Lapkričio 9-osios vakarą atsidūriau kine. „Scanoramos“ festivalio tinklalapyje Irano režisieriaus Asgharo Farhadi (nuotr.) filmas „Komivojažierius“ buvo pristatytas kaip opius etinius klausimus keliantis darbas, kuriame „daug buitinei dramai nebūdingos hičkokiškos įtampos“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Tačiau tai ne fantastinis filmas. Besidar-buojantis ekskavatorius grąžino įpraston tikrovėn. Iš filmo mes taip ir nesužinome, kodėl ekskavatorius išvarė iš namų jauną šeimą ir kitus namo gyventojus. Gal buvo tiesiami vamzdžiai, todėl namas ėmė griūti. Tačiau žinoti nebūtina. Svarbiausia tai, kad paslaptinga jėga griauna gyvenimo pamatus.

Buitis su užuominomis

Kultūringa pora ieško kito būsto. Emadas dėsto literatūrą mokykloje, Rana lyg ir niekur nedirba. Abu vaidina saviveiklinio teatro spektaklyje. Tai Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“. Juodu laikinai įsikelia į butą, kurio ankstesnė gyventoja vieną kambarį paliko užverstą daiktais. Per tarpininką, Emado ir Ranos draugą, buvusi gyventoja prašo neliesti daiktų, kol ji nesutvarkys savo reikalų. Rana neapsikenčia, vyrai išlaužia duris, daiktai iškraustomi į terasą ant stogo.

Įtampa šokteli į viršų, kai Rana po skambučio iš lauko atidaro buto duris, o pati nueina į dušą. Durys lėtai veriasi… Į Hitchcocko filmo „Psichopatas“ (1960 m.) sceną duše panašių dalykų nebus jau vien todėl, kad filme, kuris rodomas ir Irane, nuogybės kiekis ribojamas.

Įtampos filmai tam ir kuriami, kad žiūrovai žiūrėtų ir drebėtų, o ne skaitytų ir atsipalaiduotų. Recenzijos autorius turėtų paklausti savęs, ar, atpasakojęs filmo siužetą, jis nesugadins malonumo galimam žiūrovui.

Reikia pasakyti, kad iraniečių drama – be jokios mistikos. Nepažįstamas vyras įsibrovė į butą, paskui pabėgo. Kaltininko motyvai neaiškūs. Niekas nepavogta. Rana patyrė buitinę traumą.

Emadas imasi privataus detektyvo vaidmens. Galiausiai jis suseka, kas įėjo pro Ranos atrakintas duris. Įsibrovėlis suklydo – jis ėjo pas moterį, kuri ten anksčiau gyveno. Emadas suranda tą žmogų ir suveda sąskaitas. Šįmet Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų, kurį parašė režisierius Asgharas Farhadi. Matyt, yra to vertas. Filmo siužetas lyg ir buitinis. Greta detektyvo detalių – netikėtai atrastų raktų, kojinių, pinigų režisierius pridėliojo vaizdelių, kurie, mano požiūriu, yra „įkalčiai“ civilizacijų konflikto byloje. Pastarieji atskleidžia, kokia yra šiuolaikinė Irano visuomenė. Gal ją iš tiesų galima lyginti su namu, kurio pamatai irsta?

„Sovietinis“ Iranas?

Pabandysiu bent jau paviršutiniškai iššifruoti Irano kultūrinį ir politinį kodą, kiek jo įžvelgiau detalėse.

Pilietis ir valstybė. Emadas galiausiai nusprendžia nesikreipti į policiją dėl įsibrovimo. Viena vertus, jam atsiveria galimybė reikalą sutvarkyti pačiam. Kitas dalykas – policijoje veikiausiai bus kvočiama, kodėl žmona patikliai atidarė duris, o tokiuose klausimuose esama žeminančio įtarimo. Policija nėra patikima: pasinaudojęs pažintimi, Emadas gauna žinių apie ieškomą žmogų, tačiau informacijos nutekinimas pažeidžia taisykles.

Ne vien policija ten palaiko tvarką. Saviveiklinį „Komivojažieriaus mirties“ pastatymą stebi kažkokios viešą dorovę serginčios institucijos. Jos sprendžia, ar nereikėtų uždrausti kai kurių spektaklio scenų (mes nesužinome, kokios tai scenos).

Emadas atrodo visiškai abejingas cenzūrai. Pavyzdžiui, mokyklos darbuotojas jam parodo šūsnį knygų, dėl kurių vadovybė nusprendė, kad jos netinkamos mokiniams. Emadas ramiai nurodo išmesti tai į šiukšlių dėžę. Tvarka yra tvarka – tame pačiame epizode jis priverčia vaikiną atiduoti mobilųjį telefoną, kuriuo šis nufotografavo mokomojo kino seanso metu užsnūdusį mokytoją.

Privati erdvė lyg ir nėra itin gerbiama: Emadas skaito ankstesnės buto gyventojos paliktus laiškus – ne vien iš smalsumo, o eidamas įsibrovėlio pėdsakais. Ne itin gerbiamos ir „žmogaus teisės“: besiaiškindamas su galiausiai prigriebtu įsibrovėliu, Emadas pažeidžia net ir Irano įstatymus. Tačiau visa tai ne emocijomis pagrįsta savivalė, o tam tikro moralinio atpildo siekianti valia. Sąskaitos suvedamos ne pagal įstatymus, o pagal nerašytą dorovinį kodeksą, kuris filmo veikėjams nėra primestas iš šalies. Atskaitos taškas yra garbė, ir didžiausia bausmė – artimųjų akyse prarasti bet kokią vertę. Ne fizinis smurtas yra tai, kuo Emadas atsilygina įsibrovėliui.

Kitas dalykas, kad moralė, kurios, atrodo, nuoširdžiai paiso filmo veikėjai, labai griežtai reglamentuoja vyro ir moters asmeninių erdvių sąlytį. Plaukų per visą filmą beveik neatidengianti Rana – tik regimas tos tvarkos pavyzdys. Kaip ir moteris, kuri priekaištauja Emadui, kad galinėje taksi sėdynėje šis per plačiai išsikėtojo.

Filmas prasideda pamatus griaunančiu ekskavatoriumi, o pabaigoje matome spektakliui persirengiančius Emadą ir Raną. Rizikinga vienareikšmiškai interpretuoti filmą, tačiau galėtume paklausti: kas ardoma – būsto ar kultūros pamatai? Ir kas kelia didesnį pavojų pamatams – technika ar A.Millerio pjesė?

Nusivalę grimą po spektaklio, kuriame atgyja daugiau nei 60 metų senumo amerikiečių šeimos drama, veikėjai grįžta į šiuolaikinį Iraną. Apie jį, sprendžiant iš filmo, galime pasakyti: išoriniai suvaržymai – kaip Lietuvoje sovietmečiu, o dėl vidinių varžtų dar galėtume svarstyti, kas labiau nelaisvi. Atrodo, kad net ir jaunų, Vakarams savaip atvirų iraniečių širdyse varžtai kietai užveržti.

„Ekskavatorius“ – politinis argumentas

Emado vaidmenį atlikęs Shahabas Hosseini šįmet Kanuose už tai pelnė geriausio aktoriaus vardą. Saviveikliniame spektaklyje Emadas vaidina komivojažierių Vilį Lomaną. Sutapimas – viename iš Donato Banionio nekrologų prie jo nuotraukos parašyta: „Aktorius grimuojasi geriausiam savo vaidmeniui – Viliui Lomanui spektaklyje „Komivojažieriaus mirtis“, 1958 m., Panevėžio dramos teatras, rež. Juozas Miltinis.“ Šiuo metu pjesė pastatyta Šiaulių dramos teatre.

Filmas „Komivojažierius“ – dar vienas liudijimas, kad A.Millerio pjesė yra ne amerikietiška, o, sakytume, tarptautinė. Paskutinė Lindos, komivojažieriaus žmonos, frazė: „Esame laisvi… laisvi…“

Gal tolesni pasvarstymai neatrodys prastai priklijuoti kaip V.Lomano barzda „Komivojažieriuje“.

Atsitiktinai pamačiau filmą tądien, kada pasaulis virškino D.Trumpo pergalę. Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją dar ir už tai, kad atsisakė „ekskavatoriumi“ sugriauti Iraną – susitarė, užuot kariavęs. Jo aplinkoje vis dar manoma, kad režimas sugrius iš vidaus. O Irano dorovės sargams kelia rūpestį ne vien masinė JAV kultūra, bet ir elitinė – pjesė „Komivojažieriaus mirtis“.

Išrinktasis JAV prezidentas D.Trumpas žadėjo palaidoti susitarimus su Iranu. Į šalies pamatus vėl gali būti nutaikytas ekskavatoriaus kaušas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vėl atėjo tas metų laikas, kai kinomanai suka galvas dėliodami ir perdėliodami norimų pamatyti filmų sąrašą. Tryliktoji „Scanorama“ prasidėjo.

Vaiva SAPETKAITĖ

Lapkričio 5–15 dienomis Vilniuje, 12–22 die­nomis Kaune, 13–19 dienomis Klai­pė­­doje, 19–22 dienomis Šiauliuose vyks tra­­dicinis Europos kino forumas „Scanorama“, pa­siūlysiantis per 100 filmų ir pakviesiantis su­sipažinti su įdomiausiais šiuolaikiniais Europos kino kūrėjais.

Norint nepasimesti „Scanoramos“ reper­tua­­re, reikia atlikti nemenkus namų darbus, nes rinktis tikrai yra iš ko. „Scanorama“, kuri bu­vo pradėta rengti kaip Šiaurės šalių kino fo­­rumas, ir šiemet pasiūlys daug Skandinavijos re­­žisierių kūrinių, taip pat daug dėmesio skirs Pran­cūzijos kinui ir, žinoma, nepamirš vietinių režisierių.

Istorijos verpetuose

„Scanoramos“ programos koordinatorė Mo­nika Gimbutaitė tarp vertingiausių tryliktojo kino forumo filmų pirmiausia mini šių metų Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Prancūzijos režisieriaus Jacques‘o Au­diard‘o filmą „Dypanas“. Tai yra septintas kū­­­rėjo ilgametražis vaidybinis filmas. J.Au­diard‘as atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju savo filmu „Žiūrėk į krentančius žmones“, o tarp­tautinį kino pasaulio pripažinimą užsitarnavo po antrosios juostos „Kuklus didvyris“ (1996 m.).

Šį kartą sudėtingą istoriją pasakojantis filmas paremtas iš pilietinio karo draskomos ša­lies priverstų bėgti šrilankiečių istorija. Pra­lai­mėjusių tamilų pusėje kovojęs Dypanas (akt. Antonythasanas Jesuthasanas), jauna tamilų mo­teris ir devynmetė mergaitė atsiduria pabėgė­lių stovykloje. Jie nepažįsta vienas kito, ta­čiau norėdami gauti prieglobstį Prancūzijoje ir susikurti saugesnį gyvenimą apsimeta šeima.

Iš pradžių viskas klostosi gerai: Dypanas ran­da darbą statybose, jo tariama žmona prade­­da rūpintis sergančiu vyru, dukra ima lankyti mokyklą ir tarp jų po truputį mezgasi ryšys, ta­čiau netrukus idilę supurto atsivijusios senojo gyvenimo bėdos.

Kitas ryškus režisierius – vengras László Ne­me­sas. Nors „Sauliaus sūnus“ yra pirmasis L.Ne­­­­­meso ilgametražis vaidybinis filmas, jis su­laukė daugybės kino kritikų pagyrų ir gavo Kanų festivalio Didįjį komisijos prizą, taip pat FIPRESCI ir Francois Chalais apdovanojimus bei „Vulcain“ įvertinimą už geriausią garso re­žisūrą. Vengrija šį filmą teikia „Oskarams“.

Tiesa, „Sauliaus sūnus“ – iš tų filmų apie ho­­­­­lokaustą, kuriuos žiūrėti nelengva. Ven­gri­jos žydas, Aušvico koncentracijos stovyklos ka­linys Saulius Ausländeris (akt. Géza Röhrigas) priklauso specialiai komandai, kurios užduotis yra deginti nužudytų žmonių kūnus. Vieną die­ną lavonų krūvoje jis pamato mažą berniuką, kurį įtiki esant savo sūnų, ir nuo šios akimirkos vietoje, kur mirtis nieko nebereiškia, vieninteliu jo tikslu tampa tinkamai palaidoti savo sū­nų. Sukilusių koncentracijos stovyklos kalinių minioje jis desperatiškai bando surasti rabiną, kad šis atliktų laidojimo apeigas.

„Sauliaus sūnus“ prikausto ne tik savo istorija, bet ir išskirtiniu vizualumu (operatorius Má­tyásas Erdély).

Jausmų metamorfozės

Tiems, kuriems labiau imponuoja kasdienės dramos, rekomenduotini tokie filmai, kaip „Ma­­no karalius“ (rež. MaĪwenn le Besco) ir „45 metai“ (rež.  Andrew Haighas).

Garsios aktorės ir režisierės M.le Besco su­kurtas „Mano karalius“ buvo atrinktas į Kanų ki­no festivalio konkursinę programą, be to, ja­me išsiskiria Emmanuelle Berco vaidyba, už kurią aktorė pelnė Kanų festivalio geriausios ak­torės apdovanojimą.

„Mano karalius“ pasakoja lyg ir įprastą, bet ne paprastą dviejų žmonių santykių istoriją nuo pirmojo susitikimo ir įsimylėjimo iki skausmingo išsiskyrimo. Toni (akt. E.Berco) reabilitacijos centre gydoma po slidinėjant patirtos traumos. Turėdama daug laisvo laiko, ji vis dažniau prisiminimais grįžta į praeitį ir permąsto savo santykius su buvusiu mylimuoju Džordžu (akt. Vin­centas Casselis). Tarp jų viskas prasidėjo taip, kaip prasideda visos naujos meilės istorijos, – susižavėjimas, aistra. Ir viskas baigėsi taip, kaip dažniausiai baigiasi visi santykiai. Pradžios ir pabaigos taškai aiškūs, tačiau gyvenimo alchemija – tarp jų.

Filme nepagražintai narpliojami visi meilės etapai ir metamorfozės. Parodoma, kaip gražus jausmas gali peraugti į pyktį ir savęs ardymą.

Psichologiškai stipri santykių drama yra ir britų režisieriaus Andrew Haigho „45 metai“. Šis filmas buvo atrinktas į Berlyno kino festivalio konkursinę programą. Pagrindiniai jo aktoriai Charlotte Rampling ir Thomas Courtenay pelnė „Sidabrinius lokius“ už geriausią vaidybą. Jis taip pat įvertintas Michaelo Powello ap­dovanojimu kaip geriausias britų filmas, o C.Rampling vaidyba įvertinta prizu už geriausią aktorės darbą britų filme. „Mano karalius“ pristatytas ir Europos kino apdovanojimams.

Kritikų ir žiūrovų simpatijas filmas pelnė poros, po kelių dienų švęsiančios 45-ąją vestuvių sukaktį, istorija. Daugybę metų trunkanti Džefo ir Keitės meilė tarsi idiliška. Net po tiek drauge praleistų metų jie myli ir gerbia vienas kitą, nuoširdžiai juokiasi kartu, o vidury nakties šoka svetainėje.

Atrodo, kad po tiek kartu praleistų metų var­giai kas begalėtų išjudinti santuoką, tačiau tai padaro vieną dieną gautas laiškas. Žinia apie rastą prieš penkiasdešimt metų Alpių kalnuose dingusios buvusios mylimosios kūną su­krečia Džefą ir, nepaisant pastangų, pora ne­besugeba grįžti į savo gyvenimą. Ar užtenka pusės am­žiaus senumo prisiminimo, kad viskas, kas taip kruopščiai kurta 45 metus, imtų byrėti?

Lietuviškas skonis

„Scanorama“ pradžiugins dviem Lietuvos režisierių premjeromis: Jokūbo Viliaus Tūro juosta „Apie Joną“ ir Akvilės Gelažiūtės „De­mi­nas: dvi tvirtovės“.

„Apie Joną“ – dokumentinis filmas apie tea­­t­ro režisierių Joną Vaitkų ir jo kūrybos kryžiaus kelius. „Deminas: dvi tvirtovės“ šmaikščiai pasakoja apie pradedančiųjų menininkų kūrybines kančias.

Konkursinėje festivalio programoje „Nau­jasis Baltijos kinas“ bus galima pamatyti dar penkis jaunųjų kūrėjų trumpametražius filmus: Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės darbą „Iglu“, Andriaus Šarapovo „Pokalbius“, Domo Petronio „Poliarinį vakarėlį“, Austėjos Ur­bai­tės „Tiltus“ ir Živilės Mičiulytės „Žaną“.

„Naujojo Baltijos kino“ programoje varžysis 15 jaunųjų Baltijos šalių kūrėjų darbų.

Senieji meistrai

Retrospektyvinėmis programomis bus pa­gerbti du Europos režisieriai – Didžiosios Bri­ta­nijos kino legenda Derekas Jarmanas ir ne­suvaldomasis naujosios čekų kino bangos atsto­vas Janas Němecas.

D.Jarmanas buvo ne tik režisierius ir scenaristas, bet ir tapytojas, rašytojas, žmogaus teisių aktyvistas. Tai tikras kino chuliganas, nenuilstantis eksperimentuotojas. Jo vizitinė kortelė – priešinimasis komerciniam kinui ir nuolatinis nustatytų ribų laužymas. Šįmet pristatomi septyni jo filmai, iš kurių įdomiausi turėtų būti „Karavadžas“ ir „Mėlyna“.

Pirmasis filmas pasakoja apie italų baroko meistrą Michelangelo Merisi da Caravaggio, ku­ris, kaip ir D.Jarmanas, buvo spalvingas ir ne­rimastingas kūrėjas.

„Mėlyna“ yra paskutinis D.Jarmano filmas. Jis pasižymi konceptualumu, pastangomis už­čiuopti gyvenimo ir kūrybos prasmę. Kai buvo kuriamas šis filmas, D.Jarmanui, kuriam buvo diagnozuotas AIDS, gyventi buvo likę vos keli mėnesiai. Jo sveikata šlyja, regėjimas silpsta, tačiau jis siekia užbaigti šį filmą, kuris turi tapti tarsi režisieriaus testamentu.

J.Němecas kurdamas Čekoslovakijoje garsėjo kaip komunizmo kritikas. Jam galiausiai leis­ta suprasti, kad ilgiau Čekoslovakijoje jis nė­ra pa­geidaujamas. Režisieriui išvykus iš ša­lies, jo karjera nutrūko, todėl Europoje jis bu­vo primirštas.

Retrospektyvoje bus rodomi trys J.Němeco filmai – debiutinis ilgametražis „Nakties deimantai“, pasakojantis apie du jaunuolius, pa­bėgusius iš į koncentracijos stovyklą juos vežusio traukinio, „Meilės kankiniai“, kuriame aiškinamasi, ką žmogui reiškia meilė, ir „Atas­kaita apie vakarėlį“.

„Ataskaita apie vakarėlį“ kažkada buvo su­kėlusi didelį triukšmą. Šis filmas yra politinė ale­gorija, kurioje bandoma gvildenti, kas ką val­do: ar žmogus politiką, ar politika – žmogų.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Vilniuje jau įsibėgėjo, bet Kaune, Klaipėdoje prasidėjo tik lapkričio 13 d., Šiauliai jo laukia lapkričio 22 d. Yra filmų, kurių nederėtų pražiopsoti.

Vaiva Sapetkaitė

Baltijos šalių konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“ – vis dar dienotvarkėje. Į tris atskirus seansus suskaidytoje konkursinėje programoje – septyniolika jaunųjų Baltijos šalių režisierių darbų. Čia galima išvysti šešis lietuvių, aštuonis estų ir tris latvių trumpametražius filmus.

Lietuviškąjį „frontą“ programoje palaiko Robertas Nevecka („Džiunglės“), Marija Stonytė („Kelių eismo taisyklės“), Marija Kavtaradzė („Man dvim keli“), Jurga Zabukaitė („Romantiniai paukščio kliedesiai“) ir Karolis Kaupinis („Triukšmadarys“).

Filmai aktualūs tuo, kad leidžia spėlioti, kaip ateityje atrodys regiono kinas.

Intriguojanti dokumentika

Nevertėtų pro akis praleisti pripažinto vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso bei prancūzų ir brazilų kilmės kūrėjo Juliano Ribeiro Salgado dokumentinės juostos „Žemės druska“. Šis Kanų kino festivalio „Ypatingas žvilgsnis“ programoje specialiuoju žiuri prizu įvertintas filmas piešia Sebastião Salgado portretą.

S.Salgado – menininkas ir vienas labiausiai pripažintų pasaulio fotožurnalistų, apie keturis dešimtmečius daugiau nei pusėje pasaulio fiksavęs socialines problemas, žiaurumą, ligas, skurdą, neteisingumą ir kitas žmonijos žaizdas. Žiauriam ir neteisingam žmonių pasauliui priešpriešinama ori „laukinė“ gamta. Naujo atspalvio suteikia įpintas jautrus tėvo ir sūnaus santykis, atsiskleidžiantis per J.R.Salgado žvilgsnį.

Kanų kino festivalyje šis filmas sutiktas audringomis ovacijomis. Ne vienas kino kritikas ir žurnalistas jį pavadino vienu svarbiausių (jei ne pačiu svarbiausiu) šiemet ten pristatytų darbų.

Savo sumanymu intriguoja Franko Pavicho juosta „Jodorowsky‘o kopa“. Tai filmas apie niekada nesukurtą filmą, kuris esą turėjo tapti vienu svarbiausių kino istorijoje. Režisierius Alejandro Jodorowsky apie dešimtmetį dirbo prie savo viso gyvenimo darbo „Kopa“. Tai turėjo būti dvylikos valandų kino juosta, žiūrovą vedžiojanti po skirtingas visatas ir skirtingus kinematografinius stilius. Vis dėlto pritrūko pinigų ir šis titaniškas darbas taip niekada ir nepasiekė didžiųjų kino ekranų. Išgirdęs šią istoriją kroatų ir amerikiečių dokumentikas F.Pavichas nutarė, kad „Kopa“ ir visas į filmą įdėtas darbas neturi nueiti užmarštin, – tai vienokia ar kitokia forma turi pasiekti didžiuosius ekranus.

Elitiniai režisieriai ir „Oskarai“

Svarbus ir elitinių režisierių brolių Luco ir Jeano Pierre’o Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“. Režisierių kūryba plačiai vertinama – jie yra pelnę net dvi „Auksines palmės šakeles“ (už filmus „Rosetta“ ir „Vaikas“) bei daugybę kitų prestižinių apdovanojimų. Tai neabejotinai vieni ryškiausių Europos kino vardų.

Juosta „Dvi dienos, viena naktis“ buvo atrinkta į Kanų kino festivalio konkursinę programą, Sidnėjaus kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą, Tarptautinės sinefilų bendruomenės apdovanojimuose gavo Didįjį prizą, buvo pristatytas Europos kino apdovanojimams. Beje, Belgija pasirinko šį filmą JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarų“ apdovanojimams pristatyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanotas filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Anderssonas) atidarė laukiamiausią rudens kino renginį – Europos šalių kino forumą „Scanorama“. Repertuare netrūksta garsių šiuolaikinio europietiško kino vardų: pamatysime naujausius tokių įtakingų režisierių, kaip François Ozonas, Jeanas Lucas Godard’as, Alejandras Jodorowsky, Richardas Linklateras, Wimas Wendersas, Segejus Loznica, Alainas Resnais, bei kitų darbus.

Trylikoje festivalio programų bus parodyta per šimtą europietiškų filmų. Svarbiausios programos – „Naujienos iš Šiaurės“, skirta skandinaviško kino mėgėjams, „Kertant Europą“, į kurią įtraukti įdomiausių Europos režisierių darbai, ir konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“. Kadangi pastarojoje pristatomi perspektyvių jaunųjų kino kūrėjų darbai, tai puiki proga žvilgtelėti, koks bus regiono kinas ateityje.

Nors ką tik baigėsi dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, dokumentikos mėgėjai taip pat nebus pamiršti: jiems skirta programa „Neišgalvotas gyvenimas“. Joje pamatysime Jane Magnusson ir Hyneko Pallaso, Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado, Gianni Amelio, Iaino Forsytho ir Jane Pollard bei kitų darbus.

Smagu, kad po pertraukos sugrįš „Šiaurės pašvaistė“ – trumpametražių filmų naktis: septynios valandos ir 25 istorijos.

Vertingos ir retrospektyvos. Pirmoji skirta prieš porą metų mirusiam vienam labiausiai pasaulyje vertinamų šiuolaikinių režisierių graikui Theodorui Angelopoului. Antroji – meistriškiems britų režisierės Joannos Hogg darbams (beje, ji viešės „Scanoramoje“). Paskutine bus prisimintas pavasarį išėjęs žymus žydų kilmės Lietuvos rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Icchokas Meras. Pamatysime jo kūryba paremtus filmus „Birželis – vasaros pradžia“, „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“.

Sostinėje festivalis vyks lapkričio 6–16 d., Kaune – 13–23 d., Klaipėdoje – 13–16 d., o Šiauliuose – 22–23 d.

Septyniolika trumpametražių filmų – šeši lietuviški, aštuoni estiški ir trys latviški. Dešimt vaidybinių, trys dokumentiniai ir keturi animaciniai filmai. „Pirmasis kartas“, naktinis nutikimas autobuse, sidabrinės vestuvės, slapta kanapes auginančios šeimos operacija, Naujųjų metų sutiktuvės, ežiukų nuotykiai mieste.

Tai tik dalis pasakojimų, kuriuos žiūrovai pamatys prasidėjusioje Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“.

„Jau penktus metus rengiame konkursinę programą, taip į festivalį įtraukdami mums svarbią baltiškąją dimensiją. Mes vertiname ir auginame šalia mūsų esančius jaunus režisierius, kurie į kiną žengia su originaliomis idėjomis ir ambicijomis. Tikiu, konkursas taps impulsu kurti toliau, nesustoti“, – sako dr. Gražina Arlickaitė, festivalio direktorė.

Šiandien programoje bus parodyti šeši naujausi trumpametražiai lietuviški filmai. Austėjos Urbaitės „Etiudas“ leisis į dviejų aktorių repeticijų užkulisius, kur realybė susipins su fantazija. Animatorės Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė pristatys siurrealistinį animacinį kūrinį „Neeuklidinė geometrija“. Marija Kavtaradzė papasakos istoriją apie Beno ir Vegos „pirmąjį kartą“ filme „Pasakyk, kad neskaudės“. Dokumentinis Lino Mikutos filmas „Pietūs Lipovkėje“ pažvelgs į labdaringos valgyklos kasdienybę. Ieva Veiverytė „Šuns dienose“ gilinsis į motinos ir dukters santykius. Aistė Žegulytė prisilies prie žmogaus tapatybės ir grožio temos poetiškame filme „Tapatumai“.

Du iš šių filmų jau sulaukė tarptautinių festivalių dėmesio. M. Kavtaradzė naujausią darbą pristatė San Sebastiano studentiškų filmų programoje. L. Mikutos dokumentinio filmo premjera įvyko prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Anot G. Arlickaitės, būti pakviestiems į tokio lygio kino festivalius yra didelis įvertinimas jauniems kūrėjams ir įrodymas, jog einama teisingu keliu.

Latviams konkurse atstovaus Ēvaldas Lācis (animacinis filmas „Ežiukai mieste“), Edmundsas Jansonas (animacinis filmas „Choro gastrolės“) ir Liene Linde (tragikomiška drama „Suvaidink man laimingus Naujuosius“). Estiškų filmų šiais metais programoje – net aštuoni: „Čia tu?“ (rež. Moonika Siimets), „Mai“ (rež. Maria Reinup), „Nuotrauka“ (rež. Katrina Maimik ir Janas Erikas Nõgisto), „Sidabrinės vestuvės“ (rež. Katrina Maimik ir Andresas Maimikas), „Gimtadienis“ (rež. Erikas Norkroosas), „Musių malūnas“ (rež. Anu-Laura Tuttelberg), „Olga“ (rež. Kauris Kokkas) ir „Užuojauta“ (rež. Margusas Paju). Latvių ir estų filmai festivalyje bus rodomi šeštadienį ir sekmadienį.

Geriausią trumpametražį programos filmą ir geriausią lietuvišką trumpametražį filmą rinks profesionali tarptautinė vertinimo komisija. Jos pirmininku šiais metais bus lenkų kino režisierius Krzysztofas Zanussis. Taip pat vertinimo komisiją sudarys prodiuserė, Europos kino akademijos tarybos narė ir kino gamybos kompanijos  „Selavy Filmproduktion“ bendraturtė Dagmara Jacobsen iš Vokietijos, atviro Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ direktorė Sitora Alieva ir graikų režisierius Thanosas Anastopoulosas. „Scanorama“ rodo jo filmą „Duktė“.

„Naujojo Baltijos kino“ konkurso nugalėtojui atiteks „Vilniaus kino klasterio“ įsteigtas prizas – kino aparatūros nuomos paslaugos, o geriausiam jaunajam lietuvių režisieriui bendrovė TEO LT, AB suteiks finansinę paramą būsimam jo kino projektui.
Konkurso nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymo metu šį sekmadienį, lapkričio 17 dieną.
„Scanoramos“ klipas: http://youtu.be/DuZ-v0L_C7k

Daugiau informacijos:

www.scanorama.lt

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Jo programoje šalia pripažintų meistrų – prancūzo Jeano Luco Godard’o, brito Peterio Greenaway’aus, portugalo Edgaro Pera, rumunų Cristi Puiu ir Corneliu Porumboiu, lenkų Andrzejaus Wajdos ir Agnieszkos Holland – filmų matysime ir jaunų Europos kino meistrų debiutus. Forume bus pristatyti ir keturi lietuviški ilgametražiai dokumentiniai filmai: Audriaus Stonio “Kenotafas”, Ričardo Marcinkaus “Galutinis tikslas”, Vytauto V.Landsbergio “Trispalvis” bei berlynietės J.Jackie Beier kartu su lietuvių komanda sukurta “Julija”. Savaite vėliau „Scanorama“ prasidės Kaune ir Klaipėdoje.

„Per pastarąjį dešimtmetį dar nemačiau tokio galingo, siurrealistinio ir gąsdinančio filmo“, – taip „Žudymo aktą“ („The Act of Killing“) apibūdino garsus dokumentinio kino režisierius Werneris Herzogas.

Filmas jau apkeliavo daugiau nei 20 tarptautinių kino festivalių ir buvo apdovanotas daugiau nei 25 apdovanojimais. Triumfuojančioje kūrinio odisėjoje – ir lapkričio 7 d. prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Svarbiausias rudens kino renginys rodys išskirtinius filmus, kurie iki šiol pasaulyje renka svarbius kino prizus ir nominacijas.

„Programoje žiūrovai išvys filmus, kuriuos festivaliuose lydėjo kritikų ir žiūrovų simpatijos, karštos diskusijos ir audringi plojimai. Filmai, kurių pavadinimus girdėdavai bėgdamas iš vienos kino salės į kitą. Tuos, kurie susirinko svarbiausius apdovanojimus“, – sako Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė.

„Žudymo aktas“ – daugiausia apdovanojimų pelnęs šių metų festivalio filmas – pasakos hipnotizuojančią ir košmarišką istoriją apie žudymo banalumą, beprasmybę ir absurdą. Tai aštuonerius metus filmuota istorija apie Indonezijos žmonių genocido kaltininkus. Apie žudikus, kurie šiandien ne tik nenubausti, bet tapo vietinėmis žvaigždėmis. Juos kviečia į televiziją, jie vaidina kine, tiksliai ir entuziastingai pasakoja apie vykdytus kraupius nusikaltimus.

„Iškreipta realybė filme susipina su sapno atmosfera taip stipriai, kad galiausiai tampa sunku patikėti tuo, ką matai. Nejaugi tai vyksta iš tikrųjų? Šis filmas įrodo, kaip stipriai dokumentinis kinas gali veikti mūsų emocijas“, – pasakoja G. Arlickaitė.

Festivalis rodys ir Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“ bei pagrindinį tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI apdovanojimą pelniusią rumuno Călino Peterio Netzerio dramą „Vaiko pozicija“, kurią Rumunija jau pristatė „Oskarams“. Bekompromisis režisieriaus filmas atskleis sudėtingus motinos ir sūnaus santykius, kuriuos pats režisierius apibūdino liguistais. Kornelija bet kokiais būdais dangsto nusikaltimą padariusį sūnų, tačiau 34-erių metų Barbu toks motinos pasiaukojimas atrodo baisesnis nei gresiantis kalėjimas. Atsiimdami apdovanojimą Berlyne režisierius ir prodiuserė pirmiausia dėkojo, jų žodžiais tariant, fantastiškai pagrindinio vaidmens atlikėjai – aktorei Luminitai Gheorghiu.

Puikiu nuotykių filmu kritikai vadina norvegų režisierių dueto Joachimo Rønningo ir Espeno Sandbergo „Kon-Tiki“. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tikrais faktais paremtas filmas žiūrovą nukels į 1947 metus, kai norvegų tyrinėtojai leidosi į nutrūktgalvišką ekspediciją per Ramųjį vandenyną. Tai stilingas ir vizualus pasakojimas apie žmogaus triumfą.

Vienuoliktoji „Scanorama“ pristatys Kanų kino festivalio prizininkus: „Ypatingo žvilgsnio“ programoje už režisieriaus meistrystę įvertintą atvirą Alaino Guiraudie „Nepažįstamąjį prie ežero“, „Ypatingo talento“ prizu apdovanotą Diego Quemada-Díezo „Auksinį narvelį“, „Kritikų savaitės“ programos didžiojo prizo laimėtoją Fabio Grassadonios ir Antonio Piazzos „Salvo“ ir programos „Dvi režisierių savaitės“ atradimą – Guillaume’o Gallienne’o komišką dramą „Aš, aš pats ir mano mama“.

Iš Kanų konkursinės programos atkeliaus geriausios aktorės apdovanojimą pelnęs bendras Prancūzijos ir Irano filmas „Praeitis“ (rež. Asgharas Farhadis), kurį Iranas taip pat pristatė „Oskarams“. Bus parodytas šiais metais Kanuose geriausiu režisieriumi paskelbto Amato Escalante’s provokuojantis filmas „Heli“. Programą puoš ir Venecijos, Karlovi Varų, Roterdamo festivaliuose rodyti filmai, kurių kiekvienas, anot festivalio organizatorių, drebins žiūrovo įsitikinimus ir klibins įsitvirtinusias normas.

„Sunku suminėti visus apdovanojimus, kuriuos gavo šių metų programos filmai. Nors apdovanojimai yra svarbus dalykas – aklai jais nesekame, pats kinas, jo pasakojamos įsimintinos istorijos keis žiūrovų požiūrį į daugelį dalykų“, – teigia G. Arlickaitė.

Vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–17 d. Vilniuje, lapkričio 14–24 Kaune, lapkričio 14–17 Klaipėdoje, lapkričio 23–24 Šiauliuose.

Filmo „Nepažįstamasis prie ežero“ anonsas: http://youtu.be/PgcEGKn7waI
Filmo „Žudymo aktas“ anonsas: http://youtu.be/tQhIRBxbchU
Filmo „Kon-Tiki“ anonsas: http://youtu.be/97XrASFPhF0
Filmo „Vaiko pozicija“ anonsas: http://youtu.be/wQUh3hoGSfI

Vakar sostinėje pasibaigė 10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. „Labai noriu sustabdyti šią akimirką, kuri man ypač brangi ir jos laukiau daugelį metų“, – kreipdamasi į festivalio uždaryme dalyvavusią Europos kino legendą, Ingmaro Bergmano mūzą Liv Ullmann, sakė dr. Gražina Arlickaitė, „Scanoramos“ vadovė.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas festivalio organizatoriams negailėjo pagyrimų ir padėkų. „Scanoramos“ festivalyje – aukščiausio lygio kino filmai. Kaip jaunimas pasakytų, festivalis buvo tobulas. Man labai džiugu, kad žmonės ima atostogas ir renkasi ne užsienio kurortus, o rudenišką depresiją vaiko žiūrėdami kokybišką kiną“, – sakė A. Gelūnas.
Uždarymo metu buvo ne tik parodyta L. Ullmann režisuota juosta „Neištikimi“, tačiau ir paskelbtas geriausias festivalio konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ filmas. Tarptautinė žiuri komisija geriausiu išrinko estų režisieriaus Ivano Pavljutškovo darbą „Baltas kvadratas“.
Filme pasakojama, kaip kaime vaikai žaidžia slėpynes. Zakarijus bando įsijungti į žaidimą. Situacija pasikeičia jam sutikus keistąjį Sašą… „Filmas žiūrovus veda sunkiu ir paslaptingu vienos draugystės keliu“, – taip savo filmą apibūdino režisierius I. Pavljutškovas.
„Naujojo Baltijos kino“ nugalėtojui buvo įteiktas vertingas apdovanojimas – kino kompanijos „Cinevera“ 10 tūkst. litų vertės prizas jo būsimam kino projektui – kino aparatūros nuomos paslaugos.
Geriausiu konkursinės programos lietuvių trumpu filmu išrinktas Oksanos Burajos darbas „Liza, namo!“ – tai istorija apie begalinį vaiko norą išsilaisvinti iš grubių tėvų pasaulio. Režisierei atiteko 10 tūkst. litų piniginė bendrovės TEO LT, AB parama. Pasak žiuri pirmininko Jano Eriko Holsto, komisiją ypač sužavėjo tai, kad ji ne iš karto suprato, jog „Liza, namo!“ – dokumentinis filmas.
Specialųjį prizą žiuri skyrė estų ir latvių darbui „Antropovo vila“ (rež. Kasparas Jančisas, Vladimiras Lesčiovas). Konkursinėje programoje varžėsi penki lietuvių, du latvių, penki estų ir vienas bendras latvių bei estų kūrinys.
Tarptautinę žiuri komisiją sudarė Norvegijos kino instituto vykdantysis direktorius bei generalinio direktoriaus pavaduotojas J. E. Holstas, „Scanoramoje“ rodyto filmo „Be jokios gėdos“ režisierius iš Lenkijos Filipas Marczewskis ir austrų režisierius Umutas Dagas, kuris festivalyje pristatė filmą „Kuma“.
Sostinėje pasibaigusi „Scanorama“ keliauja po kitus Lietuvos miestus. Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.

10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ parodys, kad lietuviškas dokumentinis kinas išgyvena kone „aukso amžių“. Šią savaitę įvyks net keturios mūsų šalies režisierių filmų premjeros. Jose režisieriai savitai pažvelgs į Lietuvos emigrantų Švedijoje gyvenimą, žaislus gaminančių Baltarusijos miestelio Žlobino vietinių kasdienybę, piligriminės kelionės pėsčiomis iki Ispanijos įspūdžius ir vieno iš įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių tėvišką portretą.
Pirmoji premjera „Scanoramoje“ įvyks jau šiandien. Režisierius Maratas Sargsyanas pristatys beveik dvejus metus kurtą filmą „Tėvas“. Tai istorija apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. 15-oje skirtingų kalėjimų jis praleido 20 gyvenimo metų. Tačiau ši istorija ne apie V. Antonovo kriminalinę praeitį, o apie jo šeimyninį gyvenimą. 73-ejų vyro šeimoje – naujagimis sūnus, 10 vaikų ir 2 anūkai.
„Tai talentingas senis – apgavikas, kuris apsikabinęs savo galingom rankom laiko gyvenimą. Man pasirodė, kad šis žmogus yra metęs iššūkį ir laikui, ir likimui”, – sako filmo režisierius M. Sargsyanas.
Rytoj, lapkričio 13-ąją, savo debiutinį darbą „Sapnuoju, kad einu“ pristatys prieš kelias dienas iš Kotbuso tarptautinio festivalio grįžęs Jokūbas Vilius Tūras. Jis 2010 m. sausio 5 d. rytą vienas iš savo namų Vilniuje pėsčiomis iškeliavo į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4,5 tūkst. kilometrų piligriminės kelionės be transporto, kaip viduramžiais, nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams. Visi J. V. Tūro išgyvenimai kelionės metu įamžinti dokumentiniame filme.
„Nors filmas yra vieno žmogaus išgyvenimai ir patirtis, bet manau, kad jie gali būti artimi ir naudingi daugeliui. Galbūt kai kas šiame kelio filme-portrete suras dalelę savęs. Manau, kad „Sapnuoju, kad einu“ žmonėms suteiks vilties, padrąsins ir padės suprasti, kad kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – neabejoja J.V. Tūras.
Trečiadienį, lapkričio 14-ąją, lietuviškų dokumentinių premjerų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filme režisierė užfiksavo Švedijoje sezoninius darbus dirbančių emigrantų iš Lietuvos buitį, mintis apie gyvenimą ir drąsiai jų klausė, ar jie – antra klasė?
„Filmas yra savotiškas šiandienos dokumentas apie socialinę klasę ir pagarbą, darbo ir žmogaus vertę. Antros klasės kompleksas, mano nuomone, Lietuvoje yra skaudžiausias. Filmo herojams – Artūrui ir Erniui filmą jau parodėme. Kartu su juostos prodiusere tikimės, kad žiūrovų ir visuomenės reakcija bus tokia atvira, analizuojanti ir inteligentiška kaip pagrindinių herojų“, – sako M. Dauliūtė.
Lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ savaitę šeštadienį, lapkričio 17-ąją, užbaigs Linos Lužytės filmas „Igruški“. Tai juosta apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja, vėl gamina, dainuoja, pykstasi ir… vėl gamina žaislus.
„Tai filmas apie žmones. Žmones, gyvenančius rėžime, kuriam visiškai nerūpi žmogus. Bet žmonės vis tiek gyvena ir stengiasi būti laimingi. Ir tai filmas ne tik apie Baltarusijos žmones. „Igrushki“ – apie bet kurios tautybės žmones, nes visi mes gyvename tam tikruose politiniuose „rėžimuose“, sistemose ar taisyklėse“, – sako L. Lužytė.
Viskas gali apsiversti. Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 8-18 dienomis Vilniuje, lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.

Ketvirtadienį prasidedančios „Scanoramos“ devizas tolerantiškas: „Galvok, ką nori“.

„Kino festivalis yra daugiau nei filmų rodymas“, – „Veidui“ tvirtino Europos šalių kino forumo vadovė Gražina Arlickaitė. Ir devynerių metų „Scanoramos“, pradėjusios savo kelią nuo skandinaviškų filmų, evoliucija tai atspindi. Šįmet kino programoje bus rodoma daugiau nei šimtas filmų, atkeliavusių iš 25 Europos šalių.

Forumas ir konkursas

Į šį skaičių patenka ir dokumentinės, ir vaidybinės trumpo metražo juostos, dalyvausiančios konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Bus parodyta po vieną iš trijų filmų susidedančią Estijos ir Latvijos jaunųjų kino kūrėjų programą, o Lietuva, kaip konkurso šeimininkė, pasiliko teisę sudaryti dvi kino programas, kuriose iš viso bus pristatytos aštuonios juostos. „Naujojo Baltijos kino“ programą vertins tarptautinė žiuri, kurioje nebus Baltijos šalių atstovų.
Festivalio pradžioje tris dienas vyks Baltijos jūros regiono šalių – Japonijos kino forumas, kuriame dalyvaus dešimt jaunų japonų kūrėjų ir tiek pat Baltijos regiono šalių atstovų su savo projektais. Jų tarpe bus ir du jaunieji Lietuvos menininkai. Pasak G.Arlickaitės, lietuvių kūrėjams toks forumas yra unikali galimybė rasti partnerių labai galingos kino industrijos šalyje. Forumą papildys speciali kino programa, kurioje netrūks japoniškų akcentų. Bus parodytas bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“, kurią prodiusavo N.Powellas ir Michyo Toshizaki.

Programos staigmenos

Kino gerbėjams vargiai bereikia pristatinėti Larso van Triero „Melancholiją“ ar Aleksandro Sokurovo „Faustą“ – juos jau išgarsino tarptautiniai festivaliai.
O štai į Wimo Wenderso filmą „Pina“ turėtų veržtis visi, kurie matė vokiečių choreografės Pinos Bausch statytus šokio spektaklius. Vienas jų prieš dešimtį metų buvo rodomas ir per Wuppertalio šokio teatro gastroles Vilniuje. 3D kino galimybės šiame estetiškame filme leidžia  šiuolaikinį šokį įamžinti.
Numatoma ir lietuviško filmo premjera: tai Giedrės Žickytės dokumentinis pasakojimas apie „Anties“ ansamblio muzikantus „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Nemažiau svarbūs yra Kanų, Sandanso ir kitų festivalių favoritai – filmai, kurie kėlė gyvas diskusijas. Tai „Scanoramos“ rodomos Europos panoramos perlai: austro Karlo Markovičiaus „Kvėpavimas“, islando Runaro Runarssono „Vulkanas“, lenko Jano Komasos „Savižudžių kambarys“, belgo Gusto van den Berghe‘s „Žydroji paukštė“, brito Paddy Considine‘o „Tiranozauras“, Argyrio Papadimitropolouso ir Jano Vogelio „Trūkusi jaunystė“, prancūzės Celine Sciamma „Berniokė“.

Specialiai “Veido” skaitytojams „Scanorama“ rekomenduoja filmą “Ministras”
(rež. Pierras Schoelleris, Prancūzija, Belgija, 2011)
“Ministras” – tai aukšto Prancūzijos pareigūno portretas iš arti su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško sarkazmo, šių metų Kanų kino festivalyje palydėtas bent 10 minučių trukusiais plojimais.
Istorija prasideda, kai Prancūzijos susisiekimo ministrą Bertraną Sen-Žaną iš sapno pažadina sekretoriaus skambutis. Kelio posūkyje nuo kalno nugarmėjo tarpmiestinis autobusas. Jis turi nedelsdamas vykti į nelaimės vietą. Duoti interviu. Pasinaudoję proga jį puls kritikai, konkurentai ir nesąžiningi kolegos. Gyvenimą įkyriai reguliuoja spaudos atstovė. Dienotvarkė įtempta, permainos politiniame žaidime vyksta žaibiškai, kovos dėl galios žiaurios ir suktos. Šalyje ekonominė krizė, streikai ir visuotinis priešiškumas. Lyg tyčia vienas nelaimingas įvykis seka kitą. Niekas nežino, kada valstybė, kuriai tarnauji, tave praris.
Režisierius Pierre’as Schoelleris apie šį savo filmą sako: „Pradinis mano sumanymas buvo kalbėti apie galią, kuri yra nematoma, ir parodyti žmones vyriausybės užkulisiuose, nes virveles tampo jie, bet lieka nematomi. Taip pat man buvo svarbu parodyti, kad, nors politinius sprendimus galiausiai patvirtina vienas žmogus, juos priima žmonių grupė. Taigi pagrindinė filmo tema yra ministro ir jo asmeninio sekretoriaus santykiai. Sekretorius įkūnija žmogų, kuriam nekliūna spaudos dėmesio, tačiau nešvarius darbus atlieka būtent jis. Taigi šis filmas ne apie „prezidento žmones“, bet apie „ministro žmones”.