimams, Lenkijos ar Latvijos savivaldybių rinkimams. Galima sakyti, kad programose nėra teiginių, kuriems reikėtų nepritarti. Tačiau tai tik šūkiai.”

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto doc. dr. Vincentas Vobolevičius atkreipia dėmesį, kad LCS programa mirga frazėmis “būtina padidinti”, “būtina itin ryžtingai spręsti”, “dėsime visas pastangas” ir pan., nesivarginant nurodyti nė menkiausio mechanizmo, kaip tuos didinimus ir sprendimus paversti realybe. Liberalsąjūdininkai irgi žada: jei savivaldybė nepajėgs finansuoti garažų daugiabučių kiemuose statybos, automobilių aikšteles statys privačios įmonės. Lydekai paliepus?

V.Daugirdas pripažįsta – programose daug teisingų siūlymų, kaip keisti padėtį. Tačiau darosi neramu: tai kodėl tiek metų mūsų savivaldybės ir kitos valdžios institucijos nieko nedarė ir vis dar nebedaro?

“Esama tokių siekių, kurie jau pasiekti. Sunku įsivaizduoti, kur dar Lietuvoje yra miestų ir miestelių be atliekų surinkimo, išvežimo “priemonių”. Arba štai Liberalų sąjūdis įsipareigoja vykdyti viešosios rimties trikdymo, jaunimo susibūrimų, gyvūnų auginimo, gatvių švaros ir t.t. kontrolę. Tai ji iki šiol nevyko?

Yra ir dalykų, kurių savivaldybės gali siekti, bet negali pasiekti. Žadama – “sieksime pigesnių šildymo paslaugų”. Ai, kaip malonu rinkėjo ausiai! O nepinga tas šildymas, bjaurybė, nepaisant didžiulių ne tik savivaldybių, bet ir Vyriausybės, net prezidentės pastangų”, – vardija V.Daugirdas.

Ideologija ir programa ne visur susieina

O kaip dėl kitų liberalų deklaruojamų vertybių – asmens laisvės, nuosavybės apsaugos, konkurencijos, kuo mažesnės valstybės kontrolės verslui ir individui? Ekonominę programų dalį vertinęs ekonomistas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Jonas Čičinskas teigia, kad Liberalų sąjūdis laikosi kai kurių liberalizmo ideologijai būdingų principų: teigia skatinsiantis viešojo ir privataus sektoriaus įmonių konkuravimą atliekant tas pačias paslaugas gyventojams, plėsiantis konkurenciją ten, kur jos nėra (“skatinsime naujų būstą administruojančių įmonių steigimąsi…”), didinsiantis miesto finansų viešumą, procedūrų miesto administracijoje skaidrumą. Tačiau, užuot parodę, kad mato ir žino nesprendžiamus gyventojams svarbius klausimus, jie teikia pirmenybę bendriems pasvarstymams.

Kad liberalai nesiorientuoja gyventojų kasdieniuose reikaluose, matyti iš to, kad jie nereaguoja į katastrofišką šaligatvių priežiūrą žiemą. “Ta partija, kuri išdės į šuns dienas Vilniaus miesto valdžią dėl visiškai nevalomų šaligatvių, rinkimuose surinks tūkstančius papildomų balsų, o gal ir laimės rinkimus. Juk bendrovės, laimėjusios šaligatvių priežiūros konkursus, gauna kažkokius pinigus. Šių paslaugų privatizavimas sudavė triuškinamą smūgį privataus verslo idėjai, glorifikuoja Brežnevo laikų kiemsargius ir siutina gyventojus. Liberalams ypač turėtų rūpėti toks privataus verslo sukompromitavimas miestelėnų akyse”, – pabrėžia J.Čičinskas.

Ekonomistas svarsto – klaida ar sąmoningas rinkėjų mulkinimas yra pažadas neleisti tai pačiai (ar susijusiai) įmonei vienose rankose sutelkti tiek šilumos tiekimo, tiek šilumos ūkio priežiūros, tačiau nieko nesakoma apie horizontalią monopoliją, kai mieste ar rajone yra vienintelė šildymo, valymo bei kitas paslaugas teikianti įmonė, turinti teisę ilgai mėgautis monopoline padėtimi ir būti nepakaltinama, jei paslaugų kokybė menkėja arba nepagrįstai brangsta.

Lengvabūdiškumu ar mulkinimu, J.Čičinsko manymu, dvelkia ir šis pažadas: “Viešai skelbsime informaciją apie visas savivaldybės išlaidas.” Tačiau valdžios ir privataus verslo privatizavimo sandoriai, atsiskaitymai su miesto paslaugoms teikti samdytomis privačiomis bendrovėmis ir t.t. yra dengiami didelės “šventenybės” – komercinės paslapties. Po ja slepiasi daug piktnaudžiavimo, todėl pažadas rodyti visus sandorius yra tuščias garsas, jei nekalbama apie įžūlų piktnaudžiavimą komercine paslaptimi ten, kur jos negali būti.

Daugeliui jų pasiūlymų (dėl dviračių infrastruktūros, žaidimų aikštelių, garažų, žvyrkelių asfaltavimo etc.) įgyvendinti prireiks rimtų papildomų išlaidų. “Liberalsąjūdininkai didins kokias rinkliavas ar mažins kurias nors išlaidas? LS programos autoriai mano, kad rinkėjai – kvaileliai, tikintys pasakomis apie iš dangaus krintančias gėrybes. Jiems kažkas turėtų patarti labiau gerbti savo rinkėjus, jei jie nori jų turėti”, – pabrėžia J.Čičinskas.

Liberalų ir centro sąjungos programoje ekonomikos ekspertas liberalizmo nuostatų taip pat atrado: siūloma “padidinti finansinį ekonominį savivaldybių savarankiškumą, suteikiant daugiau savarankiškumo savivaldybių biudžetų formavime, numatant platesnę vietos rinkliavų įvairovę, įstatymiškai įteisinant gilesnę viešojo ir privataus sektorių parterystės plėtrą” ir kt. Tačiau LCS pažengė ypač toli, surašydama, kur ir ką ji gerintų bei tobulintų, ir nė vienu žodeliu neparodydama, jog supranta, kad bet koks “gerinimas” tomis kryptimis reikalauja papildomų lėšų. Kol apie tai nekalbama, partinė programa yra beprasmis tekstas.

Politinės geografijos ekspertą V.Daugirdą stebina, kad liberalių partijų programose yra teiginių, kurių liberalai lyg ir neturėtų kelti. Pavyzdžiui, “pigesnę paslaugą tiekėjas galės teikti nevaržomai”, – nuo kada liberalams atrodo, kad pigiau yra geriau? “Priversim… savininkus…” – nuo kada liberalai priverčia savininkus? “Mes už krašto tradicijų puoselėjimą” – tai gal liberalai jau konservatoriai? “Liberalizmo siekiai paaukojami pataikaujant rinkėjams. Vadinasi, valdžia svarbiau”, – daro išvadą V.Daugirdas.

Liberalų ir centro sąjungos programa, jo nuomone, tėra šūkiai, abstrakcijos, savigyra. “Kam tas konkretumas – jis įpareigoja, o šūkiai patraukia lengviau. Partijos ideologija ir identitetas ne toks ir svarbus. Svarbiau patikti atskiroms rinkėjų grupėms, kurioms atsiranda specialių punktų (kaimui, pensininkams, bendruomenėms ir kt.). O juk kai kurioms visuomenės grupėms liberalai tradiciškai nepataikauja”, – primena ekspertas. Beje, jam susidarė įspūdis, kad abejų liberalų programose turimas omenyje tik Vilnius.

Ar partijos skaito įstatymus?

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto lektorius Vaidas Jurkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną esminį dalyką: prieš teikdamos konkrečius pasiūlymus, partijos turėtų detaliai išanalizuoti galiojančią teisinę bazę ir įvertinti, kaip nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo galima įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Vietos savivaldos įstatymas apibrėžia net 42 savarankiškas ir 35 valstybės perduotas savivaldybėms funkcijas (kiti įstatymai gali numatyti ir kitų). “Politinės partijos, regis, neįvertina tokios plačios savivaldybių institucijų kompetencijos. Nesuprantama, kodėl, užuot pateikus aiškias savivaldybių kompetencijos įgyvendinimo gaires, formuluojami siūlymai, labiau susiję su valstybės valdžios institucijų funkcijų vykdymu”, – stebisi teisininkas.

Štai Liberalų ir centro sąjunga deklaruoja tiesioginių merų rinkimų siekį, vietos savivaldos funkcijų plėtrą, būtinumą savivaldybėms perduoti disponavimą valstybine žeme. Liberalų sąjūdis žada savivaldybių tarnautojų atlyginimus nustatyti atsižvelgiant į veiklos rezultatus ar supaprastinti teritorijų planavimo procedūras. Tai gali būti įgyvendinta tik valstybės valdžios institucijų.

Kai kurie liberalcentristų siūlymai perša išvadą, kad tai ne politinės partijos, o tam tikros nevyriausybinės organizacijos veiklos gairės. “LCS visiškai neįvertina savo, kaip politinės partijos, teisinio statuso ypatumų ir atrodo, kad nesuvokia, kokiais būdais galima atstovauti gyventojų interesams savivaldos lygmeniu”, – tvirtina V.Jurkevičius.

Beje, jo vertinimu, LCS Seimo rinkimų programa savo turiniu buvo net labiau detalesnė ir orientuota į savivaldos funkcijų įgyvendinimą nei dabartinė. Be to, dalis 2011 m. programos nuostatų iš esmės dubliuojasi su ankstesnių, 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų programos teiginiais.

Teisės eksperto manymu, Liberalų sąjūdžio programa kur kas konkretesnė nei LCS. Vis dėlto ir joje pasigendama teisinių priemonių nurodytiems tikslams įgyvendinti. Pavyzdžiui, programoje kelis kartus pabrėžiama, kad kiekvienas gyventojas galės reikalauti tiesioginės politikų atsakomybės už nepatenkinamą darbą. Realios tokio siekio įgyvendinimo galimybės abejotinos: visų pirma savivaldybių tarybų įgaliojimai įgyvendinami kolegialiai, be to, savivaldybių tarybų nariai veikia remdamiesi laisvo mandato principu, todėl vienintelė rinkėjo konkrečiam politikui galimai taikytina poveikio priemonė – nebalsavimas už jį per kitus rinkimus.

Kam savivaldybių rinkimams reikalingos programos

“Žinoma, asfaltuojant kelius, skirtumas tarp socialdemokrato ir konservatoriaus daug menkesnis, nei nustatant pridėtinės vertės mokesčius. Kadangi pagrindiniai savivaldos darbai nėra ideologinio pobūdžio, dažnai matome koalicijas tarp labai skirtingų partijų, o tai sumenkina galimybę vienai iš valdančiųjų partijų įgyvendinti tik jai ir jos rinkėjams ideologiškai priimtinus sprendimus. Tad partijų programos per savivaldos rinkimus labiau reikalingos partijos reputacijai, įvaizdžiui kurti ir kaip tam tikras strateginis derybų įrankis po rinkimų sudarant koalicijas”, – mano V.Vobolevičius.

Politologas pastebi, kad abiejų liberalų partijų programos tiksliai atitinka teorines rinkimų strategijų prognozes pagal partijos tipą. Štai Liberalų sąjūdis, artimas programinės partijos modeliui, siūlo daugiau konkrečių sprendimų ir ypač aktualių šią politinę jėgą palaikančiai pasiturinčių, išsilavinusių, mieste gyvenančių rinkėjų grupei.

Liberalų ir centro sąjunga – labiau populistinė politinė jėga, tą liudija ir jos pavadinime esanti nuoroda į centrą, o ne į Europos liberalams būdingą dešinįjį politinio spektro kraštą. Programos temos būdingos liberaliosioms partijoms, tačiau vengiama konkrečių įsipareigojimų, o tarp jų ne tiek daug tokių, kurie būtų naudingi specifinei rinkėjų grupei.

Negana to, minimi kaimiškųjų vietovių gyventojams aktualūs klausimai, kviečiama mažinti socialinę atskirtį – tai turi nemažai socialdemokratinių atspalvių. Taip pat raginama puoselėti tradicines kultūros vertybes, organizuoti daugiau bendruomenės renginių, o tai jau tarsi gaidos iš krikdemų giesmyno. LCS kuria visų galų meistrės, kiekvienai rinkėjų grupei galinčios pasiūlyti kažką naudinga, įvaizdį.

Tautos prisikėlimo partija taip pat, be abejonės, populistinio pobūdžio. “Ji programos neskelbia, nes jos lyderiams naudingiausia prieš mirtį pasimėgauti valdžios teikiamais malonumais ir galbūt pabandyti prisikelti visai nauju pavidalu per 2012 m. Seimo rinkimus”, – mano politologas V.Vobolevičius.

Nepartiniai pretenduoja į liberalų elektoratą

Liberalų partijoms šiuose rinkimuose dėl rinkėjų balsų teks varžytis ne tik su centristinėmis ar dešiniosiomis partijomis, bet ir su nepartiniais kandidatais. Rimčiausi konkurentai – koalicijos “Taip Vilniaus atgimimui!” ir “Vieningo Kauno” atstovai. Tenka pripažinti, kad rinkėjas, balsuodamas už ne partijos kandidatą, turi dar mažiau garantijų, nei balsuodamas už partiją. Žinoma, ir partijos skyla, jungiasi, tačiau tolesni nepartinių kandidatų politiniai viražai dar mažiau prognozuojami. Neskelbia jie ir programų.

“Buvusio liberalcentristo, Vilniaus eksmero A.Zuoko vadovaujamas nepartinių susivienijimas yra akivaizdus vieno asmens politinis judėjimas. Tokios partijos ar judėjimai akcentuoja ne konkrečius pasiūlymus ir net ne gebėjimą spręsti įvairių socialinių grupių problemas, o savo lyderio žmogiškąjį žavesį, jo nuopelnus, diegti rinkėjams asmeninio prisirišimo prie lyderio jausmus, tad nenuostabu, kad judėjimas neskelbia savo programos. “Taip” savo interneto puslapyje kviečia rinkėjus palikti siūlymų, ko turėtų imtis A.Zuoko komanda. Tai optimaliausia strategija – sukurti patrauklų ir interaktyvų interneto puslapį, keliantį lankytojų susižavėjimą ir pagarbą judėjimo centriniam asmeniui”, – aiškina politologas V.Vobolevičius.

Jei prisiminsime, kad partijomis pasitiki vos pora procentų piliečių, nauja “pakuotė” A.Zuokui gali pelnyti balsų. Tačiau klausimas, kaip buvęs partijos lyderis, nesugebėjęs įtikinti savo idėjų teisingumu net partijos kolegų, tai padarys dabar ir ar ilgam.

O “Vieningo Kauno” lyderis “Vičiūnų” įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis programos problematiką aiškina taip: “Programas turi rašyti partijos, nes jos dirba ir Seime, kur leidžiami įstatymai, o savivaldybės tik juos įgyvendina. Bet mes turime viziją, sudarėme darbo grupeles ir iki rinkimų parengsime sąrašą konkrečių darbų, kaip gerinti kauniečių gyvenimo kokybę.” Jis teigia, kad miestą turi valdyti ne politikai, bet profesionalai. Tačiau juk ir nepartiniai, tapę savivaldybių tarybų nariais, taps politikais, lygiai kaip ir partiniai tarybų nariai juk turi profesiją ir dirba savo tiesioginį darbą.

Vis dėlto daugelyje demokratinių šalių nepartiniai turi teisę kandidatuoti visuose rinkimuose. Tai skatina konkurenciją, partijoms neleidžia apkerpėti, tapti tokioms uždaroms kaip Lietuvoje. Tačiau ir tokių visuomeninių judėjimų, kaip kad kitur, Lietuvoje dar nėra.

Apibendrinant galima teigti, kad jau šiandien akivaizdus faktas: tose savivaldybėse, kuriose stiprios partijos su populiariais lyderiais, ne partijų kandidatai į valdžią nė nesiveržia.

"Veido" archyvas

Savivaldybių rinkimų biuleteniuose surašius nepriklausomus kandidatus, sąrašai bus neregėtai ilgi ir jų studijoms gali tekti skelbti dar vieną laisvadienį.

“Veidas”: Savivaldybių rinkimuose išsikėlėte pats save, ypač pabrėžiate savo nepriklausomybę ir skirtumus nuo Lietuvos partijų. Bet ar tai nėra rinkėjų maustymas – juk Jums už nugaros vadovavimas partijai, prie kurios skilimo esate prisidėjęs, Seimo nario, Vilniaus mero kėdės?

A.Z.: Iš partijos pasitraukiau todėl, kad išsiskyrė mano ir jos vadovybės požiūris į tai, kaip turime elgtis. Partija privalėjo atsinaujinti, bet pasirinko status quo būseną ir pritarimą pražūtingai valdančių konservatorių politikai. Toks konformizmas man buvo visiškai nepriimtinas, teliko trauktis. Sustabarėjusiai politinei sistemai reikia spyrio į užpakalį – o to padaryti, būnant partinės sistemos viduje, neįmanoma.

“Veidas”: Bet savivaldybių rinkimuose Jūs taip pat buriate koaliciją – tik ne partijų, o save išsikėlusių asmenų, tarp kurių daug Jūsų buvusių bendrapartiečių, kolegų iš Vilniaus savivaldybės. Kuo tada skiriatės nuo partijos? Ir kodėl klaidinate rinkėjus, visi prisistatydami kaip esą nepriklausomi kandidatai?

A.Z.: Esmė yra ne nauji žmonės, o naujos idėjos. Kartoju – tradicinės, seniai gyvuojančios partijos paniškai bijo bet kokių naujų minčių, pokyčių, yra užsikonservavusios ir užsižaidusios tarpusavyje. Judėjimo kryptį lemia susikalbėjimas – o jo liberalų gretose jau seniai nebuvo. Dabar buriamės po nauja vėliava, telkiame žmones, kurie neapkerpėję, kupini idėjų ir ryžto. Man nepriimtina, kai ministro postas skiriamas pagal partinių plakatų klijavimo stažą. Darbus turi dirbti ne partinei sistemai nusipelnę, bet idėjų turintys profesionalai.

Politinės partijos Lietuvoje pernelyg uždaros, verda savose sultyse. Ne kartą konfliktuodavau su partijos kolegomis, nes norėdavau atsivesti veiklių, profesionalių, bet politikoje nepatyrusių bendražygių, skirti juos į svarbius postus. Lietuvoje pilna žmonių, kurie nori dirbti valstybės labui, bet neprasiveržia į sustabarėjusią politinę sistemą. Vilniuje susibursime į Artūro Zuoko ir vilniečių koaliciją, kurioje bus mažiausiai 50 žmonių.

“Veidas”: Iš Jūsų praeities – ir “abonento” pravardė, ir byla dėl kolegos papirkinėjimo. Kaip manote, ar šios biografijos dėmės neatbaidys rinkėjų šiemet?

A.Z.: Protingi žmonės supranta, kad visa tai – mano oponentų šmeižtas. Tie, kurie mane juodino, per šią kadenciją Vilniuje turėjo galimybę parodyti, ką sugeba. Ir ką matome? Didžiausias šildymo kainas, milijoninius viešuosius pirkimus be konkursų ir aptemusias gatves. Kur bent vienas tokio lygio projektas, kokių apstu buvo mano vadovavimo metais ir kurie privertė vilniečius didžiuotis savo miestu, sukūrė gerą sostinės įvaizdį užsienyje?

Pirmą kartą į kovą dėl savivaldybių tarybų mandatų stoję nepartiniai kandidatai šiandien, sausio 17-ąją, pademonstruos, kaip sekėsi įveikti pirmą rinkimų barjerą – surinkti reikiamą skaičių balsų. Jų, atsižvelgiant į savivaldybės dydį, pretendentams reikėjo nuo 100 mažesnėse savivaldybėse iki 680 Kaune ar 880 Vilniuje. Kai kam ši užduotis buvo įveikiama per dieną, o šeši ar septyni ketinusieji dalyvauti rinkimuose jau pirmomis parašų rinkimo dienomis informavo savivaldybių rinkimų komisijas jų visai nerinksią.

“Rinkimų apylinkėse parašai tikrinami. Dalis jų pripažįstami kaip netinkami. Kartais pasirašo nepilnamečiai, kitur pateikti ne visi duomenys, buvo, kad pasirašė ne tos savivaldybės rinkėjai. Būta nusiskundimų, kad rinkėjus pasirašyti spaudžia jų darbovietėse”, – dažniausius pažeidimus vardija Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

Pirmą kartą rinkėjai turi galimybę už pretendentą pasirašyti ir internetu. Kaip pasakoja ne partijų pretendentai į kandidatus, ir internete neužtenka vien masiškai pasiųsti žinutės su prašymu pasirašyti – reikia dirbti su rinkėjais asmeniškai per socialinius tinklalapius. Tik pradėjus rinkti parašus iš pradžių aktyvesni buvo didžiųjų miestų rinkėjai, bet pamažu įsisiūbavo ir mažesniųjų. Tarp pasirašiusiųjų – įvairių amžiaus grupių atstovai. Vyriausia – pernai spalį šimtmetį atšventusi kaunietė Julija Lukinienė.

Jokia paslaptis, kad dalis savarankiškais vadinamų pretendentų į kandidatus iš tikrųjų yra įvairių judėjimų nariai ir parašus renka organizuotai. Už juos ir parašai dažnai renkami organizuotai. Štai per šimtą piliečių pasirašė už daugiau nei dvidešimt pretendentų. Daugiausiai, net 75 kartus, pasirašė viena vilnietė.

Vieni kitų norą rungtis dėl mandatų paremia net būsimi varžovai. Štai vilnietis Jonas Gavelis pasirašė už keliolika būsimų konkurentų. “Tai tikrai nebuvo mainai – parašas už parašą. Pasirašiau ir už kelių judėjimų remiamus žmones, ir už visai savarankiškus pretendentus”, – tikina J.Gavelis.

“Ir per prezidento, ir per Seimo rinkimus įstatymai leidžia pasirašyti už kiek nori kandidatų. Juk žmogus neįsipareigoja, kad už jį balsuos, tik pasirašo, kad šis žmogus gal vertas kandidatuoti”, – aiškina VRK pirmininkas Z.Vaigauskas.

Pirmą kartą savivaldos rinkimuose dalyvausiantys nepartiniai kandidatai didžiausią konkurenciją partijoms žada Vilniuje, Mažeikiuose ir Kaune.

Vasarį vyksiančių savivaldos rinkimų intriga – nepartiniai kandidatai. Tačiau jau dabar aišku, kad nors partijos, susivienijusios prieš bendrą konkurentą, Seime vetavo galimybę visuomeniniams judėjimams kandidatuoti vietos rinkimuose, šie irgi ne pėsti – vis tiek atrado, kaip imti valdžią ne pavieniui.
Schema labai paprasta: oficialiai kandidatai registruojasi kaip pavieniai asmenys, tačiau iš tikrųjų nemažai jų – įvairių judėjimų nariai ir rinkimams rengiasi organizuotai, o paskui beliks tik formaliai susiburti į koalicijas. Atsekti, kokie visuomeniniai judėjimai de facto dalyvauja rinkimuose, nesunku pagal pareiškiniuose dokumentuose nurodomą tą patį politinės kampanijos iždininką.
Taigi pradžia 1:1 – partijos “išdūrė” visuomeninius judėjimus, o šie – partijas. Koks rezultatas bus po vasario 27-osios?

Kas pabučiuos miegančią gražuolę – sostinę?

“Vilnius pastaruosius ketverius metus – kaip mieganti gražuolė. Ne, ne aš bučiniu – rinkėjai gali sostinę pažadinti. Tikiuosi, kad gyventojai suteiks man garbę ir pareigą tęsti miesto klestėjimą, koks buvo 2000–2007 m., kai buvau meras. Jaučiu didelį vilniečių palaikymą, net skirtingų partijų paramą, nes nepartinių dalyvavimas būtent ir leidžia išeiti iš partijų tarpusavio konkurencijos”, – teigia Artūras Zuokas.
Buvęs meras, buvę Seimo narys, buvęs Liberalų ir centro sąjungos narys ir pirmininkas į rinkimus eina kartu su maždaug pusšimčiu nemažai savo srityje pasiekusių sostinės žmonių: savivaldybių politiku Algimantu Vakarinu, sporto atstovais galiūnu Žydrūnu Savicku, krepšinio treneriu Dariumi Maskoliūnu, lyderiaujančiu jaunimu – Miroslavu Monkevičiumi, Edgaru Stanišausku, kultūros, švietimo atstovais. Jie susijungs į koalicinį sąrašą, pavadintą Artūro Zuoko koalicija “Taip Vilniaus atgimimui”.
Tačiau įvairios apklausos prognozuoja skirtingą rinkimų sostinėje baigtį. “Viskas gerai su tais mūsų reitingais. Mes juos pasitikrinome”, – drąsinasi Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, teigdamas, kad Vilniuje ir Kaune, kur šiuo metu merai konservatoriai, jų partiją ir vėl lydės sėkmė.
Konservatorių užsakymu atliktos apklausos duomenimis, Vilniuje ir Kaune jie iš tiesų lyderiai. Tačiau socialdemokratų užsakytoje apklausoje pirmauja socialdemokratai. Žodžiu, kas moka už apklausą, tas ir pirmauja. Abiejų apklausų pirmajame ketvertuke – dar ir Darbo partija bei “Tvarka ir teisingumas”. Paskui juos – A.Zuoko judėjimas. Tačiau partijos pripažįsta, kad apklausos nereprezentatyvios, nes juk norint rimtai patyrinėti rinkėjų nuostatas prieš savivaldybių rinkimus reikėtų surengti 60 apklausų visose savivaldybėse.
Kol nebuvo atmesta tiesioginių merų rinkimų idėja, vidinėmis apklausomis bandyta išsiaiškinti ir atskirų lyderių populiarumą. Čia lyderių trejetukas rikiavosi tokia tvarka: A.Zuokas, “darbietis” Viktoras Uspaskichas, “tvarkietis” Rolandas Paksas (kuris rinkimuose neketina dalyvauti). A.Zuoko lyderystė buvo pakankamai ryški, o lyderių trejetukas dalijosi pusę apklaustųjų simpatijų. Akivaizdu, kad kitos partijos iš tiesų susiduria su rimta problema – sostinėje neturi ryškių lyderių.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius sociologas Vladas Gaidys pastebi dar vieną A.Zuokui palankią rinkimų aritmetiką: Vilniaus mero postą sau besimatuojantys V.Uspaskichas, Kazimiera Prunskienė, Artūras Paulauskas tarpusavyje dalijasi tą patį elektoratą, o A.Zuokui nereikia dalytis praktiškai su niekuo.
Tačiau Vilniuje, žinia, politinių kortų išsidėstymą gali lemti ne tik dabar ir nacionalinėse apklausose pirmaujantis partijų ketvertukas, bet ir abi liberalų partijos bei Lenkų rinkimų akcija.

Kauniečius vilios garsenybės, klaipėdiečius – partijų lyderiai

Pagal savo užsakytas apklausas tiek Vilniuje, tiek Kaune pirmaujantys socialdemokratai skuba džiaugtis, kad štai net tradiciškai konservatoriškas Kaunas, ir tas jau nebe taip palankus Tėvynės sąjungai. Kaunietis politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius taip pat prognozuoja, jog per šiuos rinkimus konservatorių pozicijos gali susilpnėti, tačiau apskritai sunku tikėtis, kad kuri viena partija turėtų ryškesnę persvarą.
Kaune į kovą dėl valdžios stoja ir ambicingi nepartiniai kandidatai. Apie dvidešimt rugsėjį susibūrusio “Vieningo Kauno” judėjimo narių užsiregistravo kaip pavieniai kandidatai. Tarp jų – judėjimo lyderis “Vičiūnų” įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis, architektas Algirdas Kaušpėdas, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius, buvusi Kauno dramos teatro direktorė Ina Pukelytė.
Klaipėdai bent jau kol kas prognozuojama likti liberalų tvirtove. Liberalcentristas meras Rimantas Taraškevičius – čia pakankamai populiari asmenybė ir, matyt, pritrauks nemažai rinkėjų balsų. Klaipėdoje nematyti pavienių asmenybių anšlago. “Klaipėdoje partijų lyderiai pakankami ryškūs ir populiarūs, priešingai nei Kaune, kur nematau ryškių asmenybių”, – to priežastį įžvelgia Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis.
Beje, ir socialdemokratų bei konservatorių vidinės apklausos žada Klaipėdoje lyderystę išlaikyti liberalcentristams.

Kai kur pirmauja nacionaliniai autsaideriai
“Savivaldybių rinkimų fenomenas ir tas, kad per vieną dieną vyksta 60 skirtingų rinkimų. Štai visiškai menki nacionaliniu mastu liberalcentristai ar Liberalų sąjūdis, valstiečiai liaudininkai atskirose savivaldybėse išlaiko lyderystę”, – sako politologas A.Krupavičius.
“Jei būtų buvę tiesioginiai merų rinkimai, valstiečių liaudininkų būtų išrinkta tikrai daug, nes visi mato, kokie mūsų merai. O dabar kai kur turime dešimt tarybos narių, bet esame opozicijoje”, – apgailestauja partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Vis dėlto dauguma partijų bent jau oficialiai deklaruoja, kad tikisi smarkiai – kai kas net dvigubai – padidinti turimų mandatų skaičių. Kiti neslepia berengiantys du scenarijus: liberalcentristas Algis Čaplikas sako, kad pagal optimistinį jie tikisi gauti 200, o pagal pesimistinį – 100–120 mandatų.
Partijoms sunku prognozuotis rinkimų baigtį, nes juk į savivaldos rinkimus paprastai teateina apie 40 proc. rinkėjų, tad įvairios apklausos gali pateikti labai iškreiptą vaizdą. Antra vertus, kaip pastebi sociologas V.Gaidys, tose savivaldybėse, kuriose tėra kokie 8–10 tūkst. rinkėjų, balsus lemdavo ne partiškumas, o tai, kas sąrašo pradžioje, – gal, pavyzdžiui, pažįstamas gydytojas ar mokytojas.
Galima prognozuoti, kad rinkėjai gali parodyti ir savo nepasitenkinimą esama vietos valdžia. Jei, kaip dažnai Lietuvoje būna, suveiks švytuoklės principas, dabar laimėti daugiau mandatų – opozicinių socialdemokratų eilė. Vėlgi nacionalinių apklausų skaičiai tinka ne visur, bet, “Vilmorus” duomenimis, nuo 1998 iki 2010 m. maždaug 30 proc. rinkėjų pasitikėdavo savivaldybėmis ir 30 proc. – ne. O 2010 m. šie skaičiai nusviro nepasitikėjimo pusėn: pernai gruodį 23 proc. rinkėjų jomis pasitikėjo ir 36 proc. – ne.

Partijoms reikia ryškių asmenybių

Vis dėlto politologai prognozuoja, kad dėl nepartinių debiuto per savivaldos rinkimus įvyks revoliucija. Didelio pavienių kandidatų anšlago atvėrus jiems galimybę konkuruoti dėl vietos valdžios mandatų šiuose rinkimuose nėra. Nors kai kuriose savivaldybėse politinėms partijoms teks rimčiau pakovoti dėl rinkėjų, yra tokių, kuriose nesiregistravo nė vieno pavienio pretendento. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikisi, kad taip pagaliau atsiras konkurencija užpelkėjusioms partijoms. Nors kartu, žinoma, esti ir pavojų, kad bus išrinkta ir sunkiai prognozuojamų ar neatsakingų piliečių. Bet daugelis Europos šalių tai jau seniai išbandė, tad neišvengiamai ir Lietuva turi atverti nepartiniams galimybę eiti į vietos valdžią.
Klaipėdietis istorikas V.Vareikis mano, kad valinskininkų fiasko politikoje turėtų gerokai atgrasyti rinkėjus balsuoti už politikon besiveržiančius šokėjus ar dainininkus. Atrodo, kad šįsyk populiariojo žanro atstovų bus kur kas mažiau nei rinkimuose į Seimą. Tačiau šįsyk akivaizdžiai daugiau žinomų sporto pasaulio pavardžių.
Žinoma, kai kuriose savivaldybėse nepartiniai kandidatai, ypač jie eina į rinkimus organizuotai, gali pakoreguoti rinkimų rezultatus. Politologas A.Krupavičius prognozuoja, kad ir taip fragmentuotose vietos tarybose bus dar didesnė fragmentacija.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad savivaldybėse, kuriose ryškūs partijų lyderiai – kad ir liberalcentristas R.Taraškevičius Klaipėdoje ar socialdemokratas Ričardas Malinauskas Druskininkuose, nepartiniai ir nesiveržia perimti valdžios. Tad partijoms geriau apsimokėtų ne bandyti įstatymais apriboti nepartinių judėjimų dalyvavimą rinkimuose, o įsileisti į partijas ir jų rinkimų sąrašų viršų daugiau naujų žmonių ir ugdytis charizmatiškus lyderius.

box
Partijų planai savivaldybių rinkimuose
Partija     Dabar    Planuoja po 2011 m. rinkimų
Turi mandatų    Turi merų     Tikisi mandatų     Tikisi merų
Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai     350    13    350    13–15
Socialdemokratai    302    17    400    per 20
Darbo      101     1     200    *
“Tvarka teisingumas”    168    2    300    8
Valstiečių liaudininkų sąjunga     155     7     200     15
Liberalų ir centro sąjunga    150-180     6    100-200    5–6
Liberalų sąjūdis     52     3    140     **
Iš viso: 1550    60    1526    60
*Partija nėra įvardijusi
**Planuoja dalyvauti sudarant daugumą 20 savivaldybių
Šaltinis: partijų informacija, Vyriausioji rinkimų komisija